- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-03
- Bylos Nr.
- e2A-305-854/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00076-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Giedrė Čėsnienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Centrinė nekilnojamojo turto birža“
- Trečiasis asmuo
- ASS ,,BTA Baltic Insurance Company“
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
- 2.6.7Restitucija
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Centrinė nekilnojamojo turto birža“, V. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo ASS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“ (toliau – ir Kredito unija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų V. B. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ 111 916,88 Eur žalą; 2) priteisti iš atsakovo V. B. 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 3) priteisti iš atsakovės UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutartį (toliau – Dovanojimo sutartis), sudarytą tarp atsakovų V. B., N. B. ir V. B.; 5) taikyti vienašalę restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisti iš atsakovo V. B. 13 144,5 Eur, įpareigojant atsakovą sumokėti priteistą sumą į ieškovės sąskaitą kaip dalinį V. B. padarytos žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį atsakovams UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“, V. B., N. B. ir V. B. atmetė.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų V. B. ir UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ žalos atlyginimą, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
4. Grįsdama savo reikalavimus, ieškovė nurodė, kad 2012 m. balandžio 18 d. UAB „City era“ pateikė prašymą Kredito unijai išduoti 115 848,00 Eur paskolą apyvartinėms lėšoms trijų metų laikotarpiui. Prievolė turėjo būti užtikrinta, be kita ko, nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais adresu (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Siekiant gauti paskolą, Kredito unijai buvo pateikta UAB „City era“, atstovaujamos atsakovo V. B., užsakymu UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ parengta šio turto vertės nustatymo pažyma, kurioje nurodyta, jog minimo turto rinkos vertė vertinimo dieną (2011 m. gruodžio 7 d.) yra 350 000 litų.
5. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad reali turto vertė buvo bent keturis kartus mažesnė. Ieškovės teigimu, UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“, būdama savo srities profesionalė, turėdama pareigą vertindama turtą laikytis sąžiningumo, rūpestingumo, profesionalumo, apdairumo reikalavimų bei užtikrinti, jog jos atliekamas turto vertinimas bus objektyvus, nešališkas ir tinkamas, parengė ir pateikė reikalavimų neatitinkantį turto vertinimą, kurio pagrindu Kredito unija priėmė sprendimą dėl paskolos suteikimo UAB „City era“ ir jos dydžio. Turto vertintojai, netinkamai atlikusiai turto vertinimą ir pažeidusiai jos profesinei veiklai keliamus reikalavimus, kyla atsakomybė už netinkamą turto vertinimą bei pareiga atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais sukeltą žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, vertintojai pateikiant neteisingą turto vertinimą, buvo pažeista ir CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji pareiga asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Jei vertintoja turtą būtų įvertinusi tinkama verte, iš UAB „City era“ būtų reikalauta pateikti papildomą prievolės užtikrinimą, kuriuo būtų galima padengti neįvykdytus UAB „City era“ įsipareigojimus ieškovei.
6. Nors paskolos sutartis buvo sudaryta su UAB „City era“, ieškovė žalos patyrė dėl atsakovo V. B., veikusio UAB „City era“ vardu, neteisėtų veiksmų, ir atsakovo neteisėti veiksmai buvo tiesiogiai ir konkrečiai nukreipti į žalos ieškovei padarymą. Atsakovas V. B. žinojo, kad UAB „City era” finansiškai nebus pajėgi įvykdyti finansinių įsipareigojimų, tačiau pateikė ieškovei tikrovės neatitinkančius finansinius duomenis apie bendrovę, lėmusius sprendimą dėl paskolos suteikimo UAB „City era”, o šiai paskolos negrąžinus – žalos ieškovei padarymą.
7. Ieškovė taip pat aiškino, kad UAB „City era“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir teismų konstatuota, jog būtent atsakovo V. B. neteisėti veiksmai tyčia mažinant bendrovės turtą privedė bendrovę prie bankroto. Dėl to ieškovei neatlygintos įmonės prievolės yra jos žala, kurios atlyginimo ji turi teisę reikalauti, reikšdama atsakovui V. B. (UAB „City era“ buvusiam vadovui ir akcininkui) tiesioginį ieškinį, o šiam kyla pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą.
8. Žala ieškovė laiko UAB „City era“ neįvykdytos prievolės pagal paskolos sutartį dydį ir palūkanas, kurias būtų gavusi UAB „City era“ jas mokant iki ieškinio iškėlimo dienos – 141 916,88 Eur. Iš šios sumos ieškovė atima sumą, kurią taikiai atlygino ieškovės valdymo organų nariai – 30 000 Eur, todėl galutinis atsakovų veiksmais ieškovei padarytos žalos dydis yra 111 916,88 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo V. B. 58 010,84 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
3. Teismas nustatė, kad ieškovė kildina savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš dviejų grupių faktinių aplinkybių: a) iš neteisėto kreipimosi dėl paskolos gavimo, pateikiant ieškovę suklaidinusius dokumentus – verslo planą ir turto vertinimo ataskaitą (prie šių veiksmų prisidėjo nekilnojamojo turto vertintoja – atsakovė UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“, parengusi netinkamą ataskaitą); b) iš atsakovo V. B. veiksmų, tiesiogiai susijusių su UAB „City era“ turto mažinimu, dėl kurių UAB „City era“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
4. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė pirmosios grupės faktinėmis aplinkybėmis grįstų atsakovų veiksmų neteisėtumo bei jų priežastinio ryšio su žalos atsiradimu ir šiuo pagrindu reikštų reikalavimų netenkino.
Šalies argumentai
5. Teismas konstatavo, kad objektyvių duomenų, jog pateikdamas prašymą dėl kredito atsakovas V. B. akivaizdžiai turėjo tikslą negrąžinti skolos, byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog UAB „City era“ buvo neseniai įkurta, duomenys apie jos nedidelį pelną ir nuostolius buvo atskleisti ieškovei, kaip kredito davėjai. Ieškovės valdyba, paskolų komiteto nariai turėjo galimybę įvertinti UAB „City era“ pateiktą informaciją, verslo plano turinį. Teismas taip pat pastebėjo, kad UAB „City era“ bankroto bylos ir bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu duomenimis, UAB „City era“ tapo nemokia jau po paskolos suteikimo. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė ir to, kad atsakovė UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“, atlikdama turto vertinimą, pažeidė pareigą veikti profesionaliai, sąžiningai. Be to, teismas pastebėjo, kad tarp šios atsakovės galimai neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio – ieškovei buvo padaryta žala ne paskolos suteikimo metu, bet UAB „City era“ suteiktos paskolos negrąžinimu.
Žemesnės instancijos teismas
6. Remdamasis byloje nustatytomis antrosios grupės faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad atsakovas V. B. savo veiksmais – nesikreipdamas dėl bankroto bylos UAB „City era“ iškėlimo, parduodamas UAB „City era“ vienintelį vertingą turtą, veikė nesąžiningai, ir šiais jo veiksmais ieškovei buvo padaryta žala – dalis skolos Kredito unijai nebuvo grąžinta, teismas konstatavo, jog jų pagrindu atsakovui V. B. civilinė atsakomybė kyla.
7. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi UAB „City era“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės 88 010,84 Eur reikalavimas. Nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną (2015 m. gruodžio 18 d.) pagrindinė skola sudarė 59 068,57 Eur; iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos paskaičiuota 28 942,27 Eur palūkanų. Motyvuodamas tuo, kad įsitesėjus nutarčiai, kuria iškelta bankroto byla, nutraukiamas tolesnis netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, teismas iš atsakovo V. B. priteisė 58 010,84 Eur žalos atlyginimą, priteisdamas iš atsakovo V. B. žalos atlyginimą, teismas atsižvelgė į tai, kad dalį žalos atlygino kiti pirminio ieškinio atsakovai, sudarę su ieškove taikos sutartį (88 010,84 Eur – 30 000 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Atsakovas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Teismas, skundžiamame sprendime citavęs įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje B2-2770-450/2018 dėl UAB „City era“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuria teismas nustatė, kad 2014 m. birželio 11 d. pardavus bendrovei priklausiusį vienintelį turtą – žemės sklypą, nebuvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi Kredito unija, o didžioji gautų lėšų dalis panaudota V. B. asmeninėms prievolėms dengti, remdamasis joje dėstytais argumentais, nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, parduodamas UAB „City era“ vienintelį vertingą turtą, veikė nesąžiningai, jo veiksmais ieškovei buvo padaryta žala – dalis skolos jai nebuvo grąžinta.
1.2. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakingojo skolinimo principą ir kredito davėjo pareigą vertinti kredito gavėjo kreditingumą, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovo vadovaujama UAB „City era“ netinkamai vykdė įstatyme nustatytas pareigas. Sprendžiant dėl pareigos įvertinti kreditingumą įvykdymo tinkamumo, būtina įvertinti visas faktines ir teisines aplinkybes, buvusias sutarties sudarymo metu. Vėlesnės po sutarties sudarymo atsiradusios aplinkybės neturi teisinės reikšmės pareigos įvertinti kreditingumą tinkamumo vertinimui.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Teismas pažymėjo, kad atsakovas galėjo suprasti savo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumo situaciją, prisiimamų įsipareigojimų mastą, gaunamų pajamų ir finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai santykį, tačiau tokia teismo motyvacija yra ydinga. Nepaisant to, kaip kredito gavėjas supranta savo kreditingumo situaciją (ar šios nesupranta), būtent kredito davėjas, nustatęs, kad kredito gavėjas nebus pajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą kredito laikotarpį, turi pareigą kredito nesuteikti. Kredito gavėjo subjektyvus supratimas apie savo finansinę situaciją įtakos šiai kredito davėjo pareigai bei jos tinkamam vykdymui teisinės reikšmės neturi.
1.4. Byloje konstatuota, kad ieškovė netinkamai įvertino atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumą, nebuvo objektyvi kredito gavėjos – atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ atžvilgiu, neįsitikinusi kredito gavėjos finansiniu pajėgumu siekė išimtinai asmeninės naudos kredito gavėjos finansinio stabilumo sąskaita, taip pažeisdama sąžiningumo ir atidumo reikalavimus, keliamus kredito įstaigoms.
1.5. Ieškovei tinkamai įvykdžius atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumo vertinimą, nustačius realias kredito gavėjos – atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ tvarias pajamas ir santykį su jos turimais finansiniais įsipareigojimais, paskolos sutartyje nustatyto dydžio kreditas atsakovo vadovaujamai UAB „City era“ nebūtų buvęs suteiktas, o ieškovei nebūtų kilusi finansinio pobūdžio žala. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamas pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp ieškovės, o ne atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.
Atsiliepimas
2. Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovė, suteikdama paskolą kredito gavėjai, nepažeidė Atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) ir juose įtvirtinto atsakingojo skolinimo principo, o apelianto skunde nurodyti argumentai, kad ieškovė pažeidė pareigą įvertinti kredito gavėjo kreditingumą bei jo finansines galimybes grąžinti pasiimtą paskolą, yra nepagrįsti.
2.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Nuostatai ir juose įtvirtintas atsakingojo skolinimosi principas yra taikomas tais atvejais, kai kredito įstaiga teikia paskolą fiziniams asmenims. Pagal sprendime nustatytas ir neginčytas faktines aplinkybes žala yra kildinama iš paskolos, kurią ieškovė suteikė juridiniam asmeniui, apyvartinėms lėšoms. Taigi apelianto nurodyti nuostatai, kuriais yra grindžiami ieškovės tariamai neteisėti veiksmai, šiuo atveju net negali būti taikomi.
2.3. Jeigu nurodyti Nuostatai, kuriais yra grindžiami ieškovės tariamai neteisėti veiksmai, būtų taikomi, jie neturėtų teisinės reikšmės vertinant sprendimo pagrįstumą dėl žalos, sukeltos apelianto veiksmų. Pagal sprendime ir Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusioje 2018 m. liepos 7 d. nutartyje civilinėje byloje B2-2770-450/2018 dėl UAB „City era“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytas faktines aplinkybes žala yra kildinama iš nesąžiningų apelianto veiksmų, kuriais buvo sukeltas tyčinis UAB „City era“ bankrotas. Minėta nutartimi teismas konstatavo, kad 2014 m. birželio 11 d. pardavus įmonei priklausiusį vienintelį turtą – žemės sklypą, nebuvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi (ieškove), o didžioji gautų lėšų dalis buvo panaudota apelianto asmeninėms prievolėms dengti.
2.4. Nuostatuose numatyta ieškovės pareiga įvertinti kredito gavėjo kreditingumą, negali būti aiškinama, kaip ieškovės galėjimas numatyti apelianto veiksmus, kuriais buvo sukeltas kredito gavėjo tyčinis bankrotas dėl kurio ieškovė patyrė žalą.
2.5. Be to, apelianto nurodytos aplinkybės, kad ieškovė tariamais neteisėtais veiksmais pažeidė Nuostatus ir juose įtvirtintą atsakingojo skolinimo principą, negali būti apeliacijos objektu, nes jis šiomis aplinkybėmis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
2.6. Apeliantas nepagrįstai sieja ieškovės veiksmus išduodant paskolą ir žalą, atsiradusią dėl neva tokių ieškovės veiksmų. Teismas nustatė, kad ieškovės patirtą žalą lėmė ne tariamai neteisėti jos veiksmai, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, o apelianto veiksmai, kuriais buvo sukeltas kredito gavėjo tyčinis bankrotas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
2. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
3. Paminėtina, kad pirminiu ieškiniu ieškovė pareiškė solidarų reikalavimą atsakovams A. Č., T. Č., G. B., V. O., I. D., H. N. (ieškovės valdybos, paskolų komiteto nariams, priėmusiems sprendimą dėl paskolos suteikimo), V. B. (UAB „City era“ direktoriui), UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ (bendrovei, atlikusiai įkeičiamo turto vertinimą), V. B. (sūnui) ir N. B. (atsakovo sutuoktinei) dėl 141 916,88 Eur žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovų – buvusių ieškovės valdybos ir paskolų komiteto narių (A. Č., T. Č., V. O., I. D., G. B., H. N.) sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu buvę atsakovai sumokėjo ieškovei sutartą 30 000 Eur žalos atlyginimą. Ši bylos dalis buvo nutraukta.
4. Ieškinį patikslinusi, ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. B., UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ 111 916,88 Eur žalos atlyginimo, palūkanas, taip pat pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. B., N. B. ir V. B. (sūnaus), bei taikyti vienašalę restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisiant iš atsakovo V. B. 13 144,5 Eur sumą, įpareigojant atsakovą V. B. sumokėti priteistą sumą į ieškovės sąskaitą kaip dalinį V. B. padarytos žalos atlyginimą.
5. Byla išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės Kredito unijos reikalavimas priteisti iš atsakovų V. B. ir UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ žalos atlyginimą, panaikinta ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita sprendimo dalis palikta nepakeista.
6. Iš naujo šią bylos dalį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 15 d. sprendimu likusį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei Kredito unijai iš atsakovo V. B. 58 010,84 Eur žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad reikalavimai apeliantui V. B. buvo reikšti dviem pagrindais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinio dalį patenkino tik vienu iš jų – remdamasis byloje dėl tyčinio bankroto nustatytomis aplinkybėmis, t. y. atsakovo V. B. veiksmais, susijusiais su UAB „City era“ privedimu prie bankroto tyčia.
8. Atsakovui su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinkant, apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo civilinę atsakomybę, esant įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu konstatuotam bendrovės tyčinio bankroto faktui, ir ar pagrįstai nustatė esant sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
9. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, aiškina, kad: 1) teismas nepagrįstai nusprendė, jog žalos ieškovei padarė atsakovas nesąžiningais veiksmais, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo ir parduodamas UAB „City era“ turtą; 2) teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakingojo skolinimo principą ir kredito davėjo pareigą vertinti kredito gavėjo kreditingumą; 3) ieškovė netinkamai įvertino atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumą, nebuvo objektyvi kredito gavėjos – atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ atžvilgiu, neįsitikinusi kredito gavėjos finansiniu pajėgumu siekė išimtinai asmeninės naudos kredito gavėjos finansinio stabilumo sąskaita; 4) yra pakankamas pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp ieškovės, o ne atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, nes ieškovei tinkamai įvykdžius atsakovo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumo vertinimą, UAB „City era“ nebūtų buvęs suteiktas ir nebūtų kilusi finansinio pobūdžio žala.
10. Ieškovė, atsiliepdama į apeliacinį skundą pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kuriomis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o tai negali būti apeliacijos dalyku. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais sutinka.
11. CPK normose įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 312 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis) reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017).
12. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
13. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis: dėl ieškovės kaltės dėl žalos atsiradimo, esą tinkamai neatlikus UAB „City era“ kreditingumo vertinimo, dėl Nuostatų ir juose įtvirtinto atsakingojo skolinimo principo pažeidimo, nebuvo grindžiami atsakovo atsikirtimai į ieškovės pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl tokių aplinkybių skundžiamame sprendime nėra pasisakyta, nes jos nebuvo atskleistos ir tirtos pirmosios instancijos teismo, todėl apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija šių apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, kuriomis jau įrodinėjami neteisėti pačios ieškovės veiksmai, neturi vertinti ir dėl jų šios bylos ginčo kontekste nepasisakys (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
14. Priešingo vertinimo nelemia tai, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad būtent ieškovė netinkamai įvertino jo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumą, nebuvo objektyvi kredito gavėjos – apelianto vadovaujamos UAB „City era“ atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, tokios faktinės aplinkybės skundžiamame sprendime nebuvo konstatuotos. Apeliantas klaidingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės veiksmus, vertinant jo vadovaujamos UAB „City era“ kreditingumą, neteisėtais. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus kitu reikštu pagrindu, tik pažymėjo, kad ieškovės valdyba, paskolų komiteto nariai turėjo galimybę įvertinti UAB „City era“ pateiktą informaciją, verslo plano turinį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog UAB „City era“ kreipimasis dėl paskolos gavimo buvo nesąžiningas, kad tuometinis UAB „City era“ direktorius jau kreipdamasis dėl paskolos būtų žinojęs, jog bendrovė negalės vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, kad verslo planas yra akivaizdžiai netinkamas. Tačiau ieškovės veiksmų neteisėtumas ir(ar) jos kaltė dėl žalos atsiradimo nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes šių klausimų, kaip jau minėta, atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė.
Ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. balandžio 18 d. UAB „City era“, atstovaujama vadovo (atsakovo) V. B., pateikė prašymą Kredito unijai išduoti 115 848 Eur paskolą apyvartinėms lėšoms trejų metų laikotarpiui.
16. 2014 m. liepos 28 d. Kredito unijos valdyba priėmė sprendimą nutraukti paskolos sutartį su UAB „City era“ ir pradėti išieškojimą, jeigu paskolos gavėjas negrąžins paskolos iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. Kadangi UAB „City era“ neįvykdė kreditorės reikalavimo ir iki nustatyto termino įsiskolinimo nepadengė, paskolos sutartis buvo vienašališkai nutraukta 2014 m. rugsėjo 2 d.
17. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi UAB „City era“ iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. B2-1193-866/2019). Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 18 d.
18. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi patvirtintas kreditorės Kredito unijos 88 010,84 Eur reikalavimas: 59 086,57 Eur negrąžintos paskolos likutis, 15 982,73 Eur sutartinės palūkanos, 4 346,91 Eur įstatyminės palūkanos.
19. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „City era“ bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinė byla Nr. B2-2770-450/2018). Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-1463-790/2018).
Dėl V. B. civilinės atsakomybės
20. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė civilinę atsakomybę atsakovui ir priteisė ieškovei iš jo žalos atlyginimą.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šiam ginčui aktualu, kad kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui dėl žalos atlyginimo tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 23 punktas; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 29 punktas; 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 34 punktas). Šiuo atveju skundžiamas ir apeliacine tvarka peržiūrimas teismo sprendimas, kuriuo būtent ir patenkintas tiesioginis ieškovės atsakovui (buvusiam UAB „City era“ vadovui), tyčia privedusiam įmonę prie bankroto, reikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).
23. Taigi, dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.
24. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2770-450/2018 nustatė, kad UAB „City era“ jau 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir įmonės vadovas (apeliantas V. B.) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o to nepadaręs pažeidė kreditorių interesus. Teismas konstatavo, kad pardavus vienintelį turimą nekilnojamą turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo atsiskaityta pagal paskolos sutartį su hipotekos kreditoriumi – Kredito unija, nors įsipareigojimai buvo pradelsti, bet didžioji gautų lėšų suma buvo panaudota bendrovės prievolėms pačiam V. B. dengti. Teismas taip pat nustatė, kad įmonės vadovas (šios bylos apeliantas V. B.) žinojo, jog, netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį Kredito unijai, bus skaičiuojamos ne tik sutartinės palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais, tačiau ir delspinigiai bei įstatyminės palūkanos, tai tik didins įsipareigojimų pagal paskolos sutartį apimtį. Tokie vadovo veiksmai pripažinti tyčiniais bei vertinti nesąžiningais tiek įmonės, tiek kreditorių atžvilgiu.
25. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1463-790/2018 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog UAB „City era“ finansinius sunkumus patyrė jau nuo 2013 m. lapkričio mėn., kadangi nuo šio mėnesio ėmė netinkamai vykdyti prisiimtas prievoles Kredito unijai pagal 2012 m. gegužės 23 d. paskolos sutartį ir nemokėti einamųjų mokėjimų. Nuo 2014 m. vasario mėn. bendrovė mokėjimus vykdė nereguliariai ir nedidelėmis sumomis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. B., nepaisydamas nemokumo būseną pasiekusios bendrovės finansinės būklės, 2014 m. birželio 11 d. pardavė įmonei priklausiusį iš esmės vienintelį vertingą turtą žemės sklypą už 130 000 Lt ir iš sandorio gautas lėšas pasiliko sau kaip įmonės atsiskaitymą su juo, kaip kreditoriumi, ir tik vėliau dalį gautų lėšų panaudojo įmonės vardu atliekamiems atsiskaitymams. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokie įmonės vadovo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas ir sąmoningas sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, sudarymas, dėl kurių nemokios UAB „City era“ padėtis esmingai pablogėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. B. tokiais veiksmais suteikė prioritetą savo kaip kreditoriaus reikalavimui į įmonę prieš hipotekos kreditoriaus reikalavimą, be to, neturėdamas jokio teisėto pagrindo pasiliko sau didelę iš sandorio gautų lėšų sumą, dalį šios sumos panaudojo vėlesniems įmonės įsipareigojimams vykdyti, o kitos dalies gautų piniginių lėšų panaudojimo įmonės interesais apskritai nepagrindė. Teismas padarė išvadą, jog tokie V. B. tyčiniai veiksmai lėmė, kad, nors buvo reali galimybė atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, tai nebuvo padaryta, todėl hipotekos kreditorius Kredito unija priėmė sprendimą nutraukti paskolos sutartį, dėl kurio faktiškai nemokioje įmonėje turtinė padėtis dar labiau esmingai pablogėjo.
26. Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų aplinkybių, atsakovo V. B. neteisėti veiksmai bei kaltė pasireiškė tuo, kad jis netinkamai vykdė savo, kaip UAB „City era“ vadovo, pareigas (neveikė taip, kaip turi veikti rūpestingas ir bendrovei lojalus vadovas) jau po to, kai UAB „City era“ gavo kreditą iš ieškovės, atsakovas bendrovę prie bankroto privedė tyčia, nesikreipdamas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai ši jau buvo faktiškai nemoki, parduodamas vienintelį vertingą įmonės turėtą turtą ir pasiimdamas sau už jį gautus pinigus. Tokiais veiksmais bendrovės vadovas mažino UAB „City era“ turtą, kartu ir galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais, tame tarpe ir šios bylos ieškove.
27. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė – jau yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl jie laikytini prejudiciniais faktais, kurių ieškovei papildomai įrodinėti nereikia ir kurie negali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
28. Kaip jau minėta, juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto, procesas pasižyminti savita specifika, inter alia (be kita ko), civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumais.
29. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama bedrovės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė bendrovę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis. Jei bendrovės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).
30. Vadinasi, pripažinus bankrotą tyčiniu, įsigalioja prezumpcija, kad atsakovo, kaip vadovo, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi ieškovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga paneigti šią prezumpciją šioje byloje teko atsakovui (apeliantui). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo neatgautą UAB „City era“ suteikto kredito dalį. Ginčas dėl žalos dydžio apeliacinės instancijos teisme nekeliamas. Apeliantas neigia, kad ieškovei kilusią žalą nulėmė jo veiksmai. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.
31. Kasacinis teismas suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį (CPK 178 straipsnis). Atsakovas apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais ir subjektyviu savo civilinės atsakomybės vertinimu, be to, apeliaciniame skunde dėstydamas ir naujus, pirmosios instancijos teisme neišsakytus, argumentus, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertina. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas, būdamas verslininkas, negalėjo nesuprasti, jog bendrovės finansinei padėčiai esant kritiškai jis privalo kreiptis dėl bankroto bylos jai iškėlimo, juolab negalėjo nesuprasti, kad parduodamas vienintelį vertingą bendrovės turtą ir pasiimdamas gautus pinigus sau, daro žalą bendrovės kreditoriams. Byloje net nėra ginčo dėl to, kad netekusi šio turto UAB „City era“ nebegalėjo atsiskaityti su ieškove.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu net neįrodinėjo, jog UAB „City era“ vis tiek nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškove atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu jo dėstyti argumentai apie tai, kad tai ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, jog V. B. veiksmai, dėl kurių UAB „City era“ bankrotas pripažintas tyčiniu, buvo nukreipti konkrečiai į ieškovę, nėra pagrįsti, nes, įvertinus ieškovės ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, konstatuotina, jog ieškovė atsakovo nurodomų aplinkybių šioje byloje įrodinėti ir neturi. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).
34. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žala iš atsakovo ieškovei priteista pagrįstai, nustačius sąlygas jo civilinei atsakomybei kilti.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai paskirstęs įrodinėjimo naštą šio ginčo šalims, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą nėra.
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
37. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Ieškovė pateikė duomenis (sąskaitą faktūrą, lėšų pervedimo nurodymą), kad patyrė 2 528,90 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktį rekomenduojama maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 623,66 Eur (2 018,2 Eur x 1,3). Kadangi ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio, atitinka bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, ieškovei iš atsakovo priteisiama visa reikalaujama bylinėjimosi išlaidų suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus kreditas“, juridinio asmens kodas 302586230, iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 528,90 Eur (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt aštuonis eurus, 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.