- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- e2A-548-603/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36265-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- M. U.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui
- Trečiasis asmuo
- akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. U. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, dėl išmokos už patirtus nuostolius priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 2 144,32 Eur draudimo išmoką, 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad su akcine draudimo bendrove (toliau – ADB) „Gjensidige“ buvo sudaręs transporto priemonės – automobilio „VW TOURAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės draudimo sutartį. 2016 m. rugpjūčio 6 d. įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu apgadintas ieškovui priklausantis automobilis „VW TOURAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi avarijos kaltininkas, automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, nebuvo apdraudęs savo transporto priemonės privalomuoju transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimu, todėl atsakovas atsakingas už padarytos žalos atlyginimą už netinkamą žalos atlyginimo administravimą, nepateisinamą delsimą. Pažymėjo, kad jo automobilis žymiai apgadintas ir po autoįvykio nebuvo galimybės juo naudotis. Apie įvykį pranešta 2016 m. rugpjūčio 6 d., todėl išmoka, ieškovo manymu, turėjo būti išmokėta iki 2016 m. rugsėjo 6 d. Ieškovas patyrė išlaidų pakaitinio automobilio nuomai, nes automobilį naudojo ne tik savo šeimos ir asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir vykdydamas darbo užduotis. Patirtus nuostolius taip pat sudaro ir paskaičiuoti delspinigiai už pavėluotą draudimo išmokos sumokėjimą bei automobilio nuomą laikotarpiu, kai atsakovas delsė išmokėti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateiktu atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio metu padarytos žalos bylą administravo tinkamai – ieškovui atlyginta visa įrodymais pagrįsta žala, laikantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintų terminų. Atkreipė dėmesį, kad nei TPVCAPDĮ, nei eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, nenumato pakaitinio automobilio nuomos išlaidų atlyginimo.
4. Ieškovas ir jo atstovas teismo posėdžio metu iš esmės palaikė ieškinyje išreikštą poziciją. Ieškovas papildomai paaiškino, kad automobilis buvo reikalingas jo šeimai, nes buvo nėščia žmona, kurią reikėjo vežti į ligonines tyrimams, be to, augina ir mažametį vaiką, taip pat automobilis yra būtinas jo darbui, nes yra statybos vadovas ir važinėja po objektus visoje Lietuvoje. Automobilis priklauso ieškovui. Nurodė, kad ne kartą žodžiu kreipėsi į draudimo bendrovę, kuri žadėjo greitu metu išmokėti patirtą žalą. Draudimo bendrovė nurodė, kad jis gali nuomotis automobilį, tačiau ar už automobilio nuomą bus atlyginta negalėjo atsakyti. Pinigus už sugadintą automobilį gavo tik po 4 mėnesių (2016 m. gruodžio 13 d.), nors įvykis įvyko 2016 m. rugpjūčio 6 d. Buvo įvertinta, kad automobilis apgadintas nepataisomai. Kaltininkas buvo neapsidraudęs, vairavo neblaivus. Nuomotis automobilį pradėjo nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d., iki tol skolinosi automobilius iš draugų, šeimos narių.
Šalies argumentai
5. Ieškovo atstovas papildomai nurodė, kad kaltininkas buvo aiškus dar įvykio dieną, žala buvo aiški praėjus trims dienoms, o tyrimas iš esmės pradėtas tik po 3 mėnesių. Pažymėjo, kad iš žalos byloje esančio susirašinėjimo matyti, kada ADB „Gjensidige“ pateikė turimus dokumentus atsakovui, todėl atsakovas nuo šios datos skaičiuoja terminus. Nurodė, kad automobilio nuomos kainos atitiko rinkos kainas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisti ieškovui iš atsakovo 2 106 Eur draudimo išmoką (pakaitinio automobilio nuomos išlaidų), 38,22 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 3 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 48 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatė, kad ieškovas 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimu apie eismo įvykį – pretenzija kreipėsi į atsakovą, kuriuo pranešė, jog L. P., vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadino transporto priemonę – automobilį „VW TOURAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininkas yra ieškovas, bei pateikė prašymą išmokėti išmoką. Eismo įvykio aplinkybės nurodomos, kad kaltininko automobilis staiga išsuko iš šalutinio kelio ir trenkėsi į pagrindiniu keliu važiuojantį ieškovo automobilį. Prie prašymo pateikta ir policijos ieškovui išduota pažyma apie eismo įvykio aplinkybes, eismo įvykio dalyvius, sprendimas uždrausti ieškovui eksploatuoti transporto priemonę dalyvaujant viešame eisme, kiti dokumentai. 2016 m. rugpjūčio 9 d. atlikta sugadintos transporto priemonės techninės apžiūra ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. paskaičiuota transporto priemonės likutinė vertė.
8. Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro transporto priemonės likutinės vertės apskaičiavimo ir kitų bylos duomenų matyti, kad ieškovo 2003 metų gamybos automobilis įvykio metu sugadintas tiek, kad remontas netikslingas. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatas, atsakydamas į akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ 2016 m. lapkričio 11 d. paklausimą, informavo, jog vykdomas tyrimas dėl 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatas 2016 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 40-S-75935-(11.5) informavo ADB „Gjensidige“ apie eismo įvykio aplinkybes. ADB „Gjensidige“ 2016 m. gruodžio 6 d. pranešimu dėl išmokos išmokėjimo Nr. SDR3010 informavo ieškovą, kad už 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio metu patirtą žalą (sugadinto automobilio vertė, atėmus likutinę vertę) yra paskaičiuota 2 852,45 Eur draudimo išmoka (faktiškai išmokėta 2016 m. gruodžio 13 d.).
9. Ieškovas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį dėl 2005 metų automobilio nuomos, sutarta 18 Eur vienos paros kaina. 2016 m. lapkričio 17 d. ieškovas raštu prašė apmokėti išlaidas, susijusias su pakaitinio automobilio nuoma. Byloje yra trečiojo asmens, perėmusio biuro kompetencijai priskirtos žalos atlyginimo bylos administravimą, 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas dėl administravimo eigos, tačiau byloje nėra atsakovo ar jo paskirto draudiko priimto sprendimo ar ieškovui suteiktos informacijos dėl pakaitinio automobilio nuomos išlaidų atlyginimo.
Šalies argumentai
10. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo papildomai draudimo išmoką, remdamasis iš esmės TPVCAPDĮ nuostatomis. TPVCAPD sutartis yra nuostolių atlyginimo sutartis, pagal kurią draudikas (biuras) įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams. Tam, kad kiltų draudiko (biuro) pagal transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį civilinė atsakomybė, turi būti nustatytas draudžiamasis įvykis, kuriam įvykus draudikas (biuras) privalo išmokėti draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo, o civilinė atsakomybė (atlygintinų nuostolių dydis) ribojama įtvirtintomis draudimo apsaugos ribomis, tačiau šioje byloje tai nėra aktualu. Biuras moka draudimo išmoką dėl eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiesiems asmenims TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, kurių vienas (1 punktas), kai kaltininkas padaro žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tokiu reguliavimu, perkeltu iš Europos Sąjungos direktyvų, užtikrinama didesnė nukentėjusiojo asmens teisių apsauga ir realizuojamas nuostolių atlyginimo principas. Draudiko pareigos padengti trečiojo asmens patirtus nuostolius apimtis nustatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnyje įtvirtintomis draudimo sumomis. 2009/103/EB Direktyvos Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo konsoliduotoje versijoje numatytas taip pat žalos, padarytos neapdrausta transporto priemone, atlyginimas. Valstybės narės gali riboti paskirtos įstaigos (atsakovo) mokamą žalos atlyginimą arba leisti jo nemokėti tik jei žalą sukėlė nenustatyta neidentifikuota transporto priemonė (10 straipsnio 3 dalis), kas šioje byloje nėra aktualu. Direktyvos Preambulės 14 punkte numatyta, kad būtina, jog įstaiga užtikrintų, jog nukentėjęs asmuo neliktų be žalos atlyginimo, jeigu įvykį padaro neapdrausta transporto priemonė, tačiau paliekama valstybėms narėms galimybė taikyti tam tikras ribotas išimtis dėl šios įstaigos mokamo žalos atlygimo. Biuras ar paskirtas atsakingas draudikas moka išmokas nukentėjusiesiems asmenims TPVCAPDĮ 19 straipsnyje nustatytais terminais ir tvarka. Atskirai nei įstatyme, nei taisyklėse nėra nustatytas kitoks reguliavimas ar draudimo išmokos išmokėjimo ribojimų, kai žala administruojama biuro kompetencijai priskirtais atvejais. Išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis, jei teisės aktų nustatyta tvarka pranešta policijai, o nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė atsakingam draudikui ar biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, laikėsi draudiko ar biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leido jiems susipažinti su dokumentais, galinčiais įrodyti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, taip pat suteikė galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį, atsižvelgdamas į įstatymo nuostatas išsaugojo sugadintą transporto priemonę tokią, kokia ji buvo po eismo įvykio, pretenziją pateikė nustatytu terminu. Eismo įvykio žalos apibrėžimas pateikiamas TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalyje. Tai per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusiojo trečiojo asmens turtui, nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir/ar neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (toliau ir – taisyklės) nėra nurodyta, kad nėra atlyginamos pakaitinio automobilio nuomos išlaidos. Priešingai nurodoma, kad taisyklėse vartojamos sąvokos atitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio apibrėžtas sąvokas, kad mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis civiliniu kodeksu, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis (2, 6 punktai). Taisyklių 16 punkte numatytas nukentėjusiojo negautų pajamų atlyginimas. Atskirai taisyklėse nėra aptartos pakaitinio automobilio išlaidų atlyginimas ar kitų išlaidų, atsiradusių po eismo įvykio, tačiau sąlygotų eismo įvykio, atlyginimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnyje turtine žala laikoma turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos ir CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodytos išlaidos.
Žemesnės instancijos teismas
11. Tad nors pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidos tiesiogiai nėra nurodytos transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose kaip draudiko atlygintinos išlaidos, tačiau TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalis eismo įvykio žalą, be kita ko, alternatyviai apibrėžia ir kaip žalą, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys, o CK 6.249 straipsnio 1 dalis apskritai numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Iš esmės nukentėjusiojo asmens padarytos išlaidos, turėtų atitikti priverstinumo, būtinumo ir protingumo požymius. TPVCAPDĮ nėra įtvirtinęs ribojimų atlyginti tiesioginius nuostolius, susijusius su eismo įvykiu kitu pagrindu nei viršijant draudimo maksimalią pagal TPVCAPDĮ mokėtiną draudimo sumą. Priešingai, eismo įvykio žalos apibrėžimas apima tokios žalos atlyginimą. Tai, kad TPVCAPDĮ įgyvendinimo tvarką reglamentuojančiose taisyklėse nėra atskirai aptariamas tokių išlaidų atlyginimas, nepaneigia ir negali paneigti teisėto TPVCAPDĮ ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtinto nukentėjusiojo asmens reikalavimo atlyginti dėl eismo įvykio patirtus nuostolius, atitinkančius teismų praktikoje suformuotus būtinumo, priverstinumo ir protingumo kriterijus.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas atlyginti išlaidas už automobilio nuomą, pateikė 2016 m. rugpjūčio 16 d. automobilio nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kuria iš mažosios bendrijos (toliau – MB) „Josolus“ išsinuomojo automobilį „Opel Astra Station Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat pateikė 2014 m. gruodžio 8 d. darbo sutartį, patvirtinančią, kad jis užima darbų vadovo pareigas, bei 2016 m. rugpjūčio 16 d. automobilio panaudos sutartį Nr. 1, kuri patvirtina, kad jis perdavė išsinuomotą automobilį savo darbovietei, kaip panaudos gavėjui, neatlygintinai naudotis, kas patvirtina jo teismo posėdžio metu dėstytas aplinkybes, jog automobilis yra būtinas jo darbo funkcijoms atlikti. Be to, ieškovas taip pat pateikė jo sūnaus gimimo liudijimą, patvirtinantį aplinkybę, jog jo sutuoktinė eismo įvykio metu laukėsi bei 2016 m. gruodžio 22 d. pažymą Nr. V-10-188, patvirtinančią, jog ieškovas augina mažametę dukterį. Už automobilio nuomą nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki draudimo išmokos sumokėjimo ieškovas patyrė 2 106 Eur pakaitinio automobilio išlaidų.
13. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, jog automobilio nuomos kaina atitiko rinkos kainas, todėl byloje nesant priešingų įrodymų, konstatuota, kad patirtos išlaidos buvo protingos bei būtinos ir priverstinės, siekiant išsaugoti darbo funkcijų atlikimą ir užtikrinti šeimos poreikių tenkinimą. Biuro atlikta analizė apie ieškovo darbdavio valdomų transporto priemonių skaičių, pokyčius ir t. t., išvados apie tai, kad ieškovas turėjo su darbdaviu spręsti kitaip darbo funkcijų atlikimui reikalingo automobilio įgijimo klausimą ir pan., nepagrįstos įrodymais, neatitinka nesikišimo į privačius santykius, privataus gyvenimo gerbimo, gero administravimo ir protingumo bei sąžiningumo reikalavimų. Tai, kad ieškovas neremontavo automobilio neduoda pagrindo atmesti reikalavimo, kadangi pats draudikas pripažino automobilį neremontuotinu. Tai tik patvirtina, kad ieškovo šeimai ir darbinėms funkcijoms atlikti buvo būtinas pakaitinis arba kitas automobilis, nepataisomai sugadinus dėl eismo įvykio turėtą šeimos automobilį. Per kuo įmanomai trumpesnį laiką neatlyginę nukentėjusiajam nė dalies nuostolių atsakovas ir jį atstovavęs draudikas sudarė sąlygas kilti ieškovo reikalaujamiems atlyginti nuostoliams dėl pakaitinio automobilio nuomos. Įrodymų, kad ieškovo sudaryta automobilio nuomos sutartis būtų apsimestinė, o sutarta automobilio nuomos kaina neatitinkanti rinkos sąlygų, byloje nepateikta. Argumentai apie tai, kad neva ieškovas nesiėmė priemonių žalai mažinti ir sąmoningai didino, nepagrįsti ir nesąžiningi, siekiant perkelti dėl eismo įvykio nukentėjusiajam ir per kuo trumpesnį laiką negavusiam nė dalies draudimo išmokos asmeniui neigiamas pasekmes. Be to, pernelyg didelių ar neprotingų pastangų iš nukentėjusiojo reikalavimas, esant aukščiau aprašytai situacijai, neatitiktų transporto priemonių valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslų – siekio palengvinti nukentėjusiajam žalos atlyginimo administravimą, užtikrinti didesnę nukentėjusiųjų teisių apsaugą, kurių siekiama valstybėse narėse įgyvendinant direktyvas Nr. 72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemos.
14. Šioje byloje nenustatyta, kad būtų tarp šalių buvęs ginčas, jog įvykis yra draudžiamasis ar būtų neaiškus pats draudžiamojo įvykio faktas. Nuo įvykio kilimo buvo aiškus pats draudžiamojo įvykio faktas, t. y. tai, kad eismo įvykis kilo dėl automobilio išvažiavimo iš šalutinio kelio. Taip pat dar žalos administravimo pradžioje preliminariai paskaičiuotas ir žalos dydis. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo byloje aiškiai nenurodė ir neįrodinėjo, dėl kokių aplinkybių buvo ilgai administruojama žalos atlyginimo byla ir 4 mėnesius neišmokėta ieškovui draudimo išmoka. Taip pat iš byloje esančių dokumentų matyti, kad apie 2 mėnesius (nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d.) apskritai žalos administravimo byloje nebuvo atliekamos užklausos, nesprendžiama dėl dalies išmokos išmokėjimo, nepaisant to, kad ieškovui priklausiusi transporto priemonė pripažinta neremontuotina jau pirminės jos apžiūros metu, jos nebuvo galima eksploatuoti ir dalyvauti eisme ir ieškovas paaiškino, kad be draudimo išmokos gavimo negalėjo įsigyti kitos transporto priemonės. Pažymėtina ir tai, kad būtų nelogiškas įstatymo nuostatų aiškinimas, kad numatytas negautų pajamų atlyginimas, tačiau neatlyginamos tiesioginės, su eismo įvykiu susijusios, nukentėjusiojo asmens išlaidos.
Žemesnės instancijos teismas
15. Atsakovui nepaneigus ieškovo pagrįstų rašytiniais įrodymais žalos administravimo metu patirtų išlaidų dėl pakaitinio automobilio nuomos pagrįstumo, sąsajumo su eismo įvykiu ir jo sukeltomis pasekmėmis (nepataisomai sugadinta šeimos transporto priemonė), jų priverstinumo ir protingumo, neįrodžius pagrindų atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti TPVPCADĮ 19 straipsnyje numatytais pagrindais, – nėra pagrindo ieškovo reikalavimo atlyginti dėl eismo įvykio patirtus leistinais rašytiniais įrodymais grindžiamus papildomus nuostolius netenkinti pilna apimtimi. Dėl automobilio nuomos rinkos kainos atsakovas atsikirtimų nepateikė. Dėl to iš atsakovo priteistina ieškovui 2 106 Eur pakaitinio automobilio nuomos išlaidų už laikotarpį iki draudimo išmokos išmokėjimo.
16. Nors ieškovas, prašydamas priteisti delspinigius už draudimo išmokos pavėluotą išmokėjimą remiasi CK 6.210 straipsnyje įtvirtinta 5 procentų dydžio metine palūkanų norma, tačiau specialiame įstatyme numatytas 0,04 procento delspinigių dydis už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. TPVCAPDĮ 19 straipsnyje numatyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar atsakovas privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Jei per šį terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Nagrinėjamu atveju ieškovo pretenzija pateikta 2016 m. rugpjūčio 8 d., o paklausimas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui dėl eismo įvykio aplinkybių pateiktas tik 2016 m. lapkričio 11 d., t. y. po dviejų mėnesių, todėl, atsakovui neįrodžius, jog per mėnesio terminą nebuvo įmanoma ištirti eismo įvykio aplinkybių žalai atlyginti, daryta išvada, kad žalos byloje nepagrįstai ilgą laiką nebuvo atliekami veiksmai įvykio aplinkybėms nustatyti ir ištirti. Atsakovas privalėtų atlyginti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, t. y. už dienas nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (2 852,45 Eur x 0,04 proc. x 60 d.), tačiau neviršijant ieškinio reikalavimų, ieškovui priteisti jo ieškiniu prašomi 38,22 Eur dydžio delspinigiai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
17. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti iš ieškovo atsakovui už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.
18. Skunde nurodė, kad teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, jeigu teismas priimdamas jį: 1) netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti; 2) taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), TPVCAPDĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatas bei nesivadovaujant aktualia aukštesnės instancijos teismo suformuota teisės aiškinimo taisykle, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.
19. Priimtas teismo sprendimas turi įtakos 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio metu transporto priemonę „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio L. P. bei minėtos transporto priemonės savininkės R. M., kurie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje, teisėms ir pareigoms, nes atsakovui, išmokėjus skundžiamu teismo sprendimu priteistą sumą, būtų pareikštas atgręžtinis reikalavimas šiems asmenims – o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas, netinkamai ir plečiamai aiškindamas TPVCAPDĮ nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo reikalavimas atlyginti pakaitinio automobilio nuomos išlaidas yra pagrįstas. Nei TPVCAPDĮ, nei taisyklės nenumato pakaitinio automobilio nuomos išlaidų atlyginimo – tokio pobūdžio rizika nėra draudžiama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taisyklių 16 punkte numatytas tik negautų pajamų, kurias nukentėjęs trečiasis asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų sugadintas ar sunaikintas jo turtas, atlyginimas.
21. Teismas, nagrinėdamas ieškovo pareikštą ieškinį nevertino aplinkybės, jog ieškovo transporto priemonė pagal panaudos sutartį buvo perduota naudotis UAB „D.“, t. y. būtent ši įmonė, o ne ieškovas galimai patyrė nuostolius dėl negalėjimo naudotis valdoma transporto priemone.
22. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju draudimo išmoka išmokėta nesilaikant TPVCAPDĮ įtvirtintų išmokos mokėjimo terminų bei ieškovui priteisė delspinigius. Atsakovo atstovas ADB „Gjensidige“ 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio metu padarytos žalos bylą administravo tinkamai – ieškovui atlyginta visa įrodymais pagrįsta žala, laikantis TPVCAPDĮ įtvirtintų terminų. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad „Jei per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą (t. y. per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos) neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokama per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos.“
23. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Šiuo atveju vienos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, kaltės, nustatymas buvo susietas su policijoje atliekamu tyrimu, kurio rezultatų nebuvo ne tik 2016 m. rugsėjo 9 d., bet ir 2016 m. lapkričio 18 d. Išmoka ieškovui išmokėta netgi anksčiau nei TPVCAPDĮ įtvirtintais terminais, todėl nebuvo teisinio pagrindo skaičiuoti ir priteisti delspinigius.
24. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo bylą nagrinėti nežodinio proceso tvarka, atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
25. Atsiliepime nurodė, jog su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais ieškovas nesutinka. Ieškovas nesutinka, kad sprendimas turi įtakos 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio metu transporto priemonę „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio L. P. bei minėtos transporto priemonės savininkės R. M., kurie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje, teisėms ir pareigoms, nes atsakovui, išmokėjus skundžiamu teismo sprendimu priteistą sumą, būtų pareikštas atgręžtinis reikalavimas šiems asmenims. Atsakovas šio prašymo nepareiškė nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, bei nepateikė įrodymų, jog ieškovui sumokėtą žalos dalį išsireikalavo iš automobilį vairavusio L. P. bei transporto priemonės savininkės R. M.. Be to, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakovas turi teisę (o ne pareigą) reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atitinkamai, tik nuo atsakovo valios priklauso, ar bus pareikštas atgręžtinis reikalavimas šiems asmenims, todėl atsakovas privalėjo šiuos klausimus kelti pirmos instancijos teisme.
26. Atsakovas mano, kad nei TPVCAPDĮ, nei taisyklės nenumato pakaitinio automobilio nuomos išlaidų atlyginimo – tokio pobūdžio rizika nėra draudžiama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas nurodė, kad atsakovui nepaneigus ieškovo pagrįstų rašytiniais įrodymais žalos administravimo metu patirtų išlaidų dėl pakaitinio automobilio nuomos pagrįstumo, sąsajumo su eismo įvykiu ir jo sukeltomis pasekmėmis (nepataisomai sugadinta šeimos transporto priemonė), jų priverstinumo ir protingumo, neįrodžius pagrindų atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti TPVPCADĮ 19 straipsnyje numatytais pagrindais, – nėra pagrindo ieškovo reikalavimo atlyginti dėl eismo įvykio patirtus leistinais rašytiniais įrodymais grindžiamus papildomus nuostolius netenkinti pilna apimtimi.
27. Atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju draudimo išmoka buvo išmokėta nesilaikant TPVCAPDĮ įtvirtintų išmokos mokėjimo terminų bei ieškovui priteisė delspinigius. Ieškovas su šiais atsakovo argumentais nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas delspinigius priteisė pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
29. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo sprendimas turi įtakos 2016 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio metu transporto priemonę „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio L. P. bei šios transporto priemonės savininkės R. M., kurie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje, teisėms ir pareigoms, nes atsakovui, išmokėjus skundžiamu teismo sprendimu priteistą sumą, būtų pareikštas atgręžtinis reikalavimas šiems asmenims, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
30. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
31. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi skundžiamu sprendimu dėl L. P. bei R. M. materialiųjų teisių ir pareigų nenuspręsta. Sprendimas pats savaime minėtiems asmenims materialiųjų teisių ir pareigų nesukuria, nepakeičia bei nepanaikina, prievolės jiems mokėti atsakovui kokias nors sumas sprendimas nesukuria. Skundžiamu sprendimu pasisakyta tik dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovui jo reikalautas sumas.
32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos, delspinigių, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
33. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, netinkamai ir plečiamai aiškindamas TPVCAPDĮ nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo reikalavimas atlyginti pakaitinio automobilio nuomos išlaidas yra pagrįstas. Nei TPVCAPDĮ, nei taisyklės nenumato pakaitinio automobilio nuomos išlaidų atlyginimo – tokio pobūdžio rizika nėra draudžiama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
34. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais, jog pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidos tiesiogiai nėra nurodytos transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose kaip draudiko atlygintinos išlaidos. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalis eismo įvykio žalą, be kita ko, alternatyviai apibrėžia ir kaip žalą, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys, o CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
35. TPVCAPDĮ nėra įtvirtinta ribojimų atlyginti tiesioginius nuostolius, susijusius su eismo įvykiu kitu pagrindu nei viršijant draudimo maksimalią pagal TPVCAPDĮ mokėtiną draudimo sumą. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad TPVCAPDĮ įgyvendinimo tvarką reglamentuojančiose taisyklėse nėra atskirai aptariamas pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidų atlyginimas, nepaneigia TPVCAPDĮ ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtinto nukentėjusiojo asmens reikalavimo atlyginti dėl eismo įvykio patirtus nuostolius, atitinkančius teismų praktikoje suformuotus būtinumo, priverstinumo ir protingumo kriterijus.
36. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas visą ieškovo prašomą sumą už pakaitinio automobilio nuomą priteisė ieškovui remdamasis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalimi, kaip eismo įvykio žalą, žalos sąvoką aiškindamas plečiamai. TPVCAPDĮ 19 straipsnyje numatyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar Biuras privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Jei per šį terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje).
37. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog draudimo išmoka negalėjo būti išmokėta per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas pretenziją pateikė 2016 m. rugpjūčio 8 d., o per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo, t. y. iki 2016 m. rugsėjo 7 d. draudimo išmoka išmokėta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo išlaidas už pakaitinio automobilio nuomą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. (pakaitinio automobilio nuomos sutarties sudarymo dienos) iki 2016 m. rugsėjo 7 d. (paskutinės dienos, kuomet turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, nenustačius, jog įvykiui tirti reikia daugiau laiko), t. y. 414 Eur (23 dienos x 18 Eur), remdamasis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalimi, kaip eismo įvykio žalą, žalos sąvoką aiškindamas plečiamai. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pakaitinio automobilio nuomos išlaidos, susidariusios nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. (draudimo išmokos išmokėjimo dienos) turėjo būti priteistos ne TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalies pagrindu, tačiau pagal CK šeštos knygos XXII skyriaus nuostatas, kaip kilusios deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu.
38. Nagrinėjamu atveju, pakaitinio automobilio nuomos išlaidos, susidariusios nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. sudarė 1 692 Eur, tai patvirtina ieškovo į bylą pateiktos sąskaitos už automobilio nuomą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), atsakovas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos sumokėti draudimo išmoką ieškovui per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), ieškovo pakaitinio automobilio nuomos išlaidos susidarė, kadangi ieškovas, negaudamas draudimo išmokos iš atsakovo, neturėjo pakankamai lėšų kitam automobiliui nusipirkti, todėl privalėjo nuomotis pakaitinį automobilį darbinėms ir kitoms funkcijoms atlikti (CK 6.247 straipsnis). Atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, jog egzistuoja atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, kas sudaro pagrindą teigti, jog ieškovui pakaitinio automobilio nuomos išlaidos, susidariusios nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. priteistos pagrįstai.
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo pakaitinio automobilio nuomos išlaidas, tačiau turėjo šias išlaidas priteisti remiantis aukščiau išdėstytais motyvais. Teismas pagrįstai plečiamai aiškino TPVCAPDĮ, CK ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas nuo eismo įvykio nukentėjusio asmens naudai ir pagrįstai priteisė nuo eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui išlaidas, kurias pastarasis patyrė dėl eismo įvykio.
40. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas, nagrinėdamas ieškovo pareikštą ieškinį nevertino aplinkybės, jog ieškovo transporto priemonė pagal panaudos sutartį buvo perduota naudotis UAB „D.“, t. y. būtent ši įmonė, o ne ieškovas galimai patyrė nuostolius dėl negalėjimo naudotis valdoma transporto priemone.
41. Sutiktina, jog pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė, tačiau kaip matyti iš ieškovo prie ieškinio pateiktų duomenų, būtent ieškovas sumokėjo už pakaitinės transporto priemonės nuomą, nors transporto priemonė ir perduota panaudos sutarties pagrindu naudotis ieškovo darbdaviui UAB „D.“. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, jog išlaidos už pakaitinės transporto priemonės nuomą pagrįstai priteistos ieškovui ir nebuvo pagrindo spręsti dėl šių išlaidų priteisimo ieškovo darbdaviui UAB „D.“.
42. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju draudimo išmoka išmokėta nesilaikant TPVCAPDĮ įtvirtintų išmokos mokėjimo terminų bei ieškovui priteisė delspinigius.
43. Kaip jau minėta, TPVCAPDĮ 19 straipsnyje numatyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar atsakovas privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Jei per šį terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje).
44. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų ir kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pretenzija pateikta 2016 m. rugpjūčio 8 d., o paklausimas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui dėl eismo įvykio aplinkybių pateiktas tik 2016 m. lapkričio 11 d., t. y. po dviejų mėnesių. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovui neįrodžius, kad per mėnesio terminą nebuvo įmanoma ištirti eismo įvykio aplinkybių žalai atlyginti, yra pagrindas teigti, kad žalos byloje nepagrįstai ilgą laiką nebuvo atliekami veiksmai įvykio aplinkybėms nustatyti ir ištirti.
45. Apeliantas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo apeliaciniu skundu nepaneigė, nėra pagrindo teigti, jog priteisti delspinigiai skaičiuoti nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog neviršijant ieškinio reikalavimų, ieškovui yra pagrindas priteisti jo ieškiniu prašomus 38,22 Eur dydžio delspinigius, kadangi atsakovas įstatyme nustatytų pareigų laiku nevykdė, nepagrįstai delsė sumokėti ieškovui draudimo išmoką. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu.
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
47. Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nors dalis ieškinio reikalavimų turėjo būti patenkinti kitais motyvais, tačiau sprendimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
48. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Ieškovo atstovas prašo priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas – 700 Eur. Kaip šias bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus pateikė 2018 m. sausio 26 d. sąskaitą-faktūrą už teisines paslaugas ir 2018 m. sausio 26 d. pinigų priėmimo kvitą. Kaip matyti sąskaita-faktūra išrašyta ir apmokėta dar prieš pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad išlaidas pagal šias sąskaitas-faktūras ieškovas patyrė apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliantas neturi pareigos jų apmokėti. Taip pat pažymėtina, jog atsiliepimą į apeliacinį skundą pasirašė bei teismui pateikė pats ieškovas M. U., nors kartu pridėjo ir atstovavimo sutartį, tačiau nėra pagrindo teigti, jog ieškovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme naudojosi advokato pagalba. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-859-816/2018 palikti nepakeistą.