- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-62-883/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17872-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 150000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu prašo priteisti neturtinės žalos, kuri atsirado dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų R. B., D. R. ir A. U. bei Vilniaus apygardos teismo įvykdytų neteisėtų veiksmų, nagrinėjant apeliacine tvarka civilinę bylą Nr. e2A-967-467/2020 ir joje priimant 2020 m. birželio 16 d. nutartį, atlyginimą.
Ieškovė pažymėjo, kad teisėjų neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad „nutartyje teisėjai tyčia melagingai patvirtino, kad teisėjas E. R. jo priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nenurodė, kad kompensacija mano broliui J. V. M. už mūsų tėvo M. M. žemę yra realiai išmokėta“. Ieškovė nurodė, kad tai melagingas ir neteisėtas tvirtinimas, prieštaraujantis teisėjo E. R. priimtos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties teiginiams: „Akivaizdu, kad už jos tėvo žemę yra išmokėta kompensacija, tačiau ne pareiškėjai, o jos broliui“; „Pareiškėjos teiginys, jog už šią žemę nėra atlyginta – neva ji yra pagrobta ir pan. – nėra teisingas“, „Pareiškėjos brolis įgyvendino savo teises ir gavo kompensaciją už tėvui priklausiusią ir valstybės nacionalizuotą žemę“.
Ieškovės vertinimu, teiginiai, jog akivaizdu, kad už ieškovės tėvo žemę yra išmokėta kompensacija ieškovės broliui ir kad pastarasis įgyvendino savo teises ir gavo kompensaciją patvirtina, kad nutartyje nustatyta, jog ieškovės brolis gavo kompensaciją už tėvo žemę. Ieškovė nurodė, kad jai padaryta labai didelė turtinė ir neturtinė žala. Šioje byloje prašo atlyginti neturtinę 150 000 Eus žalą. Tokia suma įvertina moralinę žalą dėl to, kad mama ir brolis mirė, nesulaukę teisingumo, dėl ko ieškovė labai pergyvena. Ji serga sunkia depresijos forma, nuolat vartoja vaistus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį, nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog civilinę bylą nagrinėję teisėjai būtų padarę akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, dėl ko jai būtų kilusi žala. Valstybės atsakomybė atlyginti ieškovei žalą negali kilti, kadangi nėra teismo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio tarp bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmų ir ieškovės prašomos atlyginti žalos. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju atsakinga valstybės institucija yra priėmusi sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovės broliui. Tai, kad ieškovė nesutikdama su nuosavybės teisių atkūrimo būdu neatlieka veiksmų, reikalingų užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, t. y. nepateikia sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti piniginę kompensaciją, nepaneigia fakto, jog nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procesas jos brolio atžvilgiu yra baigtas. Ieškovės nurodomoje teismo nutartyje teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra teisinio pagrindo pakartotinai nagrinėti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių ir atlikto teisinio vertinimo, nes tai padaryta ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-967-467/2020, o pastaruoju procesiniu sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai suponuoja išvadą, jog Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-967/2020 argumentai (motyvai) šiuo metu yra laikytini pagrįstais ir teisėtais. Be to, pati ieškovė pripažįsta, kad atsisakyta priimti kasacinį skundą dėl minėtos nutarties peržiūrėjimo. Tokiu atveju, remdamasis ir nurodytu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja minėto teismo (teisėjų) neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėto (ne)veikimo ir asmens patirtos žalos, atitinkamai nėra teisinio pagrindo konstatuoti neturtinės žalos padarymo fakto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė A. O. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą byloje Nr. e2-23365-592/2020 ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Peržiūrėdami apeliacine tvarka Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-37894-868/2019, teisėjai nepanaikino akivaizdžiai neteisingo bei neteisėto 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo.
Nors šioje byloje ginčas vyksta dėl to, ar teisėjų kolegija priimtoje teismo nutartyje padarė neteisėtus veiksmus, nustatydama, jog teisėjas E. R. ieškovės neapšmeižė ir nemelavo, pirmosios instancijos teismo sprendime dėl šio esminio bylos fakto nepasakyta nei žodžio, o tai reiškia, kad teismas priėmė sprendimą nenagrinėjęs ginčo. Teismas tvirtino, kad dėl to, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija įsiteisėjusioje nutartyje jau nustatė, jog teisėjas E. R. nepadarė neteisėtų veiksmų, teismas negali vertinti tų veiksmų teisėtumo, tuo teismas pripažino, kad jis negali nagrinėti ir nenagrinėja bylos pagal pateiktą ieškinį, o ieškinį atmetė nepagrįstai.
Pirmosios instancijos teismo sprendime neapibrėžtas ginčo dalykas. Ginčo dalykas šioje byloje yra tai, ar Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija įvykdė neteisėtus veiksmus, priimdama teismo nutartį, kurioje įteisino teisėjo E. R. melą ir šmeižimą. Būtent šią aplinkybę privalėjo nustatyti teismas ir nurodyti, kodėl atmeta pateiktą įrodymą – teisėjo E. R. priimtą teismo nutartį.
Teismas privalėjo konkrečiai nurodyti, kodėl teisėjai nepadarė neteisėtų veiksmų, tvirtindami, kad teisėjas E. R. nenurodė, kad kompensacija už tėvo žemę yra realiai išmokėta, nors ieškovė pateikė įrodymą, 2019 m. rugpjūčio 8 d. teisėjo E. R. priimtą Vilniaus apygardos teismo nutartį, kurioje tvirtinama, kad „Akivaizdu, kad už jos tėvo žemę yra išmokėta kompensacija, tačiau ne pareiškėjai, o jos broliui“, kad „Pareiškėjos teiginys, jog už šią žemę nėra atlyginta – neva ji yra pagrobta ir pan. – nėra teisingas“, kad „Pareiškėjos brolis įgyvendino savo teises ir gavo kompensaciją už tėvui priklausiusią ir valstybės nacionalizuotą žemę“.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantės argumentai, jog Vilniaus apylinkės teismo teisėjas įvykdė neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, t. y., nenustatė visų deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo valstybei atlyginti žalą. Viena iš jų tai neteisėti veiksmai ir šiuo atveju reikėjo nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus padarė teisėjas ar teismas. Tokių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė.
Pažymėtina, kad 2015 m. spalio 30 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015 pasisakė dėl ieškovės reikalavimų atlyginti žalą dėl neteisėtai, jos manymu, nusavintos žemės. LAT pažymėjo, kad ieškovo (J. V. M.) inicijuotas teisminis ginčas yra iš esmės orientuotas į žemės sklypo atgavimą natūra, tačiau valstybės institucijų buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą atlyginant jos vertę pinigais. Taigi ir LAT konstatavo, kad nuosavybės teisės į visą žemę buvo atkurtos, išmokant kompensaciją pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatyta.
Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teisėtumo
1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t. y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, o tam tikrais atvejais (išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis) numatytas proceso atnaujinimo institutas (CPK XVIII skyrius).
2. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., mutatis mutandis 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Kot prieš Rusiją,peticijos Nr. 20887/03, § 24; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, § 51–52, ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo galėtų pateisinti primygtinis socialinis poreikis, susijęs su esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą,peticijos Nr. 50208/06, § 29).
3. LR CK 6.272 straipsnyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CPK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CPK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CPK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CPK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CPK 6.248 straipsnis). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, pateikti įrodymus.
4. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, pateikdama ieškinį LR CK 6.272 straipsnio pagrindu turi įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, t. y. žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir kaltę. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teisėtumo.
5. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos kontekste gali būti vertinami tik Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos, priėmusios 2020 m. birželio 16 d. nutartį, veiksmai, tačiau pakartotinai vertinti Vilniaus apygardos teismo teisėjo E. R. veiksmų, priimant 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, šioje byloje nėra pagrindo.
6. Apeliantė, pareikšdama ieškinį CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos bei Vilniaus apygardos teismo įvykdytų neteisėtų veiksmų, nagrinėjant apeliacine tvarka civilinę bylą Nr. e2A-967-467/2020 ir joje priimant 2020 m. birželio 16 d. nutartį, turėjo įrodyti neteisėtus teisėjų kolegijos veiksmus, jų kaltę dėl neteisėtų veiksmų atlikimo, žalą bei priežastinį ryšį. Apeliantė teisėjų kolegijos veiksmų neteisėtumą grindžia jų priimtos 2020 m. birželio 16 d. nutarties 30 punkte nurodyta išvada, kad „Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovės nurodytos aplinkybės bei motyvai nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo pripažinti, kad teisėjas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje melagingai nurodė, jog ieškovės broliui atlyginta už tėvo žemę. Pažymėtina, kad ieškovės minimoje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje tik nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo žemę, išmokant jam kompensaciją pinigais. Taigi, teisėjas nenurodė, kad aptartame sprendime skirta kompensacija yra realiai išmokėta, todėl pateikta informacija negali būti pripažinta melaginga.“ Apeliantė ieškinyje nurodė, kad minėtame nutarties punkte buvo melagingai patvirtinta, kad teisėjas E. R. nenurodė, jog kompensacija jos broliui J. V. M. už apeliantės ir jos brolio tėvo M. M. žemę yra realiai išmokėta.
7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis apeliantės nurodomas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutarties 30 punktas sprendžiant dėl teisėjų kolegijos veiksmų teisėtumo turi būti vertinamas ne izoliuotai, o visos nutarties kontekste.
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutarties esmė buvo ne nustatyti, ar teisėjas E. R. 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nurodė, kad kompensacija buvo realiai išmokėta, o nustatyti teisėjo E. R. kaltę, kaip vieną iš sudedamųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, nes ieškovė, reikalaudama atlyginti teismo (teisėjo) padarytą žalą, turėjo įrodyti, be kita ko, ir sąlygą, kad šios žalos atsiradimą lėmė ne tik neteisėti, bet ir kalti teismo (teisėjo) veiksmai (34 punktas) – tokios aplinkybės neįrodžius, nebūtų pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartyje nurodė, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes (26 punktas). Teismas taip pat nurodė, kad vertinant veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi būti nustatyta, kad ieškovės nurodomi teismo (teisėjo) neteisėti veiksmai yra tokie, kurie reikštų, jog ieškovės nurodyti procesiniai sprendimai dėl A. O. M. skundo yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką(32 punktas).
9. Teisėjų kolegija nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d., vertindamas teisėjo E. R. veiksmų teisėtumą, nutarties 31 punkte atsižvelgė į tai, kad byloje yra faktų, patvirtinančių, jog ieškovės brolio J. V. M. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo išmokant kompensaciją, kad šis sprendimas yra įsigaliojęs, kad sprendime nurodyta kompensacija galimai realiai nebuvo gauta, nes pati apeliantė nesutiko su valstybės institucijų sprendimu atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, atlyginant jos vertę pinigais, todėl nenurodė banko sąskaitos, į kurią turėjo būti pervestos lėšos. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartyje nurodė, kad ši faktinė aplinkybė nepaneigia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje konstatuoto fakto, kad Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo žemę, išmokant jam kompensaciją pinigais, t. y. kad atitinkama valstybės institucija priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, atlyginant jo vertę pinigais. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutarties 33 punkte atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015, jau iš esmės yra pasisakęs dėl ieškovės reikalavimų atlyginti žalą dėl neteisėtai, jos manymu, nusavintos žemės, nurodydamas, kad ieškovo (J. V. M.) inicijuotas teisminis ginčas yra orientuotas į žemės sklypo atgavimą natūra, tačiau yra priimtas valstybės institucijų sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, atlyginant jo vertę pinigais.
10. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartyje įvertino teisėjo E. R. teiginius nutarties 31 ir 33 punktuose nustatytų aplinkybių kontekste ir teigė, kad „pateikta informacija negali būti pripažinta melaginga“ (nutarties 30 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos galima teigti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant žemės sklypo vertę pinigais (tokią aplinkybė nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Šiuo atveju sutiktina su atsakovės nurodomu argumentu, kad tai, jog ieškovė nesutikdama su nuosavybės teisių atkūrimo būdu neatlieka veiksmų, reikalingų užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, t. y. nepateikia banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti piniginę kompensaciją, nepaneigia fakto, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas jos brolio atžvilgiu yra baigtas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartyje pagrįstai nenustatė teisėjo E. R. kaltės, nes atsižvelgus į minėtas aplinkybes, teisėjas E. R. galėjo manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra visiškai užbaigta.
Teisėjų kolegija nurodo, kad įvertinus Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi atliktus veiksmus, nėra pagrindo spręsti, kad teisėjų kolegija būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar juo labiau, būtų kalta dėl tokių veiksmų atlikimo. Ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi nenustatė teisėjo E. R. kaltės, kaip vienos iš būtinų sąlygų teisėjo deliktinei atsakomybei kilti ir atmetė apeliantės ieškinį, savaime nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai ar kad teisėjų kolegija atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovei neįrodžius kaltų neteisėtų teisėjų kolegijos veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų plačiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nevertino Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teisėtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismui juos įvertinus, darytina išvada, jog panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.