- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-561-330/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Gintaras Pečiulis, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- A. S., G. S.
- Atsakovas
- L. M., S. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S. ir G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų A. S. ir G. S. ieškinį atsakovams L. M. ir S. M. dėl sandorių nuginčijimo, skolos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notaras R. T., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai A. S. ir G. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams L. M. ir S. M., prašydami: 1) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017 m. rugpjūčio 9 d. pakvitavimą ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. perdavimo-priėmimo akto 1 punktą; 2) iš atsakovų solidariai priteisti ieškovui A. S. 70 177,30 Eur skolą, 10 234 Eur palūkanas, 3 789,57 Eur delspinigius ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) iš atsakovų solidariai priteisti ieškovei G. S. 17 403,61 Eur skolą, 2 537,85 Eur palūkanas, 939,79 Eur delspinigius ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) ieškovams iš atsakovų solidariai priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 5) priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovai nurodė, kad su atsakove L. M. 2014 m. balandžio 24 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai pardavė, o atsakovė bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo tris žemės sklypus, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini. Ieškovų teigimu, vienas žemės sklypas atsakovams parduotas už 36 340,07 Eur (125 475 Lt), antras žemės sklypas parduotas už 16 433,62 Eur (56 742 Lt), o trečias – už 78 871,64 Eur (272 328 Lt). Ieškovo A. S. aiškinimu, už parduotas žemės sklypų dalis jis turėjo gauti 92 209,51 Eur (318 381 Lt), o ieškovė G. S. – 39 435,82 Eur (136 164 Lt). Ieškovai pažymėjo, kad atsakovai už žemės sklypus iki sutarties sudarymo sumokėjo 31 858,20 Eur (110 000 Lt), o likusią kainos dalį – 99 787,13 Eur (344 545 Lt) turėjo sumokėti iki 2014 m. birželio 1 d. pavedimu į ieškovo A. S. banko sąskaitą.
3. Pasak ieškovų, atsakovai 99 787,13 Eur (344 545 Lt) sumos iki 2014 m. birželio 1 d. nesumokėjo, tačiau pažadėjo sumokėti vėliau. Ieškovai nurodė, kad 2014–2015 m. laikotarpiu atsakovė L. M. aštuoniais mokėjimais mokėjo dalį (iš viso 12 206,22 Eur) likusios kainos, tačiau liko nesumokėta 87 580,91 Eur (302 399 Lt). Nors atsakovai nevisiškai atsiskaitė už parduotus žemės sklypus, tačiau ieškovai 2017 m. rugpjūčio 9 d. pas notarą pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad atsakovai L. M. ir S. M. 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta tvarka sumokėjo visą žemės sklypų kainą. Be to, ieškovai nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. jie pasirašė ir perdavimo–priėmimo aktą, kuriame, be kita ko nurodyta, jog atsakovai pilnai bei tinkamai atsiskaitė su ieškovais.
4. Ieškovų aiškinimu, 2017 m rugpjūčio 9 d. pakvitavime ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. perdavimo–priėmimo akte nurodyta aplinkybė, kad atsakovai atsiskaitė 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta tvarka, neatitinka tikrovės, nes šie dokumentai sudaryti dėl atsakovų įvykdytos apgaulės. Ieškovų teigimu, apgaulė pasireiškė atsakovės L. M. aktyviais veiksmais – melagingais pažadais, nesąžiningais įtikinėjimais, kad su ieškovais bus atsiskaityta vėliau. Ieškovų įsitikinimu, abu atsakovai iš anksto buvo suplanavę ieškovams nemokėti visos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos kainos.
5. Ieškovai pasitikėjo atsakove L. M., kadangi 2013 m. birželio 17 d. sutartimi ieškovas A. S. buvo pardavęs atsakovei kitą žemės sklypą, už kurį ji visiškai atsiskaitė. Be to, atsakovai buvo įvykdę preliminariąją sutartį ir sumokėję dalį 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovė L. M. juos įtikino, jog norint atgauti pinigus, reikia pasirašyti sklypų perdavimo–priėmimo aktą ir visus sklypus perduoti atsakovų nuosavybėn, nes tik tada bus galima pakeisti sklypų paskirtį ir parduoti juos už gerą kainą. Ieškovai tikėjo atsakove, kuri atrodė sąžininga ir nepanaši į asmenį, galintį apgauti senyvo amžiaus žmones.
6. Ieškovai aiškino nesupratę ginčijamų sandorių svarbos ir jų keliamos rizikos tuo atveju, jei atsakovė neįvykdytų pažadų ir neatsiskaitytų. Ieškovai taip pat teigė, kad po žemės sklypų perdavimo atsakovės L. M. elgesys pasikeitė, ji ėmė vengti susitikimų su ieškovais ir pokalbių apie galutinį atsiskaitymą. Ieškovai pamatė, kad viename iš sklypų vyksta darbai, tvarkoma aplinka, todėl susidarė įspūdį, kad šis sklypas yra parduotas ir turi naują savininką. Ieškovų teigimu, tokios abejonės pasitvirtino išreikalavus duomenis iš Nekilnojamojo turto registro.
Šalies argumentai
7. Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsakovai patvirtino, kad 2014 m. balandžio 24 d. su ieškovais sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo tris žemės sklypus. Į atsakovę L. M. kreipėsi atsakovų pažįstamas asmuo, kuris papasakojo apie savo verslo partnerį A. S., norintį parduoti keletą perspektyvių žemės sklypų. Atsakovų teigimu, jiems buvo paaiškinta, kad vienas iš žemės sklypų yra areštuotas antstolio, todėl būtų parduodamas už pigesnę kainą.
Atsiliepimas
8. Atsakovai nurodė, kad pagal 2014 m. balandžio 17 d. preliminariosios sutarties sąlygas jie 83 777,01 Lt sumą sumokėjo į antstolio sąskaitą, kad būtų panaikintas areštas ir būtų galima pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o likusią preliminariąja sutartimi sutartą sumą atsakovai sumokėjo ieškovams grynaisiais pinigais. Atsakovų tvirtinimu, į 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo įrašytas žodinis šalių susitarimas, kad A. S. kartu su savo verslo partneriu ieškos potencialių pirkėjų, kuriems atsakovai galėtų perleisti iš ieškovų įsigytus žemės sklypus.
9. Atsakovų teigimu, ieškovas A. S. ir jo verslo partneris mainais už pagalbą, kurią atsakovė L. M. suteikė sutikdama iš A. S. pirkti žemės sklypus ir taip padėdama jam išvengti problemų, susijusių su antstolio vykdomu skolos išieškojimu, pažadėjo, jog per keletą mėnesių suras potencialius pirkėjus, kuriems atsakovai galėtų perparduoti iš ieškovų įsigytus sklypus. Ilgainiui paaiškėjo, kad iš ieškovų įsigytus žemės sklypus nebus lengva realizuoti, kaip buvo žadėta, todėl ieškovas A. S. ir jo verslo parneris ėmė prašyti sumokėti papildomą sumą, kad būtų galima pagerinti žemės sklypus (išlyginti gruntą, išgenėti krūmus ir pan.). Atsakovė L. M. papildomai sumokėjo 8 688,60 Eur (30 000 Lt) ieškovams žemės sklypų pagerinimui.
10. Supratę, jog ieškovo A. S. ir jo verslo partnerio pažadai surasti žemės sklypų pirkėjus nebus įgyvendinti, atsakovai nusprendė sumokėti ieškovams likusią kainos dalį už žemės sklypus ir patys imtis iniciatyvos dėl žemės sklypų pardavimo. Atsakovų aiškinimu, likusi 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta kainos dalis ieškovams buvo sumokėta 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus m. 26-ojo notaro biuro patalpose.
Atsiliepimas
11. Trečiasis asmuo notaras R. T. prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Notaras nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. jam žinomi įvykiai klostėsi tokia seka: 1) įvykus atsiskaitymui (ne notaro akivaizdoje) pagal pirkimo–pardavimo sutartį, A. S. ir G. S. pasirašė pakvitavimą; 2) ieškovai su R. B. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią šiam asmeniui grynaisiais pinigais paskolino itin reikšmingą pinigų sumą; 3) ieškovai su paskolos gavėju R. B. ir kitu trečiuoju asmeniu (įkaito davėju) sudarė vertybinių popierių įkeitimo sandorį, užtikrindami minėtą paskolos sutartį; 4) buvo pasirašytas ir notaro patvirtintas žemės sklypų nuosavybės perdavimo atsakovams aktas.
12. Trečiasis asmuo Ergo Insurance SE Lietuvos filialas prašė bylą spręsti teismo nuožiūra ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo Ergo Insurance SE Lietuvos filialas palaikė notaro R. T. poziciją, teigdamas, kad notaras teisės aktais nustatytas pareigas tvirtinant ginčijamus sandorius atliko tinkamai ir kvalifikuotai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovų A. S. ir G. S. ieškinį atmetė.
14. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 17 d. tarp ieškovų ir atsakovės L. M. pasirašyta preliminarioji sutartis, pagal kurią šalys sutarė, jog atsakovė už bendrą 131 645,33 Eur (454 545 Lt) sumą nupirks iš ieškovų tris žemės sklypus, esančius, Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Be to, teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 24 d. ieškovai ir atsakovai sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai pardavė, o atsakovė bendrosios jungtinės nuosavybės su S. M. teise už bendrą 131 645,33 Eur (454 545 Lt) kainą nupirko tris žemės sklypus, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini kaime. Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 10 d. ieškovai ir atsakovė L. M. sudarė papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 24 d. sutarties, kuriuo susitarė kartu ieškoti naujo turto pirkėjo; atsakovė įsipareigojo organizuoti ir finansuoti parduodamų žemės sklypų paskirties pakeitimo į nekonservacinę darbus, tokiu būdu padidinant šio turto vertę. 2017 m. rugpjūčio 9 d. ieškovai Vilniaus m. 26-ajame notaro biure pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodė, kad atsakovai visiškai ir tinkamai atsiskaitė su ieškovais už parduotus tris žemės sklypus pagal 2014 m. balandžio 24 d. sutartį.
15. Vertindamas ieškovų argumentus dėl atsakovų įvykdytos apgaulės, teismas pažymėjo, kad ieškovai, žinodami, jog abu atsakovai iš anksto buvo suplanavę ieškovams nemokėti visos sutartos kainos už žemės sklypus ir turėję aiškų tikslą užvaldyti turtą, jau tuo metu galėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl baudžiamosios bylos iškėlimo atsakovams, tačiau byloje nėra duomenų, jog jie tą būtų padarę. Be to, teismas akcentavo, kad nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu nebuvo nurodyta, kokiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė atsakovo S. M. panaudota apgaulė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas A. S. negalėjo konkrečiai paaiškinti, kuo pasireiškė ir atsakovės L. M. naudota apgaulė. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog jam nebuvo sumokėti pinigai, jog vykti pas notarą ir pasirašyti pakvitavimą jam pasakė kiti asmenys, o kokius konkrečiai apgaulingus veiksmus atliko atsakovė L. M., jis įvardinti negalėjo.
16. Teismas pastebėjo, kad ieškovai nenurodė, kurio sandorio jie nebūtų sudarę ar būtų jį sudarę visiškai kitokiomis sąlygomis, jei nebūtų apgaulės. Teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų ieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl jų atžvilgiu panaudotos apgaulės.
17. Vertindamas ieškovų argumentus, jog pasirašydami pakvitavimą bei turto perdavimo–priėmimo aktą, jie nesuprato šių sandorių teisinės svarbos ir keliamos rizikos tuo atveju, jeigu atsakovai neįvykdytų pažadų ir neatsiskaitytų, teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog būdami pas notarą, tiek pakvitavimo, tiek perdavimo–priėmimo akto tekstą jie perskaitė ir suprato. Notaras R. T. užtikrino, kad pasirašydami pakvitavimą ir perdavimo–priėmimo aktą, ieškovai aiškiai suprato šių nesudėtingų dokumentų turinį ir sukeliamas pasekmes, ieškovas pas notarą kontoroje lankėsi ne vieną kartą ir konsultavosi kitais klausimais, ką notaras patvirtino teismo posėdžio metu. Įvertinęs tokias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčijami dokumentai ieškovams buvo aiškūs ir suprantami, o priešingi ieškovų teiginiai yra nepagrįsti ir neįrodyti.
18. Teismas nusprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina atsakovų poziciją. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą pagrindžia ieškovų pasirašyti pakvitavimas ir perdavimo–priėmimo aktas. Byloje nustatyta, kad ieškovai tą pačią dieną sudarė paskolos sandorį, pagal kurį paskolino 120 000 Eur grynaisiais pinigais. Nors ieškovai teigia, kad paskolos sandoris buvo fiktyvus, byloje nėra duomenų, kad šis sandoris būtų ginčijamas (sandorį būtų bandoma pripažinti niekiniu ar negaliojančiu). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ieškovai turėjo teisę nutraukti sutartį tuo atveju, jei atsakovai nesumoka sutartos kainos. Ieškovas A. S. nurodė nesikreipęs dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovai turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovais.
19. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovai neįrodė ieškinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
20. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos analogiškose civilinėse bylose Nr. e3K-7-125-378/2021 ir Nr. 3K-3-257/2010.
20.2. Sprendime pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino įstatymo normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą.
20.3. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą bei netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas.
20.4. Teismas neatsižvelgė, jog pagal įstatymą notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma, todėl nepagrįstai nusprendė, kad šalys pakeitė prievolės įvykdymo būdą (atsiskaitymą grynaisiais pinigais, o ne mokėjimo pavedimu).
Žemesnės instancijos teismas
20.5. Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų – byloje nedalyvaujant ieškovų suteiktos paskolos gavėjui R. B., teismas negalėjo padaryti išvados, kad ieškovai šiam asmeniui paskolino 120 000 Eur.
20.6. Teismas pažeidė pareigą savo iniciatyva konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą.
20.7. Atsakovų pateikti įrodymai nepatvirtina prievolės įvykdymo.
Atsiliepimas
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas motyvuojamas tokiais atsikirtimais į skundą:
21.1. Aplinkybes, kad atsakovai yra visiškai atsiskaitę su ieškovais už nekilnojamuosius daiktus ir yra tinkamai įvykdę savo prievolę pagal 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtina pačių ieškovų prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai: Vilniaus m. 26-ojo notaro biuro notaro R. T. 2017 m. rugpjūčio 9 d. patvirtinti pakvitavimas bei perdavimo–priėmimo aktas.
21.2. Sistemiškai aiškinant Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalies, 6.39 straipsnio 2 dalies ir 6.123 straipsnio 2 dalies normas, darytina išvada, kad tuo atveju, jei yra kreditoriaus sutikimas, skolininkas gali įvykdyti prievolę kitu nei sutartyje numatytu būdu – įstatymas numato kreditoriaus sutikimo būtinybę, bet nenumato tokio kreditoriaus sutikimo formos.
21.3. Ieškovai nepareiškė jokių pastabų apie netinkamą prievolės įvykdymo būdą nei 2017 m. rugpjūčio 9 d. notaro patvirtintame pakvitavime nei tos pačios dienos perdavimo–priėmimo akte.
21.4. Byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad atsakovai 2017 m. rugpjūčio 9 d. turėjo pakankamas pajamas atsiskaityti su ieškovais.
21.5. Atsakovė L. M. teismo posėdyje davė išsamius paaiškinimus dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais su ieškovais notaro biure, o tai, kad pinigai sumokėti ne notaro akivaizdoje, nepagrindžia ieškovų pozicijos, kad pinigai nebuvo sumokėti.
21.6. Ieškovų ir R. B. sudaryta paskolos sutartis teismo sprendime analizuota tik tiek, kiek ji gali būti įrodymu dėl atsakovų piniginių prievolių įvykdymo pagal 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
21.7. Ne atsakovai privalo įrodinėti, kad yra sąžiningi, bet ieškovai turėjo pateikti konkrečius įrodymus, kurie patvirtintų atsakovų tyčinius veiksmus, turėjusius lemiamą įtaką kitos šalies valiai susiformuoti.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Ergo Insurance SE Lietuvos filialas prašo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra ir priteisti trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pabrėžė, kad teismas skundžiamame sprendime nenustatė, jog patvirtindamas pakvitavimą ir perdavimo–priėmimo aktą, notaras būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus (ar neveikęs), kurie ieškovams ir (ar) tretiesiems asmenims galėtų sukelti žalą. Tokiu atveju galima pagrįstai teigti, kad notaro veikimas ir elgesys atitiko notaro veiklai keliamus padidintus atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimus.
23. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. rugsėjo 8 d. gautas trečiojo asmens Ergo Insurance SE Lietuvos filialo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. 2022 m. rugsėjo 9 d. gautas atsakovės L. M. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl teisminių precedentų taikymo
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. e3K-7-125-378/2021 ir 3K-3-257/2010.
26. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010 buvo sprendžiamas klausimas, ar pakvitavimas gali būti pripažįstamas sandoriu, kuriam taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pirmojoje knygoje nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai. Kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo nuostata dėl CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento – pakvitavimo – teisinės prigimties ir su išvada, kad esant ginčui dėl prievolės netinkamo įvykdymo pakvitavimas neginčytinas sandorių negaliojimo pagrindais.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 buvo pasisakoma dėl dispozityviųjų atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančių normų taikymo ypatumų, kai sprendžiama dėl kitos šalies priešpriešinių įsipareigojimų įvykdymo nustatymo ar nenustatymo, perdavus daiktą nuosavybėn. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-125-378/2021 konstatavo, kad CK 6.314 straipsnyje išdėstytos dispozityviosios teisės normos, kurios leidžia pirkimo–pardavimo sutarties šalims dėl kainos sumokėjimo termino susitarti savo nuožiūra, o tokio susitarimo nesant – įtvirtina nuostatą, jog kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus, aiškintinos kaip nustatančios šalių tarpusavio prievoles, bet nereiškiančios prezumpcijos, kad šios prievolės šalių yra įvykdytos. Be to, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-125-378/2021 nurodė, kad jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, jog prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui.
29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-257/2010 ir Nr. e3K-3-7-125-378/2021 pateikti išaiškinimai dėl pakvitavimo teisinės reikšmės bei įrodomosios galios yra aktualūs nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo aptariamos kasacinio teismo praktikos.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
30. Apeliaciniu skundu ginčijama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010 pateikto išaiškinimo dėl įrodinėjimo pareigos, kai prievolė įvykdyta kitu nei sutarta būdu – tokiu atveju atsakovui tenka pareiga įrodyti prievolės įvykdymo ir tokio įvykdymo priėmimo faktus. Be to, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pagal kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010 pateiktą išaiškinimą pakvitavimas nelaikomas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) galią turinčiu įrodymu (teismo pastaba – prima facie įrodymas yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią).
31. CPK 12 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
32. Šioje byloje pareikštu ieškiniu apeliantai (ieškovai) prašė iš atsakovų priteisti skolą, teigdami, kad atsakovai nevisiškai atsiskaitė pagal šalių 2014 m. balandžio 24 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, apeliantai (ieškovai) teigė, kad apgaulės įtakoje išdavė atsakovams jų prievolės įvykdymą patvirtinančius notariškai patvirtintus dokumentus – pakvitavimą bei priėmimo–perdavimo aktą. Atsakovai byloje įrodinėjo, kad jie visiškai ir tinkamai atsiskaitė pagal šalių sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tai reiškia, kad šioje byloje įrodinėjimo pareiga tarp šalių pasiskirstė taip: 1) apeliantai (ieškovai) turėjo įrodyti atsakovų panaudotą apgaulę vykdant šalių sudarytą sutartį bei tai, kad pasirašant atsiskaitymo dokumentus nebuvo išreikšta apeliantų (ieškovų) tikroji valia; 2) atsakovai turėjo įrodyti, kad jie tinkamai atsiskaitė pagal sutartį.
33. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; ir kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; ir kt.). Taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).
34. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina atsakovų išreikštą poziciją bei leidžia daryti išvadą, kad ieškovai neįrodė ieškinio reikalavimų pagrindo. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsakovų atsiskaitymo pagal nekilnojamojo turto (žemės sklypų) pirkimo–pardavimo sutartį pagrįsti byloje esančiais įrodymais – 2017 m. rugpjūčio 9 d. apeliantų (ieškovų) pasirašytais pakvitavimu ir perdavimo–priėmimo aktu, kuriuose apeliantai (ieškovai) aiškiai deklaravo apie tai, kad atsakovai yra atsiskaitę pagal 2014 m. balandžio 24 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, atsakovai atsiskaitymo faktą įrodinėjo ir netiesioginiu įrodymu, t. y. faktine aplinkybe, kad tą pačią dieną, kai apeliantai (ieškovai) pasirašė ir notaras patvirtino minėtus pakvitavimą bei priėmimo–perdavimo aktą, liudijančius atsakovų atsiskaitymą su apeliantais, apeliantai (ieškovai) kitam asmeniui tame pačiame notaro biure (pas tą patį notarą) pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį paskolino 120 000 Eur grynaisiais pinigais. Pirmiau nurodytais įrodymais iš esmės patvirtintos tokios aplinkybės: 1) apeliantai (ieškovai) notaro akivaizdoje raštu deklaravo ir pasirašė, jog atsakovai atsiskaitymo prievolę įvykdė visiškai ir tinkamai; 2) tą pačią dieną, kai atsakovai tvirtina, kad grynaisiais pinigais sumokėjo apeliantams (ieškovams) visą likusią kainą už žemės sklypus, apeliantai (ieškovai) turėjo finansinių galimybių kitam asmeniui grynaisiais pinigais paskolinti ir paskolino didelę pinigų sumą, tą fiksuodami notariškai patvirtintoje paskolos sutartyje. Apeliantai (ieškovai) nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti kitą skolinamų pinigų įsigijimo šaltinį nei nurodo atsakovai – atsakovų lėšomis sumokėtą žemės sklypų kainą. Ieškovo A. S. teiginys, kad paskolos sutartis buvo tariamas (fiktyvus) sandoris, neturi pagrindo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti įrodymai pakankamai tikėtinai pagrindžia atsakovų atsiskaitymo grynaisiais pinigais su ieškovais faktą pagal ginčo šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.
35. Be to, atsakovai teiginius dėl atsiskaitymo pagal ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį papildomai įrodinėjo pateikdami duomenis, galinčius patvirtinti jų finansines galimybes sumokėti suderėtą kainą už apeliantų (ieškovų) parduotus žemės sklypus. Apeliaciniame skunde, be kita ko, pažymėta, kad atsakovų pateikti duomenys yra nepakankami pagrįsti aplinkybei, jog atsakovės L. M. pajamos, įskaitant jos patirtas išlaidas, sudarė realias galimybes atsiskaityti su ieškovais (apeliantais) pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip šioje nutartyje jau minėta, civilinis procesas grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, todėl vien dalies duomenų apie atsakovų pajamas pateikimas (pateikti 2014 m. ir 2017 m. atsakovės gautų pajamų duomenys) nepaneigia išvados dėl labiau tikėtino atsakovų atsiskaitymo su ieškovais fakto.
36. CK 6.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Vadovaujantis CK 6.183 straipsnio 3 dalimi, notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pagal šalių sudarytą 2014 m. balandžio 24 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo sutarta, kad atsakovai su ieškovais atsiskaitys sumokėdami žemės sklypų kainą į sutartyje nurodytą banko sąskaitą. Į bylą pateiktas 2017 m. rugpjūčio 9 d. apeliantų (ieškovų) pasirašytas ir notaro patvirtintas pakvitavimas išreiškia apeliantų (ieškovų) valią priimti atsakovų teikiamą atsiskaitymą, kadangi pakvitavime nurodyta, jog atsakovų prievolė įvykdyta tinkamai ir apeliantai (ieškovai) jokių pretenzijų dėl sutarties sąlygų įvykdymo neturi. Tokia apeliantų (ieškovų) 2017 m. rugpjūčio 9 d. notariškai patvirtintame pakvitavime išreikšta valia atitinka tiek CK 6.39 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tiek CK 6.183 straipsnio 3 dalyje nustatytus sandorio formos reikalavimus.
37. Apeliantai (ieškovai) byloje ginčijo, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. jų pasirašyti pakvitavimas bei perdavimo–priėmimo aktas nėra tinkami rašytiniai įrodymai, kadangi šiuose dokumentuose nebuvo išreikšta tikroji apeliantų (ieškovų) valia. Savo valios išraiškos ydingumą apeliantai (ieškovai) grindžia prieš juos atsakovų panaudota apgaule.
38. Kasacinis teismas, aiškindamas apgaulės, kaip sandorio nuginčijimo pagrindo, turinį yra pabrėžęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021 26 punktas ir jame nurodyta praktika). Taigi esminis apgaulės elementas yra tyčiniai nesąžiningi veiksmai, o tokie veiksmai bei nukentėjusios (apgautos) šalies veiksmai turi būti įvertinami bendrųjų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų kontekste.
39. Savo poziciją dėl atsakovų apgaulės apeliantai (ieškovai) įrodinėjo rašytiniais paaiškinimais procesiniuose dokumentuose, taip pat apelianto (ieškovo) A. S. teismo posėdyje pateiktais žodiniais paaiškinimais. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantas (ieškovas) A. S. kaip apgaulę įvardijo pinigų nesumokėjimą bei byloje nedalyvaujančių asmenų nurodymą vykti pas notarą ir pasirašyti ginčijamą pakvitavimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovės L. M. apgaulingus veiksmus pagrindžia ir aplinkybės, kad ji parengė į bylą pateiktą šalių 2016 m. rugpjūčio 10 d. papildomą susitarimą, 2017 m. sausio 2 d. inicijavo raštus Vilniaus miesto savivaldybei dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams parduotų žemės sklypų paskirties pakeitimo.
40. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai (ieškovai) savo paaiškinimais byloje iš esmės pripažįsta, jog pasirašydami 2016 m. rugpjūčio 10 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. birželio 1 d. šios sutarties pakeitimo, taip pat pasirašydami notaro vėliau patvirtintus 2017 m. rugpjūčio 9 d. perdavimo–priėmimo aktą ir pakvitavimą, jie elgėsi nesąžiningai, t. y. savo parašais patvirtino, jų teigimu, neteisingą informaciją, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas jų laisva valia, nenaudojant spaudimo, kad atsiskaitymas pagal nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykęs, o atsakovai savo prievolę apeliantams (ieškovams) įvykdė tinkamai. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovai tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdami suklaidinti apeliantus (ieškovus).
41. Atsakovės L. M. 2017 m. sausio 2 d. teikti raštai Vilniaus miesto savivaldybei dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo negali būti vertinami kaip apgaulingas veikimas, kadangi dar 2016 m. rugpjūčio 10 d. šalių papildomame susitarime prie 2014 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. birželio 1 d. sutarties pakeitimo (pasirašytame ir ieškovų), atsakovė įsipareigojo siekti žemės sklypų paskirties pakeitimo. Apeliantų (ieškovų) paaiškinimuose nėra atskleisti konkretūs atsakovų apgaulingi veiksmai, t. y. apeliantai (ieškovai) įrodymais nepagrindė, kokią konkrečią klaidingą informaciją jiems pateikė atsakovai, ar kokią esminę informaciją nuo apeliantų (ieškovų) atsakovai nuslėpė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantai (ieškovai) byloje neįrodė savo teiginių, jog prieš juos atsakovai panaudojo apgaulę.
42. Kaip jau minėta, apeliantai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, jog pakvitavimas nėra laikytinas prima facie įrodymu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad toks apeliantų teiginys nėra teisingas – apskųstame teismo sprendime nė vienas byloje esantis įrodymas nebuvo pripažintas prima facie galią turinčiu įrodymu. Vadinasi, ir apeliantų akcentuotas pakvitavimas pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kartu su visais byloje esančiais įrodymais pagal civiliniame procese galiojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nesilaikė kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010.
Dėl pakvitavimo nepripažinimo negaliojančiu aplinkybės santykyje su kitais ieškinio reikalavimais
44. Apeliantai pažymėjo, kad ieškiniu buvo prašoma teismo ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą, t. y. pripažinti pakvitavimą niekiniu ir negaliojančiu. Visgi, apeliaciniame skunde akcentuojama, jog civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010 yra pateiktas išaiškinimas, kad dėl savo teisinės prigimties pakvitavimas, esant ginčui dėl prievolės netinkamo įvykdymo, negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais. Tokį kasacinio teismo išaiškinimą apeliantai (ieškovai) vertina kaip nesudarantį pagrindo teismui atmesti ieškinį visa apimtimi, vien tik atmetus ieškinio reikalavimą dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu. Su tokia nuomone nėra pagrindo sutikti.
45. Šioje byloje apeliantų (ieškovų) pareikšti reikalavimai yra tokie: 1) pripažinti negaliojančiais pakvitavimą ir dalį perdavimo–priėmimo akto; 2) priteisti skolą pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį; 3) priteisti netesybas; 4) priteisti neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti procesines palūkanas; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apskųstame teismo sprendime padaryta išvada, kad apeliantai (ieškovai) neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.
46. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kad prievolė baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantai (ieškovai) raštu (2017 m. rugpjūčio 9 d. pakvitavime bei perdavimo–priėmimo akte) patvirtino, jog atsakovai prievolę įvykdė, kas suponuoja išvadą, jog apeliantai (ieškovai) priėmė skolos (likusios kainos dalies) už parduotus žemės sklypus sumokėjimą ne mokėjimo pavedimu į banko sąskaitą, o kitu įvykdymo būdu (mokėjimu grynaisiais pinigais). Padarius išvadą, kad pagal byloje esančius įrodymus atsakovų piniginė prievolė yra įvykdyta, ieškovų reikalavimas dėl skolos priteisimo negali būti tenkinamas. Nors apeliantai (ieškovai) tvirtina, kad kiti ieškinio reikalavimai nėra išvestiniai iš reikalavimo pripažinti pakvitavimą ir dalį perdavimo–priėmimo akto negaliojančiais, tačiau ta aplinkybė, kad kiti reikalavimai nėra išvestiniai, nelemia šių reikalavimų pagrįstumo.
Dėl bylos procesinės baigties
47. Kiti ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
48. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
50. Atsakovė L. M. pateikė duomenis apie patirtas 688 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių, todėl atsakovės naudai iš apeliantų (ieškovų) lygiomis dalimis priteisiamas 688 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (po 344 Eur iš kiekvieno ieškovo).
51. Trečiasis asmuo Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pateikė duomenis apie patirtas 789,53 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą. Trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio už teisinę pagalbą dydžių, todėl jam priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas po 394,76 Eur iš kiekvieno apelianto (ieškovo).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 344 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 344 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti iš ieškovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui Ergo Insurance SE Lietuvos filialui (filialo kodas 302912288) 394,76 Eur (trijų šimtų devyniasdešimt keturių eurų 76 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui Ergo Insurance SE Lietuvos filialui (filialo kodas 302912288) 394,76 Eur (trijų šimtų devyniasdešimt keturių eurų 76 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.