- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-31
- Bylos Nr.
- e2-1463-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01179-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Suinteresuotas asmuo
- V. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. B. (V. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „City Era“ bankrotas pripažintas tyčiniu, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „City Era“, atstovaujama bankroto administratorės M. B., kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „City Era“ bankrotą tyčiniu.
2. Nurodė, kad UAB „City Era“ faktiškai buvo nemoki nuo 2014 m. liepos mėnesio. UAB „City Era“, atstovaujama direktoriaus V. B., sudarė 2012 m. gegužės 23 d. paskolos sutartį Nr. P00079 su Kredito unija „Vilniaus kreditas“ (toliau – Kredito unija), pagal kurią gavo 115 848 Eur paskolą, ir pagal patvirtintą grafiką turėjo grąžinti iki 2015 m. gegužės 23 d. bei kas mėnesį mokėti 12 proc. palūkanas. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, įkeitus žemės sklypą. Nuo 2013 m. lapkričio 5 d. UAB „City Era“ pradėjo nemokėti Kredito unijai pagal paskolos sutarties grafiką, todėl Kredito unija 2014 m. liepos 28 d. sprendimu įpareigojo iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. UAB „City Era“ apmokėti susidariusį įsiskolinimą. Nustatytu terminu UAB „City Era“ skolos neapmokėjo, todėl paskolos sutartis buvo nutraukta. 2014 m. rugsėjo 9 d. Kredito unija kreipėsi dėl priverstinio 125 778,93 Eur skolos bei sutartinių palūkanų išieškojimo. Parduoto įkeisto turto vertės nepakako kreditoriaus reikalavimui padengti. 2012 m. balanso duomenims bendrovės įsipareigojimai sudarė 500 412 Lt, o į balansą įrašyto turto vertė – 600 291 Lt. 2013 m. balanso duomenimis turtas sudarė 463 687 Lt (134 293 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos – 375 489 Lt (108 749 Eur).
3. Nuo 2013 m. lapkričio 5 d. UAB „City Era“ nustojus mokėti įmokas pagal paskolos sutarties grafiką, įmonės vadovas V. B. tyčiniais veiksmais ėmė mažinti įmonės turtą: 2014 m. kovo 10 d. pagal išankstinius apmokėjimus perdavė 58 096,00 Eur Rusijoje registruotai įmonei „Resurs“, tačiau jokių prekių pagal šiuos apmokėjimus negavo, t. y. pagal pateiktus dokumentus atsakovas nuo 2014 m. kovo 10 d. per 6 kartus vežė grynus pinigus ir perdavė juos į įmonės „Resurs“ kasą. Per šį laikotarpį įmonė „Resurs“ nepateikė UAB „City Era“ jokių prekių pagal sutartį bei garantijų, kad ateityje ši sutartis bus vykdoma. Taigi, darytina išvada, kad V. B. sąmoningai sudarė nuostolingą įmonei sandorį, pagal kurį, matydamas, kad įmonė „Resurs“ nevykdo savo įsipareigojimų, perleido šiai įmonei UAB „City Era“ 58 096 Eur, tokiu būdu sumažindamas pareiškėjos turtą.
4. Atsakovas V. B., 2014 m. birželio 11 d. atstovaudamas UAB „City Era“, sudarė turto – žemės sklypo pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė šį sklypą R. B. (R. B.) už 130 000 Lt (37 650 Eur), tačiau gautų pinigų į įmonės kasą neįnešė ir atsiskaitymams su kreditoriais nepanaudojo. Tokiu būdu tyčia toliau mažino įmonės turtą. Po minėtų dviejų sandorių 2014 m. birželio 10 d. įmonės turtas sumažėjo 95 746 Eur. Kredito unijos nustatytu UAB „City Era“ įsiskolinimų padengimo pagal paskolos grąžinimo grafiką laikotarpiu (iki 2014 m. rugpjūčio 12 d.), pareiškėja gavo 130 000 Lt (37 650 Eur) už parduotą žemę, tačiau su kreditoriumi (Kredito unija) neatsiskaitė.
5. UAB „City Era“ 2014 m. balanso duomenimis įmonė buvo nemoki, nes turtas sudarė 3 183 081 Lt (921 884 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 927 402 Lt (847 834 Eur). Dalį į balansą įrašyto turto vertės sudarė prekės (839 334,50 Eur), kurias UAB „City Era“ buvo nupirkusi pagal 2013 m. spalio 31 d. sutartį iš SIA „Spektralat“, ir už jas neatsiskaitė. Taigi, 839 334,50 Eur buvo įtraukti tiek į įmonės turtą, tiek ir į įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „City Era“ buvo nemoki, jos vadovas V. B. privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. 2015 m. lapkričio 3 d. UAB „City Era“ pardavė savo trumpalaikį turtą (prekes) „Elusive Trading“, kuri atsiskaitė už šias prekes ne su UAB „City Era“, o su SIA „Spektralat“. Tokiu būdu buvo suteiktas prioritetas ir atsiskaityta tik su vienu kreditoriumi. Tokiais veiksmais atsakovas V. B. sumažino BUAB „City Era“ galimybę proporcingai sumokėti dalį skolos kitiems kreditoriams. Po bankroto bylos UAB ,,City Era“ iškėlimo, V. B. pasiėmė iš įmonės kasos 1 828,97 Eur, kurių iki šiol negražino, todėl bankroto administratorė pateikė ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1044-617/2016.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo V. B. prašė pareiškimo netenkinti.
7. Suinteresuotas asmuo Kredito unija palaikė prašymą dėl BUAB „City Era“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi pripažino BUAB „City Era“ bankrotą tyčiniu.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „City Era“ jau 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir įmonės vadovas V. B. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
10. Teismas nurodė, kad iš esmės įmonės nemokumui neturėjo įtakos 2013 m. spalio 31 d. su SIA „Spektralat“ sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi nustatyta, jog UAB „City Era“ pagal 2013 m. spalio 31 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį su SIA „Spektralat“ per sutartyje nustatytą 90 dienų terminą, t. y. iki 2014 m. sausio 31 d., neatsiskaitė ir 839 160 Eur nesumokėjo. Ši sutartis UAB „City Era“ buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta, įmonės balanse nurodyta, kad šia suma padidėjo trumpalaikis turtas ir, atitinkamai, šia suma padidėjo įsipareigojimai atsiskaityti per vienerius metus. Nepavykus šių prekių realizuoti, 2014 m. kovo 14 d. pasirašytas prekių sutikrinimo ir grąžinimo aktas, bei 2015 m. lapkričio 3 d. sutarties su „Elusive Traiding“ pagrindu, prekės perleistos pastarajai įmonei, kuri įsipareigojo atsiskaityti su prekių pardavėju SIA „Spektralat“. Pateikti į bylą rašytiniai duomenys (tarptautiniai važtaraščiai ir kt.) patvirtina šių prekių išvežimą nurodyta apimtimi. Taigi, teismas nenustatė, kad šis sandoris būtų lėmęs finansinės padėties pablogėjimą, nes šį sandorį apskaičius finansiniuose dokumentuose, nurodyta, kad 839 160 Eur suma ne tik padidėjo UAB „City Era“ trumpalaikis turtas, bet ir finansiniai įsipareigojimai, vykdytini per vienerius metus.
11. Teismas vertino, kad 2014 m. kovo 10 d. UAB „City Era“ (pirkėja) ir Rusijos įmonės „Resurs“ (pardavėja) sudaryta prekių pirkimo-pardavimo sutartis nelėmė įmonės finansinės padėties pablogėjimo (nuostolių), tačiau iš esmės per 2014 metus įmonė realių pajamų iš jokios kitos veiklos negavo. Buvęs vadovas V. B. pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2016 metų vidurio savo asmenines lėšas įnešdavo į įmonės kasą ir/ar atsiskaitydavo su tiekėjais. 2014 m. birželio 11 d. parduotas įmonei priklausęs vienintelis turtas žemės sklypas už 130 000 Lt. Vertinant įmonės 2015 m. finansinius duomenis, teismas darė išvadą, kad įmonė ir toliau jokios veiklos nevykdė, pajamų negavo. Trumpalaikį įmonės turtą sudarė įneštas avansas pagal sutartį su Rusijos įmone, pajinis įnašas Kredito unijoje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos apskaičiuotas ir negrąžintas pridėtinės vertės mokestis – 1 406 Eur. Paskutinis mokėjimas pagal paskolos sutartį Kredito unijai buvo atliktas 2014 m. rugsėjo mėn. 24 d., nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. vasario 6 d. įsipareigojimai pagal paskolos sutartį nevykdyti iš viso, vėliau – nereguliariai, mokant kreditą nedidelėmis sumomis. Taigi, teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, tai patvirtina turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis.
12. Teismas taip pat nustatė, kad pardavus vienintelį turimą nekilnojamą turtą žemės sklypą nebuvo atsiskaityta pagal paskolos sutartį su hipotekos kreditoriumi – Kredito unija, nors įsipareigojimai buvo pradelsti (2014 m. liepos 4 d. buvo pareiga grąžinti 24 797,76 Eur paskolos ir sumokėti 17 426,66 Eur delspinigių), bet didesnė gautų lėšų suma (110 000 Lt), buvo panaudota suinteresuoto asmens V. B. asmeninėms prievolėms apmokėti. Skolininkė UAB „City Era“ atsiskaitymo metu kitų lėšų reikalavimams padengti neturėjo. Faktiškai įmonei esant nemokiai, buvęs jos vadovas V. B. nutraukė prievolių pagal paskolos sutartį vykdymą ir nukreipė gautas už parduotą turtą lėšas savo asmeninėms skoloms padengti, taip pažeisdamas mokėjimų eilės tvarką pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį. Įmonės vadovas žinojo, kad netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį Kredito unijai, bus skaičiuojamos ne tik sutartinės palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais, bet ir delspinigiai bei įstatyminės palūkanos, o tai tik didins įsipareigojimų pagal paskolos sutartį apimtį. Tokius vadovo V. B. veiksmus teismas vertino tyčiniais bei nesąžiningais tiek įmonės, tiek ir kitų kreditorių atžvilgiu, ir, nustatęs požymius, nurodytus ĮBĮ 20 straipsnyje, įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, nes tokie veiksmai iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Suinteresuotas asmuo V. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės nemokumas atsirado 2014 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu veiksmai, iš kurių kildinamas tyčinis bankrotas, t. y. įmonei priklausančio žemės sklypo pardavimas ir paties įmonės vadovo suteiktų paskolų gražinimas iš tų lėšų, siejamas su 2014 m. liepos 4 d.
13.2. V. B., grąžindamas sau 115 026 Lt dydžio buvusią įmonės skolą, nepažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo, nes pinigai pagal žemės pirkimo–pardavimo sandorį buvo gauti 2014 m. birželio 11 d., kai įmonė V. B., remiantis sąskaitų aktyvumo ataskaita Nr. 3031/P536, buvo skolinga 51 580 Lt, o sutartis su Kredito unija dar nebuvo nutraukta ir buvo vedamos derybos dėl mokėjimų pagal paskolos sutartį išdėstymo.
13.3. Žemės sklypo pardavimo metu kreditorius Kredito unija sutartinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui turėjo įkeistą V. B. nekilnojamąjį turtą Šalčininkų rajone, kurio įkeistoji vertė, nustatyta Kredito unijos nurodyto turto vertintojo, buvo daug didesnė nei įsipareigojimų pagal sutartį, įskaitant palūkanas ir netesybas (suma viršijo 400 000 Lt). Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad žemės sklypo pardavimo metu Kredito unija, kuriai BUAB „City Era“ turėjo skolą, neturės į ką nukreipti išieškojimo.
13.4. Aplinkybė, kad V. B. įkeisto nekilnojamojo turto gali nepakakti prievolėms pagal kredito sutartį padengti, paaiškėjo tik 2015 m. rugpjūčio 17 d., kai iš varžytinių buvo parduotas V. B. įkeistas pagal paskolos sutartį turtas ir Kredito unijai iš išvaržytos sumos antstolio buvo pervesta 18 315,78 Eur suma.
13.5. Visa 130 000 Lt suma buvo panaudota įmonės prievolėms, kurias iki tol buvo apmokėjęs V. B..
13.6. Išvardytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. veiksmuose gal ir yra nesugebėjimo tinkamai tvarkyti tiek savo, tiek ir įmonės turtą, tačiau jo veiksmai nebuvo ir nėra akivaizdžiai tyčiniai, kuriais buvo siekiama įmonės bankroto. Nors ir galima formaliai įžvelgti mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimą – atsiskaitymą su kitais kreditoriais tuo metu, kai buvo skola hipotekiniam kreditoriui, tačiau skolos apmokėjimas hipotekiniam kreditoriui to pažeidimo metu buvo užtikrintas įkeistu paties V. B. nekilnojamuoju turtu, kuris pažeidimo metu gerokai viršijo įsipareigojimų pagal sutartį sumą. Pažeidimas buvo padarytas įmonei dar nesant nemokiai.
Atsiliepimas
2. Trečiasis asmuo Kredito unija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus.
14.1. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir atlikto įrodymų vertinimo nepaneigia, taip pat iš esmės nepateikia jokių argumentų ar motyvų, kuriais remiantis byloje galėtų būti daromos kitokios išvados nei nustatyta priimant teismo nutartį.
14.2. Pirmosios instancijos teismo apibrėžtas įmonės nemokumas 2014 m. gruodžio 31 d. nustatytas vertinant 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą (už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d), kuriuo remiantis teismas padarė išvadą, kad šio balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 3 183 081 Lt (921 883,98 Eur), o per vienerius metus mokėtinus sumos ir įsipareigojimai 2 927 402 Lt (847 834,22 Eur), t. y. ženkliai viršijo pusę į įmonės turto balansą įrašyto turto vertę.
14.3. Įmonė 2014 m. balanso sudarymo metu buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tačiau įmonės nemokumas akivaizdžiai atsirado ne metinio balanso sudarymo dieną (2014 m. gruodžio 12 d. kaip bando teigti suinteresuotas asmuo atskirajame skunde), o anksčiau, t. y. susidarė per visus 2014 metus arba dar anksčiau. Priešingai nei interpretuoja suinteresuotas asmuo, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kad iki 2014 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo moki.
14.4. Įmonės negalėjimas atsiskaityti su Kredito unija taip pat patvirtina, kad įmonė jau 2014 m. buvo nemoki, kadangi nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Vertinant byloje surinktus dokumentus ir įrodymus, kurie patvirtina, kad suinteresuotas asmuo su Kredito unija atsiskaityti net neturėjo tikslo, o tikėjosi nukelti Kredito unijos išieškojimo veiksmų pradžią ir šį laiką išnaudojo mažindamas turtą, sudarydamas nenaudingus sandorius, taip pat padengdamas skolas (galimai tariamas) sau pačiam.
14.5. Įmonės vadovas V. B. nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nors suprato arba privalėjo suprasti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir dėl nuolatinių finansinių sunkumų negalės to padaryti ateityje (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pagrindinis įmonės kreditorius – Kredito unija. Tai patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtą pagrindą.
14.6. 2014 m. birželio 11 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartimi įmonei pardavus žemės sklypą už 37 650,60 Eur (130 000 Lt), 31 858, 20 Eur (110 000 Lt) buvo pervesta į paties suinteresuoto asmens V. B. sąskaitą, tariamai asmeninėms prievolėms sumokėti, kai tuo tarpu įsipareigojimų dydis Kredito unijai toliau didėjo. Byloje pateikti kasos pajamų orderiai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo painiojo įmonės ir savo asmeninę sąskaitą, iš įmonės sąskaitos vykdė atsiskaitymus už asmenines prievoles, sudengdavo įvairius įmonės ir asmeninius įsipareigojimus, o tai leidžia abejoti įmonės veiklos skaidrumu ir buhalterinės apskaitos atitikimu teisės aktų reikalavimams. Suinteresuoto asmens veiksmai vykdant sutartį su Rusijoje registruota įmone ,,Resurs“ pasireiškė tuo, kad V. B. nuo 2014 m. kovo 10 d. šešis kartus vežė grynus pinigus (iš viso 58 096 Eur) ir, suinteresuoto asmens teigimu, perdavė juos „Resurs“ atstovams. Jokių prekių pagal šiuos mokėjimus įmonė negavo, todėl suinteresuotas asmuo sumažino įmonės turtą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Tai patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose apibrėžtus pagrindus.
14.7. Buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, o iš pateiktų duomenų nėra galimybių neabejotinai nustatyti ir patikrinti įmonės sudarytų sandorių (ypatingai įmonės sandorių su suinteresuotu asmeniu), nustatyti skirtingų laikotarpių įmonės finansinę padėtį. Tai patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą pagrindą.
14.8. Visi šie požymiai leidžia konstatuoti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, sąmoningai blogai valdant ir sudarant įmonei nenaudingus sandorius, kurių suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nepaneigia.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos.
4. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
5. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas.
6. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
7. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas UAB „City Era“ bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius, nes 2014 m. birželio 11 d. pardavus įmonei priklausiusį vienintelį turtą – žemės sklypą, nebuvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi Kredito unija, o didžioji gautų lėšų dalis buvo panaudota suinteresuoto asmens V. B. (bendrovės vadovo) asmeninėms prievolėms dengti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad faktiškai įmonei esant nemokiai buvęs jos vadovas nutraukė prievolių pagal paskolos sutartį vykdymą ir nukreipė gautas už parduotą turtą lėšas savo asmeninėms skoloms padengti. Pirmosios instancijos teismas tokius vadovo veiksmus vertino tyčiniais ir nesąžiningais tiek įmonės, tiek kitų kreditorių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokie veiksmai iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį (skundžiamos teismo nutarties 21 punktas).
9. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, akcentuodamas, kad pinigai pagal žemės pirkimo–pardavimo sandorį buvo gauti 2014 m. birželio 11 d., kai įmonė V. B., remiantis sąskaitų aktyvumo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), buvo skolinga 51 580 Lt, o sutartis su Kredito unija dar nebuvo nutraukta ir buvo vedamos derybos dėl mokėjimų pagal paskolos sutartį išdėstymo; Kredito unijos reikalavimams užtikrinti buvo įkeistas V. B. nekilnojamasis turtas; aplinkybė, kad įkeisto turto gali nepakakti prievolėms pagal kredito sutartį padengti, paaiškėjo tik 2015 m. rugpjūčio 17 d.; pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės nemokumas atsirado 2014 m. gruodžio 31 d., nors veiksmai, iš kurių kildinamas tyčinis bankrotas, t. y. įmonei priklausančio žemės sklypo pardavimas ir paties įmonės vadovo suteiktų paskolų gražinimas iš tų lėšų, siejamas su 2014 m. liepos 4 d. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tyčinio bankroto.
10. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
11. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad UAB „City Era“ finansinius sunkumus patyrė jau nuo 2013 m. lapkričio mėn., kadangi nuo šio mėnesio ėmė netinkamai vykdyti prisiimtas prievoles Kredito unijai pagal 2012 m. gegužės 23 d. paskolos sutartį ir nemokėti einamųjų mokėjimų (žr. mokėjimo nurodymus, 1 t., b. l. 80–105). Nuo 2014 m. vasario mėn. bendrovė mokėjimus vykdė nereguliariai ir nedidelėmis sumomis. Kredito unijos valdyba 2014 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą nutraukti paskolos sutartį su UAB „City Era“, jeigu bendrovė nepadengs įsiskolinimų iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. (1 t., b. l. 134, priedo prie el. bylos l. 13).
12. Bendrovės 2013 m. pabaigoje patirtus finansinius sunkumus patvirtina jos 2013 m. balanso duomenys (priedo prie el. bylos l. 182), iš kurių matyti, kad bendrovė 2013 m. veikė nuostolingai (patyrė 12 406 Lt nuostolį), turėjo 376 093 Lt vertės įsipareigojimų, o didesnę turto dalį (244 489 Lt) sudarė per vienerius metus gautinos sumos, iš kurių, tikėtina, dalį sudarė gautinos iš bendrovės vadovo V. B. sumos (tokia išvada darytina, kadangi 2012 m. balanso detalizacijoje užfiksuota, kad V. B. buvo įmonei skolingas 152 283 Lt, t. 1, b. l. 11).
13. Aplinkybes apie nuo 2013 m. pabaigos bendrovės patiriamus finansinius sunkumus patvirtina ir suinteresuoto asmens V. B. paaiškinimas pirmosios instancijos teismui, kad bendrovės nemokumas ėmė reikštis dėl to, kad vykdant sandorius paaiškėjo, jog prekės, kuriomis bendrovė prekiavo ir kurioms pirkti buvo sudaryta paskolos sutartis su Kredito unija, neatitinka jų specifikacijose nurodytų kokybės reikalavimų, dėl to bendrovė patyrė žalos (priedo prie el. bylos l. 170).
14. Bendrovės finansinius sunkumus patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad UAB „City Era“ 2013 m. spalio 31 d. su SIA „Spektralat“ sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau per sutartyje nustatytą 90 dienų terminą, t. y. iki 2014 m. sausio 31 d., pagal šį sandorį neatsiskaitė. Be to, iš pardavimo operacijų žurnalo matyti, kad UAB „City Era“ 2014 metais reikšmingų pardavimo pajamų negavo, taigi faktiškai bendrovės veikla nutrūko.
15. Be to, byloje buvo nustatyta, kad nuo 2014 m. kovo 10 d. iki gegužės 13 d. pagal išankstinius apmokėjimus UAB „City Era“ vadovas perdavė 58 096 Eur sumą Rusijos bendrovei „Resurs“ (2 t., b. l. 127–132), tačiau jokių prekių pagal šiuos apmokėjimus bendrovė negavo.
16. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas UAB „City Era“ bankrotą pripažino tyčiniu iš esmės dėl įmonės vadovo veiksmų, susijusių su 2014 m. birželio 11 d. įmonei priklausiusio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymu, gautų lėšų pagal šį sandorį panaudojimu, prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo nutraukimu.
17. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių bendrovės vadovo veiksmų atlikimo metu bendrovė jau buvo faktiškai nemoki. Šią išvadą patvirtina tiek paminėtos aplinkybės dėl bendrovės nesugebėjimo atsiskaityti su kreditoriais, tiek aplinkybės dėl bendrovės veiklos nuostolingumo ir faktiškai nutrūkusios veiklos, tiek konkretūs duomenys apie įmonės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus. Minėtų vadovo veiksmų atlikimo metu realų įmonės turtą sudarė iš esmės 135 000 Lt vertės žemės sklypas, 64 198 Lt finansinis turtas (tai – pajinis įnašas į Kredito uniją, tokia aplinkybė matoma iš 2012 m. balanso duomenų detalizavimo (1 t., b. l. 11) bei jų sugretinimo su vėlesnių balansų duomenimis). Nėra pagrindo įmonės realiu turtu laikyti reikalavimo teisės į Rusijos bendrovę „Resurs“, kuriai buvo atlikti 58 096 Eur avansiniai mokėjimai, kadangi, kaip nurodė pats apeliantas, minėtai bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir realių galimybių atgauti skolą nėra. Tuo tarpu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2014 m. liepos 4 d. bendrovė turėjo pareigą grąžinti 24 797,76 Eur paskolos ir sumokėti 17 426,66 Eur delspinigių. Be to, kaip nurodo apeliantas, 2014 m. birželio 11 d. įmonė dar buvo skolinga ir jam pačiam 51 580 Lt sumą. Todėl, net nevertinant 2013 m. spalio 31 d. su SIA „Spektralat“ sudaryto sandorio, pagal kurį bendrovė laiku neatsiskaitė, įmonės pradelstos skolos ženkliai viršijo pusę bendrovės realiai turėto turto vertės.
18. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
19. Atsižvelgiant į šios nutarties 29 punkte nurodytas faktines aplinkybes, patvirtinančias faktinį bendrovės nemokumą, jos vadovui suinteresuotam asmeniui V. B. kilo pareiga priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti į kreditorių interesus ir kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tačiau, nepaisydamas nemokumo būseną pasiekusios bendrovės būklės, V. B., minėta, 2014 m. birželio 11 d. pardavė įmonei priklausiusį iš esmės vienintelį vertingą turtą žemės sklypą už 130 000 Lt. Nustatyta, kad iš sandorio gauti gryni pinigai buvo perduoti V. B. (sutarties 4.1 punktas). Bendrovės buhalterinėje apskaitoje gautos lėšos atvaizduotos pardavimo operacijų žurnale (1 t., b. l. 135) ir apskaitytos sąskaitų aktyvumo ataskaitoje kaip perduotos V. B. (3 t., b. l. 80). Taigi, iš sandorio gautas lėšas V. B. pasiliko sau kaip įmonės atsiskaitymą su juo kaip kreditoriumi (apeliantas nurodo, kad įmonė jam tuo metu buvo skolinga 51 580 Lt sumą), ir tik vėliau dalį gautų lėšų panaudojo įmonės vardu atliekamiems atsiskaitymams (2014 m. birželio 12 d. sumokėjo 1700 Lt sumą V. S. už tarpininkavimo paslaugas, t. 3, b. l. 73, 2014 m. birželio 19 d. įnešė į įmonės sąskaitą 1600 Lt, 3 t., b. l. 64, 2014 m. rugsėjo 24 d. sumokėjo Kredito unijai 20 000 Lt įmoką, siekdamas atnaujinti nutrauktą paskolos sutartį, 3 t., b. l. 69, 2014 m. spalio 7 d. sumokėjo UAB „Statybų techninė priežiūra“ 21 000 Lt sumą kaip avanso dalies grąžinimą, 3 t., b. l. 72, 2014 m. spalio 23 d. įnešė į įmonės sąskaitą 1300 Lt, 3 t., b. l. 57–58, atliko mokėjimus už kurą ir automobilio remontą, t. 3, b. l. 75–79, nors, kaip minėta, įmonė realios veiklos nevykdė).
20. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017. Tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
21. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptarti įmonės vadovo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas ir sąmoningas sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, sudarymas, dėl kurių nemokios UAB „City Era“ padėtis esmingai pablogėjo. V. B. tokiais veiksmais suteikė prioritetą savo kaip kreditoriaus reikalavimui į įmonę prieš hipotekos kreditoriaus reikalavimą, be to, neturėdamas jokio teisėto pagrindo pasiliko sau didelę iš sandorio gautų lėšų sumą, dalį šios sumos panaudojo vėlesniems įmonės įsipareigojimams vykdyti, o kitos dalies gautų piniginių lėšų panaudojimo įmonės interesais apskritai nepagrindė. Tokie V. B. tyčiniai veiksmai lėmė, kad, nors buvo reali galimybė atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, to nebuvo padaryta, todėl hipotekos kreditorius Kredito unija priėmė sprendimą nutraukti paskolos sutartį, dėl kurio faktiškai nemokioje įmonėje turtinė padėtis dar labiau esmingai pablogėjo.
22. Nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad aptartų veiksmų atlikimo metu sutartis su Kredito unija dar nebuvo nutraukta, buvo vedamos derybos dėl mokėjimų pagal paskolos sutartį išdėstymo, Kredito unijos reikalavimams užtikrinti buvo įkeistas V. B. nekilnojamasis turtas, tuo metu nebuvo žinoma aplinkybė, kad įkeisto turto gali nepakakti prievolėms pagal kredito sutartį padengti. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad bendrovei esant faktinio nemokumo būsenoje, V. B. turėjo pareigą ne tik inicijuoti bankroto procedūrą, bet ir kreditorių atžvilgiu elgtis ypač atidžiai bei įsitikinti, kad jo atliekami veiksmai nepažeidžia jų interesų. Šiuo atveju V. B. sąmoningai pasirinko neinicijuoti bankroto proceso, neieškoti galimybių atsiskaityti su šiuo kreditoriumi (pvz., ieškoti įkeisto nekilnojamojo turto pirkėjų, domėtis, kokia yra reali įkeisto turto rinkos vertė), bet parduoti iš esmės vienintelį vertingą įmonės turtą, o iš jo pardavimo gautas lėšas panaudoti savo interesais. Pastebėtina, kad nors Kredito unijos valdyba 2014 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą nutraukti paskolos sutartį su UAB „City Era“, jeigu bendrovė nepadengs įsiskolinimų iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., tačiau pagal V. B. faktiškai atliktus veiksmus matyti, kad jis nesiekė įvykdyti šios sąlygos, po žemės sklypo pardavimo jokių mokėjimų Kredito unijai neatliko, o 20 000 Lt mokėjimą atliko jau po to, kai paskolos sutartis buvo nutraukta, siekdamas atnaujinti jos galiojimą. Taigi, apelianto atskirajame skunde akcentuojamos aplinkybės neatskleidžia visos jo atliktų veiksmų visumos, reikšmingos sprendžiamam klausimui teisingai spręsti, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų sprendžiamu klausimu.
23. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog įmonės nemokumas atsirado 2014 m. gruodžio 31 d., nors veiksmai, iš kurių kildinamas tyčinis bankrotas, atlikti anksčiau, nepagrįsti ir reiškiami tinkamai neįsigilinus į pirmosios instancijos teismo nutarties turinį. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės faktinis nemokumas egzistavo jau anksčiau, V. B. atliekant aptartus veiksmus, kuriais jis nutraukė prievolių pagal paskolos sutartį vykdymą ir nukreipė gautas už parduotą turtą lėšas savo asmeninėms skoloms padengti (skundžiamos teismo nutarties 21 punktas), tuo tarpu 2014 m. balanso duomenys buvo įvertinti kaip neabejotinai patvirtinantys įmonės nemokumo būseną 2014 m. pabaigoje.
24. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir nurodytas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, ir, jas įvertinęs, tinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, ir pagrįstai pripažino UAB „City Era“ bankrotą tyčiniu. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ši nutartis paliktina galioti.
25. Netenkinus atskirojo skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Kredito unija atsiliepime į atskirąjį skundą prašė patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka pabaigos nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, dėl to bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.