Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Evaldo Burzdiko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11777-717/2015 pagal ieškovų neveiksnios A. R., atstovaujamos globėjos ir ieškovės R. R., R. R. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretieji asmenys – E. K. ir Z. R., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Tokią pat poziciją dėl ieškovų reikalavimų nurodė tretieji asmenys E. K. ir Z. R.. Tretieji asmenys nurodė, kad vykdydami prevencinių priemonių planą, sulaikė ieškovę A. R.. Sulaikę ieškovę A. R. tretieji asmenys su ja elgėsi atsargiai, už rankos ją laikė nestipriai, matydami, kad ieškovė A. R. yra garbaus amžiaus, nedidelė, smulkaus kūno sudėjimo, o tai sąlygojo, jog ji ištrūko ir griuvo aukštielninka ant grindinio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą skundžia Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, prašo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl priteistos neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų ieškovams, šią ieškovų reikalavimų dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neužsimena apie tai, kad Kauno apskr. VPK Kauno m. Žaliakalnio PK A. R. atžvilgiu 2011-08-19 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-00898-11 pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 286 str. (pasipriešinimas valstybės tarnautojui). Šiame ikiteisminiame tyrime buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286 str., t. y. pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent pareigūnei E. K., dėl ko šiai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Ikiteisminis tyrimas A. R. atžvilgiu dėl aplinkybių pasikeitimo jai tapus nepavojinga buvo nutrauktas.

Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, atsakomybė pagal LR CK 6.271 str. negalima, todėl ieškovų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai PD prie LR VRM ir Kauno apskr. VPK, turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.

Nei ieškovai, nei pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų ir nepagrindė priežastinio ryšio, jog ieškovai patyrė neturtinę žalą dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė, kas nebuvo įrodyta, todėl civilinė atsakomybė pagal LR CK 6.250 str. negalima.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 str. 2 d. 1 p., sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo pavesti vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Skundžiamame sprendime yra labai detaliai išanalizuotas ir įvertintas ne tik konkrečių dviejų policijos pareigūnų, tiesiogiai kontaktavusių su nukentėjusiąja, bet ir valstybės aplaidumas organizuojant policijos darbą.

Skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad pareigūnai Z. R. ir E. K. nebuvo tinkamai pasiruošę vykdyti planinį patikrinimą turgavietėje: į patikrinimą jie vyko nuosavu automobiliu, nes Žaliakalnio nuovada turi tik vieną tarnybinį automobilį, kuriuo tarnybos reikalais buvo išvykęs nuovados viršininkas. Pareigūnė K. vilkėjo civiliais drabužiais, specialiųjų priemonių (guminės lazdos, antrankių ir kt.) neturėjo, nes šios priemonės nėra skirtos. Uniformos nedėvėjo dėl to, kad jos neturėjo (senoji buvo susidėvėjusi).

Skundžiamame sprendime teismas teisingai pažymėjo, kad jeigu įvykio vietoje būtų buvę bent du pareigūnai, tokios priemonės (kovinių imtynių veiksmų) nebūtų prireikę, būtų pakakę įtariamą pažeidėją laikyti už rankos.

Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybė nepakankamai skyrė lėšų ir žmoniškųjų išteklių tinkamam pareigūnų paruošimui ir techniniam jų veiklos aprūpinimui, kad incidento su A. R. būtų išvengta. Taigi teismo išvada, kad remiantis Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, yra pagrįsta. Šio straipsnio 4 d. nustato, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Skundžiamame sprendime teismas išsamiai pagrindė ir motyvavo tiek valstybės atsakomybės sąlygas, tiek žmogiškai ir jautriai atsižvelgė į ieškovų patirtą skausmą ir vargus slaugant negrįžtamai suluošintą ir neveiksnia tapusią motiną.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias ginčo sprendimui, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus itin išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti iš dalies, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Byloje kilo ginčas dėl valstybės atsakomybės ir pareigos atlyginti ieškovams neturtinę žalą.

Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad operaciją vykdžiusiems pareigūnams trūko mokymų ir tam tikro instruktažo, kad nebuvo individualizuojama daroma veika, t. y. naudojant priverstines prievartos priemones nebuvo atsižvelgta į pažeidimo mažareikšmiškumą, jo mažą pavojingumo visuomenei laipsnį, sulaikomo asmens amžių, sveikatos būklę, taigi valstybė nepasirūpino pareigūnų kvalifikacijos tobulinimu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad valstybė nepakankamai skyrė lėšų ir žmoniškųjų išteklių tinkamam pareigūnų paruošimui ir techniniam jų veiklos aprūpinimui. Kaip nustatyta byloje pareigūnai neturėjo transporto, darbo funkcijoms vykdyti naudojo nuosavą automobilį, pareigūnė E. K. neturėjo uniformos nei specialiųjų skiriamųjų ženklų, tad dirbo vilkėdama civiliais rūbais, tame tarpe veikdama viena pareigūnė negalėjo tinkamai susitvarkyti ginčo situacijoje.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad valstybė neužtikrino policijos pareigūnams darbo sąlygų ir veiklos administravo atitinkančių Policijos veiklos įstatymo 12 str.2d.3p.,13 str.1d. reikalavimų, kur įtvirtinta, valstybės institucijų pareiga organizuoti būtiną policijos pareigūnų materialinį techninį aprūpinimą, formuoti policijos veiklos strategiją, kontroliuoti jos įgyvendinimą, organizuoti, įgyvendinti teritorinių policijos įstaigų valdymą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos 3K-3-2/2012).

Apelianto atstovai akcentuoja, kad vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas byloje neįrodytas, tačiau su šiais argumentais sutikti negalima.

Priešingai, nei teigia apelianto atstovai, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad dėl netinkamo pasirengimo atlikti tarnybinę užduotį policijos pareigūnai, nesant tam būtinumo, naudojo prievartą ieškovės A. R. atžvilgiu, kad panaudotos prievartos pasekmės tapo itin skaudžios ieškovei A. R..

Taigi ieškovų atstovo argumentas, kad policijos pareigūnai pažeidė Policijos veiklos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatas, yra visiškai pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė atsakovei (valstybei) civilinę atsakomybę dėl padarytos žalos ieškovams.

Pirmosios instancijos teismo išvadą dėl netinkamai atlikto policijos pareigūnų darbo sustiprina ir tas faktas, jog remiantis Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK patvirtintu priemonių 2011-08-14 planu Nr. 20-25-2-IL781 ,,Dėl prekybos taisyklių pažeidimo ir užkardinimo“ įtvirtintas priemonių tikslas, buvo uždaviniai įstatymų ir kitų teisės aktų numatytomis priemonėmis užkirsti kelią prekybos taisyklių pažeidimams ir neteisėtai prekybai akcizinėmis prekėmis ir vaistais, sustiprinti asmenų, darančių teisėtvarkos pažeidimus, kontrolę (2 t., b. l. 107).

Bylos medžiaga patvirtina, kad policijos pareigūnai, šioje byloje tretieji asmenis E. K. ir Z. R., už tariamai vykdomą ieškovės A. R. administracinės teisės pažeidimą (prekybos taisyklių pažeidimą) taikė ieškovei procesinės prievartos priemonę sulaikymą, kurio metu pavartojo fizinę jėgą ieškovei A. R. sulaikyti, kovinius veiksmus, užlaužė ranką už nugaros, laikė ieškovę A. R. prispaustą jėga prie tvoros, laikė už rankos.

Iš baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-00898-11 esančio 2011-08-24 apžiūros protokolo (psl. 35–42) matyti, kad ieškovė A. R. sulaikymo metu turėjo maišelyje trys popierinius indelius su augalų daigais. Todėl net ir padarius prielaidą, kad ieškovė A. R. būtų pardavusi kelis braškių daigus, esamojoje situacijoje policijos darbuotojų ieškovei A. R. panaudotų priemonių intensyvumas (fizinė prievarta), ieškovės sulaikymo trukmė (ieškovė pabėgo į netolimus kiemus, slapstėsi krūmuose, pašalinio asmens bute), panaudotos pajėgos - senyvo amžiaus ieškovės A. R. sulaikymui neatitiko nei ieškovės A. R. padaryto nusižengimo sunkumo, nei policijos darbuotojams nustatyto darbo užduoties tikslo (prekybos taisyklių pažeidimo užkardinimas).

Taip pat bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareigūnė E. K. nebuvo tinkamai pasirengusi veikti ginčo situacijoje viena. Bylos duomenimis, pareigūnė, kalbėdama telefonu, tuo pačiu metu nepaleisdama sulaikytos ieškovės A. R., vartojo prieš ieškovę A. R. fizinę prievartą, užlaužusi ranką už nugaros, prispaudė ieškovę savo kūnu prie tvoros, laikė ieškovę, kol atvyko kitas pareigūnas – Z. R..

Atvykęs į ieškovės A. R. sulaikymo vietą policijos darbuotojas trečiasis asmuo Z. R. ginčo situacijos faktiškai neišsprendė, o dar labiau komplikavo, kadangi laikydamas ieškovę už rankos neišlaikė jos, ieškovė, išsprūdusi iš policijos darbuotojų, susitrenkė galvą į grindinį ir sunkiai susižalojo.

Bylos duomenimis, trečiųjų asmenų neatidūs ir nerūpestingi veiksmai sukėlė itin sunkias pasekmes ieškovei A. R. (dėl sužalojimo ieškovė tapo neveiksni), byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovei A. R. po policijos darbuotojų atliktų sulaikymo veiksmų nustatytas pakauškaulio lūžis, pereinantis į kaukolės kairės pusės smegenų žievės kontūziją.

Taigi ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodyta, kad policijos darbuotojų veiksmai vykdant darbo užduotį neatitiko Policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., 21 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d., 24 str. 2 d. reikalavimų, nes šiuo atveju ieškovė A. R. buvo garbaus amžiaus ir nekėlė pavojaus visuomenei, tad fizinės jėgos taikymas ieškovei A. R. neatitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 str. 1 d.).

Valstybės institucijos ir jų pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad vykdydami jiems patikėtas funkcijas, patys jų nepažeistų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad trečiųjų asmenų pareigų atlikimas neatitiko policijos įstaigos nustatytų uždavinių. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų ir visiškai joms pritaria.

Tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00346-11 nutarta 2011-12-30 nutraukti ikiteisminį tyrimą (3t.,b.l.143-152) nesant pareigūnų veiksmuose nusikalstamų veikų numatytų LR BK 228 str. 1d. ir 137 str.1d.nesudaro pagrindo ieškovų ieškinį atmesti. Kadangi teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos civilinės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl ieškovų ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo, tame tarpe neturtinės žalos atlyginimo patenkinti pagrįstai.

Atmestinas apeliantų atstovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pačios ieškovės A. R. veiksmų, kuri intensyviai priešinosi pareigūnams, ir to, kad ieškovės veiksmai tariamai atitiko LR BK 286 str., o ikiteisminis tyrimas nutrauktas tik dėl ieškovės A. R. sveikatos būklės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga yra tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog ieškovė A. R. teismo pripažinta kalta atlikusi nusikalstamus veiksmus ginčo situacijoje prieš pareigūnus, nes tokio sprendimo (nuosprendžio) byloje nėra. Šiuo atveju tas faktas, jog ieškovės A. R. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl aplinkybių pasikeitimo tapus ieškovei nepavojingai, nepatvirtina ieškovės A. R. kaltės fakto (baudžiamoji byla Nr. 25-1-00898-11, psl. 99–103), tad nesudaro pagrindo perkelti atsakomybę už padarytą ieškovės sveikatai žalą pačiai ieškovei A. R..

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad neabejotina ir akivaizdu, jog tokios išlaidos, kurias nurodė ieškovai ieškovės A. R. gydymui, slaugai, buvo patirtos realiai. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus ieškovei A. R. padarytų sužalojimų sunkumo laipsnį, gydymo proceso eigą, trukmę, pasveikimo prognozę, ieškovams priteistos turtinės žalos dydis (2163 Eur) yra protingo dydžio, todėl nemažintinas (CPK 185 str.).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis ir kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Dėl ieškovams už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pirmosios distancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Įvertinus padarytą žalą ieškovės A. R. sveikatai (ieškovei neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis), ieškovų R. R. ir R. R. išgyvenimus dėl sunkios ieškovės A. R. negalios, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis ieškovams, kurį nustatė teismas, – po penkis tūkstančius eurų ieškovams R. R., R. R. ir dešimt tūkstančių eurų ieškovei A. R. (CK 6. 250 str. 2 d.) – atitinka CK 1. 5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto atstovai jokių teisinių argumentų, kurie leistų abejoti tokio teismo sprendimo teisėtumu, nenurodė, todėl plačiau teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.

Bylose, kuriose ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas Lietuvos valstybei, jai atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CK 6.273 str.), tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tuo, kad dėl policijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo valstybės atstove turi būti nurodama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos vyriausybei įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų nustatytais atvejais – kita institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisme, arbitraže atstovauja jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga).

Atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2. punkte nurodyta, jog valstybei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atstovauja bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Kadangi ieškovai ieškinyje nenurodė, jog žala jiems padaryta dėl teismo ar teisėjų neteisėtų veiksmų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nurodyti valstybės atstove, privalančia atlyginti žalą ieškovams, nėra pagrindo.

Tačiau pažymėtina ir tai, kad nutarimo 3.16.2, 3.32 punktuose nustatyta, jog kitose bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, šiuo atveju Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos. Taigi, žala atlyginama iš valstybės biudžeto.

Sutiktina su apeliantų argumentais, kad atsakove byloje yra valstybė, todėl žala skundžiamu sprendimu turi būti priteista iš valstybės, o ne iš valstybei atstovaujančio subjekto. Todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis patikslinama, kad žala priteista iš valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, o ne, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš valstybei atstovaujančių subjektų

Kiti skundų argumentai neaptariami, nes jie ginčo išsprendimui esminės reikšmės neturi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apelianto atstovų skunde nurodytais motyvais naikinti skundžiamo sprendimo nėra įstatymo pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo nekeisti.

Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad ieškovams R. R., A. R. ir R. R. teismo sprendime nurodytos bylinėjimosi išlaidų, turtinės ir neturtinės žalos sumos priteistinos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, o ne lygiomis dalimis iš atsakovų Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Kitos teismo sprendimo dalies nekeisti.