- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-513-1121/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17113-2025-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
- Advokatai
- Vitalijus Vasilionokas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Kristinos Saidytės-Matijošienės (toliau – prokurorė) ir asmens, kuriam byla nutraukta, V. M. ir jo gynėjo advokato Vitalijaus Vasilionoko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. M., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį J. M. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 ir 72 straipsnio 5 dalimi, V. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – jam uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. gegužės 20 d. Apie priimtą sprendimą informuota VĮ „Regitra“.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, V. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – automobilis „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – konfiskuotas valstybės naudai.
Paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialios teisės sustabdymą, dokumento (vairuotojo pažymėjimas (duomenys neskelbtini)) paėmimą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.
Vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta perduoti VĮ „Regitra“.
Paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą automobiliui „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), nespręsta taikyti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dienos. Turto arešto registras apie priimtą sprendimą informuotas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo už tai, kad 2025 m. gegužės 16 d. apie 17.09 val., Vilniuje, Ozo g. 24, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,44 proc. (promilių) etilo alkoholio koncentracija.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nuosprendį ir paskirti V. M. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje. Iš bylos duomenų matyti, kad V. M. nusikalstama veika padaryta esant akivaizdžiai apsvaigusiam nuo alkoholio (vidutinis girtumas), o pats apsvaigimas buvo tiesioginė ir reikšminga priežastis, lėmusi pavojingo ir neatsakingo elgesio pasireiškimą – transporto priemonės vairavimą – todėl egzistuoja visos sąlygos taikyti BK 72⁵ straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę. Toks įpareigojimas yra proporcinga, pagrįsta ir tikslinga priemonė, atitinkanti individualiosios prevencijos tikslus – užtikrinti, kad asmuo ateityje nedarytų naujų teisės pažeidimų bei skatinti priklausomybės rizikos veiksnių mažinimą.
2.2. Atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 30 d. baudžiamuoju įsakymu, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir BK 72⁵ straipsniu, nusprendė paskirti V. M. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 1 (vienerius) metus nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos.
2.3. Be to, 2025 m. birželio 26 d. teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu prokurorė taip pat siūlė teismui taikyti BK 72⁵ straipsnyje numatytą įpareigojimą ir įpareigoti jį per 1 (vienerius) metus dalyvauti programoje. Pats V. M. teismo posėdyje pripažino, kad pasielgė neatsakingai bei atsakydamas tiek į teismo, tiek į prokurorės klausimus, patvirtino, kad sutinka dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai nesvarstė galimybės skirti minėtą baudžiamojo poveikio priemonę ir nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl minėta baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo paskirta.
3. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam byla nutraukta, V. M. gynėjas advokatas Vitalijus Vasilionokas prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nuosprendį, paskiriant V. M. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise (teisę vairuoti transporto priemones) 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminui; konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Toyota Auris", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini) – ½ dalį vertės, t. y. 2000 Eur, iš V. M.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 3 (trejų) metų terminą, kuriam V. M. uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, nepakankamai individualizavo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes bei jo asmenybę. V. M. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, ką teismas pats pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. V. M. asmenybė vertintina teigiamai: jis per 36 metus (nuo 1989 m. birželio 26 d. iki 2025 m. gegužės 19 d.) nepertraukiamai dirbo vairuotoju (duomenys neskelbtini), visą šį laikotarpį buvo vertinamas kaip tinkamai atlikdavęs savo funkcijas, atsakingas ir stropos žmogus, per visus darbo metus nėra gavęs nei vienos drausminės nuobaudos, vertinamas kaip geras, sąžiningas ir doras. V. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai, jis teisiamas pirmą kartą, o administracine tvarka neteistas. Atsižvelgiant į jo amžių, ilgametį nepriekaištingą darbą ir pirmą kartą padarytą nusikalstamą veiką, 3 (trejų) metų draudimo terminas neproporcingas. Ši poveikio priemonė neturi visiškai eliminuoti asmens galimybės atkurti įgūdžius bei vėl įgyti teisę vairuoti, todėl teisinga ir proporcinga skirti 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminą.
3.2. Pirmos instancijos teismo išvada, kad automobilis „Toyota Auris“ priklauso išimtinai V. M., nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Į bylą buvo pateiktas santuokos liudijimas patvirtina, kad V. M. ir J. M. yra sutuoktiniai nuo (duomenys neskelbtini), o sutuoktiniai nėra sudarę povedybinės sutarties. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį, po santuokos sudarytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu šios prezumpcijos nepaneigė, jo nepaneigė ir prokurorė. Byloje nustatyta, kad automobilis „Toyota Auris“ buvo įsigytas (duomenys neskelbtini) už 4000 Eur iš bendrų sutuoktinių lėšų, kurios gautos pardavus kitą bendrą šeimos automobilį. Taigi, automobilis laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe, o kiekvienam sutuoktiniui priklauso po ½ dalį. Byloje nenustatyta ir neįrodyta, kad J. M. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, jog bendras turtas bus naudojamas nusikalstamai veikai (BK 72 straipsnio 2 dalis). Priešingai – sutuoktiniai kartu gyvena jau 41 metus, o V. M. iki šiol nebuvo teistas ir nebuvo linkęs į teisės pažeidimus, todėl sutuoktinė neturėjo pagrindo numanyti, kad turtas bus panaudotas nusikaltimui. Esant tokiai situacijai, konfiskuoti visą automobilį – tai yra ir sutuoktinei priklausančią dalį – yra neteisėta ir neproporcinga priemonė. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, turėjo taikyti alternatyvią priemonę – išieškoti iš V. M. pusę transporto priemonės vertės, t. y. 2000 Eur, o ne konfiskuoti visą automobilį.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio asmuo, kuriam byla nutraukta V. M. prašė automobilio nekonfiskuoti. Nurodė, kad daug metų dirbo, nuobaudų darbe neturėjo. Sutiktų sumokėti dalį automobilio sumos valstybei ir automobilis būtų grąžintas. V. M. gynėjas V. Vasilionokas kėlė klausimą dėl automobilio priklausomybės, kaip bendro sutuoktinių turto, prašė ištirti įrodymus, laikė, kad automobilis, kurį nusprendė konfiskuoti teismas, buvo įgytas dviejų sutuoktinių. Pasisakydamas dėl V. M. taikytos poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra nei vienos sunkinančios aplinkybės, yra tik lengvinanti aplinkybė ir pateikti duomenys apie V. M. vairavimo stažą. Klausimą, dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, V. M. gynėjas paliko spręsti teismo nuožiūra, pažymėdamas, kad papildomų įpareigojimų dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje taikymas nėra pagrįstas. Gynėjo manymu, turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad pats asmuo ėmėsi priemonių parodyti teismui, kad jis ir savo iniciatyva supranta savo padarytus veiksmus, juos įvertino, ėmėsi gauti žinių, ryšium su alkoholio žala vairuojant transporto priemones. Gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokurorė nurodė, kad iš bylos matoma, jog pagrindinė šios nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir sąlyga yra ta, kad V. M. vartojo alkoholį, įvykio metu jam buvo nustatytas 2,44 prom. neblaivumas. Prokurorė teigė, kad V. M. atsidūręs stresinėje situacijoje, pirmiausiai ėmėsi alkoholio vartojimo ir su automobiliu išvažiavo į gatvę. Prokurorė vertino teigiamai aplinkybę, kad V. M. išklausė kursą apie neigiamą alkoholio žalą, tačiau siūlė V. M. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, kuri galėtų išspręsti alkoholio vartojimo problemą, tai galėtų užkirsti kelią ir tolimesniam alkoholio vartojimui.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Kristinos Saidytės-Matijošienės apeliacinis skundas tenkintinas, V. M., kuriam byla nutraukta ir jo gynėjo Vitalijaus Vasilionoko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
6. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemones
7. Asmens, kuriam byla nutraukta V. M. gynėjas prašo paskirti V. M. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise (teisę vairuoti kelių transporto priemones) 1 metų 6 mėnesių terminui, argumentuodamas, kad teismas nepakankamai individualizavo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes bei V. M. asmenybę. V. M. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. V. M. per 36 metus nepertraukiamai dirbo vairuotoju (duomenys neskelbtini), visą šį laikotarpį buvo vertinamas kaip atsakingas ir stropos žmogus, per visus darbo metus nėra gavęs nei vienos drausminės nuobaudos, vertinamas kaip geras, sąžiningas ir doras. V. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini), metai, jis teisiamas pirmą kartą, o administracine tvarka neteistas. Atsižvelgiant į V. M. amžių, ilgametį nepriekaištingą darbą ir pirmą kartą padarytą nusikalstamą veiką, 3 (trejų) metų draudimo terminas neproporcingas. V. M. gynėjas tvirtina, kad paskirta poveikio priemonė neturi visiškai eliminuoti ir nepagrįstai apsunkinti specialios teisės susigrąžinimą, bei įgūdžių nepraradimą, todėl, nesant byloje sunkinančių aplinkybių, paskirtos poveikio priemonės 3 metų terminas yra per ilgas. Teisingas ir proporcingas terminas, gynėjo manymu, 1 (vieneri) metai ir 6 (šešeri) mėnesiai. Prokurorė nurodo, kad teismas pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę (specialiosios teisės atėmimą) ir nustatė tinkamą terminą.
8. Šioje byloje kilo ginčas dėl baudžiamosios poveikio priemonės taikymo termino. Vertinant baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje (uždraudimo naudotis specialia teise, šiuo atveju – teise vairuoti kelių transporto priemones), skyrimo būtinumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. M. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, t. y. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą. Įvertinęs BK nustatytą teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas V. M. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones, nustatant 3 (trejų) metų šios priemonės taikymo terminą skaičiuojant nuo 2025 m. gegužės 20 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatytas terminas, siekia minėtos poveikio priemonės vidurkį, yra proporcingas bei padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.
Žemesnės instancijos teismas
9. BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį, uždraudimas naudotis specialiąja teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Šios priemonės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas atsižvelgia į jos tikslus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2024). Neprieštaraujama, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
10. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės (jei ji skiriama), sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes.
11. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino, pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018).
12. Iš byloje esančios medžiagos, 2025 m. gegužės 30 d. teismo baudžiamojo įsakymo, 2025 m. birželio 26 d. teisiamojo posėdžio protokolo, 2025 m. rugpjūčio 27 d. papildomo vairuotojų mokymo baigimo pažymos matyti, kad V. M. vedęs, neteistas, duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre, byloje nėra, teisę vairuoti turi nuo (duomenys neskelbtini), mokėsi ir baigė papildomą vairuotojų mokymą (t. 2., b. l. 4, 23-28, 79). V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pastarojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, baudžiamojo poveikio priemonės poveikis V. M. yra akivaizdus – 2025 m. gegužės 19 d. V. M. buvo atleistas iš pareigų ir neteko nuolatinio darbo (duomenys neskelbtini) (t. 1., b. l. 90). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, jog taikomos poveikio priemonės metu V. M. būtų pažeidęs draudimą ar padaręs naują nusikalstamą veiką, tai rodo, kad V. M. pastangas laikytis teismo įpareigojimo ir įstatymo, o kartu ir patvirtina, kad V. M. padarytas nusikaltimas atsitiktinis. Byloje nenustačius sunkinančių aplinkybių, paskirtos poveikio priemonės 3 (trejų) metų terminas yra per ilgas.
13. Kai baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos kartu su bausme arba skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį (BK 67 straipsnio 6 dalis). Padėjimas įgyvendinti bausmės paskirtį, kiekvienu atveju teismo turi būti aiškiai motyvuotas, atsižvelgiant į bausmės tikslus. Svarstant ir nustatant poveikio priemonės adekvatumą teisės pažeidimui, tarp siekiamo tikslo nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei užtikrinti nusikalstamų veikų prevenciją, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisėjų kolegijos vertinimu, V. M. paskirtas draudimas vairuoti kelių transporto priemones nustatant 3 (trejų) metų terminą, šiuo atveju, gali apriboti V. M. teises daugiau negu to reikia tikslui pasiekti. Vertinant, vairuotojo (V. M.) asmenybę, be kita ko, aplinkybę, kad V. M. naudojantis specialiąja teise (transporto priemonės vairavimo teise) kelių eismo taisyklių sistemingai nepažeidinėja, aplinkybę, kad Administracinių nusižengimų kodekso tvarka V. M. nebaustas (t. 1., b. l. 87), atsižvelgiant į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, o būtent, kad įvykio metu tretiems asmenims žala padaryta nebuvo, duomenų apie nukentėjusiuosius byloje nėra (t. 2., b. l. 2), kad V. M. kaltę pripažino pilnai ir dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi (t. 2., b. l. 1), teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas neproporcingas, todėl turėtų būti trumpintinas.
14. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visumą pirmiau aptartais įrodymais nustatytų faktinių duomenų, daro išvadą, kad V. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – trumpintina iki 2 (dvejų) metų, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. gegužės 20 d., t. y. atitinkamos teisės sustabdymo.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės automobilio konfiskavimo
15. V. M. padarė BK 281¹ straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką (vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, jam buvo nustatytas 2,44 promilės neblaivumas), panaudodamas automobilį „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konfiskuotinas turtas.
16. Apeliaciniame skunde apeliantas prašė automobilio nekonfiskuoti, automobilio dalį grąžinti. Nurodė, kad daug metų dirbo, neturėjo nuobaudų nei darbe, nei kelių eismo taisyklių pažeidimuose. Sutiktų sumokėti dalį automobilio sumos valstybei ir automobilis būtų grąžintas. V. M. gynėjas V. Vasilionokas kėlė klausimą dėl automobilio priklausomybės, kaip bendro sutuoktinių (J. M. ir V. M.) turto, prašė ištirti įrodymus, argumentavo, kad automobilis, kurį nusprendė konfiskuoti teismas, buvo įgytas dviejų sutuoktinių. Pasak gynėjo, sutuoktiniai nėra sudarę povedybinės sutarties, jų turtui galioja įstatyme nustatytas teisinis režimas, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Gynėjo įsitikinimu į bylą pateiktos transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartys patvirtina, jog automobilis „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš bendrų sutuoktiniams priklausančių lėšų, kurios buvo gautos pardavus kitą automobilį, kuris priklausė sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe, t. y. ir bendrasavininkei, šioje byloje kaltininko sutuoktinei, laiduotojai J. M., t. y. trečiajam asmeniui. V. M. gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu šios prezumpcijos nepaneigė, jos nepaneigė byloje ir kaltinimą palaikanti prokurorė. Pasak gynėjo, J. M. būnant santuokoje su V. M. negalėjo net numatyti, jog naudojant bendrą turtą, kaltininkas V. M. panaudos ir J. M. priklausantį automobilį nusikalstamai veikai daryti. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.
17. BK 72 straipsnio 1 – 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatą, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018 Nr. 2K-91-303/2021).
18. Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Taigi, sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę priimamas, pirma, įvertinus turto konfiskavimo taikymo būtinumą, antra, konstatavus BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Taip pat teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nusikaltimo padarymo įrankis automobilis V. M. atžvilgiu yra svetimas turtas. Priešingai, konstatuotina, kad paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio) konfiskavimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nagrinėjamoje atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl V. M. priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, konstatavo, kad nėra pagrindo V. M. paskyrus turto konfiskavimą taikyti jo atžvilgiu BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir išieškoti iš jo konfiskuotino turto vertę ar jos dalį atitinkančią pinigų sumą. Šią išvadą teismas motyvavo nuosprendyje išdėstytomis V. M. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę charakterizuojančiomis ir kitomis aplinkybėmis, tuo, kad byloje nenustatyta ir nepateikta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių paties turto paėmimas valstybės nuosavybėn būtų netikslingas. Teismas nustatė, kad konfiskuotinas turtas – automobilis „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso V. M.. Kadangi V. M. padarė nusikalstamą veiką naudodamasis automobiliu „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone, ir kuri nusikalstamos veikos padarymo metu nuosavybės teise priklausė pačiam kaltininkui, teismas nusprendė, kad transporto priemonė „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuotina. Teismas pažymėjo, kad automobilio nekonfiskavus, susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį – galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus (t. 1., b. l. 12-13, 34-35), teisiamojo posėdžio metu duotus V. M. ir jo gynėjo paaiškinimus, protokolų turinį, neturi pagrindo sutikti su V. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad V. M. sutuoktinė neturėjo pagrindo numanyti, jog turtas bus panaudotas nusikaltimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į vienodas sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Taigi esant nustatytam faktui, kad vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) leido kitam asmeniui laikinai pasinaudoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu (šiuo atveju transporto priemone), preziumuojama, kad jis veikia kito sutuoktinio (bendraturčio) sutikimu. Pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad konfiskuoto turto bendraturtė (sutuoktinė) nežinojo, kad šeimos automobilis buvo perleistas nusikalstamai veikai daryti, nepaneigia BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020 2K-13-458/2021 ir kt.). Todėl nustačius, kad vieno sutuoktinio leidimu bendras turtas buvo panaudotas uždraustai veikai daryti, tokio turto bendraturtis (sutuoktinis) netampa „trečiuoju asmeniu“ BK 72 straipsnio 5 dalies prasme, o žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. analogišku būdu, kai BK uždraustą veiką, naudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, padaro vienas iš sutuoktinių (bendraturčių).
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo imperatyvios, BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatytos, teisės normos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria konfiskuojamas automobilis „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), paliekamas nepakeistu, o asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, V. M.apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.
Dėl įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje
22. Pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, teismas gali skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą alkoholizmo prevencijos programoje (BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė šiame kodekse numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai (BK 72⁵ straipsnis).
23. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nuosprendį ir paskirti V. M. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. V. M. gynėjas nors mano, kad papildomų įpareigojimų dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje taikymas nėra pagrįstas, klausimą, dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, paliko spręsti teismo nuožiūra.
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. M. būnant darbovietėje dėl jo šeimoje kilusio kivirčo V. M. išgėrė viskio. Po alkoholio vartojimo V. M. nutarė važiuoti namo ir atsisėdus už automobilio „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Vilniaus miesto gatvėmis. Iš byloje esančios medžiagos, 2025 m. gegužės 16 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjo Andrejaus Zenkevičiaus (Andrej Zenkevič) tarnybinio pranešimo dėl įvykio aplinkybių, matyti, kad vairuotojas (V. M.) įvykio metu visiškai nesiorientavo aplinkoje, nesuvokė, kas vyksta (1 t., b. l. 12-13). Teisiamojo posėdžio metu V. M. pripažino savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad V. M. padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 2 dalis).
25. V. M. teismo posėdyje patvirtino, kad neprieštarauja dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, patvirtino, kad supranta jog kursai reikalingi tam, kad suprastų alkoholio žalą, nurodė, kad eitų į programą dėl alkoholizmo prevencijos (t. 2 b. l. 26). Taigi, nustatyta baudžiamąja atsakomybe už transporto priemonės vairavimą neblaiviam asmeniui siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Neabejojama, kad prie šių tikslų įgyvendinimo gali reikšmingai prisidėti BK 72⁵ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Teismas sutinka su prokurorės argumentais, kad V. M. apsvaigimas buvo tiesioginė ir reikšminga priežastis, lėmusi pavojingo ir neatsakingo elgesio pasireiškimą – transporto priemonės vairavimą – todėl egzistuoja visos sąlygos taikyti BK 72⁵ straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę.
26. Kadangi toks įpareigojimas nėra aiškiai neproporcingas, nepagrįstas ir netikslingas ar neatitinkantis individualiosios prevencijos tikslų (užtikrinti, kad asmuo ateityje nedarytų naujų teisės pažeidimų bei skatinti priklausomybės rizikos veiksnių mažinimą), vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, BK 72⁵ straipsniu, teismas tenkina prokurorės apeliacinį skundą ir V. M. skiria baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 1 (vienerius) metus nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neskirdamas V. M. įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje neįvertino aplinkybės, jog V. M. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad vairuoti būnant neblaiviam draudžiama, žinojo, jog toks elgesys kelia pavojų, tačiau vis tiek nusprendė vairuoti. V. M., sėsdamas prie padidinto pavojaus šaltinio – automobilio, būdamas neblaivus, ignoravo galimas neigiamas tokio elgesio pasekmes, elgėsi neatsakingai ir sąmoningai pažeidė teisės aktų reikalavimus.
28. Todėl, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė V. M. baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje. Tokia baudžiamojo poveikio priemonė, asmeniui, kuriam byla nutraukta, nesukels neigiamų pasekmių, priešingai, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir sudarys prielaidas individualiai V. M. elgesio korekcijai, skatinant susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, vairavimo esant neblaiviam, įtvirtinant atsakingo sprendimo priėmimą ir blaivaus vairavimo elgesio įgūdžius.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nuosprendį.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 3 (trejiems) metams, sutrumpinant šį terminą iki 2 (dvejų) metų.
Draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą skaičiuoti nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2025 m. gegužės 20 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, BK 72⁵ straipsniu, V. M. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 1 (vienerius) metus nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.