Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. N. (J. N.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Donatas Kisielius, išieškotojas L. T.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pareiškėjas J. N. (toliau – pareiškėjas) pateikė antstoliui Donatui Kisieliui (toliau – antstolis) skundą dėl jo veiksmų, prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti antstolio 2021 m. liepos 20 d. patvarkymą Nr. S-21-174-17074, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pateikti duomenis dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatytos įmokos sumokėjimo dydžio bei sąskaitos, įpareigojant antstolį pateikti pareiškėjui jo 2021 m. liepos 16 d. prašyme nurodytus duomenis.

3. Antstolis 2021 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-21-174-17466 netenkino pareiškėjo skundo ir pareiškėjo skundą su vykdomąja byla persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

4. Antstolis 2021 m. liepos 23 d. patvarkyme nurodė, kad vykdymo veiksmus atlieka pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. birželio 14 d. Siekiant užtikrinti skolininko ir išieškotojo teisėtų interesų derinimo principo įgyvendinimą bei išsklaidyti vykdymo proceso šalių abejones dėl atliekamų vykdymo veiksmų (ne)teisėtumo, 2020 m. liepos 20 d. antstolis priėmė pareiškimą Nr. S-20-174-22807, kuriuo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo. Teismas 2020 m. liepos 23 d. civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017 nutartimi konstatavo, kad išduotame vykdomajame rašte yra nustatyti išsamūs įpareigojimai, kurių nustatytu laiku neįvykdžius, turi būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys bei sutvarkyta statybvietė.

5. Taip pat nurodė, kad antstolio kontoroje 2020 m. rugpjūčio 13 d. gautas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų. Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad antstoliui vykdyti pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-1734-905/2017 laikytinas įvykdytu dar 2018 m. birželio 14 d., todėl vykdomoji byla Nr. 0174/19/02823 turi būti nutraukta. Antstolio 2020 m. rugpjūčio 20 d. patvarkymu išnagrinėtas ir netenkintas pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 13 d. skundas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartimi Nr. e2YT-29659-918/2020 atmestas pareiškėjo skundas. Teismas minima nutartimi išaiškino, kadangi vykdomasis dokumentas yra susijęs su sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymu, todėl vykdomasis dokumentas turi būti vykdomas. Nutartimi pažymėjo, kad gavus Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, klausimą dėl leidimo taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes sprendžia teismas. Dėl šios nutarties pareiškėjas pateikė 2020 m. spalio 22 d. atskirąjį skundą, kuris netenkintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1802-640/2020. Antstolis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neįvykdė Vilniaus miesto 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatyto įpareigojimo ir teismo sprendime bei jo pagrindu išduotame ir antstoliui vykdyti pateiktame vykdomajame dokumente yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, 2021 m. balandžio 26 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-21-174-8523, kurį perdavė nagrinėti teismui. Dėl šios nutarties pareiškėjas pateikė 2021 m. balandžio 26 d. atskirąjį skundą, kuris netenkintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartimi. Remiantis vykdomosios bylos medžiaga, išieškotojas sutiko savo lėšomis įvykdyti vykdomuoju dokumentu skolininkui (pareiškėjui) nustatytą pareigą kartu išieškant iš jo patirtas su tuo susijusias išlaidas. Todėl antstolio 2021 m. birželio 25 d. patvarkymu Nr. S-21-174-15853, nesant duomenų, kad pareiškėjas asmeniškai bei savo lėšomis būtų nugriovęs savavališkai pastatytą I grupės nesudėtingą statinį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkęs statybvietę, bei vadovaujantis 2021 m. birželio 17 d. įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi byloje Nr. e2VP-14657-294/2021, nustatyta vykdomajame dokumente nurodytų darbų atlikimo data, laikas ir tvarka. Pareiškėjas gavo minėtą antstolio 2021 m. birželio 25 d. patvarkymą bei jo neskundė, tačiau 2021 m. liepos 16 d. pateikė antstoliui prašymą, kuris netenkintas ginčijamu antstolio patvarkymu. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde dėstomų teiginių ir pateikiamų vertinimų, antstolis pažymėjo, kad šioje byloje prejudiciniais faktais laikytini tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartimi Nr. e2YT-29659-918/2020, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi Nr. e2S-1802-640/2020, tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi Nr. e2VP-14657-294/2021, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartimi Nr. e2S-1657-967/2021, nustatytos aplinkybės, t. y., kad pareiškėjas per vienerius metus po to, kai 2018 m. birželio 14 d. įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. e2-1734-905/2017, jo neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11. Pirmosios instancijos teismas sutiko su antstolio ir išieškotojo procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad ne antstolio ar išieškotojo (suinteresuoto asmens) pareiga nurodyti skolininkui kokio dydžio įmoka turėjo būti sumokėta iki 2019 m. rugsėjo 14 d., šalinant savavališkų statybų padarinius, norint gauti statybą leidžiančius dokumentus, todėl antstolis pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pateikti duomenis. Sutiko, kad šioje vykdymo proceso stadijoje šios įmokos sumokėjimas po trejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nesuteiks pareiškėjui teisės įsiteisinti savavališkai pastatyto nesudėtingo I grupės statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statybų. Pabrėžė ir tai, kad savavališkai pastatytas nesudėtingas I grupės statinys šiuo metu vykdymo procese yra nugriautas. Todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kadangi įmokos sumokėjimas, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punktu, nesuteiks pareiškėjui teisės įsiteisinti savavališkai pastatyto nesudėtingo statinio. Pareiškėjas savavališkos statybos neįteisino per vykdomajame dokumente nustatytą terminą, kuris jau yra pasibaigęs, todėl pažymėjo, jog kvestionuoti tiek teismo sprendimo, tiek nutarčių teisėtumą ir antstolio veiksmų pagrįstumą, nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.5. Skundžiamos nutarties dalis, kuria pasisakyta dėl prejudicinių faktų, prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

14.5. Ne teismo pareiga sprendimu nustatyti mokestį, šalinantį statybų neteisėtumą, ir ne antstolio pareiga, praėjus daugiau negu trims metams, pateikti informaciją, kokio dydžio įmoka turėjo būti sumokėta. Pats pareiškėjas turėjo pareigą pasirūpinti tinkamu neteisėtų statybų padarinių šalinimo įgyvendinimu ir, to nepadarius, prisiimti visas iš šių veiksmų kylančias neigiamas pasekmes. Antstolis pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pateikti duomenis, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio atsisakymo pateikti informaciją.

14.6. Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino CPK normas, reglamentuojančias prejudicinių faktų nustatymą, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

16. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

17. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktos vykdomosios bylos Nr. 0174/19/02823 medžiagos nustatyta, jog antstolis vykdė išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017 dėl statybos pripažinimo neteisėta bei įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, taip pat pagal atsakovo (pareiškėjo) priešieškinį dėl pripažinimo teisės statyti I grupės nesudėtingą statinį be bendraturčio sutikimo.

18. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1734-905/2017, priimdamas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą, kuriuo: 1) pripažino savavališka statyba pareiškėjo statomą (pastatytą) I grupės nesudėtingą statinį žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2) įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per vienerius metus nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017 įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikalingus I grupės nesudėtingo statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statybai įteisinti; 3) pareiškėjui per teismo nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, įpareigojo jį ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nurodyto vienerių metų termino pabaigos nugriauti savavališkai pastatytą statinį, esantį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę; 4) pareiškėjui nustatytu laiku neatlikus nurodytų veiksmų, leido išieškotojui nugriauti pareiškėjo pastatytą I grupės nesudėtingą statinį, esantį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš pareiškėjo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017 taip pat nusprendė pareiškėjo priešieškinį tenkinti – pripažino pareiškėjo teisę statyti I grupės nesudėtingą statinį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Geri projektai“ parengtą projektą be žemės sklypo bendraturčio išieškotojo sutikimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017 įsiteisėjo, Vilniaus apygardos teismui 2018 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-687-590/2018 palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19. Iš vykdomosios bylos Nr. 0174/19/02823 medžiagos matyti, kad antstolis 2020 m. liepos 20 d. priėmė pareiškimą Nr. S-20-174-22807, kuriuo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo. Antstolis prašė išaiškinti, ar, įvertinus tai, kad iki 2020 m. liepos 20 d. Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors dar 2018 m. liepos 14 d. įsiteisėjo teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas, laikytina, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 14 d. įvykdė išduotą vykdomąjį raštą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 23 d. nutartimi patenkino antstolio prašymą ir išaiškino, kad aplinkybė, jog iki 2020 m. liepos 20 d. Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota pareiškėjo nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl išduoto vykdomojo rašo įvykdymo ar neįvykdymo. Teismas minėta nutartimi konstatavo, kad išduotame vykdomajame rašte nustatė išsamius įpareigojimus, kurių nustatytu laiku neįvykdžius, turėjo būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys ir sutvarkyta statybvietė.

20. Byloje taip pat nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. patvarkymu antstolis išnagrinėjo ir netenkino pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 13 d. skundo, kuris buvo perduotas nagrinėti teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-29659-918/2020 atmetė pareiškėjo skundą ir išaiškino, kad kadangi vykdomasis dokumentas yra susijęs su sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymu, todėl vykdomasis dokumentas turi būti vykdomas atsižvelgiant į CPK 771 straipsnio nustatytas taisykles. Nutartyje pažymėjo, kad gavus Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, klausimą dėl leidimo taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes sprendžia teismas. Dėl šios nutarties pareiškėjas pateikė 2020 m. spalio 22 d. atskirąjį skundą, kurio Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1802-640/2020 netenkino. Antstolis, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėjas neįvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatyto įpareigojimo ir teismo sprendime bei jo pagrindu išduotame ir antstoliui vykdyti pateiktame vykdomajame dokumente yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, 2021 m. balandžio 26 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-21-174-8523, kurį perdavė nagrinėti teismui. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-14657-294/2021 antstolio pareiškimą tenkino ir leido taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes, t. y. leido išieškotojui nugriauti pareiškėjo pastatytą I grupės nesudėtingą statinį, esantį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš pareiškėjo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 26 d. pateikė atskirąjį skundą, kurį Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1657-967/2021 atmetė.

21. Remiantis vykdomosios bylos medžiaga, išieškotojas (suinteresuotas asmuo) sutiko savo lėšomis įvykdyti vykdomuoju dokumentu skolininkui (pareiškėjui) nustatytą pareigą kartu išieškant iš pareiškėjo suinteresuoto asmens patirtas su tuo susijusias išlaidas. Antstolis 2021 m. birželio 25 d. patvarkymu Nr. S-21-174-15853, nesant duomenų, kad pareiškėjas asmeniškai bei savo lėšomis nugriovęs savavališkai pastatytą I grupės nesudėtingą statinį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkęs statybvietę, bei vadovaujantis 2021 m. birželio 17 d. įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi, nustatyta vykdomajame dokumente nurodytų darbų atlikimo data, laikas ir tvarka. Pareiškėjas minėtą 2021 m. birželio 25 d. patvarkymą gavo, jo neskundė, patvarkymą išsiuntė pareiškėjui ir jo atstovams elektroniniais pašto adresais bei papildomai pareiškėjui jo registruotu gyvenamosios vietos adresu.

22. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ne antstolio ar išieškotojo (suinteresuoto asmens) pareiga nurodyti skolininkui kokio dydžio įmoka turėjo būti sumokėta iki 2019 m. rugsėjo 14 d., šalinant savavališkų statybų padarinius, norint gauti statybą leidžiančius dokumentus, ir kad antstolis pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą pateikti duomenis, pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo įmokos sumokėjimas po trejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nesuteiks pareiškėjui teisės įsiteisinti savavališkai pastatyto nesudėtingo I grupės statinio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statybų. Pabrėžė, kad savavališkai pastatytas statinys šiuo metu jau yra nugriautas. Sprendė, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kadangi įmokos sumokėjimas, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punktu, nesuteiks pareiškėjui teisės įsiteisinti savavališkai pastatyto nesudėtingo statinio.

24. Išieškotojas, nesutikdamas su atskirojo skundo argumentais, atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, jog pareiškėjas nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad antstolis vykdo piniginio reikalavimo išieškojimą, nežinodamas nei jo dydžio, nei išieškotojo, nei vykdomojo dokumento, todėl antstolis nepagrįstai reikalauja įmokos sumokėjimo. Papildomai pažymi, kad pats pareiškėjas turėjo pareigą pasirūpinti tinkamu neteisėtų statybų padarinių šalinimo įgyvendinimu ir, to nepadarius, prisiimti visas iš šių veiksmų kylančias neigiamas pasekmes.

Dėl ginčo įmokos sumokėjimo.

25. Tiek priimant teismo sprendimą, dėl kurio vykdymo ypatumų byloje ginčas ir kilęs, tiek nagrinėjamos bylos metu galiojančioje Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte yra nustatyta, jog teismas savo sprendimu gali įpareigoti atsakovą (pareiškėją) savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

26. Statybos įstatymo 1 priedo 1 punkte numatyta, jog įmoką už savavališkos statybos įteisinimą (toliau – įmoka) moka statytojai (užsakovai), statinių (jų dalių) savininkai, valdytojai, naudotojai, žemės sklypų (jų dalių) savininkai, valdytojai, naudotojai, įgyvendinantys šiame įstatyme numatytą galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos atveju.

27. Statybos įstatymo 1 priedo 2 punkte nustatyta, jog įmokos dydis kinta atsižvelgiant į savavališkai atliktų statybos darbų, įskaitant panaudotus statybos produktus, sąnaudų vertę. Įmoka negali būti mažesnė kaip 86 eurai ir negali viršyti 300 000 eurų ir 70 procentų savavališkai atliktų statybos darbų sąnaudų vertės (V). Įmokos dydis apskaičiuojamas pagal formulę Į = V2/144 810 Eur, čia:

27.1. Į – įmokos dydis.

27.2. V – sąnaudų vertė.

28. Statybos įstatymo 1 priedo 3 punkte nustatyta, jog tais atvejais, kai savavališkos statybos darbai, dėl kurių nebuvo surašytas savavališkos statybos aktas, buvo įteisinti išduodant statybą leidžiantį dokumentą ir šią aplinkybę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nustato išdavus statybą leidžiantį dokumentą, mokėtinos įmokos dydis apskaičiuojamas pagal formulę Į= V2/144 810 Eur * a/b, čia:

28.1. Į – įmokos dydis.

28.2. V – sąnaudų vertė;

28.3. a – laikotarpis nuo savavališkos statybos darbų pradžios iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo;

28.4. b – laikotarpis nuo savavališkos statybos darbų pradžios iki statybos užbaigimo, o jeigu statybos užbaigimo procedūros nebuvo atliktos, – iki fakto, kad nebuvo sumokėta įmoka, nustatymo momento.

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą reglamentavimą, atskirojo skundo argumentus, jog tarp vykdomame teismo sprendime nurodytų įpareigojimų nėra prievolės dėl įmokos sumokėjimo, todėl antstolis negali vykdyti piniginio reikalavimo, nežinodamas nei sumos dydžio, nei išieškotojo, nei turėdamas vykdomąjį dokumentą, kuriame nurodomos vykdymo ribos, ir kad antstolis privalo nurodyti visus įpareigojimus skolininkui, atmeta, kaip nepagrįstus.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 7 straipsnyje yra įtvirtintas ignorantia legis neminem excusat teisės principas, kuris reiškia, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad, nevykdant įstatymuose numatytų pareigų, kaip tokio nevykdymo pateisinimu negali būti ir nėra pripažįstamas įstatyme nustatytų reikalavimų, pareigų nežinojimas.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pažymėtina, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti tuo, kad nežino įstatymų ar juos netinkamai supranta. Teisėje galioja dar iš romėnų teisės atėjęs principas, kad įstatymo ignoravimas nėra pasiteisinimas (lot. ignorantia non est argumentum). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.6 straipsnyje, atsižvelgiant į konstitucinę nuostatą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), įtvirtinta, jog įsatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2007).

32. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, remiasi CPK 586 straipsnio 1 ir dalimis. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus yra draudžiama.

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėją atstovauja profesionali advokatė, kuriai šioje nutartyje nurodyti įstatymų reikalavimai, atstovaujant pareiškėją, kaip klientą, turėtų būti žinomi ir aiškiai suprantami. Remiantis 32 šios nutarties pastraipa, sutiktina, jog ir nagrinėjamu atveju vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra išduotas vykdomasis, ir kad be ginčo bylos vykdomojo rašto vykdymo veiksmus atlikti yra draudžiama. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su atskirojo skundo argumentu, kad antstolis negali vykdyti piniginio reikalavimo, nežinodamas nei sumos dydžio, nei išieškotojo, nei turėdamas vykdomąjį dokumentą, kuriame nurodomos vykdymo ribos, ir kad antstolis privalo nurodyti visus įpareigojimus skolininkui, pažymi, jog, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, antstolis tokios pareigos neturi. T. y. antstolis, remiantis nurodytu reglamentavimu, neprivalo pateikti duomenų dėl TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatytos įmokos sumokėjimo dydžio bei sąskaitos, todėl nebuvo ir nėra pagrindo įpareigojant antstolį pateikti pareiškėjui jo 2021 m. liepos 16 d. prašyme nurodytus duomenis.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, jog pareiškėjas, atstovaujamas profesionalios advokatės, yra susipažinęs su ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, jam turi būti žinomi ir TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyti įmokos sumokėjimo dydžiai. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017 ir minėtoje byloje išduotame vykdomajame rašte nenurodžius konkrečios įmokos dydžio, nėra reikšmės sprendžiant ginčo klausimą, kadangi, kaip teisingai pastebi išieškotojas, ne teismo pareiga sprendimu nustatyti mokestį, šalinantį statybų neteisėtumą ir ne antstolio pareiga pateikti informaciją, kokio dydžio įmoka turėjo būti sumokėta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pats pareiškėjas turėjo pareigą pasirūpinti tinkamu neteisėtų statybų padarinių šalinimo įgyvendinimu ir, to nepadarius, prisiimti visas iš šių veiksmų kylančias neigiamas pasekmes.

35. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog antstolis pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pateikti duomenis, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio atsisakymo pateikti informaciją.

Dėl teismų procesinių sprendimų prejudicinės galios.

36. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais. Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui).

38. Nagrinėjamos bylos atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, civilinei bylai prejudicinę reikšmę turi įsiteisėjusiuose Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-29659-918/2020, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1802-640/2020, tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2VP-14657-294/2021, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1657-967/2021 nustatytos aplinkybės, kuriose konstatuota, kad pareiškėjas per vienerius metus po to, kai 2018 m. birželio 14 d. įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1734-905/2017, šio sprendimo neįvykdė.

39. Nurodytų prejudicinių faktų pareiškėjas nėra paneigęs.

40. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, jog skundžiamos nutarties dalis, kuria pasisakyta dėl prejudicinių faktų, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, motyvavęs nurodytą skundžiamos nutarties dalį, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Dėl procesinės bylos baigties.

41. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

42. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra pateikęs išieškotojas. Kadangi atskirasis skundas netenkinamas, yra pagrindas spręsti išieškotojo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

46. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog išieškotojas apeliacinės instancijos teisme patyrė 605 Eur išlaidas už advokato pagalbą.

47. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas.

48. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išieškotojo prašoma priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl jo prašymas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo J. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išieškotojo L. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.