Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023-05-04 sprendimą Nr. 23S60807 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje bei Departamento 2023-05-17 sprendimą Nr.23S6910 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės išdavimo.

Nurodo, kad Migracijos departamentui vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje buvo nustatyta, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018-01-03 iki 2018-04-02, leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusius nuo 2018-11-09 iki 2021-05-18 ir nuo 2021-03-09 iki 2023-03-09. Pareiškėja dirbo Lietuvos Respublikos įmonėje UAB „Visagino linija“ nuo 2018-11-16 iki 2023-03-09. Vertinant šeiminius ryšius nustatyta, kad pareiškėja 2018-01-17 yra sudariusi santuoką su Lietuvoje gyvenančiu Kazachstano Respublikos piliečiu V. S., turinčiu leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2021-03-01 iki 2026-03-01. Leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjos sutuoktiniui išduotas kaip lietuvių kilmės asmeniui, turinčiam teisę atkurti Lietuvos pilietybę (motinos mirties liudijimas).

Migracijos departamentas Sprendime akcentuoja, kad pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, laikė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD vertinimu, pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamento sprendimas akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kurios numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi ir proporcingumo principą. Taip pat, pareiškėjos teigimu, Departamento sprendimas pažeidžia ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 reikalavimus, nes jame nėra pateikta konkrečių ir objektyviais duomenimis pagrįstų faktų, pagrindžiančių išvadą, jog pareiškėjos buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Dėl to Sprendimas vertinamas kaip nemotyvuotas ir pagrįstas preziumuojamomis prielaidomis. Departamentas principingai rėmėsi tik VSD vertinimu ir bendrąją prevencija, nors Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, turėjo sprendimą priimti vadovaujantis VAĮ 10 straipsniu.

Pažymi, kad pareiškėja yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) nuo 2018-11-12, kas laikytina pakankamu laiko tarpu integracijai Lietuvos Respublikoje. Deklaruota gyvenamoji vieta laikytina šeimos gyvenamąją vieta, tuo pačiu adresu savo gyvenamąją vietą deklaravęs ir pareiškėjos sutuoktinis V. S. (nuo 2016-06-23). V. S. šeimos butą (duomenys neskelbtini) yra įsigijęs pirkimo pardavimo-sutartimi 2016-06-22. Taigi šeimos nekilnojamas turtas Lietuvos Respublikoje, ryšys su Visagino miestu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja įvairiapusiškai susiejusi savo gyvenimą su Lietuvos Respublika, glaudžiais, tarptautinės teisės saugomais, nepertraukiamais ryšiais. Taigi yra nustatyti visi reikalavimai, taikomi pagal UTPĮ 43 straipsnį.

Pabrėžia, kad iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokią būtent realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę kelia vidutinio amžiaus moteris Lietuvos Respublikoje, čia mokanti mokesčius, dirbanti, kurianti šeimą, gyvenimą. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą ir sudaro palankias sąlygas diskriminacijai dėl tautybės ir pilietybės. Esant analogiškoms sąlygoms leidimas gyventi pareiškėjai buvo išduotas ne kartą, abejonių dėl jos istorijos ir patikimumo nekilo, po paskutinio karto, kai pareiškėjai buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, jokios reikšmingos aplinkybės jos gyvenime nepasikeitė, taigi sprendimas laikytinas diskriminuojančiu būtent dėl pilietybės.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad priimant skundžiamus sprendimus rėmėsi VSD 2023-03-09 rašte Nr. 18-2685 nurodytu, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD įvertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pažymi, kad priimant sprendimus pareiškėjos šeiminės aplinkybės buvo įvertintos, o platesnių paaiškinimų pareiškėja nepateikė ir skunde. Departamento teigimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2023-03-09 pažymoje pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja nuo 2009 m. iki 2017 m. dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose instutucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-05-04 sprendimo Nr. 23S60807 bei 2023-05-17 sprendimo Nr.23S6910 teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės išdavimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2023-02-10 asmeniškai atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, pateikė užpildytą klausimyną. Pareiškėja, atsakydama į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2009-2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente.

Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, VSD 2023-02-17 per MIGRIS buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3596057, ar užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2023-03-10 gavo VSD išvadą Nr. 18-2685, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojali ir patikima Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, įvertinęs, kad VSD atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vėliau priėmė sprendimą, kuriuo nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją.

Pareiškėja, nesutikdama su sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (UTPĮ 133 straipsnio 1 dalis). Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (133 straipsnio 8 dalis).

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Pareiškėja ginčą kelia tuo aspektu, kad Departamentas skundžiamus sprendimus priėmė iš esmės neindividualizuodamas pareiškėjos atvejo, t. y. neišnagrinėjęs su pareiškėja susijusių aplinkybių, o vadovaudamasis išskirtinai tik VSD išvada, kuri, pareiškėjos teigimu, paremta tik prielaidomis, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelią grėsmę šalies saugumui. Iš VSD pažymos, kuria rėmėsi Departamentas nematyti, kad VSD būtų individualiai vertinęs priežastis, kurias nustačius egzistuojant, būtų pagrindas išvadai, kokią ir priėmė VSD. Pareiškėjos teigimu, vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėja praeityje dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente budėtoja, t. y. aukštos kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, savaime nereiškia, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Kiap matyti iš skundžiamų sprendimų, jie priimti dėl to, kad pareiškėjos buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai priimti iš esmės remiantis pareiškėjos pateiktu atsakymu į Departamento pateikto ir pareiškėjos užpildyto klausimyno klausimus, į kuriuos atsakydama pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu 2009-2017 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente ((duomenys neskelbtini) miestas), apsaugos skyriuje pulto budinčiąja. VSD, įvertinęs šiuos duomenis, priėmė išvadą, jog pareiškėja, eidama pareigas Apsaugos departamente, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys, todėl nusprendė, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai.

Kaip teisingai nurodo Departamentas, jam nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra įstatymais įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus, tačiau, teismo vertinimu, atliekant Departamento priimto sprendimo kontrolę, teismas vertina tiek Departamento sprendimo, tiek ir VSD išvados, kurios pagrindu buvo priimti sprendimai, teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip jau pirmiau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti/pakeisti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios (esminės) pačios pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie jos tarnybą Baltarusijos Vidaus reikalų Apsaugos departamente (budėtoja), laikotarpiu 2009-2017 m.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija yra unikali. Minėta, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Kaip ir šiuo atveju, nagrinėjama situacija negali būti grindžiama vien tik spėjimu ir įtarimu. Ji turi būti paremta nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja vien tik faktu, kad pareiškėja prieš 6 metus dirbo Apsaugos departamente budėtoja. Įvertinus tai, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo pakeitimo turėtų būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjos tarnyba Apsaugos departamente galėjo būti/buvo tiek reikšminga, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste. Nors institucijos pareiškėjos keliamą grėsmę sieja su jos eitomis pareigomis (budėtoja), tačiau nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos reikalavo būti aukštos kvalifikacijos, turėti specialų karinį pasirengimą, reikalavo teisinių žinių, ar turėti kitą žvalgybinės praktinos patirtį ir pan., ar eitos pareigos, pagal savo turinį ir pobūdį iš esmės gali būti vertinamos kaip reikšmingos (tačiau jų nenuvertinus) byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui. Be to, iš VSD teiktos išvados nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjos pozicija pateikta klausimyne. Pareiškėja klausimyne gana aiškiai ir nedviprasmiškai atsakė į esminius klausimus dėl jos sąsajumo su buvusią darboviete ir jos požiūrį dėl Rusijos valdžios palaikymo, taip pat ir dėl karo Ukrainoje. Teismo vertinimu, pareiškėjos klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Taigi, nors VSD išvadoje akcentuojama, kad pareiškėja prieš 6 metus dirbdama Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente budėtoja turėjo būti (prieš 6 metus) lojali Rusijos Federacijai, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos veiksmai ir jos pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant ir perspektyvinius požiuriu, institucijų nebuvo tinkamai individualizuoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Kaip jau buvo minėta, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Ginčo atveju, toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl atisakymo pakeisti leidimą gyventi, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į ginčijamą sprendimą. Būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės (darbų, dirbtų kilmės valstybėje pobūdis, taip pat šeima, gyvenimas ir darbas Lietuvoje), turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat jau aptarti tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsižvelgiant į išdėstytą, Migracijos departamento 2023-05-04 sprendimas Nr. 23S60807, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, naikinamas, įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Kadangi Migracijos departamento 2023-05-17 sprendimas Nr. 23S6910 dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie uždraudimą jai atvykti ir apsigyventi yra priimtas 2023-05-04 sprendimo Nr. 23S60807, kuris yra panaikintas, taip pat VSD raštu, kuris, teismo vertinimu, nėra pakankamas pareiškėjos keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pagrindu, šis sprendimas taip pat naikintinas.

Pareiškėja prašo iš Departamento priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas administracinėje byloje eI2-10038-809/2023 ir prijungtoje byloje Nr. el2-10077-811/2023.

Pareiškėjos atstovas nurodo, kad administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 pareiškėja patyrė 1 996,50 Eur už skundo parengimą teismui; 302,50 Eur už 2,5 val. teisinio darbo už atstovavimą, įskaitant pasirengimą teismo posėdžiui; 121 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą; 22,50 Eur žyminį mokesti. Viso 2 442,50 Eur. Prašymui pagrįsti pateikė PVM Sąskaitą serija AND Nr. 69/23 ir 2023-05-29 Mokėjimo nurodymą. Iš esmės analogiškai pareiškėjos atstovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir administracinėje byloje Nr. el2-10077-811/2023. Viso 2 420 Eur. Prašymui pagrįsti pateikė PVM Sąskaitą serija AND Nr. 70/23 ir 2023-05-29 Mokėjimo nurodymą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (40 straipsnio 5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (40 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skaičiuojant maksimalų už procesinio dokumento parengimą priteistiną dydį aktuali yra sumokėjimo už suteiktą teisinę pagalbą data (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. eA-1322-520/2020).

Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.19 papunkčiais, pareiškėjos prašomos priteisti sumos neviršija galimų priteisti sumų maksimalių dydžių (2022 m. IV ketv.)). Tačiau dėl pareiškėjos prašymų priteisti jos naudai prašomas sumas, teismas pažymi, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartys administracinėse bylose Nr. eAS-207-520/2018; Nr. eAS-763-438/2021).

Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad abejose bylose buvo nagrinėjamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas, taip pat įvertinus skunduose nurodytų aplinkybių tapatumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, pobūdį (Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinti kriterijai), įvertinus pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjos prašomos priteisti sumos už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant skundus, prašymus ir kt. mažintinos iki 800 Eur, įvertinus abiejų bylų sąsajumą ir nesudėtingumą tiek faktiniu, tiek teisiniu pobūdžiu. Pareiškėjai taip pat priteistinas sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Taigi, pareiškėjai iš atsakovo viso priteistina 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1-4 dalimis, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos N. M. skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-05-04 sprendimą Nr. 23S60807, kuriuo atsisakyta pareiškėjai N. M. pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos N. M. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo sprendimą.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-05-17 sprendimą Nr. 23S6910 uždrausti pareiškėjai N. M. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių.

Priteisti pareiškėjai N. M. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 822,50 Eur (aštuoni šimtai dvidešimt du eurai ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjos N. M. prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.