Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

S. M. pripažintas kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. M. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Nuosprendžiu taip pat išspręstas kardomosios priemonės klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. S. M. nuteistas už tai, kad 2023 m. gruodžio 16 d., apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarp jo ir jo žmonos J. M. kilusio konflikto metu tyčia vieną kartą koja įspyrė J. M. į dešinę veido pusę, tuo sukeldamas savo šeimos nariui - savo sutuoktinei J. M. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. nesutinka su priimtu nuosprendžiu, prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Teigia, kad nusikaltimo nepadarė, o žmona J. M., apkaltinusi jį nusikalstamos veikos padarymu, prisipažino, kad tiesiog norėjo jį pagąsdinti, kad jis nebesusirašinėtų su kitomis moterimis. Nuteistasis patikėjo žmonos žodžiais, kad jai trenkė, todėl prisipažino, nors iš tikrųjų nieko apie įvykį nuteistasis neprisimena.

2.1. 2024 m. rugsėjo 13 d. nuteistasis S. M. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus – paaiškinimą, kad nukentėjusiojo žmona J. M. išgertuvių metu prisipažino, jog pamelavo apie tai, kad nuteistasis jai trenkė, todėl, kad norėjo jį pagąsdinti, tačiau teisme bijojo prisipažinti melavusi, kad teismas nenubaustų jos už melagingų parodymų davimą. Tuos jos žodžius girdėjo ir kartu išgertuvėse dalyvavęs K. J..

Atsiliepimų į nuteistojo S. M. apeliacinį skundą negauta, tačiau K. J. pateikė pranešimą, kuriuo nurodė, kad gali patvirtinti, jog J. M. prie jo akių pasakė, kad pati girta užkliuvo už fotelio atlošo ir taip jai atsirado mėlynė, bet nusprendė dėl to apkaltinti savo vyrą S. M..

3. Teismo posėdyje nuteistojo S. M. gynėjas advokatas Saulius Staškus prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Laisvida Sabaliauskienė prašė apeliacinio skundo netenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis S. M. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir prašo išteisinti, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Dėl įrodymų vertinimo ir S. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

6. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas S. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl S. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) S. M., o kadangi S. M. pripažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą ir ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius).???

10. Apeliaciniu skundu ir papildomai pateiktu paaiškinimu nuteistasis S. M. teigia, kad žmona J. M. nepagrįstai jį apkalbėjo ir davė melagingus, jį apkaltinančius, parodymus. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo.

11. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. M. savo kaltę pripažino visiškai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. M. parodė, kad parodė, kad tiksliai datos nepamena, bet tai galėjo būti 2023 m. gruodžio mėn., jis iš (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini) pas žmoną, kelioms dienoms apsigyveno išsinuomotame bute. Jie susituokė 2022 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini), kartu beveik negyveno, jis kartais atvažiuodavo pas žmoną kartu praleisti laiką. (duomenys neskelbtini) miesto nepažįsta, nežino kur konkrečiai buvo tas išnuomotas butas. Jie dviese su žmona tame bute 3-4 dienas leido laiką, vartojo alkoholį. Jau iš (duomenys neskelbtini) atvažiavo būdamas neblaivus, po to kelias dienas iš eilės vartojo alkoholį, todėl įvykio visiškai neatsimena. Pamena tik tai, kad po kokių 2 buvimo bute dienų jis pastebėjo ant žmonos J. M. veido dešinės pusės patikinimą, klausė kas jai nutiko. Ši atsakė, kad tai jis įspyrė jai į veidą. Jokių kitų asmenų bute su jais nebuvo, jis pripažįsta, kad galėjo taip padaryti, tik dėl girtumo neatsimena. Žmona sakė, kad jai skauda. Iš žmonos sužinojęs, kad ją sužalojo, jis iš karto atsiprašė, jie susitaikė. J. M. apie sužalojimą pati policijai nepranešė, sužalojimą pamatė jos dėl kito įvykio iškviesti policijos pareigūnai. Anksčiau yra teistas už smurtą prieš žmoną (2 t., b. l. 12-15).

12. Šiuos apelianto parodymus patvirtina ir nukentėjusioji J. M., kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra susituokusi su S. M., tačiau kartu su juo negyvena, tik susitinka vieną kartą per mėnesį kelioms dienoms. 2023 m. gruodžio mėnesį, tikslios datos nepamena, galėjo būti 13-16 d., ji su sutuoktiniu buvo keturioms dienoms išsinuomoję butą (duomenys neskelbtini). Bute abu kartu vartojo alkoholį. Lygtais trečią dieną, vakare, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kiek pamena, dėl kitų moterų. Vyrui ji pasakė, kad netriukšmautų, nes iškvies policiją. Tuomet, jai gulint lovoje, pajuto, kaip jis koja spyrė jai į dešinę akį. Šis smūgis jai sukėlė fizinį skausmą. Tą vakarą ji nuėjo miegoti. Ryte atsikėlus, vyras jos paklausė, kad iš kur tas „fanaras“. Ji pasakė, kad jis sudavė koja, tačiau S. M. pasakė, kad nepamena. Jis atsiprašė, pasakė, kad buvo girtas (1 t., b. l. 45-48; 56-58). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. M. savo anksčiau duotus parodymus patvirtino (1 t., b. l. 61-63).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios J. M. duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiosios parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis): asmens apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūros metu nukentėjusiosios J. M. veido dešinėje pusėje, šalia akies, matosi rusvos spalvos dėmė (1 t., b. l. 69-74); kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūros metu apžiūrėti policijos kūno kameros du vaizdo ir garso įrašai, kuriuose užfiksuotas nukentėjusiosios J. M. ir policijos pareigūno pokalbis, kurio metu J. M. nurodo, kad sutuoktinis S. M. jai sukėlė fizinį skausmą, įspirdamas koja jai gulinčiai į veidą (1 t., b. l. 78-80). Be to, nukentėjusioji, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad policijos pareigūnus kvietėsi ne dėl smurto, o dėl kito įvykio – dėl dingusios banko kortelės. Atvykę policijos pareigūnai pamatė, jog ji yra sumušta ir pasiūlė parašyti pareiškimą (1 t., b. l. 61-63). Atkreipiamas dėmesys, kad J. M., apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymus davė įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo.

14. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas liudytojas E. M., kuris parodė, kad tarnybos metu jis iš policijos budėtojo gavo pranešimą, nurodant patikslinti aplinkybes dėl įvykdyto smurto. Jam nuvykus į (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nepamena, jį pasitiko moteris, kuri buvo akivaizdžiai neblaivi ir matėsi pamušta jos akis, tačiau šiuo metu nepamena, kuri – kairė ar dešinė. Moteris nurodė, kad prieš keletą dienų jai sudavė jos sugyventinis. Moteris minėjo, kad jos sugyventinis yra daug kartų sėdėjęs kalėjime, todėl bijojo kviesti policiją iš karto po to, kai buvo sumušta. Kadangi moteriai akivaizdžiai matėsi sumušimai, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 66-68).

15. Darytina pagrįsta išvada, kad J. M. pareiškimo S. M. atžvilgiu dėl patirto smurto neparašė tik norėdama jį pagąsdinti. Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusioji policijos pareigūnus išsikvietė dėl kito įvykio, o pareiškimą dėl patirto smurto parašė paskatinta pareigūnų, kadangi, kaip teigė pati nukentėjusioji, iš karto po įvykio pareiškimą rašyti bijojo dėl kriminalinės sutuoktinio praeities. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, J. M. turėjo pagrindą bijoti nuteistojo S. M., kadangi jis Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 31 d. nuosprendžiu jau buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš tą pačią nukentėjusiąją J. M..

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateiktas K. J. paaiškinimas, kuriuo jis teigia galintis patvirtinti, jog J. M. sakė, kad pati atsitrenkė į fotelio atlošą ir taip susižeidė, o sutuoktinis S. M. jos tikrai nemušė, nelaikytinas patikimu įrodymu, kad S. M. nesmurtavo prieš sutuoktinę. S. M. apeliacinio skundo argumentas, kad J. M. jį nepagrįstai apkaltino smurtu, laikytinas gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o K. J. paaiškinimas vertintintas kaip siekis pagrįsti nuteistojo – su kuriuo K. J. kartu girtauja – gynybinę versiją, kurią paneigia tiek nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, tiek liudytojo E. M. parodymai, tiek asmens apžiūros protokolas, tiek ir kitų objektų apžiūros protokolas.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi anksčiau aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią S. M. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo

18. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį S. M. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam S. M. paskirtos bausmės.

19. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam S. M. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. M., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), vieną S. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad S. M. teisiamas tryliktą kartą, nusikalstamą veiką padarė neatlikęs Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, administracine tvarka baustas, atsižvelgė ir į tai, kad, kaip minėta anksčiau, S. M. jau yra teistas realia laisvės atėmimo bausme už smurtinį nusikaltimą tos pačios nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu S. M. skirta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų, t. y. už šio nesunkaus nusikaltimo įvykdymą laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs visus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą nustatė mažesnį už straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Be to, nuteistajam S. M. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam S. M. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 9 mėnesiams), kuri (kaip jau buvo minėta) dar buvo sumažinta vienu trečdaliu (iki laisvės atėmimo 6 mėnesiams), nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

21. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

23. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendį apskundė nuteistasis S. M.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nuteistajam S. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. rugsėjo 23 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš S. M. valstybės naudai priteisti 112,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

24. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis S. M. yra dirbantis, į bylą duomenų apie itin sudėtingą nuteistojo finansinę padėtį nepateikta, o išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą S. M. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš S. M. 112,50 Eur (vieną šimtą dvylika eurų 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.