Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir V. M. (V. M.) apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo :

V. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime, t. y. nuo 2023 m. birželio 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 22 d.

A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojon kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 8, 9 punktais, A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį įpareigotas:

- pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą;

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- nebendrauti su V. M. ir K. C..

Bausmės pradžią kaltinamiesiems A. Š. ir V. M. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistųjų V. M. ir A. Š. apeliaciniai skundai atmestini

9. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. Š. ir V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog V. M. ir A. Š. veikdami bendrininkų grupėje kartu su K. C., iš anksto susitarę bei pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą bendrai vykdyti vagystes iš parduotuvių (duomenys neskelbtini) mieste, V. M. veikiant kaip vykdytojui, A. Š. kaip padėjėjui, pagrobė turto iš viso už 734,79 Eur, todėl V. M. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o A. Š. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

10. Pirmiausia pasisakytina dėl nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytų teiginių, nors tokie ir nebuvo nurodyti pateiktame nuteistojo apeliaciniame skunde, kad jo ginamasis V. M. nebuvo apklaustas teisme pagal naują pakeistą kaltinimą, o pripažintas kaltu būtent dėl tos nusikalstamos veikos, kuri buvo pateikta pagal naują kaltinimą, todėl mano, kad tai yra esminis pažeidimas.

10.1. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Remiantis BPK 256 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis, nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta kaltinimo keitimo tvarka užtikrina kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą.

10.2. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2025 m. kovo 6 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose buvo gautas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus prašymas pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (11 t. b. l. 89–92). Iš 2025 m. kovo 6 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas informavo proceso šalis apie gautą prokuroro prašymą pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, prokuroras supažindino su prašymo turiniu, po ko teismas, teisiamajame posėdyje dalyvavusiems asmenims išaiškino teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, pasisakyti apie kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių galimą pakeitimą. Šia suteikta teise kaltinamieji, taip pat ir V. M., nepasinaudojo (11 t., b. l. 95–96).

10.3. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos procesinė situacija nesuvaržė nuteistojo V. M. teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei jo galimybės veiksmingai gintis nuo kaltinimo ir teikti parodymus pagal pakeistą kaltinimą, pirmosios instancijos teismas laikėsi kaltinimo keitimo teisme taisyklių, todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 255, 256 straipsnių nuostatų pažeidimą.

Dėl nuteistojo V. M. apeliacinio skundo

11. Iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog jis nesutinka su tuo, jog 2023 m. birželio 20 d. 20 val. 16 min. iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), prekybos salės atvirai pagrobė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Kritikuoja liudytojo J. J. parodymus teigdamas, kad liudytojas melavo sakydamas, jog buvo darbo vietoje, garsiai ir aiškiai sušuko, kad jis sustotų ir nutrauktų vykdomą vagystę. Priešingai nei tvirtina apeliantas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. M. atvirai pagrobė kaltinime nurodytu laiku ir vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ir neturi pagrindo abejoti liudytojo J. J. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti objektyvūs byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu surinkti įrodymai.

13. Visuma šių paminėtų aplinkybių patvirtina, kad nuteistasis V. M., ateidamas į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), ir iš jos pavogdamas 5 butelius viskio, veikė atvirai. Jam buvo žinoma, kad parduotuvės patalpose yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, todėl akivaizdžiai suvokė, jog yra stebimas. Be to, jis vagiantis buvo pastebėtas apsaugos darbuotojo, o jam išėjus pro parduotuvės vartelius, dar esant parduotuvės patalpose, jis buvo perspėtas, kad sustotų, sučiuptas už kuprinės, tačiau iš jos išsinėrė ir pabėgo iš parduotuvės patalpų už minėtas prekes nesusimokėjęs. Tokie nuteistojo V. M. veiksmai atitinka atvirosios vagystės požymius.

Dėl nuteistajam V. M. paskirtos bausmės

14. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. nesutinka ir su jam paskirta bausme, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo prašymą skirti jam švelnesnę bausmę. Tačiau priešingai nei tvirtina apeliantas, jam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė individualizuota tinkamai.

15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad V. M. už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurią padarė bendrininkų grupėje, skirtina būtent laisvės atėmimo bausmė, nes anksčiau skirtos trumpalaikio (arešto) ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės jokios įtakos jam nepadarė, jis ir toliau daro analogiškas nusikalstamas veikas nuosavybei. Remdamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į V. M. recidyvią asmenybę, į tai, jog jis teistas daugiau nei 50 kartų už nusikaltimus nuosavybei (vagystes) (8 t., b. l. 1–51), daug kartų baustas už smulkias vagystes iš parduotuvių (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnio 1 dalis), paskirtų baudų nemoka (7 t., b. l. 124-177), nusikalstamą veiką įvykdė neišnykus teistumui, nedirba, turto neturi, taip pat į tai, jog nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, veika padaryta siekiant materialinės naudos, veika baigta, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pripažinta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, pirmosios instancijos teismas motyvuotai parinko tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.

16. Pažymėtina, jog BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl esant bent vienam iš jų (nagrinėjamu atveju įrodytas atviras svetimo turto pagrobimo požymis), veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi už kvalifikuotą apysunkį nusikaltimą nuosavybei, vertinant nuteistojo V. M. asmenybę, jo teistumus ir baustumus, kas leidžia daryti išvadą, kad lėšas pragyvenimui jis gauna darydamas nusikalstamas veikas, o atviras turto grobimas, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ne tik objektyviai padidina pagrobimo pavojingumą, bet ir rodo nuteistojo asmenybės socialinį pavojingumą, jog jis ignoruoja turto savininko ar kitų kaltininkui pašalinių asmenų buvimą ir dėl to gresiantį pavojų būti atpažintam, išaiškintam ir sulaikytam nusikaltimo vietoje su įkalčiais, paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti šios bausmės vidurkį, yra proporcinga padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės pavojingumui. Taigi švelninti paskirtą bausmę, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis V. M., teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo

17. Nuteistasis A. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad jis padėjo V. M. ir K. C. pagrobti svetimą turtą, teigdamas, jog dirba taksistu ir žmones veža ten, kur jie paprašo, todėl važiuodamas iš Klaipėdos, jis tikrai nežinojo, kad V. M. ir K. C. važiuoja vogti. Tačiau įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka duomenų, patvirtinančių A. Š. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme.

18. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje, kartu su V. M. ir K. C., iš anksto susitarę bei pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą bendrai vykdyti vagystes iš parduotuvių (duomenys neskelbtini) mieste, padėjo daryti nusikalstamas veikas suteikdamas priemones, t. y. 2023 m. birželio 20 d., apie 18 val. A. Š. vairuojamu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), palikę automobilį prie (duomenys neskelbtini), visi trys nuėjo į prekybos centą „(duomenys neskelbtini)“, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kur K. C. ir V. M., veikdami kaip vykdytojai, pagrobė svetimą turtą, o jis, A. Š., veikdamas kaip padėjėjas, leido susidėti į jo naudotą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš nusikalstamos veikos įgytus daiktus - pagrobtą svetimą turtą.

19. (duomenys neskelbtini) vaizdo stebėjimo kamerų įrašais nustatyta, kad A. Š., V. M. ir K. C., A. Š. vairuojamu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kartu atvyko į (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini), esančių garažų masyvų, palikę automobilį, vienas paskui kitą ėjo į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, po kiek laiko grįžę, jie vėl nuėjo į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ (7 t., b. l. 1–3). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad po to, kai parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas sulaikė K. C., A. Š. ir V. M. nuvažiavo nuo garažų masyvo ir važiavo (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos (duomenys neskelbtini) mieste (3 t., b. l. 1–3). Šių aplinkybių iš esmės neneigė ir pats nuteistasis A. Š., tačiau jis tvirtino, jog jam nebuvo žinoma, kad V. M. ir K. C. važiuoja į (duomenys neskelbtini) parduotuves vogti, o apie tai, jog sulaikytas K. C., jam pasakė V. M., kuris ir pasakė kur važiuoti, kur reikės sustoti ir palaukti. Tačiau šią nuteistojo versiją iš esmė paneigia minėtame vaizdo įraše užfiksuotas nuteistųjų veiksmų bendrumas, kaip jie vienas po kito eina į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, po to grįžta ir vėl eina į prekybos centrą, o apsaugos darbuotojui sulaikius K. C., A. Š. kartu su V. M. pasišalina, t. y. nuvažiuoja nuo garažų masyvo. Be to, ir automobilio pastatymas ne prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, o kitoje gatvės pusėje prieš prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ prie garažų masyvų, vėl gi leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. Š. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, jam buvo žinomas atvykimo į (duomenys neskelbtini) tikslas.

20. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. Š. automobilyje buvo rastos V. M. ir K. C. pagrobtos prekės: grąžto dėžė „Ryobi“, kurį iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė K. C., kampinio šlifavimo mašina „BOSCH“, keturi virduliai, penkios keptuvės, trys vaikiškos knygutės, kurias iš parduotuvių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė V. M. (5 t., b. l. 151–153, 155–159). Nuteistasis A. Š. neneigė, kad jo automobilyje buvo rastos minėtos prekės, tačiau tvirtino, jog jis nesuprato, kad V. M. ir K. C. vagia. Neklausė jų, kur jie eina, nes jam buvo neįdomu. Jis nieko nežinojo ir nieko bendro su jais neturi. Gal kai ką ir matė, kai jas dėjo. Kai grįžo iš parduotuvės prie „(duomenys neskelbtini)“, jis arba buvo automobilyje, arba buvo prie jo ir automobilį atrakino. Nematė, kas atidarė bagažinės dureles. Tačiau šias nuteistojo A. Š. nurodytas aplinkybes paneigia jo paties išsakytos frazės atvykusiems policijos pareigūnas, kad „važiavom į tą (duomenys neskelbtini), ten vos nepagavo, po to atvažiavome čia ir laukėm ir viskas; ir viskas, o mes vagiam, nu ne mes, aš nevagiu. Yra žmonės, kurie vagia. Ir vagia ne iš bobučių, ne iš vaikų „mobiliakus“ atiminėja, o atiminėja iš tų kurie milijonus turi ir ant pinigų maišų sėdi ir nosį krapšto ir kaip mes vargstam“ (t. 2, b. l. 59-64). Be to, kaip matyti iš policijos pareigūnų Body kameros įrašo apžiūros protokolo, pareigūnui paklausus kam priklauso daiktai, iš pradžių jis nurodo, kad V., o paklausus kieno čia ta „Makita“, A. Š. atsako „K., man atrodo, kad K.“, nors vėliau pasitikslino paklausdamas V. M. dėl daiktų, kuriuos paėmė jis, o kuriuos K. C.. Šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, tik dar kartą patvirtina, jog A. Š. buvo žinomas ne tik važiavimo į (duomenys neskelbtini) tikslas, tačiau jis aiškiai suvokė, kad V. M. ir K. C. į jo automobilį neša iš parduotuvių pagrobtas prekes ir tam neprieštaravo.

21. Tai, kad A. Š. veikė bendrai su V. M. ir K. C., patvirtina ir liudytojų E. S. ir J. J. duoti parodymai. Kaip nurodė liudytojas E. S., jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), apsaugos darbuotoju. Per stebėjimo kameras pamatė, kaip tamsiai mėlynos spalvos automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ atvyko vagys iš (duomenys neskelbtini). Tą automobilį jis jau žinojo, nes tuo automobiliu atvykę asmenys anksčiau jau buvo įvykdę ne vieną vagystę. Taip pat liudytojas nurodė, kad jie automobilį pasistato ne prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, o prie garažų masyvų. Pamatė, kad jie atvyko ir dviese, vienas iš jų V. M., ateina į „(duomenys neskelbtini)“. Iš karto kvietė policiją, nes žinojo kokiu tikslu jie atvyko. Matė kaip du asmenys pirmiausia atėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, patikrino ar apsauga yra, ir iš karto į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ nėjo, ėjo į kitas parduotuves – (duomenys neskelbtini)“. Kol atvyko policija, tie asmenys iš ten pasišalino, o jis vieną sulaikė, tas asmuo iš karto su kitais susirašė telefonu. Tada automobilis „(duomenys neskelbtini)“ pasišalino ir nuvažiavo prie „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje. Taip pat liudytojas nurodė, kad jie vaikšto atskirai, vienas per vieną pusę įeina, kitas per kitą. Jie kartu nevaikščiojo. Jie bendraudavo telefonais. Matė, jog prie automobilio yra dar vienas asmuo. Kai jie grįždavo prie automobilio, jie sėsdavo ne į vairuotojo pusę, vairuotojas būdavo automobilyje. Taigi, iš liudytojo E. S. parodymų matyti, kad tamsiai mėlynos spalvos automobilis „(duomenys neskelbtini)“, vairuojamas A. Š., jau nebe pirmą kartą stebimas (duomenys neskelbtini) mieste, jog būtent tuo automobiliu atvykdavo vagys iš (duomenys neskelbtini), iš kurių vieną atpažino nurodydamas, kad tai M.. Liudytojas J. J. patvirtino, kad kolega E. S., dirbantis prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, jam pasakė, jog atvyko vagys iš (duomenys neskelbtini). Šių liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys anksčiau aptarti vaizdo įrašai, bei Bendrojo pagalbos skambučio garso įrašas, aprašytas 2023 m. birželio 22 d. kitų objektų apžiūros protokole, iš kurio matyti, kad pranešėjas nori ekipažo prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad vagis pabėgo ir jis mato aikštelėje stovintį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

22. Vertinant byloje surinktus ir aptartus įrodymus, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad važiuodamas iš (duomenys neskelbtini) jis nežinojo, jog V. M. ir K. C. važiuoja vogti, ar nebūtų supratęs, kad į jo automobilį yra dedamos iš parduotuvių pagrobtos prekės, nes anksčiau aptartų įrodymų visuma šias nuteistojo nurodytas aplinkybes paneigia.

23. Teisėjų kolegija įvertinusi visumą aptartų įrodymų, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad A. Š. veikė kartu su V. M. ir K. C., jog jie buvo iš anksto susitarę vykdyti vagystes iš (duomenys neskelbtini) parduotuvių, iš anksto buvo pasiskirstę vaidmenimis, nes visi jų atlikti veiksmai patvirtina, kad vykdytojai buvo K. C. ir V. M. o A. Š. atliko padėjėjo vaidmenį leisdamas susidėti į jo naudojamą automobilį pagrobtą svetimą turtą.

24. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Viena iš nusikaltimo bendrininkų rūšių yra padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-53-222/2017, 2K-345-511/2018, 2K-144-693/2019). Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2014, 2K-403-648/2016, 2K-345-511/2018, 2K-24-654/2023).

25. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju iš byloje ištirtų ir aptartų įrodymų nustatyta, kad A. Š. savo veiksmais padėjo V. M. ir K. C. padaryti nusikaltimą, tą suvokė ir to norėjo. Apelianto argumentai, kad jis buvo tik pavežėjas ir jam nebuvo žinoma, jog V. Š. ir K. C. vykdė vagystes, laikytini nepagrįsti. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-144-693/2019).2K-238-697/2024). Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad A. Š. tiesiogiai nusikalstamos veikos sudėties nerealizavo, t. y. neatliko veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, dispozicijoje, tačiau atliko BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvino vykdytojams realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį.

26. Konkrečiu atveju A. Š. inkriminuoti ir nustatyti veiksmai – savo transporto priemone atveždamas V. M. ir K. C. vykdyti vagystes iš parduotuvių (duomenys neskelbtini) mieste, leisdamas susidėti į jo naudojamą automobilį pagrobtą svetimą turtą – nėra vagystės sudėties objektyvieji požymiai, tačiau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. Š. žinodamas dėl kokių priežasčių jis veža V. M. ir K. C. į (duomenys neskelbtini) miestą ir suvokdamas, jog į jo automobilį yra dedami svetimi pagrobti daiktai ir tam neprieštaravo, pagrįstai laikyti padėjimu V. M. ir K. C. pagrobti svetimą turtą. Taigi nuteistojo A. Š. nusikalstami veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, todėl jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

27. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

28. Skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus tai, kad A. Š. teistas 12 kartų, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu teistumas buvo išnykęs, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, baudų nemoka, dirbantis pagal paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat įvertinus veikos pobūdį ir pavojingumą, jog jis veikė kaip padėjėjas, nuteistajam pagrįstai paskirta BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jos trukmę nustatant artimą šios bausmės vidurkiui. Be to, nuteistajam A. Š., vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistajam parinkti įpareigojimai, kurie darys teigiamus pokyčius nuteistojo elgsenai. Spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

29. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

30. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą V. M., kurias sudaro 225,00 Eur ir 2025 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą A. Š., kurias sudaro 354,17 Eur.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistiesiems V. M. ir A. Š. gynėjus numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistųjų valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021).

32. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų V. M. ir A. Š. apeliacinius skundus, kurie atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkti gynėjai susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, nuteistųjų apeliaciniais skundais, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, t. y. įvertinusi suteiktos teisinės pagalbos apimtį, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistiesiems V. M. ir A. Š. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistųjų turtinei padėčiai. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistieji V. M. ir A. Š. yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jų sunkią turtinę padėtį. Prašomos priteisti proceso išlaidų sumos, kurios yra realios ir pagrįstos (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėtomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymomis), adekvačios suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotinos iš nuteistųjų V. M. ir A. Š..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų V. M. ir A. Š. apeliacinius skundus.

Išieškoti iš nuteistojo V. M. 225,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš nuteistojo A. Š. 354,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.