Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei V. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3.5 Teismas pažymėjo, jog atsakovė kvestionuoja tam tikras faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos ir įvertintos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su atsakovės neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau šios faktinės aplinkybės yra prejudiciniai faktai, todėl nebegali būti ginčijamos ir pagrindo teismui jas vertinti iš naujo nėra. Taip pat, teismo vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės nepaneigia ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, nes būtent atsakovės neteisėti veiksmai, nustatyti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, nulėmė bendrovės nemokumą ir žalos atsiradimą, todėl atsakovė turi pareigą atlyginti padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

5.3 Įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą, jis privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo VSDFV Klaipėdos skyriaus ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-946-538/2018 2018 m. kovo 19 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi palikta nepakeista, UAB „Real Deal House“ iškėlė bankroto bylą. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, vienas iš jų – kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus 10 778,13 Eur finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-403-538/2019 UAB „Real Deal House“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis palikta nepakeista. 2020 m. balandžio 1 d. priimtas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos, 2020 m. gegužės 14 d. UAB „Real Deal House“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, jog ieškovo kreditinis reikalavimas (kuris šiuo atveju suprantamas kaip žala) bankroto procese nebuvo patenkintas. Nors atsakovė įrodinėjo, kad ji iš savo asmeninės sąskaitos atliko tam tikrus mokėjimus bendrovės kreditorių naudai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tai nesudaro pagrindo mažinti bankroto byloje patvirtinto ir bankroto procese neišieškoto šioje byloje ieškovo reiškiamo 10 778,13 Eur reikalavimo. Nustatyta, jog UAB „Real Deal House“ bankroto byloje jau yra priimtas ir įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos, tad kreditoriaus teisės ginti savo pažeistą teisę per bankroto administratorių yra pasibaigusios. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai, nustatyti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, nulėmė bendrovės nemokumą ir žalos atsiradimą, todėl atsakovė turi pareigą atlyginti padarytą žalą; atsakovės nurodytos aplinkybės nepaneigia priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Teismas konstatavo, jog egzistuoja visos atsakovės, kaip bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinys tenkintas.

12. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, žalos dydžio, neišaiškino ieškovui, kad jis turėtų įtraukti į bylą visus atsakovus, neįtraukė į bylą suinteresuotų asmenų, kuriems gali turėti įtakos šis sprendimas, todėl prašo bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, taip pat šalių teikiamus argumentus ir paaiškinimus, šiuos visus duomenis susiejęs tarpusavyje, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovės nurodytų argumentų.

14. Atsakovės nuomone, nagrinėjamoje byloje teismas privalėjo būti aktyvus, išaiškinti ieškovui pareigą įtraukti į bylą ir kitus asmenis, kuriems sprendimas šioje byloje turi įtakos. Atsakovės nuomone, solidariuoju atsakovu šioje byloje turėjo būti įtrauktas ir UAB „Real Deal House“ vienintelis akcininkas R. B., kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties 19 punkte nurodyta: „UAB „Real Deal House“ buvusi direktorė V. M. ir vienintelis akcininkas R. B. savo veiksmais mažindami įmonės turtą, neturėdami pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, sudarydami įmonės bei įmonės kreditorių interesams priešingus sandorius, suteikė akcininko įmonei pirmumą prieš kitus kreditorius <...> savo veiksmais tyčia privedė UAB „Real Deal House“ prie bankroto.“ Pažymi, jog įmonės vienintelis akcininkas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl atsiskaitymo su kreditoriais, pasirašinėjo skolų mokėjimo suderinimo aktus, jam buvo žinoma įmonės finansinė būklė. Arba, atsakovės nuomone, įmonės vienintelis akcininkas turėjo būti teismo iniciatyva įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, o to nepadarius, byloje nebuvo išsiaiškintos visos bylos aplinkybės ir nebuvo atskleista bylos esmė.

15. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovės cituojamos Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-403-538/2019, 19 punkte nebuvo konstatuota, kad įmonės akcininkas R. B. savo veiksmais tyčia privedė UAB „Real Deal House“ prie bankroto. Pažymėtina, jog šiame punkte teismas, nagrinėdamas pareiškėjos BUAB „Real Deal House“, atstovaujamos bankroto administratorės R. S., prašymą dėl UAB „Real Deal House“ bankroto pripažinimo tyčiniu, perrašė vieną iš pareiškėjos prašyme nurodomų pagrindų, kuriuo buvo grindžiamas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Minėtame punkte teismas pažymėjo, jog bankroto administratorė nurodė, kad UAB „Real Deal House“ buvusi direktorė V. M. ir vienintelis akcininkas R. B. savo veiksmais mažindami įmonės turtą, neturėdami pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, sudarydami įmonės bei įmonės kreditorių interesams priešingus sandorius, suteikė akcininko įmonei pirmumą prieš kitus kreditorius, tuo pažeisdami imperatyvias CK 6.930¹ straipsnio nuostatas ir kitų UAB „Real Deal House“ kreditorių interesus, ir savo veiksmais tyčia privedė UAB „Real Deal House“ prie bankroto. Kaip minėta, tai nėra teismo padaryta išvada, tai – pareiškėjos BUAB „Real Deal House“, atstovaujamos bankroto administratorės R. S., pateiktas argumentas.

16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog klausimas dėl UAB „Real Deal House“ bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nagrinėjamas galiojant ĮBĮ nuostatoms. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, teismas, nagrinėdamas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nesant papildomų reikalavimų, pripažindamas bankrotą tyčiniu turėjo nustatyti tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas, nesant papildomų reikalavimų, neturėjo pareigos ir nenustatė įmonės dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės, jo kaltės.

17. Nagrinėjamoje civilinėje byloje 2020 m. gruodžio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pagrindė, dėl kokių priežasčių ieškinys dėl žalos atlyginimo reiškiamas tik buvusiai įmonės vadovei, nurodė, jog įmonės vadovas geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, būtent įmonės vadovas atsako už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. 2021 m. vasario 5 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė dar kartą nurodė, kad atsakove laiko būtent V. M., nes ji buvo įmonės vadovė. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje, kuria UAB „Real Deal House“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, kad UAB „Real Deal House“ veikla, jai tapus faktiškai nemokiai, buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama pasirinktam su bendrovės akcininku tiesiogiai susijusiam kreditoriui. Nurodytos bylos aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti UAB „Real Deal House“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratorei arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Byloje taip pat buvo nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas UAB „Real Deal House“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, vadovaujantis dispozityvumo principu, ieškovas turi teisę pasirinkti atsakovą, t. y. asmenį, kuriam jis reiškia tam tikrus civilinius teisinius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Ši ieškovo besąlyginė procesinė teisė negali būti paneigta net ir tuo atveju, kai reikalavimai reiškiami ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti (CPK 45 straipsnis). Šią išvadą patvirtina nuostata, kad bet kuriuo atveju net netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014). Taigi, tokia besąlyginė teisė, kam reikšti ieškinio reikalavimus, priklauso tik ieškovui. Ieškovo atstovė pagrindė, kodėl ieškinys nagrinėjamu atveju reiškiamas būtent buvusiai įmonės vadovei.

19. CPK 47 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – tai asmenys, kurie įstoja patys arba įtraukiami į bylą ieškovo ar atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva. Trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, turi būti įtraukti tik tie asmenys, kurių teisėms ir pareigoms ateityje gali turėti įtakos teismo sprendimas.

20. Šiuo atveju ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei V. M.. Nors apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog teismas savo iniciatyva turėjo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti vienintelį įmonės akcininką R. B., tačiau nenurodo, kokią įtaką teismo priimtas sprendimas gali turėti šio asmens teisėms ir (ar) pareigoms. Pažymėtina, jog šalys, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, reikalavimo įtraukti R. B. į bylą trečiuoju asmeniu nereiškė. Skundžiamu sprendimu teismas nepasisakė dėl R. B. teisių ir pareigų. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo, kokius padarinius teismo sprendimas įmonės akcininkui sukėlė / sukels ateityje. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovės apeliacinio skundo teiginį, kad į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme turėjo būti įtrauktas ir vienintelis įmonės akcininkas R. B..

21. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog neįtraukus vienintelio akcininko į bylą trečiuoju asmeniu byloje nebuvo išsiaiškintos visos bylos aplinkybės ir nebuvo atskleista bylos esmė. Taip pat nustatyta, jog 2021 m. vasario 5 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovė išreiškė nuomonę, jog galbūt būtų tikslinga byloje apklausti įmonės akcininką R. B., nurodė, kad pastarasis žinojo apie sudėtingą įmonės situaciją, stengėsi padėti. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs ieškovo atstovės nuomonę, jog nėra tikslinga apklausti įmonės akcininką, protokoline nutartimi netenkino šio atsakovės prašymo. Nors atsakovė mano, kad, neapklausus įmonės akcininko, nebuvo išsiaiškintos visos bylos aplinkybės ir nebuvo atskleista bylos esmė, tačiau konkrečiai neįvardija, kokias dar bylai reikšmingas aplinkybes galėjo nurodyti įmonės akcininkas, kokios įmonės akcininkui žinomos aplinkybės galbūt būtų pagrindas priimti kitokį procesinį sprendimą šioje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių neišsiaiškinimo ir bylos esmės neatskleidimo laikytini deklaratyviais.

22. Taip pat nustatyta, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė byloje teikė įrodymus, kurių pagrindu buvo išnagrinėta byla ir priimtas teismo sprendimas. Nors dalies atsakovės teiktų įrodymų (skolų suderinimo aktų, sutarčių ir kt.) pirmosios instancijos teismas nepriėmė, grąžino atsakovei, tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad, teismo vertinimu, šie dokumentai neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai, jie nei įrodys, nei paneigs ieškinio ar atsakovės atsikirtimų (2021 m. vasario 5 d. teismo posėdžio metu priimta teismo protokolinė nutartis dėl dalies dokumentų nepriėmimo ir grąžinimo atsakovei). Atsakovės nuomone, rašytiniai įrodymai, kuriuos teismas atsisakė priimti, turėjo įrodomąją reikšmę ne tik sprendžiant dėl žalos dydžio, bet ir sprendžiant, ar ieškovas savo reikalavimą pareiškė tinkamam atsakovui, ar už žalą, jei ji buvo padaryta, atsakinga tik atsakovė. Tačiau pažymėtina, jog atsakovė šių jos įvardijamų dokumentų (skolų suderinimo aktų, preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių, pirkimo–pardavimo sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų) kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui neteikė, neprašė pridėti jų prie bylos ir įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti atsakovei ir sutikti su jos argumentais, kad atsakovės minimi rašytiniai dokumentai turi kokią nors įrodomąją reikšmę šioje civilinėje byloje.

23. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kiekvienu konkrečiu atveju dėl atskirų įrodymų įrodomosios reikšmės (svarbos) sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-563/2006).

24. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų ir būtent šiai bylai reikšmingų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiais aspektais aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).

25. Taip pat atsakovė nurodo, jog teismas netenkino jos prašymo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00017-20, kurį vykdo Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-asis baudžiamojo persekiojimo skyrius pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Real Deal House“ atsakingų asmenų aplaidaus apskaitos tvarkymo. Atsakovės nuomone, šio ikiteisminio tyrimo baigtis gali turėti įtakos ir šioje byloje, nes, nenustačius nusikalstamos veikos dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, tai turėtų įtakos ir jos atsakomybei dėl civilinės atsakomybės – dėl žalos priteisimo.

26. Tačiau pažymėtina, jog asmens veiksmai baudžiamajame procese tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinio įstatymo reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje skiriasi. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamosios atsakomybės, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius.

27. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. sausio 21 d., UAB „Real Deal House“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Šia nutartimi, be kita ko, konstatuota, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratorei arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Teismas konstatavo, jog byloje, be kita ko, yra nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas UAB „Real Deal House“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas tyčinio bankroto požymiu pripažįstamas atvejis, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Taigi, priimant teismo nutartį dėl įmonės tyčinio bankroto buvo konstatuota, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Ši teismo nutartis ikiteisminio tyrimo metu nebegali būti kvestionuojama. Ikiteisminio tyrimo metu papildomai bus atsakyta į klausimą, ar tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą atsakingų asmenų veiksmuose yra ir nusikalstamos veikos požymių. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi konstatavus, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratorei arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti, ir tai yra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas UAB „Real Deal House“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrindo civilinės bylos sustabdymui nėra, atsakovės civilinės atsakomybės klausimui išspręsti pakanka civilinėje byloje esančių įrodymų, o baudžiamajame procese priimtas procesinis sprendimas įtakos atsakovės civilinei atsakomybei neturės. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė apeliaciniu skundu neprašo sustabdyti civilinės bylos, kol bus baigtas baudžiamasis procesas, o prašo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme iš naujo.

28. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, žalos dydžio. Nurodo, jog teismui buvo pateikti įrodymai, kad, UAB „Real Deal House“ tapus nemokiai, mokėjimai VSDFV biudžetui buvo daromi, taigi atsakovės veiksmai negalėtų būti traktuojami kaip sąlygoję žalos ieškovui atsiradimą. Nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo sumokėta 9 000,00 Eur VSDFV biudžeto įmokų. Mano, jog ieškovui susidariusi žala nepadidėjo būtent dėl atsakovės veiksmų. Tačiau tokie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

30. Kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje anksčiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

32. Atsakovė 2020 m. gruodžio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu pripažino, kad tuo metu, kai įmonė turėjo įsiskolinimų VSDFV, tam, kad gautos iš užsakovų piniginės lėšos nebūtų iš karto nuskaičiuotos pradelstiems mokėjimas įvykdyti, užsakovai pinigus pervesdavo ne į įmonės UAB „Real Deal House“ banko sąskaitą, o į UAB „Real Deal House“ akcininko R. B. individualios įmonės, kuri buvo ir UAB „Real Deal House“ kreditorė, banko sąskaitą, o po to šios lėšos buvo atitinkamai paskirstomos, t. y. dalis – užsakymams / įsipareigojimams vykdyti, dalis – įsiskolinimams dengti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog UAB „Real Deal House“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. sumokėjo iš viso 9 000,00 Eur VSDFV įmokų, tačiau paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2017 m. spalio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nustatyta, jog nuo 2017 m. spalio 17 d. UAB „Real Deal House“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui nuosekliai didėjo, bendrovės skola šiam kreditoriui laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. padidėjo nuo 947,14 Eur iki 10 725,91 Eur. Taigi, nepaisant to, kad tam tikru laikotarpiu buvo sumokėta VSDFV 9 000,00 Eur įmokų, vėliau įsiskolinimas VSDFV biudžetui nuosekliai didėjo ir susidaręs įsiskolinimas nebuvo padengtas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nustatyta, jog 2017 m. rugpjūčio mėn.–2018 m. kovo mėn. UAB „Real Deal House“ sudarinėjo trišalius susitarimus ir laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. kovo 14 d. už UAB „Real Deal House“ suteiktas paslaugas ir parduotą turtą, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumo tvarką, į R. B. IĮ „T.“ atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 87 497 Eur lėšų, kurias turėjo teisę gauti UAB „Real Deal House“. Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad, būdama nemoki ir sudarydama anksčiau paminėtus atsiskaitymo sandorius, UAB „Real Deal House“ pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Taigi, toks pasirinktas atsiskaitymo su kreditoriais būdas leido selektyviai pasirinkti kreditorius, kuriems vykdyti atsiskaitymus, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą bei atimant iš kitų kreditorių (tarp jų – ir iš ieškovo) galimybę patenkinti savo reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nebuvimo / nenustatymo yra nepagrįsti, jie atmestini.

33. Remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo VSDFV Klaipėdos skyriaus ieškinį, teisingai nustatė ir tinkamai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Pažymėtina, jog šalys neteikė įrodymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.