- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-05
- Bylos Nr.
- e2A-2016-864/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Laima Ribokaitė, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau ir atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Igorio Kasimovo bei Šiaulių apygardos teismo teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės veiksmų patyrė neturtinę žalą. Ieškovė mano, kad nurodyti teisėjai priėmė neteisėtus atsakovės atžvilgiu teismo procesinius sprendimus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-23365-592/2020, kuriuo nuspręsta atmesti ieškovės ieškinį dėl 150 000 Eur neturtinės žalos priteisimo ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-62-883/2021, kuria nuspręsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė neturtinę žalą prašė atlyginti vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalimis.
3. Paaiškino, jog ieškovės tėvas M. M. šalia Kauno iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos turėjo 15 ha žemės, kuri po 1990 m. nepriklausomybės atstatymo nebuvo grąžinta ar gauta kompensacija už šią žemę pinigine išraiška, todėl nurodytų teismo procesinių sprendimų išvados, kad nepadaryta jokia žala, yra nepagrįstos. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Ernestas Rimšelis 2019 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. IBPS-V-1211058-1020/2019 pagal medžiagą Nr. M-2-02-00618-19, melagingai nurodė, kad už ieškovės tėvo žemę yra išmokėta kompensacija ieškovės broliui J. V. M., nors, ieškovės manymu, teisėjas žinojo, kad už žemę nėra atlyginta ir tokiu būdu ieškovei buvo apribota galimybė reikalauti tėvo žemės grąžinimo. Ieškovė teigia dėl nurodytų aplinkybių patyrusi 100 000 Eur neturtinę žalą, todėl kreipėsi į teismą su ieškiniu Lietuvos valstybei, tačiau ieškovės reikalavimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-37894-868/2019 atmestas, šis sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020 paliktas nepakeistu.
4. Dėl nurodyto ieškovė 2020 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 150 000 Eur neturtinės žalos motyvuodama tuo, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjai Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė 2020 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020, melagingai patvirtino, kad teisėjas Ernestas Rimšelis jo priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nenurodė, kad kompensacija ieškovės broliui J. V. M. už ieškovės tėvo M. M. žemę yra realiai išmokėta. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-23365-592/2020 ieškinį atmetė. Bylą nagrinėjęs teisėjas Igoris Kasimovas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja Vilniaus apygardos teismo (teisėjų) neteisėti veiksmai kaip viena iš būtinų valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, 2021 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-62-883/2021 paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teisėtumo bei turėjo pareigą juos įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju reikšminga vertinti Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos, priėmusios 2020 m. birželio 16 d. nutartį, veiksmus, tačiau pakartotinai vertinti Vilniaus apygardos teismo teisėjo Ernesto Rimšelio veiksmų, atliktų priimant 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, šioje byloje nėra pagrindo. Teismas priėjo prie išvados, jog aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi nenustatė teisėjo Ernesto Rimšelio kaltės, kaip vienos iš būtinų sąlygų teisėjo deliktinei atsakomybei kilti ir atmetė apeliantės ieškinį, savaime nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai ar tai, kad teisėjų kolegija atliko neteisėtus veiksmus.
5. Ieškovė teigia, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas ieškinį atmetė apskritai jo nenagrinėjęs, tuo šiurkščiai pažeisdamas CK 6.272 straipsnį, nes atsisakė vertinti neteisėtus teisėjų veiksmus, tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo teisėjos padarė kaltus neteisėtus veiksmus, nes tyčia paliko galioti tokį melu pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimas
6. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu nurodė su ieškinio reikalavimais nesutinkanti ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ieškovės tėvo turėtą žemę yra priimti įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai, kuriuose nustatyti faktai ir teisniai santykiai negali būti ginčijami bei nustatinėjami iš naujo. Atsakovė pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015, konstatavo, kad J. V. M. inicijuotas ginčas yra iš esmės orientuotas į žemės sklypo atgavimą natūra, tačiau valstybės institucijų buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą atlyginant jos vertę pinigais. Atsakovės įsitikinimu, kasaciniam teismui konstatavus, kad nuosavybės teisės į visą žemę buvo atkurtos, išmokant kompensaciją pinigais, nėra pagrindo iš naujo nustatinėti fakto, kokiu būdu buvo atkurta nuosavybės teisės į žemės sklypą.
7. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad 1991 m spalio mėn. ieškovės brolis J. V. M. teikė prašymą dėl tėvo žemės grąžinimo. Pateikiant dokumentus, juos priėmę pareigūnai tvirtino, kad be atskiro prašymo pateikimo tiek ieškovės mama, tiek pati ieškovė, tiek kiti šeimos nariai turi galimybę atkurti nuosavybės teisę į M. M. priklausiusią ir 1940 m. nacionalizuotą žemę. Ieškovė teigė, kad tuo atveju, jeigu jos brolis J. V. M. būtų atkūręs žemę, jiedu su broliu būtų ją valdę drauge, kadangi tarp ginčų dėl tėvo žemės tarp ieškovės ir jos brolio nebuvo. Pažymėjo, kad ieškovės brolis raštiškai patvirtino, jog ieškovė turi teisę į tėvo M. M. žemes. Ieškovės manymu, teisėjas Ernestas Rimšelis melavo valstybės vardu, o kiti 8 teisėjai, priiminėję vėlesnius su ginčo klausimus susijusius teismo procesinius sprendimus, slėpė teisėjo Ernesto Rimšelio melą. Teigia, kad buvo padaryti nusikalstami veiksmai, sukėlę ieškovei žalą, o atsakovė nepaneigė fakto, kad teisėjai padarė neteisėtus bei nusikalstamus veiksmus. Ieškovės manymu, šiai bylai reikšmės esminės reikšmės neturi faktas, kokio dydžio kompensacija už žemę neišmokėta, kadangi bylos esmė yra faktas, kad šiuo atveju kompensacija apskritai nebuvo išmokėta, nes tiek ieškovė, tiek ieškovės motina, tiek ieškovės brolis nesutiko su kompensacijos už tėvo M. M. žemę išmokėjimu. Nurodo, kad teiginys, jog nuosavybės teisės atkurtos yra melas, kadangi M. M. žemė iki šiol nėra grąžinta. Ieškovės manymu, pirmiausia jos tėvo M. M. žemė turėjo būti grąžinta savininkams ar palikuoniams, o tik tada galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žemės atidavimo valstybės reikmėms.
8. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas Ramūnas Valatka nurodė, kad ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad tiek ji, tiek jos motina bei brolis galėjo būti M. M. žemės savininkais, be to, pažymėjo, kad anksčiau bylą nagrinėję teismai neturėjo teisės priimti sprendimų dėl kitų asmenų teisių ir pareigų be šių asmenų įtraukimo. Paaiškino, kad ieškovės brolis J. V. M. savo teiktame prašyme dėl M. M. žemės atkūrimo nurodė, kad siekia ūkininkauti 16 ha žemės plote. Atsakovės atstovo vertinimu, ieškovės brolis savo prašyme jokių kitų asmenų, kaip žemės savininkų, nenurodė, todėl atsakovės atstovas įsitikinęs, kad ieškovei šiuo atveju jokia apimtimi nebuvo sukelta žala ir ji neturi materialinio teisinio reikalavimo, kadangi žemės atkūrimo klausimas buvo sprendžiamas būtent J. V. M. atžvilgiu. Teigė, kad ieškovės žodžiu išsakyti teiginiai nėra pakankami paneigti valstybės institucijų išvadas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
10. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2020 m. birželio 19 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 150 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė 2020 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020, ieškovės nuomone, melagingai tvirtino, kad teisėjas Ernestas Rimšelis jo priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nemelavo ir ieškovės nešmeižė. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-23365-592/2020 atmetė ieškovės ieškinį – teisėjas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš būtinų valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovės nurodytų Vilniaus apygardos teismo teisėjų neteisėti veiksmai ir priėjo prie išvados, kad tokie teisėjų veiksmai neegzistuoja. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A- 62-883/2021 paliko iš esmės nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020 priėmusių 2020 m. birželio 16 d. nutartį, veiksmų teisėtumo, šį pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumą ištaisė bei įvertinęs minėtą nutartį priėmusių teisėjų veiksmus konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog teisėjų kolegija būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar juo labiau, būtų kalta dėl tokių veiksmų atlikimo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas vertino, jog nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Igorio Kasimovo kaltės, kaip būtinosios atsakomybės taikymo sąlygos, padarytos dėl akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, tačiau net ir pripažinus priešingai nenustatyta, kad ieškovė dėl to patyrė 300 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kadangi ieškovės teisė į teisingą teismą, instancine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės 2020 m. birželio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktą ieškinį, nebuvo paneigta.
12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nei viename iš teismų, kurių teisėjų veiksmais ieškovės teigimu buvo padaryta žala, procesiniame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad už ieškovės tėvo žemę buvo išmokėta kompensacija. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad sutinka su atsakovės nurodomu argumentu, jog ieškovė, nesutikdama su nuosavybės teisių atkūrimo būdu, neatlieka veiksmų, reikalingų užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, t. y. nepateikia banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti piniginę kompensaciją.
13. Teismas, įvertinęs ieškovės argumentus, kad pastaroji vis dar tikisi, jog tėvo žemė bus atgauta natūra, pažymėjo, jog byloje nepateikti įrodymai, kad galimybė ieškovei atgauti tėvo žemę buvo suvaržyta būtent dėl byloje vertinamų teisėjų veiksmų civiliniame procese. Teismas priėjo prie išvados, kad tai nenulemia civilinės atsakomybės atsiradimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį bei konstatavo, kad šiuo atveju nėra Šiaulių apygardos teismo teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės kaltės, kaip būtinosios atsakomybės taikymo sąlygos, padarytos dėl akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti.
14. Teismas byloje taip pat įvertino Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. balandžio 29 d. atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. M-2-02-00618-19, kurioje yra ieškovės 2019 m. birželio 12 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl valstybės valdžios pareigūnų, įskaitant teisėjus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi negrąžinant M. M. žemės bei Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Jūratės Karčinskienės 2019 m. birželio 25 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas nustatė, kad dokumentų, patvirtinančių ieškovės broliui J. V. M. paskirtos piniginės kompensacijos išmokėjimą, minėtoje medžiagoje nėra. Teismas papildomai nurodė, jog 2021 m. gegužės 10 d. gautame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. rašte nurodyta, kad J. V. M. paskirta piniginė kompensacija (32 367 Lt) nėra išmokėta, nes jis nepateikė asmeninės banko ar kitos kredito įstaigos sąskaitos. Išdėstytų aplinkybių pagrindų pirmosios instancijos teismas vertino, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje byloje Nr. IBPS-V-1211058-1020/2019 neteisingai konstatuotos aplinkybės, kad J. V. M. gavo kompensaciją už tėvui priklausiusią žemę.
15. Teismas akcentavo prokurorės Jūratės Karčinskienės 2019 m. birželio 25 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, pasirinktas atkūrimo būdas – kompensacijos išmokėjimas pinigais, už 15 ha žemės išmokant 18 585 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad nesant kitų dokumentų, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Ernestas Rimšelis galėjo manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra visiškai užbaigta, taip, kaip tai konstatuota ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas įvertino, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje konstatuoti faktai dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo J. V. M. fakto yra vertintini ne kaip melagingi, o kaip klaidingi. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai, jog teisėjai sąmoningai neteisingai tvirtino (melavo) dėl kompensacijos išmokėjimo siekiant nuslėpti žemės užgrobimo faktą yra nepagrįsti, todėl ieškovei neįrodžius atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas nurodė, kad ieškovės pozicija dėl to, kokie įstatymai buvo pažeisti negrąžinant natūra ieškovės tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, teismo nevertinami, nes tai reikštų res judicata principo pažeidimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti visiškai.
18. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimu įteisinta melaginga Vilniaus apygardos teismo galutinė ir neskundžiama 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, kurioje teisėjas Ernestas Rimšelis nustatė, kad prokurorai pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės tėvo M. M. žemės užgrobimo.
19. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties nepagrįstumą įrodo faktas, kad už tėvo žemę jokia kompensacija nebuvo išmokėta. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. raštą, kuriame patvirtinta, kad ieškovės broliui J. V. M. piniginė kompensacija už tėvo žemę neišmokėta. Apeliantės manymu, šis įrodymas patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje melagingai teigiama, kad už ieškovės tėvo žemę yra išmokėta kompensacija, tačiau ne ieškovei, o jos broliui.
Šalies argumentai
20. Apeliantė paaiškina, kad kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl teismo ir teisėjo Ernesto Rimšelio veiksmais ieškovei padarytos neturtinės 100 000 Eur žalos atlyginimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinys atmestas, pripažinus, kad teisėjo Ernesto Rimšelio priimtoje nutartyje nustatyta, jog ieškovės broliui išmokėta kompensacija už tėvo žemę. Nurodo, kad šį teismo sprendimą apeliantė apskundė, tačiau, kaip nurodo apeliantė, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutarties 30 punkte melagingai nustatyta, kad teisėjas Ernestas Rimšelis nutartyje netvirtino, kad ieškovės broliui išmokėta kompensacija už tėvo žemę, kadangi teisėjas Ernestas Rimšelis tik nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo žemę, išmokant jam kompensaciją pinigais. Apeliantės manymu, bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija melagingai nurodė, kad išmokant už žemę kompensaciją, yra atkuriamos nuosavybės teisės, nes išmokėti kompensaciją už žemę galima tik žemės savininkui. Pažymi, kad ieškovės brolis niekada nebuvo pripažintas žemės savininku, jo nuosavybės teises į žemę atsisakė įregistruoti VĮ Registrų centras.
21. Apeliantė, manydama, kad aukščiau išvardintais pirmosios ir apeliacinės instancijos teisėjų veiksmais jai buvo padaryta žala, 2020 m. birželio 16 d. pakartotinai kreipėsi į teismą dėl jai padarytos 150 000 Eur žalos atlyginimo. Apeliantės vertinimu, tariamai išnagrinėjęs jos ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas ieškinį atmetė, o bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas atmetė ieškovės apeliacinį skundą. Apeliantė teigia nesitaikstysianti su teismų melu, todėl pareiškė ieškinį dėl 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį priėmusių teisėjų ir teismo neteisėtų kaltų veiksmų, kuris skundžiamu 2021 m. birželio 1 d. sprendimu buvo atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
22. Apeliantė nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad nors teismas ir pripažino, kad teisėjo Ernesto Rimšelio priimtoje nutartyje nustatyti klaidingi faktai, tačiau teismas konstatavo, kad bylą dėl 150 000 Eur neturtinės žalos nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teisėjai nepadarė neteisėtų veiksmų, tokiu būdu neteisingais faktais pagrįsta teismo nutartis pripažinta teisėta.
Šalies argumentai
23. Apeliantės teigimu, toks teisingumo vykdymas yra neleistinas, nes teismas, pripažinęs, jog teisėjo Ernesto Rimšelio priimta nutartis pagrįsta neteisingu tvirtinimu, kad kompensacija už žemę išmokėta, tvirtina, kad tokia teismo nutartis yra teisėta ir teisėjas Ernestas Rimšelis nepadarė ne tik kaltų, bet ir neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei atsirado žala. Apeliantė mano, kad pripažinęs teisėjo veiksmus klaidingais, teismas negali tuos veiksmus tuo pačiu laikyti teisėtais, be to, tokiais veiksmais ieškovei padaryta labai didelė turtinė ir neturtinė žala.
24. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės tvirtinimus apie aplinkybes, kad bylą nagrinėję teisėjai sąmoningai melavo dėl kompensacijos išmokėjimo siekiant nuslėpti žemės užgrobimo faktą, nepagrįstus bylos medžiaga. Apeliantė laikosi nuomonės, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teisėjas Ernestas Rimšelis neteisingai nustatė, jog ieškovės tėvo M. M. žemė neužgrobta ieškovės broliui už ją išmokėjus kompensaciją. Apeliantė svarsto, kad tokiu būdu buvo siekiama išvengti ikiteisminio tyrimo dėl žemės užgrobimo atlikimo, todėl tokie teisėjo Ernesto Rimšelio veiksmai yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir šmeižimas, o teisėjas Igoris Kasimovas ir Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, slėpdami šiuos nusikalstamus teisėjo Ernesto Rimšelio veiksmus ir juos įteisindami, patys įvykdė kaltus neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovei atsirado žala.
25. Tvirtina, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai samprotaujama, jog teisėjas Ernestas Rimšelis galėjo manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra visiškai užbaigta, todėl pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties motyvus vertino ne kaip melagingus, o kaip klaidingus. Apeliantė pažymi, kad sąžiningas teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, turėtų vadovautis ne savo nuomone, prieštaraujančia įrodymams, bet įvertinti įrodymus ir jais pagrįstų priimamą sprendimą.
26. Teigia, kad teisėjas Igoris Kasimovas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovės ieškinį dėl neteisėtų kaltų Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmų, kuriuos jie padarė priimdami 2020 m. birželio 16 d. nutartį, pats įvykdė neteisėtus kaltus veiksmus, kadangi nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmų teisėtumo. Pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad teisėjas Igoris Kasimovas priėmė sprendimą visai nevertinęs Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės veiksmų teisėtumo. Apeliantės nuomone, teismo sprendimo priėmimas faktiškai nenagrinėjus bylos yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, todėl Šiaulių apygardos teismas apie tokius teisėjo Igorio Kasimovo veiksmus privalėjo pranešti prokurorui. Papildomai pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas nepanaikino ir nepakeitė teisėjo Igorio Kasimovo priimto 2020 m. spalio 5 d. sprendimo, laikydamas jį pagrįstu ir teisėtu, todėl apeliantės manymu, tokiais veiksmais įvykdė neteisėtus kaltus veiksmus, dėl kurių ieškovei atsirado žala.
Žemesnės instancijos teismas
27. Akcentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, jog teisėjas Igoris Kasimovas išnagrinėjo bylą nevertinęs 2020 m. birželio 16 d. nutartį priėmusių Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmų teisėtumo, tačiau kartu teismas nurodė, kad nenustatyta teisėjo Igorio Kasimovo padarytų akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti. Apeliantės manymu, tokio šiurkštaus įstatymo pažeidimo, kuris yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, teismas nevertino kaip atsakomybės taikymo sąlygos. Apeliantė papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas melagingai nurodė, jog ieškovės teisė į teisingą teismą nebuvo paneigta bei pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas neištaisė teisėjo Igorio Kasimovo sprendimo trūkumo palikdamas tokį sprendimą nepakeistu. Apeliantės teigimu, jos teisė į teisingą teismą teisėjo Igorio Kasimovo priimtu teismo sprendimu bei Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo ir yra paneigta, nes šiais procesiniais teismo sprendimais nustatyta, kad nepadaryti jokie neteisėti teismo ir teisėjų veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado žala. Apeliantės vertinimu, jos teisė į teisingą teismą buvo paneigta tiek anksčiau nurodytų teisėjų, tiek skundžiamą teismo sprendimą priėmusios teisėjos Enrikos Janušonienės veiksmais, nes teisėja tvirtina, kad teisėjas Igoris Kasimovas nekaltas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
Atsiliepimas
28. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą.
29. Atsakovė pažymi, kad įvertinus apeliantės apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantės argumentai, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje konstatuoti faktai dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo J. V. M. yra melagingi, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Nurodo, kad vien tik aplinkybė, jog teisėjas Ernestas Rimšelis nurodė, jog J. V. M. išmokėta kompensacija už žemę negali būti pripažinta kaip neteisėtas veiksmas.
30. Paaiškina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, pasirinktas atkūrimo būdas – kompensacijos išmokėjimas pinigais, už 15 ha žemės 18 585 Lt. Pabrėžia, kad tokiu būdu nuosavybės teisė į žemę atkurta vienu iš teisės aktuose nustatytų būdų, o teisines pasekmes sukėlęs sprendimas yra galiojantis teisės aktas (Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas), yra nenuginčytas bei galiojantis. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog J. V. M. neišmokėta kompensacija, kurios jis negavo, nes nepateikė asmeninės sąskaitos, laikytina kaip paties asmens nerūpestingumas, neapdairumas, o ne kaip teismų ir teisėjų neteisėti veiksmai, vertinant žemės nuosavybės atkūrimo procesą.
31. Apibendrindama atsakovė nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris, atsakovės nuomone, yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
32. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
34. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta atmesti ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
35. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Ernestas Rimšelis 2019 m. rugpjūčio 8 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad prokurorai pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės tėvo M. M. žemės užgrobimo. Ieškovė laikosi pozicijos, kad teisėjas Ernestas Rimšelis sąmoningai neteisingai tvirtino, nurodydamas, kad nuosavybės teisės į ieškovės tėvo M. M. žemę yra atkurtos išmokant už žemę piniginę kompensaciją, tokiu būdu siekiant nuslėpti žemės užgrobimo faktą. Dėl nurodyto ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl teismo ir teisėjo Ernesto Rimšelio veiksmais ieškovei padarytos neturtinės 100 000 Eur žalos atlyginimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinys atmestas, o Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.
36. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė 2020 m. birželio 19 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 150 000 Eur neturtinę žalą, kurios atsiradimą kildino iš Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės 2020 m. birželio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020. Anot ieškovės, minėtoje nutartyje teisėjai melagingai nurodė, kad teisėjas Ernestas Rimšelis, priimdamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, nemelavo ir ieškovės nešmeižė. Ieškovės teismui 2020 m. birželio 19 d. pateiktą ieškinį išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-23365-592/2020 nusprendė jį atmesti, priėjęs prie išvados, kad nenustatyta teisėjų neteisėtų veiksmų. Šis sprendimas Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-62-883/2021 paliktas iš esmės nepakeistas, nors bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų, civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020 priėmusių 2020 m. birželio 16 d. nutartį, veiksmų teisėtumo, tačiau apygardos teismas, įvertinęs minėtą nutartį priėmusių teisėjų veiksmus konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar juo labiau, būtų kalta dėl tokių veiksmų atlikimo.
37. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Igorio Kasimovo bei Šiaulių apygardos teismo teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės veiksmus, dėl kurių teigia patyrusi 300 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovės teigimu, teisėjo Igorio Kasimovo padarytų akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismas, nepagrįstai nevertino kaip atsakomybės taikymo sąlygos. Ieškovė mano, kad šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas melagingai nurodė, jog ieškovės teisė į teisingą teismą nebuvo paneigta, nors ieškovė mano priešingai, kad tokia jos teisė buvo paneigta, kadangi teismų procesiniais sprendimais nustatyta, jog nepadaryti jokie neteisėti teismo ir teisėjų veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado neturtinė žala.
38. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 115- 916/2018).
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamo bylos yra aiškiai apibrėžtos – tai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Igorio Kasimovo bei Šiaulių apygardos teismo teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės veiksmų teisėtumo vertinimas nagrinėjant civilinę bylą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos veiksmų, atliktų priimant 2020 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A- 967- 467/2020. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija toliau pasisakys Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Igorio Kasimovo bei Šiaulių apygardos teismo teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės veiksmų pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kontekste.
Dėl teisėjų veiksmų (ne)teisėtumo
40. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso tikslas yra, be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, teismas negali pažeisti civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, išspręsti kilusį ginčą. Teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų nėra įmanoma. Jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisė, kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas. Tačiau bet kokia teismo klaida negali lemti valstybės civilinės atsakomybės taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
43. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-62-883/2021 konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-23365-592/2020 nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teisėtumo bei turėjo pareigą juos įvertinti. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, kaip atsakomybės taikymo sąlygos, nepripažino teisėjo Igorio Kasimovo, nagrinėjusio civilinę bylą Nr. e2-23365-592/2020 veiksmų, kurie, apeliantės vertinimu, pripažintini kaip šiurkštus įstatymo pažeidimas bei piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo turinys neleidžia pritarti tokiems apeliantės teiginiams.
44. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2- 23365-592/2020 priėmusio teisėjo Igorio Kasimovo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, priėmusios 2021 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-62-883/2021, veiksmus. Dar daugiau, teismas detaliai aptarė ir įvertino prieštaringai vertinamą Vilniaus apygardos teismo teisėjo Ernesto Rimšelio 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, nurodant, kad šioje teismo nutartyje konstatuoti faktai dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo J. V. M. fakto yra vertintini ne kaip melagingi, o kaip klaidingi. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovės teiginiai, jog teisėjai sąmoningai neteisingai tvirtino (melavo) dėl kompensacijos išmokėjimo siekiant nuslėpti žemės užgrobimo faktą, yra nepagrįsti.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas turėjo nustatinėti ir nustatinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, reikšmingas įvertinti, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas bei Šiaulių apygardos teisėjos Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė ir Irena Stasiūnienė atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius pagrindą pripažinti valstybės civilinę atsakomybę CK 6.272 straipsnio 2 dalies kontekste bei potencialiai galėjusius sukelti ieškovei žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, prašydama atlyginti žalą ir teigdama, jog teisėjai atliko neteisėtus veiksmus – priėmė anksčiau nurodytus teismų procesinius sprendimus padarant šiurkštų teisės aktų pažeidimą bei piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, iš esmės siekia tik kitokio tų pačių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog nors Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A- 62-883/2021 ir konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendime nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės veiksmų priimant 2020 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020, tačiau nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste svarbu akcentuoti, kad Šiaulių apygardos teismas nurodytų teisėjų veiksmus įvertino ir pripažino, jog nėra pagrindo spręsti, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar juo labiau, būtų kalta dėl tokių veiksmų atlikimo.
46. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantės argumentai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas bei Šiaulių apygardos teisėjos Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė ir Irena Stasiūnienė padarė šiurkštų įstatymo pažeidimą, sąlygojantį valstybės civilinę atsakomybę, atmestini kaip nepagrįsti.
47. Apeliacinio skundo turinys liudija, kad apeliantė mano, jog aukščiau aptariamais teismų sprendimais buvo pažeista bei paneigta jos teisė į teisminę gynybą, kadangi minėtais sprendimais nustatyta, kad nepadaryti jokie neteisėti teismo ir teisėjų veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado žala. Šiuo atveju teisėjų kolegija mano esant tikslinga šiuos apeliantės argumentus įvertinti nuoseklios ir išplėtotos Europos Žmogaus Teisių Teisimo (toliau ir EŽTT) jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą (Konvencijos 6 straipsnis) kontekste. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (EŽTT 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktas ir kt.). Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principo) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (EŽTT 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias and Others prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01 ir 65407/01, 38 punktas ir kt.). Vis dėlto, Konvencijos prasme analizuojant teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimą, vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, o vėlesnis peržiūros procesas gali iš esmės ištaisyti proceso trūkumus (žr. pvz. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2011 m. birželio 18 d. sprendimą dėl peticijos priimtinumo byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 25512/06). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė teikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo, todėl tokiu atveju ieškovės argumentai dėl jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi, lygiateisiškumo principai) žmogaus teisių apsaugos požiūriu pažeidimo, priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo nutartį nepagrįsti. Teisėjų kolegija pakartotinai akcentuoja, kad vien tai, kad ieškovės netenkina priimti teismų procesiniai sprendimai, neteikia pagrindo išvadai dėl jos teisės į teisingą teismą pažeidimo.
48. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Nyderlandų Karalystė).
49. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą nėra, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantei išaiškintina, kad toks jos elgesys, kuomet teismui teikiami pakartotiniai ieškiniai dėl įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, nepagrįstai juos grindžiant valstybės civiline atsakomybe, gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesu, už kurį CPK 95 straipsnio pagrindu gali būti skiriama bauda.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
51. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas yra atmestas, atsakovė turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau jai nepateikus duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.