Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2008-02-05 · Civilinė byla Nr. 2A-152/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-02-05
Bylos Nr.
2A-152/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
Dariui Jonaičiui
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė ,,Sapa profiliai“, uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“
Kategorijos
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-152/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.17, 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Reginai Pališkienei,atsakovui Dariui Jonaičiui,trečiojo asmens atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarios akcinės bendrovės ,,Omė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1954-34/2007 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Omė“ ieškinį atsakovui antstoliui Dariui Jonaičiui, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Sapa profiliai“, uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“, dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB ,,Omė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti antstolio Dariaus Jonaičio veiksmus neteisėtais ir priteisti iš atsakovo 22 356,21 Lt nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartimi iškėlė UAB „Omė“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administratorių biuras“. Administratoriui vykdant įstatymų numatytas pareigas paaiškėjo, kad antstolis Darius Jonaitis savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisės norminių aktų reikalavimus, o tuo pačiu ir bankrutuojančios UAB „Omė“ ir jos kreditorių interesus. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalis numato antstolio pareigą sustabdyti priverstinį išieškojimą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“ Vilniaus apygardos teismui buvo paduotas 2007 m. vasario 9 d., taigi nuo šios datos atsakovas išieškojimą turėjo sustabdyti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje 2007 m. kovo 30 d. buvo įregistruota Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl UAB „Omė“ turto arešto. Šį faktą patvirtina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus išduotas 2007 m. balandžio 16 d. pažymėjimas apie turto arešto akto įregistravimą turto arešto aktų registre Nr. 018202/07. Tačiau antstolis D. Jonaitis 2007 m. balandžio 4 d. neteisėtai išieškojo iš UAB „Omė“ sąskaitos 22 356, 21 Lt. Šiam faktui paaiškėjus, bankrutuojančios UAB „Omė“ administratorius 2007 m. balandžio 13 d. raštu kreipėsi į antstolio D. Jonaičio kontorą su prašymu dėl lėšų grąžinimo bankrutuojančiai UAB „Omė“. Tačiau 2007 m. balandžio 18 d. iš antstolio D. Jonaičio buvo gautas atsakymas, kuriame nurodyta, jog 2007 m. kovo 7 d. antstolio patvarkymas dėl lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą buvo nusiųstas AB DnB NORD bankui, o 2007 m. balandžio 11 d. mokėjimo pavedimu Nr.3805 pinigai pervesti išieškotojui UAB „Sapa profiliai“. Dėl tokių atsakovo antstolio D. Jonaičio neteisėtų veiksmų BUAB „Omė“ ir jos kreditoriai patyrė 22 356, 21 Lt žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teisme teisėjo rezoliucija buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d.nutartimi buvo iškelta UAB „Omė“ bankroto byla ir paskirtas administratorius UAB „Bankroto administratorių biuras“, kuriam buvo pavesta atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte. Ši nutartis įsiteisėjo tik 2007 m. balandžio 12 d. (CPK 74 str. 5 d.). Teismo teigimu, iš vykdomųjų bylų Nr. 24/117/2007 ir 101/117/2007 matyti, kad iki 2007 m. balandžio 18 d. administratorius nebuvo įvykdęs ĮBĮ ir teismo įpareigojimo pranešti Juridinių asmenų registrui apie UAB „Omė“ bankroto bylos iškėlimą, todėl padarė išvadą, kad antstolis D. Jonaitis nežinojo ir negalėjo žinoti apie BUAB „Omė“ iškeltą bankroto bylą ir jos statuso pasikeitimą juridinių asmenų registre (vykd. byla Nr.101/117/2007 b. l. 15). Šalys pripažino faktą, kad antstoliui D. Jonaičiui UAB „Bankroto administratorių biuras“ pranešė apie bankroto bylos BUAB „Omė“ iškėlimą faksu 2007 m. balandžio 16 d. (vykd. byla Nr.101/117/2007 b. l. 16). Teismas nurodė, kad iš vykdomojoje byloje esančio antstolio D. Jonaičio patvarkymo matyti, jog dar 2007 m. kovo 7 d. AB DnB NORD bankui buvo nurodyta skolininko UAB „Omė“ lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Pagal šį patvarkymą skolininkui priklausančios piniginės lėšos 22 356, 21 Lt buvo išieškotos 2007 m. balandžio 4 d. (vykd. byla Nr.101/117/2007 b.l.28), o 2007 m. balandžio 11 d. išieškotos lėšos buvo išmokėtos išieškotojui. Teismo teigimu, išieškotoms lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, šios lėšos nebepriklausė skolininkui, išieškojimas buvo baigtas, o išieškotos lėšos turėjo būti paskirstytos išieškotojams, tuo užbaigiant baigiamąją vykdymo proceso stadiją, todėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios turto realizavimą ir (ar) išieškojimą, t. y. turto suradimą ir realizavimą nuo 2007 m. balandžio 4 d. nebegalėjo būti taikomos. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad iki 2007 m. balandžio 4 d. antstoliui D. Jonaičiui buvo žinoma ar galėjo būti žinoma apie bankroto bylos UAB „Omė“ iškėlimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas antstolis D. Jonaitis, vykdydamas 22 356, 21 Lt lėšų išieškojimą iš BUAB „Omė“, per visą vykdymo procesą nežinojo ir negalėjo žinoti apie teismo priimtą pareiškimą iškelti bankroto bylą UAB „Omė“. Paskutinis antstolio vykdymo veiksmas, surandant skolininko turtą – 2007 m. kovo 7 d. patvarkymas, kuriuo AB DnB NORD bankui buvo nurodyta skolininko UAB „Omė“ lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą buvo atliktas iki Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutarties gavimo Turto arešto aktų registre, t. y. iki 2007 m. kovo 30 d. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai paneigia atsakovo antstolio D. Jonaičio neteisėtų veiksmų ir kaltės buvimą, nes antstolis, vykdydamas išieškojimą iš BUAB „Omė“, per visą vykdymo procesą, nežinojo ir negalėjo žinoti apie teismo priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimą, todėl nesant visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, civilinį ieškinį atmetė (CK 6.246 str. – 6.249 str.).

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB ,,Omė“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas sprendime konstatavo, kad 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teisme teisėjo rezoliucija buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Omė“. Todėl pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį nuo 2007 m. vasario 22 d. atsakovas turėjo priimti patvarkymą ir sustabdyti išieškojimą iš UAB ,,Omė“. Teismas sprendime nurodė, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2007 m. balandžio 12 d. ir, kad iki 2007 m. balandžio 18 d. administratorius nebuvo pranešęs Juridinių asmenų registrui apie UAB ,,Omė“ bankroto bylos iškėlimą, todėl padarė išvadą, kad antstolis D. Jonaitis nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB ,,Omė“ iškeltą bankroto bylą. Tačiau teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Bankroto administratorių biuras“ neturėjo jokių teisių ir pareigų UAB ,,Omė“ atžvilgiu, o administratoriumi tapo tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti UAB ,,Omė“ bankroto bylą. Be to, ieškinys pareikštas remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi, todėl šiuo atveju nėra svarbu, kada administratorius pranešė Juridinių asmenų registrui apie iškeltą UAB ,,Omė“ bankroto bylą.

2. Neteisingas teismo argumentas, kad antstolis D. Jonaitis, vykdydamas lėšų išieškojimą, per visą vykdymo procesą nežinojo ir negalėjo žinoti apie teismo priimtą pareiškimą iškelti UAB ,,Omė“ bankroto bylą. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad antstolis, atlikdamas savo funkcijas, turi teisę gauti iš fizinių ir juridinių asmenų reikalingus duomenis įvairia jų pateikimo forma, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas. Taigi antstolis turėjo galimybę gauti informaciją iš Vilniaus apygardos teismo apie tai, kad priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Omė“. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2007 m. kovo 30 d. įregistravo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. turto arešto aktą. Iš šio arešto akto antstolis turėjo suprasti, kad keliama bankroto byla UAB ,,Omė“ ir sustabdyti išieškojimą iš įmonės sąskaitos.

3. Neteisinga teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai paneigia antstolio D. Jonaičio neteisėtų veiksmų ir kaltės buvimą, todėl nesant visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti ieškinį atmetė. Šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje numatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnis įpareigoja antstolį ginant išieškotojo interesus, nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Bylos duomenys patvirtina, kad antstolis savo veiksmais pažeidė ĮBĮ 35 straipsnyje numatytą kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę ir tvarką bei neteisėtai išieškodamas piniginę sumą iš UA ,,Omė“ sąskaitos ir pervesdamas 481,20 Lt vykdymo išlaidų į savo sąskaitą, gavo sau naudą.

Atsiliepimas

Atsakovas antstolis D. Jonaitis atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 330 str.).

Bankrutuojanti įmonė pareiškė ieškinį dėl neteisėtų antstolio veiksmų. Ieškinyje ji rėmėsi Įmonių bankroto įstatymo nuostata, įpareigojančia sustabdyti bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir išieškojimo procesus nuo to momento, kuomet teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo redakcijos 9 straipsnio 3 dalis).

Byloje nustatyta, kad pareiškimas dėl UAB ,,Omė“ bankroto bylos iškėlimo teisme gautas ir priimtas 2007 m. vasario 22 d. Nagrinėjant pareikštą ginčą, svarbu nustatyti antstolio neteisėtus veiksmus (neveikimą), kurių pagrindu jam galėtų atsirasti civilinė teisinė atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nenustatyti atsakovo – antstolio neteisėti veiksmai, šią išvadą grindė aplinkybe, jog antstolis nežinojo ir negalėjo žinoti apie inicijuojamą bankroto bylą ieškovui. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija ne visiškai sutinka. Aiškinantis šią aplinkybę, svarbu įvertinti ne tik tai, jog įstatyme nėra aiškiai apibrėžtos teisės normos, kurios pagrindu pareikštas ieškinys (ĮBĮ 9 str. 3 d.), įgyvendinimo mechanizmo, bet ir antstolio, kaip specialią funkciją įgyvendinančio ir plačius įgalinimus turinčio pareigūno, darbo pobūdį, jo pareigas ir atsakomybę.

Antstolių įstatymo 3 straipsnis įpareigoja antstolius, atliekančius savo funkcijas, vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Įstatymo 22 straipsnio pirmoji dalis numato, jog atlikdamas savo funkcijas, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, duomenų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti.

Akivaizdu, kad antstoliui, turinčiam itin plačius įgalinimus ir veikiančiam valstybės vardu pareigūnui, taikytinas didesnio profesinio atidumo, rūpestingumo, pareigingumo reikalavimas. Todėl negalima sutikti su atsakovo išsakyta pozicija, kad jis nesidomi paduotais teismuose pareiškimais, kuriais prašoma iškelti bankroto bylą įmonei, nes neva įstatymas jo neįpareigoja tai daryti. Priešingai, kaip minėta, Įmonių bankroto įstatymas numato, kad ne tik po bankroto bylos iškėlimo, bet ir padavus teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, turto realizavimas ir išieškojimas sustabdomas. Todėl šios normos įgyvendinimo būdas, mechanizmo suradimas yra paties antstolio pareiga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 21 d. nutartyje Nr. 3K-3-118/2005 konstatavo, kad vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies reikalavimus, antstolis privalo sustabdyti tiek įmonės turto realizavimą, tiek ir išieškojimą. Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad išieškotų sumų paskirstymo stadija prasideda išieškotoms lėšoms patekus į depozitinę antstolio kontoros sąskaitą, t. y. nuo tada laikoma, kad skolininkui lėšos nebepriklauso. Tuo remdamasis, atsakovas Darius Jonaitis grindė savo atsikirtimus ir nurodė, kad nagrinėjamoje byloje lėšos į jo sąskaitą buvo išieškotos 2007 m. balandžio 4 d. ir todėl nuo šio momento jos skolininkui nepriklauso ir jis neva nepadarė neteisėtų veiksmų. Tokią jo poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad minėtoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje teisėjų kolegija, be kita ko, nurodė, jog ne mažiau svarbi aplinkybė, įvertinant antstolio veiksmų teisėtumą, yra skolininko įmonės turto areštas, apie kurį antstoliui privalo būti žinoma. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos nutartimi Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2007 m. kovo 30 d. įregistravo UAB ,,Omė“ turto areštą (b. l. 7). Žymoje ,,turto arešto mastas“ nurodyta – bankroto byla. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, laikoma, kad turto arešto akto duomenys žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre.

Todėl nepagrįstas atsakovo Dariaus Jonaičio atsikirtimas, kad jam vykdant išieškojimo veiksmus, apie UAB ,,Omė“ turto areštą nebuvo žinoma. Byloje nustatyta, kad bankroto byla UAB ,,Omė“ iškelta 2007 m. kovo 29 d., jos turto areštas įregistruotas 2007 m. kovo 30 d., antstolis lėšas iš banke esančios UAB ,,Omė“ sąskaitos išieškojo 2007 m. balandžio 4 d. ir išieškotojui šias lėšas pervedė 2007 m. balandžio 11 d. Todėl, nors ir darant prielaidą, kad apie pareiškimo iškelti bankroto bylą teismui padavimą antstoliui galėjo būti nežinoma, tačiau apie turto areštą viešajame registre ir apie priimtą teismo nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, jam galėjo ir turėjo būti žinoma, o tuo nepasidomėjęs ir po šių įvykių vykdęs bankrutuojančios įmonės lėšų išieškojimo ir realizavimo veiksmus, antstolis Darius Jonaitis pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir šio įstatymo 35 straipsnio, nustatančio kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, nuostatas ir tuo padarė kreditoriams žalą.

Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio pirmąją dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teisėjų kolegijos nuomone, nutartyje išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos, suteikiančios pagrindą atsakovui Dariui Jonaičiui taikyti civilinę atsakomybę pagal pareikštą ieškinį. Byloje yra surinkti ir ištirti visi įrodymai, išaiškintos faktinės aplinkybės, todėl teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkina.

Patenkinus ieškinį ir apeliacinį skundą, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Iš atsakovo priteistinos ieškovui išlaidos už advokatės atstovavimą teisme – 1 800 litų (CPK 98 str.) bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88, 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti atsakovo antstolio Dariaus Jonaičio (liudijimo Nr. duomenys neskelbtini) veiksmus neteisėtais ir priteisti ieškovui bankrutuojančiai UAB ,,Omė“ (į. k. 300131928) iš atsakovo antstolio Dariaus Jonaičio 22 356,21 (dvidešimt du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt šešis litus, 21 ct) Lt nuostolių bei 1 800 Lt (tūkstantį aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Dariaus Jonaičio 37 (trisdešimt septynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Alė BukavinienėVirginija ČekanauskaitėMarytė Mitkuvienė