- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-11
- Bylos Nr.
- 2-1454/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- E.
- Trečiasis asmuo
- D. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. (E.) L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2043-159/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Akronita Service“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui E. (E.) L. dėl skolos priteisimo. Trečiasis asmuo byloje D. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo BUAB „Akronita Service“ bankroto administratoriaus atstovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo E. L. 1 515,98 Lt skolą, 172,36 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo bankroto administratoriaus atstovas taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 1 688,34 Lt dydžio sumos atsakovui E. L. priklausančius kilnojamuosius daiktus, lėšas, esančias atsakovo sąskaitose, turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, ir/arba atsakovui priklausančius nekilnojamuosius daiktus pareiškime nurodytiems reikalavimams užtikrinti. Pažymėta, kad prašoma priteisti suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, jis ilgą laiką piktybiškai vengia atsiskaityti, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino - 1 688,34 Lt dydžio sumos ieškiniui užtikrinti areštavo atsakovui E. L. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždrausdamas šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Areštavus sąskaitose esančias lėšas, leido atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu bei nedraudė disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą. Teismas nurodė, kad pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, o ieškovas yra bankrutavusi įmonė. Įvertinus prašyme išdėstytas aplinkybes, nuspręsta, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes atsakovas turtą gali paslėpti, sunaikinti ar perleisti tretiesiems asmenims. Dėl tų pačių priežasčių šis klausimas išspręstas nepranešus atsakovui. Vadovaujantis laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo principu ir siekiant be pagrindo nevaržyti atsakovo E. L. teisių, pirmiausia areštuotas jam priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o šio nesant ar esant nepakankamai – lėšos.
Šalies argumentai
Atsakovas E. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais :
Laikinosios apsaugos priemonės neatitinka įstatyme numatytų tikslų. Ieškovo prašyme nėra duomenų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad atsakovui pareikšta ieškinio suma yra didelė. Sklypas, kuriame vyko ginčijami statybos darbai, atsakovui priklauso nuosavybės teise, o jo vertė keliasdešimt kartų viršija ieškinio sumą. Atsakovas turi ir daugiau nekilnojamojo turto. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad atsakovas piktybiškai vengia atsiskaityti. Tarp ginčo šalių vyko nuolatiniai atsiskaitymui už atliktus darbus, o ginčo nebuvo. Teismas nepagrįstai įvertino grėsmę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui, o šiuo atveju turėjo pranešti atsakovui apie pateikto prašymo svarstymą.
Atsiliepimas
Ieškovo BUAB „Akronita Service“ bankroto administratoriaus atstovas atsiliepime į atsakovo E. L. atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, o teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad skundas nepagrįstas, grindžiamas tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis bei prielaidomis. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka šio instituto tikslus. Atsakovas nepateikė duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui E. L. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis apelianto (atsakovo) atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymo galimybė pasunkėtų arba įvykdymas pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Teismų praktikoje būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar jo negalimumo tikimybė preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį byloje Nr. 2-397/2005, 2008 m. balandžio 24 d. nutartį byloje Nr. 2-304/2008, 2008 m. gegužės 29 d. nutartį byloje Nr. 2-404/2008 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias bylos aplinkybes, pareikšto reikalavimo dydį, šalies finansines galimybes, ir tik tokiu atveju spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo reikalavimai siekia 1 688,34 Lt (b. l. 2-5). Nors tokio dydžio reikalavimai ir pareikšti fiziniam asmeniui, tačiau vien tik toks reikalavimų mastas nesudaro pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek ieškovo prašymo, tiek teismo teiginiai apie tai, kad atsakovas turtą gali paslėpti, sunaikinti ar perleisti tretiesiems asmenims, nėra pagrįsti įrodymais, o grindžiami tik prielaidomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su skundo argumentu, kad ieškovo prašyme nėra duomenų apie objektyvią būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai teigė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesant tam objektyvaus pagrindo nepagrįstai varžytų atsakovo teises ir interesus, o tai neatitiktų šio instituto tikslų. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ieškovo pareikšta reikalavimo suma, nesant kitų įrodymų apie galimą teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą, nesudaro pagrindo šiuo atveju taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui, nepritaikius tokių priemonių.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog vien pats faktas, kad ieškovas yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, savaime nesudaro pagrindo jos reikalavimų užtikrinimui visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybės, jog atsakovas neatsiskaito su ieškovu, taip pat nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Esant tokioms aplinkybėms ieškovas atsakovui turi teisę reikšti reikalavimus teismine tvarka, o prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi pagrįsti, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Tuo iš esmės atsakovui sudaroma galimybė pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą. Tokia grėsmė teismo nutartyje turi būti motyvuota (CPK 148 str. 1 d., 291 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju laikinąsias apsaugos priemones buvo tikslinga taikyti nepranešus atsakovui, o tik formaliai taikė įstatymo nuostatą tuo klausimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas šiuo atveju neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, padarė nepagrįstą išvadą, kad egzistuoja reali grėsmė įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti objektyvią išvadą, jog atsakovas mėgintų savo turtą paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip sumenkinti savo turtinę padėtį.
Pripažinus, jog šiuo atveju ieškinio suma nėra didelė, objektyviai išnyksta pagrindas teigti apie esą egzistuojančią būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei objektyvių įrodymų dėl galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nei dėl ieškinio sumos įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui atsakovo atžvilgiu. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovui taikė be pagrindo manydamas, jog šiuo atveju yra objektyvi grėsmė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, teismas nemotyvavo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo nepranešus atsakovui. Dėl išdėstytų argumentų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui E. L., naikintina, o ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Akronita Service“ bankroto administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui E. (E.) L..
Nutartį siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui - Centrinei hipotekos įstaigai.