Kauno apygardos teismo nutartis

2013-12-31 · Civilinė byla Nr. 2A-2032-413/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-31
Bylos Nr.
2A-2032-413/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-07432-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Izolda Nėnienė
Atsakovas
Euler Hermes Deutschland-AG
Civilinė byla Nr. 2A-2032-413/2013;Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07432-2012-1;
Pirmosios instancijos teismo teisėja: Snieguolė Vilutienė;(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 43.2; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės Euler Hermes Deutschland-AG apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-395-748/2013 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rodiklis“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Deutschland-AG, tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, antstoliui M. P., akcinei bendrovei SEB bankas, uždarajai akcinei bendrovei „Senukų prekybos centras“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2009 m. liepos 22 d. Kauno apygardos teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rodiklis“ ir tą pačią dieną pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įmonės turto areštas. Nutartis, kuria buvo atsisakyta kelti bankroto bylą, įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 12 d., laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos 2009 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. spalio 10 d. Kauno apygardos teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rodiklis“, 2009 m. spalio 23 d. nutartimi bankroto byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – viso įmonės turto areštas. 2009 m. gruodžio 24 d. UAB „Rodiklis“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 6 d. Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi pripažino UAB „Rodiklis“ bankrotą tyčiniu.

Antstolis M. P., vykdydamas išieškojimą iš skolininko UAB „Rodiklis“, 2009 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu nutarė paskirstyti išieškotas sumas išieškotojams ir vykdomosiose bylose Nr. 0123/09/0160 bei Nr. 0123/09/0161 išmokėti išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ 13 149,41 Lt bei 27 850,29 Lt; 2009 m. spalio 7 d. patvarkymu nutarė paskirstyti išieškotas sumas išieškotojams ir vykdomojoje byloje Nr. 0123/09/0160 išmokėti išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ 33 336,61 Lt. Išieškotos lėšos iš antstolio M. P. sąskaitos 2009 m. rugsėjo 11 d. ir 2009 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymais pervestos išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovė UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ 74 336,31 Lt sumą gavo neteisėtai; taikyti restituciją natūra ir grąžinti šalis į turtinę padėtį, buvusią iki neteisėtų lėšų gavimo, priteisiant iš atsakovės UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ 74 336,31 Lt sumą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, jog nepaisydamas bankroto bylų, antstolis M. P. vykdymo veiksmų nesustabdė ir atsakovei UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ kaip išieškotojui – kreditoriui neteisėtai pervedė pinigines lėšas: 2009 m. rugsėjo 11 d. išmokėjo 40 999,70 Lt sumą, 2009 m. spalio 15 d. pervedė 33 336,61 Lt sumą, iš viso 74 336,31 Lt. Atsakovas atsisakė grąžinti šias neteisėtai įgytas lėšas.

Atsiliepimas

Atsakovė Euler Hermes Deutschland-AG atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad jos nuomone, laikinosios apsaugos priemonės bankroto byloje buvo panaikintos 2009 m. rugsėjo 9 d., o ne 2009 m. rugsėjo 17 d., kadangi 2009 m. rugsėjo 1 d. teismo nutartis atsisakyti iškelti bankroto bylą nebuvo apskųsta per septynias dienas ir įsiteisėjo. Teismui atsisakius iškelti bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį. Ieškovės UAB „Možis“ ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rodiklis“ buvo priimtas tik 2009 m. spalio 10 d. Jo nuomone, antstolio 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. spalio 7 d. patvarkymai dėl lėšų išmokėjimo pagrįsti. Taip pat nurodė, kad atsakovė teikė tik skolų išieškojimo paslaugas, iš ieškovės gautos lėšos buvo pervestos klientams AB SEB bankas ir UAB „Senukų prekybos centras“. Atsakovė nėra nesąžininga, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję sąlygoti restitucijos taikymą.

2012 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovė UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ pakeista jos teisių ir pareigų perėmėja - Euler Hermes Deutschland-AG.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino, kad atsakovė 74 336,31 Lt sumą gavo neteisėtai bei taikė tarp ieškovės ir atsakovės restituciją – priteisė iš atsakovės Euler Hermes Deutschland-AG ieškovei BUAB „Rodiklis“ 74 336,31 Lt sumą, 6% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (74 336,31 Lt) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės Euler Hermes Deutschland-AG 2 230,09 Lt žyminį mokestį bei 118,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei įrodymus, teismas konstatavo, kad nors 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ) yra specialusis įstatymas CPK atžvilgiu, todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju galiojo iki nutarties atsisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, t. y. iki 2009 m. rugsėjo 12 d. (įsiteisėjimo diena). Taigi, 2009 m. rugsėjo 11 d. antstoliui atliekant lėšų, išieškotų iš ieškovės – skolininkės pervedimą atsakovei – išieškotojai, nebuvo įsigaliojusi 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos (ĮBĮ nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. galiojusi redakcija ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis). Todėl teismas sprendė, jog laikotarpiu imtinai nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2009 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. galiojo ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas – turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas, todėl visi vykdymo veiksmai, susiję su išieškojimu iš UAB „Rodiklis“ turto (lėšų), turėjo būti sustabdyti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad išieškojimo veiksmų vykdymo procese tolesnis atlikimas po to, kai buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Rodiklis“ iškėlimo, o pirmu atveju dar buvo ir jo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra neteisėtas ir pažeidžia kitų šios įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tai, kad atsakovė dalį išieškotos sumos jau yra panaudojusi atsiskaitymams pagal sutartinius santykius su trečiuoju asmeniu, nepakeičia neteisėto lėšų gavimo pagrindo – neteisėtų antstolio veiksmų, todėl, teismo vertinimu, atsakovė privalo grąžinti gautas lėšas ieškovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Euler Hermes Deutschland-AG apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Rodiklis“ ieškinio netenkinti, priteisti Euler Hermes Deutschland AG naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 2009 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo. Apeliantės nuomone, Kauno apylinkės teismas neapgrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog 2009 m. rugsėjo 11 d. atliktas mokėjimas pažeidė imperatyvias teisės normas, dėl ko jis laikytinas neteisėtu, kadangi:

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-2509-555/2009) atsisakė kelti bankroto bylą ieškovui ir panaikino 2009 m. liepos 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 9 d., kadangi ji nebuvo apskųsta per 7 dienas nuo jos priėmimo, t. y. taip, kaip nurodyta pačioje nutartyje. Taigi laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos 2009 m. rugsėjo 9 d., todėl 2009 m. rugsėjo 11 d. antstolio mokėjimas iš išieškoto ieškovės turto buvo atliktas jau tuo metu, kai laikinosios apsaugos priemonės ieškovo turto atžvilgiu nebegaliojo.

1.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ĮBĮ yra specialusis įstatymas CPK atžvilgiu, todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju galiojo iki nutarties atisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, t.y. iki 2009 m. rugsėjo 12 d. Apeliantės teigimu, CPK 1 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, jog jeigu yra prieštaravimų tarp šio kodekso ir kitų LR įstatymų, teismas vadovaujasi šio kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms. Kauno apygardos teismas, priimdamas 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartį, aiškiai nurodė, kad nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti skundžiama per 7 dienas nuo jos priėmimo, t. y. taip, kaip nurodyta CPK.

1.3. Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis ar jos dalis, jeigu ji ar jos dalis buvo neteisėta, galėjo būti panaikinta tik aukštesnės instancijos teismo, o antstolis neturėjo teisės nesivadovauti šia nutartimi ar savaip interpretuoti jos dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo įsiteisėjimo datos.

1.4. Ginčo santykiams taikytinos ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis numatė, jog nutartis iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta. Būtent 2009 m. rugsėjo 11 d. yra įsiteisėjimo diena. Šias aplinkybes yra nustatęs Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3189/267/2011, nagrinėdamas panašų ginčą, kilusį tarp ieškovės ir kitų asmenų.

1.5. Apeliantės nuomone, iš pirmosios instancijos teismo motyvų darytina išvada, kad išieškojimas, atliktas iš ieškovės turto 2009 m. rugsėjo 11 d. yra neteisėtas, tačiau toks pats ieškojimas, atliktas 2009 m. rugsėjo 12 d. jau būtų teisėtas. Tokiu būdu vien tik formaliai taikant įstatymą, nevertinant konkretaus ginčo aplinkybių „teisingumo“ vykdymas įgauna absurdišką formą.

2. Dėl 2009 m. spalio 15 d. mokėjimo. Apeliantės nuomone, Kauno apylinkės teismas konstatuodamas, kad antstolio atliktas 2009 m. spalio 15 d. mokėjimas, kuriuo atsakovei buvo pervestos iš ieškovės išieškotos lėšos, yra neteisėtas dėl to, kad pažeidžia imperatyvią Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą:

2.1. Antstolis tam, kad galėtų įvykdyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, turi turėti galimybę gauti informaciją apie teismo priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tokia galimybė yra sudaroma, kai teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, apie tai nedelsdamas viešai paskelbia internetiniame puslapyje. Tokia informacija viešai paskelbta nebuvo, vadinasi, nei antstolis, nei atsakovė neturėjo galimybės žinoti apie priimtą pareiškimą, todėl jie buvo ir yra sąžiningi. Tuo pagrindu antstolis neturėjo galimybės įvykdyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies. Be to, atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję sąlygoti restitucijos taikymą.

2.2. Kauno apygardos teismas UAB „Možis“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei priėmė 2009 m. spalio 10 d. Tuo tarpu M. P. patvarkymą dėl išieškotų sumų paskirstymo priėmė 2009 m. spalio 7 d., t. y. dar iki UAB „Možis“ ieškinio priėmimo. Todėl priimtas patvarkymas dėl 33 336,61 Lt sumos išmokėjimo atsakovei priimtas niekaip nepažeidžiant ĮBĮ reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės UAB „Rodiklis“ atstovas prašo teismo Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovės apeliacini skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 2009 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo.

Šalies argumentai

1.1. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2009 m. rugsėjo 11 d. mokėjimas buvo atliktas jau tuo metu, kai laikinosios apsaugos priemonės dėl keliamos bankroto bylos UAB „Rodikls“ turto atžvilgiu nebegaliojo, nes dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 9 d., kadangi ji nebuvo apskųsta per 7 dienas nuo jos priėmimo, t. y. kaip nurodyta pačioje nutartyje. Atsakovės nuomone, teismas, nustatydamas 7 dienų terminą skundui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pateikti suklydo, taip padarydamas rašybos klaidą, nes pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sprendžiant bankroto bylos kėlimo klausimą, galioja iki pilnos (visos) nutarties iškelti arba atsisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Net ir sutikus su faktu, kad dėl bankroto bylos kėlimo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas baigėsi 2009 m. rugsėjo 9 d., toks faktas nepanaikina faktinių aplinkybių sudarančių prielaidą taikyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. šia norma nustatytas imperatyvus draudimas galioja savarankiškai ir teismui byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

1.2. Antstolio veiksmai neturi pažeisti įstatymų, pati nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių nereikalauja iš antstolio imtis aktyvių veiksmų, tačiau pačios pilna apimtimi neįsiteisėjusios 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarties egzistavimas reikalauja iš antstolio susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, reikalauja ypatingo atidumo.

1.3. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiais, kad visa apimtimi Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 11 d. Vadovaujantis CPK 73 straipsnio 3 dalimi, dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės dienos, kuriais apibrėžta termino pradžia. Taigi Kauno apygardos teismo minėta 2009 m. rugsėjo 1 d. dar 2009 m. rugsėjo 11 d. galėjo būti skundžiama, t.y. įsiteisėjo pilna apimtimi tik 2009 m. rugsėjo 12 d.

1.4. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, kad antstolio atliktas pavedimas likus tik vienai dienai kada draudimas tokius veiksmus atlikti buvo panaikintas, iš esmės nepakeičia susidariusios situacijos ir nesiskirtų nuo pavedimo atlikto 2009 m. rugsėjo 12 d. ar bet kurą kitą vėlesnę dieną. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra imperatyvūs ribojimai ir šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti, o priešingas šių teisės normų aiškinimas reikštų tiek ĮBĮ 9straipsnio 3 dalies, tiek apskritai ĮBĮ vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuojančio skolininko turtu ir pinigais. Todėl paneigiant ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 3 dalies taikymą šioje byloje, būtų paneigiami bendri bankroto procedūrų principai.

1.5. Antstolio M. P. neteisėti veiksmai buvo konstatuoti 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje nutartyje Nr. 2A-537/2013 pagal ieškovės BUAB „Rodiklis“ ieškinį atsakovui antstoliui M. P. dėl žalos atlyginimo, kilusios dėl to, kad antstolis dėl keliamos UAB „Rodiklis“ bankroto bylos nepaisė draudimo vykdyti išieškojimo veiksmus. Teismas konstatavo, jog 2009 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu dėl lėšų paskirstymo antstolis pasielgė neapdairiai ir nerūpestingai bei tokiu būdu pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2. Dėl 2009 m. spalio 15 d. mokėjimo.

2.1. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad antstolis, negavęs informacijos apie teismo priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlikdamas mokėjimą buvo sąžiningas. Ieškovės nuomone, informacijos paskelbimas teismo internetiniame puslapyje nėra vienintelė tinkama sąlyga antstoliui sužinoti aktualią informaciją prieš atliekant atitinkamus veiksmus, ypač atsižvelgiant į tai, jog ginčo pavedimų atlikimo metu tokia techninė galimybė neegzistavo, nes Kauno apygardos teismo internetiniame puslapyje tokia informacija pradėta skelbti tik nuo 2010 m. sausio 7 d., taip pat tokio paskelbimo būdo įstatyme tuo metu (nuo 2009-01-01 iki 2010-11-23) galiojusioje ĮBĮ redakcijoje, nebuvo nustatyta. Antstoliui, kaip valstybės įgaliotam pareigūnui taikomi aukštesni atidumo reikalavimai, todėl atsakingai veikdamas, antstolis turėjo eilę galimybių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti. Antstolis aiškiai nenurodė, kokių aktyvių veiksmų ėmėsi, kad užtikrintų atliekamų veiksmų teisėtumą, todėl jo veiksmai vertintini kaip aplaidus.

2.2. Ieškovės nuomone, klaidingas apeliantės tvirtinimas, kad restitucija neturėtų būti taikoma jos atžvilgiu, kadangi atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teismai yra išaiškinę, kad „įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-606/2007, 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-230/2008), administratorius neteisėtai pervestų lėšų negali išreikalauti iš antstolio, nes tokiu atveju lėšas gavęs kreditorius neteisėtai praturtėtų antstolio sąskaita. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas elgesys reiškia aktyvų juridinio asmens domėjimąsi. Šioje byloje neteisėtai pinigų sumas gavo juridinis asmuo, kurio viena iš veiklų buvo skolų išieškojimas. Vadinasi atsakovė intensyviai stebėdavo UAB „Rodiklis“ finansinę padėtį. Todėl atsisakius taikyti restituciją, atsakovė nepagrįstai būtų išskirta iš kitų bankrutavusios įmonės kreditorių taip išvengiant atsiskaitymo pagal ĮBĮ 35 straipsnį.

3.3. Atsakovė tvirtina, kad antstolis M. P. patvarkymą dėl antros pavedimo sumos atliko dar 2009 m. spalio 7 d., t. y. iki ieškinio dėl bankroto bylos UAB „Rodiklis“ priėmimo, todėl patvarkymas nepažeidė ĮBĮ normų. Ieškovė neginčija antstolio patvarkymų, tačiau bet kokiu atveju, antstolio patvarkymo vykdymas neturi pažeisti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą antstolis M. P. prašo teismo panaikinti Kauno teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Rodiklis“ ieškinio netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 2009 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo. Antstolio nuomone, Kauno apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2009 m. rugsėjo 11 d. atliktas mokėjimas pažeidė imperatyvias teisės normas, dėl ko jis laikytinas neteisėtu.

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-2509-555/2009) atsisakė kelti bankroto bylą ieškovei ir panaikino 2009 m. liepos 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 9 d., kadangi ji nebuvo apskųsta per 7 dienas nuo jos priėmimo, t.y. taip, kaip nurodyta pačioje nutartyje. Taigi laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos 2009 m. rugsėjo 9 d, todėl 2009 m. rugsėjo 11 d. antstolio mokėjimas iš išieškoto ieškovės turto buvo atliktas jau tuo metu, kai laikinosios apsaugos priemonės ieškovės turto atžvilgiu nebegaliojo.

1.2. Antstolis nesutinka su skundžiamo sprendimo išaiškinimu, kad Įmonių bankroto įstatymas yra specialusis įstatymas CPK atžvilgiu, todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju galiojo iki nutarties atisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, t. y. iki 2009-09-12. Vadovaujantis CPK 1 straipsnio 2 dalimi, esant prieštaravimams tarp šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas vadovaujasi šio kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms. Kauno apygardos teismas, priimdamas 2009 m rugsėjo 1 d. nutartį aiškiai nurodė, kad nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti skundžiama per 7 dienas nuo jos priėmimo, t. y. taip, kaip nurodyta CPK.

1.3. Antstolis pažymi, jog 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi antstolis neturėjo teisės nesivadovauti ar savaip interpretuoti jos įsiteisėjimo datos.

1.4. Antstolis sutinka su apeliantės pozicija, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 11 d., kadangi, pasak antstolio, nutartis įsiteisėja per 10 dienų, o ne po 10 dienų nuo jos priėmimo dienos (Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3189/267/2011).

1.5. Antstolio vertinimu, formalus faktinių aplinkybių vertinimas, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes ieškovė nepagrindė kuo iš esmės skiriasi išieškojimas, atliktas iš ieškovės turto 2009 m. rugsėjo 11 d., nuo visų kitų mokėjimų, kuriuos ieškovė yra atlikusi nuo 2009 m. rugsėjo 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. išieškojimas atliktas 2009 m. rugsėjo 11 d. jau neteisėtas, o jeigu būtų atliktas 2009 m. rugsėjo 12 d., tai būtų teisėtas.

2. Dėl 2009 m. spalio 15 d. mokėjimo.

2.1.Tam, kad antstolis galėtų įvykdyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, jis turi turėti galimybę gauti informaciją apie teismo priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tokia galimybė yra sudaroma, kai teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, apie tai nedelsdamas viešai paskelbia internetiniame puslapyje. Kadangi Kauno apygardos teismas šios informacijos viešai nepaskelbė, antstolis neturėjo galimybės įvykdyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatų. Todėl teismas darė nepagrįstą išvadą, kad antstolis pažeidė ĮBĮ 9 straipsnį. Be to, esant nurodytoms aplinkybėms, nei antstolis, nei atsakovė neturėjo galimybės žinoti apie priimtą pareiškimą, todėl jie buvo ir yra sąžiningi.

2.2. Teismas nevertino aplinkybių susijusių su atsakovės ir antstolio sąžiningumu, būtent, kad jie neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję sąlygoti restitucijos taikymą.

2.3. Kauno apygardos teismas UAB „Možis“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei priėmė 2009 m. spalio 10 d. (teisėjos V. Gudynienės rezoliucija). Tuo tarpu antstolis M. P. patvarkymą dėl išieškotų sumų paskirstymo priėmė 2009 m. spalio 7 d., t. y. dar iki ieškinio priėmimo. Todėl patvarkymas dėl 33 336,61 Lt išmokėjimo atsakovei priimtas niekaip nepažeidžiant ĮBĮ reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl antstolio vykdomųjų veiksmų, atliktų 2009 m. rugsėjo 11 d. ir 2009 m. spalio 15 d. pervedant pinigų sumas atsakovei UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, teisėtumo.

Dėl 2013 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškimas iškelti bankroto bylą skolininkei UAB „Rodiklis“ teisme buvo priimtas 2009 m. liepos 22 d. (civilinė byla Nr. B2-2509-555/2009). Tos pačios dienos nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, areštuotas uždarajai akcinei bendrovei „Rodiklis“ nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB „Rodiklis“ bei panaikintos jos turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Antstolis M. P., vykdydamas išieškojimą iš skolininko UAB „Rodiklis“, 2009 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu nutarė paskirstyti išieškotas sumas išieškotojams ir vykdomosiose bylose Nr. 0123/09/0160 bei Nr. 0123/09/0161 išmokėti išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ 13 149,41 Lt bei 27 850,29 Lt. Išieškotos lėšos iš antstolio M. P. sąskaitos 2009 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymu pervestos išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2009 m. rugsėjo 11 d. antstoliui atliekant lėšų, išieškotų iš ieškovės – skolininkės pervedimą atsakovei – išieškotojai, nebuvo įsigaliojusi 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos (ĮBĮ nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. galiojusi redakcija ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis). Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su šia teismo išvada, teigdama, kad mokėjimo metu laikinosios apsaugos priemonės ieškovės turto atžvilgiu jau nebegaliojo, kadangi nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo įsiteisėjo 2013 m. rugsėjo 9 d, o mokėjimas atliktas 2013 m. rugsėjo 11 d.

ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra imperatyvūs ribojimai ir šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti, nes priešingas šių teisės normų aiškinimas reikštų tiek ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, tiek apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, apsaugant kreditorių teises – paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taigi įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad 2013 m. rugsėjo 1 d. nutarties rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, jog nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau atsižvelgiant į aukščiau minėtą įstatymų normų aiškinimą ir taikymą, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ĮBĮ yra specialusis įstatymas CPK atžvilgiu, todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju galiojo iki nutarties atsisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2009 m. rugsėjo 12 d. Be to, nurodytą išvadą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ieškovės turto areštas turto arešto aktų registre įregistruotas 2009 m. liepos 22 d. (Nr. 066119/09/01) nurodant, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, o išregistruotas 2009 m. rugsėjo 17 d.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 1 d. nutarties įsiteisėjimo diena yra 2013 m. rugsėjo 11 d., kadangi pagal CPK 73 straipsnio 3 dalį metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenustatyta ko kita. Taigi, paskutinė nutarties dalies dėl atsisakymo kelti ieškovei bankroto bylą apskundimo diena buvo 2009 m. rugsėjo 11 d., o nutartis įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 12 d. (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, neatsižvelgęs į ginčo aplinkybes, vien tik formaliai vertino, kad 2013 m. rugsėjo 11 d. atliktas mokėjimas yra neteisėtas, o 2013 m. rugsėjo 12 d. atliktas mokėjimas jau būtų teisėtas. Teismas pažymi, jog kaip minėta, imperatyvių ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų normų nesilaikymas pažeistų ne tik šios normos tikslus bet ir apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieną iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, apsaugant kreditorių teises. Todėl nurodytas apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolis, atlikdamas 2013 m. rugsėjo 11 d. mokėjimą atsakovei, pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyviąją įstatymo normą, kas sąlygoja antstolio veiksmų neteisėtumą.

Dėl 2013 m. spalio 15 d. mokėjimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. spalio 10 d. Kauno apygardos teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rodiklis“, 2009 m. spalio 23 d. nutartimi bankroto byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – viso įmonės turto areštas. 2009 m. gruodžio 24 d. UAB „Rodiklis“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 6 d.

Antstolis M. P., vykdydamas išieškojimą iš skolininko UAB „Rodiklis“ 2009 m. spalio 7 d. patvarkymu nutarė paskirstyti išieškotas sumas išieškotojams ir vykdomojoje byloje Nr. 0123/09/0160 išmokėti išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ 33 336,61 Lt. Išieškotos lėšos iš antstolio M. P. sąskaitos 2009 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymu pervestos išieškotojui UAB „Euler Hermes Services Lietuva“.

Apeliaciniame skunde pripažįstama, kad antstolis atliko veiksmus galiojant tuos veiksmus imperatyviai draudžiančioms įstatymo normoms, tačiau šie neteisėti veiksmai buvo atlikti dėl antstolio ir atsakovės nežinojimo apie aplinkybes, kurios įpareigoja antstolį sustabdyti išieškojimo veiksmus, kadangi apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimą UAB „Rodiklis“ priėmimą nebuvo paskelbta teismo internetiniame puslapyje, dėl ko antstolis neturėjo galimybės įvykdyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Neteisėtų veiksmų pasekmės – restitucija, apeliantės nuomone, neturėtų būti taikomos, nes atsakovė buvo sąžininga. Teismas pažymi, kad taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų balanso (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad antstolis, kuris vykdo išieškojimą ar turto realizavimą, turi vykdyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, bet tam jis turi turėti galimybę gauti informaciją apie teismo priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Iki Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio naujos redakcijos (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1867) įsigaliojimo 2012 m. kovo 1 d. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nebuvo nustatyta mechanizmo, kaip yra pateikiama teismo informacija apie priimtus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Remiantis kasacinio teismo praktika, teismas turėjo spręsti šį klausimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) ir pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti nedelsdamas ir viešai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad informacija turi būti skelbiama nedelsiant po teisėjo rezoliucijos (nutarties) priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ji skelbiama viešai apygardos teismo internetiniame puslapyje. Suinteresuotiems asmenims (pvz., skolininkui, išieškotojui, antstoliui, kreditoriui) gali būti išduodamas teismo atitinkamo procesinio dokumento nuorašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2009, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rodiklis“ apie šį veiksmą viešai nepaskelbė teismo internetiniame puslapyje. Pažymėtina, kad tokio paskelbimo būdo įstatyme, t. y. tuo metu (nuo 2009-01-01 iki 2010-11-23) galiojusioje ĮBĮ redakcijoje nebuvo nustatyta. Kauno apygardos teismo internetiniame puslapyje tokia informacija pradėta skelbti tik nuo 2010 m. sausio 7 d.

Antstolių įstatymo 3 straipsnis įpareigoja antstolius, atliekančius savo funkcijas, vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Įstatymo 22 straipsnio pirmoji dalis numato, jog atlikdamas savo funkcijas, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, duomenų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. Akivaizdu, kad antstoliui, turinčiam itin plačius įgalinimus ir veikiančiam valstybės vardu pareigūnui, taikytinas didesnio profesinio atidumo, rūpestingumo, pareigingumo reikalavimas. Įmonių bankroto įstatymas numato, kad ne tik po bankroto bylos iškėlimo, bet ir padavus teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, turto realizavimas ir išieškojimas sustabdomas. Todėl šios normos įgyvendinimo būdas, mechanizmo suradimas yra pateis antstolio pareiga (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-152/2008). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog antstolis nagrinėjamu atveju galėjo kitais būdais sužinoti apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą. Pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiami vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui raštu CPK nustatyta tvarka (ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalis). Taigi, žinant įmonės buveinės vietą, buvo galima pasidomėti, ar atitinkamame apygardos teisme nėra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, juolab kad teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir vykdydamas pareigą tai paskelbti viešai, tokį pranešimą galbūt paskelbė teismo skelbimų lentoje. Taigi antstolis, nors ir galėjo, tačiau nepasidomėjo, ar įmonei, iš kurios vykdė skolos išieškojimą, yra pateiktas ir priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiėmė reikiamų priemonių vykdymo veiksmų teisėtumui užtikrinti. Be to, vertinant atsakovės Euler Hermes Deutschland-AG sąžiningumą, pažymėtina, kad viena iš įmonės veiklų buvo skolų išieškojimas. Taigi tikėtina, jog atsakovė intensyviai stebėjo skolininkų, tame tarpe ir UAB „Rodiklis“, finansinę padėtį, todėl darytina išvada, kad atsakovė turėjo žinoti apie teismui pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rodiklis“. Esant nustatytoms aplinkybėms, yra pagrindas abejoti dėl antstolio ir atsakovės sąžiningumo.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad restitucija neturėtų būti taikoma atsakovės atžvilgiu, kadangi ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog teismai yra išaiškinę, kad įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008), administratorius neteisėtai pervestų lėšų negali išreikalauti iš antstolio, nes tokiu atveju lėšas gavęs kreditorius neteisėtai praturtėtų antstolio sąskaita. Pažymėtina, kad vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis Nr. 3K-3-40/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2010). Jeigu vykdomojoje byloje antstolio atlikti veiksmai prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, tai tokie veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2011). Vadinasi neteisėtai pervesti pinigai, turi būti grąžinti į UAB „Rodiklis“ sąskaitą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Kauno apygardos teismas UAB „Možis“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei priėmė 2009 m. spalio 10 d. Tuo tarpu M. P. patvarkymą dėl išieškotų sumų paskirstymo priėmė 2009 m. spalio 7 d., t. y. dar iki UAB „Možis“ ieškinio priėmimo. Todėl priimtas patvarkymas dėl 33 336,61 Lt sumos išmokėjimo atsakovei priimtas niekaip nepažeidžiant ĮBĮ reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktu pastebėjimu, kad ieškovė neginčija antstolio priimtų patvarkymų, o ginčija patvarkymų pagrindu antstolio atliktus neteisėtus veiksmus. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento plačiau nepasisako.

Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasIzolda NėnienėArvydas Žibas