Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-12-16 · Civilinė byla Nr. e2A-2612-912/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2021-06-30Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-12-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-16
Bylos Nr.
e2A-2612-912/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18902-2019-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“
Ieškovas
V. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-2612-912/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18902-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo ir 2021 m. liepos 19 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: A. M., L. Ž. (L. Ž.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 13 771 Eur turtinės žalos atlyginimą, 170 Eur išlaidas dėl žalos įvertinimo, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d., Vilniuje, apie 12.30 val. trečiasis asmuo A. M., vairuodama automobilį „Subaru XV“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Subaru“), važiavo šalutiniu keliu, sankryžoje, sukdama į dešinę iš Krivių g. į Olandų g., nepraleido pagrindiniu keliu (Olandų gatve žiedo link) važiavusio trečiojo asmens L. Ž., vairavusio ieškovei priklausančią transporto priemonę „Hyundai Santa Fe“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Hyundai“). Pastarasis nespėjo sustabdyti automobilio. „Hyundai“ kliudė iš šalutinio kelio išsukusį automobilį „Subaru“. Transporto priemonių valdytojai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, nekvietė policijos. Trečiasis asmuo A. M. eismo įvykio deklaracijoje patvirtino, kad ji atsakinga dėl įvykio. Abiejų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta atsakovės bendrovėje. Atsakovė dėl eismo įvykio pradėjo žalos tyrimą. Atsakovė 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad automobilio remontas ekonomiškai netikslingas, paskaičiuota 8 615 Eur draudimo išmoka, svarstytinas pakaitinio automobilio nuomos išlaidų kompensavimo klausimas (nuomos kaina iki 30 Eur parai su PVM). Ieškovė ir UAB „Atidi“ 2019 m. kovo 23 d. sudarė automobilio „Honda CRV“ nuomos sutartį. Ieškovė patyrė 2 001 Eur išlaidų už 69 pakaitinio automobilio nuomos dienas. Atsakovė 2019 m. balandžio 4 d. pranešimu informavo ieškovę, kad nemokės draudimo išmokos, nes atsakovės žalų tyrimo eksperto R. L. nustatė, jog automobilio „Hyundai“ vairuotojas pasirinko du kartus didesnį negu leistinas greitį ir tai buvo pagrindinė sąlyga. Dėl kurios kilo eismo įvykis. Kito automobilio įvažiavimas į sankryžą nesustojant ir toliau greitėjant, kai ieškovės automobilis buvo pakankamai toli, t. y. apie 3 stabdymo kelių atstumu, važiuojant leistinu greičiu, techniniu požiūriu neprieštaravo Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių reikalavimams (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.) (toliau – KET). Turto vertintojas E. L. nustatė, kad ieškovės automobilio rinkos vertė iki apgadinimo – 13 800 Eur. Ieškovė nutarė parduoti automobilį už likutinę vertę. Ieškovė skelbime nurodė 5 400 Eur kainą, vėliau ją mažino. Automobilis parduotas už 2 030 Eur. Atsakovės ekspertas neturėjo duomenų apie eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones, nes nebuvo eismo įvykyje, neatliko jokių matavimų. R. L. skaičiavimus ir išvadas grindė „PC-Crash“ programa, trečiojo asmens A. M. pažymėtomis numanomomis transporto priemonių vietomis „Google Street View“ („Google gatvės vaizdo“) nuotraukoje. Pažymėtos automobilių vietos neatitinka tikrovės.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad atsakovės vertintojas 2019 m. vasario 12 d. apžiūrėjo ieškovės automobilį, nustatė sugadinimus, surašė apžiūros aktą. Atsakovės ekspertas 2019 m. vasario 26 d. paskaičiavo sugadintos transporto priemonės remonto darbų sąmatą 8 680,86 Eur sumai ir nustatė, kad remontas netikslingas. Atsakovė 2019 m. balandžio 4 d. pranešė ieškovei, kad nemokės draudimo išmokos, nes, kaltininkas – ieškovės automobilio vairuotojas. Atsakovės eksperto išvadoje nustatyta, kad trečiasis asmuo L. Ž. važiavo ne mažesniu negu 95 km/h greičiu, nors leistinas greitis – 50 km/h. Jeigu trečiasis asmuo būtų važiavęs maksimaliu leistinu greičiu, stabdymo kelias būtų 33 metrai. Jis būtų galėjęs matyti A. M. vairuojamą automobilį apytiksliu 90 m atstumu prieš susidūrimą ir būtų spėjęs sustoti. Dėl to trečiojo asmens A. M. veiksmai nėra eismo įvykio priežastis. Ji būtų suspėjusi įvažiuoti į pagrindinį kelią ir išvengti susidūrimo. Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinumo nuomotis pakaitinį automobilį. Faktas, kad sugadinto automobilio valdytoja neįgali (pateiktas neįgaliojo pažymėjimas), savaime neįrodo, kad automobilis jai būtinas. Ieškovė išsinuomojo pakaitinį automobilį 2019 m. kovo 23 d., t. y. maždaug 1,5 mėn. po eismo įvykio. Neaišku, pati ieškovė naudojo minėtą automobilį ar ne, kokiems tikslams jis naudotas. Atsakovė tinkamai ir laiku apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę: atsakovė gavo pranešimą apie eismo įvykį 2019 m. vasario 11 d., transporto priemonę apžiūrėjo 2019 m. vasario 12 d. Dėl to ieškovės reikalavimas atlyginti išlaidas už turto vertintojo paslaugas nepagrįstas. Atsakovė, siekdama nustatyti automobilio „Hyundai“ vidutinę rinkos kainą iki eismo įvykio, palygino analogiškų transporto priemonių pardavimo skelbimus ir nustatė, kad tokio automobilio pardavimo kainos svyruoja nuo 11 200 Eur iki 13 200 Eur. Atsakovė taikė lyginamosios vertės metodą ir, patikslinusi transporto priemonių duomenis (ridos skirtumai, pagaminimo metai, įranga, jos nusidėvėjimas), nustatė, kad ieškovės automobilio rinkos kaina – 11 640 Eur. Automobilio remonto kaštai – 10 426,49 Eur. Dėl to atsakovė padarė išvadą, kad netikslinga remontuoti automobilį. Atsakovė paskaičiavo 8 615 Eur išmoką (iš automobilio rinkos vertės atėmė jo likutinę vertę). Atsakovė teigia, kad jos eksperto R. L. išvada pagrįsta duomenimis, eismo įvykio dalyvių pateikta informacija. Eksperto pažymos priede Nr. 1 sumodeliuota schema pateikta pagal A. M. paaiškinimus. Priede Nr. 2 pasitelktas modeliavimas kompiuterine programa. Ieškovės automobilio greitis galėjo būti didesnis negu 95 km/h. Trečiasis asmuo L. Ž. užfiksavo automobilių išsidėstymą po eismo įvykio, bet nepateikė informacijos apie greitį. Laikas, reikalingas A. M. vairuojamam automobiliui pagreitėti nuo 20 iki 50 km/h – 3,33 sek. Per šį laiką jis būtų nuvažiavęs 32,35 m. Ieškovės automobilis važiuodamas leistinu greičiu, per šį laiką iki sankryžos būtų priartėjęs 46,24 m, todėl iki sankryžos būtų neprivažiavęs 44 m. Atstumas tarp automobilių abiem pradėjus judėti vienodu greičiu būtų 76 m. Saugi distancija esant 50 km/h greičiui yra 13,9 m. dėl to iš šalutinės gatvės išsukęs automobilis nebūtų kliūtis pagrindine gatve važiavusiam automobiliui.

Atsiliepimas

4. Trečiasis asmuo A. M. teismo posėdyje prašė atmesti ieškinį, paaiškino, kad ji išsukinėjo iš Krivių gatvės į Olandų gatvę, suko į dešinę ir pajuto, kad kažkas labai stipriai trenkėsi į ją, jos automobilis nuskriejo į kitą gatvės pusę – priešpriešinę eismo juostą. Ji važiuojant privažiavo prie pagrindinio kelio, sustojo, pažiūrėjo į kairę, pradėjo važiuoti. Atsakovė stabdė automobilį, bet stabdžiai neveikė, automobilis sukosi, kol atsitrenkė į bordiūrą. Į ją kreipėsi draudikas, kurio prašymu, ji pažymėjo susidūrimo vietą. Jai atrodė, kad ji tiksliai nurodė vietą. Automobilis stovėjo tokiu kampu, kad trukdė eismui. Trečiasis asmuo nežinojo, kodėl pildė deklaraciją, nekvietė policijos. Deklaraciją pildė kitas vairuotojas, ji tik pasirašė ją. Ji buvo įsitikinusi, jog nekalta dėl eismo įvykio. Ji paklausė trečiojo asmens L. Ž., kokiu greičiu šis važiavo. Jis atsakė, kad čia neįmanoma išvystyti didelio greičio, tai ją įtikino ir ji prisiėmė kaltę. Draudikas išmokėjo jai draudimo išmoką. Ji negalėjo nurodyti, matė ieškovės automobilį ar ne; jai atrodė, kad nematė. Trečiasis asmuo neatsiminė, kur kitas automobilis stovėjo po įvykio.

5. Trečiasis asmuo L. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad jis važiavo pagrindiniu keliu, iš dešinės išvažiavo automobilis iš šalutinio kelio nuo laidojimo rūmų. Jis nespėjo sustabdyti, išsiskleidė oro pagalvės, mašina buvo pilna dūmų, jis viską paleido, sustojo, nuėjo pas kitą vairuotoją, paklausė ar jai viskas gerai, ar nereikia greitosios, klausė, ar kvies policiją. Grįžęs prie savo automobilio, jį šiek tiek patraukė, surinko šiukšles. A. M. automobilis stovėjo skersai, bet jo negalėjo patraukti dėl užspaustos galinės padangos. Jis važiavo 50–60 km/h greičiu, negalėjo važiuoti greičiau, nes išsuko iš Filaretų gatvės, stovėjo prie šviesoforo. Atstumas nedidelis. Jis važiavo Filaretų gatve į įkalnę, avarija įvyko nuokalnėje. Trečiasis asmuo L. Ž. matė iš šalutinės gatvės važiuojantį automobilį, negalvojo, kad šis nesustos. Kai jis pradėjo stabdyti, buvo per vėlu. Po smūgio jo automobilis užgeso, jis viską paleido, automobilis riedėjo, paspaudė stabdį, įjungė parkavimo režimą. Po to automobilį dar patraukė. Automobilis „Subaru“ atsidūrė prieš pat įsukimą į Krivių gatvę ir stovėjo lėtėjimo juostoje. Ieškovės automobilis sustojo iškart už perėjos, gal galas buvo ant perėjos. Kol eismo įvykio dalyviai pildė deklaraciją, automobilis stovėjo tarp Krivių gatvės ir perėjos, vėliau trečiasis asmuo patraukė automobilį toliau. Jo automobilis trukdė važiuoti autobusui, formavosi spūstis. Eismo įvykio dalyviai deklaraciją pildė „Subaru“ automobilyje. Prieš pildydami deklaraciją, jie susitarė, kas kaltas dėl įvykio. Trečiasis asmuo negalėjo pateikti draudikui nuotraukų, nes jų negali atidaryti dėl nesuderintų „Windows“ ir „Apple“ sistemų. Draudimo bendrovė neprašė pateikti papildomų įrodymų dėl automobilio nuomos. Ieškovė yra trečiojo asmens sutuoktinės brolio sutuoktinė. Trečiasis asmuo L. Ž. naudojosi ieškovės automobiliu ne nuolat. Automobiliu dažniau dalijosi trečiojo asmens sutuoktinė ir ieškovė. Ieškovė nevairuoja, nes yra neįgali. Ieškovės automobilį kasdien naudojo trečiojo asmens L. Ž. sutuoktinė, ieškovės reikalais vairuodavo 3–4 kartus per savaitę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino dalį ieškinio: priteisė ieškovei iš atsakovės 13 771 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. procesines palūkanas. Teismas atmetė kitą ieškinio dalį.

7. Teismas nustatė, kad 2019 m. vasario 8 d. automobilio „Subaru“ vairuotoja trečiasis asmuo A. M., važiuodama Kirkuto alėja, Olandų gatvės link, gatvių sankirtoje suko į dešinę, į pirmąją Olandų gatvės važiuojamosios dalies juostą. Tuo metu Olandų gatve iš kairės pusės pirmąja eismo juosta priartėjo automobilis „Hyundai“ (jį vairavo trečiasis asmuo L. Ž.), ir trenkėsi į automobilį „Subaru“. Pastarojo automobilio greitis buvo apie 31 km/h, automobilio „Hyundai“ – apie 77 km/h. Dėl smūgio automobilis „Subaru“ ėmė suktis prieš laikrodžio rodyklių sukimosi kryptį ir slysti į kairę važiuojamosios dalies pusę. Ji nuslydo apie 30 m ir sustojo kairėje Olandų gatvės dalyje, apsisukęs apie 270 laipsnių kampu. Automobilis „Hyundai“ po susidūrimo toliau judėjo tiesiai, sustabdytas Olandų gatvės pirmoje juostoje už 30 m.

8. Teismas atsižvelgė į tai, kad UAB „Impulsana“ 2020 m. gegužės 8 d. ekspertizės akte ekspertas V. M. ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 29 d. akte ekspertas V. L. nurodė, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Subaru“ vairuotojos veiksmai. Ji, įvažiuodama iš šalutinės gatvės į pagrindinę, nedavė kelio pagrindine gatve prie sankryžos artėjusiam automobiliui „Hyundai“. Teismas konstatavo, kad automobilio „Subaru“ vairuotojai kilo pareiga duoti kelią kitai transporto priemonei. Teismas įvertino tai, kad automobilio „Hyundai“ vairuotojas L. Ž. atsitrenkė į automobilį „Subaru“, pastarajam nespėjus baigti manevro. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo A. M. negalėjo pastebėti prie sankryžos artėjančio automobilio. Automobilio „Subaru“ vairuotoja, privažiavusi važiuojamųjų dalių sankirtą ir sustojusi ties ja, turėjo galimybę matyti artėjantį automobilį „Hyundai“. Matomumas buvo iki 130 m. Nėra duomenų, kad automobilis „Hyundai“ buvo toliau negu 130 m nuo sankryžos, ties kuria įvyko eismo įvykis, automobiliui „Subaru“ įvažiuojant į pagrindinį kelią. Teismas atsižvelgė į tai, kad ekspertai, tirdami eismo įvykio mechanizmą, nustatė, jog, tikėtina, kad automobilis „Subaru“ nesustojo ties pat važiuojamųjų dalių sankrita, o pajudėjo iš toliau, jeigu buvo visiškai sustojęs, arba įvažiavo į važiuojamųjų dalių sankirtą, prieš tai nesustojęs. Teismas konstatavo, kad eismo įvykį sukėlė trečiojo asmens A. M. veiksmai. Draudikas nepagrįstai nepripažino eismo įvykio draudžiamuoju ir neišmokėjo draudimo išmokos.

9. Teismas konstatavo, kad automobilio „Hyundai“ vairuotojas L. Ž. viršijo leistiną greitį. Teismas įvertino tai, kad ekspertizės aktuose nustatyta, jog tikėtinas automobilio „Hyundai“ greitis iki susidūrimo buvo 70–77 km/h. Taip pat teismas atsižvelgė į trečiojo asmens L. Ž. paaiškinimą, kad jis stabdė automobilį, į eksperto V. M. paaiškinimą, jog automobilio „Hyundai“ greitis būtų didėjęs, jeigu automobilis iki įvykio būtų stabdytas. Teismas rėmėsi taip pat ir eksperto V. L. nustatytu tikėtinu automobilio greičiu iki eismo įvykio (77 km/h). Teismas priėjo prie išvados, kad aplinkybė, jog automobilio „Hyundai“ vairuotojas viršijo leistiną greitį, savaime nepakankama konstatuoti, jog eismo įvykis kilo dėl šio vairuotojo kaltės. Teismas nurodė, kad nepakanka įrodymų konstatuoti, kad automobilio „Hyundai“ vairuotojas dėl viršyto greičio prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Subaru“. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka teigti, kad dėl viršyto greičio automobilio „Hyundai“ vairuotojas prisidėjo prie kilusių padarinių – nuostolių, jų apimties, dydžio. Nors šis vairuotojas pažeidė KET, bet šis pažeidimas nesietinas su jo kalte eismo įvykiui kilti.

10. Teismas netaikė CK 6.282 straipsnio 1 dalies, nes ieškovė pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), yra nukentėjęs trečiasis asmuo, turinti teisę į draudimo išmoką. Ji nėra nukentėjusioji CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme, ji nevairavo automobilio „Hyundai“. Šio automobilio vairuotojas viršijo leistiną greitį. Dėl to atsakovė gali reikšti jam regresinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį.

11. Automobilio remontas ekonomiškai netikslingas, nes remonto išlaidos didesnės negu 75 proc. turto rinkos vertė iki eismo įvykio. Atsakovė nustatė, kad automobilio vidutinė rinkos vertė iki įvykio – 11 640 Eur. Ieškovės turto vertintojas E. L. nustatė didesnę vertę – 13 800 Eur. Teismas sprendė, kad E. L. atliko individualų automobilio „Hyundai“ vertinimą: apžiūrėjo ir įvertino automobilį, nustatė jam būdingas ypatybes (pagaminimo datą, kilmę, ridą, variklį, pavarų, salono pobūdį, gausią automobilio komplektaciją); pagal jam būdingas ypatybes ieškojo ir parinko lyginamuosius objektus, o nustatydamas jų vertę, įvertinęs tam tikrus skirtumus, taikė koeficientus; koeficientų taikymą, jų dydį pagrindė specialiomis žiniomis, objektyviais duomenimis apie tam tikrų ypatybių įtaką automobilių rinkos vertei nustatyti. Ši vertinimo ataskaita išsamesnė negu atsakovės.

12. Atsakovė nustatė, kad automobilio „Hyundai“ vertė 2019 m. balandžio 4 d. buvo 3 025 Eur, E. L. – kad 2019 m. gegužės 14 d. – 4 540 Eur. Ieškovė automobilį pardavė už 2 030 Eur. Teismas konstatavo, kad automobilio pardavimo kaina atitinka tikrą likutinę vertę. Teismas nustatė, kad ieškovė dėl eismo įvykio patyrė 11 770 Eur nuostolių (13 800 – 2 030 = 11 770).

13. Teismas nustatė, kad ieškovė nevairavo automobilio „Hyundai“. Juo naudojosi ieškovės sesuo, trečiojo asmens L. Ž. sutuoktinė, arba trečiasis asmuo. Jie ją vežiojo į gydymo įstaigas, tvarkyti kitų buitinių reikalų. Tokiems tikslams naudotas taip pat ir pakaitinis automobilis. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrindė išlaidas, patirtas pakaitiniam automobiliui nuomotis.

14. Teismas nurodė, kad turto vertinimo išlaidos atlygintinos tik tuo atveju, jeigu draudikas nevykdė pareigos laiku apžiūrėti turtą. Atsakovė laiku apžiūrėjo automobilį „Hyundai“. Dėl to išlaidos, patirtos už E. L. vertinimo paslaugas nepagrįstos.

15. Teismas 2021 m. liepos 19 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 3 027,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui L. Ž. – 196,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 29,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atsakovei iš ieškovės – 13,27 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas grąžino ieškovei 88,40 Eur, atsakovei –2,75 Eur nepanaudoto avanso, sumokėto už ekspertizę.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 3 080,60 Eur (314 Eur – žyminis mokestis, 1 605 Eur – už advokato teisines paslaugas, 1 161,60 Eur – už ekspertizę) bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 767,25 (už ekspertizę ir eksperto iškvietimą į teismo posėdį), trečiasis asmuo L. Ž. – 200 Eur už advokato teisines paslaugas. Teismas nurodė, kad tenkino 98,27 proc. ieškinio reikalavimų, trečiasis asmuo dalyvavo ieškovės pusėje, todėl proporcingai paskaičiavo byloje dalyvavusiems asmenims atlygintinas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo dalį dėl 13 771 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. procesinių palūkanų bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, palikti nepakeistą kitą sprendimo dalį, kuria ieškinys netenkintas; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. papildomo sprendimo dalį, kuria iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai pripažino trečiąjį asmenį A. M. kalta dėl eismo įvykio. Trečiasis asmuo L. Ž. viršijo leistiną greitį du kartus. Tai pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Trečiasis asmuo A. M. įvažiavo į sankryžą, kai automobilis „Hyundai“ buvo nutolęs dideliu atstumu, t. y. atstumas iki sankryžos buvo apie 3 stabdymo keliai, automobiliui „Hyundai“ važiuojant leistinu greičiu. Toks vertinimas neatitinka teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-598-489/2015).

17.2. Ekspertas V. L. nustatė, kad trečiasis asmuo A. M. galėjo matyti kitą vairuotoją 130 m atstumu. Ji patvirtino, kad, žiūrėdama į kelią, nematė kito vairuotojo. Atsakovė daro išvadą, kad automobilio „Hyundai“ greitis buvo toks, kad 130 m atstumo nepakako jo pamatyti. Automobilio „Subaru“ vairuotojai, pradėjus važiuoti, automobilis „Hyundai“ tą atkarpą įveikė dideliu greičiu ir trenkėsi. Trečiasis L. Ž. paaiškino, kad jis stabdė automobilį. Tai reiškia, kad eksperto nustatytas greitis (pagal apgadinimų mastą) iki susidūrimo buvo didesnis negu susidūrimo metu, t. y. greitis prieš susidūrimą buvo didesnis negu 77 km/h).

17.3. Trečiasis asmuo A. M. negalėjo tikėtis, kad kita transporto priemonė važiuos ne įprastu, 50 km/h greičiu, bet jį viršys mažiausiai 54 proc. Dėl to trečiojo asmens A. M. veiksmai nelėmė eismo įvykio.

17.4. Pripažinęs trečiąjį asmenį A. M. kalta dėl eismo įvykio, teismas nepagrįstai nesumažino priteistos žalos dydžio. Teismas turėjo taikyti mišrios kaltės institutą. Trečiojo asmens L. Ž. veiksmai atitinka CK 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą rizikos prisiėmimo elementą. Apeliantė, kaip A. M. transporto priemonės draudikė, tokiu atveju turėtų atsakyti tik už dalį žalos.

17.5. Nukentėjusios transporto priemonės valdytojas sąmoningai, žinodamas, kad jo veiksmai pažeidžia KET, suvokdamas, kad jo veiksmai kelia pavojų visiems kelių eismo dalyviams, kad už tokį elgesį yra baudžiama, važiavo viršydamas greitį. Dėl to įvyko didelis eismo įvykis. Automobilis „Subaru“ nublokštas per keturias eismo juostas, apsuktas ir nesustojo, kol neatsitrenkė į gatvės bortą. Šis eismo įvykis kilo dėl to, kad trečiasis asmuo L. Ž. pažeidė KET, bet ne dėl to, kad trečiasis asmuo A. M. mažu greičiu išsuko iš šalutinio kelio.

17.6. Reikia išspręsti klausimą, kokia apimti draudikas turi prisiimti atsakomybę už trečiojo asmens A. M. veiksmus. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis galėtų būti taikoma tik dėl trečiojo asmens A. M., t. y. jeigu ji padidino žalą dėl savo kaltės. Šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti tokių aplinkybių.

17.7. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad trečiasis asmuo L. Ž. negali būti laikomas nukentėjusiuoju pagal CK 6.253, 6.282 straipsnius. Sąvoka „nukentėjęs“ turėtų apimti taip pat ir trečiąjį asmenį L. Ž., nes jis buvo apgadinto automobilio valdytojas. Aplinkybė, kad automobilį „Hyundai“ vairavo ne jos savininkas, yra neesminė. Kaltininko atsakomybės apimtis priklauso nuo to, vairavo savininkas automobilį ar ne. Jeigu ieškovės automobilį būtų vairavusi ji pati, teismas galėtų sumažinti ieškinio reikalavimą.

17.8. Teismas pateisino automobilio „Hyundai“ vairuotojo L. Ž. padarytą KET pažeidimą – dėl to jam nekyla jokių neigiamų padarinių. Draudikas turi atsakyti už daugiau žalos, negu jos padarė apdrausta automobilio valdytoja.

17.9. Draudikas, pagal TPVCAPDĮ, neprivalo atlikti individualaus turto vertinimo. Atsakovė nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovės pateikta vertinimo ataskaita išsamesnė, apeliantė nevertino automobilio komplektacijos. Iš atsakovės pateiktos automobilio vidutinės rinkos vertės skaičiuotės matyti, kad prie kiekvieno lyginamojo objekto nurodytas koeficientas dėl įrangos – atsakovė įvertino visas aplinkybes.

17.10. Draudikas pateikė ieškovei palankesnį automobilio liekanų vertės paskaičiavimą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad automobilio liekanų vertę įrodo jų pardavimo kaina. Ieškovė galėjo liekanas parduoti už 100 Eur, bet tai nepatvirtina draudiko pareigos atlyginti naudos gavėjo nuostolių. Apeliantė nesupranta, kodėl automobilio liekanos parduotos mažesne kaina negu rinkos vertė.

17.11. Teismas nepagrįstai pripažino būtinomis išlaidas pakaitiniam automobiliui. Ieškovė turėjo įrodyti, kad šios išlaidos priverstinės, būtinos ir protingos. Ieškovė nepagrindė išlaidų būtinumo. Pakaitinės transporto priemonės nuomos sutartis sudaryta tik po 1,5 mėn. Trečiasis asmuo teismo posėdyje paaiškino, kad pakaitiniu automobiliu naudojosi jis ir jo sutuoktinė. Ji naudojo ir savo reikmėms. Nurodyti asmenys turi savo automobilius, todėl draudikas neturi kompensuoti trečiojo asmens sutuoktinės išnuomoto automobilio naudojimo.

Atsiliepimas

2. Ieškovė atsiliepime prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Atsakovė, teigdama, kad trečiasis asmuo A. M. negalėjo tikėtis, kad automobilis „Hyundai“ važiuos greičiau negu 50 km/h greičiu, bando paneigti eismo įvykio aplinkybes, nustatytas dviejomis teismo ekspertizėmis. Ekspertizės aktuose konstatuota, kad techniniu požiūriu, automobilio „Subaru“ vairuotojos veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

18.2. Ekspertizės akte konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti automobilių „Hyundai“ ir „Subaru“ matomumo eismo įvykio vietoje, bet, tikėtina, kad automobilio „Subaru“ vairuotoja, privažiavusi važiuojamųjų dalių sankirtą ir sustojusi ties ja, turėjo galimybę matyti artėjantį automobilį „Hyundai“ iki 130 m atstumu. Tai paneigia atsakovės samprotavimus, kad už eismo įvykį atsakingas transporto priemonės „Hyundai“ vairuotojas L. Ž., važiavęs didesniu, negu leistinas, greičiu.

Žemesnės instancijos teismas

18.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilio „Subaru“ vairuotoja, prieš išvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, pažeidė KET 101, 154 punktus. Ekspertai nustatė, kad, tikėtina, jog šis automobilis nebuvo sustojęs arba įvažiavo į sankirtą prieš tai nesustojęs.

18.4. Teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog automobilio „Hyundai“ greitis prieš susidūrimą buvo 77 km/h, nėra pakankama daryti išvadą, kad jo vairuotojas kaltas dėl eismo įvykio. Teismas pagrįstai nustatė, kad trečiasis asmuo L. Ž., važiuodamas leistinu greičiu, negalėjo sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo. Atsakovė neįrodė, kad eismo įvykis nebūtų kilęs, jeigu trečiasis asmuo L. Ž. būtų važiavęs leistinu greičiu.

18.5. Teismas pagrįstai nesirėmė atsakovės parengtais žalos dydį nustatančiais dokumentais. 2019 m. vasario 26 d. žalos sąmata, 2019 m. balandžio 4 d. transporto priemonės vidutinės rinkos vertės skaičiuotė, kurioms taikytas lyginamosios vertės metodas, 2019 m. balandžio 4 d. išvada apie transporto priemonės likutinę vertę – tai suinteresuoto bylos baigtimi asmens parengti dokumentai, jie neobjektyvūs. Neaišku, turi tinkamą kvalifikaciją šiuos dokumentus surašęs asmuo ar ne. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių E. L. vertinimo išvadoje nurodytą automobilio rinkos vertę – 13 800 Eur.

Atsiliepimas

18.6. Atsakovė teigė, kad automobilio „Hyundai“ likučius buvo galima parduoti už didesnę kainą, bet nepateikė tai pagrindžiančių duomenų. Ieškovė bandė parduoti automobilio likučius už 5 400 Eur. Vėliau mažino kainą, kol pirkėjas juos įsigijo už 2 030 Eur.

18.7. Pakaitinis automobilis naudotas tuo pačiu tikslu, kaip ir automobilis „Hyundai“. Ieškovė nevairavo jai priklausiusio automobilio – jį vairavo jos sesuo, trečiojo asmens sutuoktinė, ir trečiasis asmuo L. Ž..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

18. Byloje kilo ginčas dėl mišrios kaltės instituto aiškinimo ir taikymo, eismo įvykio metu apgadinto automobilio savininkei pareiškus ieškinį draudimo bendrovei, kuri buvo apdraudusi dėl įvykio kaltojo automobilio valdytojo civilinę atsakomybę, taip pat dėl to, draudimo išmoka turi apimti pakaitinio automobilio nuomai patirtas nukentėjusios transporto priemonės savininkės išlaidas ar ne.

19. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

20. 2019 m. vasario 8 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiasis asmuo A. M., vairuodama automobilį „Subaru“ ir važiuodama šalutiniu keliu, sankryžoje, sukdama į dešinę (į Olandų gatvę), nepraleido pagrindine gatve važiavusio trečiojo asmens L. Ž., vairavusio ieškovei priklausantį automobilį „Hyundai“. Automobilis „Hyundai“ kliudė išsukusio automobilio „Subaru“ galinę kairę dalį. Vairuotojai nekvietė policijos, užpildė eismo įvykio deklaraciją, užfiksavo, kad dėl eismo įvykio kalta automobilio „Subaru“ vairuotoja. Atsakovė buvo apdraudusi abiejų transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę.

21. Atsakovė 2019 m. balandžio 4 d. pranešimu informavo ieškovę, kad neišmokės draudimo išmokos, nes atsakovės žalų tyrimo eksperto R. L. 2019 m. balandžio 2 d. pažymoje nustatyta, jog automobilio „Hyundai“ vairuotojas L. Ž. pasirinkto du kartus didesnį negu leistinas greitį ir tai buvo pagrindinė sąlyga, dėl kurios įvyko eismo įvykis. Tai, kad automobilis „Subaru“ įvažiavo į sankryžą nesustodamas ir toliau greitėdamas, kai automobilis „Hyundai“ buvo nutolęs pakankamai dideliu atstumu, t. y. apie tris stabdymo kelius, važiuojant leistinu greičiu, techniniu požiūriu neprieštaravo KET reikalavimams.

22. Į bylą pateikti du teismo ekspertizės aktai: UAB „Impulsana“ 2020 m. gegužės 8 d. ekspertizės aktas ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 29 d. ekspertizės aktas.

Dėl mišrios kaltės instituto, kaip pagrindo reikalauti sumažinti žalos atlyginimą arba atmesti reikalavimą atlyginti žalą (CK 6.282 straipsnis)

23. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis; Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis).

24. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį, atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, bet tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016, 32 punktas; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017, 23 punktas).

26. Atsakovė teigia, kad pagrindinė sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis – trečiojo asmens L. Ž. daugiau kaip du kartus viršytas leistinas greitis. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino trečiąjį asmenį A. M. kalta dėl eismo įvykio.

27. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). CK 6.253 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus (CK 6.253 straipsnio 9 dalis). Nukentėjusiojo asmens veiksmai, kai kaip pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės arba visiškai ar iš dalies atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės, be kita ko detalizuoti CK 6.282 straipsnyje. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi nurodytoje prievolių teisės normoje detalizuota ir reglamentuota mišri neteisėtus veiksmus padariusiojo ir žalos patyrusio asmens kaltė.

28. Atsakovė prašo taikyti būtent pirmiau įvardytą mišrios kaltės institutą. Vertinant žalos atsiradimo aplinkybes, mišriosios kaltės instituto aspektu, atsakovė (dėl eismo įvykio kaltojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas) ir trečiasis asmuo A. M. (neteisėtus veiksmus padaręs automobilio vairuotojas pagal deliktinės civilinės atsakomybės prievolę) turėjo įrodyti, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs ir jo padariniai būtų mažesni, jeigu automobilio „Hyundai“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu greičiu. Apeliantė teigia, kad abiejų trečiųjų asmenų veiksmai turėjo įtakos kilusių padarinių dydžiui. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo A. M. dalyvaujanti byloje atsakovės pusėje, neįrodė automobilį „Hyundai“ vairavusio trečiojo asmens L. Ž. kaltės, t. y. kad jo veiksmai (viršytas leistinas greitis) priežastinio ryšio aspektu prisidėjo prie to, jog įvyko eismo įvykis, ieškovei atsirado žalos arba ji padidėjo. Dėl to nagrinėjamoje byloje susidariusioje situacijoje nėra pagrindo taikyti mišrios kaltės institutą (CK 6.282 straipsnis). Ieškovė dėl eismo įvykio ji patyrė žalą, todėl turi teisę reikalauti, kad draudikas (atsakovė) jai sumokėtų draudimo išmoką.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje paskirtos dvi teismo ekspertizės. Jas atliko UAB „Impulsana“ ir Lietuvos teismo ekspertizės centras. Teismo ekspertizių aktuose nustatyta, kad automobilio „Subaru“ vairuotoja, įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjusiam automobiliui „Hyundai“, sudarė jam kliūtį, priversdama jo vairuotoją stabdyti automobilį. Techniniu požiūriu šie automobilio „Subaru“ vairuotojos veiksmai buvo pagrindinė sąlyga, dėl kurios įvyko eismo įvykis.

30. Teismo ekspertas V. M. UAB „Impulsana“ 2020 m. gegužės 8 d. ekspertizės akto 8–oje išvadoje padarė išvadą, kad: 1) automobilio „Hyundai“ vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos; 2) turėjo techninę galimybę sumažinti jo greitį ir išvengti susidūrimo su automobiliu „Subaru“, jeigu būtų važiavęs maksimaliu leistinu greičiu (50 km/h), laiku sureagavęs kilus grėsmei eismo saugumui bei būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį. Šią antrąją 8–osios išvados dalį dėl ieškovės automobilio vairuotojo sureagavimo laiku ekspertas detalizavo, nurodęs, kad automobilio „Hyundai“ vairuotojas tokiu atveju būtų galėjęs įvertinti, kad automobilis „Subaru“, artėdamas prie Olandų gatvės ir eismo juostos, kuria judėjo jo vairuojamas automobilis, buvo tokiu atstumu, kad net ir automobilio „Subaru“ vairuotojai ėmus intensyviai stabdyti, šis automobilis nesustotų iki eismo juostos, kuria judėjo automobilis „Hyundai“ ribos ir automobilis „Subaru“ vis tiek įvažiuotų į šią eismo juostą, sudarydamas kliūtį automobilio „Hyundai“ vairuotojui.

31. Teismo ekspertas V. L. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruyodžio0 29 d. ekspertizės akte nurodė, kad automobilio „Hyundai“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jei jo automobilis, važiuojant leistinu 50 km/h greičiu, grėsmės eismo saugumui kilimo momentu nuo susidūrimo vietos būtų ne mažesniu kaip 27,9 m atstumu. Kadangi nėra tikslių automobilio „Subaru“ duomenų, negalima nustatyti maksimalaus automobilio išvystomo pagreičio pajudant iš vietos, vairuotojų parodymai prieštaringi, negalima nustatyti, kuriuo metu kilo grėsmė eismo saugumui – automobiliui „Subaru“ važiuojant į sankryžą nesustojus, kuomet grėsmė eismo saugumui kiltų tuo metu, kai automobilis, net ir intensyviai stabdomas, jau negali sustoti iki važiuojamųjų dalių sankirtos, bet kuriuo atveju atsidurs važiuojamųjų dalių sankirtoje, sudarydamas kliūtį, ar automobiliui pajudant iš vietos ties važiuojamųjų dalių sankirta ir įvažiuojant į ją tuoj po pajudėjimo, kai iki tol nebuvo požymių, rodančių, kad pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės vairuotojui į sankirtą įvažiuojančiu automobiliu gali būti sudaryta kliūtis.

32. Iš teismo eksperto V. M. išvados spręstina, kad iš esmės ieškovės automobilio vairuotojas būtų galėjęs sumažinti greitį ir išvengti susidūrimo, jeigu būtų pamatęs šalutinėje gatvėje judantį ir nestojantį automobilį „Subaru“ dar iki gatvių sankirtos. Kito eksperto V. L. ekspertizės akte paaiškinta, kad per laiko tarpą, kurį automobilis „Subaru“ judėjo jau įvažiavęs į pagrindinę gatvę, ieškovės automobilis nuvažiavo 15,61 m. Nurodytą atstumą ieškovės automobilis įveikė važiuodamas 77 km/h greičiu. Abu ekspertai nustatė, kad ieškovės automobilis, judėdamas 50 km/h greičiu, būtų galėjęs išvengti susidūrimo, jeigu iki susidūrimo taško būtų buvęs 27,9 m atstumu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, kad ieškovės automobiliui, jeigu jis būtų judėjęs 50 km/h greičiu, būtų nepakakę 15,6 m stabdyti ir sumažinti judėjimo greičio, jog būtų išvengta susidūrimo su iš dešinės pusės (šalutinės gatvės) staiga išsukusiu automobiliu „Subaru“.

33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos duomenų visetą ir pagrįstai sprendė, jog nepakanka įrodymų teigti, kad „Hyundai“ vairuotojas L. Ž. dėl viršyto greičio prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Subaru“.

34. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad trečiojo asmens L. Ž. automobilio greitis buvo toks, kad jai nepakako 130 m atstumo pamatyti kitą automobilį. Atsakovė teigia, kad trečiasis asmuo L. Ž. viršijo leistiną greitį du kartus – važiavo 95 km/h greičiu. Tokią išvadą atsakovė grindžia jos eksperto R. L. pažyma, kuri parengta pagal trečiojo asmens A. M. pateiktą brėžinį. Pažymėtina tai, kad teismo ekspertas V. M. nustatė, kad trečiasis asmuo važiavo 70 km/h greičiu, taip pat kad automobilio greitis kistų, jei iki įvykio jis buvo stabdomas. Trečiasis asmuo L. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad matė automobilį „Subaru“, bet nesitikėjo, kad šis, išvažiuodamas į pagrindinį kelią, nesustos, vėliau stabdė savo automobilį. Ekspertas V. L. nustatė, kad automobilio „Hyundai“ greitis iki įvykio buvo 77 km/h, minimalus stabdymo kelias – ne mažiau kaip 64,6 m. Taigi abu teismo ekspertai nustatė panašų automobilio „Hyundai“ greitį. Dėl to pirmosios instancijos teismas, įvertinęs eksperto V. M. nurodytas aplinkybes, susijusias su greičio paklaida, trečiojo asmens L. Ž. parodymus, kad jis stabdė automobilį, pagrįstai vadovavosi eksperto V. L. nustatytu automobilio greičiu. Dėl to atsakovės argumentas, kad trečiasis asmuo A. M. negalėjo matyti atvažiuojančio automobilio „Hyundai“ atmestinas kaip nepagrįstas.

35. Trečiojo asmens A. M. argumentas, kad, prieš išvažiuodama į pagrindinį kelią, ji sustojo ir apsidairė, paneigtas trečiojo asmens L. Ž. paaiškinimu, ekspertų išvadomis. L. Ž. nurodė, kad jis matė automobilį „Subaru“, bet nesitikėjo, kad šis nesustos. Ekspertai V. M. ir V. L., tirdami eismo įvykio mechanizmą, nustatė esant tikėtina, kad automobilis „Subaru“ nebuvo sustojęs ties pat važiuojamųjų dalių sankrita, o pajudėjo iš toliau, jei buvo visiškai sustojęs, arba įvažiavo sankirtą prieš tai nesustojęs. Nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad trečiasis asmuo A. M. galėjo matyti pagrindiniu keliu atvažiuojant automobilį „Hyundai“, sustoti prie kelių sankirtos ir jį praleisti. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo A. M. pažeidė KET 101 ir 154 punktus, t. y. prieš pradėdama važiuoti, prieš persirikiuodama ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotoja privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Nelygiareikšmių gatvių sankryžoje šalutine gatve važiavusi vairuotoja privalėjo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindine gatve.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi pirmiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad eismo įvykis kilo dėl trečiojo asmens A. M. veiksmų, taip pat kad nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje taikyti CK 6.282 straipsnio bei mažinti prašomos priteisti draudimo išmokos dydžio atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens (nagrinėjamu atveju – automobilio „Hyundai“ vairuotojo) kaltę.

37. Civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai yra trinariai, t. y. juose įprastai dalyvauja trys asmenys: už eismo įvykį atsakingos transporto priemonės savininkas (valdytojas), pastarojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudęs ir šios rūšies draudimo apsaugą suteikęs draudikas (draudimo bendrovė) bei nukentėjęs (žalos patyręs asmuo) – naudos pagal draudimo sutartį gavėjas, dar kitaip vadinamas draudimo išmokos gavėjas. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje reglamentuotas draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas reglamentavimas galėtų būti taikytinas, sprendžiant civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo apsaugą suteikusio draudiko atgręžtiniam reikalavimui į draudėjui, t. y. trečiajam asmeniui A. M. (kaltajai dėl eismo įvykio automobilio vairuotojai) klausimą, jeigu žala padidėtų dėl jos veiksmų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas civilinės atsakomybės draudimo sutartimi draudiko už trečiąjį asmenį A. M. (transporto priemonės valdytoją) prisiimtos atsakomybės klausimas. Kitaip tariant, pirmiau aptarta įstatymo norma taikytina draudiko ir draudėjo (transporto priemonės savininko ar valdytojo) teisiniam santykiui, kuris iš esmės yra vidinis draudimo teisinis santykis (jis taip pat yra ir sutartis santykis) . Tačiau nurodyta įstatymo nuostata netaikytina išoriniam civilinės atsakomybės draudimo teisiniam santykiui, kuriame draudikas už žalos padariusį asmenį prisiima iš pastarojo deliktinės prievolės atsiradusią pareigą atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (nuostolius). Įstatyme įtvirtintai draudiko regreso teisei į civilinės atsakomybės draudėją, neturi įtakos tokia situacija, kokia yra nagrinėjamoje byloje – kai ta pati draudimo bendrovė yra apdraudusi tiek už žalą atsakingą automobilio valdytoją, tiek žalos patyrusios automobilio savininkės civilinę atsakomybę. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su TPVCAPDĮ 22 straipsnio taikymu, yra nepagrįsti, bet atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netaikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio, tačiau su juo susijusius argumentus nurodė tik kaip papildomus, „pastiprinančius“ anksčiau išdėstytą argumentaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamas pirmosios instancijos pateiktas TPVCAPDĮ 22 straipsnio aiškinimas neturėjo įtakos galutinėms skundžiamo sprendimo išvadoms ir teismo rezoliucijai.

Dėl draudimo išmokos dydžio

38. Vyriausybė 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – Taisyklės), kurių 14 punkte nustatyta, žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 proc. turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. TPVCAPD tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

40. Atsakovė teigia, kad draudikas, pagal TPVCAPDĮ, neprivalo atlikti individualaus turto vertinimo. Atsakovė nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovės pateikta vertinimo ataskaita išsamesnė.

41. Atsakovė nustatė, kad automobilio „Hyundai“ vidutinė rinkos vertė iki eismo įvykio – 11 640 Eur. Atsakovė, nustatydama transporto priemonės vidutinės rinkos vertę, lyginamosios vertės metodą, t. y. parinkusi lyginamuosius objektus, nustatė automobilio vertę. Atsakovė atsižvelgė į automobilių pardavimo portaluose skelbiamą tokio pat tipo transporto priemonių pardavimo kainą, pritaikė parinktų lyginamųjų objektų pagaminimo metų, ridos, įrangos pataisos koeficientus. Ieškovė pateikė turto vertintojo E. L. ataskaitą, kurioje nustatyta, kad automobilio „Hyundai“ rinkos vertė iki eismo įvykio – 13 800 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus duomenis, kurių pagrindu jos nustatė automobilio „Hyundai“ rinkos vertė iki eismo įvykio, daro išvadą, kad E. L. ataskaita išsamesnė. Nurodytas turto vertintojas automobilį apžiūrėjo, įvertino jo individualias ypatybes (pagaminimo datą, kilmę, ridą, variklį, pavarų, salono pobūdį, gausią automobilio komplektaciją). Atsakovė parinkdama lyginamuosius objektus ir nustatydama jų kainą pagal į bylą pateiktus duomenis vertino pagaminimo metus, ridą, variklį, kuro, pavarų dėžės pobūdį. E. L. papildomai įvertino lyginamųjų objektų būklę, komplektaciją, jų kilmę, įrangą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės nurodyta automobilio „Hyundai“ vidutine rinkos verte.

42. Atsakovė teigia, kad ji pasirinko palankesnį automobilio liekanų paskaičiavimą.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio nustatymo apskaičiuojant sunaikintos transporto priemonės likutinę vertę, nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas dėl žalos nustatymo vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės (įskaitant ir bendrąsias draudimo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas) patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018; 37 punktas).

44. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad, iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018,38 punktas).

45. Atsakovė nustatė, kad automobilio „Hyundai“ likutinė vertė – 3 025 Eur. Turto vertintojas E. L. ataskaitoje nurodė, kad nurodyto automobilio likutinė vertė – 4 540 Eur. Ieškovė patalpino automobilių pardavimo portale skelbimą, kuriame nurodė šio automobilio pardavimo kainą – 5 400 Eur. Ieškovei nepavyko parduoti automobilio už nurodytą kainą, todėl ji ją periodiškai mažino. Automobilis parduotas už 2 030 Eur. Tai patvirtina 2019 m. gegužės 8 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirkėjo sumokėta kaina patvirtina realią automobilio likutinę vertę jo pardavimo dieną. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė veikė nesąžiningai, sunaikintą automobilį pardavė už mažesnę, negu rinkos, kainą. Skelbimas apie parduodamą automobilį išviešintas– patalpintas automobilių pardavimo portale. Dėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad automobilio liekanos parduotos mažesne kaina negu rinkos vertė.

Dėl išlaidų už pakaitinio automobilio nuomą

46. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė neįrodė, kad 2 001 Eur išlaidos pakaitiniam automobiliui išlaidos priverstinės, būtinos ir protingos.

47. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad yra galimybė nuomotis pakaitinį automobilį, kurio nuomos kaina – iki 30 Eur (įskaitant mokesčius). Be to ieškovė turės pateikti šiuos dokumentus: nuomos sutartį, sąskaitą už automobilio nuomą, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus ir atsiųsti prašymą su atsiskaitomąja sąskaita. Ieškovė ir UAB „Atidi“ 2019 m. kovo 23 d. sudarė automobilio nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išsinuomojo automobilį „Honda CRV“ nuo 2019 m. kovo 23 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. Paros nuomos kaina – 29 Eur. UAB „Atidi“ išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą 2 100 Eur sumai už naudojimąsi automobiliu. Ieškovė 2019 m. gegužės 31 d. apmokėjo nurodytą sąskaitą.

48. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovė išsinuomojo automobilį, praėjus 1,5 mėn. po eismo įvykio, nepatvirtina, kad ieškovei automobilis nebuvo būtinas. Ieškovė turėjo teisę spręsti, nuomotis pakaitinį automobilį ar ne, taip pat kuriam laikui jį nuomotis. Pirmiau šioje byloje nustatyta, kad ieškovė nevairavo jai priklausiusio automobilio „Hyundai“. Automobilį „Hyundai“ dažniausiai vairavo trečiojo asmens L. Ž. žmona (ieškovės sesuo), kuri vežiojo ieškovę į medicinos įstaigas, parduotuves ar kitu tikslu. Taip pat automobilį vairuodavo trečiasis asmuo. Pakaitinis automobilis naudotas tokiais pačiais tikslais, kaip ir eismo įvykyje apgadintas „Hyundai“. Nurodytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė įrodė, jog pakaitinis automobilis nuomotas pagrįstai. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė neįrodė pakaitinio automobilio nuomos būtinumo.

49. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą už akių, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose

50. CPK 93 straipsnyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

51. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį iš dalies, nurodė, kad tenkino 98,27 proc. ieškinio reikalavimų ir, atsižvelgdamas į tai, proporcingai paskaičiavo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas netenkino apeliacinio skundo materialiojo reikalavimo, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl to papildomas sprendimas paliktinas nepakeistas.

52. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi priežastis, dėl kurių patirta bylinėjimosi išlaidų, bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, teisinių paslaugų pobūdį, pareikšto reikalavimo dydį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.11 punktai), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis pagrįstas. Iš atsakovės ieškovei priteistina 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo ir 2021 m. liepos 19 d. papildomo sprendimo.

Palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą ir 2021 m. liepos 19 d. papildomą sprendimą.

Priteisti ieškovei V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Irmantas Šulcas Žilvinas Terebeiza Tomas Venckus