Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-105-557/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-07
Bylos Nr.: 1A-105-557/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-28885-2021-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Daiva Jazbutienė
Nuteistasis: T. R.
Advokatai: Diana Vaitkevičienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-105-557/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28885-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 1.2.25.4.2.6; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.1.9.2; 1.1.9.8 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Daivos Jazbutienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei,gynėjai advokatei Dianai Vaitkevičienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas T. R. laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. rugpjūčio 22 d. iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., t. y. viena para, ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, T. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones 5 (penkeriems) metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, iš T. R. išieškota konfiskuotino turto – automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1 190 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. R. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent: 2021-08-22 apie 16.45 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam alkoholio kiekio matuokliu nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės neblaivumas (alkotesteriu nustatytas 3,30 promilės neblaivumas), ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką, arba, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad vis dėlto pakanka jo kaltės įrodymų, apeliantas prašo paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį – baudą arba areštą arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnyje numatytu pagrindu, paskirti trumpesnį baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones terminą, išieškoti iš jo konfiskuotino turto – automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 300 Eur.

2.1. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, nes mano, kad teismas buvo šališkas ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių) pažeidimų, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, byloje nustatytas aplinkybes aiškinosi ir vertino neišsamiai, nevisapusiškai, jų tinkamai neišanalizavo ir nesugretino, selektyviai vertino pavienius bylos duomenis, o ne surinktų įrodymų visumą, nepagrįstai suteikdamas vieniems įrodymams pranašumą, nepašalino esminių prieštaravimų ir nukrypo nuo teismų praktikos. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

2.2. Skundžiamu nuosprendžiu jis buvo apkaltintas tuo, kad neva 2021-08-22 apie 16.45 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, vairavo automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam alkoholio kiekio matuokliu nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės neblaivumas (alkotesteriu nustatytas 3,30 promilės neblaivumas), ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės.

2.3. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. LAT laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

2.4. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi ši nusikalstama veika apibūdinama keliais alternatyviais veiksmais, kurių bent vieno konstatavimas pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti.

2.5. Pirmosios instancijos teismas paminėjo atskirus bylos įrodymus, tačiau BPK nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę.

2.6. Apeliantas nurodo, kad viso proceso metu jis dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį savo kaltės nepripažino ir tokios pozicijos laikėsi nuosekliai. Parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje automobilio nevairavo, tik sėdėjo automobilyje prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Prieš tai su draugais 4 dienas jo namų kieme šventė. V. R. buvo atvažiavęs minėtu automobiliu. Pastarojo draugo, kurio vardo ir pavardės jis nežino, vairuojamu automobiliu važiavo į Klaipėdą. Kartu dar važiavo V. R. ir brolis G. R.. Važiuojant užsikirto stabdžiai, todėl V. R. brolis paliko automobilį prie parduotuvės. Jis, T. R., su broliu G. R. pasiliko automobilyje ir toliau šventė, o po kokių 10–20 min. V. R. ir vairuotojas su kitu automobiliu išvažiavo į Klaipėdą pirkti autodetalių. Išvažiuodamas V. R. pasiėmė raktelius, tačiau automobilio daiktadėžėje buvo kiti rakteliai, todėl atsisėdęs į vairuotojo vietą jis, T. R., įsidėjo raktelius į spynelę, turėdamas tikslą įsijungti muziką. Išbėgusi pardavėja pradėjo kažką šaukti, o kitas asmuo ištraukė automobilio raktelius. Ikiteisminio tyrimo metu jam tyrėja nesuteikė pakankamai laiko susipažinti su apklausos protokolu, todėl jį pasirašė iki galo nesusipažinęs.

2.7. Liudytojas G. R. (jo brolis) parodė, kad automobilį, kuriuo vyko, vairavo ne T. R., o jo draugas. T. R. sėdėjo šalia vairuotojo, o jis, G. R., sėdėjo gale. Iš paskos kitu automobiliu atvažiavo draugai. Automobilis, kuriuo jie važiavo, sugedo, todėl draugai išvažiavo į Klaipėdą pirkti autodalių, o jis su broliu pasiliko sėdėti automobilyje prie parduotuvės. Stovinčiame automobilyje buvo įsidėję raktelius į užvedimo spynelę, nes klausėsi muzikos. Po to pamatė, kaip privažiavo policijos pareigūnai.

2.8. Liudytojas V. K. parodė, kad buvo atvažiavęs nusipirkti savo automobiliui autodalių. Pažįstamas V. pasikvietė į svečius pažvejoti. Patvirtino buvęs prie parduotuvės Rūkų k., tačiau neigė vairavęs automobilį.

2.9. Liudytojas automobilio savininkas V. R. patvirtino, kad už savo automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis sumokėjo 300 Eur. Automobilis buvo techniškai tvarkingas, tik stabdis užsikirsdavo. 2021-08-22 lankėsi (duomenys neskelbtini) krašte, buvo prie parduotuvės Rūkų kaime. Prieš tai Tauragėje jis su U. V. tvarkė reikalus. Prie parduotuvės atvažiavo su automobiliu „Mazda“, kurį vairavo U. V., o T. R. sėdėjo šalia vairuotojo. Automobilis sugedo, todėl U. V. išsikvietė kitą automobilį ir su juo išvažiavo į Klaipėdą. Jis išvažiuodamas pasiėmė jo automobilio raktelius, tačiau daiktadėžėje galėjo būti likę kiti rakteliai. V. R. pateikė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kad 2021-08-22 U. V. pardavė automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), V. R..

2.10. Liudytoja parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pardavėja L. J. apklausos metu patvirtino, kad jų automobilis važiavo trūkčiodamas, tai reiškia, jog tikrai jam buvo užsikirtę stabdžiai. L. J. matė tik pravažiuojantį jų automobilį, o po to kas su juo vyko ir kas automobilį vairavo, ji nematė. Tik praėjus keletui minučių po jo, T. R., sustojimo L. J. atvažiavo į parduotuvės aikštelę. Kol liudytoja pasistatė savo automobilį, ji nematė, ar kas spėjo įlipti ar išlipti iš jų automobilio. Ji tik pasakė kažkokiam asmeniui ištraukti jų automobilio raktelius (kai jis, T. R., jau vietoje vairuotojo buvo atsisėdęs į jo vietą ir stovinčiame automobilyje klausėsi muzikos).

2.11. Liudytojas V. B. parodė, kad kartu su Tomu ir D. Š. atvažiavo prie parduotuvės, kur pardavėja paprašė ištraukti raktelius iš automobilio. Kaip tas automobilis, kuriame jis, T. R., sėdėjo, atvažiavo į aikštelę, liudytojas nematė, t. y. jis nematė to, kad jis būtų vairavęs transporto priemonę. Jis priėjęs ištraukė automobilio raktelius, viduje sėdėjo jis, T. R., kartu su savo broliu.

2.12. Liudytojas T. Š. taip pat parodė, jog kai jis kartu su V. B. atvažiavo prie parduotuvės, automobilis, kuriame sėdėjo jis, T. R., jau stovėjo aikštelėje. Kad jų automobilis būtų važiavęs, liudytojas nematė. Pardavėja paprašė paimti raktelius, todėl V. B. išlipęs paėmė raktelius.

2.13. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato VPK Pagėgių policijos komisariato (toliau – Tauragės apskrities VPK Pagėgių PK) pareigūnas A. J. 2021-08-22 tarnybiniame pranešime nurodė, kad atvykus pagal pranešimą į įvykio vietą kiti pareigūnai R. A. ir D. J. parodė, kad automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neva vairavo jis, T. R., nes vairavimo faktą matė L. J., kuri iš jo neva atėmė automobilio užvedimo raktelius. T. R. nepripažino, kad vairavo minėtą automobilį, pasakė, kad jame tik sėdėjo, o automobilį vairavo draugas.

2.14. Alkotesterio patikros žurnalo išraše užfiksuota, kad 2021-08-22 17.41 val. alkoholio kiekio matuokliu „Drager alcotest 7510“, Nr. ARJK 0093, jam, T. R., nustatytas 3,30 promilės neblaivumas, 18.01 val. – 3,43 promilės neblaivumas.

2.15. Surašant 2021-09-08 daiktų apžiūros protokolą apžiūrėtas CD diskas, ant kurio yra užrašas ranka „(duomenys neskelbtini) 2021-08-22“. CD diske yra 3 failai pavadinimais: „filmuota (duomenys neskelbtini) 2021-08-22“, „VSPlayer-for-Window-32-bit-7.4.4“, „VSPlayer-for-Window-64-bit-7.4.4“. Faile „filmuota (duomenys neskelbtini) 2021-08-22“ yra 2 vaizdo įrašai, kurių pavadinimai: „ch03_20210822145252“, „ch03_20210822162655“. Vaizdo įraše „ch03_20210822145252“ užfiksuota (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. kelių sankryža. Matoma tik tai, kad (duomenys neskelbtini) g. parvažiuoja tamsios spalvos automobilis. Tuo pačiu metu (duomenys neskelbtini) g. nuo (duomenys neskelbtini) m. pusės link (duomenys neskelbtini) m. pusės parvažiuoja tamsios spalvos lengvasis automobilis, keturių durų, valstybinių numerių nematyti. Automobilio vairuotojas vilki mėlynos spalvos viršutiniais drabužiais su baltomis juostomis ant abiejų rankovių ties pečiais, o šalia sėdi keleivis su neryškios spalvos viršutiniais drabužiais. Automobilis ties sankryža sumažina važiavimo greitį ir suka kairėn į automobilių stovėjimo aikštelę. Automobilis šiek tiek pavažiuoja atbuline eiga ant pagrindinio kelio, stabteli ir vėl pajuda automobilių stovėjimo aikštelės link. Daugiau šio automobilio vaizdo įraše nematyti.

2.16. Vaizdo įraše „2021 0822 173610 002“ matyti, kaip policijos pareigūnai prieina prie stovinčio automobilio, kuriame jis, T. R., jau buvo atsisėdęs į vairuotojo vietą. Policijos pareigūnams jis iš karto pasakė, kad yra gėręs, bet nevairuoja. Be to, atsakydamas į policijos pareigūnų klausimus, pasakė, kad tai yra draugo automobilis, jis pats nevažiavo.

2.17. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė jo nuoseklios versijos apie tai, kad automobilį vairavo ne jis, ? V. R. draugas, o užsikirtus stabdžiams jis paliko automobilį ir kartu su V. R. kitu automobiliu išvažiavo į Klaipėdą pirkti autodetalių. Laukdamas jų jis persėdo į vairuotojo vietą, o brolis sėdėjo šalia. Tam, kad galėtų klausytis muzikos, susirado daiktadėžėje užvedimo raktelius ir įsistatė į spynelę, tačiau automobilio nebuvo užvedę ir juo niekur nevažiavo. Taip jiems besėdint liudytoja L. J. paprašė V. B. ištraukti automobilio raktelius ir kažkas iškvietė policiją. Įvykio liudytojai L. J., V. B. ir T. Š. nematė, kad jis būtų vairavęs automobilį, kai juo privažiavo prie parduotuvės, jie tik po to matė jį persėdusį į automobilio vairuotojo vietą ir sėdintį neužvestame automobilyje. Iš vaizdo įrašo matyti tik tai, kaip automobilis atvažiuoja į parduotuvės aikštelę, tačiau nematyti vairuotojo veido, todėl negalima identifikuoti, kas buvo vairuotojas. Tai, kad vaizdo įraše matyti, jog vairuotojas vilkėjo mėlynos spalvos drabužius, panašius į jo, apelianto teigimu, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent jis galėjo sėdėti už automobilio vairo, nes vasaros laiku panašius sportinio stiliaus drabužius vilki daugelis jaunuolių. Vaizdo įraše nėra užfiksuota jokių individualių bruožų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti vairavusį asmenį. Tai, kad kitame vaizdo įraše jau atvykus policijos pareigūnams sėdintis už vairo jis yra nufilmuotas, dar nereiškia, kad jis automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo ir vairavimo metu. Nuo to momento, kai, kaip matyti iš pirmojo vaizdo įrašo, į automobilių stovėjimo aikštelę atvažiuoja automobilis, po to jis nebepatenka į vaizdo kamerų matymo lauką, todėl kas po to vyksta atvažiavusiame automobilyje, nėra užfiksuota. Būtent jiems privažiavus V. R. ir automobilio vairuotojas išlipo, o jis, T. R., persėdo į vairuotojo vietą laukti, kol jie sugrįš iš Klaipėdos. Kitame vaizdo įraše jau matyti vaizdas praėjus nemažai laiko, nes per tą laiką į įvykio vietą atvažiavo policijos pareigūnai ir priėję kalbino jį, jau persėdusį į vairuotojo vietą. Patys policijos pareigūnai jo vairavimo fakto taip pat nematė, tik klaidingai tarnybiniame pranešime nurodė, kad neva L. J. matė, kai jis vairavo, ir dar netgi pati ištraukė užvedimo raktelius iš spynelės. Tai, kad vaizdo įraše užfiksuota, o ir liudytoja L. J. patvirtino, jog automobilis važiavo patrūkčiodamas, patvirtina tą faktą, kad V. R. draugui vairuojant automobilį buvo pradėję strigti stabdžiai, todėl jis su broliu ir pasiliko automobilių aikštelėje laukti, kol bus atvežtos autodetalės. Taigi pirmosios instancijos teismas, darydamas savo išvadas, aiškiai nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu.

2.18. Kaip minėta, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). T. R. nurodo, kad jo ikiteisminiame tyrime ir teisme duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški, neprieštarauja kitiems teisme ištirtiems įrodymams ir jo versija liko nepaneigta. Kaip jau buvo minėta, baudžiamajame procese yra būtina vadovautis nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės baudžiamojoje byloje turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas konkrečioje byloje įpareigoja teismą, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Tokias pačias įrodymų vertinimo taisykles ne kartą yra konstatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfher v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009), todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

2.19. Pirmosios instancijos teismas tik fragmentiškai nagrinėjo bylos įrodymus, savo išvadas parėmė prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie neginčijami bylos duomenys, todėl padarė neteisingas, faktinių aplinkybių vertinimo ir įstatymo neatitinkančias išvadas, kad pakanka įrodymų, jog jis, T. R., padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas nevertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, jų nesusiejo į vientisą ir nuoseklią bei logiškai paaiškinamą grandinę, o jo versija taip ir liko nepaneigta. Apelianto teigimu, byloje pakankamai įrodymų, kad jis būtų atlikęs veiksmus, kuriais pagal reiškiamą kaltinimą būtų realizavęs objektyviuosius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra. Aptartos aplinkybės yra pakankamos, vadovaujantis in dubio pro reo principu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl paskirtos bausmės

2.20. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

2.21. BK 281¹ straipsnio 1 dalis, inter alia (be kita ko), numato, kad tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas jam už šio nusikaltimo padarymą paskyrė 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas nurodė, kad vienerių metų laikotarpiu jis teisiamas už tą pačią nusikalstamą veiką, tai yra už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, neva vėl nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, tai pripažįstama nusikaltimų recidyvu (BK 27 straipsnis), todėl teismas jį vertino kaip nusikalsti linkusį asmenį, kuriam švelnesnės už laisvės atėmimą bausmės skyrimas iš esmės jokios įtakos nepadarys, nes paskutinius du kartus buvo paskirtos arešto bausmės, kurios nuo naujo nusikaltimo padarymo jo neatgrasė. Teismas nurodė, kad neva jis vairavo automobilį būdamas sunkaus girtumo laipsnio krašto kelyje, kur dienos metu vyko intensyvus eismas, pavojingai manevravo, kėlė pavojų eismo saugumui. Teismo nuomone, terminuotas laisvės atėmimas šiuo atveju jam yra adekvati ir pakankama bausmė sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį ir paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ši bausmė užtikrins jos realų įvykdymą ir teisingumo principo įgyvendinimą.

2.22. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Jei asmuo vairuoja automobilį būdamas neblaivus (šioje byloje jo kaltė, apelianto teigimu, neįrodyta), tai neabejotinai kėlia grėsmę vairuotojo ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ir turtui, tačiau būtent už tokią veiką BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, be laisvės atėmimo, yra numatytos švelnesnės bausmių rūšys – bauda arba areštas. Galbūt jo didesnė kaltė yra ta, kad nepakankamai tvarkingai gyveno, keletą dienų gėrė su draugais, dėl to ir pateko į šią situaciją, nors dėl vairavimo esant neblaiviam nėra kaltas.

2.23. Po šio įvykio jis padarė teigiamas išvadas dėl savo žalingo įpročio (alkoholio vartojimo), atsisakė alkoholinių gėrimų vartojimo, kritiškai įvertino savo elgesį. Yra įsitikinęs, kad net jei šioje baudžiamojoje byloje būtų galutiniu teismo sprendimu pripažintas kaltu, kur kas švelnesnės nei realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas leistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bausmės tikslus, nes jau dabar jis yra padaręs teigiamas išvadas, atsisakė alkoholio vartojimo, atsiribojo nuo blogą įtaką dariusių draugų ir savo dėmesį skiria šeimai, su kuria palaiko stiprius socialinius ryšius.

2.24. Remiantis tuo, kas paminėta, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir nustatydamas šios bausmės dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai, neteisingai įvertino veikos pavojingumo laipsnį ir jo asmenybę, todėl T. R. prašo apeliacinės instancijos teismo, jeigu vis dėlto jis būtų pripažintas kaltu, paskirti jam švelnesnę bausmę arba bent jau atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnyje numatyta tvarka.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

2.25. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), viena iš tokių priemonių – uždraudimas naudotis specialiąja teise, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnio 1 dalis). Paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei.

2.26. BK 68 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinių dalių. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį bei veiką padariusio asmens asmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-100-648/2019).

2.27. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, skyrimo klausimą itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam.

2.28. T. R. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam nustatė maksimalų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Visų pirma pažymėtina, kad jis iš tikro transporto priemonės nevairavo. Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad įvykio metu būtų buvęs sukeltas eismo įvykis, turtinė ir neturtinė žala niekam nepadaryta. Duomenys apie jo asmenybę patvirtina, kad jis pats tokio elgesio netoleruoja.

2.29. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesiniams tikslams pasiekti būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginti su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018).

2.30. Paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – penkerių metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas aiškiai pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Nustatytas maksimalus šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas yra aiškiai per griežtas, prieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose (kai dėl neblaivaus vairuotojo veiksmų nekyla eismo įvykis, nesužalojami kiti asmenys ar jų turtas) ir prieštarauja proporcingumo principui.

Šalies argumentai

2.31. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančių daiktų, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas nenumato, kokio konkretaus dydžio pinigų sumos išieškojimą turi taikyti teismas. Nors šiuo atveju ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad V. R. automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirko už 300 Eur kainą, tačiau pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs realios šios transporto priemonės būklės, priteisė iš jo net 1 190 Eur šio automobilio vertę neva atitinkančią pinigų sumą.

2. Teismo posėdyje gynėja prašė nuteistojo R. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis T. R. nesutinka su jo nuteisimu ir prašo jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nevairavo, jį vairavo V. R. draugas, o užsikirtus stabdžiams paliko automobilį ir kartu su V. R. kitu automobiliu išvažiavo į Klaipėdą pirkti autodetalių. Laukdamas jų jis persėdo į vairuotojo vietą, o brolis sėdėjo šalia, ir toliau šventė, laukdami, kol bus atvežtos autodetalės. Tam, kad galėtų klausytis muzikos, susirado daiktadėžėje užvedimo raktelius ir įsistatė į spynelę, tačiau automobilio nebuvo užvedęs ir juo niekur nevažiavo. Įvykio liudytojai L. J., V. B. ir T. Š. nematė, kad jis būtų vairavęs automobilį, kai juo privažiavo prie parduotuvės, jie tik po to matė jį persėdusį į automobilio vairuotojo vietą ir sėdintį neužvestame automobilyje. Policijos pareigūnai jo vairavimo fakto taip pat nematė, tik klaidingai tarnybiniame pranešime nurodė, kad neva L. J. matė, kai jis vairavo, ir neva pati ištraukė užvedimo raktelius iš spynelės. Iš vaizdo įrašo matyti tik tai, kaip automobilis atvažiuoja į parduotuvės aikštelę, tačiau vairuotojo veido nematyti, todėl negalima identifikuoti, kas buvo vairuotojas. Tai, kad kitame vaizdo įraše jau atvykus policijos pareigūnams sėdintis už vairo jis yra nufilmuotas, dar nereiškia, kad jis automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo ir vairavimo metu. Pirmosios instancijos teismas tik fragmentiškai nagrinėjo bylos įrodymus, savo išvadas parėmė prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie neginčijami bylos duomenys, todėl padarė neteisingas, faktinių aplinkybių vertinimo neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės. Sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo.

5. Pažymėtina, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. R. apeliacinio skundo argumentus, patikrinęs bylą ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, jog Tauragės apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Išvada dėl T. R. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsta išsamia bylos duomenų visumos analize, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

8. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl nesiremiama nuteistojo ir liudytojų G. R. bei V. R. parodymais, pažymint, kad jie nebuvo nuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems (prieštaravimai aptarti skundžiamo nuosprendžio 7 psl.), kartu pažymint, kad liudytojas V. K. teisme parodė, jog kaltinime nurodytą dieną automobilio „Mazda“ nevairavo, iš Klaipėdos į (duomenys neskelbtini) kaimą atvyko ir iš jo grįžo pakeleivingomis mašinomis, tokiu būdu paneigdamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2021-08-22 pats vairavo automobilį „Mazda“, juo atvažiavo iki parduotuvės, prie kurios jau stovėjo jo automobilis „Ford Mondeo“, į kurį įsėdęs, jis su V. išvyko į Klaipėdą ieškoti detalių pastarojo automobiliui, o teismo išvados grindžiamos kitais bylos duomenimis, kurių vertinimo motyvai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

9. Dėl alkoholio vartojimo šioje byloje ginčo nėra, tačiau T. R. neigia kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavęs automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš nuoseklių liudytojos L. J. parodymų, įvykio dieną važiuodama nuo Naumiesčio, sustojusi prie „Stop“ ženklo sankryžoje pamatė įtartinai pravažiuojantį tamsios spalvos (mėlynos arba pilkos) automobilį, kuris lyg trūkčiojo, praleidusi keletą automobilių, pravažiavo sankryžą ir sustojo aikštelėje prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba pardavėja (pati tądien parduotuvėje nedirbo, ėjo susimokėti mokesčius). Nuo šio automobilio įvažiavimo į aikštelę iki priėjimo prie jo praėjo gal 3 minutės. Kol pasistatė mašiną ir priėjo prie minėto automobilio, jis jau buvo užgesintas, automobilyje matė lyg du asmenis, ar dar kas išlipo iš automobilio, nematė. Netrukus privažiavo dar viena vaikinų mašina, jų paprašė atimti iš to įtartino automobilio vairuotojo raktelius. Peržiūrėjus teisme vaizdo įrašą ši liudytoja patvirtino, kad pati, išlipusi iš savo automobilio, stebėjo vaizdą, paskui priėjo prie automobilio, tuo metu už vairo sėdėjo išmatymo pažįstamas T. R., jis kitai pardavėjai (gal jas supainiojo) sakė: „susitiksim teisme“. Kaip matyti iš 2021-09-27 asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolo, L. J. atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 4, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kuris įvardytas kaip T. R. (t. 1, b. l. 57–64). Liudytojas V. B. parodė, kad tądien važiavo į parduotuvę su Tomu ir D. Š. (sėdėjo automobilio gale, vairuotojo pusėje). Nuvažiavus prie parduotuvės ir pardavėjai paprašius, ištraukė raktelius iš automobilio, kurio langas buvo praviras, prie automobilio vairo sėdėjo pažįstamas T. R. (jo pravardė yra „(duomenys neskelbtini)“), iš veido suprato, kad jis yra neblaivus, tame automobilyje dar lyg sėdėjo T. R. brolis. Tokie minėtų liudytojų tarpusavyje neprieštaraujantys parodymai visiškai atitinka vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes.

10. Iš vaizdo įraše „ch03_20210822145252“ iš stacionarios vaizdo kameros, fiksuojančios vaizdą sankryžoje ties (duomenys neskelbtini) esančia parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, matyti, kad nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) važiuojantis šviesios spalvos minivenas išsuka iš važiuojamosios kelio dalies ir sustoja prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Iš automobilio išlipa vyras (kaip liudytojas apklaustas D. Š.) ir įeina į parduotuvę. Netrukus prie parduotuvės privažiuoja ir esančioje aikštelėje sustoja tamsios spalvos automobilis, iš jo išlipa moteris (kaip liudytoja apklausta L. J.) ir atsistojusi ties savo automobilio galu stebi jos praleisto automobilio manevrus pagrindiniame kelyje. Pagrindiniu keliu važiavęs automobilis, kurį praleido L. J., ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“ staiga sulėtina greitį, bando iš pagrindinės gatvės išsukti į šalia šios parduotuvės esančią aikštelę, tačiau jam iš karto tai padaryti nepavyksta, nors vietos šiam manevrui atlikti yra pakankamai. Padidinus vaizdą matyti šio automobilio valstybinis numeris – (duomenys neskelbtini), šį automobilį vairuojantis asmuo vilki mėlynos spalvos viršutinius drabužius, ant jų abiejų rankovių ties pečiais matomos baltos spalvos juostos. Automobilio priekinėje keleivio vietoje sėdintis asmuo yra iškišęs vieną ranką pro atidarytą langą, vilki neryškios spalvos viršutiniais drabužiais. Daugiau šiame automobilyje sėdinčių asmenų nematyti. Minimas automobilis, esant intensyviam eismui, važiuodamas trūkčioja, kurį laiką atsitraukęs pastovi ir tik po keleto sekundžių iš lėto judėdamas įsuka į aikštelę prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ ir sustoja netoli įėjimo į šią parduotuvę. Tuo metu iš parduotuvės su pirkinių maišeliu išeina D. Š., pamoja ranka privažiavusiame tamsios spalvos automobilyje esantiems asmenims ir įsėda į automobilį, kuriuo atvyko. Beveik tuo pačiu momentu prie privažiavusio automobilio skubiai prieina L. J., iš šviesios spalvos miniveno išlipa ir kartu su L. J. prie atvažiavusio automobilio prieina vyriškis (kaip liudytojas apklaustas V. B.). Nors iš vaizdo įrašo nesimato, ką jis veikia priėjęs prie atvykusio automobilio, tačiau teismas, įvertinęs jo ir liudytojos L. J. parodymus, padarė išvadą, kad iš privažiavusio automobilio užvedimo spynos jis ištraukė automobilio užvedimo raktelius. Po keliolikos sekundžių šviesios spalvos minivenas nuvažiuoja, o L. J. įeina į parduotuvę. Iš vaizdo įrašo, esančio faile 2021_0822_173610_002 matyti, kad stovinčiame tamsios spalvos automobilyje vairuotojo vietoje sėdintis vyras yra T. R.. Jis vilki mėlynos spalvos džemperiu, ant abiejų rankovių matomos po tris baltos spalvos juostas. Priekinėje keleivio vietoje sėdi kaip liudytojas apklaustas G. R., jis vilki pilkos spalvos viršutinį drabužį. Sulyginęs šiuose vaizdo įrašų failuose automobilyje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo metu ir pareigūnų stovinčiame automobilyje nufilmuotus asmenis, teismas padarė išvadą, jog akivaizdu, jog jie yra tie patys asmenys, nes abu sėdi tose pačiose vietose, jų apranga yra tokia pat. Ir nors, kai pažymi apeliantas, vaizdo įrašuose automobilio vairuotojo veido nesimato, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog: iš vaizdo įrašo matyti, kad automobilio, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas vilkėjo mėlynos spalvos drabužiu su baltomis juostomis rankovėse (apeliantas neginčija vilkėjęs būtent tokį džemperį, tik teigia, kad vasarą panašius sportinio stiliaus drabužius vilki daugelis jaunuolių), automobilio priekyje sėdi du asmenys (kitų, automobilio gale sėdinčių asmenų nematyti); privažiavus policijos automobiliui, šiame automobilyje kitų asmenų nebuvo, jame vairuotojo pusėje sėdėjęs T. R. ir priekyje keleivio vietoje sėdėjęs jo brolis G. R. automobilį vairavusio asmens policijos pareigūnams nurodyti negalėjo, automobilio rakteliai buvo užvedimo spynelėje, nors liudytojas V. R. teigė, kad išvažiuodamas pasiėmė automobilio raktelius, todėl, jo teigimu, T. R. negalėjo važinėtis, nes automobilio rakteliai buvo pas jį; iš vaizdo įrašo nematyti, kad kiti du automobilyje buvę asmenys, kaip nurodo apeliantas, po kurio laiko būtų išlipę iš šio automobilio ir kitu, iš karto po jų atvažiavusiu automobiliu, būtų išvažiavę; taip pat įvertinus T. R. ir jo brolio G. R. parodymų prieštaravimus dėl: 1) automobilyje važiavusių asmenų (T. R. nurodė, kad automobiliu važiavo keturiese, tuo tarpu jo brolis teigė, kad trise); 2) dėl automobilio važiavimo krypties (T. R. teigė, jog prie parduotuvės atvažiavo nuo (duomenys neskelbtini) pusės, o jo brolis nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) pusės) ir važiavimo tikslo (T. R. nurodė, kad važiavo į Klaipėdą, tuo tarpu jo brolis G. R. teigė, jog važiavo dviem mašinomis į parduotuvę pirkti alkoholio); liudytojo V. R. parodymų prieštaravimus (apklausiamas teisme šis liudytojas nurodė, kad prie parduotuvės atvažiavo su automobiliu „Mazda“, jį vairavo U. V., tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad šį automobilį vairavo jo pažįstamas V.); liudytojo V. K. teisme duotus parodymus, kad įvykio dieną automobilio „Mazda“ nevairavo, iš Klaipėdos į (duomenys neskelbtini) kaimą atvyko ir iš jo grįžo pakeleivingomis mašinomis, kuriais jis paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2021-08-22 pats vairavo automobilį „Mazda“, juo atvažiavo prie parduotuvės, kur jau stovėjo jo automobilis „Ford Mondeo“, į kurį įsėdęs kartu su V. išvyko į Klaipėdą ieškoti detalių pastarojo automobiliui, pritartina apylinkės teismo išvadai, jog byloje surinktų duomenų visuma tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl T. R. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam alkotesteriu nustatytas 3,30 promilės neblaivumas. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, T. R. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

11. Nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde kaip alternatyvų prašymą nurodo pageidavimą sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad jei asmuo vairuoja automobilį būdamas neblaivus, tai neabejotinai kėlia grėsmę eismo saugumui, tačiau būtent už tokią veiką BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, be laisvės atėmimo, yra numatytos baudos arba arešto bausmės. Apeliantas teigia, kad po šio įvykio jis kritiškai įvertino savo elgesį ir padarė teigiamas išvadas, atsisakė alkoholio vartojimo, atsiribojo nuo blogą įtaką dariusių draugų ir savo dėmesį skiria šeimai, todėl yra įsitikinęs, kad jeigu vis dėlto jis būtų pripažintas kaltu, švelnesnės nei realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas arba bent jau šios bausmės vykdymo atidėjimas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, leistų pasiekti bausmės tikslus. Tačiau pagrindo sušvelninti nuteistajam T. R. paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Visų pirma pažymėtina, kad šioje nutartyje anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, jog T. R. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo yra įrodyta ir abejonių nekelia, todėl apelianto argumentai, kad dėl vairavimo neblaiviam jis nėra kaltas, galbūt jo kaltė yra ta, kad keletą dienų gėrė su draugais ir todėl pateko į šią situaciją, atmestini kaip neturintys reikšmės bausmės individualizavimo klausimui.

13. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nuteisdamas asmenį, t. y. paskirdamas jam bausmę už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis pripažįstamas kaltu, teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kaip antai dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), dėl bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnis), bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertindamas kiekvienos šių aplinkybių reikšmę, atsižvelgdamas į šių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir kt. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

14. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), numatyta, kad tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą T. R. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas T. R. už padarytą tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nežymiai didesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, t. y. 7 mėnesius laisvės atėmimo, teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą T. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas praeityje 7 kartus teistas, turėdamas neišnykusį teistumą už analogiško pobūdžio nusikaltimą, baustas administracine tvarka, nedirba. Įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog vienerių metų laikotarpyje T. R. yra teisiamas už tą pačią nusikalstamą veiką – transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (dėl analogiškos nusikalstamos veikos jis teisiamas trečią kartą iš eilės (t. 1, b. l. 143–169)), o tai rodo, kad jis yra nusikalsti linkusi asmenybė ir iš ankstesnių teistumų teigiamų išvadų nedaro, nes paskutinius du kartus jam buvo paskirtos arešto bausmės, kurios nuo naujo nusikaltimo padarymo jo neatgrasė, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad T. R., kuriam nustatytas net 3.30 promilės neblaivumas, automobilį vairavo krašto kelyje dienos metu esant intensyviam eismui, pavojingai manevruodamas ir priversdamas kitus vairuotojus automobilius stabdyti ir palaukti, kol jis atlaisvins kelią, tokiais veiksmais keldamas realų pavojų eismo saugumui, savo ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei jų turtui, apylinkės teismas padarė išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant didesnį nei jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijos vidurkis.

15. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam T. R. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir, priešingai apelianto tvirtinimui, tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų T. R. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

16. Pažymėtina, kad nuteistojo padaryta veika yra tyčinė, vairuodamas automobilį būdamas neblaivus (nustatytas net 3,30 promilės neblaivumas, kuris yra artimas sunkiam girtumo laipsniui), T. R. neabejotinai kėlė realią grėsmę tiek savo paties, tiek kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei bei turtui, ir tik dėl atsitiktinumo jis išvengė labai skaudžių tokio savo neatsakingo elgesio pasekmių. Inkriminuotą nusikaltimą T. R. padarė būdamas praeityje 7 kartus teistas, iš jų ne kartą už analogiško pobūdžio nusikaltimą – automobilio vairavimą esant neblaiviam (t. 1, b. l. 143–152, 154–158, 159–160), turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos pusmečiui po Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-02-01 baudžiamojo įsakymo, kuriuo jis, be kita ko, buvo pripažintas kaltu už analogiško pobūdžio nusikaltimą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020-12-28 apie 20.55 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 3.16 promilės neblaivumas) ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, įsiteisėjimo (2021-02-23). Anksčiau jam paskirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – jo nepataisė, nes, kaip matyti, nepraėjus nė pusmečiui po Tauragės apylinkės teismo 2021-02-01 baudžiamojo įsakymo, kuriuo jis, be kita ko, buvo pripažintas kaltu už automobilio vairavimą esant neblaiviam, 2021-08-22 jis vėl padarė analogišką tyčinį nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas šioje byloje. Šie duomenys rodo, kad T. R. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad apelianto antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir švelnesnės bausmės paskyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Kadangi šį nusikaltimą, būdamas beveik sunkaus girtumo būsenos, T. R. padarė ką tik atlikęs arešto bausmę už analogiško nusikaltimo padarymą, skirti jam švelnesnę, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padarytas tyčinis savo pobūdžiu pavojingas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, T. R., skirtingai, nei deklaruojama jo apeliaciniame skunde, nesistengia pakeisti, pasekmė. Be to, T. R. nusikalto, būdamas praeityje baustas administracine tvarka, iš jų ne kartą už neblaivaus pasirodymą viešosiose vietose, ir kitus administracinius nusižengimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 170–173), tai rodo, kad jokių išvadų dėl alkoholio vartojimo jis nedaro. Todėl tai, jog T. R. nebe pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra ne atsitiktinis reiškinys jo gyvenime, o dėsninga jo paties pasirinkto gyvenimo būdo – girtavimo ir teisės pažeidimų darymo, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių – pasekmė. Aptartų duomenų visumos kontekste nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis padarė išvadas, alkoholio nebevartoja, atsiribojo nuo blogą įtaką dariusių draugų ir savo dėmesį skiria šeimai, nesudaro pagrindo švelninti bausmę. Įvertinusi nuteistojo asmenybę, jo pasikartojantį nusikalstamą elgesį, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris sistemingai daro nusikalstamas veikas (iš jų ir analogiškas), ir kitus teisės pažeidimus, dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o toks manymas pagal BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas yra būtina ir privaloma sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo institutui taikyti.

17. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam T. R. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, todėl darytina išvada, jog jam nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę.

18. T. R. taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metų laikotarpiui, apeliaciniame skunde pažymėdamas, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad įvykio metu būtų buvęs sukeltas eismo įvykis, turtinė ir neturtinė žala niekam nepadaryta, todėl nustatytas maksimalus šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga, prieštaraujanti teismų praktikai tokio pobūdžio bylose (kai dėl neblaivaus vairuotojo veiksmų nekyla eismo įvykis, nesužalojami kiti asmenys ar jų turtas) priemonė.

19. Pagal teismų praktiką, BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialiąja teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

20. Kaip minėta, T. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį, t. y. kad T. R. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisykles, t. y. vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam alkotesteriu nustatytas net 3,30 promilės neblaivumas, neturėdamas tam specialios teisės, bet savavališkai tokia teise naudodamasis, kartu atsižvelgdamas ir į kitas T. R. atsakomybei individualizuoti reikšmingas aplinkybes (nusikalto ne pirmą kartą, turėdamas neišnykusį teistumą, metų laikotarpyje padarė analogišką nusikaltimą, būdamas praeityje taip pat teistas už vairavimą esant neblaiviam, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų ir kt.), siekdamas sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų, nusprendė, kad yra pagrindas paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metų laikotarpiui, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą pradedant skaičiuoti nuo 2021-08-23.

21. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, įvertinus T. R. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir aplinkybes – jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, susijusį su šiurkščiu Kelių eismo taisyklių pažeidimu, – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas net 3,30 promilės neblaivumas, tokiais savo veiksmais keldamas realią grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui, sveikatai ir net gyvybei, taip pat įvertinus T. R. asmenybę (praeityje teistas net 7 kartus, iš jų ne kartą už analogišką nusikaltimą), darytina išvada, kad apylinkės teismo nustatytas maksimalus 5 metų specialiosios teisės atėmimo terminas yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamai veikai, nuteistojo asmenybei ir baudžiamųjų priemonių paskirčiai, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jo trumpinti.

22. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo T. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metus, t. y. terminui, kuris atitinka BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytos šios priemonės taikymo termino maksimumą, yra proporcinga padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei. Trumpesnio, nuteistojo poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialiąja teise termino nustatymas, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užkardyti nusikalstamų veikų, kurios padaromos naudojantis viena ar kita turima specialiąja teise, padarymą, sąmoningai sugriežtino šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą. Be to, įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis ar sunkus apsvaigimo laipsnis, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad T. R. pirmosios instancijos teismo paskirta aptariama baudžiamojo poveikio priemonė savo trukme yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, ji neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo nuteistojo akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas T. R., kuris analogišką pavojingą nusikaltimą padaro ne pirmą kartą, nepaisydamas teismo draudimo naudotis specialiąja teise, turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai ir vėl nepasikartotų, – kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevairuotų transporto priemonės ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui.

23. T. R. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu išieškoti iš jo konfiskuotino turto – automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 190 Eur, apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad nors byloje esanti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad V. R. minėtą automobilį pirko už 300 Eur kainą, tačiau teismas, neįvertinęs realios šios transporto priemonės būklės, priteisė iš jo net 1 190 Eur šio automobilio vertę neva atitinkančią pinigų sumą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skundo argumentai, kad teismas neteisingai nustatė konfiskuotino turto, kaip nusikalstamos veikos priemonės, t. y. automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir priklausančio trečiajam asmeniui – V. R. vertę, nepagrįsti.

24. Turto konfiskavimas yra viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kai sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019).??? Baudžiamajame įstatyme – BK 72 straipsnio 5 dalyje – nurodyta, kad iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. BK 72 straipsnio 5 dalies aspektu sprendžiant dėl konfiskuotino automobilio vertės nustatymo (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, anksčiau BK 281 straipsnio 7 dalis) teismų praktikoje paprastai yra taikomas transporto priemonės rinkos vertės kriterijus, t. y. tokio automobilio vertė yra nurodoma pagal vidutinę tokios transporto priemonės rinkos kainą. Atitinkamai kasacinėse nutartyse konfiskuotinos transporto priemonės vertę išreiškia jos rinkos kaina, dėl to sąvokos „turto vertė“ ir „kaina“ nutartyse vartojamos kartu. Tačiau bet kuriuo atveju, išieškant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (esant BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytam pagrindui), turi būti nustatoma įrankio, priemonės arba rezultato vertė pinigine išraiška, kuri (konfiskuotino turto vertė) yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodinėjimo taisykles.

25. Pirmosios instancijos teismas iš T. R., padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nusprendė išieškoti konfiskuotino automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę, į kurią įskaičiuotas PVM, atitinkančią pinigų sumą – 1 190 Eur (BK 72 straipsnio 5 dalis). Teismas tokį sprendimą priėmė įvertinęs byloje esančią VšĮ „Emprekis“ pažymą, kurioje nurodyta, kad vidutinė tokios transporto priemonės kaina Lietuvoje su PVM yra 1 190 Eur (1 t., b. l. 47). T. R. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde, kaip minėta, pažymėdamas, kad priteisdamas iš jo net 1 190 Eur minėto automobilio vertę neva atitinkančią pinigų sumą, teismas neįvertino aplinkybės, jog V. R. minėtą automobilį pirko už 300 Eur. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl konfiskuotino turto vertės, remtis byloje pateiktoje automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartyje, kuri, pažymėtina, sudaryta nusikaltimo padarymo dieną, nurodyta šio automobilio kaina – 300 Eur, nesant byloje jokių duomenų dėl konfiskuotino turto tikrosios vertės, taikant individualų vertinimą, ar tokios vertės sumažėjimo (pvz., dėl turto nusidėvėjimo, sugadinimo ar pan.), nėra pagrindo. Automobilio savininkas V. R. parodė, kad automobilis, išskyrus kartais stringantį stabdį, buvo techniškai tvarkingas. Kaip minėta, pagal teismų praktiką, konfiskuotinos transporto priemonės vertę, nesant individualaus vertinimo, išreiškia jos rinkos kaina. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2020-06-19 nutartyje Nr. 2K-7-12-495/2020, be kita ko, pažymėjo, kad konkreti pinigų suma už konfiskuotiną turtą atitinka turto rinkos kainą. Šiuo atveju, kaip minėta, tokių pat pagaminimo metų ir techninių charakteristikų, kaip automobilio „Mazda Premacy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaina Lietuvoje su PVM, pagal VšĮ „Emprekis“ pažymą, yra 1 190 Eur. Nesant byloje kitų reikšmingų duomenų dėl kitokios konfiskuotino turto tikrosios vertės, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti būtent tokią vertę atitinkančią pinigų sumą iš nuteistojo T. R. šiuo konkrečiu atveju yra teisingas ir atitinka teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose.

26. Dėl išvardytų motyvų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo T. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

27. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šioje byloje 2022-03-02 pateikė pažymą Nr. (12.34 Mr) PT-1734 (t. 2, b. l. 80), kurioje prašoma iš T. R. priteisti valstybei 96,60 Eur išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

28. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Taigi, nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip ir nagrinėjamu atveju, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės ir nuteistojo turtinė padėtis.

29. Šiuo atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame jis išreiškė poziciją bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka, t. y. nerengiant teismo posėdžio. Tačiau, atsižvelgiant į T. R. apeliacinio skundo reikalavimus, kuriais, be kita ko, jis prašė jį išteisinti, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo inicijuotas valstybės, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, nes pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtinas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir įvertinus nuteistojo teisinę padėtį (nedirba, turto ir pajamų neturi, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, konfiskuota ženkli pinigų suma), nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos teisinės pagalbos apeliacinio proceso metu išlaidos iš nuteistojo T. R. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Edita LapinskienėDaiva JazbutienėLinas Pauliukėnas