- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- e2A-655-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-07272-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- L. M.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Sankauskaitės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-689-589/2019 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei L. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – P. Š., A. Š., J. L., R. L., A. K., P. L., Panevėžio 3-ojo notarų biuro notarei Virginijai Pupkienei dėl pareiškimo apie palikimo priėmimą pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. L. prašė teismo pripažinti negaliojančiu atsakovės L. M., Panevėžio miesto 3-ojo notaro biurui pateiktą 2017-06-28 pareiškimą apie palikimo priėmimą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog mirusysis A. L. 1-4 eilės įpėdinių neturėjo, o jo, V. L. tėvas R. L., miręs po A. L. mirties, buvo penktos eilės mirusiojo įpėdinis. Teigė, kad A. L. 2017-02-20 Panevėžio miesto 2-me notaro biure sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovei L. M.. Teigė, kad L. M. 2016-09-26 - 2016-10-07 laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre darbuotoja vienkartiniams pavedimams ir su velioniu A. L. susipažino atlikdama savo, kaip socialinės darbuotojos pareigas. Nurodė, kad 2017-06-28 pareiškimas apie palikimo priėmimą pripažintinas negaliojančiu sandoriu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarka ir gerai moralei.
3. Ieškovas nurodė, kad velionis A. L. buvo uždaro būdo, nebuvo linkęs pasitikėti kitais asmenimis, dažnai keisdavo nuomonę, jį kankino nuolatiniai niekuo nepagrįsti įtarimai dėl kitų asmenų ketinimų jį nunuodyti. Dėl A. L. savarankiškumo stokos, protinių sutrikimų ir vienišumo, jis buvo pažeidžiamas, negalintis suvokti tarp jo ir L. M. esančio santykio tikrosios esmės. Atsakovė turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip jos pasinaudojimas savo padėtimi, susidariusia dėl jos atliktų darbo pareigų pagal darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centru. Tinkamai laikantis savo, kaip socialinės darbuotojos, etikos, atsakovė turėjo vengti bet kokių turtinių ir neturtinių santykių su A. L. sudarymo. Nurodė, kad atsakovė L. M., priimdama palikimą, pažeidė moralines teises normas, t.y., gavo atlygį už darbą, kuris jai buvo privalomas kaip socialinei darbuotojai. Teigė, kad atsakovė turėjo suprasti ir įvertinti mirusiojo valią bei atsisakyti priimti palikimą pagal testamentą, suprasdama, kad ji tokio atlygio nenusipelnė.
Atsiliepimas
4. Atsakovė L. M. ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad priimdama palikimą nei įstatymų reikalavimų, nei bendrųjų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų nepažeidė. Teigė, jog nors kurį laiką teikė socialinę pagalbą A. L., tačiau su juo bendravo ir vėliau, o priimdama mirusiojo palikimą, įvykdė jo valią, nes pats mirusysis pasitikėjo ja ir po to, kai jis surašė testamentą, neieškojo kitų asmenų, kurie galėtų tinkamai įvykdyti jo valią dėl palaidojimo, kapo priežiūros. Nurodė, kad A. L. palaidojo jo prašytu būdu, savo lėšomis bei prižiūri jo kapą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Pirmosios instancijos teismas 2019-06-25 sprendimu ieškovo V. L. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo L. M. naudai bylinėjimosi išlaidas ir 45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
6. Teismas nustatė, kad 2017-02-20 Panevėžio m. 2-ojo notarų biuro notarės Ž. Barovskienės patvirtintu testamentu, A. L. visą savo turtą po mirties paliko L. M.. Nurodė, kad ieškovas ginčijo mirusiojo testamentą, tačiau Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-01-08 sprendimu ieškinys dėl 2017-02-20 testamento pripažinimo negaliojančiu atmestas ir Panevėžio apygardos teismo 2019-04-19 nutartimi sprendimas paliktas nepakeistu.
7. Nustatė, kad (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016-03-02 sprendimu Nr. 55-42 A. L. 2016-03-07 buvo paskirtos pagalbos į namus paslaugos. Nurodė, kad atsakovė L. M. dirbo (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre darbuotoja vienkartiniams pavedimams nuo 2016-09-26 iki 2016-10-07 ir A. L. pagalbos į namus paslaugas teikė lankydama jį pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, viso 13 val.. Pagalbą sudarė kambario ir virtuvės sutvarkymas, maisto gaminimas, indų plovimas, bendravimas. Nustatė, kad 2017-06-28 Panevėžio miesto 3-jam notarų biurui atsakovė L. M. pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimą pagal testamentą po A. L. mirties.
8. Teismas nurodė, kad šalys neginčija aplinkybės, jog atsakovė ir mirusysis susipažino atsakovei atliekant savo kaip socialinės darbuotojos pareigas, tačiau atsakovės ir mirusiojo A. L. bendravimas tęsėsi ir vėliau, atsakovei nevykdė socialinės darbuotojos pareigų. Tai, kad A. L. ir atsakovė pakankamai artimai bendravo ir dėl šios priežasties buvo sudarytas testamentas atsakovės naudai, konstatuota Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-01-08 sprendime. Darė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti nustatytomis aplinkybėmis ar paneigiančių artimą atsakovės ir A. L. bendravimą.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2019-04-19 nutarties 37 punkte nurodyta, jog testamento sudarymo metu atsakovė socialinių paslaugų neteikė, dirbo užsienyje, su velioniu bendrauti galėjo tik ryšio priemonėmis. Teismas konstatavo, kad pateikdama pareiškimą dėl palikimo priėmimo, atsakovė nedirbo socialine darbuotoja, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo atstovų argumentais, jog atsakovė L. M. pažeidė geros moralės normas.
10. Nurodė, kad atsakovė bendravo su A. L. iki pat jo mirties, įvykdė mirusiojo valią dėl laidojimo, prižiūri jo kapus. Atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei aplinkybes, nustatytas nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-812/2019, teismas konstatavo, kad A. L. buvo šviesaus proto, suprantantis savo veiksmų pasekmes, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad buvo pasinaudota jo negalia ar negalėjimu suvokti. Nurodė, kad įstatymai nedraudžia asmeniui laisva valia pasirinkti kam palikti turtą po savo mirties.
11. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas darė išvadą, kad priimdama palikimą po mirusiojo A. L. mirties, atsakovė L. M. nepažeidė nei geros moralės normų, nei viešosios tvarkos. Pažymėjo, kad atsakovė įgyvendino savo teisę priimti palikimą laisva valia esant sudarytam mirusiojo testamentui. A. L., po mirties turtą palikdamas atsakovei, išreiškė savo valią, kurią gerbti įpareigoja geros moralės normos. Konstatavo, jog palikimo priėmimas nepažeidė kitų asmenų subjektinių teisių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas V. L. prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės L. M. bylinėjimosi išlaidas.
13. Tvirtina, kad sprendime išdėstyti teismo motyvai nepateisina atsakovės L. M. elgesio – pareiškimo pateikimo. Nurodo, jog mirusysis A. L. iki 2017-02-20 testamento sudarymo, 2016-01-13 testamentu, patvirtintu Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarės Ž. Barovskienės, visą savo turtą buvo palikęs jam, kuris, kaip mirusiojo giminaitis, būtų paveldėjęs visą giminaičio A. L. turtą. Nurodo, kad po 2016-01-13 testamento sudarymo, V. L. pasiūlė persikelti į jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), jį tinkamai prižiūrėti bei rūpintis juo, tačiau A. L. atsisakė, siekdamas išlaikyti savarankiškumą. Tvirtina, kad nuolatos su A. L. bendraudavo, jo sveikatos būklės ir priežiūros klausimais bendravo su (duomenys neskelbtini) paslaugų centro socialine darbuotoja Z. F., kuri giminaitį prižiūrėjo. Nurodo, kad apie A. L. mirtį buvo informuotas praėjus beveik mėnesiui po jo mirties.
14. Nurodo, kad atsakovė L. M., kuriai A. L. 2017-02-20 testamentu paliko visą savo turtą, su mirusiuoju nebuvo susieta jokiais giminystės ryšiais, su juo susipažino vykdydama darbines funkcijas, todėl Panevėžio miesto 3-iajam notaro biurui jos 2017-06-28 pateiktas pareiškimas apie palikimo priėmimą prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei ir turi būti pripažintas negaliojančiu.
15. Nesutinka su teismo argumentais nevertinti atsakovės elgesio per socialinės darbuotojos etikos normas, nes jo nuomone, tokia teismo argumentacija sudaro sąlygas socialiniams darbuotojams išvengti jiems taikomų etikos nuostatų laikymosi. Mano, jog teismas turėjo vertinti ne formalų aspektą, ar santykiai tarp atsakovės ir velionio vystėsi vien tik atsakovės darbo laiku ir laikotarpiu, ir ar atsakovė pareiškimą pateikė dar dirbdama socialine darbuotoja, ar ne, o įvertinti kaip susiformavo atsakovės ir testatoriaus santykis, kad šiam santykiui susiformuoti įtaką turėjo atsakovės atliekamos socialinės darbuotojos darbo pareigos.
16. Teigia, kad dėl A. L. savarankiškumo stokos, protinių sutrikimų ir vienišumo, kas yra patvirtinta liudytojų parodymais išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.e2-24-812/2019 priimtu 2019-01-08 sprendimu, jis buvo ypatingai pažeidžiamas, negalintis suvokti tarp jo ir L. M. esančio santykio tikrosios esmės bei L. M., kaip (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro darbuotojos, teiktą pagalbą klaidingai laikė geranoriška ir savanoriška jos veikla.
17. Tvirtina, jog nepriklausomai nuo to, ar A. L. iš tiesų nutarė sudaryti testamentą atsakovės L. M. naudai, ar ne, bet kuriuo atveju atsakovė turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip jos pasinaudojimas savo padėtimi, susidariusia dėl jos atliktų darbo pareigų pagal darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centru. Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės darbo pareigų atlikimas neturėjo įtakos pareiškimo vertinimui socialinio darbuotojo etikos normų aspektu. Nurodo, jog akivaizdu, kad testatoriaus geras ir artimas santykis ir netgi dėkingumas bei esminis noras palikti testamentu visą turtą atsakovei pradėjo formuotis dar tuo metu, kai ji jam teikė paslaugas pagal darbo sutartį ir jai buvo taikoma socialinio darbuotojo etikos normų visuma. Vėlesnis bendravimas tarp atsakovės ir A. L. neturėjo realios įtakos jo veiksmams, testamentu paliekant turtą, o buvo tiesiog šalių anksčiau pasiekto susitarimo ir pažadų vykdymas.
18. Teigia, kad priešingai, nei nurodė teismas, laikotarpis po to, kai atsakovė nustojo vykdyti socialinės darbuotojos pareigas iki testamento sudarymo, nebuvo toks reikšmingas testatoriaus valios susiformavimui, nes pati atsakovė kitoje civilinėje byloje nurodė, kad A. L. prašė jos jį prižiūrėti ir juo rūpintis, tačiau ji turėjo išvykti į (duomenys neskelbtini) ir todėl jokios realios pagalbos A. L. negalėjo suteikti ir nesuteikė. Tai reiškia, kad tuo laikotarpiu jau vyko tik santykių palaikymas, kuris savo intensyvumu ir turiniu nebeprilygo tam laikotarpiui, kai atsakovė teikė socialines paslaugas pagal darbo sutartį.
19. Nurodo, kad gera moralė ir vieša tvarka reikalauja, jog socialiniai darbuotojai, už darbo užmokestį atlikdami savo darbo pareigas ir dėl tokių pareigų ypatumo įgydami kliento pasitikėjimą, prieraišumą, prielankumą, vengtų bet kokių asmeninių turtinių santykių su šiais asmenimis. Tvirtina, kad tai numato ir Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekso 8.8.2 punktas. Nurodo, kad šis principas turi būti taikomas ir tada, kai socialinis darbuotojas nebeteikia paslaugų klientui, kaip socialinis darbuotojas, nes klientai turi būti apsaugomi ir nuo to, kad socialinis darbuotojas nepasinaudotų susidariusia situacija vėliau, kai socialinio darbuotojo ir kliento santykio formaliai nebereguliuoja socialines paslaugas teikiančio subjekto vidaus tvarkos, paslaugų teikimo taisyklės bei sutartys su klientu. Kad tokio pobūdžio veiksmai nesuderinami su atsakovės L. M. atliktomis pareigomis, patvirtina ir ta aplinkybė, kad pagal (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro direktoriaus patvirtintų vidaus darbo tvarkos taisyklių 60.19 p., pasinaudojimas pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims, arba dėl kitokių asmeninių paskatų, o pagal 60.22 p. veikos, turinčios neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nesuderinamu su (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro, kaip socialines paslaugas teikiančios įstaigos, veikla klientų atžvilgiu.
20. Nurodo, kad tinkamai laikantis savo, kaip socialinės darbuotojos, etikos, atsakovė L. M. turėjo vengti bet kokių turtinių ir neturtinių sandorių su A. L. sudarymo. Vertinant atsakovės, kaip socialinės darbuotojos, etikos nuostatas, jos atlikto darbo specifiką, A. L. savarankiškumo stoką, viešoji tvarka ir gera moralė reikalauja, kad atsakovė L. M. nepriimtų tokiomis aplinkybėmis įgyto A. L. palikimo.
21. Pažymi, kad socialinio darbuotojo etikos nuostatos nedaro jokių išimčių atsižvelgiant į kliento valią. Teigia, kad natūralu, jog klientai gali jaustis dėkingi socialinių darbuotojų atžvilgiu ir gali visiškai sąmoningai norėti jiems atsidėkoti už atliekamas darbo funkcijas, tačiau bet koks tokio atsidėkojimo priėmimas, nepriklausomai nuo kliento noro atsidėkoti motyvų, yra neteisėtas ir neleistinas atlygio paėmimas už darbo funkcijų atlikimą. Tvirtina, jog byloje visiškai neturi teisinės reikšmės testatoriaus A. L. valia ir jos vertinimas.
22. Nurodo, kad teismas nevertino byloje pateiktos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonės dėl socialinio darbuotojo ir asmens, kuriam teikiama socialinė pagalba, tarpusavio sandorių. Be to, nepagrįstai analizavo testatoriaus valią ir jos turinį, ir ja remdamasis atmetė ieškinį, nes kliento valia negali būti pagrindas socialiniam darbuotojui nesilaikyti jam taikomos etikos ir todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės pareiškimas dėl palikimo priėmimo laikytinas neprieštaraujančiu gerai moralei ir viešai tvarkai.
23. Tvirtina, kad draudimas socialiniam darbuotojui sudaryti sandorius su klientu negali apriboti socialinio darbuotojo veiksmų formaliai vien tik tuo laikotarpiu, kol jis tiesiogiai atlieka savo, kaip socialinio darbuotojo, pareigas. Nurodo, kad šis draudimas turi būti taikomas ir tada, kai socialinis darbuotojas nebeteikia paslaugų klientui, kaip socialinis darbuotojas, tačiau ir toliau palaiko su buvusiu klientu artimus santykius ir teikia jam paslaugas.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
25. Nurodo, kad priešingai nei tvirtinama skunde, byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nesirūpino A. L., neteikė jam jokios konkrečios paramos, jo neprižiūrėjo, su juo faktiškai nebendravo ir pats pripažino, kad jų ryšys nutrūko po ginčo telefonu rugsėjo mėnesį. Vėliau ieškovas niekada A. L. neskambino, nesidomėjo jo sveikata, nesuteikė jokios realios pagalbos, būtent todėl A. L. pakeitė testamentą ir nei karto nesuabejojo savo valia.
26. Teigia, kad jokių etikos ir moralės normų ji nepažeidė, nebuvo pasirašiusi Socialinių darbuotojų etikos kodekso, nebuvo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos narė. Nurodo, kad byloje pateikta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonė dėl socialinio darbuotojo ir asmens, kuriam teikiama socialinė pagalba, tarpusavio sandorių, nėra teismui privaloma, nes teismas sprendžia ginčą pagal faktines aplinkybes. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pateikta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonė išreikšta ne dėl jos veiksmų, o yra nuomonė apie kliento ir darbuotojo sudaromus sandorius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo V. L. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
28. Išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas tinkamai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, vertino šalių pateiktus įrodymus, nustatė visas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei savo išvadas, kad, priimdama mirusiojo palikimą, atsakovė nepažeidė nei geros moralės normų, nei viešosios tvarkos ir todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį, išsamiai motyvavo. Apeliacinio skundo argumentai, iš esmės analogiški teismo jau išnagrinėtiems, nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu ginčo situacijos teisiniu įvertinimu nedaro skundžiamo sprendimo nepagrįstu ar neteisėtu, nes ir apeliaciniame skunde nenurodoma jokių kokybiškai naujų argumentų dėl ginčo situacijos, o iš esmės atkartojami pirmosios instancijos teismo išanalizuoti teiginiai. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo išvadomis bei nenustačiusi absoliučių skundžiamo sprendimo pagrindų, nesikartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
29. Apeliantas V. L. nesutinka su skundžiamu sprendimu tvirtindamas, kad atsakovės L. M. 2017-06-28 pateiktas pareiškimas apie palikimo priėmimą turi būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes atsakovė su mirusiuoju susipažino atlikdama savo, kaip socialinės darbuotojos pareigas ir būtent šis veiksnys nulėmė testamento sudarymą jos naudai. Apelianto teigimu, nepaisant testamento sudarymo aplinkybių, atsakovė turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip jos pasinaudojimas savo padėtimi, susidariusia dėl jos atliktų darbinių pareigų pagal darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centru.
30. Civilinio kodekso 1.81 straipsnio 1 dalis numato, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys ir jis yra įvairialypis, sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sąvoka „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji, sietina su gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo samprata, todėl, kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus geros moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovaujantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sandorius ginčijantis asmuo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-554/2014; Nr. 3K-3-12-701/2015, Nr. e3K-3-122-969/2018).
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016-09-08 - 2016-10-31 laikotarpiu atsakovė, Darbo biržos siuntimu, dirbo (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre viešuosius darbus vienkartiniams pavedimams ((duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro 2019-04-30 rašto S-1516(1.30) duomenys) ir lankomosios priežiūros darbuotojos Z. F. atostogų laikotarpiu nuo 2016-09-26 iki 2016-10-07 teikė A. L. pagalbos į namus paslaugą ((duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro 2017-07-14 rašto S-1396 duomenys). Nustatyta, kad 2017-02-20 Panevėžio m. 2-ojo notarų biuro notarės Ž. Barovskienės patvirtintu testamentu, A. L. visą savo turtą po mirties paliko atsakovei L. M.. Iš bylos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) A. L. mirė, o 2017-06-28 atsakovė Panevėžio miesto 3-jam notarų biurui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal testamentą po A. L. mirties.
32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad tuo, jog atsakovė susipažino su A. L., vykdydama socialinės darbuotojos pareigas ir jam mirus, pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo, ji pažeidė geros moralės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. L. pagalbos į namus paslaugą, kaip (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro darbuotoja, atsakovė teikė itin trumpą laiką (apie dvi savaites), tačiau ir vėliau jų bendravimas nenutrūko ir tęsėsi iki A. L. mirties. Tai patvirtina ir tos aplinkybės, kad 2016 metais atsakovė į savo namus parsivežė A. L. švęsti Šv.Kūčių, padėjo aplankyti ir sutvarkyti mirusių žmonų, kitų asmenų kapus, atsakovei išvykus dirbti į užsienį, bendraudavo su juo telefonu, o po A. L. mirties, atsakovė įgyvendino mirusiojo valią dėl palaidojimo būdo bei vietos. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. L. ir L. M. bendravimas buvo pakankamai artimas ir asmeniškas, o ne vien nulemtas kokių nors jam teikiamų paslaugų, todėl sutiktina su teismo išvada, kad pats faktas, jog A. L. ir L. M. susipažino atsakovei teikiant socialines paslaugas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad A. L. palikimo priėmimas, prieštarauja gerai moralei bei viešai tvarkai. Įvertintina aplinkybė, kad testamentą A. L. sudarė 2017-02-20, atsakovei dar 2017 m. sausio mėn. išvykus dirbti į Norvegiją, t.y., testamento sudarymo metu jos nesant Lietuvoje ir A. L. neteikiant jokių socialinių paslaugų, todėl konstatuoti, jog testamento sudarymą įtakojo atsakovės teiktos socialinės paslaugos negalima. Be to, priimdama palikimą po mirusiojo A. L. mirties, atsakovė nepažeidė nei geros moralės normų, nei viešosios tvarkos, o įgyvendino savo teisę priimti palikimą, esant laisva valia sudarytam mirusiojo testamentui. Sudarydamas testamentą atsakovės naudai, A. L. išreiškė savo valią, kurią gerbti taip pat įpareigoja geros moralės normos, todėl ta aplinkybė, kad L. M. nėra mirusiojo giminaitė, nėra pagrindas atsisakyti priimti palikimą.
33. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais nevertinti atsakovės elgesio vadovaujantis socialinės darbuotojos etikos normomis, nes mano, kad tokia teismo argumentacija sudaro sąlygas socialiniams darbuotojams išvengti jiems taikomų etikos nuostatų laikymosi. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsakovė (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre dirbo darbuotoja vienkartiniams pavedimams, t.y., ji minėtame centre buvo įdarbinta laikinai, dirbo iki 2016-10-31, o paslaugas A. L. teikė dar trumpiau - iki 2016-10-07. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės nuolatinė darbinė veikla būtų susijusi su socialiniu darbu bei asmenims teikiamomis viešosiomis paslaugomis. Be to, nėra duomenų, jog ji priklausytų (ar priklausė) Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijai, dėl ko jos veiksmus būtų galima vertinti vadovaujantis Socialinių darbuotojų etikos kodekso normomis, todėl minėti apelianto teiginiai atmestini ir dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
34. Apeliantas tvirtina, jog teismas nepagrįstai analizavo testatoriaus valią, jos turinį ir tuo pagrindu atmetė ieškinį, tačiau kartu didžiąją dalį apeliacinio skundo argumentų ir sudaro būtent argumentai, susiję su mirusiojo A. L. gebėjimais bei jam teikiamos pagalbos galimai klaidingu suvokimu, jo valios susiformavimui sudaryti testamentą atsakovės naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui, nes minėtos aplinkybės jau buvo tirtos ir dėl jų pasisakyta įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-01-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-24-812/2019, kuriuo ieškovo V. L. ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas ir sprendimas yra įsiteisėjęs (Panevėžio apygardos teismo 2019-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-345-755/2019). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose buvo konstatuota, jog mirusysis A. L. buvo šviesaus proto, suprantantis savo veiksmų pasekmes bei su atsakove L. M. jį siejo pakankamai artimas ryšys, kas ir nulėmė testamento sudarymą atsakovės naudai. Įrodymų, paneigiančių šias išvadas, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu ieškinio reikalavimų atmetimą nagrinėjamoje byloje, nulėmė ne testatoriaus valios vertinimas, o aplinkybė, kad ištyręs byloje pateiktų įrodymų visumą teismas sprendė, jog nėra pagrindo atsakovės veiksmus – pareiškimo dėl palikimo priėmimo pateikimą, pripažinti prieštaraujančius geros moralės normoms ar viešajai tvarkai. Nagrinėjamu apeliaciniu skundu minėtų teiginių apeliantas V. L. nepaneigė.
35. Byloje pateikta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonė dėl socialinio darbuotojo ir asmens, kuriam teikiama socialinė pagalba, tarpusavio sandorių yra tik bendroji nuomonė, tačiau neapima ginčo situacijos ir nėra teismui privaloma. Priimdamas sprendimą, teismas konkrečioje byloje vertina įrodymų visumą bei jų pagrindu daro vienokias ar kitokias išvadas (CPK 185 straipsnis), todėl priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vadovautis išimtinai minėtu dokumentu.
36. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
37. Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei L. M. priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Minėtos išlaidos nėra užaukštintos, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose rekomenduojamų dydžių ir yra pagrįsto s.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės L. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.