Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Sigitos Fomičiovos,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja N. M. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 10 sprendimą Nr. 23SD12312 (toliau – Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Pareiškėja, Baltarusijos Respublikos pilietė, 2023 m. vasario 10 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, ji turi nuolatinę deklaruotą gyvenamąją vietą bei turi nuolatinį darbą. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2023 m. gegužės 17 d. šio prašymo netenkino.

2.2. Pareiškėja, siekdama teisėtai būti kartu su sutuoktiniu Lietuvoje ir turėdama leidimą, galiojantį iki 2023 m. kovo 9 d., laikinai gyventi Lietuvoje bei atsižvelgdama Departamento pareigūnų žodinę rekomendaciją 2023 m. kovo 7 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėja atvykusi į Departamento padalinį pateikti dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, užpildė Departamento klausimyną ir atsakydama į klausimą apie darbovietes, nurodė, kad 2009 m. – 2017 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente.

2.3. Sprendimu Nr. 1 pareiškėjai atsiakyta išduoti nacionalinę vizą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui tuo pagrindu, kad pareiškėja dirbdama Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2.4. Pareiškėja sąžiningai pildė Departamento klausimyną, nurodydama buvusias darbovietes, taip pat ir apie darbą vaikų darželiuose nuo 1993 m. iki 2000 m. ir nuo 2000 m. iki 2009 m., tačiau VSD nesigilino į darbo pobūdį ir padarė nepagrėstą išvadą – darbo vietą susiejant su galimybe būti užverbuotam kaip tarnybų agentui. Pažymi, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, neturėjo ypatingų ar atsakingų pareigų, nebuvo susijusi su karine tarnyba ir neturėjo tokiai tarnybai būdingo laipsnio, o darbinė veikla apsiribojo techninio darbuotojo funkcijomis apsaugos punkte, stebint užeinančius asmenis į vietos komisariatą.

2.5. Pareiškėja turi aiškią nuomonę apie tai, kad ji nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymą laiko dalimi Ukrainos, tokį valinį momentą ji fiksuoja ir Departamento klausimyne.

2.6. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio nėra aišku, kokią būtent realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę kelia vidutinio amžiaus moteris Lietuvoje, čia mokanti mokesčius, dirbanti, kurianti šeimą ir gyvenimą. Sprendimas Nr. 1 pažeidžia proporcingumo principą ir sudaro palankias sąlygas diskriminacijai dėl tautybės ir pilietybės, kadangi esant analogiškoms sąlygoms leidimas gyventi pareiškėjai buvo išduotas ne kartą, abejonių dėl jos istorijos ir patikimumo nekilo, o pastarąjį kartą, kai pareiškėjai buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, jokios reikšmingos aplinkybės nepasikeitė ir jokie individualūs pažeidimai nenustatyti.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą šiais motyvais:

3.1. Priimdamas Sprendimą Nr. 1 Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

3.2. Pažymi, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos veiksmus (pareiškėjos darbą Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente), iš atliktų veiksmų (pareiškėjos darbo Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente) VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant Sprendimą Nr. 1 buvo įvertinta pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (pareiškėja turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusius nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2023 m. kovo 9 d., pareiškėja Lietuvoje dirbo nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2023 m. kovo 9 d., pareiškėja 2018 m. sausio 17 d. yra sudariusi santuoką su Lietuvoje gyvenančiu Kazachstano Respublikos piliečiu, turinčiu leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2026 m. kovo 1 d.). Sprendime Nr. 1 buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD prašo bylą nagrinėti VSD atstovui nedalyvaujant, rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti motyvuodamas, kad:

4.1. VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę (tarnavę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.

4.2. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

4.3. Nurodo, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD vertinimu, priimant Sprendimą Nr. 1, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu Nr. 1 nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ir (ar) sutuoktinio interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

5. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė palaikantis skundą, pažymėjo, kad pareiškėjai išduodant ankstesnį leidimą laikinai gyventi Departamentui jau buvo žinomos aplinkybės apie pareiškėjos darbovietes. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, sprendžiant dėl buvusių kitos valstybės darbuotojų, būtina įvertinti ar asmuo turi žvalgybos įgūdžių, specialų karinį išsilavinimą, karinį laipsnį ir nagrinėjamu atveju pareiškėja šių kriterijų neatitinka. Pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui klausimas jau yra išspręstas prejudicinėje byloje, dėl kurios ir ši nagrinėjama byla buvo sustabdyta, t. y. nėra nustatyta, kad pareiškėja savo veiksmais keltų grėsmę valstybės saugumui, kad atvirai reikštų politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi, ir nors pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui susiejimą, kad ji 6 metus dirbo Apsaugos departamente, tačiau duomenų, kad jos pareigos reikalavo aukštos kvalifikacijos, ar turėti specialų karinį pasirengimą, ar kitą žvalgybos praktikos patirtį ir pan., nėra, be to, pareiškėjos darbo pobūdis: valytoja, darbas skalbykloje, vaikų darželio auklėtoja, yra mažai apmokamas, t. y. darbas yra eilinio žmogus, sukūrusio šeimyninius ryšius su lietuvių kilmės Kazachstano piliečiu, nuolat gyvenančiu Lietuvoje. Nurodo, kad pareiškėja Lietuvoje įsidarbino, įsigijo turto, mokosi valstybinės kalbos ir toks šeimos išskyrimas yra neproporcingas. Atsakydamas į klausimus paaiškino, kad pareiškėja kilmės valstybėje turto neturi, kilmės valstybėje gyvena du broliai, pareiškėja 2023 m. gegužės mėn. nuvyko aplankyti giminių, tačiau grįžtant nebuvo įleista į Lietuvą, kadangi tuo metų pareiškėjai nežinant buvo priimtas sprendimas, kad pareiškėjai neleidžiama atvykti į Lietuvą.

6. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašo pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjai pranešimas per MIGRIS buvo išsiųstas 2022 m. lapkričio 22 d. ir pareiškėja nuotoliniu būdu 2023 m. lapkričio 27 d. buvo kviečiama dalyvauti apklausoje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pareiškėja neprisijungė ir tai rodo, kad pareiškėja nėra linkusi bendradarbiauti. Paaiškino, kad per MIRGRIS matyti, jog sprendimas pareiškėją išsiųsti buvo priimtas 2023 m. gegužės 22 d., kuris įvykdytas 2023 m. gegužės 26 d., t. y. pareiškėja yra išvykusi į kilmės valstybę, todėl pareiškėjos atstovo teiginiai, kad pareiškėja buvo neįleista yra neatitinkantys tikrovės. Nesutinka, kad pareiškėjos atstovo nurodytas LVAT sprendimas yra prejudicinis, kadangi kai asmuo dar neturėdamas vizos kreipiasi dėl vizos išdavimo, tuomet šeimyniniai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai nėra vertinami, t. y. šie ryšiai yra vertinami išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nurodo, kad VSD vertinimu asmuo gali rinkti žvalgybinę informaciją ir neturėdamas specialaus išsilavinimo, o tai, kad pareiškėja nepritaria karo veiksmams, nepaneigia pareiškėjos lojalumo Baltarusijos Respublikai. Atsakydamas į klausimą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, nurodė, kad LVAT byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjai neišduoto leidimo laikinai gyventi, nėra dokumentų, paneigiančių kad pareiškėja, nors ir neužėmė aukštų pareigų, yra nelojali Baltarusijos valdžiai, be to, LVAT byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl vizos pareiškėjai neišdavimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, Baltarusijos Respublikos pilietė, 2023 m. kovo 7 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2023 m. kovo 9 d.

9. VSD 2023 m. kovo 9 d. raštu Nr. 18-2685 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – VSD išvada) Departamentas informuotas, kad VSD vertinimu, pareiškėja 2009 m. – 2017 m. dirbdama Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėja išdavus jai leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgdamas į tai ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu, prašo neišduoti naujo ir panaikinti turimą leidimą gyventi Lietuvoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

10. Sprendimu Nr. 1 pareiškėjai neišduota nacionalinė viza Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad:

10.1. Pareiškėja 2023 m. vasario 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, 2023 m. kovo 7 d. pareiškėjai asmeniškai atvykus į Departamentą pateikti prie prašymo išduoti nacionalinę vizą pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, pildydama Departamento klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2009 m. – 2017 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente.

10.2. Departamentas, vadovaudamasis Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330125 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 125 punktu ir siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje, 2023 m. kovo 9 d. per Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą (toliau – N.VIS) pateikė elektroninį paklausimą dėl vizos išdavimo VSD – ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

10.3. Per N.VIS 2023 m. kovo 13 d. iš VSD gautas neigiamas atsakymas į elektroninį paklausimą dėl nacionalinės vizos pareiškėjai išdavimo. Departamentas 2023 m. kovo 10 d. gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

10.4. Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ (toliau – Nacionalinio saugumo strategija) 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambulėje.

10.5. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1070 „Dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje pripažinimo genocidu ir specialiojo tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimo Rusijos agresijos nusikaltimui ištirti“.

10.6. Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant nacionalinę vizą būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ar Baltarusijos režimus palaikantiems ar su režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o nacionalinės vizos suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pvz., Rusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

10.7. Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje nustatyta, kad pareiškėja turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2023 m. kovo 9 d., Lietuvos Respublikos išduotų nacionalinių vizų neturėjo. Lietuvoje pareiškėja dirbo nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2023 m. kovo 9 d. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius, Departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis, pareiškėja 2018 m. sausio 17 d. yra sudariusi santuoką su Lietuvoje gyvenančiu Kazachstano Respublikos piliečiu, turinčiu leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2026 m. kovo 1 d.

10.8. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar tarnavę ginkluotosiose pajėgose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyse ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema.

10.9. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

10.10. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

10.11. Pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD vertinimu pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo. Departamento vertinimu, atsisakymas išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai būti Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl nacionalinės vizos išdavimo, t. y. dėl galimybės būti Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

10.12. Pareiškėjos atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jos šeimos narys – sutuoktinis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

10.13. Įstatymo 19 straipsnyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsieniečio teisėto buvimo, bei turimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

11. Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu Nr. 1 kreipėsi į teismą, nurodydama, kad Departamentas pareiškėjos prašymą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, pažeidžiant proporcingumo principą, sprendimą grindė tendencinga VSD išvada, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui dėl jos sąžiningumo pildant anketą, be galimybės pasiaiškinti, t. y. grindė vien prielaidomis ir spėlionėmis.

12. Byloje nustatyta, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 1 vertinant galimą asmens grėsmę valstybės saugumui priimtas vadovaujantis iš esmės analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis, kaip ir priimant Departamento 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S60807, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje bei Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr.23S6910, kuriuo pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją (toliau kartu – Sprendimai). Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 keliami teisiniai klausimai dėl Sprendimų teisėtumo, todėl šios administracinės bylos Nr. eI2-10073-979/2023 nagrinėjimas buvo sustabdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, iki kol įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 (proceso Nr. 3-613-06640-2023-6), kadangi administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 padarytos išvados bus reikšmingos visapusiškam, teisingam ir objektyviam šios administracinės bylos Nr. eI2-10073-979/2023 išnagrinėjimui.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 (toliau – VAAT sprendimas), kuriuo ginčijami Sprendimai panaikinti ir Departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

14. LVAT apeliacine tvarka patikrinęs VAAT sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, 2023 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2275-502/2023 (toliau – LVAT nutartis) panaikino VAAT sprendimo dalį, kuria atsakovo Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 23S6910 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, panaikintas. LVAT nutartimi kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo dalis palikta nepakeista ir pareiškėjos skundo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. LVAT nutartyje pažymėta, kad ginčijamas Departamento 2023 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 23S60807, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, grindžiamas tik pareiškėjos galimai keliama grėsme valstybės saugumui, kuri iš esmės nustatyta tik atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus atsakymus į Departamento klausimyno klausimus (pareiškėja prieš 6 metus dirbo Apsaugos departamente budėtoja) bei VSD išvadoje pateiktą vertinimą. Taip pat pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, kad keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan., be to, iš VSD teiktos išvados nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjos pozicija pateikta klausimyne. LVAT nutartyje sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui, o byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S60807. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybei vertinimas, todėl 2023 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 23S60807 negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos šios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-422-822/2022, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-341-415/2022).

17. Šioje administracinėje byloje pareiškėja formuluoja reikalavimą dėl Sprendimo, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), panaikinimo. Pažymėtina, kad Departamento 2023 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 23S60807, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, grindžiamas pareiškėjos galimai keliama grėsme valstybės saugumui pagal VSD pateiktą išvadą.

18. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstas dalykas) ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Administracinėje byloje Nr. eA-2275-502/2023 nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir iš naujo nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeįrodinėjami.

19. LVAT nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

20. LVAT praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr. pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

21. Įstatymo 19 straipsnis įtvirtina atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindus, be kita ko, jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

22. Vizos išdavimo tvarkos aprašo 125 punkte nurodyta, kad vizų tarnybos, nagrinėdamos valstybių, nurodytų VSD, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos patvirtintuose sąrašuose, piliečių ar šiuose sąrašuose nustatytų kategorijų piliečių prašymus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, konsultuojasi su atitinkama institucija, sudariusia minėtą sąrašą (išskyrus atvejus, kai vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas pateiktą prašymą ir dokumentus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, be konsultacijos nusprendžia, kad yra Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas) 32 straipsnyje nurodytų atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindų arba Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų): su VSD – ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Vizų tarnyba, nustačiusi, kad užsienietis aprašo 76.5¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Vizos išdavimo tvarkos aprašo 76.5¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. VSD pateikia informaciją dėl kitų atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindų, nurodytų Vizų kodekso 32 straipsnyje, ar atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje, jeigu tokios informacijos turi (Vizos išdavimo tvarkos aprašo 125.1 papunktis).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

24. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1 vadovavosi tik VSD pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjos 2009 m. – 2017 m. darbu Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek VSD, tiek Departamento nurodomos išvados, grindžiamos šiuo vieninteliu faktu, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, be to, tai, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybei vertinimas, konstatuota ir LVAT nutartyje.

25. Teismas pažymi, kad nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja žvalgybinę informaciją gali rinkti ir neturėdama specialaus išsilavinimo ir (ar) karinės darbo patirties, tačiau šiai nuomonei pagrįsti atsakovas nenurodė kitų, be VSD išvadoje nurodytų aplinkybių ir (ar) išvadų, kuriomis remiantis būtų vertinta pareiškėjos galima grėsmė valstybės saugumui.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada apie pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad ji nuo 2009 m. – 2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik asmens darbas Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinamas visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes, tačiau ginčo atveju Departamentas tokio vertinimo neatliko.

27. Pažymėtina, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, todėl ji turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi. Šiuo gi atveju nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjos sąsajų su Baltarusijos tarnybomis, nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia.

28. LVAT yra pažymėjęs dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties, ir nekelia abejonių ir faktas, kad buvę aukšto rango Rusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys (žr. pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023). Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste, pareiškėjos situacija turi būti vertinama individualiai atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nuo 2018 m. lapkričio 9 d. buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje, čia ji gyvena su savo šeima ir dirba. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nepritarimas Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos valdžios politikai pažiūras, naudai. Tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą (žr. pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023).

29. Departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į ginčijamą Sprendimą Nr. 1, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi atsižvelgi į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su paraiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeimą, darbą, gyvenimo trukmę Lietuvoje), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumą. Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad tokio individualaus vertinimo Departamentas neatliko, į ginčijamą Sprendimą Nr. 1 buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo Nr. 1 proporcingumo principo.

30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

31. Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr. pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A-520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo Nr. 1 pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pareiškėjos prašymas dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėtinas iš naujo.

33. Pažymėtina, kad ši teismo išvada nereiškia, jog iš naujo nagrinėjant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas.

34. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

35. Patenkinus pareiškėjos skundą, sprendžiamas pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėja teismo prašo iš atsakovo priteisti 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 2 442,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti: pareiškėjos atstovas teismui pateikė 2023 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaitą serija AND Nr. 74/23, nurodant, kad pareiškėja patyrė 1 996,50 Eur už skundo parengimą teismui, 302,50 Eur už 2,5 val. teisinio darbo už atstovavimą, įskaitant pasirengimą teismo posėdžiui bei 121 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ir 2023 m. gegužės 29 d. mokėjimo nurodymą.

36. LVAT yra pažymėjęs, kad proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(525)-135/2012, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(492)-153/2013).

37. Vadovaujantis pirmiau nurodytais išaiškinimais pareiškėjai iš Departamento priteistinas sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti 2 442,50 Eur advokato pagalbai apmokėti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos atstovo teismui pateiktas 2023 m. gegužės 29 d. mokėjimo nurodymas nepatvirtina 2023 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaitoje nurodytos sumos apmokėjimo, 2 442,50 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, pareiškėjai nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos N. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 10 sprendimą Nr. 23SD12312, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. M. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

Priteisti pareiškėjai N. M. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir 50 ct, mokėtojas Andriejus Melkovas) žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą.

Kitą pareiškėjos prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dalį atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.