Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2021-06-30 · Civilinė byla Nr. e2-284-819/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2021-06-30Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-12-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-30
Bylos Nr.
e2-284-819/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18902-2019-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Misiūnaitė-Bashir
Ieškovas
V. M.
Atsakovas
akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo
A. M., L. Ž.
Advokatai
Andžejus Seliava
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-284-819/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18902-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos 3.2.6.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 30 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir,sekretoriaujant Lolitai Mankevičiūtei, Jolitai Aleksejūnaitei,dalyvaujant ieškovės V. M. atstovui advokatui Andžejui Seliavai,atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovams Ievai Krasauskienei ir R. L.,trečiajam asmeniui A. M., L. Ž. (L. Ž.),ekspertui Valentinui Mitunevičiui,

viešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Byloje dalyvauja tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. M., L. Ž.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti jai iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (toliau – AB „Lietuvos draudimas“) 13 771 Eur turtinės žalos atlyginimą, 170 Eur išlaidas dėl žalos įvertinimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė paaiškino, kad 2019 m. vasario 8 d., Vilniuje, apie 12:30 val. A. M., vairuodama automobilį Subaru XV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Subaru XV, Subaru) bei važiuodama šalutiniu keliu, sankryžoje, sukdama į dešinę iš Krivių g. į Olandų g., nepraleido pagrindiniu keliu (Olandų g. link žiedo) važiavusio L. Ž., vairavusio ieškovei priklausančią transporto priemonę Hyundai Santa Fe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Hyundai Santa Fe, Hyundai), dėl ko pastarajam nespėjus sustabdyti, automobilis Hyundai Santa Fe priekine dešine puse kliudė iš šalutinio kelio išsukusio automobilio Subaru XV galinę kairę pusę (toliau – Eismo įvykis). Dėl Eismo įvykio metu automobiliui Hyundai Santa Fe padarytos žalos transporto priemonė negalėjo būti toliau eksploatuojama. Kadangi Eismo įvykio metu nebuvo sutrikdyta nė vieno eismo dalyvio sveikata, o transporto priemonių valdytojai geranoriškai sutarė dėl Eismo įvykio aplinkybių, policija į Eismo įvykio vietą kviečiama nebuvo. Sutardami dėl Eismo įvykio aplinkybių, L. Ž. ir A. M. užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje A. M. patvirtino esanti atsakinga dėl Eismo įvykio. Abiejų Eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė buvo drausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“, kuri dėl Eismo įvykio pradėjo žalos tyrimą, žalos registracijos Nr. 2135796/1079364. Atliekant Eismo įvykio aplinkybių tyrimą, atsakovė 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku informavo, kad ieškovei priklausančio automobilio remontas yra ekonomiškai netikslingas. Šiame elektroniniame laiške taip pat buvo nurodyta, kad užbaigus Eismo įvykio aplinkybių tyrimą ieškovei yra paskaičiuota bei numatoma išmokėti 8 615 Eur draudimo išmoka, be to, ji buvo informuota, jog yra galimas pakaitinio automobilio nuomos išlaidų kompensavimo svarstymas. Nuomos kaina iki 30 Eur parai su PVM. Atsižvelgdama į tai, ji 2019 m. kovo 23 d. sudarė nuomos sutartį su UAB „Atidi“, kurios pagrindu jai buvo išnuomotas automobilis Honda CRV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko už 69 automobilio nuomos dienas ji patyrė 2 001 Eur išlaidas. Pažymi, kad 2019 m. balandžio 4 d. gavo atsakovės pranešimą, kuriuo ji buvo informuota, kad draudimo išmoka dėl Eismo įvykio metu jos automobiliui Hyundai padarytos žalos nebus išmokėta. Tokį sprendimą atsakovė motyvavo 2019 m. balandžio 2 d. AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo eksperto R. L. ekspertine pažyma Nr. 2135796 (toliau – Ekspertinė pažyma), kurioje nurodyta, kad: „Techniniu požiūriu galima teigti, kad automobilio Hyundai vairuotojo L. Ž. pasirinktas važiavimo greitis, du kartus viršijantis leistiną, buvo pagrindine šio įvykio kilimo sąlyga. Automobilio Subaru vairuotojos A. M. įvažiavimas į sankryžą nesustojant ir toliau greitėjant, kai automobilis Hyundai nuo jos buvo pakankamai dideliu, apie 3 stabdymo kelių, važiuojant leistinu greičiu, atstumu, techniniu požiūriu neprieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams“. Nesutikdama su atsakovės sprendimu, taip pat pastarosios nustatyta automobilio Hyundai rinkos verte, ji kreipėsi į turto vertintoją E. L., kuris atliko automobilio Hyundai vertinimą bei 2019 m. gegužės 14 d. pateikė Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. L190416 (toliau – Vertinimo ataskaita), kuria nustatyta automobilio Hyundai rinkos vertė iki apgadinimo – 13 800 Eur. Kadangi dėl Eismo įvykio metu atsiradusios žalos automobilį Hyundai remontuoti buvo ekonomiškai netikslinga, ieškovė nutarė jį parduoti už likutinę vertę. Nors patalpinus skelbimą transporto priemonės Hyundai kaina buvo nurodyta 5 400 Eur, tačiau nepavykstant rasti pirkėjo automobilio kaina skelbime buvo periodiškai mažinama, kol galiausiai 2019 m. gegužės 8 d. transporto priemonę Hyundai faktiškai pavyko realizuoti už 2 030 Eur. Ieškovės įsitikinimu, žala jai priklausiusiam automobiliui Hyundai buvo padaryta Eismo įvykio metu, kuris kilo dėl to, jog automobilį Subaru vairavusi A. M. sankryžoje sukdama iš šalutinio kelio į pagrindinį nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio L. Ž., vairavusio transporto priemonę Hyundai, tokiu būdu pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 154 punkto reikalavimus, šią aplinkybę A. M. pažymėjo ir pildydama eismo įvykio deklaraciją. Ieškovės vertinimu, automobilį Subaru vairavusios A. M. veiksmuose egzistavo visos civilinės atsakomybės sąlygos, kurioms esant Eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, dėl ko atsakovei kyla besąlyginė pareiga išmokėti ieškovei draudimo išmoką, kompensuojančią dėl Eismo įvykio jos patirtą žalą, atsakovės atsisakymas mokėti draudimo išmoką yra nepagrįstas.

Pasisakydama dėl Ekspertinės pažymos išvadų pagrįstumo, ieškovė pažymi, kad šis dokumentas parengtas suinteresuotumą turinčios šalies – atsakovės struktūrinio padalinio darbuotojo, t. y. pačios atsakovės, be to, tyrimą atlikęs R. L. neturėjo absoliučiai jokių objektyvių pirminių duomenų apie Eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių susidūrimo vietą, jų padėtis Eismo įvykio metu bei po jo, taip pat išsidėstymą kelyje, jis nebuvo Eismo įvykio vietoje ir jokių matavimų neatliko – esminius pirminius dydžius, su kuriais buvo atliekami vėlesni skaičiavimai bei daromos atitinkamos išvados, R. L. parinko pasinaudodamas zis.lt tinklapyje esančia masteline ortofoto ir net ne pagal faktinį, bet tik pagal numanomą transporto priemonių išsidėstymą po Eismo įvykio, kurį, naudodamasi skaitmenine žemėlapių sistema Google Street View, nuotraukoje pažymėjo A. M. Ieškovės teigimu, A. M. nuotraukoje pažymėta automobilio Hyundai sustojimo vieta po susidūrimo neatitinka tikrovės. Taip pat nėra aišku, kodėl reikšmingai skiriasi duomenys apie transporto priemonių išsidėstymą bei atstumus po Eismo įvykio, nurodyti Ekspertinės pažymos Priede Nr. 1 (nors būtent pagal šiuos duomenis, pasak R. L., buvo skaičiuojamas transporto priemonių greitis), nuo tų, kurie gauti Priede Nr. 2 atlikus kompiuterinę Eismo įvykio modeliaciją. Šios aplinkybės, ieškovės vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovės pateiktoje Ekspertinėje pažymoje aprašytas tyrimas yra neišsamus, jame naudoti bei apskaičiuoti duomenys nepatikimi, o gauti rezultatai prieštaringi, dėl ko šis atsakovės rašytinis įrodymas neatitinka objektyvumo kriterijų ir turėtų būti vertintinas kaip suinteresuotumą turinčios šalies nuomonė, dėl ko juo paremtas atsakovės sprendimas nemokėti ieškovei draudimo išmokos negali būti pripažįstamas pagrįstu.

Pasisakydama dėl žalos dydžio, ieškovė pažymi, kad Eismo įvykio metu sugadinto jos automobilio Hyundai remontas, kaip nustatė ir pati atsakovė, ekonomiškai netikslingas, dėl ko ji prašo priteisti iš atsakovės dėl avarijos jos patirtus tiesioginius nuostolius – 11 770 Eur, t. y. skirtumą tarp nustatytos automobilio vidutinės rinkos kainos (13 800 Eur) ir likutinės transporto priemonės vertės, kuria ieškovė laiko kainą, faktiškai gautą pardavus automobilio Hyundai likučius (2 030 Eur). Tuo tarpu atsakovės pateikti ieškovei priklaususio automobilio vidutinės rinkos vertės skaičiavimai, pagal kuriuos automobilis buvo įvertintas 11 640 Eur, ieškovės vertinimu, visiškai neatitinka tokio tipo transporto priemonių rinkos kainų – atsakovė individualizuoto ieškovei priklausiusio turto vertinimo neatliko. Tai, ieškovės vertinimu, patvirtina ir analogiškų transporto priemonių pardavimo kainų lyginamoji analizė – Lietuvoje pardavimui siūlomų tų pačių pagaminimo metų, to paties kuro tipo ir variklio darbinio tūrio bei panašios ridos automobilių Hyundai kaina prasideda tik nuo 12 400 Eur ir gali siekti net ir 16 900 Eur. Ieškovė taip pat pažymi, kad jai nustatytas neįgalumas, dėl ko jos kasdienėms medicininėms, socialinėms, buitinėms bei kitoms reikmėms patenkinti būtinas automobilis, kurio įsigyti dėl užsitęsusio atsakovės vykdyto žalos tyrimo bei draudimo išmokos nemokėjimo savo lėšomis ji neturėjo galimybės, todėl laikantis atsakovės nurodymų dėl automobilio nuomos kainos būtiniems jos poreikiams patenkinti (vykti į gydymo įstaigas, apsirūpinti medikamentais, maistu, tvarkyti buitinius reikalus ir pan.), 2019 m. kovo 23 d. buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis su UAB „Atidi“. Automobilio nuomai patiriamos išlaidos atitinka atsakovės nurodymus, todėl jos laikytinos protingomis ir pagrįstomis – iki ieškinio pareiškimo teismui dienos už automobilio nuomą faktiškai ji yra patyrusi 2 001 Eur, šią sumą atsakovė taip pat privalo jai kompensuoti, be to, jai turi būti atlygintos Vertinimo ataskaitos parengimo išlaidos – 170 Eur.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka. Atsakovė paaiškina, kad

2019 m. vasario 8 d. įvyko Eismo įvykis, kurio metu A. M., vairuodama transporto priemonę Subaru, sukdama iš šalutinio kelio nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio L. Ž., kuris vairavo transporto priemonę Hyundai, dėl ko minėtos transporto priemonės susidūrė. Eismo įvykio metu abi transporto priemonės buvo draustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, kuri gavusi pranešimą apie Eismo įvykį, pradėjo žalos Nr. 2135796/1079364 administravimą. 2019 m. vasario 12 d. AB „Lietuvos draudimas“ vertintojas atliko Hyundai transporto priemonės apžiūrą, buvo nustatyti sugadinimai, surašytas transporto priemonės techninės apžiūros aktas, 2019 m. vasario 26 d. AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas apskaičiavo sugadintos transporto priemonės remonto darbų sąmatą 8 680,86 Eur sumai bei nustatė, kad transporto priemonės remontas yra netikslingas. 2019 m. balandžio 4 d. ieškovei buvo pranešta, kad draudimo išmoka jai nebus mokama, kadangi, ištyrus Eismo įvykio aplinkybes, buvo nustatyta, kad Eismo įvykio kaltininkas yra Hyundai vairuotojas L. Ž.

Atsakovė pažymi, kad Eismo įvykio aplinkybių tyrimą atliko AB „Lietuvos draudimas“ Žalų teisės ir procesų valdymo skyriaus žalų tyrimo ekspertas R. L., turintis ilgametę eismo įvykio aplinkybių, transporto priemonių ir jų dalių tyrimo eksperto kvalifikaciją ir ekspertinio darbo stažą nuo 1986 m. Draudiko ekspertas, įvertinęs vairuotojų paaiškinimus, Eismo įvykio aplinkybes, su juo susijusius dokumentus bei kitą informaciją, priėjo išvados, kad techniniu požiūriu galima teigti, kad automobilio Hyundai vairuotojo L. Ž. pasirinktas važiavimo greitis, du kartus viršijantis leistiną, buvo pagrindinė šio įvykio kilimo sąlyga. Automobilio Subaru vairuotojos A. M. įvažiavimas į sankryžą nesustojant ir toliau greitėjant, kai automobilis Hyundai nuo jos buvo pakankamai dideliu, apie 3 sustabdymo kelių, važiuojant leistinu greičiu, atstumu, techniniu požiūriu neprieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams. Remiantis Ekspertine išvada buvo nustatyta, kad L. Ž. važiavo ne mažesniu nei 95 km/h greičiu, tuo tarpu Eismo įvykio vietoje maksimalus leistinas greitis yra 50 km/h, dėl ko L. Ž. viršijo leistiną greitį net 45 km/h, t. y. beveik du kartus. Atsakovė taip pat paaiškina, kad nors ieškovė bando ginčyti Ekspertinę išvadą, nurodydama, jog jos prieduose pateikiami automobilių padėčių atstumai galimai skiriasi, pasitelkiant skirtingus skaičiavimo metodus susidaro atitinkamos paklaidos, tačiau tai jokia apimtimi nepaneigia, kad L. Ž. automobilio važiavimo greitis, prieš įvykstant Eismo įvykiui, buvęs ne mažesnis nei 95 km/h. R. L. nustatė, kad nagrinėjamoje situacijoje L. Ž. judant maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu, stabdymo kelias būtų 33 metrai, dėl ko L. Ž. turėjo galimybę matyti A. M. vairuojamą transporto priemonę apytiksliu 90 metrų atstumu prieš susidūrimą, o važiuojant maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu šis atstumas būtų buvęs pakankamas L. Ž. sustabdyti transporto priemonę, todėl, atsakovės teigimu, darytina išvada, kad A. M. veiksmai, nors vairuotoja ir išsukinėjo iš šalutinio kelio, nelaikomi Eismo įvykio kilimo priežastimi, kadangi vairuotoja A. M., L. Ž. važiuojant maksimaliu leistinu greičiu, būtų suspėjusi įvažiuoti į pagrindinį kelią išvengiant susidūrimo. Tokiais savo veiksmais L. Ž. pažeidė KET 127 punktą, numatantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Ieškovė neneigia R. L. nustatytų Eismo įvykio metu transporto priemonių greičių ir nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, paneigiančių tam tikras nustatytas aplinkybes, kurias bandoma ginčyti ieškiniu. Ieškovė taip pat pabrėžia, kad Subaru vairuotoja, pildydama eismo įvykio deklaraciją, pažymėjo esanti kalta dėl kilusio eismo įvykio, todėl tai turėtų būti vertinama kaip pagrindas atmesti atsakovės poziciją dėl Hyundai vairuotojo L. Ž. kaltės. Atsakovė su tuo nesutinka ir nurodo, kad tai savaime nereiškia, kad spręsdama žalos atlyginimo klausimą atsakovė visais atvejais privalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu – pasitaiko atvejų, kai eismo įvykio dalyvis neteisingai kvalifikuoja savo veiksmus ir nepagrįstai pripažįsta atsakomybę už padarytą žalą – atsakovei kilus pagrįstų abejonių dėl tikrųjų Eismo įvykio aplinkybių ir kaltės nustatymo, buvo atliktas Eismo įvykio tyrimas, kurio metu ir paaiškėjo, kad Eismo įvykio kaltininkas yra Hyundai vairuotojas L. Ž. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės argumentais, kad R. L. Ekspertinė išvada yra šališka – tokie ieškovės argumentai vertinami tik kaip subjektyvia nuomone pagrįstos prielaidos, konkrečių argumentų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti ekspertinės išvados nešališkumu, ieškovė nenurodė.

Pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo atlyginti išlaidas už pakaitinės transporto priemonės nuomą, atsakovė pažymi, kad jos ekspertas R. L. elektroniniu laišku ieškovei nurodė, kad galimas pakaitinio automobilio nuomos išlaidų kompensavimo svarstymas – kiekvienu konkrečiu atveju AB „Lietuvos draudimas“ atlygina žalą tik gavusi visus prašomus dokumentus ir tik įsitikinusi, kad išlaidos buvo priverstinės, būtinos ir protingos. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys pakaitinės transporto priemonės nuomos būtinumą – vien faktas, kad sugadintos transporto priemonės valdytoja yra neįgali (pateiktas tik neįgaliojo pažymėjimas), savaime neįrodo, kad transporto priemonė jai yra būtina ir nuolat naudojama, ieškovė galimai sudarė nuomos sutartį dėl pakaitinio automobilio tik 2019 m. kovo 23 d., t. y. maždaug 1,5 mėn. po Eismo įvykio, be to, nėra aišku, ar pati ieškovė naudojo minėtą automobilį, kokiems tikslams jis buvo naudojamas ir ar jis apskritai buvo naudojamas. Visa tai, atsakovės įsitikinimu, leidžia pagrįstai abejoti ieškovės galimai patirtų išlaidų būtinumu ir neišvengiamumu. Pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo atlyginti automobilio vertinimo išlaidas, atsakovė pabrėžia, kad turto vertinimo patirtos išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Nagrinėjamu atveju AB „Lietuvos draudimas“ tinkamai ir laiku apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę: AB „Lietuvos draudimas“ gavo pranešimą apie Eismo įvykį 2019 m. vasario 11 d., transporto priemonės apžiūra atlikta 2019 m. vasario 12 d., todėl ieškovės reikalavimas atlyginti išlaidas už turto vertintojo samdymą atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovės įsitikinimu, nustačius, kad Eismo įvykio kaltininkas yra Hyundai vairuotojas L. Ž., ji neturi pareigos mokėti draudimo išmokos už sugadintą transporto priemonę. Tačiau teismui priėmus neigiamą sprendimą atsakovės atžvilgiu (su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka), atsakovė pasisako dėl draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo už sugadintą Hyundai transporto priemonę. Atsakovės įsitikinimu, būtent draudikas yra atsakingas už patirto nuostolio įvertinimą, t. y. pagal įvairiais šaltiniais gautą informaciją galutinį nuostolio dydį įvertina draudikas, jam nei vienas iš informacijos gavimo būdų (nuostolio įvertinimo būdų) nėra privalomas, jokie teisės aktai nenumato draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką pagal turto vertintojo ataskaitą, todėl toks ieškovės reikalavimas ir jo motyvavimas yra nepagrįsti. Nepriklausomų turto vertintojų ataskaita neturi jokios didesnės įrodomosios vertės ir turi būti vertinama kartu su kitais draudiko turimais įrodymais, patvirtinančiais draudėjo patirtą žalą. Nagrinėjamu atveju žalos tyrimo (administravimo) metu minėta Vertinimo ataskaita AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo pateikta, be to, turto vertintojai vertinimą atlieka pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/101 „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą Tvarką ir Instrukciją, tačiau ši Tvarka ir Instrukcija nėra privaloma draudimo bendrovėms. Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti sugadintos transporto priemonės Hyundai vidutinę rinkos kainą iki Eismo įvykio, AB „Lietuvos draudimas“ palygino analogiškų transporto priemonių pardavimo skelbimus, kuriais nustatė, kad tokio automobilio pardavimo kainos svyruoja nuo 11 200 Eur iki 13 200 Eur. AB „Lietuvos draudimas“, įvertinusi maksimaliai panašių automobilių pasiūlą rinkoje, nustatė rinkos vertę – taikant lyginamosios vertės metodą ir patikslinus šių transporto priemonių duomenis (ridos skirtumai, pagaminimo metai, įranga, jos nusidėvėjimas), gauta vidutinė tokios transporto priemonės rinkos kaina, t. y. 11 640 Eur. Atsakovės įsitikinimu, ši suma atitinka sugadintos transporto priemonės būklę, yra tinkama ir teisinga. Atsakovė taip pat pastebi, kad jai atliekant minėtą pardavimo kainos palyginimą, internetinėje svetainėje www.emprekis.lt suvedus pagrindinius ieškovės automobilio duomenis, buvo pateikta vidutinė tuo metu tokių automobilių kaina (11 420 Eur), kuri iš esmės yra tapati jos apskaičiuotai, tačiau ieškovės užsakytas turto vertintojas dėl nenurodomų priežasčių minėta internetine svetaine nepasinaudojo. Atsakovės nuomone, būtent ji parinko korektiškus lyginamuosius pavyzdžius, maksimaliai atitinkančius rinkoje vyraujančią analogiškų transporto priemonių pasiūlą, tuo tarpu turto vertintojas selektyviai atrinko brangiausius rinkos skelbimus, ignoruodamas kitus, tokiu būdu nepagrįstai padidindamas nuostolio dydį.

Atsakovė nurodo, kad žalos administravimo metu AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojams nustačius, kad automobilio remonto kaštai yra lygūs 10 426,49 Eur, tuo tarpu automobilio rinkos vertė – 11 640 Eur, buvo padaryta išvada, kad ieškovės transporto priemonė laikytina sunaikinta, nes ekonomiškai remontuoti jos nėra tikslinga bei atlygintini kilę nuostoliai (dėl to, jog automobilis laikytinas sunaikintu, ginčo tarp šalių iš esmės nėra). Tokiu atveju pasikeitė draudimo išmokos apskaičiavimo būdas: skaičiuojami ne transporto priemonės atkūrimo kaštai (remonto išlaidos), o vertinama transporto priemonės rinkos vertė iki Eismo įvykio, taip pat transporto priemonės liekanų vertė, o nuostolio dydis (draudimo išmoka) sudaro skirtumą tarp transporto priemonės rinkos ir liekanų verčių. Todėl išmoka (8 615 Eur) šiuo atveju yra apskaičiuojama įvertinus automobilio rinkos vertę bei atėmus liekanų vertę (3 025 Eur), t. y. pinigų sumą, už kurią gali būti realizuotos likusios transporto priemonės liekanos. Transporto priemonės liekanų vertė nustatyta remiantis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Atsakovės įsitikinimu, aplinkybė, jog ieškovė savo automobilį pardavė už žemesnę kainą nei AB „Lietuvos draudimas“ buvo nustačiusi, šiuo atveju jokia apimtimi neįrodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ atlikti skaičiavimai nėra tikslūs. Juo labiau, kaina, už kurią ieškovė pardavė savo automobilį, vienareikšmiškai negali būti prilyginama rinkos kainai. Atsakovė pastebi, kad iš pateiktų į bylą duomenų nėra aiškios priežastys, kodėl nebuvo parduota brangiau (pvz., galbūt nebuvo tinkamai paskelbta apie pardavimą, ieškovė dėl tam tikrų priežasčių sumažino pardavimo kainą, pardavimo laikas vėlesnis, nei buvo atlikti atsakovės skaičiavimai ir pan.). Atsakovei taip pat nėra suprantama, dėl kokių priežasčių ieškovė nurodo, kad patyrė 11 770 Eur žalos, kuomet jos pačios pasitelkto turto vertintojo ataskaitoje nurodyta, kad galimai nustatyta nuostolio suma yra lygi 9 260 Eur, kuri neženkliai skiriasi nuo AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiuotos.

Dublike ieškovė nurodo, kad ji su atsakovės pateikta Ekspertine pažyma nesutinka visa apimtimi. Pakartotinai pažymi, kad Ekspertinės pažymos ydingumą rodo tai, kad tyrimą atlikęs R. L. neturėjo absoliučiai jokių objektyvių pirminių duomenų apie Eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių: (i) greitį; (ii) susidūrimo vietą, (iii) padėtis Eismo įvykio metu bei po jo; (iv) transporto priemonių išsidėstymą kelyje po Eismo įvykio; (v) transporto priemonių stabdymo kelią ir kt., jis net nebuvo Eismo įvykio vietoje ir neatliko jokių matavimų. Ieškovės automobilio greitį, pagal kurį R. L. atliko vėlesnius skaičiavimus bei padarė atitinkamas išvadas, pastarasis nustatė PC-Crash programa. Atlikdamas programinį Eismo įvykio modeliavimą R. L. panaudojo absoliučiai objektyvumo kriterijų neatitinkančius ir tik numanomus, išvestinius duomenis, gautus panaudojant zis.lt tinklapyje esančią mastelinę orto foto, kuria, pagal Google Street View nuotraukoje A. M. pažymėtą numanomą transporto priemonių išsidėstymą, buvo apskaičiuoti transporto priemonių atstumai po Eismo įvykio. Ieškovės teigimu, A. M. nuotraukoje pažymėtos automobiliu Hyundai ir Subaru sustojimo vietos po susidūrimo neatitinka tikrovės, kas savo ruožtu turėjo tiesioginę įtaką ydingam ir neobjektyviam Eismo įvykio aplinkybių tyrimui. Ieškovės vertinimu, atsakovė nepateikė absoliučiai jokių atliktus skaičiavimus ir/ar panaudotus metodus patvirtinančių įrodymų, šalinančių iškeltas abejones. Ieškovė taip pat pastebi, kad ankstesnėje teismų praktikoje atsakovė siekė nesąžiningai išvengti draudimo išmokos mokėjimo, ji ir anksčiau teikdavo bei remdavosi jos darbuotojų šališkai parengtomis klaidinančiomis ir neobjektyviomis pažymomis, kurių teismai nevertindavo ir jomis nesivadovaudavo. Pakartotinai pabrėžia, kad tikrąją automobilio Hyundai rinkos vertę atspindi būtent jos pateikta Vertinimo ataskaita, toks pasirinktas žalos dydžio nustatymo būdas yra tinkamas bei pripažįstamas kasacinio teismo jurisprudencijoje. Ieškovė laikosi pozicijos, kad būtent faktinė automobilio Hyundai likučių pardavimo kaina realiausiai atspindi individualią likutinę šio turto rinkos kainą, todėl tai, kad atsakovė standartizuotu būdu buvo paskaičiavusi numanomai didesnę automobilio Hyundai likutinę vertę (3 025 Eur), jokia apimtimi nepatvirtina, jog ši vertė objektyviai atitiko rinkos poreikius bei realiai gautiną kainą. Atsakovė aplinkybių, kad faktinė automobilio Hyundai likučių pardavimo kaina neatitiko rinkos kainų ar buvo akivaizdžiai per maža, neįrodinėja ir jokių tai pagrindžiančių duomenų nepateikia.

Triplike atsakovė nurodo, kad jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos ieškovės daromos prielaidos, jog Ekspertinę pažymą pateikęs jos darbuotojas buvo šališkas. Atsakovės vertinimu, jos eksperto R. L. išvada yra pagrįsta duomenimis, gautais iš Eismo įvykio dalyvių ir atitinkamas sprendimas dėl Eismo įvykio įvertinimo buvo priimtas vadovaujantis būtent visų žinomų aplinkybių visuma, ieškovės automobilį vairavusio L. Ž. nurodomos automobilių padėtys iš esmės atitinka A. M. paaiškinimus. Atsakovė papildomai paaiškina, kad Ekspertinės pažymos priede Nr. 1 sumodeliuota schema yra pateikiama pagal A. M. paaiškinimus. Atitinkamai priede Nr. 2 pasitelktas modeliavimas PC-Crash kompiuterine modeliavimo programa – šiuo atveju sumodeliuota schema yra sudaryta artinant atstumų duomenis pagal priede Nr. 1 nurodytus duomenis, todėl realiai L. Ž. vairuojamo automobilio greitis galėjęs būti dar didesnis nei 95 km/val., bet šiuo konkrečiu atveju dėl galimos paklaidos yra pasirinktas L. Ž. palankiausias galimas rezultatas. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė (grindžiama šalių tarpusavio pasitikėjimu), todėl abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją ir būti sąžiningos. Atsakovės turimais duomenimis, L. Ž. po Eismo įvykio automobilių išsidėstymą fiksavo atitinkama vaizdo/foto fiksavimo technika, tačiau dėl neaiškių priežasčių užfiksuoto vaizdo nei jai, nei teismui per ieškovę nėra pateikęs. Atsakovė paaiškina, kad laikas, reikalingas A. M. vairuojamam automobiliui Subaru pagreitėti nuo 20 km/val. iki leistino 50 km/h yra 3,33 sek. Per šį laiką jis būtų nuvažiavęs 32,35 m. Automobilis Hyundai, vairuojamas L. Ž., važiuodamas leistinu greičiu, per šį laiką iki sankryžos būtų priartėjęs per 46,24 m, todėl iki sankryžos būtų neprivažiavęs 44 m. Atstumas tarp automobilių abiem pradėjus judėti vienodu greičiu būtų 76 m. Saugi distancija esant 50 km/val. yra 13,9 m, todėl Subaru vairuotoja nebūtų sudariusi kliūties leistinu greičiu važiavusiam automobiliui. Atsakovė taip pat pažymi, kad ieškovės nurodomi teismų praktikos pavyzdžiai jokia apimtimi nepaneigia šiam konkrečiam atvejui aktualios R. L. ekspertinės išvados rezultatų, jie negali būti lyginami su šio Eismo įvykio tyrimu, faktinėmis aplinkybėmis, dalis yra praradę aktualumą. Atsakovės vertinimu, ieškovė selektyviai nurodo teismų praktikos pavyzdžius, tačiau sąmoningai ignoruoja sau nepalankius teismų sprendimus, kuriose kuriuose AB „Lietuvos draudimas“ ekspertų išvados yra pripažįstamos tinkamais įrodymais.

Teismo posėdžių metu ieškovės atstovas palaikė ieškovės poziciją, išdėstytą ieškinyje ir dublike. Papildomai paaiškino, kad apie Eismo įvykį pranešė ieškovės automobilį vairavęs L. Ž., jis buvo atsakovės kviestas pateikti paaiškinimus; tikslių duomenų apie automobilių išdėstymą, atstumą vieną nuo kito, nėra, tai, ką žmonės nurodo, nesudaro pagrindo pripažinti ekspertizę tikslia, matavimai nebuvo atlikti, o jie yra esminiai; ieškovės draudimas privalomasis.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsakovės poziciją, išdėstytą atsiliepime į ieškinį ir triplike. Papildomai paaiškino, kad į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi ieškovės atstovas, Eismo įvykio aplinkybes draudikas aiškinosi, su tripliku pateiktas Eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokolas, tai papildomas dokumentas, eiliniuose įvykiuose toks dokumentas nėra pildomas, šis dokumentas pildomas, kai kyla neaiškumų, jį užpildė ieškovės atstovas ir draudikas, šiais ieškovės atstovo paaiškinimais ir vadovavosi atsakovė, taip pat buvo apžiūrėtas automobilis, yra apžiūros aktas, nuotraukos, iš jų ir buvo padaryta Ekspertinė pažyma; atstumus tarp automobilių ekspertas paėmė iš paaiškinimų, iš A. M. žodinių paaiškinimų telefonu; vien faktas, kad automobilis atsirado priešingoje eismo juostoje, patvirtina, kad buvo didelis greitis; aplinkybė, kad L. Ž. viršijo greitį paaiškėjo atlikus tyrimą, toks spėjimas kilo iš karto, atlikus tyrimą – pasitvirtino; ieškovei buvo siūloma teikti prašymą ir papildomus įrodymus dėl pakaitinio automobilio būtinumo ir pagrįstumo, toks prašymas nebuvo gautas; atstumų metrais eismo dalyviai nepateikė, yra nupiešta schema, yra trečiojo asmens A. M. paaiškinimai, turimų duomenų išvadai padaryti pakako; svarbus faktas, kad automobilis buvo išmestas į priešingą eismo juostą; duomenys imti ieškovės vairuotojo naudai, tikėtina, kad jo greitis buvo dar didesnis; susidūrimo vietą nurodė Eismo įvykio dalyviai – nustatyta pagal L. Ž. pateiktą schemą ir automobilio Hyundai sugadinimus; automobilio pardavimo kaina nėra automobilio likutinės vertės įrodymas, nes jis priklauso nuo paties pardavėjo valios, yra daug subjektyvių dalykų.

Trečiasis asmuo A. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, palaiko atsakovės poziciją. Papildomai paaiškino, kad Eismo įvykio metu išsukinėjo iš Krivių g. į Olandų g., suko į dešinę, pajuto, kad kažkas į ją trenkėsi labai stipriai, nuskriejo į kitą gatvės pusę, priešpriešinę eismo juostą; buvo laidojimo rūmuose, išvažiavimas į pagrindinį kelią yra vienas, tą pačią vietą nurodė ir draudikui; ji išsukti nespėjo, dėl to vieta pakankamai aiški; išsukimo momentą atsimena, kaip ir visuomet važiuojant privažiavo prie pagrindinio kelio, sustojo, pažiūrėjo į kairę, tada pradėjo važiuoti; eismas tuo metu nebuvo toks intensyvus kaip toje gatvėje dažnai buvo; į jos automobilį trenktasi stipriai, jos būsena po to nebuvo gera; suko į pirmą juostą, išsukimo nepabaigė; bandė sustabdyti mašiną, bet stabdžiai neveikė, automobilis sukosi, ji laukė, kol į kažką atsitrenks, kol atsitrenkė į „bordiūrą“ ir tada sustojo; po susidūrimo minutę sėdėjo, po to išlipo pasižiūrėti automobilio; į ją kreipėsi draudimas, pažymėjo susidūrimo vietą, tuo metu atrodė, kad vieta nurodyta tiksliai; kelis kartus draudikas kreipėsi, pirmas pasikreipimas buvo dėl to, kad nėra aišku, kad ji tikrai įvykio kaltininkė, antras kreipimasis buvo pažymėti ant Google maps nuotraukos susidūrimo vietą, nes kitas vairuotojas atsisakė pateikti Eismo įvykio nuotraukas, o ji įvykio metu nuotraukų nedarė, nuotraukas darė tik savo automobilio jau po įvykio; su draudimu bendravo telefonu ir el. paštu, nuvykusi pas draudiką nebuvo; jos automobilio kairinis galas buvo apgadintas, mašinos stovis buvo toks blogas, kad net į autoservisą nebuvo priduotas; susidūrimas įvyko į galinį kairįjį ratą, po Eismo įvykio jos automobilis nevažiavo, kvietėsi tarnybą, išvežta su tralu; automobiliu važiavo viena, po Eismo įvykio matė kitą automobilį, priėjo prie jos kitas vairuotojas, jis buvo stebėtinai ramus; Hyundai sustojo toliau nuo eismo įvykio vietos, bet toje pačioje juostoje; stabdymo garsų negirdėjo ar bent jau jų neatsimena; vaikščioti aplinkui buvo sudėtinga, eismas intensyvus, buvo daug nepatenkintų vairuotojų, jos būsena tuo metu nebuvo adekvati, buvo sukrėsta; automobilis stovėjo tokiu kampu, kad trukdė eismui; nežino, kodėl pildė deklaraciją ir nekvietė policijos, mano, kad tuo momentu nesielgė adekvačiai; deklaraciją pildė kitas vairuotojas, jos ranka yra tik jos parašas; ar teikė raštu pranešimą draudikui neatsimena, siuntė el. laišką kartu su nuotrauka; žymėjimus darė ant netrimačio, dvimačio vaizdo; stabdė, kai ją užsukinėjo, kai skriejo nuo vieno krašto prie kito; pėsčiųjų perėjoje žmonių nepraleidinėjo; atsimena, kad spaudė stabdžio pedalą ir jis neveikė, jos mašinos automatinė pavarų dėžė; neprisimena, ar buvo visiškai sustojusi, tikrai atsimena, kad pažiūrėjo į kairę prieš išvažiuodama iš šalutinio kelio; ar matė būtent tą automobilį, su kuriuo susidūrė, negali atsakyti, bet jai pasirodė, kad manevrą atlikti saugu; prieš tai eismo įvykių yra turėjusi, bet tokio masto tai ne, kiti eismo įvykiai buvo padarę mažesnės žalos; kitos transporto priemonės vairuotojas priėjo, paklausė ar jai viskas gerai, ji negalėjo kalbėti kurį laiką, buvo „isterinėj“ būsenoj, verkė, po to nusiramino, tada pradėjo pildyti deklaraciją jos mašinoje; atsimena, kad buvo įsitikinusi, jog nėra kalta dėl Eismo įvykio, kitas vairuotojas ant jos nerėkė, manė, kad dėl to, kad suprato, jog jis buvo kaltas; tada buvo momentas, kai paklausė dėl kaltės, ji paklausė jo (L. Ž.), kokiu greičiu jis važiavo; tada jis atsakė, kad neįmanoma čia išvystyti didelio greičio, tai ją įtikino, tuomet ji prisiėmė kaltę; tuomet jis nuėjo daryti nuotraukų, tada pagalvojo, kad jai nereikės daryti tų nuotraukų, ji skambino draugui ir pasakojo į kokią avariją pateko, neturėjo galimybės draugas atvažiuoti, pažįstamų nebuvo, atvažiavo tik du tralai; ji išvažiavo kartu su tralu, kuris vežė jos automobilį, tas tralo vairuotojas po to ją nuvežė į oro uostą, nes turėjo išskristi; savo automobilio neremontavo, nes reikėtų keisti pusę mašinos, kurį laiką bandė automobilį parduoti, nepavykus buvo atiduota į supirktuves, per daug nesigilino į šį procesą; žala jos mašinai padaryta, gavo išmoką iš draudimo; ekspertas buvo nuvažiavęs į autoservisą, vertino apgadinimus; Kasko draudimas buvo, draudikas AB „Lietuvos draudimas“; jos automobilis buvo 2014-2015 m., pakankamai naujas; automobilis sustojo atsitrenkęs į „bordiūrą“ fiziškai, variklis nebuvo sustojęs, savo greičio įvardinti negali, bet jis buvo minimalus, 10-15 km per valandą, nes ji buvo nespėjusi padaryti to posūkio; jai atrodė, kad kito vairuotojo greitis buvo per didelis, smūgis buvo labai stiprus, negalėjo patikėti, kad vairavo 50 km/h greičiau, jai atrodė, kad greičiau; tokį įspūdį susidarė tik iš smūgio stiprumo, ar matė išsukdama L. Ž. vairuojamą automobilį, jai atrodo, kad nematė; schemoje išdėstymas atitinka, mano, kad ji yra tiksli; po apsisukimo matė stotelę, laidojimo rūmus, aikštelę, kur tiksliai kitas automobilis stovėjo tiksliai neatsimena, atrodo, kad kitas vairuotojas atėjo iš dešinės pusės; saulės tuo metu nebuvo, sniego nebuvo, tik likutinio, kur prie kelio būna, nesnigo, nelijo, buvo pakankamai geras matomumas, kelio danga sausa; jos vairavimo stažas Eismo įvykio metu 8 metai; važiavo iš laidotuvių, mirė artimų draugų artimas draugas, jos pačios būsena buvo prasta, mirties aplinkybės buvo keistos, mirė 1994 m. gimimo vaikinas nuo gripo komplikacijų; važiavo atgal į darbą, kad ten paliktų savo mašiną, kad išsiųstų dar porą laiškų, turėjo pakankamai daug laiko iki skrydžio, susidūrimas buvo vidurdienį, skrydis apie 15-16 val.; mašina automatinė, du pedalai – stabdžio ir greičio, dabar vairuoja mechaninę, kuria koja bandė stabdyti negali atsakyti, stabdis neveikė, tuomet iš viso išsigando ir nieko nedarė, vairas iš karto užsiblokavo, automobilis tapo nevaldomas; automobilis buvo asmeninis; tuo metu dirbo Lvovo g.; draudimo išmoka jai buvo išmokėta, Kasko draudimas; iki Eismo įvykio savo automobiliu naudojosi maždaug pora metų; besipiktinančios moters, norėjusios sukti į Krivių g., neatsimena, kiek arti buvo prie įsukimo negali atsakyti.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas L. Ž. parodė, kad jis važiavo pagrindiniu keliu, iš dešinės išvažiavo automobilis iš šalutinio kelio nuo laidojimo rūmų ir jis nespėjo sustabdyti, išsiskleidė oro pagalvės, mašina buvo pilna dūmų, jis viską paleido, sustojo, nuėjo pas kitą vairuotoją, paklausė ar jai viskas gerai, ar nereikia greitosios, klausė, ar kvies policiją, sakė pildys deklaraciją, pagalbos dėl automobilio išvežimo atsisakė, tada grįžo prie savo automobilio, jį šiek tiek patraukė, surinko šiukšles; būtų ir A. M. automobilį patraukę, nes jis stovėjo skersai, bet pas ją užspaudė padangą galinę; oro sąlygos buvo geros, švietė saulė, kelio danga sausa, sniego, ledo, kritulių nebuvo; važiavo 50-60 km per valandą greičiu, greičiau važiuoti negalėjo, nes išsukinėjo iš Filaretų gatvės, stovėjo prie šviesoforo, užsidegė žalia, jam sukti į dešinę ir pradėjo iš ten judėti, atstumas netolimas, važiavo Filaretų g. į įkalnę, avarija įvyko nuokalnėje, automobilį jis matė važiuojantį, keli metrai iki sankryžos, negalvojo, kad jis nesustos, kad nestabdys, kai pradėjo stabdyti, buvo per vėlu; kurioj vietoj pradėjo stabdyti negali pasakyti; negali pasakyti kiek intensyviai stabdė; avarija įvyko staigiai, tarpas tarp stabdymo ir susidūrimo nedidelis; pažeista jo automobilio dešinės pusės priekinė dalis ir jos kairės pusės galinė dalis; dvi juostos, jis važiavo pirma eismo juosta, tuo metu buvo mašinų, penktadienis, pietų metas, po smūgio išsiskleidė pagalvės, kaip kitas automobilis apsisuko matė; kito automobilio greičio negali atsakyti; po smūgio jo automobilis užgeso, jis viską paleido, automobilis riedėjo, paspaudė stabdį, atsisegė saugos diržą, tada suprato kad vėl rieda, įjungė „parkingą“, tada nuėjo prie kito automobilio; pariedėjo kelis metrus vieną kartą, po to dar kelis metrus, tada automobilį dar patraukė; buvo perėja tarp susidūrimo vietos ir jo galutinai sustojusio automobilio, stop ženklą pastatė prieš perėją (žiūrint nuo susidūrimo vietos), Subaru atsidūrė prieš pat įsukimą į Krivių g., automobilis stovėjo lėtėjimo juostoje, pypsėjo automobilis norėjęs pasukti į Krivių g.; jo automobilis sustojo iškart už perėjos, gal galas ant perėjos buvo; kol pildė deklaraciją automobilis stovėjo tarp Krivių g. ir perėjos, vėliau patraukė toliau, šiukšlės buvo prieš perėją; jo automobilis trukdė važiuoti autobusui, supildžius deklaraciją jį patraukė, kad netrukdytų eismui, autobusas negalėjo įvažiuoti į stotelę, pasidarė iškart kamštis; Eismo įvykio deklaraciją pildė Subaru mašinoje, jis pildė; po Eismo įvykio buvo išsigandęs, pasimetęs, smūgis buvo nemažas, A. M. buvo išsigandusi, šokiruota, iš jos pasakojimų sužinojo, kad ji iš laidotuvių, tokia apsiverkusi; kas siūlė pildyti deklaraciją negali atsakyti, gal ir jis pasiūlė; prieš pildant deklaraciją apsitarė kas kaltas – viską sutarė, sakė, kad jo nuomone, dėl įvykio kalta A. M., kai jis supildė deklaraciją, ji pasakė, kad jo (liudytojo) ji nematė, visai nematė, daugiau A. M. klausimų nepamena; draudimo dokumentus turėjo; ar pildė prašymą draudimui dėl draudimo išmokos išmokėjimo nepamena, su draudimu bendravo jis visą laiką, ieškovė parašė įgaliojimą; važiavo pas draudimą, siūlė važiuoti į Eismo įvykio vietą, draudimas prašė pateikti draudimo nuotraukas, bet tuo metu jų neturėjo, nuotraukos buvo perkeltos į „flešiuką“, dirbantį su „Windows“ sistema, kurį pusseserė įkišo į „Apple“ sistemą ir „nulaužė“ jį, jas reikėjo atstatinėti, dabar kelias nuotraukas yra atstatęs; draudimas neprašė pateikti papildomų įrodymų dėl nuomos, sakė tokia mūsų teisė, prašymą kažkokį pildė, nurodė, kam reikalingas automobilis; ieškovė yra jo žmonos brolio žmona, ieškovės automobiliu naudojosi nepastoviai, dažniau juo dalindavosi žmona su ieškove, žmona vežiojo ieškovę; po Eismo įvykio jis ieškovės automobilį pardavinėjo, įdėjo skelbimą į autopliusą, už aukščiausiais pasiūlytą kainą ir pardavė, skelbimas buvo apie 3-4 savaites; pirminė automobilio pardavimo kaina buvo berods 8 000 Eur, kai 3-4 dienas nieks neskambindavo, kaina mažindavo; automobilis iki Eismo įvykio buvo geras, techniškai tvarkingas automobilis, jo žiniomis, automobilis nebuvo dalyvavęs eismo įvykiuose; jis (liudytojas) automobilį naudojo labai retai; ieškovė turi invalidumą, ji nevairuoja; invalidumas negali pasakyti koks, gydėsi nuo vėžio; jis (liudytojas) vairuoja nuo 1990 metų; gal ir suko vairą, tiksliai nepamena; susidūrimo vieta buvo keli metrai už sankryžos, prieš perėją; ieškovės automobilis buvo naudojamas kasdien, juo naudojosi jo (liudytojo) žmona, ieškovės reikalais važiuodavo 3-4 kartus per savaitę, būdavo ir 2 kartus; automobilis pargabentas iš Amerikos, pirktas Lietuvoje, apgadinimų neturėjo; jis (liudytojas) eismo įvykių turėjo, negali pasakyti, kiek konkrečiai, buvo eismo įvykių, kuomet jam (liudytojui) išvažiavo iš šalutinių kelių, buvo eismo įvykių, kuriuose jis buvo kaltas, kaltė nesusijusi su greičiu, mieste nėra tikslo važiuoti greitai, dažnai vairuoja elektromobilį, juo kuo greičiau važiuoji, tuo jis greičiau išsikrauna; šio Eismo įvykio vaizdo įrašo neturi; Hyundai nėra galingas, varomi ratai keturi; pakaitinį automobilį naudojo žmona, vežė ir ieškovę, naudojo ir savo reikmėms, važiavo ir jis – kaip naudojo ieškovės automobilį, taip naudojo ir pakaitinį automobilį; turi kitus automobilius, turi 11 automobilių, visi naudojami, nėra, kad kuris būtų laisvas; ekspertinėje pažymoje automobilių stovėjimo vietos netikslios.

L. Ž., byloje apklaustas kaip trečiasis asmuo po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, prašė ieškinį tenkinti, palaikė aplinkybes, jo išsakytas jį apklausiant byloje kaip liudytoją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCADĮ) įtvirtinta, kad draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (TPVCADĮ 2 straipsnio 3 dalis); išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCADĮ 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant teisės normas, reglamentuojančias draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, konstatuota, kad tuo atveju, jei nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, tai yra kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei dėl to, jog nenustatė transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu pas atsakovę apdraustos transporto priemonės Subaru vairuotojos A. M. kaltės dėl Eismo įvykio. Atsakovės teigimu, kaltė dėl Eismo įvykio kilimo tenka transporto priemonės Huyndai vairuotojui L. Ž. – jis ženkliai viršijo Eismo įvykio vietoje leistiną greitį, kas lėmė negalimumą sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę Huyndai pamačius grėsmę eismo saugumui – iš šalutinio kelio į pagrindinį įvažiuojančią transporto priemonę Subaru, vairuojamą A. M., ar ją sulėtinti, tokiu būdu išvengiant transporto priemonių susidūrimo. Kadangi šios aplinkybės buvo pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovei, pareiga ją įrodyti, kaip minėta, pagal įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisykles būtent ir tenka pačiai atsakovei.

Byloje surinktų įrodymų visuma iš esmės nekelia abejonių dėl Eismo įvykio mechanizmo. Jis iš esmės analogiškai apibūdintas tiek ieškovės, atsakovės procesiniuose dokumentuose, tiek į bylą pateiktuose ekspertizės aktuose – 2020 m. gegužės 8 d. UAB „Impulsana“ ekspertizės akte Nr. MV-2020-32 (toliau – Ekspertizės aktas Nr. 1) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-1970(20) (toliau – Ekspertizės aktas Nr. 2). Dėl automobilių Subaru XV ir Huyndai Santa Fe greičių dydžio tam tikrų neatitikimų byloje surinktuose įrodymuose teismas pasisakys sprendime vėliau. Taigi, byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuotina esant nustatyta, kad automobilio Subaru XV vairuotoja A. M., 2019 m. vasario 8 d. važiuodama Kirkuto al. link Olandų gatvės šių gatvių sankirtoje suko į dešinę, į pirmąją Olandų g. važiuojamosios dalies juostą. Tuo metu Olandų gatve iš kairės automobilio Subaru XV atžvilgiu pirmąja eismo juosta priartėjo automobilis Hyundai Santa Fe, vairuojamas L. Ž. ir priekinės dalies dešine puse trenkėsi į kairįjį užpakalinį automobilio Subaru XV kampą. Susidūrimo metu tarp automobilių kairiųjų šonų buvo didelis bukas kampas, atviras į kairę nuo šių automobilių. Susidūrimo metu automobilio Subaru XV greitis buvo apie 31 km/h, o automobilio Hyundai Santa Fe – apie 77 km/h. Dėl smūgio automobilis Subaru XV ėmė suktis prieš laikrodžio rodyklių sukimosi kryptį ir slysti į kairę važiuojamosios dalies pusę. Taip judėdamas automobilis Subaru XV įveikė virš 30 m atstumą ir sustojo kairėje Olandų g. važiuojamosios dalies pusėje, skersai važiuojamosios kelio dalies, apsisukęs apie 270 laipsnių kampu nuo buvusios judėjimo krypties. Automobilis Hyundai Santa Fe po susidūrimo judėjo toliau tiesiai ir buvo sustabdytas Olandų g. pirmoje juostoje, apie 30 m atstumu nuo susidūrimo vietos.

Byloje iš esmės kyla ginčas ne dėl Eismo įvykio mechanizmo, o dėl to, kurio vairuotojo – automobilio Subaru XV vairuotojos A. M. ar automobilio Huyndai Santa Fe vairuotojo L. Ž. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga Eismo įvykiui kilti.

Ekspertizės akte Nr. 1 ekspertas Valentinas Mitunevičius ir Ekspertizės akte Nr. 2 ekspertas Vidas Leipus nurodė, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga Eismo įvykiui kilti buvo automobilio Subaru XV vairuotojos A. M. veiksmai – automobilio Subaru XV vairuotoja A. M., įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjusiam automobiliui Huyndai Santa Fe, sudarė jam kliūtį, priversdama jo vairuotoją stabdyti automobilį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d., Eismo įvykio metu) (toliau – KET) numatė, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams (101 punktas), nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu (154 punktas).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo, kad A. M. vairuojamas automobilis Subaru XV važiavo šalutiniu, o L. Ž. vairuojamas automobilis Huyndai Santa Fe – pagrindiniu keliu, todėl konstatuotina, kad pareiga duoti kelią nagrinėjamu atveju kilo būtent A. M. Atsakovė teigė, kad nors A. M. pagal Eismo įvykio mechanizmą ir nedavė kelio L. Ž. vairuojamam automobiliui Hyundai Santa Fe, ką liudija Eismo įvykio kilimas, Eismo įvykį lėmė ne šios jos pareigos pažeidimas – A. M. prieš įvažiuodama į pagrindinį kelią įsitikino, kad tai daryti yra saugu, nes L. Ž. vairuojamas automobilis Hyundai Santa Fe, jam važiuojant leistinu greičiu, buvo pakankamu atstumu, jog A. M. galėtų išsukti į pagrindinį kelią. Teismo vertinimu, šis atsakovės argumentas yra nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai liudija, kad L. Ž. vairuojamas automobilis Hyundai Santa Fe į A. M. vairuojamą automobilį Subaru XV atsitrenkė pastarajam nespėjus baigti manevro – pasukti iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią. Tą nurodė pati A. M., tą liudija ir fotonuotraukos, Ekspertizės aktuose Nr. 1, Nr. 2 pateiktos išvados, kad L. Ž. vairuojamas automobilis Hyundai Santa Fe priekinės dalies dešine puse trenkėsi į kairįjį užpakalinį automobilio Subaru XV kampą, susidūrimo metu tarp automobilių kairiųjų šonų buvo didelis bukas kampas, atviras į kairę nuo šių automobilių. Teismo vertinimu, tai pakankamai svariai patvirtina, jog A. M. pažeidė KET 101 punktą, nes prieš keisdama kryptį ji pakankamai neįsitikino, kad tai daryti yra saugu. Tokią išvadą sustiprina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nors liudytoju, vėliau trečiuoju asmeniu byloje apklaustas L. Ž. nurodė, kad po Eismo įvykio A. M. nurodė, jog ji jo vairuojamo automobilio Hyundai Santa Fe nematė, o teismo posėdžio metu A. M. paaiškino, kad prieš atlikdama manevrą – pasukdama iš šalutinio į pagrindinį kelią ji pažiūrėjo, ar pagrindiniu keliu nevažiuoja automobilis, kuriam ji galėtų sudaryti kliūtį, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas, kad matomumas Eismo įvykio vietoje neleido A. M. pastebėti prie sankryžos artėjančio L. Ž. vairuojamo automobilio Hyundai Santa Fe. Ekspertas Vidas Leipus Ekspertizės akte Nr. 2, atsakydamas į klausimus kokiu atstumu nuo Subaru XV automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas galėjo pamatyti Subaru XV automobilį ir kokiu atstumu Subaru XV vairuotoja galėjo pamatyti link sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, atvažiuojantį automobilį Hyundai Santa Fe, nurodė, kad tyrimui pateiktoje civilinės bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti automobilių Hyundai Santa Fe ir Subaru XV tarpusavio matomumą Eismo įvykio vietoje, tačiau tikėtina, kad automobilio Subaru XV vairuotoja, privažiavusi važiuojamųjų dalių sankirtą ir sustojusi ties ja, turėjo galimybę matyti artėjantį automobilį Hyundai Santa Fe iki 130 m atstumu. Duomenų, kad automobilis Huyndai Santa Fe nuo sankryžos, ties kuria įvyko Eismo įvykis, automobiliui Subaru XV įvažiuojant į pagrindinį kelią buvo toliau nei 130 m atstumu, byloje nėra. Kita vertus, tiek ekspertas Valentinas Mitunevičius Ekspertizės akte Nr. 1, tiek ekspertas Vidas Leipus Ekspertizės akte Nr. 2, tirdami Eismo įvykio mechanizmą, pripažino esant tikėtina, kad automobilis Subaru XV nebuvo sustojęs ties pat važiuojamųjų dalių sankrita, o pajudėjo iš toliau, jei buvo visiškai sustojęs, arba įvažiavo į važiuojamųjų dalių sankirtą iš eigos, prieš tai nesustojęs. Abejoti tokia ekspertų išvadą teismas neturi pagrindo, nes kitokiai išvadai padaryti byloje surinktų įrodymų, iš esmės tik priešingų A. M. paaiškinimų, nepakanka. Tai tik dar kartą patvirtina, kad A. M., nesiimdama visų būtinų atsargumo priemonių, kirsdama važiuojamųjų dalių sankirtą, pati važiuodama šalutiniu keliu, pakankamai neįsitikino, jog atlikti manevrą yra saugu. Pagal KET eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (9 punktas).

Byloje taip pat nėra pakankamai įrodymų teigti, ką akcentavo atsakovė, kad Subaru XV vairuotoja A. M. pagrįstai prie sankryžos artėjančio automobilio Hyundai Santa Fe, net jeigu ji jį ir matė, nevertino kaip kliūties manevrui atlikti, nes jis buvo pakankamai nutolęs nuo sankryžos. Ekspertizės akte Nr. 2 ekspertas Vidas Leipus nurodė esant tikėtina, kad automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jei jo automobilis, važiuojant nustatytu 77 km/h greičiu, grėsmės eismo saugumui kilimo momento nuo susidūrimo vietos buvo ne mažesniu kaip 58,7 m atstumu, o važiuojant leistinu 50 km/h greičiu – nemažesniu kaip 27,9 m atstumu, nes esant tokiu atstumu jis galėjo sumažinti greitį iki automobilio Subaru XV greičio. Panašią išvadą pateikė ir ekspertas Valentinas Mitunevičius Ekspertizės akte Nr. 1, pažymėdamas, kad automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas bet kuriuo atveju neturėjo galimybės sustabdyti automobilį iki buvusio susidūrimo vietos. Byloje nėra objektyvių duomenų, kiek nuo sankryžos, kurioje įvyko Eismo įvykis, ar Eismo įvykio vietos buvo nutolęs automobilis Hyundai Santa Fe, kuomet A. M. vertino saugumą atlikti manevrą, kaip ir objektyvių duomenų, kada A. M. tokį vertinimą atliko (ties pat važiuojamųjų dalių sankirta ar anksčiau, kaip anksčiau). Todėl konstatuotina esant neįrodyta, kad A. M., jeigu ji automobilį Huyndai Santa Fe ir matė, pagrįstai buvo įsitikinusi, jog automobilis Hyundai Santa Fe yra bent jau 27,9 m ar didesniu atstumu, kuris jai leistų saugiai, nerizikuojant, nekeliant grėsmės kitiems eismo dalyviams, nesudarant jiems kliūties (pagrindo staigiai stabdyti ir/ar keisti važiavimo kryptį) atlikti manevrą.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina byloje esant nustatyta, kad Eismo įvykį sukėlė trečiojo asmens A. M. veiksmai, kuomet ji, vairuodama automobilį Subaru XV, įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjusiam automobiliui Hyundai Santa Fe, sudarė jam kliūtį, priversdama jo vairuotoją stabdyti automobilį. Tai sudaro pagrindą teigti, kad atsakovė, apdraudusi automobilio Subaru XV vairuotojo civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu, nepagrįstai Eismo įvykio nepripažino draudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Atsakovė poziciją byloje grindė ir tuo, jog net ir pripažinus A. M. kaltę dėl Eismo įvykio, būtina įvertinti L. Ž. veiksmus, vairuojant automobilį Huyndai Santa Fe viršijant leistiną greitį, nes tai įtakoja atsakovės pareigą mokėti draudimo išmoką. Atsakovės teigimu, pripažinus ne tik A. M., bet ir L. Ž. kaltę dėl Eismo įvykio, ieškovei mokėtina draudimo išmoka turėtų būti mažinama.

2021 m. balandžio 30 d. nutartimi atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės šioje byloje, teismas nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCADĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį – šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime nurodomas draudėjas ir draudžiama transporto priemonė, bet ne transporto priemonės valdytojas, kuris pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalį yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Taigi, sisteminė šių teisės normų analizė leidžia teigti, kad transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima žalos, padarytos transporto priemonę vairuojančiam asmeniui, apdraustai transporto priemonei ir šioje transporto priemonėje esančiam bei kitam draudėjo ar savininko turtui. Draudimas apima žalos atlyginimą transporto priemonės nevairuojančiam transporto priemonės draudėjui ar savininkui, jei žala padaryta jo asmeniui, o ne turtui.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad automobilis Huyndai Santa Fe Eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas taip pat pas atsakovę. Ieškovė Eismo įvykio metu buvo automobilio Huyndai Santa Fe savininkė, tačiau ji pati Eismo įvykyje nedalyvavo – automobiliu Huyndai Santa Fe ji nevažiavo, automobilį Huyndai Santa Fe vairavo trečiasis asmuo L. Ž. Nurodytos aplinkybės leidžia sutikti su atsakove tuo aspektu, jog nustačius taip pat automobilio Huyndai Santa Fe vairavusio L. Ž. kaltę dėl Eismo įvykio kilimo, tai įtakotų atsakovės mokėtiną draudimo išmoką dėl Eismo įvykio ieškovei – ji turėtų būti mažinama proporcingai Huyndai Santa Fe vairavusio L. Ž. kaltei dėl eismo įvykio. Tačiau tam, kad tokia draudimo išmoka būtų mažinama minėtu būdu, atsakovė, kaip minėta, turi įrodyti, kad dėl Eismo įvykio kilimo kaltas ir Huyndai Santa Fe vairavęs trečiasis asmuo L. Ž. Atsakovė teigia, kad trečiojo asmens L. Ž. kaltę dėl Eismo įvykio kilimo patvirtina byloje surinkti įrodymai, liudijantys, kad L. Ž., vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, iki susidūrimo su A. M. vairuojamu automobiliu Subaru XV viršijo leistiną greitį.

KET numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (127 punktas). Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 128 punktas). Gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (KET 129 punktas).

Ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja esant nustatyta, jog L. Ž., vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, iki susidūrimo su A. M. vairuojamu automobiliu Subaru XV viršijo leistiną greitį. Ekspertizės akte Nr. 2 ekspertas Vidas Leipus nurodė, kad tikėtinas automobilio Hyundai Santa Fe greitis iki susidūrimo yra 77 km/h, Ekspertizės akte Nr. 1 ekspertas Valentinas Mitunevičius nurodė, kad tikėtinas automobilio Hyundai Santa Fe greitis iki susidūrimo – 70 km/h. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, be kita ko, liudytoju, vėliau trečiuoju asmeniu byloje apklausto L. Ž. paaiškinimus, kad jis stabdė automobilį iki susidūrimo iki Eismo įvykio, eksperto Valentino Mitunevičiaus Ekspertizės akte Nr. 1 pateiktą paaiškinimą, jog L. Ž. vairuoto automobilio Hyundai Santa Fe greitis kistų didėjimo linkme, jeigu automobilis iki įvykio būtų stabdomas, teismas remiasi Vido Leipaus Ekspertizės akte Nr. 2 nurodytu tikėtinu automobilio Hyundai Santa Fe greičiu iki Eismo įvykio. Tai leidžia teigti, kad L. Ž. greitį viršijo 27 km/h (77 km/h – 50 km/h).

Tačiau vien ši byloje nustatyta aplinkybė, kad L. Ž., vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, iki susidūrimo su A. M. vairuojamu automobiliu Subaru XV ženkliai viršijo leistiną greitį (27 km/h, kas atitinka greičio viršijamą 54 procentais), savaime nepakankama konstatuoti L. Ž. kaltę dėl Eismo įvykio kilimo.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad abu ekspertai, atsakydami į teismo užduotą klausimą ar Hyundai Santa Fe automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti arba sumažinti greitį ir išvengti susidūrimo, jeigu būtų važiavęs leistinu greičiu eismo įvykio vietoje, savo išvadas iš esmės susiejo su aplinkybe, kada iškilo grėsmė eismo saugumui. Ekspertas Valentinas Mitunevičiaus Ekspertizės akte Nr. 1 padarė išvadą, kad automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį iki buvusio susidūrimo vietos, tačiau turėjo techninę galimybę sumažinti vairuojamo automobilio greitį ir išvengti susidūrimo su automobiliu Subaru XV, jeigu būtų važiavęs maksimaliu leistinu greičiu (50 km/h), savalaikiai sureagavęs kilus grėsmei eismo saugumui (jei galėtų įvertinti, kad automobilis Subaru XV, artėdamas prie Olandų g. ir eismo juostos, kuria judėjo jo vairuojamas automobilis, buvo tokiu atstumu, kad net ir automobilio Subaru XV vairuotojai ėmus intensyviai stabdyti, šis automobilis nesustotų iki eismo juostos, kuria judėjo automobilis Hyundai Santa Fe ribos ir automobilis Subaru XV vis tiek įvažiuotų į šią eismo juostą, sudarydamas kliūtį automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojui) bei būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį. Ekspertas Vidas Leipus Ekspertizės akte Nr. 2 padarė išvadą, kad automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jei jo automobilis, važiuojant leistinu 50 km/h greičiu, grėsmės eismo saugumui kilimo momentu nuo susidūrimo vietos buvo nemažesniu kaip 27,9 m atstumu. Šiame akte ekspertas Vidas Leipus taip pat nurodė, kad dėl nebuvimo tikslių automobilio Subaru XV duomenų negalint nustatyti maksimalaus automobilio išvystomo pagreičio pajudant iš vietos ir vairuotojų parodymams esant prieštaringiems, negalima analizuoti ir nustatyti kuriuo metu kilo grėsmė eismo saugumui – automobiliui Subaru XV važiuojant į sankryžą nesustojus, kuomet grėsmė eismo saugumui kiltų tuo metu, kai automobilis, net ir intensyviai stabdomas, jau negali sustoti iki važiuojamųjų dalių sankirtos, bet kuriuo atveju atsidurs važiuojamųjų dalių sankirtoje, sudarydamas kliūtį, ar automobiliui pajudant iš vietos ties važiuojamųjų dalių sankirta ir įvažiuojant į ją tuoj po pajudėjimo, kai iki tol nebuvo požymių, rodančių, kad pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės vairuotojui į sankirtą įvažiuojančiu automobiliu gali būti sudaryta kliūtis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas šias ekspertų išvadas byloje surinktų įrodymų visumoje, sutinka, kad byloje nepakanka įrodymų patikimai teigti, kad Hyundai Santa Fe vairuotojas L. Ž. dėl viršyto greičio prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo su A. M. vairuojamu automobiliu Subaru XV, tačiau, teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka teigti, kad dėl viršyto greičio automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas L. Ž. prisidėjo prie kilusių pasekmių – nuostolių, jų apimties, dydžio.

Minėta, kad ekspertai L. Ž. galimybę sulėtinti jo vairuojamo automobilio Hyundai Santa Fe greitį iki automobilio Subaru XV greičio 31 km/h susiejo su grėsmės eismo saugumui įvertinimo momentu. Teismas sutinka su ekspertais, kad kiekvienas atidus ir protingas asmuo situaciją, kurioje vairuotojas, važiuodamas automobiliu į sankryžą iš šalutinio kelio, kerta važiuojamųjų dalių sankirtą, prieš tai nesustojęs ir neįsitikinęs, ar sudaro kitiems pagrindiniu keliu judantiems eismo dalyviams kliūtį, vienareikšmiškai sudaro grėsmę eismo saugumui, nes tokiu būdu – kirtus važiuojamųjų dalių sankirtą, jau sudaroma ir kliūtis pagrindiniu keliu judantiems eismo dalyviams. Tačiau grėsmę eismo saugumui sudaro ne tik situacija, kuomet toks vairuotojas jau kerta važiuojamųjų dalių sankirtą – sudaro kliūtį. Grėsmę eismo saugumui kelia ir tokia situacija, kuomet vairuotojas, ketindamas važiuoti automobiliu į sankryžą iš šalutiniu kelio, iki kertant važiuojamųjų dalių sankirtą aiškiai elgiasi tokiu būdu (nestoja, nelėtina greičio, jį didina ir pan.), kad kiekvienam protingam ir atidžiam asmeniui tampa aišku, jog jis, nepriklausomai nuo priežasčių (neatidumas, sveikatos sutrikimai ir pan.), neketina duoti kelio pagrindiniu keliu judančiam kitam eismo dalyviui. Skirtumas tarp šių situacijų yra grėsmės išraiškos forma – vienu atveju ji yra objektyviai išreikšta (atsiranda kliūtis), kitu atveju ji sietina su eismo dalyvių subjektyviu situacijos vertinimu (rizikos kliūčiai atsirasti įžvelgimu), todėl pastarajai aplinkybei tinkamai įvertinti būtini duomenys apie pačią konkrečią situaciją.

Ekspertizės akte Nr. 2 ekspertas Vidas Leipus nurodė, kad automobilis Subaru XV, įvažiavęs į važiuojamųjų dalių sankirtą iki susidūrimo vietos, tikėtina įveikė 6,28 m atstumą. Šį atstumą jis įveikė per 0,730 sekundės. Per tokį patį laiką, įvertinus automobilio Hyundai Santa Fe eksperto nustatytą greitį – 77 km/h, automobilis Hyundai Santa Fe įveikė 15,61 m (0,73 sekundės x 77 000 m / 3600 sekundžių). Tai reiškia, kad 15,61 m iki susidūrimo vietos automobilis Subaru XV automobiliui Hyundai Santa Fe tapo staiga kelyje atsiradusi kliūtis, o taip pat objektyvi grėsmė eismo saugumui. Esant byloje nustatytai aplinkybei, kad 15,61 m automobiliui Huyndai Santa Fe nepakaktų sumažinti greičio iki automobilio Subaru XV greičio, net pastarajam iki grėsmės kilimo važiuojant leistinu 50 km/h greičiu, teigti, kad automobilio Huyndai Santa Fe vairuotojas L. Ž. taip pat kaltas dėl Eismo įvykio kilimo teismas neturi pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad automobilio Subaru XV vairuotoja A. M. nebuvo sustojusi ties sankryža, o pajudėjo iš toliau, jei buvo visiškai sustojusi, arba įvažiavo į važiuojamųjų dalių sankirtą iš eigos, prieš tai nesustodama, tačiau kaip konkrečiai judėjo Subaru XV automobilis iki sankryžos (kokiu greičiu jis judėjo, buvo sustojęs, nebuvo, kur buvo sustojęs ir kt.) byloje nėra. Byloje nustatyta ir tai, kad iki Eismo įvykio automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojui matomumas nebuvo apribotas, jis turėjo galimybę stebėti sankryžą nutolęs nuo jos ne mažesniu kaip 130 m atstumu. Tai leidžia teigti, kad automobilio Hyundai Santa Fe vairuotojas L. Ž. turėjo galimybę stebėti link sankryžos judantį automobilį Subaru XV anksčiau nei jis kirto važiuojamųjų dalių sankirtą, o kartu pareigą įvertinti, ar jis nekelia grėsmės eismo saugumui ir atitinkamai veikti. L. Ž. bylos nagrinėjimo teisme metu ir neneigė automobilį Subaru XV matęs bei teigė, kad jo važiavimas iki sankryžos nesukėlė jam abejonių, kad automobilis Subaru XV ties važiuojamųjų linijų susikirtimu ims ir nesustos. Abejoti tokio subjektyvaus L. Ž. situacijos vertinimo pagrįstumu teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pakankamo pagrindo: byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų automobilį Subaru XV vairavusios A. M. veiksmus iki susikirtimo su važiuojamąja dalimi nuo tam tikro momento, atkarpos ar kitko vertinti kaip aiškiai keliančius grėsmę eismo saugumui, ką privalėjo įvertinti kiekvienas atidus ir apdairus eismo dalyvis; L. Ž. objektyvus elgesys tokios grėsmės galimybės taip pat nesuponuoja (L. Ž. važiavo link artėjančios sankryžos su šalutiniu keliu, kuri, kaip ir šalutinis kelias, kuriuo judėjo automobilis Subaru XV, jam buvo gerai matomi, nuokalne, jis automobilio ne tik nelėtino, lyginant su šioje vietoje leistinu 50 km/h greičiu, bet ir nemažino 54 procentais viršijamo greičio, stabdyti pradėjo tikėtina tik tada, kai A. M. vairuojamas automobilis Subaru XV kirto važiuojamųjų dalių sankirtą). Pagal KET 128 punktą vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui. Taigi, šios aplinkybės nors ir liudija tai, kad iki Eismo įvykio L. Ž., vairuodamas automobilį Huyndai Santa Fe, pažeidė KET, tai negali būti siejama su jo kalte dėl Eismo įvykio kilimo.

Atsakovė byloje prašė nenustačius L. Ž. kaltės dėl Eismo įvykio kilimo atsakovės mokėtiną draudimo išmoką mažinti dėl tos priežasties, kad L. Ž. viršijimas leistino greičio įtakojo dėl Eismo įvykio kilusios žalos dydį (jos padidėjimą). Tokį argumentą atsakovė grindė CK 6.282 straipsniu, kuris numato, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (1 dalis).

Teismas sutinka su atsakove, kad į bylą pateiktuose Ekspertizės aktuose Nr. 1, 2 abu ekspertai pripažino, kad automobilių greitis Eismo įvykio metu įtakoja įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimų apimtį. Į automobilių sugadinimus, jų intensyvumą abu ekspertai atsižvelgė nustatydami automobilių greitį Eismo įvykio metu. Tačiau teismas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju ieškovės atžvilgiu gali būti taikoma CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostata. Ieškovė yra automobilio Huyndai Santa Fe savininkė, kuri pagal TPVCAPDĮ yra laikoma nukentėjusiuoju trečiuoju asmeniu, turinčiu teisę į draudimo išmoką. Tačiau ieškovė nėra nukentėjusioji CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme, ji, kaip minėta, Eismo įvykyje nedalyvavo, automobilio Huyndai Santa Fe nevairavo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Eismo įvykio metu ieškovės automobilį Huyndai Santa Fe vairavęs trečiasis asmuo L. Ž. ženkliai viršijo leistiną greitį, yra pagrindu atsakovei spręsti dėl regresinio reikalavimo į L. Ž. pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, kuri numato, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Dėl draudimo išmokos dydžio

Kaip minėta, pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka yra draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokama pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Draudimo išmokos mokėjimo tvarką nustato TPVCAPDĮ 19 straipsnis, kurio 6 dalyje įtvirtina, kad atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis numato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – Taisyklės), kurių 6 punkte nustatyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Civiliniu kodeksu, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų šiose Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį. Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Pagal Taisyklių 14 punktą žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad Eismo įvykio metu buvo sugadintas ieškovei priklausantis automobilis Huyndai Santa Fe. Žalos administravimo metu atsakovė nustatė, kad šio automobilio remontas ekonomiškai netikslingas, nes būtinos automobilio remonto išlaidos didesnės nei 75 procentai turto rinkos vertės iki Eismo įvykio. Dėl to ginčo tarp šalių nekilo. Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovei mokėtinos draudimo išmokos dydžio. Ieškovė teigė, kad jai mokėtina draudimo išmoka dėl sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe turi siekti 11 770 Eur, o tokią poziciją grindė E. L. atlikta Vertinimo ataskaita, automobilio Huyndai Santa Fe likučių pardavimo kaina. Atsakovė gi teigė, kad ieškovės pateikta į bylą Vertinimo ataskaita jos neįpareigoja, draudimo išmokos dydį dėl sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe atsakovė paskaičiavo Taisyklėse nustatyta tvarka ir ji yra mažesnė nei nurodo ieškovė.

Teismas sutinka su atsakove, kad ieškovės į bylą pateikta Vertinimo ataskaita neįpareigoja atsakovės, nes pagal TPVCAPDĮ atsakovė privalo nustatyti dėl Eismo įvykio nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, jo turtui kilusios žalos dydį, remdamasi jos surinktų įrodymų apie žalos pobūdį, dydį visuma. Tokiai žalai nustatyti atsakovė pagal TPVCAPDĮ neprivalo atlikti individualaus turto vertinimo. Kita vertus, ko neneigia ir atsakovė, individualiai atliktas turto vertinimas ir jį pagrindžiantis rašytinis įrodymas gali būti vienu iš įrodymų sprendžiant klausimą dėl Eismo įvykio nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, jo turtui padarytos žalos dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovė, neginčydama aplinkybės, kad ieškovė ėmėsi veiksmų nustatyti jos patirtos žalos dydį dėl Eismo įvykio, tačiau nesutikdama su atsakovės žalos administravimo metu nustatytu žalos dėl automobilio Huyndai Santa Fe sunaikinimo dydžiu kreipėsi į turto vertintoją E. L., prašydama nuostolių įvertinimo tikslu atlikti automobilio Huyndai Santa Fe individualų vertinimą, o jo pateiktą Vertinimo ataskaitą prašo teismo vertinti kaip įrodymą, liudijantį, kad atsakovės nustatytas ieškovės patirtas žalos dydis dėl automobilio Huyndai Santa Fe sunaikinimo yra neteisingas. Vien tai, kad tokį vertinimą E. L. ieškovės užsakymu atliko po to, kai atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei, dėl ko jis nebuvo pateiktas atsakovei žalos administravimo metu, nesudaro pagrindo į bylą pateiktos Vertinimo ataskaitos nevertinti kaip vieno iš įrodymų ieškovės dėl Eismo įvykio patirtos žalos dydžiui nustatyti. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis įtvirtina nukentėjusio trečiojo asmens teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo, kuri kilus ginčui dėl draudimo išmokos išmokėjimo (pagrindo, dydžio) bet kuriuo atveju negali būti paneigiama ar ribojama laike.

Tokią minėtų TPVCAPDĮ, Taisyklių aiškinimo praktiką žalos nustatymo aspektu formuoja ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatos žalos nustatymo aspektu vertintinos kaip reguliuojančios draudėjo pareigą pateikti atitinkamus dokumentus, reikalingus draudimo išmokai išmokėti, draudiko (Biuro) pareigą juos rūpestingai įvertinti, kitas draudėjo ir draudiko pareigas, taip pat tam tikrus procedūrinius reikalavimus, susijusius su žalos nustatymu ir draudimo išmokos išmokėjimu. Tačiau nėra teisinio pagrindo minėtas teisės aktų nuostatas vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos (įskaitant ir bendrosios draudimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos) kaip tik patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-403/2020).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-403/2020).

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė žalos administravimo metu nustatė, kad ieškovės automobilio Huyndai Santa Fe vidutinė rinkos vertė iki Eismo įvykio buvo lygi 11 640 Eur. Tokią išvadą pagrindžia į bylą pateikta atsakovės sudaryta Transporto priemonės vidutinės rinkos vertės skaičiuotė taikant lyginamosios vertės metodą, į bylą pateikti duomenys apie atsakovės parinktus lyginamuosius objektus, iš kurių matyti, kad automobilio vidutinę rinkos vertę atsakovė nustatė pagal automobilių pardavimo portaluose skelbiamą tokio pačio tipo transporto priemonių pardavimo kainą, atlikusi pataisymus dėl parinktų lyginamųjų objektų pagaminimo metų, ridos, įrangos pataisos koeficientų. Ieškovė su tokia automobilio Huyndai Santa Fe rinkos verte iki Eismo įvykio nesutinka, nurodydama, kad šio automobilio rinkos vertę iki Eismo įvykio atsakovė nustatė netinkamai, ką liudija E. L. atlikta Vertinimo ataskaita. Joje automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertė iki Eismo įvykio nustatyta didesnė ir siekia 13 800 Eur.

Teismas, vertindamas į bylą pateiktų įrodymų visumą apie automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertę iki Eismo įvykio, sutinka su ieškove, kad būtent Vertinimo ataskaitoje nurodyta šio automobilio rinkos vertė laikytina jo rinkos verte iki Eismo įvykio. Iš į bylą pateiktos Vertinimo ataskaitos matyti, kad E. L. atliko individualizuotą automobilio Huyndai Santa Fe vertinimą: pirmiausia apžiūrėjo ir įvertino patį automobilį Huyndai Santa Fe, nustatė jam būdingas ypatybes (pagaminimo datą, kilmę, ridą, variklį, pavarų, salono pobūdį, gausią automobilio komplektaciją); po to pagal jam būdingas ypatybes ieškojo ir parinko lyginamuosius objektus, o nustatydamas jų vertę, įvertinęs tam tikrus skirtumus, taikė koeficientus; koeficientų taikymą, jų dydį turto vertintojas Vertinimo ataskaitoje pagrindė specialiomis žiniomis, objektyviais duomenimis apie tam tikrų ypatybių įtaką automobilių rinkos vertės nustatymui. Tokią išvadą liudiją Vertinimo ataskaitoje esantis Transporto priemonės apžiūros-defektų aktas (jame nurodomi automobilio Huyndai Santa Fe pagaminimo metai (2013 m.), rida (112478 km), variklio darbinis tūris (2359 kub. m), galia (141 kW), įrangos gausa ir specifika, tame tarpe kilmės šalis (JAV), pavarų dėžės pobūdis (visi varomi ratai), salonas (odinis)), transporto priemonės rinkos vertės skaičiavimas (jame nurodoma, kad vertinamo automobilio modelis yra gausios komplektacijos, retai sutinkamas Lietuvos rinkoje, pataisos taikomos dėl ridos skirtumų, variklio modifikacijų, ratų pavaros, odinio salono apmušalų), jį pagrindžiantys išsamūs dokumentai (išsamūs lyginamųjų objektų skelbimai, koeficientų skaičiavimų pagrindimai). Iš į bylą pateiktos Vertinimo ataskaitos, taip pat atsakovės automobilio Huyndai Santa Fe vertės nustatymo dokumentų akivaizdu, kad Vertinimo atskaitoje pateiktas šio automobilio rinkos vertės nustatymas, lyginant su atsakovės atliktu, yra detalesnis ir išsamesnis (atsakovė parinkdama lyginamuosius objektus ir nustatydama jų kainą pagal į bylą pateiktus duomenis vertino tik pagaminimo metus, ridą, variklį, kuro, pavarų dėžės pobūdį; duomenų, kad atsakovė būtų vertinusi lyginamųjų objektų būklę, komplektaciją, jų kilmę, konkrečią įrangą, byloje apskritai nėra). Todėl nesivadovauti šiuo ieškovės pateiktu įrodymų teismas neturi jokio pagrindo.

Trumpai pasisakydamas dėl atsakovės iškeltų abejonių dėl Vertinimo ataskaitoje nustatytos automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertės, teismas pažymi, kad šios atsakovės abejonės nesudaro pagrindo Vertinimo ataskaitą laikyti nepatikimu įrodymu. Atsakovė nurodo, kad Vertinimo ataskaitoje nėra pritaikyta išskaitų dėl automobilio prastos techninės būklės (lanžerono remonto, variklio gaubto dažymo, grotelių, kurie paveikti korozijos), tačiau tokių teiginių nepagrindžia: nenurodo įrodymų, liudijančių tokią šių automobilio dalių būklę, jų įtaką pačio automobilio techninės būklės vertinimui, o kartu jo rinkos vertei. Atsakovė taip pat nenurodo ir nepagrindžia, kad į šias jos akcentuojamas aplinkybes pati atsakovė kokiu nors būdu atsižvelgė nustatydama automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertę. Atsakovė nurodo, kad E. L. Vertinimo ataskaitoje neatsižvelgė į tai, kad automobilis yra kilęs iš JAV, tačiau kuo tai grindžia nepaaiškina. Vertinimo ataskaitoje esantys lyginamųjų objektų skelbimai liudija priešingai, kad šią aplinkybę E. L. vertino. Tuo tarpu įrodymų, kad tokią aplinkybę vertino atsakovė, nustatydama automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertę, byloje nėra. Į bylą pateikti atsakovės parinktų lyginamųjų objektų skelbimai yra pateikti neišsamios apimties. Atsakovė nurodo, kad neaišku kokiu pagrindu E. L. Vertinimo ataskaitoje skirtingai vertina automobilius su odiniu ir neodiniu salonu, kodėl lyginamaisiais objektai parenka objektus, kurių variklis yra skirtingas (darbinis tūris yra mažesnis). Teismo vertinimu, Vertinimo ataskaitos sudėtine dalimi esantys duomenys apie įvairių modelių automobilių rinkos vertės skirtumus priklausomai koks yra jų salonas paneigia pastarąjį atsakovės argumentą. Vertinimo ataskaitoje pateiktas E. L. paaiškinimas, pasirenkant lyginamuosius objektus – automobilis Huyndai Santa Fe yra gausios komplektacijos, o tokių Lietuvos rinkoje yra nedaug, pagrindžia ir lyginamųjų objektų su mažesnio tūrio variklių parinkimu. Teigti, kad toks parinkimas iškreipia automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertę, teismas neturi pakankamo pagrindo, nes Vertinimo ataskaitoje ši aplinkybė įvertinta, pritaikant koeficientus, kurių skaičiavimas pateikiamas Vertinimo ataskaitoje. Atsakovė nurodo ir tai, kad atlikdamas automobilio Huyndai Santa Fe vertinimą E. L. nekorektiškai parinko lyginamuosius objektus, tačiau kuo tokį teiginį, samprotavimą atsakovė grindžia nepaaiškina. Vien tai, kad E. L. vieno iš parinktų lyginamųjų objektų kaina yra didesnė, nesant duomenų apie jo nepanašumą su automobiliu Huyndai Santa Fe, esminį jų skirtumą, nesudaro pagrindo abejoti lyginamųjų objektų parinkimo tinkamumu. Atsakovė taip pat nurodo ir tai, kad E. L. nepagrįstai nesirėmė VšĮ „Emprekis“ duomenimis, nustatydamas automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertę. Visų pirma, būtina pažymėti, kad Vertinimo ataskaitoje esantys duomenys liudija, kad E. L. vertino VšĮ „Emprekis“ turimus duomenis apie automobilio Huyndai Santa Fe rinkos vertę, tačiau juos pagrįstai vertino ne kaip vieną iš lyginamųjų objektų, o kaip duomenis koeficientui dėl variklių skirtumo apskaičiuoti. Viešai skelbiamoje informacijoje www.emprekis.lt yra nurodoma, kad šis mėnesinis leidinys apima naudotų, natūraliai nusidėvėjusių transporto priemonių vidutines kainas iki trisdešimties metų senumo, vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose, kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad www.emprekis.lt sudaro galimybę tokią orientacinę kainą nustatyti tik pagal ribotus, o ne išsamius automobilių parametrus.

Minėta, kad pagal Taisyklių 14 punktą žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas ne tik pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo, bet ir likutinę vertę po eismo įvykio. Byloje tarp šalių kilo ginčas taip pat dėl automobilio Huyndai Santa Fe likutinės vertės. Atsakovė teigė, kad automobilio Huyndai Santa Fe likutinė vertė yra lygi 3 025 Eur, kuri atsakovės nustatyta remiantis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Tvarka ir Instrukcija). Ieškovė gi teigė, kad automobilio Huyndai Santa Fe likutinė vertė nustatytina pagal faktinę sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe (jo likučių) pardavimo kainą, nurodydama, kad ieškovė automobilio Huyndai Santa Fe likučius faktiškai pardavė 2019 m. gegužės 8 d. už 2 030 Eur sumą.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė, administruodama žalą, Tvarkoje ir Instrukcijoje nustatyta tvarka nustatė automobilio Huyndai Santa Fe likutinę vertę, kuri 2019 m. balandžio 4 d. buvo lygi 3 025 Eur. Tokiu pačiu būdu, remdamasis Tvarka ir Instrukcija, automobilio Huyndai Santa Fe likutinę vertę 2019 m. gegužės 14 d. nustatė ir E. L., Vertinimo ataskaitoje nurodydamas, kad šio automobilio likutinė vertė lygi 4 540 Eur. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė dar 2019 m. balandžio mėnesį ėmėsi veiksmų pardavinėti sunaikintą automobilį Huyndai Santa Fe (jo likučius), viešai patalpindama automobilių pardavimo portale skelbimą apie šio automobilio pardavimą už 5 400 Eur. Tačiau parduoti automobilį už šią kainą ieškovei nepavyko, jis buvo parduotas tik po mėnesio, sumažinus automobilio pardavimo kainą iki 2 050 Eur ir atsiradus norintiems jį pirkti už 2 030 Eur. Sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe pardavimą būtent už tokią kainą liudija į bylą pateikta 2019 m. gegužės 8 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis.

Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai apie sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe likutinę vertę, nustatytą pagal Tvarkoje ir Instrukcijoje nustatytą tvarką, negali būti vertinami kaip didesnę įrodomąją galią turintys ar vieninteliai leistini įrodymai, liudijantys, kad automobilio Huyndai Santa Fe likučiai yra verti daugiau nei už juos ieškovė faktiškai gavo, sudariusi jų pirkimo-pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu. Tai yra tik vieni iš įrodymų žalai dėl Eismo įvykio apskaičiuoti. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos dydžio nustatymo taisykles, nepateikia nuorodos į Tvarką ar Instrukciją. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Tvarka bei Instrukcija, nėra tas teisės aktas, kuris reguliuotų standartizuotą žalos, padarytos eismo įvykiu dėl sugadintos transporto priemonės, dydį. Minėtas teisės aktas yra skirtas turto vertintojams, atitinkamais atvejais nustatantiems transporto priemonės vertę (įsakymo preambulė, Tvarkos 2 ir 3 punktai; Instrukcijos 1 ir 2 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviai dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustatant sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe likutinę vertę turi būti remiamasi visais byloje surinktais įrodymais, tame tarpe ir ieškovės pateiktais įrodymais apie kainą, už kurią ieškovei pavyko faktiškai parduoti sunaikintą automobilį Huyndai Santa Fe. Abejoti pastarųjų ieškovės pateiktų įrodymų patikimumu ir pagrįstumu sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe likutinei vertei nustatyti teismas neturi pagrindo: jie atspindi objektyvią šio automobilio likutinę vertę rinkoje jo pardavimo dieną; duomenų, kad ieškovė, perleisdama sunaikintą automobilį už 2 030 Eur, veikė nesąžiningai (sąmoningai pardavė jį už mažesnę nei skaičiuojamąją jo likutinę vertę) byloje nėra; priešingai, byloje surinkti rašytinai įrodymai, trečiojo asmens L. Ž. paaiškinimai liudija, kad apie sunaikinto automobilio pardavimą ieškovė skelbė viešai, siekė gauti didesnę sumą už jo pardavimą, tačiau nesant rinkoje pageidaujančių pirkti už didesnę sumą, kainą mažino. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, Tvarkoje ir Instrukcijoje nustatyta didesnė skaičiuojamoji (tariama) šio automobilio likutinė vertė pagrįstai kelia abejones dėl jos atitikimo realiai rinkoje galiojančioms kainoms.

Taigi, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas konstatuoja, kad ieškovė pagrįstai prašo ieškiniu priteisti iš atsakovės 11 770 Eur draudimo išmoką, nes tokio dydžio nuostolius ieškovė patyrė dėl Eismo įvykyje sunaikinto automobilio Huyndai Santa Fe (13 800 Eur – 2 030 Eur).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 2 001 Eur už pakaitinimo automobilio nuomą. Atsakovė su šiuo ieškovės reikalavimu taip pat nesutinka, tokį nesutikimą motyvuodama tuo, kad ieškovė nepagrindė tokių išlaidų būtinumo.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidos tiesiogiai nėra nurodytos transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose kaip draudiko atlygintinos išlaidos, tačiau TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalis eismo įvykio žalą, be kita ko, alternatyviai apibrėžia ir kaip žalą, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys, o CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. TPVCAPDĮ nėra įtvirtintų ribojimų atlyginti tiesioginius nuostolius, susijusius su eismo įvykiu kitu pagrindu nei viršijant draudimo maksimalią pagal TPVCADĮ mokėtiną sumą. Todėl situacija, kuomet negalėtų būti atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl su eismo įvykiu susijusios automobilio nuomos, paneigtų tiek TPVCAPDĮ, tiek Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintos nukentėjusiojo asmens reikalavimo teisės atlyginti dėl eismo įvykio patirtus nuostolius, atitinkančius teismų praktikoje suformuotus būtinumo, priverstinumo ir protingumo kriterijus (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-548-603/2019, 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-511-643/2020, 2020 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1788-854/2020).

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad įvykus Eismo įvykiui ieškovė domėjosi pakaitinio automobilio nuomos, atlyginant to išlaidas, galimybėmis. 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku atsakovė informavo ieškovę, kad tokia galimybė yra bei nurodė to sąlygas – nuomos kaina iki 30 Eur su PVM, reikės pateikti dokumentus: nuomos sutartį, sąskaitą-faktūrą už automobilio nuomą, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus ir atsiųsti prašymą su atsiskaitomąja sąskaita. 2019 m. kovo 23 d. ieškovė sudarė automobilio nuomos sutartį su UAB „Atidi“, pagal kurią laikotarpiui nuo 2019 m. kovo 23 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. išsinuomojo automobilį Honda CRV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilio nuomos kaina parai 29 Eur (2 001 Eur/69). Už naudojimąsi automobiliu Honda CRV minėtu laikotarpiu UAB „Atidi“ ieškovei išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ATIDI Nr. 01369 2 100 Eur sumai, kurią ieškovė apmokėjo 2019 m. gegužės 31 d.

Atsakovė neneigia ieškovės patirtų išlaidų dėl pakaitinio automobilio nuomos fakto, jų dydžio, tačiau teigia, kad ieškovė neįrodė byloje, kad pastarosios atsakovės patirtos išlaidos buvo būtinos ir neišvengiamos: vien faktas, kad ieškovė yra neįgali, savaime neįrodo, kad transporto priemonė yra būtina ir nuolat naudojama, ieškovė pakaitinio automobilio nuomos sutartį sudarė tik praėjus 1,5 mėn. po Eismo įvykio, neaišku, ar pati ieškovo naudojo minėtą automobilį, kokiems tikslams buvo jis naudojamas ir apskritai ar buvo naudojamas. Teismas konstatuoja, kad pastarieji atsakovės nurodomi argumentai nesudaro pagrindo šių ieškovės patirtų išlaidų pakaitinio automobilio nuomai nepriskirti žalai, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys.

Teismų praktikoje tokios aplinkybės kaip šalies nepaaiškinimas kokiu tikslu automobilis buvo reikalingas nepertraukiamą laikotarpį, kodėl nebuvo galima į darbą vykdyti su kitais darbuotojais bei panašios aplinkybės, nelemia reikalavimo atlyginti nuostolius netenkinimo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-400-577/2019). Teismų praktikoje pripažįstama, kad automobilio būtinybei pagrįsti pakankama yra ir jau vien tai, kad automobilis buvo turimas ir naudojamas (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-511-643/2020). Iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad automobilio Huyndai Santa Fe, kuris jai priklausė nuosavybės teise, pati ieškovė nevairavo, ją juo į gydymo įstaigas, apsirūpinti medikamentais, maistu, tvarkyti buitinius reikalus ir pan. veždavo ieškovės sesuo, kuri yra trečiojo asmens L. Ž. žmona, arba trečiasis asmuo L. Ž. Tokiems patiems tikslams buvo naudojamas ir pakaitinis automobilis. Abejoti tokiais paaiškinimais, kurie, be kita ko, pagrindžia išlaidų pakaitinio automobilio nuomai objektyvumą ir būtinumą, teismas neturi pagrindo.

Tokių išlaidų pakaitinio automobilio nuomai objektyvumo ir būtinumo, priešingai nei nurodo atsakovė, nepaneigia ir aplinkybė, kad pakaitinį automobilį Honda CRV ieškovė išsinuomojo tik nuo 2019 m. kovo 23 d. Pagal TPVCAPDĮ draudikas draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiajam trečiajam asmeniui turi sumokėti per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo. Tokią pretenziją ieškovė atsakovei pateikė 2019 m. vasario 11 d., tačiau per 30 dienų nuo jos gavimo atsakovė žalos nesureguliavo ir draudimo išmokos ieškovei neišmokėjo, todėl ieškovė ėmėsi veiksmų kompensuoti jos turtinius praradimus dėl negalėjimo naudotis per Eismo įvykį sunaikintu automobiliu Huyndai Santa Fe jos kasdieniams būtiniems poreikiams tenkinti patirdama išlaidas pakaitinio automobilio nuomai. Tokias jos patirtas išlaidas ieškovė pagrįstai priskiria dėl Eismo įvykio patirtai žalai.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmeniui atlygintini turtiniai praradimai pasireiškia kaip nuostoliai, jeigu dėl neteisėtų veiksmų jis privalo daryti tam tikras išlaidas ir tuo bloginti savo turtinę padėtį. Tai gali būti išlaidos, susijusios su žalos (pakenkimų) įspėjimu ar pašalinimu, neigiamų pasekmių likvidavimu, žalos dydžio nustatymu ir kitos išlaidos. Nuostoliai kaip nuketėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2002).

Todėl ieškovės reikalavimas dėl 2 001 Eur kompensacijos už pakaitinio automobilio nuomą priteisimo iš atsakovės taip pat pripažįstamas pagrįstu ir tenkinamas.

Ieškovė ieškiniu taip pat prašo priteisti iš atsakovės 170 Eur išlaidas, patirtas dėl E. L. atliktos Vertinimo ataskaitos. Tokias ieškovės patirtas išlaidas pagrindžia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: 2019 m. gegužės 14 d. sąskaita-faktūra Nr. EL 1871 ir kasos pajamų orderio kvitas Serija EL Nr. 1384. Teismo vertinimu, šis ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip teisingai nurodė atsakovė, nukentėjusio trečiojo asmens patirtos išlaidos už turto vertintojo samdymą transporto priemonės įvertinimui, remiantis TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalimi gali būti atlyginamos tik tuo atveju, kai nukentėjusiam trečiajam asmeniui, tinkamai pranešus apie įvykį ir pateikus pretenziją dėl žalos atlyginimo, draudiko atstovas per nustatytą 3 darbo dienų terminą neatvyksta apžiūrėti transporto priemonės ir dėl to nukentėjęs trečiasis asmuo yra priverstas savo lėšomis samdyti turto vertintojo. Taigi, turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2298-661/2016). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės ieškovės nebuvo įrodinėjamos, atsakovė tinkamai ir laiku 2019 m. vasario 12 d. apžiūrėjo automobilį Huyndai Santa Fe, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimas netenkinamas.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei prašant, jai iš atsakovės priteisiamos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos 13 771 Eur (11 770 Eur + 2 001 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja

nutaria:

ieškovės V. M. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovės V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 13 771 Eur (trylika tūkstančių septyni šimtai septyniasdešimt vieną Eur) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 771 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinio netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir