Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Karolinai Rimkutei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei V. M. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje atsakovė V. M. ir jos atstovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovė paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, nes nemano, kad padarė žalą. Bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, su tokia teismo nutartimi nesutiko, tačiau jų skundas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas. Ji visą laiką stengėsi dirbti bendrovės naudai, tačiau buvo įmonių, kurios neatsiskaitė su bendrove, negavo apie 200 000 Eur pajamų, todėl ir susidarė tokia situacija. Turėjo problemų su buhalterinę apskaitą tvarkiusia įmone, buvo pakeitę kita įmone, tačiau dalies dokumentų nebuvo, todėl ir toliau nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai. 2018 m. žiemą dėl oro sąlygų negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų, todėl įmonė negavo planuotų pajamų. Per bendrovės veiklos metus buvo mokama ir VSDFV biudžetui, ji mokėjo kreditoriams ir iš savo pajamų, todėl su ieškovės nurodyta skola nesutinka. 2016-2017 m. įmonė veikė pelningai ir būtų toliau veikusi, tačiau vienas klientas 2017 m. pabaigoje nutraukė sutartį ir įmonė negavo 108 000 Eur pajamų. Tuo metu dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, nes dar turėjo kelias sudarytas sutartis, tikėjosi gauti pajamų, tačiau susidūrė su sunkumais tas sutartis vykdyti dėl blogų oro sąlygų. Įsiskolinimas Sodrai 2017 m. buvo sumažintas maždaug iki 2000 Eur, tačiau koks buvo galutinis įsiskolinimas Sodrai nežino. Įmonei padėjo ir įmonės akcininkas, ir ji pati, pervesdama lėšas įmonės kreditoriams iš savo sąskaitos. Mano, kad jos kaltės dėl padarytos žalos nėra, todėl prašo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Ieškinys tenkintinas.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą). Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-946-538/2018 UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus 10 778,13 Eur finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-403-538/2019 UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis palikta nepakeista. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo V. M.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. gegužės 14 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi, kuria 2019 m. gruodžio 4 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis palikta nepakeista, nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

2019 m. gruodžio 4 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nustatyta, kad nuo 2015 metų Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo teikiami UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentai; bendrovės balanse už 2014 metus nurodytos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės; 2014 m. bendrovės pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad ataskaitiniu laikotarpiu bendrovė veikė nuostolingai, todėl teismas konstatavo, kad 2015 m. sausio 1 d. bendrovė faktiškai buvo nemoki, t. y. jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Taip pat teismas nustatė, kad 2016–2017 metais bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų savo darbuotojams išduotų vykdomųjų dokumentų pagal Darbo ginčų komisijos sprendimus pagrindu, įsiskolinimas VSDFV biudžetui nuosekliai didėjo, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, tačiau buvo sudaryti trišaliai susitarimai, pagal kuriuos atsiskaitymai su bendrovės kreditoriais buvo atliekami pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą, mažinant atskirų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus bei imperatyvią CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumo tvarką. Teismas sprendė, kad šioje byloje įrodytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo bei nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Teismas konstatavo, kad bendrovės veikla, jai tapus faktiškai nemokia, buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama pasirinktam su bendrovės akcininku tiesiogiai susijusiam kreditoriui. Nurodytos bylos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės direktorė V. M. neperdavė bankroto administratorei visų bendrovės dokumentų ir turto, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi jai buvo paskirta 200 Eur bauda. Direktorė teismo nustatyto įpareigojimo vis tiek neįvykdė, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi jai paskirta 400 Eur bauda bei 3 metams apribota teisė eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. V. M.

2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdyje įsipareigojo per teismo nustatytą terminą perduoti administratorei visus turimus bendrovės dokumentus, tačiau administratorė teismui pateikė informaciją, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. buvusi direktorė perdavė tik dalį bendrovės dokumentų, perduoti dokumentai neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, buvusi vadovė pateikė ne visus pirminius apskaitos dokumentus, nėra pateikta įmonės ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registrų, todėl iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, teikia pagrindą išvadai, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratorei, arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Todėl teismas konstatavo, kad yra ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi. Joje patvirtinti visi nurodyti faktai ir tyčinio bankroto aplinkybės ir konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punkto pagrindus pripažinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą tyčiniu.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovė V. M. įrodinėjo, kad jos kaltės dėl atsiradusios žalos nėra, kad ji jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes visą bendrovės veiklos laikotarpį stengėsi vykdyti bendrovės kreditorinius įsipareigojimus, atlikinėjo mokėjimus už bendrovę ir iš savo sąskaitos, bendrovė liko skolinga ir jai, tačiau ji iš savo lėšų sumokėtų sumų jau nebeatgaus, todėl mano, kad neteisinga iš jos reikalauti žalos atlyginimo ieškovui. Savo argumentams pagrįsti atsakovė pateikė 2015-2018 m. mokėjimo pavedimų kopijas, savo asmeninės banko sąskaitos „Swedbank“, AB banke išrašą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., patvirtinančius, kad atsakovė pervedinėjo įvairias sumas juridiniams ir fiziniams asmenims iš savo asmeninės sąskaitos, nurodydama, kad tai atsiskaitymai už UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovė taip pat pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Luminor banke išrašą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 7 d., iš kurio matyti, kad buvo dengiamas įsiskolinimas VSDFV už 2016 metus. Iš detalios ataskaitos apie sumokėtas įmokas per nurodytą laikotarpį matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. sumokėjo iš viso 9000 Eur VSDFV įmokų, paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2017 m. spalio 19 d., tačiau 2018 m. sausio 4 d. buvo priimtas VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus pavaduotojo sprendimas Nr. VIA_SP2E-1, kuriuo nuspręsta nustatyti priverstinį įkeitimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui, nurodyta, jog šiuo įkeitimu užtikrinamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 8311,45 Eur skolos VSDFV biudžetui grąžinimas.

Išanalizavus atsakovės paaiškinimus ir pateiktus įrodymus matyti, kad atsakovė kvestionuoja tam tikras faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos ir įvertintos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su atsakovės neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau šios faktinės aplinkybės kaip jau minėta yra prejudiciniai faktai, todėl nebegali būti ginčijamos ir pagrindo teismui jas vertinti iš naujo nėra. Taip pat teismo vertinimu atsakovės nurodytos aplinkybės nepaneigia ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, nes būtent atsakovės neteisėti veiksmai, nustatyti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, nulėmė bendrovės nemokumą ir žalos atsiradimą, todėl atsakovė turi pareigą atlyginti padarytą žalą.

Kaip jau minėta, pripažinus bankrotą tyčiniu, be kita ko, galioja prezumpcija, kad vadovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi bendrovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti

kreditorių finansiniai reikalavimai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procese buvo patvirtintas 10 778,13 Eur VSDFV Klaipėdos skyriaus kreditorinis reikalavimas, kuris bankroto procese nebuvo patenkintas. Nors atsakovė teikė teismui įrodymus, kad daliniais mokėjimais buvo dengiamas įsiskolinimas VSDFV biudžetui, teismo posėdžio metu pripažino, kad koks buvo galutinis įsiskolinimas VSDFV Klaipėdos skyriui bankroto bylos iškėlimo metu nežino, bankroto byloje patvirtinto VSDFV Klaipėdos skyriaus kreditorinio reikalavimo neginčijo. Teismo vertinimu atsakovės paaiškinimai ir pateikti įrodymai, tai, kad atsakovė iš savo asmeninės sąskaitos atliko tam tikrus mokėjimus bendrovės naudai nesudaro pagrindo mažinti ieškovės bankroto byloje patvirtinto ir bankroto procese neišieškoto, šioje byloje ieškovo reiškiamo 10 778,13 Eur reikalavimo.

Įvertinęs visus byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teismas konstatuoja, kad egzistuoja visos atsakovės kaip bendrovės vadovės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinys tenkintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 10 778,13 Eur žalos atlyginimo.

Ieškovė taip pat prašo teismo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Ieškovė vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu yra atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo, todėl ieškinį patenkinus žyminis mokestis turėtų būti priteisiamas iš atsakovės, tačiau atsakovė V. M. 2020 m. spalio 27 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Klaipėdos skyriaus sprendimu yra 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl bylinėjimosi išlaidos apmokėtinos iš valstybės biudžeto lėšų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 284 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriui, j. a. k. 193180814, iš atsakovės V. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

10 778,13 Eur (dešimt tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 13 ct) žalos atlyginimo;

5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2020 m. liepos 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.