Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-317-307/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-07-21
Bylos Nr.: 1A-317-307/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-18609-2015-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis (pirm.), Kęstutis Jucys, Linas Žukauskas
Nuteistasis: S. S.
Advokatai: Auksanas Čiupaila

Kategorijos

1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-307/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18609-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1., 1.1.5.1.2.3., 1.1.8.6.9., 2.4.6.3.1., 2.4.6.3.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų: Kęstučio Jucio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai,gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,nuteistajam S. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. (toliau tekste – ir nuteistasis, apeliantas) ir jo gynėjo advokato Auksano Čiupailos (toliau tekste – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį devynerių metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius trejus bausmės metus atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 31 d. apie 23.40 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu vieną kartą tyčia sudavė peiliu nukentėjusiajam D.(D.) S. į krūtinės sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės kairėje, su III-io šonkaulio, tarpšonkaulinio raumens, krūtinplėvės, širdiplėvės ir širdies pažeidimu kanalo eigoje, kas komplikavosi ūminiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu ir į širdies tamponadą išsiliejusiu krauju, dėl ko nukentėjusysis mirė.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti konstatavus, kad veika padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, patikėjęs melagingais nukentėjusiojo A. (A.) S. parodymais bei savaip interpretuodamas specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusysis apeliantą užpuolė jo paties namuose. Anot S. S., įvykio metu jis išsigando nukentėjusiojo puolimo ir gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi bandė dengtis nuo jį puolusio nukentėjusiojo D. S. vonios kambario durimis, panaudodamas jas kaip skydą ir traukdamas į savo pusę. Tačiau šį dengimosi veiksmą užbaigti sutrukdė velionio atliktas smūgis į duris iš kitos jų pusės. Apeliantas nurodo, kad jo sulenkta dešinioji ranka, kurioje laikė peilį tikėdamasis atgrasinti nukentėjusįjį nuo vykdomo puolimo, liko durų išorėje. Tuo metu kairiąja ranka jis laikė durų rankeną, tačiau nuo nukentėjusiojo smūgio į duris, galimai koja, apeliantas loštelėjo atgal, o nukentėjusysis tuo metu suduodamas smūgį galėjo palinkti į priekį. Kaip viskas vyko toliau, apeliantas nematė. Jo dešinioji ranka su peiliu iš inercijos kilo aukštyn ir galėjo pataikyti velioniui į širdį. Apelianto teigimu, jis visą laiką tik gynėsi nuo paties nukentėjusiojo puolimo, tyčia pats jo nepuolė, peiliu specialiai nedūrė. Priešingai, tą vakarą prieš jį kelis kartus smurtavusį nukentėjusįjį D. S. jis stengėsi atgrasinti nuo tolimesnio puolimo demonstratyviai rodydamas rankoje laikomą peilį, tačiau pastarasis vis tiek jį puolė prieš tai pasiėmęs šluotkotį. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas už durų atsistojo dar prieš nukentėjusiojo puolimą. Šią išvadą teismas grindė parodymų patikrinimo vietoje protokolu, fotonuotraukomis ir jų komentarais, su kuriais nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nesutiko, atsisakė juos pasirašyti, nes jie neatitiko jo parodymų turinio. Po šiais dokumentais pasirašė nukentėjusysis A. S., kuris, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, dalyvavo atliekant nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, o tai rodo, kad bylą tyrę pareigūnai piktnaudžiavo.

Apelianto vertinimu, nukentėjusiojo A. S. parodymai yra melagingi, nes priešingai nei šis nurodė apklausiamas pirmosios instancijos teisme, į įvykį jis nesikišo, jokių veiksmų bandydamas išmušti iš apelianto rankų peilį neatliko, piršto neįsipjovė, o visą tarp apelianto ir D. S. vykusio konflikto laiką gulėjo lovoje. Galimai dėl buvusio neblaivumo A. S. neužfiksavo momento, kai nuteistasis bandė dengtis durimis nuo puolančio nukentėjusiojo D. S., ir teisme teigė, neva nuteistasis žengė žingsnį ir peiliu dūrė pastarajam į širdį. Nepaisant to, kad įvykio vietoje palikti pėdsakai – kraujo dėmė ant vidinės vonios durų pusės – patvirtina nuteistojo teiginius apie jo ir D. S. pozicijas bei judėjimą įvykio metu, apygardos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog vonios kambario durys kaip skydas įvykio metu nebuvo panaudotos. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nukentėjusysis A. S. yra velionio D. S. patėvis, todėl jis suinteresuotas bylos baigtimi. Jo parodymai nenuoseklūs ir gali būti įtakoti tiek velionio motinos, su kuria A. S. palaiko gerus santykius, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas A. S. parodymus, iškreipė jų esmę. Apie tai, kad neva bandydamas iš apelianto atimti peilį įsipjovė pirštą šis nukentėjusysis pasakė tik antrą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Randas ant jo piršto galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, o ne dėl įvykio metu patirto sužalojimo. Nukentėjusysis A. S. po įvykio mobiliuoju telefonu kvietė greitąją pagalbą, taigi, esant sužalotam jo pirštui, ant telefono aparato turėjo likti kraujo pėdsakai, tačiau byloje tai neužfiksuota. Šios aplinkybės rodo, jog nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, jų melagingumą patvirtina ir apelianto kartu su papildomais parodymais pateikta įvykio schema. Be to, anot apelianto, iš A. S. ir I. D., velionio D. S. motinos, parodymų turinio matyti, kad jie patys sukurstė velionį smurtauti prieš apeliantą pasiskųsdami jam dėl neva nemokamų komunalinių mokesčių, imamo A. S. maisto, negrąžintos 8,00 Eur skolos. Iš A. S. parodymų turinio taip pat matyti, kad pastarasis žinojo D. S. atvykimo į įvykio vietą tikslą ir pritarė prieš nuteistąjį S. S. naudojamam smurtui.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nors ir yra anksčiau teistas trylika kartų, visus tuos kartus jis savo kaltę pripažindavo, tačiau šį kartą jis negalintis prisipažinti dėl to, ko nepadarė, t. y. tyčinio žmogaus nužudymo, nes tam neturėjo nei tikslo, nei motyvo. Priešingai, iš pradžių jis bandė atgrasinti nukentėjusįjį nuo tolimesnio smurto vartojimo demonstruodamas peilį. Nukentėjusiajam toliau tęsiant pavojingą kėsinimąsi ir jį puolant, apeliantas bandė nuo nukentėjusiojo smūgių prisidengti vonios kambario durimis ir tik dėl to, kad pats nukentėjusysis suduodamas smūgį į duris palinko į priekį, jis buvo netyčia sužalotas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto veiksmų įvykio metu neįvertino kaip padarytų esant būtinosios ginties situacijai. Juo labiau, kad nukentėjusysis prieš apeliantą iki nelaimės naudojo smurtą, jį spardė gulintį ant žemės, sudavė smūgius į galvą, šonus, nugarą, lytinius organus, o paskui puolė jį rankose turėdamas šluotkotį, t. y. apie 5 cm storio lazdą. Apeliantas taip pat pažymi, kad nusikaltimo įrankis – peilis, buvo 25 cm ilgio, taigi priešingai nei nustatė teismas, incidento metu nuteistajam besidengiant vonios kambario durimis kaip skydu, peilio geležtė galėjo pasiekti nukentėjusįjį D. S..

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino byloje esančių kraujo pėdsakų, iš kurių galima spręsti apie nukentėjusiojo judėjimą, bei patvirtinančių apelianto iškeltą versiją, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo virtuvės prieangyje, šalia šaldytuvo, o vonios kambario durys besiginant buvo panaudotos kaip skydas. Apeliantas nesutinka ir su eksperto Valdo Edmundo Banaičio, kuris yra jo tėvo priešas, išvada, kad minėto įvykio metu jis suprato savo veiksmus ir galėjo juos kontroliuoti, nes būtent tomis sekundėmis, kurių metu įvyko nelaimė, jis visiškai nekontroliavo savo veiksmų, nukentėjusiajam peiliu įdūrė nesąmoningai, veikdamas iš inercijos, o ne turėdamas tyčią jį nužudyti.

Apelianto nuomone, visus to vakaro įvykius, t. y. pasikartojantį nukentėjusiojo smurtą ir jo paties atliktus gynybos veiksmus, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne atsietai, o kaip visumą. Jis neabejotinai turėjo teisę į gynybą nuo pavojingo D. S. kėsinimosi, kurį nukentėjusysis vykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nakties metu atėjęs į nuteistojo gyvenamąją vietą. Juo labiau, kad D. S. atvyko siekdamas konfliktuoti, pirmasis užpuolė apeliantą, ėmė jį mušti į gyvybiškai svarbias vietas, todėl susiklosčiusi situacija rodo ne vykusį abipusį konfliktą, o neteisėtą paties nukentėjusiojo elgesį. Juo labiau, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nukentėjusiajam apeliantas nesipriešino, nepuolė su juo muštis, nesudavė nė vieno smūgio, priešingai, jis prašė D. S. liautis smurtavus. Taigi, velionio elgesys taip pat turi būti vertinamas kaip provokuojantis ir rizikingas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą. Nuteistajam duodant parodymus jis buvo teisėjo nuolat pertraukiamas, jam darytas psichologinis spaudimas kuo mažiau ir trumpiau kalbėti. Apklausiant nukentėjusįjį A. S. teisėjas uždavė menamus klausimu, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 275 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet to viso proceso metu turėjo išankstinę nuostatą dėl apelianto kaltumo. Nepaisant to, kad nuteistasis raštu teikė prašymus teismui, jie nebuvo nagrinėjami. Buvo prašoma papildomai apklausti nukentėjusįjį A. S., nušalinti suinteresuotumą bylos baigtimi turintį ekspertą Valdą Edmundą Banaitį ir ekspertizės atlikimą pavesti kitam ekspertui, tačiau šie nuteistojo prašymai netenkinti. Skiriant bausmę nuosprendyje net nesvarstyta BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo galimybė, nors apelianto mama yra vieniša, sunkiai serga, yra senyvo amžiaus, neįgali, jai amputuotos abi kojos, reikalinga nuolatinė priežiūra, o vienintelis galintis ją prižiūrėti asmuo yra apeliantas, nes daugiau vaikų ji neturi. Rašytinis nuteistojo prašymas atsižvelgti į šią aplinkybę nuosprendyje neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 238 straipsnio nuostatas. Dėl to S. S. prašo peržiūrėti visus jo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. į bylą pateiktus rašytinius prašymus ir juos iš naujo išnagrinėti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroras apklausiant specialistą Kazimiežą Zinkevičių jam taip pat uždavė menamus klausimus, taigi pažeidė BPK 285 ir 275 straipsnių reikalavimus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad minėtas ekspertas parodė, jog negali nustatyti, kokioje padėtyje įvykio metu buvo nuteistasis ir nukentėjusysis. Taigi, pirmosios instancijos teismo motyvai, neva apeliantas žengė žingsnį į priekį ir dūrė nukentėjusiajam tiesiai į širdį, yra tik prielaidos, prieštaraujančios baudžiamosios bylos medžiagai. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad nuo 2015 m. sausio 9 d., t. y. vos tik išėjęs į laisvę iš pataisos namų, dalyvavo integraciniame projekte „Guru“, bandė įgyti virėjo specialybę, nevartojo narkotikų, stengėsi pradėti dorą gyvenimą. Tačiau velionis D. S. pats atėjo į jo gyvenamąją vietą ir būtent neteisėtas nukentėjusiojo elgesys, jo sukelta konfliktinė situacija ir grėsmingas bei apelianto gyvybei pavojų sukėlęs elgesys nulėmė 2015 m. kovo 31 d. įvykio pasekmes.

Esant nurodytų aplinkybių visumai apeliantas prašo išnagrinėti visą bylą iš naujo, dar kartą apklausti nukentėjusįjį A. S. bei ekspertą Kazimiežą Zinkevičių, nes turi jiems papildomų klausimų, kurių atsakymai reikšmingi nustatant tiesą šioje byloje. Taip pat turi būti nušalintas ekspertas Valdas Edmundas Banaitis, atsižvelgta į visus nuteistojo ir jo mamos L. S. pateiktus rašytinius prašymus, kurie nebuvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju yra taikytini BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai bei šio straipsnio 3 dalis, 59 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9, 10 punktai bei šio straipsnio 3 dalis, bei jų pagrindu švelninama nuteistajam paskirta bausmė. Nuteistasis taip pat prašo pripažinti, kad įvykio metu buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, o jo pasirinkta gynybos priemonė – peilis, buvo adekvati prieš jį puolusį bei prieš jį smurtavusį nukentėjusįjį D. S..

Šalies argumentai

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padarytas esant būtinajai ginčiai, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame pateikta įrodymų analizė yra nenuosekli ir nevisapusiška, įrodymų vertinimas tendencingas, paremtas prielaidomis, o teismo išvados nėra logiškai išplaukiančios iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Vertindamas aplinkybes, kuriomis nukentėjusiajam buvo padarytas mirtinas sužalojimas, apygardos teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius S. S. parodymus, kad iš už durų, kurias jis naudojo kaip skydą, ir kurios buvo pravertos, jis ištiesė ranką, kurioje buvo peilis ir šio inercinio judesio metu, nukentėjusiajam linktelint į priekį, o nuteistajam loštelėjus atgal, velionis buvo sužalotas. Dėl to apygardos teismo nuosprendyje nurodyta prielaida, neva tikint šia nuteistojo versija, nukentėjusysis turėjo atsidurti toje pačioje durų pusėje, kaip ir S. S., nes tik tokiu būdu nukentėjusysis galėjo pats netyčia užgriūti ant nuteistojo rankoje laikomo peilio, yra nepagrįsta ir iškreipianti S. S. duotų parodymų esmę. Priešingai nei konstatavo teismas, nuteistasis savo parodymuose nenurodė, jog nukentėjusysis netyčia pats „pasimovė“ ant peilio.

Apeliantas nurodo, kad nuoseklius S. S. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, t. y. kraujo pėdsakai nusikaltimo vietoje. Iš 2015 m. balandžio 1 d. įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo turinio matyti, kad kraujo dėmių išsidėstymas įvykio vietoje sutampa su nuteistojo duotais parodymais, kurie buvo patvirtinti ir atliekant parodymų patikrinimo vietoje veiksmus. Nuteistasis parodė, kad ginantis nuo nukentėjusiojo kėsinimosi, jam būnant virtuvėje, vonios kambario durys buvo panaudotos kaip skydas nuo D. S. smūgių, tuo pačiu demonstruojant jam peilį iš už durų ištiesta ranka. Tačiau apygardos teismas šių įrodymų nevertino ir tarpusavyje nelyginio. Gynėjo nuomone, šis teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik niekuo nepatvirtintais nukentėjusiojo A. S. parodymais, neva S. S. puolė prie D. S. ir dūrė pastarajam, bei specialisto išvadoje Nr. M431/15(01) nustatyta aplinkybe, kad žaizdos kanalas nukentėjusiojo kūne buvo tiesus, kas, anot teismo, patvirtina nukentėjusiojo A. S. žodžius ir padarė neteisingą išvadą, neva S. S. įvykdė „staigų išpuolį“ prieš nukentėjusįjį. Priešingai nei nustatė teismas, minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad D. S. nustatytų sužalojimų lokalizacija bei makromorfologinis vaizdas nerodo kokioje tarpusavio padėtyje buvo užpuolikas ir nukentėjusysis. Dėl to, gynėjo vertinimu, be nukentėjusiojo A. S. parodymų, nėra jokių kitų duomenų, paneigiančių S. S. versiją apie įvykio aplinkybes ar patvirtinančių jo parodymų nepatikimumą, dėl ko jie nebūtų laikomi įrodymais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį. Anot apelianto, byloje nustatyta įrodymų visuma neleidžia daryti pagrįstos ir nebejotinos išvados apie tiesioginį smūgio peiliu sudavimą nukentėjusiajam D. S..

Apelianto teigimu, nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog nukentėjusysis žuvo būtent nuo S. S. smūgio peiliu, tačiau nors formaliai šie nuteistojo veiksmai atitinka BK uždraustos veikos – tyčinio nužudymo – sudėties požymius, nustatytos faktinės aplinkybės, sudaro pagrindą spręsti apie įvykio metu buvusią būtinosios ginties situaciją. Juo labiau, kad net ir esant nustatytam faktui, kad nuketėjusysis įvykio metu puolė S. S., prieš jį smurtavo ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino būtinosios ginties kontekste, neanalizavo būtinosios ginties sąlygų buvimo. Apygardos teismas nuosprendyje formaliai nurodė, kad kaltinamojo pateikiama savigynos versija yra tik gynybinė pozicija, o nukentėjusiojo elgesys realios grėsmės S. S. gyvybei nekėlė, todėl peilio panaudojimas teismo nevertintas, kaip būtina ir adekvati savigynos priemonė. Gynėjo įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neanalizavo būtinosios ginties situacijos atsiradimo, jos teisėtumo sąlygų, nenustatė pavojingo kėsinimosi pradžios momento. Gynėjas nurodo, kad nukentėjusysis D. S. buvo S. S. pažįstamas, su kuriuo pastarasis palaikė normalius santykius, gyveno jo motinos bute. Įvykio dieną, velionis netikėtai, iš anksto nesusitaręs, būdamas neblaivus, įsiveržė į nuteistojo gyvenamąją vietą ir be jokio paaiškinimo ėmė mušti jį rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajam nurimus, jie ėmė kalbėtis, tačiau nukentėjusysis vėl ėmė mušti S. S.. Dėl patirtų smūgių nuteistasis buvo trumpam praradęs sąmonę, nes D. S., kaip buvusio boksininko, suduoti smūgiai buvo itin stiprūs. Atsipeikėjęs S. S. pabėgo iš kambario, kuriame buvo mušamas, tačiau nukentėjusysis nusivijo jį į virtuvę, besivydamas bandė kelis kartus įspirti, tačiau nepataikė, ką patvirtina ir nukentėjusiojo A. S. parodymai. Siekdamas apsiginti nuo užpuolimo kaltinamasis iš virtuvės pagriebė atsitiktinį daiktą savigynai – buitinį peilį, – kurį demonstratyviai rodė agresyviam nukentėjusiajam, siekiančiam jį sužeisti, rodydamas, kad ketina gintis nuo tolesnio puolimo. Tai pamatęs nuketėjusysis dar labiau įsiuto, apsisuko ir nuėjo pasiimti koridoriuje stovėjusio grindų šepečio. S. S. tuo metu atsidarė šalia virtuvės esančias vonios kambario duris, kaip užtvarą apsiginti nuo puolančio nužudytojo. D. S. paimtu grindų šepečiu toliau puolė kaltinamąjį tol, kol jis, besidengdamas vonios kambario durimis, ranką, kurioje laikė peilį, ištiesė už durų. Kaltinamasis kairiąja ranka laikėsi už vonios durų, o kita ranka, kurioje buvo laikomas peilis, nuo inercijos pajudėjo į priekį, o joje laikomas peilis smigo nusikentėjusiajam į krūtinę. Šios aplinkybės neabejotinai leidžia spręsti apie tai, kad nukentėjusiojo D. S. kėsinimasis buvo pavojingas, nukreiptas į S. S. sveikatą ar netgi gyvybę. Anot apelianto, iš aptartų aplinkybių matyti, jog nukentėjusiojo kėsinimasis buvo tiek realus, tiek pavojingas. Nukentėjusiojo pavojingas kėsinimas truko nuo tada, kai įsiveržęs į kambarį jis pradėjo mušti S. S. ir, nors jis trumpam buvo nurimęs, tai nepatvirtina, kad kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Anot gynėjo, nuteistajam ištrūkus iš kambario kėsinimasis nebuvo nei nutrūkęs, nei sustabdytas – nužudytasis toliau tęsė pavojingus veiksmus, ką patvirtino ir nukentėjusysis A. S.. Pavojingo kėsinimosi realumą ir akivaizdumą taip pat patvirtina ir 2015 m. balandžio 1 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog S. S. padaryti sužalojimai įvairiose kūno vietose, tarp jų gyvybiškai svarbiose, tokiose kaip galva, lyties organai, kurie įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Gynėjo teigimu, nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. S. kėsinimasis į kaltinamojo S. S. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, todėl jis veikė esant būtinosios ginties situacijai. Apeliantas pažymi ir tai, kad peilis prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas ne kaip puolimo, bet kaip savigynos priemonė, kuria buvo siekiama nutraukti nukentėjusiojo pradėtą pavojingą kėsinimąsi. Juo labiau, kad jokių S. S. veiksmų, liudijančių apie jo paties vykdytą puolimą, ar juo labiau apie tyčią nužudyti nukentėjusįjį, neužfiksuota. Be to, anot apelianto, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis peržengė būtinosios ginties ribas, nes jo atlikti veiksmai neatitinka įstatyme numatytų būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygų. Kaip jau minėta, S. S. gintis pradėjo tik po antrojo nukentėjusiojo išpuolio, tai darė dengdamasis vonios kambario durimis, ranką su peiliu į nužudytąjį ištiesė net nematydamas ir nesitaikydamas, o siekdamas, kad nuketėjusysis išsigandęs jo turimo ginklo nutrauktų savo puolimą. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad S. S. veiksmai nebuvo nukreipti siekiant atimti D. S. gyvybę. Apelianto vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad nukentėjusysis buvo nužudytas ne veikiant tiesiogine tyčia, o esant būtinosios ginties situacijai, kurios ribos, atsižvelgiant į kaltininko tyčios turinį, D. S. pavojingo kėsinimosi intensyvumą, nebuvo peržengtos. Be to, netgi laikant, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, neva nuteistasis peiliu dūrė nesidengdamas durimis, yra teisinga, tai nepaneigia būtinosios ginties situacijos ir būtinosios ginties sąlygų egzistavimo.

Apeliantas pažymi ir tai, kad apygardos teismas, parinkdamas bausmę nuteistajam nepagrįstai S. S. prisipažinimo ir padėjimo atskleisti nusikalstamą veiką nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino, jog dūrė nukentėjusiajam peiliu, be to, jis padėjo atskleisti veiką – parodė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kur padėtas nusikalstamos veikos įrankis – peilis. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai liko neįvertintos ir į jas neatsižvelgta skiriant bausmę nuteistajam.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinius skundus, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistasis S. S. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas ne tik padarė procesinius pažeidimus, buvo šališkas, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, bet taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nepripažino, kad jo veika buvo padaryta esant būtinosios ginties situacijai. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nurodant, kad nuteistasis BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė esant susiklosčiusiai būtinosios ginties situacijai ir neperžengus jos ribų.

Nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama apie bylos tyrimo eigoje padarytus procesinius pažeidimus, renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nepagrįsti, nes tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą, teisėjų kolegija nenustatė.

Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas buvo šališkas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2010, 2K-122/2010, 2K-340/2008, 2K-522/2008). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šioje byloje pagrindo abejoti nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu nėra. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimo bylą nagrinėjusiam teisėjui nepareiškė, o kitų, nuteistojo teiginius dėl teismo šališkumo patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo pateiktų rašytinių prašymų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad S. S. prašymai papildomai apklausti nukentėjusįjį A. S., nušalinti ekspertą Valdą Edmundą Banaitį ir ekspertizės atlikimą pavesti kitam ekspertui pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėti ir motyvuotai atmesti protokolinėmis nutartimis, protokolinėmis nutartimis arba suteikiant leidimus pasimatyti ir skambinti artimiesiems išspręsta ir didžioji dalis kitų nuteistojo prašymų. Vien tai, kad apygardos teismas motyvuotai atsisakė tenkinti nuteistojo prašymus ir skundžiamame nuosprendyje skirdamas bausmę nuteistajam nesivadovavo BK 62 straipsnio nuostatomis, savaime nereiškia teismo šališkumo ar nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu vėl buvo išnagrinėti S. S. prašymai dėl liudytojų A. S., A. P., specialisto Kazimiežo Zinkevičiaus apklausų ir taip pat motyvuotai atmesti protokoline nutartimi. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra atmetamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

S. S. apeliaciniame skunde teigiant apie neteisėtą eksperto Valdo Edmundo Banaičio dalyvavimą teisminio nagrinėjimo (pirmosios instancijos teisme) metu, pateikti argumentai apie šio asmens suinteresuotumą bylos baigtimi ir šališkumą tėra niekuo nepagrįsti subjektyvūs nuteistojo S. S. samprotavimai, o ne teisiniai argumentai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl minėto eksperto nušalinimo pagrindų, numatytų BPK 58 straipsnio 1 ir 3 dalyse, buvimo. Juo labiau, kad nuteistasis eksperto šališkumu suabejojo tik tuomet, kai pastarasis, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, davė nuteistajam nepalankius, jo lūkesčių neatitikusius parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog specialisto ar eksperto teisės ir pareigos yra nustatytos BPK 86–87, 89 straipsniuose, tokio asmens dalyvavimą, apklausą bylą nagrinėjant teisme numato baudžiamojo proceso taisyklės, įtvirtintos BPK 275, 284, 285 straipsniuose. Šios taisyklės teisiamajame posėdyje apklausiant ekspertą Valdą Edmundą Banaitį nebuvo pažeistos. Be to, teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad apklausiant specialistą Kazimiežą Zinkevičių ir liudytoją A. S. (šis liudytojas tyrimo metu pripažintas nukentėjusiuoju), pastariesiems pateikti klausimai buvo susiję su byla, jie nebuvo menamojo pobūdžio.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad 2015 m. gegužės 21 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas pasirašytas ne S. S., o liudytojo A. S.. Vis dėlto, šio pažeidimo kolegija nelaiko esminiu, dėl kurio nebūtų galima remtis protokole nustatytomis aplinkybėmis. Minėtas procesinis veiksmas atliktas jau po liudytojo A. S. apklausų. Be to, jo atlikimo metu dalyvavo tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas, kuris kartu su liudytoju A. S. pasirašė įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole. Pats nuteistasis pripažino, kad sąmoningai atsisakė pasirašyti minėtą protokolą. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo – įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje teisėtumo neskundė, jokių pastabų dėl jo protokolo turinio nenurodė. Dėl to pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai pripažino 2015 m. gegužės 21 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolą leistinu įrodymu ir juo rėmėsi spręsdamas nuteistojo S. S. kaltės klausimą. Taigi, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis galėtų būti pripažintas neteisėtu, apeliacinės instancijos teismo kolegija nenustatė.

Vis dėlto, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, dar kartą išklausiusi nuteistojo S. S. parodymus, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kai kurias faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija. Netinkamas bylos faktinių aplinkybių nustatymas nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kadangi kvalifikuojant nuteistojo veiką nepritaikytos tos BK bendrosios dalies normos, kurias reikėjo taikyti.

S. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad konflikto metu vieną kartą tyčia sudavė peiliu nukentėjusiajam D. S. į krūtinės sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės kairėje, su III-io šonkaulio, tarpšonkaulinio raumens, krūtinplėvės, širdiplėvės ir širdies pažeidimu kanalo eigoje, kas komplikavosi ūminiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu ir į širdies tamponadą išsiliejusiu krauju, dėl ko nukentėjusysis mirė.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, busto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-497/2009, 2K-7-428/2010, 2K-294/2011 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (kasacinės nutartys Nr. 2K-59/2010, 2K-212/2009).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad D. S. nusikalstamos veikos padarymo naktį, t. y. 2015 m. kovo 31 d. apie 23.40 val., atvyko į nuteistojo S. S. ir nukentėjusiojo A. S. gyvenamąją vietą, t. y. D. S. močiutei priklausantį butą. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad velionis į S. S. gyvenamąją vietą atvyko būdamas neblaivus. Jo lavono kraujyje tyrimo metu buvo rasta 1,3 promilės etilo alkoholio, o tai, asmeniui esant gyvam atitiktų lengvą girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 90-95). Nukentėjusysis A. S., tiesioginis įvykio liudininkas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad įvykio naktį jau po 23.00 val., jam užmigus, paskambino D. S. ir paprašė atidaryti duris, kurias atrakinus šis pasisveikino ir nuėjo į kambarį pas S. S.. Nukentėjusiajam atsigulus į savo lovą, buvusią virtuvėje, po minutės ar dviejų kambaryje, kur gyveno S. S., pasigirdo grumtynių garsai, jis girdėjo S. S. šaukiant „D. baik, D. baik“. Po maždaug 2-3 minučių grumtynių garsai nutilo. Girdėjo S. S. ir D. S. kalbantis, tačiau dėl uždarytų kambario durų negalėjo suprasti apie ką jie kalbasi. Pokalbis truko apie 10 minučių. Po to kambaryje vėl išgirdo grumtynių triukšmą, pamatė iš kambario iššokantį S. S., o jam iš paskos išbėgantį D. S., kuris bandė ne mažiau kaip du kartus įspirti S. S., tačiau nepataikė. Tada S. S. įpuolė į virtuvę, iš pakabintos virtuvės spintelės paėmė peilį ir laikydamas jį priešais save, geležte į priekį, grįžo į virtuvės tarpdurį. D. S. pamatęs peilį pasičiupo prie kambario durų stovėjusį šepetį mediniu kotu, kuriuo, nepajudėdamas iš vietos mosikavo atstatęs į S. S. pusę, tačiau nei karto nepataikė. Šie nukentėjusiojo parodymai sutampa ir su nuteistojo S. S. parodymais, kad įvykio naktį, jau po 23.00 val. išgirdo skambutį į duris. Nukentėjusiajam A. S. atidarius duris į jo kambarį užėjo D. S., kuris elgėsi neadekvačiai, ėmė reikšti pretenzijas, tvirtindamas, kad neva jis – S. S. visiems meluoja ir ėmė jį mušti. Jis nesipriešino mušamas, sulaukė smūgių ir nugriuvo ant grindų, norėjo, kad velionis nusiramintų. Kai D. S. aprimo, jis atsisėdo ant krėslo, o pastarasis ant lovos. D. S. ėmė reikšti pretenzijas dėl nemokamo nuomos mokesčio, dėl to, kad jis – S. S. valgo jo tėvo maistą. S. S. nurodžius, kad nuomos mokestį sumokės po savaitės, D. S. vėl ėmė jį mušti. Jo smūgiai buvo stiprūs, suduoti ir į lytinius organus, nuo jų jis (S. S.) buvo trumpam apalpęs. Kažkuriuo momentu jam (S. S.) pavyko ištrūkti ir jis nubėgo į virtuvę gynybos priemonių – virtuvinio peilio, kurį paėmęs demonstravo velioniui kaip atgrasymo priemonę. Pamatęs peilį D. S., tuo metu būdamas apie 1-1,5 m atstumu nuo jo, apsisuko, iš koridoriaus paėmė šepetį mediniu kotu ir jį puolė.

Taigi, aptarti nukentėjusiojo A. S. ir nuteistojo S. S. parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pats nukentėjusysis įvykio metu elgėsi neteisėtai, smurtavo prieš nuteistąjį, pastarajam bėgant iš kambario į virtuvę jį vijosi siekdamas toliau žaloti, t. y. tęsti savo pavojingą kėsinimąsi, ir net pamatęs pastarojo rankose peilį, tęsė puolimą. Aplinkybes, kad nuteistasis S. S. įvykio metu buvo sumuštas patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 431115 nurodyta, kad D. S. nustatytos poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje padaryti kietu buku daiktu (daiktais) galimai neilgai trukus iki nukentėjusiojo mirties. Šie sužalojimai galėjo atsirasti ir nukentėjusiojo ranka suduodant smūgius kitam asmeniui (t. 1, b. l. 90-96). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 01123/15 (01), nurodyta, kad: S. S. padarytos kraujosruvos viršugalvyje, dešinės akies vokuose, kairės mentės srityje, nugaros kairėje ir dešinėje, dešinėje šlaunyje, varpoje, odos nubrozdinimas kairiame žande, odos įdrėskimai kairiame žaste, paveikus kietais bukais daiktais paros laikotarpyje iki apžiūros areštinėje 2015 m. balandžio 1 d. Visi sužalojimai yra panašaus senumo, todėl padaryti vienu metu ir tiek atskirai, tiek visumoje sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Neatmetama galimybė, kad kraujosruva dešinėje šlaunyje galėjo atsirasti pačiam atsitrenkiant į kietus bukus paviršius. Įdrėskimai kairiame žaste galėjo atsirasti savigynos metu. Sužalojimai padaryti mažiausiai dešimtimi trauminių poveikių (t. 2, b. l. 45). Specialistų išvadose nustatytos aplinkybės patvirtina S. S. parodymus, kad jis iki dūrio peiliu prieš D. S. nesmurtavo, o priešingai, prieš jį gan intensyvų smurtą naudojo tik pats nukentėjusysis.

Tačiau apie tolesnę įvykio eigą nuteistais S. S. ir nukentėjusysis A. S. davė skirtingus parodymus. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad virtuvėje pasiėmęs ir laikydamas dešinėje rankoje peilį, jis, stovėdamas prie įėjimo į virtuvę dengėsi pravertomis vonios kambario durimis stengdamasis išvengti D. S. puolimo. D. S. smūgiavus į duris, jis linktelėjo atgal, jo ranka su peiliu pajudėjo į viršų ir tuomet įvyko dūris peiliu. Nukentėjusysis A. S., apklausiamas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog reikalavo, kad S. S. mestų peilį, bandė išmušti (atimti) peilį. Nuteistasis nepakluso. Jis matė, kaip pastarasis ištiesė ranką su peiliu ir dūrė į krūtinę D. S.. Jis (A. S.) nepastebėjo, ar vonios kambario durys įvykio metu buvo panaudotos kaip skydas.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo, o ne nuteistojo parodymais apie D. S. sužalojimo aplinkybes. S. S. teigimu, nukentėjusysis A. S. į įvykį nesikišo, visą laiką gulėjo lovoje, taigi piršto įsipjauti bandydamas atimti iš nuteistojo peilį negalėjo. Tačiau byloje esančiame 2015 m. liepos 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotas randas ant nukentėjusiojo A. S. piršto leidžia tikėti jo parodymais (t. 1, b. l. 128-140). Kita vertus, bylos duomenimis nepaneigti nuteistojo teiginiai, kad šalia įėjimo į virtuvę buvusias duris jis įvykio metu panaudojo kaip skydą. Ant abiejų šių durų pusių įvykio vietos apžiūros metu rasti kraujo pėdsakai, kurių priklausomybė konkrečiam asmeniui tyrimo metu nenustatyta. Be to, įvykio vietos fotografijose užfiksuoti kraujo tiškalai patvirtina būtent nuteistojo parodymų patikrinimo metu parodytą D. S. sužalojimo vietą (t. 1, b. l. 28, 194). Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad vonios kambario durys įvykio metu nebuvo panaudotos kaip skydas, yra nepagrįsta. Tačiau šios aplinkybės nustatymas neduoda pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. S. parodymais, kad įvykio metu laikydamas į priekį atkištą peilį, S. S. ištiesė ranką ir dūrė į krūtinę D. S.. Šią aplinkybę nukentėjusysis nuosekliai parodė visų jo apklausų metu. Iš įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo priedų, t. y. fotonuotraukų, matyti, kad dengdamasis vonios kambario durimis S. S. turėjo galimybę žengti žingsnį į priekį, taip pat laisvai gestikuliuoti dešiniąja ranka, kurioje laikė peilį. Be to, nukentėjusiojo parodymus apie smūgio peiliu sudavimą iš dalies patvirtina ir specialisto išvados Nr. M 431/15(01) tiriamoji dalis, kurioje nustatyta, kad atvėrus D. S. krūtinės ląstos ertmę šonkaulio pažeidimo projekcijoje, vidiniame paviršiuje matomas vertikalios krypties 2,5 cm ilgio krūtinplėvės pažeidimas lygias kraštais. Širdaplėvės priekiniame paviršiuje, dešiniojo skilvelio projekcijoje matomas analogiškas vertikalios krypties 2,5 cm pažeidimas lygiais kraštais. Širdies priekiniame paviršiuje dešinio skilvelio priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje yra 1,4 cm ilgio vertikalios krypties pažeidimas lygiais kraštais per visą skilvelio sienos storį. Žaizdos kanalas nukreiptas statmenai krūtinės ląstos atžvilgiu iš priekio į galą, bendras kanalo ilgis sudaro 7 cm. (t. 1, b. l. 90-95). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas Kazimiežas Zinkevičius patvirtino duotą specialisto išvadą, nurodė, kad smūgis į nukentėjusiojo krūtinę, širdies sritį, buvo tiesus. Smūgio stiprumo jis negali nustatyti. Tačiau toks smūgis galėjo būti padarytas S. S. nurodomomis aplinkybėmis tik jeigu velionis būtų susilenkęs ar pasilenkęs viršutine kūno dalimi į apačią. Aptartų įrodymų visuma leidžia patikimai atmesti nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitiktinumo. Aplinkybę, kad nuteistasis suprato savo veiksmų pobūdį patvirtina ir tai, kad iš karto po to, kai sužalojo D. S., jis pasišalino iš įvykio vietos susirinkdamas dalį savo daiktų bei kartu pasiimdamas nusikaltimo įrankį, kurį paslėpė.

Pirmiau aptarti įrodymai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl įvykio metu susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo. Bylos duomenys, nuteistojo ir nukentėjusiojo A. S. parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis D. S. įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs ir neblaivus, atvyko į S. S. gyvenamąją vietą siekdamas jį sumušti. Jis atvyko niekieno nekviestas, neplanuotai, taigi, jo vizitas įvykio dalyviams buvo netikėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad D. S. S. S. paprašius liautis prieš jį smurtavus, jis to nedarė, nes puolimą atnaujino po trumpo pokalbio su nuteistuoju, o pastarajam bandant pabėgti iš kambario, kuriame vyko pokalbis, jį vijosi siekdamas įspirti. Tuo tarpu S. S. nukentėjusiajam nesudavė nė vieno smūgio, dėl ko tarp jų įvykusį konfliktą būtų galima laikyti abipusėmis muštynėmis. Tiek nukentėjusiojo A. S., tiek paties nuteistojo parodymai leidžia spręsti, kad susiklosčiusią situaciją nuteistasis suvokė kaip grėsmingą, nuo kurios būtina gintis. Nagrinėjamu atveju jam daromos žalos grėsmė buvo visiškai aiški, nes nukentėjusysis D. S. toliau tęsė pradėtą prieš jį naudoti smurtą, vijosi nuteistąjį į virtuvę su aiškiai išreikštu ketinimu toliau jį žaloti. Net ir pamatęs nuteistojo rankose peilį, jis neatsitraukė, o pats susirado sužaloti galintį įrankį – grindų šepetį gąsdindamas juo suduoti nuteistajam. Kolegija sprendžia, kad susidariusi situacija buvo grėsminga, D. S. pavojingas kėsinimasis tęsėsi ir buvo realus, taigi S. S. neprivalėjo laukti, kol būnant virtuvėje jam bus padaryta dar kokia nors žala, be jau anksčiau patirtų sužalojimų, kad įgyvendintų savo teisę gintis. Kolegija pažymi, kad S. S. pats konflikto nesukėlė, jis leido laiką savo gyvenamojoje vietoje, t. y. aplinkoje, kurioje kiekvienas žmogus turėtų jaustis saugiai. Vien ta aplinkybė, kad jis buvo apsigyvenęs nukentėjusiojo D. S. močiutės bute ir nesumokėjo nuomos mokesčio, nesuteikė teisės D. S. prieš jį smurtauti. Būtent nukentėjusysis atvyko nekviestas, netikėtai, buvo agresyviai nusiteikęs, siekė konfliktuoti, smurtauti. Kaip matyti iš bylos duomenų, jis savo ketinimą buvo pradėjęs įgyvendinti ir būtų jį toliau tęsęs. Toks nukentėjusiojo elgesys S. S. gyvenamojoje vietoje sudarė jam pagrindą bijoti dėl savo sveikatos. Nors nuteistasis namuose buvo su A. S., pastarasis nebandė užstoti nuteistojo, taigi nėra pagrindo išvadai apie buvusią jėgų persvarą. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis S. S., suduodamas peiliu nukentėjusiajam D. S., veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamasis nuo jo sveikatai gresiančio realaus pavojingo kėsinimosi. Įvykio metu susiklosčiusi situacija, sudarė pagrindą nuteistajam manyti, kad kilusi grėsmė yra reali, nuo kurios jis turi teisę gintis. Dėl to ją vertinti kaip abipusį konfliktą, nėra teisinio pagrindo.

Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis puolančiajam būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Tačiau ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinė nutartis 2K-212/2009).

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad D. S. nužudė S. S., tą pripažįsta ir pats nuteistasis. Nepaisant to, jis teigia, kad nenorėjo jo nužudyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. S. veikė tyčia, tačiau nekonkretizavo, ar nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą konstatuoja, kad S. S. sąmoningai pasirinktas gynybos įrankis, veikimo pobūdis – smūgiavimas peiliu nukentėjusiajam į krūtinės sritį, kur yra vienas iš svarbiausių gyvybines funkcijas palaikančių organų, t. y. širdis, – rodo, jog nuteistasis suvokė, kad sunkūs padariniai (sveikatos sutrikdymai, tame tarpe galimai ir sunkus arba netgi mirtis) neabejotinai atsiras ir norėjo tokius padarinius sukelti. Toks S. S. veikimas buvo labai pavojingas D. S. gyvybei, sunkių veikos padarinių kilimas buvo neišvengiamas ir to nuteistasis nesuvokti negalėjo. Apie netiesioginės tyčios buvimą kaltininko veiksmuose galima kalbėti tik tada, kai padarinių galėtų kilti, bet gali ir nekilti. Nagrinėjamoje situacijoje S. S. pasirinkdamas gynybos priemonę – peilį, žalodamas juo D. S., durdamas jam į krūtinės sritį neabejotinai numatė, kokie gali būti tokio jo veikimo padariniai. Nuteistasis tiesiog nedetalizavo tų padarinių išraiškos laipsnio, t. y. jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai – tiek D. S. mirtis, tiek sunkus jo kūno sužalojimas. S. S. veiksmų analizė rodo, kad D. S. jis nužudė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o ne netiesiogine tyčia.

Nagrinėjamu atveju nuteistojo panaudotos gynybos priemonės prieš D. S., kuris agresyviai nusiteikęs artinosi prie jo su šluotkočiu, neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip jau minėta, kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo jo intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta tik tai, jog nukentėjusysis, būdamas neblaivus, nekviestas atvyko į nuteistojo gyvenamąją vietą, elgėsi agresyviai, smurtavo ir artinosi prie nuteistojo, turėdamas tikslą jam suduot, dėl ko S. S. gindamasis sudavė nukentėjusiajam peiliu. Nuteistojo nusikalstami veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis jo sveikatai nebuvo toks pavojingas, kad jį atremti būtų galima tik suduodant smūgį nukentėjusiajam peiliu į krūtinę. Atsakomybė už tokią veiką numato Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas perkvalifikuojant S. S. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (tyčinis nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas), bei nustatant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymą peržengiant būtinosios ginties ribas (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teisėjų kolegija nustato tokias S. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: 2015 m. kovo 31 d. apie 23.40 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu kilus realiai grėsmei jo sveikatai dėl nukentėjusiojo D. S. prieš jį panaudoto fizinio smurto, suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarant kraujosruvas viršugalvyje, dešinės akies vokuose, kairės mentės srityje, nugaros kairėje ir dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, varpoje, odos nubrozdinimus kairiame žande, odos įdrėskimus kairiame žaste bei grasinant suduoti S. S. šluotkočiu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, vieną kartą tyčia sudavė peiliu nukentėjusiajam D. (D.) S. į krūtinės sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės kairėje, su III-io šonkaulio, tarpšonkaulinio raumens, krūtinplėvės, širdiplėvės ir širdies pažeidimu kanalo eigoje, kas komplikavosi ūminiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu ir į širdies tamponadą išsiliejusiu krauju, dėl ko nukentėjusysis mirė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tokia veika yra laikoma mažiau pavojinga negu paprastas tyčinis nužudymas, už kurį S. S. buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, todėl jam skirtina ir mažesnė bausmė.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog be BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apygardos teismas turėjo nustatyti S. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas ir BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2 5, 6, 10 punktuose. Vis dėlto iš bylos duomenų matyti, kad pripažinti visas apeliaciniuose skunduose nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes nėra teisinio pagrindo. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi išvengti nukentėjusiojo mirties. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku. Iš bylos duomenų matyti, kad jokios realios ir efektyvios pagalbos S. S. D. S. nesuteikė. Priešingai, jis, pasiėmęs nusikaltimo įrankį, pasišalino iš įvykio vietos, tokiu būdu demonstruodamas abejingumą savo veikos padariniams. Šių nuteistojo veiksmų nėra pagrindo pripažinti atitinkančiais lengvinančios atsakomybę aplinkybės sąlygas pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nuteistasis, nors ir prisipažino sužalojęs D. S., tačiau proceso metu bandė palengvinti savo padėtį teigdamas, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Taigi, nėra pagrindo nustatyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo D. S. elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo – fizinio smurto prieš nuteistąjį vartojimas, buvo rizikingas ir provokuojantis. Būtent pavartotas fizinis smurtas išprovokavo vėlesnį neteisėtą S. S. elgesį, o tai lengvina nuteistojo S. S. atsakomybę.

BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė pripažįstama lengvinančia tuo atveju, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, t. y., kai dėl išorinių nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai nusikalstamos veikos iniciatorius prievarta palenkė atlikti neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusysis D. S. naudodamas smurtą prieš S. S. vertė jį atlikti kokią nors nusikalstamą veiką. Taigi, nagrinėjamu atveju ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė neegzistuoja.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtais veiksmais laikomi tokie prieš kaltininką (kitą asmenį) nukreipti priešingi teisei veiksmai, kuriais kėsinamasi į kaltininko (kito asmens) gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę, orumą ir pan. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog nusikaltimo padarymo metu S. S. buvo labai susijaudinęs, ką apklausos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertas Valdas Edmundas Banaitis. Todėl ši aplinkybė nepripažįstama lengvinančia S. S. atsakomybę.

Skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bausmės tikslus (BK 41, 54, 61 straipsniai). Nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai)). Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, apie bent iš dalies nukentėjusiajai I. D. atlygintą turtinę žalą, dėl ko BK 62 straipsnio nuostatų taikymas nagrinėjamu atveju yra negalimas. Be to, net ir esant visoms BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla pareiga privalomai taikyti šio BK straipsnio nuostatas ir kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismas, įvertinęs visas šio BK straipsnio nuostatų taikymui reikšmingas aplinkybes, turi išimtinę prerogatyvą spręsti klausimą skirti ar ne kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, buvimu. Nagrinėjamoje byloje S. S. nuteistas už kito žmogaus nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas. Šios nusikalstamos veikos padariniai yra itin skaudūs ir neatitaisomi – atimta žmogaus gyvybė. Bylos duomenys S. S., kaip asmenybės, vertinimui yra daugiau neigiami nei teigiami ypač dėl to, kad jis baustas administracine tvarka, praeityje teistas trylika kartų, tarp jų ir už smurtinį nusikaltimą, vėl nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos. Nei nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nei kaltininko asmenybė neduoda pagrindo teigti, kad įgyvendinti teisingumo principui bendrosios bausmės skyrimo taisyklės yra nepakankamos. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, lygią minimaliai šios bausmės ribai.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš S. S. nukentėjusiajai I. D. buvo priteista 319,44 Eur turtinės ir 4 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas tik iš dalies. Jai priteista neturtinė žala dėl nusikaltimo, kurio metu buvo atimta žmogaus gyvybė, yra sąlyginai nedidelė, atitinkanti teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl net ir sumažėjus nuteistojo nusikalstamų veikų apimčiai, kolegija sprendžia, kad dar labiau sumažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti.

S. S. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Kęstutis JucysLinas Žukauskas