Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-08-01 · Civilinė byla Nr. 2-1828/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-05-23Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-08-01Lietuvos apeliacinis teismas
  3. ApeliacijaSprendimas · 2014-07-30Lietuvos apeliacinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2015-09-01Kauno apygardos teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-02-10Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-01
Bylos Nr.
2-1828/2013
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00172-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
G. A., S. P., R. P., J. D.
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Balticfishexport“, Baltic fish export
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1828/2013Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00172-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 110.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. A. ir S. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Balticfishexport“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1574-343/2013 pagal ieškovų S. P., R. P., J. D. (Juostienės), G. A. ir G. A. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Balticfishexport“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Balticfishexport“ priešieškinį ieškovams S. P., R. P., J. D. (J.), G. A. ir G. A. dėl pajų pardavimo kainos sumažinimo ir piniginių lėšų priteisimo,

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai S. P., R. P., J. D., G. A. ir G. A. 2013 m. kovo 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovo UAB „Balticfishexport“ priteisti 222 966,14 Lt skolos, 17 063,39 Lt sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., 2,83 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo 222 966,14 Lt sumos nuo 2013 m. sausio 31 d. iki visiško skolos grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo 240 029,53 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško atsiskaitymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas UAB „Balticfishexport“ 2013 m. gegužės 6 d. pateikė priešieškinį ieškovams S. P., R. P., J. D., G. A. ir G. A., prašydamas sumažinti 2010 m. gegužės 25 d. Pajų pirkimo – pardavimo sutartimi nustatytą Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Anulėnų paukštynas“ pajų pardavimo kainą 825 136 Lt dydžio suma, t. y. nuo 4 500 000 Lt iki 3 674 864 Lt; priteisti iš S. P. 304 378,82 Lt, R. P.–1 905,34 Lt, J. D.–22 387,80 Lt, G. A.– 130 516,11 Lt, G. A. –17 148,10 Lt, iš visų ieškovų priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovų turto areštą jiems pareikštų reikalavimų ribose. Nurodė, kad pareikšti priešieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, prašomos priteisti sumos ieškovams, kaip fiziniams asmenims, yra pakankamai didelės, todėl nesant duomenų apie ieškovų turtinę padėtį yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo pareikštų reikalavimų ribose teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi atsakovo UAB „Balticfishexport“ prašymą patenkino iš dalies, areštavo ieškovui S. P. ir G. A. pareikštų reikalavimų sumai priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, esančius pas ieškovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant ieškovams daiktais naudotis, tačiau uždraudžiant areštuotus daiktus perduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ieškovams ir esančias pas ieškovus arba trečiuosius asmenis, išskyrus pinigų sumas, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas pagal CPK 739 straipsnį, uždraudžiant atlikti su pinginėmis lėšomis bet kokias pinigų išmokėjimo, pervedimo ar kitas disponavimo operacijas, tačiau leidžiant įskaityti į sąskaitas gautas lėšas ir iš šių sąskaitų atsiskaityti su atsakovu.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovo priešieškinis tikėtinai pagrįstas rašytiniais įrodymais, ieškinio suma yra didelė, duomenų apie atsakovų turtinę padėtį nėra, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, jog ieškovai S. P. ir G. A., sužinoję apie pareikštą priešieškinį ir siekdami išvengti teismo sprendimo įvykdymo, gali imtis priemonių perleisti ar paslėpti jiems priklausantį turtą ar turtines teises, suvaržyti teises į jį ar kitaip apsunkinti disponavimą juo, dėl ko nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai S. P. ir G. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1574-343/2013. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismo išvada, kad pareikštas priešieškinis yra tikėtinai pagrįstas rašytiniais įrodymais nepagrįsta, kadangi atsakovas nepateikė jokių dokumentų įrodančių, jog ieškovų veiksmais jam buvo padaryta reali žala, ar kitaip pakenkta jo veiklai dėl ko turėtų būti sumažinta pajų pirkimo sutartinė kaina.

2) Teismas, vertindamas atsakovo pareikštų reikalavimų pagrįstumą, nepakankamai įvertino ginčo aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo pateiktoje ataskaitoje paminėtos aplinkybės neturi jokios įtakos įsigytos bendrovės vertei, be to atsakovo reikalavimui dėl pajų sutartinės kainos sumažinimo yra suėjęs ieškinio senaties terminas (CK 6.338 str. 2 d.). Taip pat teismas neįvertino aplinkybių, kad pajų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta laisva abiejų šalių valia, po šios sutarties sudarymo atsakovas ieškovams jokių pretenzijų dėl galimo sutarties pažeidimo nepareiškė, o priešieškinio reikalavimus ieškovams iškėlė tik po ieškinio pateikimo teismui, kas patvirtina, jog atsakovas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Be to, atsakovas nepagrįstai priešieškinio reikalavimus grindžia CK 6.334 straipsnio nuostatomis, kurios reglamentuoja daikto kokybę, o ne reikalavimus dokumentams, suteikiantiems jų turėtojams tam tikras teises.

3) Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenurodė objektyvių ir pagrįstų aplinkybių, kodėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

4) Areštuodamas ieškovų S. P. ir G. A. turtą teismas nepagrįstai suvaržė jų teises ir taip suteikė atsakovui nepagrįsto pranašumo bei galimybę ir toliau nevykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Atsiliepimas

Ieškovai R. P., J. D. ir G. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad tenkindamas atsakovo prašymą ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones kitų ieškovų S. P. ir G. A. atžvilgiu, teismas neatsižvelgė į tai, kad priešieškinis pareikštas remiantis vien prielaidomis, siekiant apsiginti nuo ieškovų pareikšto ieškinio ir taip išvengti sutartinių įsipareigojimų.

Atsakovas UAB „Balticfishexport“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad priešingai nei nurodyta atskirajame skunde, kartu su priešieškiniu buvo pateikta pakankamai leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių tikėtiną reikalavimų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra pagrįsta, nes apeliantai nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas. Be to apeliantų pasvarstymai ir interpretacijos dėl ginčo santykių kvalifikavimo, reikalavimų pagrįstumo nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas bei bus sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK329 str., 338 str.).

Byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria ieškovų S. P. ir G. A. turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip žinia, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šių priemonių taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma – ieškinį teismas patenkins ir, antra – nesiėmus jų, gali iškilti grėsmė įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą. Nagrinėdamas prašymą taikyti tokias priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su faktinių aplinkybių vertinimu, ir tikrina, ar teismas padarė teisingą išvadą, jog prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju neegzistuoja.

Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011, etc.). Apeliacinis teismas nesutinka su atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad vertindamas atsakovo pareikštų reikalavimų pagrįstumą, teismas nepakankamai įvertino ginčo aplinkybes, todėl padarė klaidingą išvadą dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo. Kaip matyti iš atsakovo priešieškinio, jame aiškiai išdėstytos ginčo aplinkybės, aprašyti įrodymai, kuriais grindžiami reikalavimai, nurodytas priešieškinio teisinis pagrindas, atlikti išsamūs prašomų priteisti lėšų paskaičiavimai, todėl preliminariai įvertinus priešieškinio reikalavimus ir argumentus apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovas tikėtinai pagrindė savo priešieškinio reikalavimus (CPK 185 str.). Be to, apeliacinis teismas pažymi, kad atskirąjį skundą apeliantai iš esmės grindžia aplinkybėmis, kurios nesudaro atskirojo skundo nagrinėjimo dalyko bei bus įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės, todėl dėl šių aplinkybių pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pagal teismų praktiką, didelė ieškinio suma leidžia preziumuoja būtinumą taikyti apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; etc.). Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantai, vėlesnėje teismų praktikoje formuojama pozicija, jog vien tik reikalavimų mastas nesudaro pagrindo išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1148/2013, 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2010, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1454/2010 ir kt.).Taigi kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ieškinio suma yra didelė, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte ir kt.

Apeliantai skundą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas neįrodė, jog jie slėps, perleis turtą, pinigines lėšas tretiesiems asmenims, tokiu būdu apsunkindami galimai palankaus atsakovui sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onusprobandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12,178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Nagrinėjamu atveju apeliantai, reikalaudami panaikinti teismo nutartį bei įrodinėdami, kad atsakovo reikalaujamos priteisti pinigų sumos jiems nėra didelės, nesudaro pagrindo jų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto instancija, nepateikė jokių duomenų, apibūdinančių jų finansinę padėtį, kurie, kaip žinia, yra ne atsakovo, o jų pačių dispozicijoje (CPK 314 str.).Todėl teismas konstatuoja, kad apeliantai S. P. ir G. A. nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas (CPK 144 str.).

Apeliantų argumentai, kad areštuodamas jų turtą teismas nepagrįstai suvaržė jų teises bei suteikė atsakovui nepagrįsto pranašumo, apeliacinės instancijos teismo nuomone yra nepagrįsti bei nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Kaip žinia, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ieškovų, tiek atsakovo reikalavimai yra užtikrinti, todėl tvirtinti, jog vienai ar kitai šaliai teismas suteikė pranašumo nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 str. 1 d.). Kartu išaiškinama, jog ši nutartis neužkerta galimybės ieškovams esant įstatyme nustatytam pagrindui reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų šių priemonių taikymo pagrindas (CPK146, 148, 149 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Čekanauskaitė