Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Utenos mėsa“) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utenos mėsa“ (dabartinis pavadinimas – UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“) (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skunde prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, AAD) 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 45 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Jis (pareiškėjas) užsiima mėsos produktų gamybos, paruošimo, perdirbimo, konservavimo, taip pat kita veikla. Pareiškėjas produkciją importuoja / parduoda supakuotą inter alia (be kita ko) metalinėse pakuotėse. Pareiškėjas 2013–2015 m. pagamino ir / ar į Lietuvos Respubliką įvežė bei į vidaus rinką išleido 39,163 t (2013 m.), 0,700 t (2014 m.) bei 1,050 t (2015 m.) (iš viso 40,913 t) metalinių pakuočių. Pareiškėjas sudarė sutartį su viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO, Organizacija) ir jai pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitų Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir PPATĮ) ir kitais teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams ir importuotojams vykdymą 2013–2015 m. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 2013–2015 m. bei, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, išdavė pareiškėjui 21,149 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1314VI0011-5513-8020 už 2013 m., 0,378 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-8020 už 2014 m. ir 0,567 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1514VI0001-5513-8020 už 2015 m. (toliau – ir Patvirtinimai), grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais. Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė / perdirbo 54 proc. apmokestinamųjų gaminių / pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 1168 „Dėl Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo 2007–2012 metų užduočių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintoje Gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotyje (toliau – ir Užduotis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) mokėjimo.

2.2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013–2015 m. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB „Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.

2.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 „Dėl VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašytų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą“ (toliau – ir 2017 m. gruodžio 19 d. raštas) informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir, atsižvelgiant į tai, nurodė, kad pareiškėjas privalo atitinkamai patikslinti savo 2013–2015 m. deklaracijas ir sumokėti papildomą Mokestį. Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, kad yra įvykdęs visus teisės aktų reikalavimus Mokesčio lengvatai taikyti bei tai, kad dėl Patvirtinimų panaikinimo vis dar vyksta teisminis ginčas, deklaracijų netikslino ir papildomo mokesčio nemokėjo. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Utenos RAAD) atliko Pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė 2018 m. birželio 15 d. patikrinimo aktą Nr. 17-KD-60/2018 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad, nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui nebegali būti taikoma Mokesčio lengvata. Todėl Utenos RAAD padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. išleistą iš viso 40,913 t apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį. Nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas pateikė pastabas atsakovui, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta. Atsakovas skundžiamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 44 296 Eur Mokestį (42 407 Eur už 2013 m., 756 Eur už 2014 m. ir 1 133 Eur už 2015 m.).

2.4. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 str. 6 d.) susijusius reikalavimus. Pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galbūt neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galbūt nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o Patvirtinimai panaikinti, nesant tam teisinio pagrindo. Vien Patvirtinimų panaikinimo faktas negali būti pagrindas Mokesčiui skaičiuoti.

2.5. Aplinkos apsaugos agentūra kiekvienais metais tikrindavo PTO metines ataskaitas apie sutvarkytas metalines pakuotes, tačiau nei vienais metais nenustatė jokių PTO veiklos pažeidimų, patvirtino šias ataskaitas, kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti, kad atliekos tvarkomos tinkamai. Aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė PTO ar jos pavedimo davėjų, tarp jų ir pareiškėjo, veikloje jokių pažeidimų. Taigi, pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2013–2015 m., ir savo, kaip gamintojo-importuotojo pareigas, nustatytas PPATĮ ir kituose pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, vykdė ir tebevykdo nepažeisdamas įstatymų nuostatų. Pačios valstybės institucijos aplaidžiai vykdė savo pareigą kontroliuoti už atliekų tvarkymą atsakingus asmenis (šiuo atveju UAB „Metrail“) ir savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie situacijos, kai sąžiningai savo pareigą vykdę gamintojai-importuotojai, tarp jų ir pareiškėjas, yra verčiami antrą kartą susimokėti už pakuočių atliekų tvarkymą.

2.6. Mokestinę lengvatą suteikiantys Patvirtinimai panaikinti nesant teisinio pagrindo. Nei vienas įstatymas nesuteikia teisės aplinkos apsaugos pareigūnams panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai Patvirtinimai buvo ir galėjo būti išduoti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), ir pareiškėjas jais pasinaudojo, pateikdamas Mokesčio deklaraciją už 2013–2015 m., nė vienas teisės aktas nenumatė teisės ar galimybės Vilniaus RAAD ar kitoms valstybės institucijoms panaikinti gamintojų ir importuotojų organizacijų (šiuo atveju PTO) gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tik priėmus Aprašo pakeitimus, įsigaliojusius 2017 m. vasario 15 d., bei praėjus daugiau nei pusmečiui nuo šio pakeitimo įsigaliojimo, valstybės institucijos ėmėsi „atgalinio“ teisės akto nuostatų taikymo ir atliko veiksmus, skirtus panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, kurie buvo išduoti už 2013–2015 m. Tokia situacija yra nesuderinama su konstituciniais teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais ir Patvirtinimų panaikinimas, kaip faktinis Sprendimo pagrindas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

2.7. Skundžiamas sprendimas grindžiamas tuo, kad panaikinti Patvirtinimai, o pastarieji dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, su kuriais pareiškėjas apskritai nėra susijęs. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. rašte, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie Patvirtinimų panaikinimą, nurodyti panaikintų UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų numeriai, nesutampa su pareiškėjui PTO išduotuose Patvirtinimuose nurodytais įrodančių dokumentų numeriais. Vilniaus RAAD rašte nurodyta, kad panaikinti: patvirtinimas Nr. 1314VI0001-5513-8020, išduotas UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1314VI0001-4994-5513 pagrindu, už 2013 m.; patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-8020, išduotas UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1414VI0003-4994-5513 pagrindu, už 2014 m. Pareiškėjas 2013 m. ir 2014 m. Mokesčio lengvatą taikė remdamasi: patvirtinimu Nr. 1314VI0001-5513-8020, išduotu UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu, už 2013 m.; patvirtinimu Nr. 1414VI0001-5513-8020, išduotu UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1414VI0001-4960-5513 pagrindu, už 2014 m. Taigi, Mokestis pareiškėjui skaičiuojamas nesant jokių objektyvių įrodymų, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos. Dėl tokios situacijos tampa neaiškus faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas, o tai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

2.8. „Loterijos“ principo taikymas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra nepateisinamas bei nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniu, taikant mokesčių įstatymus visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Nagrinėjamu atveju įmonės, vienodai įvykdžiusios Mokesčio lengvatos taikymo sąlygas (per PTO finansavusios atliekų sutvarkymą ir pateikusios VMI atitinkamus Patvirtinimus), atsidūrė iš esmės skirtingose situacijose. Dalis įmonių (tarp jų ir pareiškėjas), kurios gavo Patvirtinimus, išrašytus UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų pagrindu, neteko teisės į mokesčio lengvatą. Kita dalis įmonių, gavusių Patvirtinimus kitų įrodančių dokumentų pagrindu, nepatyrė absoliučiai jokių neigiamų pasekmių, nepaisant to, kad visos vienodai susimokėjo PTO už pakuočių atliekų tvarkymą ir gavo tos pačios organizacijos (PTO) patvirtinimus. Tokia situacija akivaizdžiai yra nesuderinama su mokesčių mokėtojų lygybės principu.

2.9. Skundžiamame Sprendime nurodytos abstrakčios (bendrosios) taikytinos teisės aktų nuostatos dėl to, kad gamintojai ir eksportuotojai turi pareigą mokėti Mokestį nustatyta tvarka, nenurodant jokios konkrečios šios tvarkos nuostatos, kurią pareiškėjas būtų pažeidęs, nesudaro teisinio pagrindo Mokesčiui apskaičiuoti. Priešingai, pareiškėjas pagrįstai taikė Mokesčio lengvatą, nes teisės aktų nustatyta tvarka pateikė Patvirtinimus dėl atliekų sutvarkymo, kaip to reikalaujama pagal MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjas neturėjo pareigos tikslinti Mokesčio deklaracijų. Vien pareiškėjo informavimas apie neva egzistuojančius deklaracijos trūkumus yra tik mokesčių administratoriaus nuomonės išreiškimas ir pasiūlymo patikslinti deklaraciją pateikimas. Šis veiksmas pareiškėjui nesukuria jokių pareigų.

3. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose akcentavo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui yra nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, o tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms; iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. eI-1468-484/2019 teismas pripažino, kad gamintojui ir / ar importuotojui mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai, o teismas privalo vadovautis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose priimtais teismų sprendimais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.); pareiškėjo mokestinės lengvatos paneigimas po keleto metų nesiderina su pareiškėjo teisėtų lūkesčių principu, neužtikrina teisinio tikrumo ir yra socialiai neteisingas; remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalimi, visuotinai žinomas faktas, kad metalinė pakuotė (įskaitant ir gamintojų ir / ar importuotojų išleista į rinką) nesimėto aplinkoje ir yra faktiškai sutvarkyta; pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltės; net ir pripažinus priešingai – vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir privalo būti iš esmės sumažintinas. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: Ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva) 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir / ar importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir / ar importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir / ar importuotojo kaltų veiksmų?

4. Atsakovas AAD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5.1. Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 8 d. raštu Nr. (9-1)-D8(E)-62 „Dėl mokesčio mokėtojų, kuriems panaikinti įrodantys dokumentai ar patvirtinimai, patikrinimų“ pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams organizuoti patikrinimus tų regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai buvo panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu. Vilniaus RAAD atliko PTO patikrinimą ir priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, dėl ko patvirtinimai neteko galios. Šis spendimas galiojo tiek Sprendimo priėmimo metu, tiek atsiliepimo teikimo metu, todėl juo vadovaujamasi kaip galiojančiu kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu. Į pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti Patvirtinimai. PTO pareiškėjui išrašė Patvirtinimus, nors realiai metalinės pakuotės atliekos nebuvo sutvarkytos.

5.2. Vilniaus RAAD informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir susimokėti Mokestį, nes Patvirtinimai yra netekę galios. Remiantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjas, pastebėjęs, kad Mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, turėjo jį perskaičiuoti. Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas iki 2018 m. vasario 15 d. neįvykdė Vilniaus RAAD raginimo, todėl, vykdant Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 8 d. pavedimą, Utenos RAAD surašė pavedimą organizuoti Utenos regiono gamintojų ir importuotojų mokestinius patikrinimus pagal pateiktus sąrašus. Atitinkamai, buvo nurodyta atlikti pareiškėjo patikrinimą tikslu patikrinti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2013–2015 m. paskaičiavimo teisingumą ir deklaravimą.

5.3. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokesčių mokėtojui netikslinant deklaracijos, mokesčių administratorius privalo atlikti mokestinį patikrinimą ir priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuoti mokesčius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-602/2017). Pagal MAĮ, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais, kas ir buvo padaryta.

5.4. Atlikus pareiškėjo patikrinimą, 2018 m. birželio 15 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas ir paskaičiuotas Mokestis, kuris už 2013 m. mokestinį laikotarpį sudaro 42 407 Eur, už 2014 m. laikotarpį – 756 Eur, o už 2015 m. laikotarpį – 1 133 Eur, iš viso 44 296 Eur.

5.5. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pateikti pastabas, kuria jis pasinaudojo 2018 m. liepos 12 d. pateikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto. Minėtos pastabos buvo įvertintos prieš priimant Sprendimą. Skundžiamu Sprendimu nutarta patvirtinti Patikrinimo aktą ir pareiškėjui apskaičiuotą mokėti 44 296 Eur sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

5.6. Pareiškėjo veiklos patikrinimo metu išanalizavus Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinėje sistemoje esančius Mokesčio deklaracijų duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. į vidaus rinką išleido 39,163 t pirminės metalinės pakuotės, 2014 m. – 0,700 t, 2015 m. – 1,050 t metalinės pirminės pakuotės. Pareiškėjas nesumokėjo Mokesčio už nurodytus ataskaitinius laikotarpius, kadangi laikė, kad vykdė Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių patvirtinimo“ nustatytą Užduotį. Tačiau faktiškai metalinės pakuotės sutvarkymą įrodantys dokumentai ir PTO Patvirtinimai buvo išrašyti nepagrįstai bei neteisėtai visa apimti, nes realiai juose minimos pareiškėjo tiektos metalinės pakuotės atliekos nebuvo sutvarkytos. Pareiškėjo pasirinkimas, kaip jam įgyvendinti PPATĮ, savaime nepanaikina pareiškėjo atsakomybės ir pareigos susimokėti mokestį, jei Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 nustatyta pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis faktiškai nebuvo įvykdyta. Visos pakuočių atliekos privalo būti sutvarkytos faktiškai ir pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, o ne išrašinėjami sutvarkymą liudijantys dokumentai, neįsitikinant ir neužtikrinant faktinio nustatytos užduoties įvykdymo.

5.7. Pagal PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, pareiškėjui galioja teisė ir pareiga organizuoti pakuočių atliekų, kurios susidaro tiekiant vidaus rinkai supakuotus gaminius, surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti ir finansuoti jų tvarkymo išlaidas, o pagal to paties įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, 4 ir 5 dalis, pareiškėjui suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai arba kolektyviai. Pareiškėjas pasirinko minėtas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pasirinkdamas pareiškėjas gerai žinojo apie būtent jam išliekančią pareigą mokėti Mokestį, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių.

5.8. MUATĮ nustato, jog gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis tik už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas faktiškai įvykdytos Vyriausybės nustatytos pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai ir, norėdami pasinaudoti šia lengvata, turi turėti dokumentus, realiai patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Taigi, mokesčio lengvatą suteikia tik tie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą. Nagrinėjamu atveju yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, dokumentai yra pripažinti išrašytais neteisėtai bei nepagrįstai ir yra visiškai aišku, kad pareiškėjo tiektos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, todėl mokesčio lengvata netaikytina.

5.9. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tačiau tokio pagrindimo pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad faktiškai pakuočių atliekos buvo sutvarkytos tinkamai ir jis tinkamai įvykdė Vyriausybės nustatytą Užduotį, todėl pareiškėjui taikytina PPATĮ 7 straipsnio 3 dalis ir jam galioja mokestinė prievolė – už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį paskaičiuota 44 296 Eur suma už 2013–2015 m.

6. Atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis), atlikus perskaičiavimus UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“, 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 45 patvirtinta 44 296 Eur mokesčio suma perskaičiuota į 41 844 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Utenos mėsa“) skundą tenkino iš dalies – pakeitė AAD Sprendimą, sumažinant mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 41 844 Eur (už 2013, 2015 metų mokestinius laikotarpius); kitą skundo dalį atmetė.

8.1. Pareiškėjas užsiima mėsos produktų gamybos, paruošimo, perdirbimo, konservavimo ir kita veikla, produkciją importuoja, parduoda supakuotą inter alia metalinėse pakuotėse. 2013–2015 m. pagamino ir (ar) į Lietuvą įvežė bei į vidaus rinką išleido atitinkamai 39,163 t (2013 m.), 0,700 t (2014 m.), 1,050 t (2015 m.), iš viso 40,913 t metalinių pakuočių. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra laikomas gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą.

8.2. Vykdydamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ), PPATĮ ir MUATĮ gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėjas 2013–2015 m. buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.

8.3. 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, PTO išdavė pareiškėjui 21,149 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1314VI0011-5513-8020 už 2013 m., 0,378 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-8020 už 2014 m. ir 0,567 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinanti dokumentą Nr. 1514VI0001-5513-8020 už 2015 m., grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo UAB ,,Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais. Remdamasis šiais patvirtinimais, pareiškėjas pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013–2015 m. ir pasinaudojo teise į mokestinę lengvatą.

8.4. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti PTO UAB „Utenos mėsa“ išrašyti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013–2015 m. ir nurodė, kad pareiškėjas iki 2018 m. vasario 15 d. turi sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

8.5. 2018 m. birželio 15 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad, teikdama deklaracijas už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius, įmonė teisingai nurodė išleistos metalinės pakuotės kiekį, tačiau nevykdė pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių ir negali naudotis MUATĮ 5 straipsnio 6 punkte nustatyta lengvata, todėl buvo paskaičiuota nesumokėta mokėtino Mokesčio dalis – 44 296 Eur. AAD 2018 m. rugpjūčio 16 d. Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

8.6. PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu patenkino PTO skundą ir panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi AAD apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

8.7. Atsakovas 2023 m. vasario 28 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad, remiantis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, AAD atliko perskaičiavimus pagal priimtą nutartį, UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu patvirtinta 44 296 Eur mokesčio suma buvo perskaičiuota į 41 844 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013, 2015 metų mokestinius laikotarpius (40 711 Eur – už 2013 m.; 1 133 Eur – už 2015 m.).

9. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2018 m. rugpjūčio 16 d., galiojusios redakcijos MAĮ, ATĮ, PPATĮ ir MUATĮ, Aprašas, taip pat kiti minėtų įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai. Teismas aptarė MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalių, 13 straipsnio 8 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 ir 2 dalių, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 5 dalies, MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies, ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalies, Aprašo 53, 54, 55 punktų nuostatas.

10. Teismas pažymėjo, kad, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir minėtu atveju atsakovui priimant sprendimą (Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, jog PTO išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata (MUATĮ 6 str. 4 d.), tačiau pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 nurodė, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo.

12. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad, nesant jo kaltės, Sprendimas negalėjo būti priimtas, nes pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimų, susijusių su pakuočių tvarkymu, taip pat argumentus, kad Patvirtinimai yra panaikinti nesant teisinio pagrindo.

13. Teismas akcentavo, kad rašytinių įrodymų apie faktinį atliekų sutvarkymą byloje nėra pateikta, o pareiškėjo paaiškinimai nelaikytini objektyviu įrodymu, patvirtinančiu realų atliekų sutvarkymą. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė faktinio atliekų sutvarkymo, todėl negalėjo pasinaudoti ir Mokesčio lengvata.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokestinės lengvatos paneigimas po keleto metų nesiderina su pareiškėjo teisėtų lūkesčių principu, neužtikrina teisinio tikrumo ir yra socialiai neteisingas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui nėra skirta sankcija, nėra taikoma atsakomybė, o tiesiog apskaičiuotas mokestis pagal pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis, nesant pagrindo taikyti MUATĮ numatytos lengvatos.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1468-484/2019. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, to paties teismo priimti sprendimai niekaip nesaisto teisėjų kolegijos šioje byloje priimant sprendimą, be to, minėtas teismo sprendimas dar neįsiteisėjo, todėl teismas nesivadovavo pareiškėjo nurodytu teismo sprendimu. Teismas akcentavo, kad šiai bylai yra aktualūs tik minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai, kuriais ir vadovaujamasi šioje byloje priimant sprendimą.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nevykdė pareigos užkirsti kelią pažeidimams, laiku nenustatė UAB „Metrail“ pažeidimų, nesiėmė reikiamų priemonių ir pan., teismas pažymėjo, jog UAB „Metrail“ veiklos aplinkosauginės kontrolės efektyvumas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai yra labiau deklaratyvaus pobūdžio. Teismas vertino, kad net ir nustačius, jog aplinkos apsaugos institucijos netinkamai vykdė savo kontrolės funkcijas, šios aplinkybės neturėtų reikšmės vertinant lengvatos taikymo pareiškėjui faktinį pagrindą ir Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą. Jei dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, pareiškėjas patyrė nuostolių, šie nuostoliai galėtų būti atlyginami žalos kompensavimo mechanizmo pagalba.

17. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną mokestį, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pateikti pastabas, kuria jis pasinaudojo 2018 m. liepos 12 d. pateikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto. Minėtos pastabos buvo įvertintos prieš priimant Sprendimą, kurį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Teismo vertinimu, Sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra Patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

18. Teismas pažymėjo, kad jis negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos pareiškėjo pakuotės atliekos ginčijamu laikotarpiu buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos (o taip pat, kad Vyriausybės nustatytas užduoties dydis pasiektas). Teismas pakeitė Sprendimą, sumažindamas mokestį iki 41 844 Eur mokėtinos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos už 2013, 2015 metų mokestinius laikotarpius, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika, teismas pažymėjo, jog nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos dėl prejudicinio sprendimo. Teismas vertino, kad byloje aktualus reglamentavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo klausimų, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

20. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, sumažinant mokėtiną Mokesčio sumą pagal AAD atliktą Mokesčio perskaičiavimą, tačiau Sprendimas nėra panaikintas, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

21. Pareiškėjas UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ apeliaciniame skunde prašo: 1) kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: Ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų?; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti AAD Sprendimą visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš AAD sumokėtą žyminį mokestį bei visas bylinėjimosi išlaidas. Teismui netenkinus aukščiau nurodytų prašymų, pareiškėjas prašo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui nebuvo pripažinta teisė į bylinėjimo išlaidų atlyginimą, patvirtinant pareiškėjo teisę į 6 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, jis per PTO sumokėjo atliekų tvarkytojams, kurių savarankiškai negalėjo pasirinkti, už atitinkamo kiekio atliekų sutvarkymą, sąžiningai pasikliovė valstybės licencijuojamų ir kontroliuojamų organizacijų ir atliekų tvarkytojų veikla (išduotais patvirtinimais) ir įvykdė visus kitus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nežinojo apie galbūt neteisėtus atliekų tvarkytojų veiksmus ir negalėjo sužinoti – neteisėtos šių asmenų veiklos 2013–2015 m. nenustatė net valstybės institucijos, nors nuolat atlikdavo jų patikrinimus. Įpareigojimas pareiškėjui sumokėti papildomus mokesčius susiklosčiusioje situacijoje prieštarautų sąžiningumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, todėl Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti Mokestį už 2013 m. ir 2015 m., negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

22.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad kaltės ir proporcingumo klausimai yra svarbūs būtent mokestinėse bylose, o ne byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Vilniaus RAAD kompetencijos pripažinti negaliojančiais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime privalėjo įvertinti visą informaciją ir Bendrovės elgesį, susijusį su Mokesčio apskaičiavimu, o ne tik formaliai pasisakyti dėl realaus (faktinio) metalinių pakuočių sutvarkymo klausimo. Kadangi teismas skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjo sąžiningumo, rūpestingumo, kaltės nebuvimo ir valstybės institucijų veiksmų, susijusių su atliekų tvarkymo organizacijų kontrole, pareiškėjas laikosi nuomonės, kad Sprendimu patvirtinta pareiškėjo pareiga mokėti Mokestį neatitinka teisingumo principo, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

22.3. Pareiškėjui nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, o tai prieštarauja EŽTT praktikai ir Konvencijos nuostatoms. EŽTT sprendime Gashi v. Croatia nurodyta, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Be to, EŽTT yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita (žr., pvz., EŽTT sprendimus Stretch v. United Kingdom; Moskal v. Poland). EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Minėta EŽTT praktika turėtų būti remiamasi ir šioje byloje, pripažįstant, kad pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė už trečiųjų asmenų, tarp jų ir valstybės institucijų, neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti Mokestį už 2013 m. ir 2015 m., turi būti pakeista. Teismas netinkamai įvertino valstybės institucijoms kilusią pareigą užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymo sistemos organizavimą ir kontrolę. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti valstybės licencijuotomis atliekų tvarkymo organizacijomis, todėl netinkamo atliekų sutvarkymo rizikos perkėlimas pareiškėjui negali būti suderinamas su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teise.

22.4. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes vienodai lengvatos sąlygas išpildžiusios įmonės, mokesčių tikslais vertinamos skirtingai, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-142-12; 2012 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-1970-12), draudžiančią „loterijos“ principo taikymą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas bei AAD Sprendimas negali būti laikomi pagrįstais. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl „loterijos“ principo, kuris buvo taikytas pareiškėjui išduodamiems Patvirtinimams, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu teisės principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

22.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apsiribojo tik Bendrovei kylančia prievole pagrįsti realų atliekų sutvarkymą, neatsižvelgiant į faktinę metalinių pakuočių supirkimo praktiką, todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Visuotinai žinomas faktas, kad metalas – metalinė pakuotė ar gabalai – aplinkoje nesimėto, kadangi jis turi vertę rinkoje, tokia atlieka yra superkama ir yra tvarkomas ne tik per atitinkamas licencijuotas organizacijas, bet ir privačių atliekų tvarkytojų, todėl pripažintina, kad tokios metalinės pakuotės, išleistos į rinką 2013–2015 m., yra sutvarkytos. Aplinkybė, kas konkrečiai šias metalines pakuočių atliekas yra sutvarkęs, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, juo labiau, įvertinus, kad pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų šioje atliekų tvarkymo grandinėje. Be to, atsakovas šiuo atveju negali neginčijamai įrodyti, kad pareiškėjo metalinės pakuotės yra nesutvarkytos, kadangi PTO, išduodama patvirtinimus UAB „Metrail“ išrašytus atlietų sutvarkymą įrodančius dokumentus, savo klientas paskirstydavo atsitiktiniu („loterijos“) būdu. Kadangi teisinis reguliavimas nereikalavo konkrečiai nustatyti, kokio kliento atliekos yra sutvarkomos, o ginčo atveju šis faktas turėtų esminę reikšmę, pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jo atveju turėtų būti taikoma MAĮ 3 straipsnio 5 dalis, pagal kurią mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai turi būti aiškinamai mokesčių mokėtojo, t. y. pareiškėjo, naudai.

22.6. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltės. Net ir pripažinus priešingai – vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir privalo būti iš esmės sumažintinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022, mažinant mokestį už aplinkos teršimą, buvo įvertinta, kad valstybės institucijos laiku nenustatė pažeidimo, laiku pareiškėjo neinformavo, todėl vertino, kad ši aplinkybė, be kita ko, taip pat sudaro pagrindą mažinti pareiškėjui paskirtą sankciją. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl apskaičiuoto mokesčio nepriskyrimo sankcijai, nevertino Mokesčio dydžio ir realaus metalinių pakuočių sutvarkymo kaštų. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėtų spręsti dėl proporcingumo principo taikymo šioje byloje, kadangi pareiškėjas faktiškai neturėjo jokios įtakos nei UAB „Metrail“, nei PTO veiksmams, jis niekaip objektyviai neturėjo pareigos, teisės ir netgi negalėjo patikrinti ar kontroliuoti šių atliekų tvarkytojų. Taigi, pareiškėjas pasitikėjo valstybės suteiktais leidimais. Dėl to visa apskaičiuoto Mokesčio našta neturėtų tekti vien tik pareiškėjui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sąžiningumo ir proporcingumo klausimai yra svarbūs būtent mokestinėse bylose.

22.7. Bendrovė nesutinka su teismo sprendime nurodytas motyvais, kuriais nebuvo atlygintos bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020). Atsižvelgiant į tai, kad Patikrinimo akte pareiškėjui buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas Mokestis, kurio suma sudarė 44 296 Eur, o skundžiamame teismo sprendime minėtas Mokestis buvo sumažintas iki 41 844 Eur, pareiškėjui, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turėjo būti atlyginta 6 proc. bylinėjimosi išlaidų. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose faktinėmis aplinkybės administracinėse bylose eI3-162-816/2023, eI3-120-1066/2023 pripažino pareiškėjų teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

22.8. Dėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjas nurodė, kad:

22.8.1. Lietuva pasirinkusi Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytą galimybę, t. y. savo teisės aktuose nustačiusi, kad atliekų apdorojimas perduodamas atliekų tvarkytojams, kurių veiklą kontroliuoja pati valstybė – turi pareigą užtikrinti, kad pasirinktas mechanizmas būtų visiškai ir efektyviai įgyvendintas. Tokia pareiga kyla iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 288 straipsnio trečios pastraipos, numatančios valstybių narių pareigą imtis visų būtinų priemonių siekiant direktyvoje numatyto rezultato. ESTT praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai valstybės narės perkeldamos direktyvą į nacionalinę teisę turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, šios valstybės privalo užtikrinti visišką šios direktyvos veiksmingumą (žr., pvz., ESTT 1976 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Komisija v. Italija, C-10/76).

22.8.2. Valstybės pavėluoti kontrolės veiksmai, iš esmės visada reiškia, kad gamintojai ir importuotojai be kaltės privalės atlyginti nuostolius, o asmenys iš kurių jie galėtų reikalauti savo nuostolių atlygimo (pvz., kalto tvarkytojo UAB „Metrail“, PTO) tiesiog bankrutuoja. Jų bankrotas bet kuriuo atveju yra neišvengiamas gamintojams importuotojams pradėjus reikšti reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo. Taigi, Lietuvoje egzistuojantis mechanizmas yra sukonstruotas taip, kad valstybės pavėluotos kontrolės metu nustatyti atliekų tvarkytojo pažeidimai iš esmės visuomet reiškia atliekų tvarkytojo ir organizacijų bankrotą, o atsakomybė perkeliama ant gamintojų ir importuotojų.

22.8.3. AAD Sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems ES teisės principams dar ir dėl to, jog valstybė siekia įgyti naudą dėl to, kad pati nesilaikė Direktyvos nuostatų ir nesukūrė atgrasančio mechanizmo, leidžiančio taikyti adekvačias sankcijas. Tokia situacija taip pat kelia abejonių ir dėl suderinamumo su ES teisės dalimi pripažįstamais teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principais, iš kurių kyla pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios bei saugoti, kad teisiniai santykiai būtų nuspėjami. Proporcingumo principas, kuris yra esminis ES teisėje nustatant tiek ES institucijų, tiek ir valstybės institucijų veiksmų teisėtumą, yra pažeidžiamas gamintojams ir importuotojams perkeliant absoliučiai visą atsakomybę už pakuotės atliekų sutvarkymą bei taikant jiems didžiules finansines sankcijas (mokestis už aplinkos taršą), tačiau jokia apimtimi neatsižvelgiant į gamintojo ar importuotojo kaltę bei tuo pačiu neleidžiant jiems patiems pasirinkti tinkamiausio pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo būdo, priemonių, atliekų tvarkytojo ir kt.

22.8.4. Šioje byloje yra neabejotinai kilęs ES teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso kilusio ginčo išsprendimas. Kreipimosi į ESTT teisinis pagrindas – SESV 267 straipsnis – įtvirtinantis nacionalinių teismų ir ESTT bendradarbiavimu grįstą prejudicinio sprendimo procedūrą, kurios tikslas – užtikrinti, kad būtų išvengta nacionalinių teismų sprendimų, prieštaraujančių ES teisės nuostatoms. Šiuo institutu siekiama užtikrinti, kad nacionaliniai teismai tinkamai vykdys savo pareigą užtikrinti vienodą ES teisės aiškinimą ir taikymą. Nors ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai ESTT savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje, antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, nei viena iš nurodytų sąlygų nėra tenkinama, todėl teismui kyla pareiga kreiptis į ESTT.

23. Atsakovas AAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

24.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus argumentus, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo.

24.2. Analogišką prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, kuris prašymą atmetė. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl kreipimosi į ESTT, todėl pakartotinai spęsti šį prašymą nėra tikslinga.

24.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje įtvirtinta, kad, vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016 ir joje nurodytą teismų praktika). Analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad AAD negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-509/2010; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018). Taip pat analogiško pobūdžio bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas daugeliu atveju bylinėjimosi išlaidų iš AAD nepriteisia (žr., pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą 2023 m. gegužės 3 d. administracinėje byloje Nr. eI3-354-473/2023, 2023 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-229-860/2023). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl AAD Sprendimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktu priskaičiuotą 44 296 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013–2015 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, be kita ko, tai, kad atsakovas pagal LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013 ir 2015 metų mokestinius laikotarpius, skundžiamu sprendimu pakeitė AAD Sprendimą, sumažinant mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 41 844 Eur, o kitą skundo dalį atmetė.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas formaliai išnagrinėjo bylą, neatsakė į pagrindinius (esminius) argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją byloje, nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas tinkamai nevykdė kontrolės, vėlavo ją atlikti, o kilusias pasekmes dėl netinkamai vykdytų funkcijų perkėlė pareiškėjui, atsakomybė taikyta, nesant pareiškėjo kaltės.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29.1. UAB „Utenos mėsa“ (dabartinis pavadinimas – UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“), 2013–2015 m., kolektyviai vykdydama gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gavo Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, todėl buvo atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

29.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, panaikinęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ UAB „Utenos mėsa“ išrašytus Patvirtinimus, Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu informavo pareiškėją, kad jis iki 2018 m. vasario 15 d. turi sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

29.3. Ginčo dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.

29.4. AAD Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs UAB „Utenos mėsa“ patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo, 2018 m. birželio 15 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 44 296 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. AAD ginčijamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

29.5. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kartu su AAD rašytiniais paaiškinimais buvo pateikta 2023 m. vasario 22 d. išvada, kurioje, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, atliktas ginčo mokesčio perskaičiavimas, mokestį sumažinant iki 41 844 Eur (40 711 Eur už 2013 m., 0 Eur už 2014 m., 1 133 Eur už 2015 m.).

V.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo, kad:

30.1. Byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.).

30.2. Nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.).

30.3. Pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.); pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C-104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.).

30.4. Pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.).

30.5. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31–32 p.).

30.6. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.).

30.7. Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.).

30.8. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.).

30.9. Iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.).

30.10. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.).

30.11. Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti. Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu. Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.).

30.12. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.).

30.13. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį. Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių. Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi. Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais. Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.).

30.14. Pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.).

30.15. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.).

30.16. Atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.).

30.17. Apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.).

30.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.).

30.19. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.).

30.20. Pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną). Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.).

30.21. Kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.).

30.22. Kadangi aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“. Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose. Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.).

30.23. Šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.).

30.24. Iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį. Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“). Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.).

30.25. Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.).

30.26. Nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

31. Tokios pat nuostatos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir vėlesnėse analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; ir kt.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų klausimų (netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), mokesčio mokėtojo kaltės nebuvimo).

33. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013 m. ir 2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013 m. ir 2015 m. įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos) mokesčio sumos dydžio – 41 844 Eur, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

34. Dėl teismo sprendimo netinkamo motyvavimo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

35. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nepasisakyta dėl visų pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytų faktinių aplinkybių ar argumentų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmesdamas, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų ir procesiniuose dokumentuose išdėstytų pagrindinių argumentų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, įvertinant aktualias Europos Sąjungos teisės aktų bei Teisingumo Teismo sprendimų nuostatas bei nurodant, kad šios nuostatos yra aiškios bei nėra pagrindo kreiptis į šią Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pažymėtina, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje yra pasisakoma ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl nėra pagrindo daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti šią teismo sprendimo dalį, priteisiant pareiškėjui bylinėjimo išlaidų atlyginimą.

38. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

39. Nagrinėjamu atveju apskųstas AAD Sprendimas, nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Atsakovas pareiškėjui ginčo mokestį perskaičiavo pats, bet ne savo iniciatyva, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129.1, 129.2 punktų pagrindais. Būtent atsakovo veiksmai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi iš dalies buvo pripažinti neteisėtais, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas lėmė kitos, ne nuo atsakovo neteisėtų veiksmų priklausiusios, aplinkybės. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tokiu atveju pripažįstama ir ankstesnėje (naujausioje) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-815/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024).

40. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikia teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

41. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 2023 m. balandžio 14 d. prašymą priteisti iš atsakovo 1 284,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: išlaidos už skundo parengimą, pasirengimą ir dalyvavimą 2018 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje, žyminis mokestis (22,50 Eur). Šias išlaidas patvirtina 2018 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 43370, 2019 m. vasario 14 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 44821, advokatų kontoros 2022 m. balandžio 14 d. patvirtinimas dėl apmokėjimo.

42. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2024 m. lapkričio 12 d. prašymą priteisti iš atsakovo 1 122,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, ir 15 Eur žyminį mokestį. Šias išlaidas patvirtina 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 60448, 2023 m. liepos 26 d. sąskaitos išrašas, 2023 m. birželio 13 d. mokėjimo pavedimas (dėl 15 Eur žyminio mokesčio).

43. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. ABTĮ 35 straipsnio 3 dalis nustato, kad šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma – 3,75 Eur, grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

44. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

45. Atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą, trukmę, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, patenkintų reikalavimų dalį, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjui priteistina iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Nurodyta apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

46. Atsižvelgus į tuos pačius kriterijus (žr. Nutarties 45 p.), tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 1 ir 3 punktais, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Utenos mėsa“) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 300 Eur (tris šimtus eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ žyminio mokesčio permoką – 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus).

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 300 Eur (tris šimtus eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.