Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja B. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-193(00211;00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei B. S.“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes duomenys apie pareiškėjos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti iš nepatikimų šaltinių. Pareiškėja nesutiko, kad jos vykdomą veiklą Lietuvoje Departamentas laikė fiktyvia. Pareiškėjos nuomone, jos neradimas deklaruotoje gyvenamoje vietoje ar jos įmonėje nepagrįstai prilyginamas esminiam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pažeidimui. Visi teiginiai apie pareiškėjos įmonės fiktyvumą, veiklos nevykdymą ar jos neteisėtumą turėjo būti pagrįsti pakankamais bei teisėtais būdais gautais įrodymais. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovas nėra pateikęs teismo leidimo dėl pareiškėjos įmonės veiklos tyrimo, tokio tyrimo išvadų, VĮ „Registrų centras“ išrašo apie pareiškėjos įmonės (duomenys neskelbtini) fiktyvumą, veiklos nevykdymą, likvidavimą, bankrotą ar pan. Departamentas iš pareiškėjos nepagrįstai reikalavo įrodymų ne tik apie jos verslą, bet ir apie socialinius, šeimyninius ryšius. Pareiškėja teigė, kad jos ir jos verslo atžvilgiu buvo naudojami neteisėti diskriminaciniai administraciniai metodai, nes ji nėra nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pilietė, o Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atlikto patikrinimo metu surinktais duomenimis apie įmonės (duomenys neskelbtini) veiklą, kitais duomenimis apie pareiškėją ir įmonę (duomenys neskelbtini), patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje skelbiamą informaciją apie įmonę (duomenys neskelbtini) ir nustatęs, kad šioje įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, 2017 m. kovo 1 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi bei panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas tuo pagrindu, kad įmonė (duomenys neskelbtini) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Beveik visi šioje įmonėje įdarbinti darbuotojai buvo atleisti iš karto po 2016 m. gegužės 6 d. priimto Departamento sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi (laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. liepos 7 d.), t. y. pareiškėjai įsiforminus leidimą laikinai gyventi, ji nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindo. Todėl, atsakovo nuomone, Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, o įmonė teisėtos veiklos, kurios pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi dvejiems metams, iš tikrųjų nevykdė. Pareiškėja nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Atsakovo vertinimu, pareiškėja teiginių, kad jos atžvilgiu yra taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, nepagrindė jokiais įrodymais. Departamentas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę vykdo vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, šios kontrolės vykdymas negali būti pripažintas neteisėtu kišimusi į užsieniečio asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus. Atsakovo teigimu, Departamentas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ne tik neatitinka turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo (įmonėje nėra įdarbintas nei vienas darbuotojas, realiai įmonė jokios teisėtos veiklos nevykdo), bet ir teikdama prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos įmonės (duomenys neskelbtini) pagrindu Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tikrasis pareiškėjos tikslas yra ne gyvenimas Lietuvos Respublikoje, o leidimo laikinai gyventi gavimas. Departamento vertinimu, nurodytos aplinkybės, duomenys apie įmonės (duomenys neskelbtini) registracijos adresą, aplinkybė, kad pareiškėja, tik gavusi Departamento sprendimą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos įmonės (duomenys neskelbtini) vykdymo pagrindu, iš karto atleido įmonėje įdarbintus darbuotojus, leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Sprendimo išvadas.