Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3420-937/2021 pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. I. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas V. I. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

15.2. Teismas nepagrįstai reikalavimą dėl negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo prilygino kompensuojamosioms palūkanoms, kurių dydis negalėjo viršyti Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., nors ieškovė ieškiniu net nereiškė reikalavimo dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Šiuo metu ieškovės patiriami nuostoliai negautų pajamų pavidalu ir tie nuostoliai, kuriuos ieškovė patirs, pasibaigus sutarties, jeigu ji nebūtų nutraukta, terminui, yra ir bus didesni nei Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 str. ar kitame įstatyme įtvirtinto dydžio netesybos/kompensuojamosios palūkanos už termino įvykdyti prievolę pagal vartojimo kredito sutartį praleidimą. Teisės aktai ir teismų praktika nedraudžia ieškovei prašyti teismo priteisti didesnius nuostolius nei numatyta teisės aktuose. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kreditoriui gali būti priteisiamos negautos pajamos (nuostoliai) tiek sutarties galiojimo laikotarpiu, jeigu ji nebūtų nutraukta, tiek ir laikotarpiu, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tačiau šių negautų pajamų (nuotolių) dydį kreditorius privalo įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

16. Atsakovas V. I. nepateikė atsiliepimo į ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, t. y. šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė nekyla nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2 str., 6.221 str.). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, t. y. atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.

17. Pagal CK 6.221 str. 1–3 d. sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

18. Pagal CK 6.249 str. 1 d. asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami, kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai pagal CK 6.249 str., atlygintini kaltosios šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus vartojimo kredito sutartį prieš terminą: 1) pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; 2) kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; 3) pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 aiškiai nurodė, kad paskolos davėjas turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas vartojimo paskolą pradinei kreditorei turėjo grąžinti ir mokėti 29,25 % dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas iki 2022 m. rugpjūčio 30 d., tačiau pradinė kreditorė vienašališkai sutartį nutraukė 2020 m. liepos 2 d. dėl to, kad atsakovas 3 mėnesius iš eilės pradelsė mokėti įmokas. Mokėjimo (pelno) palūkanų dydis buvo nustatytas tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos vartojimo paskolos sutarties specialiosios dalies sąlygose, kuriose yra nurodytas mokėjimo grafikas. Mokėjimo grafike aiškiai atsispindi grąžinama palūkanų suma, kurią atsakovas turėjo sumokėti iki vartojimo paskolos sutarties termino pabaigos, t. y. per visą sutarties laikotarpį, jei sutartis būtų vykdoma tinkamai, atsakovas turėtų sumokėti 128,36 Eur palūkanų, tačiau sutartis buvo nutraukta nuo 2020 m. liepos 2 d. Laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki sutarties nutraukimo atsakovas sumokėjo 29,37 Eur palūkanų, likdamas skolingas 26,72 Eur palūkanų sumą, kurias pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės naudai. Paskolos sutartį nutraukus, pagal aktualią kasacinio teismo praktiką turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, kurios nebenumato kreditoriui teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra. Vadinasi, negautų pajamų (nuostolių) tiksli suma, skaičiuojant nuo vartojimo paskolos sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 2 d. iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2022 m. rugpjūčio 30 d., yra 72,27 Eur (128,36 - 29,37 - 26,72), t. y. būtent tokią mokėjimo (pelno) palūkanų sumą pradinė kreditorė, o šiuo metu ieškovė, būtų gavusi, jei atsakovas tinkamai įvykdytų vartojimo paskolos sutartį. Mokėjimo (pelno) palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, todėl kreditoriaus planuotos gauti palūkanos už visą vartojimo paskolos sutarties laikotarpį vertintinos, kaip orientacinė negautų pajamų suma, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodytus išaiškinimus dėl negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo galėtų būti priteisiama iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytą 72,27 Eur pajamų (mokėjimo palūkanų forma) sumą pradinė kreditorė, o šiuo metu apeliantė, neturėjo ir negali turėti lūkesčio gauti anksčiau nei nurodyta vartojimo paskolos sutartyje. Aplinkybė, kad jei atsakovas tinkamai vykdytų sutartį, tai pradinė kreditorė galėtų perskolinti lėšas ir gauti nenutrūkstamas pajamas, nėra susijusi su šiai bylai aktualia vartojimo paskolos sutartimi ir nereiškia, jog pradinė kreditorė, negavusi iš atsakovo įmokų pagal grafiką, negalėjo sudaryti kitų sandorių su kitais asmenimis. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tinkamo vartojimo paskolos sutarties vykdymo atveju atsakovas ne tik sumokėtų visas mokėjimo palūkanas pagal grafiką, bet ir administravimo mokestį (jo likutį), nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtina (CPK 312 str.).

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nepagrįstai sieja negautas pajamas su atitinkamu mokėjimo palūkanų procentiniu dydžiu nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos, nes tokiu atveju negautų pajamų suma ženkliai viršytų sumą, kurią pradinė kreditorė, o šiuo metu ieškovė, pagrįstai ir teisėtai galėjo tikėtis gauti tuo atveju, jei vartojimo paskolos sutartis būtų tinkamai vykdoma iki vartojimo paskolos grąžinimo termino pabaigos. Šią išvadą aiškiai patvirtina vartojimo paskolos sutarties specialiosios dalies sąlygose nurodytas mokėjimo grafikas, pagal kurį kas mėnesį mokėtinų palūkanų suma nuolat mažėtų, jei atsakovas tinkamai vykdytų sutartį, t. y. kiekvieną mėnesį mokėtų įmokas. Akivaizdu, kad jei apeliantės prašymu negautos pajamos už negrąžintą vartojimo paskolos sumą būtų priteistos nuo vartojimo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki visiškos paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo paskolos sutarties termino pabaigos, tai tokiu atveju ieškovė gautų daugiau pajamų nei galėjo tikėtis pagal sutarties nuostatas, t. y. iš esmės nepagrįstai praturtėtų. Aplinkybė, kad po vartojimo paskolos sutarties nutraukimo mokėjimo grafikas, kuris yra sudėtinė sutarties dalis, neteko galios, nereiškia, jog tokiu mokėjimo grafiku negalima vadovautis, apskaičiuojant realias ieškovės negautas pajamas.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės reikalavimas priteisti 29,25 % dydžio negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito 226,82 Eur sumą nuo sutarties termino pabaigos 2022 m. rugpjūčio 30 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos iš esmės laikytinas reikalavimu priteisti kompensuojamąsias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo paskolos sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos ir yra nepagrįstas. Ieškinyje nurodyta, kad negautas pajamas sudaro: 1) 28,17 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 2 d. iki ieškinio parengimo 2020 m. gruodžio 4 d., viso už 155 dienų, nuo negrąžintos kredito dalies (226,82 Eur x 29,25 % / 365 dienų x 155 dienų); 2) 29,25 % mokėjimo (pelno) palūkanos už negrąžintą vartojimo kredito 226,82 Eur sumą nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos 2022 m. rugpjūčio 30 d.; 3) 29,25 % mokėjimo (pelno) palūkanos už negrąžintą vartojimo kredito 226,82 Eur sumą nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės siekis prisiteisti negautas pajamas nuo visos nesumokėtos paskolos sumos iš esmės reiškia, jog apeliantė siekia prisiteisti ne tik negautas pajamas, tačiau ir kompensacines palūkanas (netesybas), nors tokie reikalavimai pažeidžia vartotojo teisėtus interesus ir yra nesąžiningi vartotojo požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos bei prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatoms. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 % pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 str.). Kompensuojamųjų palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl nurodytoje įstatymo normoje netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Vadinasi, vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė negu Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytas 0,05 % netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) už kiekvieną pavėluotą dieną dydis (arba 18 % metinė norma). Nagrinėjamu atveju vartojimo paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 p. nurodyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (29,25 %) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo atsakomybės už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą dydis (29,25 %) yra akivaizdžiai nesąžiningas ir neproporcingai didelis vartotojo atžvilgiu, nes pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas kompensuojamųjų palūkanų dydis negali viršyti 18 %. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva pripažino negaliojančia vartojimo paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 p., kuriame numatyta neproporcingai didelė atsakovo atsakomybė (29,25 % kompensuojamųjų palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos iki visiškos paskolos grąžinimo) už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą.

24. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė nuo vartojimo paskolos sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 2 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo paskolos sutarties termino pabaigos 2022 m. rugpjūčio 30 d., turėjo teisėtą lūkestį gauti 29,25 % mokėjimo palūkanų, t. y. pajamų sumą kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos paskolos sumos likučio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 41,34 Eur negautų pajamų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 2 d. iki sprendimo už akių priėmimo 2021 m. sausio 27 d., taip pat 29,25 % negautų pajamų, skaičiuojamų nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio: 2021 m. sausio 30 d. – 164,81 Eur, 2021 m. vasario 28 – 158,32 Eur, 2021 m. kovo 30 d. – 151,67 Eur, 2021 m. balandžio 30 d. – 144,86 Eur, 2021 m. gegužės 30 d. – 137,88 Eur, 2021 m. birželio 30 d. – 130,73 Eur, 2021 m. liepos 30 d. – 123,41 Eur, 2021 m. rugpjūčio 30 d. – 115,91 Eur, 2021 m. rugsėjo 30 d. – 108,22 Eur, 2021 m. spalio 30 d. – 100,35 Eur, 2021 m. lapkričio 30 d. – 92,29 Eur, 2021 m. gruodžio 30 d. – 84,03 Eur, 2022 m. sausio 30 d. – 75,57 Eur, 2022 m. vasario 28 d. – 66,90 Eur, 2022 m. kovo 30 d. – 58,02 Eur, 2022 m. balandžio 30 d. – 48,92 Eur, 2022 m. gegužės 30 d. – 39,60 Eur, 2022 m. birželio 30 d. – 30,05 Eur, 2022 m. liepos 30 d. – 20,27 Eur, 2022 m. rugpjūčio 30 d. – 10,25 Eur. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus dalyje dėl negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo už akių priėmimo dienos, taip pat 29,25 % negautų pajamų, skaičiuojamų nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, tinkamai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodytus išaiškinimus dėl negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė pajamas (29,25 % mokėjimo palūkanų forma) turėjo teisėtą lūkestį gauti kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnes, kaip konkretų mėnesį turėjęs būti neapmokėtas kredito likutis pagal grafiką. Pagal grafiką kredito įmokos turėjo būti mokamos kiekvieno mėnesio 30 dieną. Ieškovė (pradinė kreditorė) sutartį vienašališkai nutraukė 2020 m. liepos 2 d., pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė 41,34 Eur negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo už akių priėmimo 2021 m. sausio 27 d., todėl pirmoji negautų pajamų įmoka turi būti skaičiuojama nuo pagal grafike nurodytos 2021 m. sausio mėn. negrąžinto kredito dalies 28 d., o likusios – pagal grafiką, t. y. kiekvieno mėnesio 30 d. (vasario 28 d.) iki 2022 m. rugpjūčio 30 d. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas atitinkamai patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių rezoliucinės dalies 3 pastraipoje: vietoj „2021-01-30 – 164,81 Eur“ nurodyti „2021-01-28 – 164,81 Eur“, nes pirmosios instancijos teismo nurodyta kita data (diena), nuo kurios skaičiuojamos negautos pajamos, iš esmės laikytina rašymo apsirikimu, kurio ištaisymas nekeičia sprendimo už akių esmės (CPK 276 str.).

26. Pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad analogiškos praktikos dėl negautų pajamų priteisimo yra laikomasi Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-890-855/2021, 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-944-933/2021, 2021 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1017-866/2021, 2021 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1007-258/2021, 2021 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1074-864/2021 ir kt.). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja apeliantės nurodytomis kitose apeliacinės instancijos teismų bylose priimtomis nutartimis, nes jos yra priimtos iki naujai pradėtos formuoti teismų praktikos analogiškose bylose Vilniaus apygardos teisme.

28. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 6.37–6.38 str., 6.71 str., 6.189 str., 6.210 str., 6.249 str., 6.870–6.873 str., 6.886 str.; Teismų įstatymo 33 str.; Vartojimo kredito įstatymo 11 str.; CPK 2 str., 4 str., 7 str., 178 str., 185 str.).

29. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos iš atsakovės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą už akių palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimo už akių rezoliucinės dalies 3 pastraipoje: vietoj „2021-01-30 – 164,81 Eur“ nurodyti „2021-01-28 – 164,81 Eur.

Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.