Vilniaus apygardos teismo nutartis

A. B. pagal BK 222 straipsnio 1 d. išteisinti jam nepadarius šios nusikalstamos veikos;UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius šios nusikalstamos veikos;Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį, kuriuo iš A. B. bei UAB „A(duomenys neskelbtini)“ solidariai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteista 906 26,44 Eur, atmesti; A. B. skirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į 7 automobilius panaikinti.Pažymi, kad nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nei viena apklausta buhalterė neparodė, kad UAB „A(duomenys neskelbtini)“ ir jos direktorius davė nurodymus pažeisti Lietuvos Respublikos BAĮ, klastoti dokumentus, nefiksuojant šių piniginių lėšų buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nei viena buhalterė nepatvirtino ir tokių kaltinimo teiginių, kad UAB „A(duomenys neskelbtini)“ būtų buvusi taip vadinama „arendos“ sistema. Buhalterės nepatvirtino, kad įmonėje UAB „A(duomenys neskelbtini)“, joms nežinant, A. B. pateikė duomenis, kurių pagrindu buvo parengti bei išrašyti grynųjų pinigų iš įmonės darbuotojų priėmimo kvitai su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų perduotas grynųjų pinigų sumas. Apeliantų teigimu, buhalterės nepatvirtino ir to, kad apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias gautas pajamas - A. B. patvirtintus (pasirašytus) grynųjų pinigų kvitų duomenis. Jos aiškino, kad sumos, įrašytos mėnesio kelionių lapuose, kasos pajamų orderiuose ir kasos žurnaluose sutapdavo ir buvo patvirtinamos taksi vairuotojų. Jiems reguliariai buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo apskaičiuojamas kompiuterine programa „Alga4“ pagal priduodamus mėnesio kelionės lapus, grynųjų pinigų sumas ir sutartinių klientų čekius. Pažymi, kad buhalterės nepatvirtino ir tos aplinkybės, kad A. B. pasirašė buhalterinės apskaitos dokumentuose - darbo apskaitos žiniaraščiuose, kaip įmonės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos grynųjų pinigų išmokėjimo sumos neatitinka tikrovės. Taksi vairuotojų darbo apskaita buvo tikrinama dviejuose lygiuose - dispečerių ir buhalterijos. Be to, nedirbančiam taksi vairuotojui dispečeris fiziškai negalėjo pateikti jokių klientų užsakymų ir šie duomenys buvo koreliuojami su buhalterijoje esančiais mėnesiniais darbo apskaitos grafikais. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vieno buhalterinės apskaitos dokumento, kurį nuteistasis klastojo ir kuris patvirtintų prielaidą apie dvigubos buhalterijos vedimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų Ž. P., S. T., J. K. teisiamojo posėdžio metu pagarsintais parodymais, nes įrodymų ištyrimas nėra vien formalus parodymų pagarsinimas. Pažymi, jog gynyba teisiamųjų posėdžių metu ne kartą minėjo, kad šių asmenų parodymai yra ikiteisminio tyrimo klastotė, t. y. liudytojų parodymai buvo parengti pagal paruoštą šabloną, jiems pakišant pasirašyti. Tai patvirtina identiškas šių liudytojų parodymų protokolų turinys. Nurodo, jog liudytojų A. G., A. B. ir K. K. ikiteisminio tyrimo apklausos nukopijuotos viena nuo kitos, nes vienodi parodymai neįmanomi dėl kiekvieno liudytojo individualumo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu intelektualiai suklastotais duomenimis. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. J. patvirtino, jog tyrėjas jam darė nusikalstamą poveikį. Tai, apeliantų nuomone, lėmė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumą ir neteisėtumą.Pažymi, kad liudytojai (taksi vairuotojai) V. L., T. J., R. K., J. K., Ž. K. teisme nurodė visiškai priešingas aplinkybes dėl taksi darbo organizavimo įmonėje, nei ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus nepagrįstai ignoravo. Teigia, kad įvertinus liudytojų V. L., Č. B., Ž. B., M. T., A. A., Ž. K., V. S., V. G., J. B. parodymus galima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pajamas vairuotojai gavo grynais pinigais ir taksi kvitais. Pinigus ir sutartinių klientų taksi kvitus jie priduodavo į buhalteriją. Dalį pinigų kai kurie vairuotojai pasisavindavo savo poreikiams tenkinti. Taigi nepagrįstai kaltu buvo pripažintas A. B., o ne vairuotojai, kurie slėpė savo pajamas nuo UAB „A(duomenys neskelbtini)“. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokią nuteistojo ir jo gynėjo poziciją ignoravo. Pažymi, jog grynųjų pinigų pasisavinimas nebuvo įmonės politika ir juolab nei vienas vairuotojas neparodė, kad vadovas jiems nurodė savintis pinigus ar, kad dokumentuose buvo pildomi kiti duomenys, nei išties buvo priduodama pinigų.Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas „Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. (12.13-30-8)-46-39414“ (t. l, b. l. 51-52) duomenimis, kurie yra priskirtini verslo subjektams, įsikūrusiems (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir kurių valdymas nėra UAB “A(duomenys neskelbtini)“ atsakomybė. Gynėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas šią pažymą tapatino su UAB „A(duomenys neskelbtini)“ veikla, tačiau kitų verslo subjektų pažeidimai negali būti perkeliami UAB“ A(duomenys neskelbtini)“ ir jos direktoriui. Ši pažyma negali būti vertinama UAB „A(duomenys neskelbtini)“ ir A. B. kaltės įrodymu, kadangi neatitinka įrodymų liečiamumo reikalavimų ir tuo pažeidžiamos BPK 20 straipsnio nuostatos.Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė byloje pateiktais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-01-01 iki 2012-01-31 atliktais 5 operatyviais UAB „A(duomenys neskelbtini)“ patikrinimais (t. 5, b. 1. 162). BK 222 straipsnis neturi administracinės teisės pažeidimo prejudicijos, todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tapatinti administracinių nusižengimų su inkriminuojama nusikalstamas veika. Pažymi, jog BK 222 straipsnio sudėtis yra savarankiška ir negali susidaryti ar susidėti iš asmens padarytų administracinės teisės pažeidimų skaičiaus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusikalstamos veikos įrodymu pripažino net administracinės teisės pažeidimą, kurio senatis pasibaigė. Taigi, apeliantų manymu, apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.Apeliantai apeliaciniame skunde nesutinka su Specialisto išvados teisingumu, nurodo, kad ji nepatikima ir neteisėta. Teigia, jog Specialisto išvada prieštarauja ne tik BAĮ principams, bet ir VMĮ Lietuvos FM viršininko 2011-11-18 įsakymui Nr. V-388, kurio 4 punkte nustatytas tyrimo objektas yra ūkinė finansinė veikla, bet ne ikiteisminio tyrimo veiklos rezultatas - liudytojų apklausa. Nurodo, jog Specialisto išvados turinį sudaro nepatikimi liudytojų prieš 5-10 metus galimai padarytų veiksmų prisiminimai, kurių pagrindu daromos kategoriškos, neva objektyvios specialisto išvados, apskaičiuojant galimai neužfiksuotas pajamas ir neva nesumokėtus mokesčius. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad specialisto išvadoje nėra nei vieno tiriamojo laikotarpio (2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012-01-31) dokumentų tyrimo ir analizės. Taip pat nėra konkrečiai nustatyta, kokios operacijos nėra pagrįstos dokumentais ir kokios operacijos buvo užfiksuotos, pažeidžiant BAĮ 12 straipsnio 1 ir 4 dalis. Specialistė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kuo skiriasi dokumentai „taksi kvitas“ nuo „taksi kelionės kvitas“. Specialistė visiškai neanalizavo, kiek pajamų UAB „A(duomenys neskelbtini)“ gavo kiekvieno laikotarpio metu iš sutartinių taksi paslaugos klientų ir kiek iš kitų paslaugų, kurie buvo forminami per „Taksi kelionės kvitus“. Apeliantų manymu, specialistė, atlikdama tyrimą, nesugebėjo įsigilinti ir suvokti taksi įmonės verslo specifikos ir skirtingų taksi paslaugų užsakymų lydinčių buhalterinių dokumentų, nes vieni iš jų buvo griežtos atskaitomybės dokumentai, o kiti skirti taksi paslaugos tarp įmonių fiksavimui nustatyti. Pastarųjų pagrindu buvo išrašomos sąskaitos faktūros bei suderinimo protokolai. Apmokėjimas vyko per banko sąskaitas. Mano, jog specialistė negalėjo objektyviai konstatuoti, ar buvo pažeistos BAĮ 12 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos. Teigia, jog specialistė neanalizavo taksi vairuotojų teiktų mėnesinių kelionės lapų, kurių antrame puslapyje yra atskiros skiltys, skirtos priduodamiems gryniesiems pinigams ir sutartinių klientų čekiams. Specialistė pripažino, kad paskaičiavimai rėmėsi netikslumais, kurie susidėjo iš teisėtai gautų ir per banko sąskaitą pervestų pajamų ir iš vairuotojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu gautų skaičių. Specialistė pripažino ir tai, kad liudytojo apklausos protokolas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, kurio pagrindu gali būti vertinama įmonės ūkinė finansinė veikla ir skaičiuojami mokesčiai, tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad visi paskaičiavimai rėmėsi ne objektyviai nustatytais faktais, bet prielaidomis, apie neva įvykdytas ir neapskaičiuotas operacijas.Apeliantų nuomone, specialistas ir teismas nenustatė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir nenurodė nei vieno tiriamojo laikotarpio kai į apskaitą privalomai nebuvo įtrauktinos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Specialisto išvadoje UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buvo priskaičiuoti taksi vairuotojų pasisavinti pinigai kaip bendrovės neapskaitytos lėšos. Teigia, jog apie šių pasisavintų lėšų dydžius ir atvejus nei bendrovės vadovas, nei tuo labiau specialistas negalėjo žinoti. Taigi neva negautos bendrovės pajamos ir nesumokėti mokesčiai buvo paskaičiuoti specialisto prielaidų pagrindu. Prielaidų pagrindu taip pat buvo suformuotas civilinis ieškinys. Taip pat specialistė negalėjo nurodyti grynųjų pinigų apyvartos (kasos apyvarta) ir pinigų apyvartos sąskaitoje, nors tokius duomenis, apeliantų teigimu, nustatyti yra būtina.Apeliantų manymu, specialistė, skaičiuodama vadinamas „arendas“, padarė šiuos esminius pažeidimus: visiškai neatsižvelgė į tai, kad visi taksi vairuotojai nurodė, jog pajamos, kurias pridavinėjo į buhalteriją ir kurias apklausuose vadino „planas“, „mokestis“ ar „arenda“, sudarė dvi pajamų grupes: a) grynieji pinigai, kuriuos privalėjo forminti su griežtos atskaitomybės taksi kvitais; b) sutartinių klientų kvitai (čekiai). Tokiu būdu specialistė teisėtai priduodamus pinigus ir sutartinių klientų negrynų pinigų apskaitymo pajamas priskyrė prie neteisėtų (nuslėptų) pajamų ir pridėjo jas prie deklaruotinų VMI pajamų, padvigubindama bendrovės pajamas. Taip pat apskaičiuotas vadinamos „arendos“ mokesčio vidurkis visiškai ignoruoja vairuotojo individualų darbo laiką. Visi vairuotojai kiekvieną mėnesį dirbo pagal individualų valandinį grafiką. Todėl, apeliantų nuomone, tokia „arendos“ vidurkio dėlionė yra neobjektyvi ir neteisėta. Specialistė, įtraukdama “arendas“ kaip neteisėtai negautas pajamas į įmonės pajamų struktūrą taip pat papildomai priskaičiavo taksi darbuotojų negautą darbo užmokestį. Taip specialistė sukūrė trečią bendrovės „nuslėptų pajamų“ grupę, įtraukdama į apskaičiavimą neva neapskaičiuotą darbo užmokesčio sumą. Pažymi, jog specialistė negautą darbo užmokestį apskaičiavo ignoruodama SODRA duomenis ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, savarankiškai priskirdama nuo 100 iki 550 Lt kiekvienam vairuotojui kaip gautas ir tuo pačiu įmonėje neapskaičiuotas pajamas. Tuo tarpu atlyginimas vairuotojams buvo priskaičiuojamas priklausomai nuo išdirbto laiko ir gaunamų pajamų (grynųjų pinigų ir sutartinių klientų taksi kvitų).Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi remiasi teisės aktais, kurie pradėjo galioti tik nuo 2011-06-17 (nuo 1997-08-23 iki 2011-06-17 galiojo Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 1997-08-15 įsakymas Nr. 38 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 1997-08-22, Nr. 78-2006), kurio 106 ir 107 punktai nustatė Kasos operacijų apskaitos (kasos knyga, priimtų ir išduotų pinigų apskaitos knygos ir kitos tipinės registrų formos) ir finansinės apskaitos (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos) registrų saugojimo terminus 10 metų). Pažymi, jog vadovaujantis šiuo įsakymu įmonės nebuvo įpareigotos 10 metų saugoti ūkinės finansinės veiklos apskaitos pirminių dokumentų. Nuostata, įpareigojanti įmones 10 metų saugoti „Ūkinę operaciją ir ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentų (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita)“ įsigaliojo tik nuo 2011-01-01. Vėliau ši nuostata buvo atkartota naujai suformuotos Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. V-100 (2011-03-09, Žin., 2011, Nr. 32-1537) 10.15 punkte. Būtent todėl, apeliantų manymu, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei kaltintojas, nei specialistas negalėjo formuoti įtarimo ar kaltinimo dėl BAĮ 12 straipsnio pažeidimo už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2011-01-01. Taigi, gynėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti įrodymu specialisto išvados, kurioje buvo remiamasi nuostatomis, neprivalomomis ūkio subjektui. Tai reiškia, kad 2005-01-01 - 2011-01-01 laikotarpio ūkio veiklos rezultatų specialistas ir pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti teiginiu, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „A(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais metais, nes teisinė pareiga, sudaranti prielaidą nustatyti ūkinės veiklos rezultatus, naudojant pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus verslo subjektui ir kontroliuojančioms institucijoms, atsirado tik nuo 2011-01-01. Taigi teismas privalėjo vertinti tik 2011-01-01 - 2012-01-31 UAB „A(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos laikotarpį.Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįrodė įmonės vadovo nusikalstamos veikos tyčios ir veikos objektyvių požymių, nenustatė nuteistųjų gautos naudos dydžio, tačiau nustatė vairuotojų priešingą bendrovės interesams veiklą ir buhalterės I. N. kenkėjišką veiklą (duomenų programoje „Alga 4“ sunaikinimas). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, paslėpė ar naikino, suklastojo dokumentus, įrašydamas ar neįrašydamas juose tam tikrus duomenis. Taigi nenustačius vadovo tyčios dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, objektyviai nenustačius nusikalstamos veikos padarymo būdo, t. y. - neginčijamo ryšio tarp atskirų vairuotojų galimai neteisėtų veiksmų ir vadovo priimamų sprendimų įmonės vardu - neginčijamos priežastinės sąsajos tarp buhalteriją tvarkiusių buhalterių ir įmonės vadovo įmonėje priimamų sprendimų ir kontrolės veiksmų, - neginčijamo ryšio tarp įmonės vadovo priimtų sprendimų ir įmonės UAB „A(duomenys neskelbtini)“ gautos naudos ar pasiektų interesų, kaltinimas juridiniam asmeniui UAB „A(duomenys neskelbtini)“ netenka pagrindo.Apeliantų manymu, baudžiamojoje byloje pateiktas civilinis ieškinys yra nepagrįstas realiais duomenimis. Teigia, jog Specialisto išvadoje nėra jokių paskaičiavimų, atliktų remiantis ikiteisminio tyrimo ir teismo metu pateikta buhalterine dokumentacija. Specialistė savo skaičiavimus pagrindė dviejų šaltinių: subjektyviais liudytojų prisiminimais apie tariamas „arendas“ ir UAB „A(duomenys neskelbtini)“ finansų ataskaitomis, kurias paėmė iš Registrų centro ir VMĮ duomenų bazių. Tačiau, apeliantų vertinimu, specialistė padarė kelias esmines klaidas: mechaniškai sudėjo deklaruotas VMĮ UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pajamas ir neva nedeklaruotas „arendas“, priskaičiavo vienodo dydžio visiems vairuotojams neva nedeklaruotas „arendas“ - ne mažiau nei 475 Lt (137,57 Eur), nepriklausomai nuo to, kiek jie išdirbo laiko per savaitę ar mėnesį. Nei teismas, nei kaltinimą palaikantis prokuroras vienareikšmiškai nenustatė, ką reiškia „arenda“ ir kokį ekonominį poveikį ji turėjo įmonės veiklai. Nenustačius šio esminio klausimo, apeliantų teigimu, teismas negalėjo spręsti klausimo apie tai, kokia dalis neva negautų pajamų turėjo būti apskaičiuota kaip pelnas, sąnaudos ar dividendai.Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti pareikštą civilinį ieškinį, kadangi BK 222 straipsnis nenumato valstybės biudžetui dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo kylančių padarinių, taigi nėra priežastinio ryšio tarp padarytos nusikalstamos veikos ir žalos valstybei (baudžiamoji byla Nr. 1 A-158-487/2017). Pažymi, kad kaltintojas bylos nagrinėjimo metu pakeitė kaltinimo apimtį ir atsisakė BK 182 straipsnio inkriminavimo. Pirmosios instancijos teismas su šia nuostata sutiko, tačiau kaltintojas neteisėtai deinkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, padarinius paliko ir perkėlė į tą kaltinimo dalį, kurioje įstatymas nenumato nusikalstamos veikos BK 222 straipsnio padarinių. Pirmosios instancijos teismas ignoravo baudžiamojo įstatymo (BK 219 straipsnis) ir Mokesčių administravimo įstatymų nuostatas apie mokesčių nesumokėjimo administravimo tvarką. Teigia, jog mokesčių administratorius, neprarasdamas savo administracinės teisės subjekto galių, tuo pat metu būdamas civilinis ieškovas ir specialistas baudžiamojoje byloje, negali administracinius santykius spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis baudžiamajame procese. Tai prieštarauja baudžiamojo proceso principams ir baudžiamosios teisės tikslams. Esant šioms aplinkybėms, apeliantų manymu, pareikštas civilinis ieškinys turi būti atmetamas, o laikinas nuosavybės teisių apribojimas į septynis A. B. priklausančius automobilius panaikinamas, kaip nepagrįstas ir netenkantis prasmės. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareikštą civilinį ieškinį ir solidariai iš A. B. ir UAB „A(duomenys neskelbtini)“ priteisdamas 90 626,44 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti pažeidė bausmės individualizavimo principą. Todėl toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašė jį atmesti.

Nepagrįstas A. B. gynėjo argumentas, jog jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje.Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Buhalterinės apskaitos sąvokos turinys atskleistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis siekdamas asmeninės naudos bei veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2005-01-01, parengė nusikalstamos veikos planą, vadovaudamas įmonei, teikiančiai taksi paslaugas Vilniaus mieste bei siekdamas nuslėpti tikrąjį šios įmonės gaunamą turtą (pajamas, pelną, išlaidas), suorganizavo ir iki 2012-01-31 apgaulingai tvarkė UAB „A(duomenys neskelbtini)“ apskaitą.Pažymėtina, jog apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą atsiranda tik tuo atveju, kai iš straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017).Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmos instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka surinktus ir ištirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog objektyvių faktinių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, kad A. B., siekdamas nuslėpti tikrąjį UAB „A(duomenys neskelbtini)“ gaunamą turtą, suorganizavo įmonės apgaulingą buhalterinę apskaitą.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuteistasis A. B. savo kaltės nepripažino ir aiškino, kad jis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ apgaulingos apskaitos neorganizavo, galimai tik per mažai dėmesio skyrė bendrovėje vedamos buhalterijos kontrolei. Jis įmonėje atliko kasininko funkcijas. Bendrovėje dirbusiems vairuotojams nepasitenkinimą kėlė sutartiniai klientai, nes jie atsiskaitydavo ne grynaisiais pinigais, o buvo teikiami kvitai. Vairuotojai galvodavo, kad už paslaugas gaunami grynieji pinigai priklauso jiems, todėl A. B. stengėsi sudaryti kuo daugiau sutarčių. Vairuotojai atvažiuodavo vieną kartą per mėnesį ir nuteistajam arba kai patalpose jo nebūdavo – buhalterei, pateikdavo: iš klientų už paslaugas surinktus grynuosius pinigus, surinktus kvitus bei užpildytus kelionės lapus. Tuomet A. B. arba bendrovėje dirbęs buhalteris išrašydavo kasos pajamų orderį, kurį vairuotojas pasirašydavo. A. B. aiškinimu, jis neturėjo galimybės sukontroliuoti nesąžiningai besielgiančių bendrovės vairuotojų: iš pradžių kontrolei buvo pasitelkiamas taksometras, tačiau vėliau vairuotojai pakeisdavo taksometro atmintį. Įmonėje nebuvo jokios „arendos“. Atlyginimas vairuotojams buvo mokamas po to, kai jie atveždavo grynuosius pinigus ir kvitus. Darbo užmokestis vairuotojams buvo mokamas grynaisiais pinigais, nes pastarieji to prašė. Įmonėje buvo fiksuojamos visos finansinės operacijos. A. B. nurodymų buhalterėms apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą ar į dokumentus neįrašyti kokių nors duomenų, nedavė. Nuteistasis aiškino, kad jis bendrovės ofise laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011-08-21 faktiškai nebūdavo, nes slaugė sergančią žmonos motiną, tuo metu buvo suteikęs buhalterei B. D. įgaliojimą veikti jo vardu (t. 8, b. l. 6-12, 20-21). A. B. aiškinimą, kad bendrovė veiklą vykdė ir buhalteriją vedė laikantis įstatymų reikalavimų, „arendos“ mokestis vairuotojams nebuvo nustatytas, o jiems kiekvieną mėnesį buvo išmokamas atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytas darbo užmokestis, paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bendrovėje įvairiais laikotarpiais vairuotojais dirbę liudytojai nuosekliai aiškino, jog jie, prieš pradėdami dirbti UAB „A(duomenys neskelbtini)“, su A. B. susitardavo dėl bendrovei mokėtinos „arendos“ dydžio, kuris priklausė nuo to, ar vairuotojai dirbdavo nuosavu automobiliu ar jį nuomojosi. Taip pat 90 procentų taksi kvituose nurodytos sumos, buvo skaičiuojama, kaip bendrovei nustatyta sumokėti „arenda“. Visi pinigai, kuriuos klientai sumokėdavo ir kurie viršydavo nustatytą „arendą“, likdavo jiems kaip darbo užmokestis. Bendrovė jiems darbo užmokesčio neišmokėdavo, o jie tik pasirašydavo Darbo užmokesčio žiniaraščiuose. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas vairuotoju UAB „A(duomenys neskelbtini)“ nuo 2011-03-01 iki 2012-04-12 dirbęs D. G. patvirtino, kad jis turėjo įmonės direktoriui atiduoti dalį uždirbtų pinigų (t. 5, b. l. 82-85). Liudytojas A. D., UAB „A(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju dirbęs nuo 2006-10-03 iki 2008-02-13, taip pat aiškino, kad mokėjo „arendą“ įmonei, aplinkybės, kad jam bendrovė mokėjo atlyginimą, patvirtinti negalėjo (t. 5, b. l. 85-86). Liudytojas A. G. parodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rudens iki 2011 m. birželio mėnesio, dirbant UAB „A(duomenys neskelbtini)“, buvo nustatyta fiksuota suma, galėjusi siekti 700 Lt, kurią kas mėnesį jis turėjo sumokėti bendrovei. Liudytojo vertinimu, jis pinigus mokėjo už tai, kad gaudavo užsakymus. A. G. patvirtino, kad jis iš įmonės darbo užmokesčio negavo, o atlyginimu laikė uždirbtą sumą, kuri likdavo sumokėjus nustatytą „arendą“ bendrovei (t. 5, b. l. 87-88). Tai, kad bendrovei, kas savaitę reikėjo atvežti nustatytą pinigų sumą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. B., kuris mokestį vadino „planu“. Liudytojas aiškino, kad suma, likusi nuo sumokėto „plano“, likdavo jam. „Plano“ buvo reikalaujama griežtai, o jo neįvykdžius, įmonėje kildavo konfliktas (t. 5, b. l. 102-103). Tai, kad atlyginimas jam nebuvo mokamas, teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytojas V. Š., kuris aiškino, kad per mėnesį bendrovei mokama suma buvo 200 – 250 Lt (t. 5, b. l. 103-105). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. K. patvirtino, kad įsidarbindamas su A. B. susitarė, kokia suma bus mokama bendrovei. Jis į įmonę turėdavo pristatyti apie 300 Lt. Likusi suma nuo pristatomos – likdavo R. K. (t. 5, b. l. 136-138). Liudytojas T. J. patvirtino, kad jo darbo UAB „A(duomenys neskelbtini)“ įmonėje metu buvo nustatyta bendrovei mokėtina suma, o likę pinigai buvo liudytojo atlyginimas. T. J. paaiškino, kad „arenda“ vadinamas fiksuotas mokestis, kuris keletą mėnesių siekė 750 Lt (t. 5, b. l. 138-139). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ž. B. patvirtino, kad jis dirbo bendrovei priklausančiu automobiliu. Kiekvieną savaitę A. B. už automobilį ir už gaunamus užsakymus sumokėdavo 200 Lt, vėliau 250 Lt, o kaip gaunamą atlyginimą suprasdavo likusią nuo užsakymų sumą (t. 6, b. l. 23-24). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. S. patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2004-10-13 iki 2005-04-12, bendrovė atlyginimo jam neišmokėdavo. Mokėtos „arendos“ dydis sudarė 50-60 Lt per dieną. Jis pinigus po pamainos atiduodavo A. B. arba palikdavo dispečerėms (t. 6, b. l. 23). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad minėti liudytojai turėjo pagrindą A. B. apkalbėti ar nepalankius nuteistajam parodymus davė būdami suinteresuoti bylos baigtimi. Taigi pirmosios instancijos teismas nesivadovauti šiais liudytojų parodymais neturėjo pagrindo, juo labiau, kad juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nei vienas iš UAB „A(duomenys neskelbtini)“ vairuotojais dirbusių asmenų nenurodė, kad prieš įdarbindams į įmonę A. B. jiems davė nurodymą savintis įmonei priklausančius pinigus, tačiau liudytojai nuosekliai aiškino, kad sumokėjus nustatytą „arendą“ nuteistajam, klientų už paslaugas sumokėti pinigai likdavo jiems kaip darbo užmokestis. Nors nuteistųjų A. B. ir juridinio asmens gynėjai nurodo, jog abejones dėl ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų patikimumo kelia tai, kad liudytojų apklausos protokoluose nurodytos identiškos aplinkybės, tačiau teisėjų kolegija atkreipia gynėjų dėmesį į tai, kad kiekvienas vairuotoju bendrovėje dirbęs liudytojas parodė individualias su darbu UAB „A(duomenys neskelbtini)“ susijusias aplinkybes: skirtingą darbo bendrovėje laikotarpį, darbo grafiką, nustatytą mokėtinos „arendos“ dydį, priklausantį nuo to, ar asmenys dirbo su savu ar įmonei priklausančiu automobiliu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojus apklaususi tyrėja V. Ž. paaiškino, kad apklausos buvo vykdomos pagal parengtą klausimyną (t. 6, b. l. 18-19). Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai davė nepalankius parodymus nuteistajam, neleidžia jų pripažinti nepatikimais ir nesuteikia jokio pagrindo jais nesivadovauti.Aptartiesms liudytojų parodymams neprieštarauja, teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsinti liudytojų Ž. P., S. T. bei J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie UAB „A(duomenys neskelbtini)“ veikusią „arendos“ sistemą bei nemokamą, o tik už tariamą jo išmokėjimą žiniaraštyje pasirašomą, atlyginimą. Nors gynėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neturėjo pagrindo remtis teisiamojo posėdžio metu neapklaustų liudytojų parodymais, tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nėra nurodytas draudimas nurodytu būdu patikrintais įrodymais grįsti teismo išvadas. BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-05-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-697/2018). Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu liudytojų Ž. P., S. T. bei J. K. perskaitytais parodymais rėmėsi tikrindamas kitų byloje esančių duomenų teisingumą ir pagrįstumą, todėl tokiu būdu baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad tai ne A. B. nusikalto, o įmonės vairuotojai elgėsi nesąžiningai, nenorėdami vežti klientus pagal sutartį, nes siekė gauti grynuosius pinigus, kuriuos nuslėpdavo nuo bendrovės. UAB „A(duomenys neskelbtini)“ vairuotojais dirbę asmenys patvirtino, jog už klientų vežimą pagal sutartį iš kvitų sumos buvo minusuojama 90 procentų privalomos sumokėti „arendos“. Todėl teigti, kad vežti klientus pagal sutartį vairuotojams nebuvo naudinga, nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad vairuotojai įmonėje bandė sukčiauti, atsukinėdami kilometražą, tačiau byloje nėra jokių tokį aiškinimą patvirtinančių objektyvių duomenų. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. A. aiškino, kad automobilyje įrengti skaitliukai buvo užplombuoti, jų rodmenų pakeisti nebuvo galimybės (t. 6, b. l. 34). Liudytojas V. S. parodė, kad skaitliukas fiksuodavo, kiek buvo iškvietimų, skaitliukai buvo tikrinami įmonėje, į mėnesį vieną kartą arbą kartą į du mėnesius. Didelio skirtumo tarp skaitliuko parodymų ir atneštų grynųjų pinigų nebūdavo (t. 6, b. l. 115-116). Be to, liudytojai A. D., V. Š., J. K., A. J., V. G. patvirtino, kad jie kiekvieną dieną pildė kelionių lapus, tačiau jų pateikti bendrovei niekada nereikėjo. Tokie liudytojų parodymai paneigia A. B. aiškinimą, kad jis stengėsi sukontroliuoti vairuotojų kiekvienos dienos rezultatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, jog UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo vedama nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, o tai būtent įmonėje dirbę vairuotojai elgėsi nesąžiningai, atmeta, kaip nepagrįstą. Be to, liudytojų aiškinimui apie bendrovėje nustatytą tvarką, susijusią su vairuotojų įdarbinimu, „arendos“ dydžio nustatymu ir jos mokėjimu A. B. bei pagal sutartį aptarnautų klientų pagrindu surašytuose kelionės kvituose nurodytos 90 procentų sumos kaip „arendos“ užskaitymą, neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo metu paties A. B. duoti parodymai, kad iš tiesų taksistai, neturintys savo automobilių ir juos nuomojantys iš bendrovės, turėdavo jam pristatyti 350 Lt, nepriklausomai nuo to, kiek pinigų jie gaudavo iš klientų. Į šią sumą buvo įskaitytas mokestis už naudojimąsi automobiliu ir iš taksi klientų gauti pinigai. Uždirbus daugiau, grynieji pinigai likdavo vairuotojams (t. 3, b. l. 26-29). 2012-02-08 papildomos apklausos metu A. B. savo parodymus papildė ir paaiškino, kad su taksi vairuotojais, dirbančiais su savais automobiliais, buvo sutarta, nustatant kiekvienam vairuotojui skirtingą sumą, kurią jie turėjo priduoti įmonei už suteiktas taksi paslaugas. Minimali suma buvo – 450 Lt per mėnesį, o maksimali – 650 Lt per mėnesį. Asmenys, kurie dirbo su įmonei priklausančiais automobiliais, turėjo sumokėti 350 Lt per savaitę. A. M. į savaitę mokėtina suma – buvo nustatyta 315 Lt per savaitę. A. B. aiškino, jog įmonėje buvo vedami atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai, kuriuose darbuotojai turėjo pasirašyti, tačiau juose nurodyta pinigų suma taksi vairuotojams nebuvo išmokama, nes žiniaraštyje buvo atvaizduojama ta suma, kurią jie už mėnesį nustatytu laiku pridavė įmonei. A. B. patvirtino, jog jis suprato, kad tokiu būdu buvo sumokama mažiau mokesčių valstybei, tačiau, jo manymu, vairuotojai kitomis sąlygomis nebūtų sutikę dirbti, nes tokį taksi paslaugų teikimo būdą taikė ir kitos bendrovės (t. 3, b. l. 30-32). Teisiamojo posėdžio metu A. B. aiškino, kad apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, protokolų turinys neatitinka tikrovės, nes jam ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą, jis prastai jautėsi, be to, apklausose gynėjas dalyvavo tik formaliai – nebuvo visos apklausos metu. Byloje esantys duomenys A. B. aiškinimo dėl galimų procesinių pažeidimų jo apklausų ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtina. Iš apklausos protokolų matyti, jog, tyrėjai surašius A. B. parodymus, nuteistasis protokolus perskaitė ir raštu patvirtino, kad parodymai iš jo žodžių yra surašyti teisingai. A. B. jokių pastabų dėl tariamai jam daromo spaudimo ar parodymų teisingumo nenurodė. Todėl manyti, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. aplinkybę, kad bendrovėje egzistavo „arendos“ sistema, patvirtino ir 2013-01-10 apklausos metu, dalyvaujant gynėjai, nuteistąjį gynusiai sutarties pagrindu (t. 3, b. l. 36-37). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija A. B. aiškinimą, kad apklausų, atliekamų ikiteisminio tyrimo metu, jam buvo daromas spaudimas, vertina, kaip jo siekį sušvelninti savo padėtį baudžiamosios atsakomybės atžvilgiu.Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai patvirtino, kad bendrovėje dirbo nustatytos „arendos“ pagrindu, darbo užmokestis jiems nebuvo mokamas, tačiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kai kurie iš jų savo parodymus pakeitė ir nurodė A. B. palankias aplinkybes, aiškino, kad jie Atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose pasirašydavo už realiai jiems sumokėtą atlyginimą. Liudytojas A. M. aiškino, kad „arenda“ tai mokestis už automobilio nuomą, buhalterija jam kas mėnesį išmokėdavo darbo užmokestį (t. 5, b. l. 86-87). A. V. parodė, kad bendrovė jam mokėjo atlyginimą. Negalėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias aplinkybes. Liudytojas A. J. teisiamojo posėdžio metu taip pat aiškino, kad jis per mėnesį surinkdavo 350 – 400 Lt grynųjų pinigų. Juos pasilikdavo kaip avansą už darbo užmokestį. Už darbą pusę etato jo atlyginimas siekė 400 Lt. Liudytojo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas surašė tai, ką norėjo, o jis tik pasirašė (t. 6, b. l. 54-55). Liudytojas J. K. parodė, kad mėnesio gale įmonė jam išmokėdavo atlyginimą, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus, liudytojas paaiškinti negalėjo (t. 5, b. l. 133-134). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. B. taip pat atsisakė parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir aiškino, kad jis nieko nežino apie bendrovėje mokėtą „arendą“, atlyginimas jam buvo išmokamas į rankas, buhalterijoje, už jį pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje. I. B. parodymų pakeitimą motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo įstaigoje jis buvo laikomas porą valandų, jam buvo grasinama. Tokį I. B. ir kitų liudytojų aiškinimą apie tariamai jiems darytą spaudimą paneigia liudytojos tyrėjos V. Ž. parodymai, kad joks spaudimas apklausiamiems asmenims nebuvo daromas, visi liudytojai buvo nusiteikę geranoriškai, protokoluose jie pasirašė prieš tai perskaitę protokolų turinį (t. 6, b. l. 18-19). Iš apklausos protokolų matyti, jog liudytojai A. M. (t. 2, b. l. 35), A. J. (t. 2, b. l. 62), J. K. (t. 2, b. l. 69-71), I. B. (t. 2, b. l. 72-74) raštu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio teisingumą ir jokių pastabų dėl jų turinio ar apklausos metu jiems tariamai daryto spaudimo nenurodė, todėl laikyti, kad ikiteisminio tyrimo metu minėti liudytojai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybės, nėra pagrindo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. L. aiškino, kad jis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbo prieš trejus ar ketverius metus. Atlyginimas buvo išmokamas atnešus sutartinių klientų kvitus. Jam buvo mokamas 360 Lt dydžio atlyginimas (t. 6, b. l. 20). M. T. parodė, kad jam mėnesio gale buhalterė išmokėdavo atlyginimą, jis uždirbdavo virš 300 Lt, o į įmonę įnešdavo 300-400 Lt (t. 6, b. l. 32-33). Tai, kad gaudavo atlyginimą, teisiamojo posėdžio metu aiškino ir liudytojas A. A., kuris parodė, kad jo atlyginimas siekdavo nuo 100 Lt iki 400 Lt. Atlyginimą jam išmokėdavo buhalterija. Klientai atsiskaitydavo čekiais, o gauti grynieji pinigai likdavo vairuotojams. A. A. kiekvieną kartą išėjęs dirbti pildydavo kelionių lapus. „Arendos“ terminas liudytojui nebuvo žinomas (t. 6, b. l. 34-35). Ž. K. taip pat aiškino, kad jam terminas „arenda“ nebuvo žinomas. Buhalterija, dirbant UAB “A(duomenys neskelbtini)“, atlyginimą išmokėdavo vieną kartą į mėnesį, kartą į mėnesį įmonei atiduodavo čekius (t. 6, b. l. 52-53). Liudytojas S. B. parodė, kad buvo nustatytas planas, kiek reikia nuvežti piniginių lėšų įmonei, jį įvykdžius, buvo gaunamas darbo užmokestis – 430 Lt. Pinigų suma, didesnė už numatytą planą, likdavo S. B.. Atsiskaityti, už tai, kiek pinigų likdavo liudytojui, nereikėjo. Terminas „arenda“ liudytojui žinomas, tačiau jis bendrovei mokėjo ne „arendą“, tačiau numatytą planą, kurį nurodė A. B. (t. 6, b. l. 54-56). Liudytojas V. S. aiškino, kad jis vairuotoju UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti nuo 2004 m. ar 2005 m. ir dirbo iki 2012 m. Buvo suderėtas apie 100 Lt dydžio atlyginimas per mėnesį, jį, mėnesio pradžioje, išmokėdavo buhalterė ofise, esančiame Žaliųjų ežerų gatvėje. Per mėnesį jis įmonei įnešdavo apie 150 – 200 Lt. Jam nėra žinoma, kaip į apskaitą buvo įtraukiami kuro ir remonto čekiai. Apie „arendą“, planą arba mokestį bendrovėje nebuvo jokios kalbos (t. 6, b. l. 115-116). Liudytojas V. G. aiškino, kad jis už numatytą 200 Lt atlyginimą dirbo su savo nuosavu automobiliu. Automobilį jis remontavosi pats, už savo pinigus, įmonė remonto išlaidų jam nepadengdavo. Kas mėnesį nunešdavo dokumentus į buhalteriją: čekius, taip pat grynuosius pinigus, jei jų būdavo. Buhalterė duodavo pasirašyti dokumentą, kuriame buvo nurodytas jo vardas, pavardė, išdirbtų valandų skaičius. Liudytojui atlyginimą išmokėdavo buhalterė, jis taip pat pasirašydavo kasos pajamų orderyje (t. 6, b. l. 116-117). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Č. B. taip pat aiškino, kad jis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbo ketverius metus. Įmonėje pradirbęs vienerius metus, jis tapo bendrovės akcininku ir pradėjo dirbti bendrovės finansininku. Įmonė vairuotojams mokėjo atlyginimą. Būdavo ir tokių atvejų, kai vairuotojai iš klientų gautus pinigus išleisdavo ir nieko bendrovei nepristatydavo, tokiu atveju vairuotojams tik būdavo duodama pasirašyti, kad jie gavo atlyginimą (t. 6, b. l. 21-22). Tokie liudytojo parodymai iš esmės skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu jo nurodytų aplinkybių, kad dirbant UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buvo plano mokestis: dirbant su nuomojamu automobiliu – 300 arba 400 Lt per mėnesį, dirbant su nuosavu automobiliu plano mokestinis buvo 150 Lt. 2003 m. A. B. jam pasiūlė tapti įmonės akcininku. Jis sutiko tai padaryti, pasirašė 50 procentų akcijų pirkimo pardavimo sutartį, tačiau už įgytas akcijas jam mokėti nereikėjo. A. B. jam pasakė, kad jis bus įmonės finansininku, tačiau pastarasis ir toliau dirbo taksisto darbą. Įmonėje buhalteriją vedė buhalterės. Įmonėje atlyginimai nebuvo mokami, už juos buvo tik pasirašoma (t. 3, b. l. 11-13). Taigi teisiamojo posėdžio metu apklausiami liudytojai neigė, jog bendrovėje buvo mokamas nustatytas „arendos“ mokestis, aiškino, kad kiekvieną mėnesį buhalterija jiems išmokėdavo Darbo sutartyje numatyto dydžio atlyginimą, tačiau tokių jų aiškinimo nepatvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Taigi teisiamajame posėdyje ikiteisminio tyrimo metu parodymus pakeitę liudytojai, aiškindami, kad UAB „A(duomenys neskelbtini)“ jiems išmokėdavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytas pinigų sumas, pažymėjo, kad atlyginimai jiems buvo išmokami buhalterijoje. Tokius jų parodymus paneigia buhalterėmis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbusių liudytojų N. B., I. N., B. D. aiškinimas, kad jos su grynaisiais pinigais įmonėje nedirbo, buvo atsakingos už pirminių dokumentų apskaitą. Atlyginimus vairuotojams išmokėdavo A. B., o jos, pasitikėdamos vadovo žodžiais, pasirašydavo dokumentus. Teisiamojo posėdžio metu N. B. parodė, kad ji bendrovėje buhaltere dirbo nuo 2006 m. birželio iki 2007 m. rugsėjo mėnesio. Jos funkcijos įmonėje buvo tik pirminių dokumentų apskaita: kelionių lapų, sąskaitų faktūrų, pirkimo bei pardavimų kurių teisingumo ji netikrino. Jai nebuvo perduodami grynieji pinigai, ji taip pat nežinojo, kokiu būdu grynieji pinigai įmonėje buvo pajamuojami. Į buhalteriją grynieji pinigai nepatekdavo. Liudytoja užpildydavo darbo užmokesčio žiniaraščius, o direktorius grąžindavo žiniaraštį su vairuotojų parašais (t. 5, b. l. 75-77). Atlyginimo išmokėjimas vyko per kasą. Taksi automobilio kelionės lapą pildydavo vairuotojas, o ji užpildydavo, kiek pajamų viso uždirbta, t. y. atlikdavo tik galutinį paskaičiavimą, sudėjus kas parašyta. Kasos pajamų orderį išrašinėdavo direktorius (t. 7, b. l. 175-177). Tai, kad jos darbas nebuvo susijęs su grynųjų pinigų operacijomis ar darbo užmokesčio išmokėjimu vairuotojams, aiškino ir bendrovėje buhaltere nuo 2007 m. iki 2008 m. dirbusi I. N., kuri buvo atsakinga už kelialapių iš vairuotojų priėmimą ir vidinį įmonės balansą bei sąskaitų faktūrų išrašymą. Jai buvo perduodama informacija iš kelionės lapų, o ji paruošdavo kasos pajamų orderį, kurį pasirašydavo vairuotojas su direktoriumi. Nors kasos pajamų orderis reiškė, kad vairuotojas dokumente nurodytus pinigus įnešė į kasą, tačiau pati I. N. šių pinigų nematė. Vairuotojams atlyginimą išmokėdavo A. B., tačiau, kaip tai buvo daroma, I. N. taip pat nematė (t. 5, b. l. 78-79). Atlyginimams apskaičiuoti ji pildė buhalterinę programą ALGA, remdamasi vairuotojų informacija, pagal kokį grafiką jie dirbs. Liudytoja galimybės patikrinti, ar pinigai iš tiesų išmokami vairuotojams, neturėjo (t. 7, b. l. 186-188). Netikėti liudytojos aiškinimu, kad ji buhalterinę apskaitą vedė pasitikėdama A. B. ir vairuotojų teikiamų duomenų teisingumu, nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, kad tai būtent I. N., dirbdama bendrovėje, veikė kenkėjiškai ir yra atsakinga už apgaulingos apskaitos vedimą įmonėje, vertina, kaip A. B. gynybinę poziciją, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys.Tai, kad bendrovėje pinigus iš vairuotojų priimdavo vadovas, o ji tik pasirašydavo kasos pajamų orderį pagal pateiktus kelionės ir lapus bei todėl, kad vairuotoju pasitikėjo, teisiamojo posėdžio metu aiškino ir liudytoja buhalterė B. D., kuri įmonėje dirbo laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2012 m. gegužės mėnesio. Į jos pareigas įėjo dokumentų tvarkymas: nuo pirminių apskaitos dokumentų iki finansinės atskaitomybės. Ji įmonėje pildė kasos knygas, pirkimų-pardavimų žurnalus, sudarinėdavo darbo grafikus, išrašinėjo sąskaitas faktūras, pildė darbo užmokesčio žiniaraščius. B. D. nematė, kaip buvo mokami atlyginimai vairuotojams (t. 5, b. l. 79-82). Liudytoja parodė, kad ji pasitikėjimo pagrindu žinojo, kokia suma buvo išmokama vairuotojams. Kelionės lapai buhalterijai buvo pateikiami pasirašyti vadovo A. B. ir vairuotojo (t. 7, b. l. 188-191). Taigi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausiamos liudytojos UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterėmis dirbusios N. B., I. N. ir B. D. paneigė, kad jos išmokėdavo atlyginimus įmonėje vairuotojais dirbusiems asmenims, aiškino, jog tik užpildydavo darbo užmokesčio žiniaraščius, kuriuos joms A. B. grąžindavo su vairuotojų parašais. Netikėti šių liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Be to, tai, kad jis bendrovėje ėjo kasininko pareigas patvirtino ir pats nuteistasis. Nors liudytojos aiškino, kad įmonėje vairuotojais dirbusių asmenų atlyginimas buvo apskaičiuojamas naudojant buhalterinę programą ALGA, tačiau nei viena negalėjo patvirtinti, kad atlyginimas jiems iš tiesų buvo išmokamas. Taigi, teisėjų kolegijos manymu, vien ta aplinkybė, kad atlyginimas buvo formaliai apskaičiuojamas, nepatvirtina, jog bendrovė mokėjo atlyginimus vairuotojams ir apskaitė būtent tokias pinigų sumas, kurias pastarieji pateikdavo A. B.. Taigi tai, kad buhalterės N. B., I. N. ir B. D. įmonės vadovu pasitikėjo ir į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukdavo A. B. pateikiamus dokumentus, nepatvirtina, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo vedama nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BAĮ reikalavimų.Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Specialisto išvada Dėl UAB „A(duomenys neskelbtini)“ 2014-04-15 ūkinės finansinės veiklos Nr. (4.65)-86-45 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31 ne visos UAB „A(duomenys neskelbtini)“ gautos pajamos už keleivių vežimą buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir deklaruotos mokesčių deklaracijose. UAB „A(duomenys neskelbtini)“ neapskaitydama ir nedeklaruodama visų gautų pajamų, įrašydama į deklaracijas ir ataskaitas neteisingus duomenis bei nemokėdama mokesčių laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-16 buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatas. Išanalizavus tyrimui pateiktus dokumentus bei apklausų protokolus nustatyta, kad UAB „A(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31 neapskaitė 615 714 Lt (178 323,10 Eur) (be PVM) gautų pajamų už suteiktas taksi paslaugas, t. y. į apskaitos registrus neįrašytos ūkinės operacijos, susijusios su įmonės turtu, nuosavu kapitalu, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu. Tyrimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31 ne visos UAB „A(duomenys neskelbtini)“ gautos pajamos buvo apskaitytos buhalterinės apskaitos registruose – buhalterinėje apskaitoje apskaitomas ne faktiškai vairuotojų įneštas mokestis „arenda“, o žymiai mažesnės sumos. UAB „A(duomenys neskelbtini)“ neapskaitė 502 995 Lt (145 677,42 Eur) apmokestinamojo pelno ir nuo jo neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 82 497 Lt (23 892,78 Eur), neapskaičiavo, nedeklaravo ir biudžetą PVM nesumokėjo iš viso 227 299 Lt (65 830,34 Eur) pardavimo PVM. UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 ir 2 dalį, 8 straipsnio nuostatas, nes neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 3 119 Lt (903,32 Eur) socialinio mokesčio. Taigi tyrimo metu nustatyta, kad UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 615 714 Lt (178 323,10 Eur) gautų pajamų, nuo kurių nepaskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 312 915 Lt (90 626,44 Eur) mokesčių (t. 2, b. l. 84-95).Nuteistųjų A. B. ir juridinio asmens gynėjai apeliaciniame skunde nesutinka su specialisto išvados turiniu, teigia, jog ji neteisėta ir nepagrįsta, todėl jos pagrindu A. B. ir juridinio asmens UAB „A(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegijai dėl minėtos Specialisto išvados išsamumo ir atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių nekyla, nes ji paremta tyrimui pateiktų dokumentų viseto pagrindu. Be to, pirmosios instancijos teismas Specialisto išvadą vertino kitų bylos įrodymų kontekste, kurie patvirtina, kad A. B. įmonėje vykdė dvigubą buhalterinę apskaitą.Vadovaujantis BPK 20, 90, 284 straipsniais, įrodymu gali būti laikoma pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. Pažymėtina, jog UAB „A(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo pavestas atlikti vyr. tyrėjos pavedimu. Nors apeliantai skunde nurodo, kad Vilniaus AVMI Kontrolės departamento II juridinių asmenų patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausioji specialistė S. S. pavestą tyrimą atliko remdamasi išimtinai prieštaringais vairuotojais UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbusių asmenų parodymais, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teikiant išvadą, be liudytojų parodymų, buvo įvertinti: darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai už 2010 m ir 2011 sausio – spalio mėnesius, taksi automobilių kelionių lapai už 2011 m., kasos knyga už 2007 m. – 2008 m. ir 2010 m. – 2011 m., banko sąskaitos išrašai, perdavimo (pajamų apskaičiavimo) operacijų žurnalai už 2010 m. - 2011 m. sausio – lapkričio mėn., darbo sutartys, sudarytos nuo 2006-05-21 iki 2011-11-10, taip pat duomenys iš VĮ „Regitra“ apie bendrovės automobilius ir kita ikiteisminio tyrimo medžiagą: taksi kvitai, kompiuterinės laikmenos su informacija iš kompiuterių sisteminių blokų ir nešiojamų kompiuterių ir kt. (t. 2, b. l. 84-95). Be to, specialistė S. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ne kartą pabrėžė, kad, apskaičiuojant mokėtos „arendos“ vidurkį, duomenys buvo vertinami UAB „A(duomenys neskelbtini)“ naudai – skaičiavimai atlikti vadovaujantis liudytojų, kurie naudojosi savo automobiliais, nurodytos mažiausios „arendą“ sudarančios sumos vidurkiu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistojo A. B. gynėjas pateikė papildomus UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus (t. 7, b. l. 76-82), kurie taip pat buvo apžiūrėti, ištirti bei įvertinti pateiktos specialisto išvadoje Dėl UAB „A(duomenys neskelbtini)“ 2014-04-15 ūkinės finansinės veiklos Nr. (4.65)-86-45 tirtų klausimų kontekste. Specialistė S. S. konstatavo, jog nėra pagrindo koreguoti papildomai apskaičiuotus mokesčius, kurie nurodyti 2014-04-15 specialisto išvadoje, nes, teikiant išvadą, papildomai pateiktuose dokumentuose nurodyti duomenys buvo įvertinti: papildomai pateikti dokumentai - pardavimai 2009 m. - buvo įvertinti tyrimo metu pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktą finansinę atskaitomybę VMI, kasa 2008-2009 m. – buvo įvertinta tyrimo metu pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktą finansinę atskaitomybę VMI, pardavimai 2006-2008 m. – buvo įvertinti tyrimo metu pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktą finansinę atskaitomybę, Darbo sutartys 2004 m. - 2008 m. – buvo įvertintos tyrimo metu pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktus duomenis SoDrai, VMI 2000-2007 Balansai 2000-2008 m. – buvo įvertinti atliekant tyrimą pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktus duomenis, finansines atskaitomybes ir deklaracijas pateiktas VMI, kelionės lapai 2006-2008 – taip pat buvo įvertinti atliekant tyrimą, kasa 2007 m. – buvo įvertinta tyrimo metu pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktą finansinę atskaitomybę VMI, kasa 2009 m. – specialistės vertinimu, nėra kasos dokumentai, grafikai 2006 m, 2007 m., darbo užmokestis – buvo įvertinti tyrimo metu pagal UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pateiktus duomenis SoDrai, SoDra 2000-2008 m.- buvo suderinti su SoDros bazėje esančiais duomenimis ir įvertinti duomenys pateikti apie darbuotojų neapmokamas atostogas, nedarbingumo laiką, darbuotojų priėmimas ir atleidimas iš darbo, tyrimo metu buvo įvertintas darbo užmokesčio dydis ir SoDros įmokos, darbo užmokesčio žiniaraštis 2007-2008 m., avanso apyskaita 2006-2007 m., sąskaitų korespondencija 2006 m. – specialistės vertinimu, pateikti dokumentai tai pajamų ir sąnaudų suvestinės, jos nepasirašytos ir nepatvirtintos įmonės vadovo, prie jų nėra sąskaitų faktūrų registrų, nes jie pagal BAĮ nuostatas yra privalomi. Nors pateiktos sąskaitos faktūros, tačiau nėra analitinės apskaitos registrų, kuriuose surašomos kiekvienos operacijos turinys ir sumos. Pelno/nuostolių ataskaitos įvertintos specialisto išvadoje, kelionės lapuose 2010 m – nėra nurodyta suma, įnešama kiekvieną mėnesį į bendrovės kasą, nenurodyta suma, įnešta kelionių čekiais ir kuro pirkimo kvitais, darbo užmokesčio žiniaraštis 2009 m. – buvo įvertintas tyrimo metu pagal įmonės VMI ir SoDrai pateiktas deklaracijas (t. 7, b. l. 110-113). Taigi net ir ištirti papildomai pateikti buhalteriniai dokumentai nesudarė pagrindo koreguoti specialisto išvadą ar sumažinti nustatytą nuslėptų pajamų ar nesumokėtų pridėtinės vertės, pelno ar socialinio mokesčių dydį. Aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad vairuotojų įmonei mokama „arenda“ nebuvo pajamuojama apskaitos registruose, pinigai neatsispindėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose, nebuvo deklaruojami Mokesčių inspekcijai teikiamoms deklaracijoms. Taigi nuo jų nebuvo mokami pelno, PVM ir socialiniai mokesčiai. Nors UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbę vairuotojai pasirašydavo Atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose, tačiau atlyginimai jiems nebuvo išmokami. Be to, specialistė teisiamųjų posėdžių metu ne kartą pažymėjo, kad tyrimas buvo atliekamas duomenis vertinant UAB „A(duomenys neskelbtini)“ naudai: atlyginimai, kurių įmonė nemokėjo, bet deklaravo SoDrai, buvo apskaityti kaip sąnaudos. Būtent taip neišmokėti atlyginimai darbuotojams ir buvo vertinami. Nors nebuvo pateikti visi dokumentai, patvirtinantys turėtas bendrovės sąnaudas, tačiau jos nebuvo mažinamos.Apeliantų manymu, abejones dėl specialisto išvados patikimumo kelia tai, jog atliekant tyrimą nebuvo vertinama aplinkybė, jog didelė dalis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ klientų buvo aptarnaujami sutarčių pagrindu, o vairuotojai buhalterijai pateikdavo tokių paslaugų teikimą patvirtinančius taksi kvitus. Teisiamojo posėdžio metu specialistė ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimui pateikti taksi kvitai nėra informatyvūs, todėl negalėjo būti vertinami. Juose nenurodomas taksi įmonės pavadinimas, kodas bei taksi valstybinis numeris, nėra nurodomas taksi vairuotojas, nenurodomi tikslūs maršrutai, kvitai neturi serijos ir numeracijos, ne ant visų kvitų nurodomas užsakovas, dėl to, nėra galimybės identifikuoti pajamų gavėjo ir ar visos kvituose nurodytos sumos įtrauktos į taksi įmonių pajamų suvestinius registrus, ar deklaruotos VMI teikiamose deklaracijose bei nuo jų apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai (t. 2, b. l. 84-95). Įvertinusi ir papildomai pateiktus dokumentus specialistė konstatavo, kad nepateiktas taksi kvitų apskaitos žurnalas, nėra jokių duomenų apie kvitų išdavimą ar jų grąžinimą. Pateikti taksi kvitai neinformatyvūs, dėl to nebuvo galimybės identifikuoti pajamų gavėjo ir nustatyti ar visos kvituose nurodytos sumos turi būti įtrauktos į UAB „A(duomenys neskelbtini)“ pajamų suvestinius registrus, ar turi būti deklaruotos UAB „A(duomenys neskelbtini)“ teikiamose VMI deklaracijose, nuo jų apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikti jokie taksi kelionės kvitai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti pagal kokius kvitus ir kokiai sumai vairuotojas atliko paslaugų pagal sudarytas su juridiniais asmenimis sutartis bei pagal kokius kvitus ir kokiai sumai kitiems klientams, nepateikti tiriamojo laikotarpio analitinės apskaitos registrai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti buhalterinių įrašų teisingumą bei apskaitytų pagal taksi kelionės kvitus (t. 7, b. l. 110-113). Atsižvelgus į tai, kad specialistė taksi kvitų negalėjo įvertinti dėl aptartų dokumentų formos bei turinio trūkumų, nebuvo galimybės nustatyti, ar visos pajamos už taksi paslaugas yra apskaitytos buhalterinėje apskaitoje. Svarbu paminėti ir tai, kad, nors UAB „A(duomenys neskelbtini)“ dirbę vairuotojais asmenys aiškino, jog iš tiesų 90 procentų nuo taksi kvite nurodytos sumos buvo užskaitoma kaip privaloma sumokėti „arenda“, tačiau iš aptartų liudytojų parodymų analizės matyti, jog jie nurodė pinigų sumas, kurias, priklausomai nuo susitarimo, kiekvieną savaitę ar mėnesį mokėjo A. B..Nors apeliantai skunde nurodo, kad specialistė išvadą teikė neatskirdama dviejų dokumentų: „taksi kvito“ ir „taksi kelionės kvito“, tačiau toks apeliantų skundo argumentas nepaneigia specialistės aiškinimo, kad dėl vertinamų taksi kvitų neinformatyvumo, galima teigti, jog nebuvo užfiksuotos pajamos, kurias UAB „A(duomenys neskelbtini)“ deklaravo kaip gautas pagal kvitus. Taigi, nors UAB „A(duomenys neskelbtini)“ naudojami taksi kvitai nėra laikytini griežtos atskaitomybės dokumentais, tačiau tai nereiškia, kad jų duomenys neprivalo būti fiksuojami bendrovės buhalterinėje apskaitoje.Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, t. y. nefiksuojant iš juridinio asmens ūkinės finansinės veiklos gautų pajamų, į grynųjų pinigų įnešimo kvitus įrašant mažesnę grynųjų pinigų sumą, nei realiai taksi vairuotojai pristatydavo, neapskaitant nuo sumokėtos „arendos“ likusios darbuotojų gaunamų pajamų dalies bei nurodant įmonės buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims parengti Darbo užmokesčio apskaičiavimo žurnalus, nors realiai vairuotojams darbo užmokestis nebuvo išmokamas. Tokiu būdu UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos 2001-11-16 BAĮ Nr. IX–574 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais...apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 4 dalies, kurioje nurodoma, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodoma „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nuostatas, taip pat 16 straipsnio 1 dalies nuostatas – „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 dalies nuostatas – „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka“, dėl to nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31 nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais metais.Apeliantai nurodo, jog A. B. ir juridiniam asmeniui UAB „A(duomenys neskelbtini)“ inkriminuotu laikotarpiu galiojo Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 1997-08-15 įsakymas Nr. 38 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 1997-08-22, Nr. 78-2006). Vadovaujantis šiuo įsakymu įmonės nebuvo įpareigotos 10 metų saugoti ūkinės finansinės veiklos apskaitos pirminių dokumentų. Atkreiptinas nuteistųjų gynėjų dėmesys į tai, kad inkriminuotu laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos 2001-11-16 BAĮ 4 straipsnyje nurodyta, jog ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Bendrovė šios įstatymo nuostatos nesilaikė. Apeliantų teigimu, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai buvo grindžiamas „Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. (12.13-30-8)-46-39414“ (t. l, b. l. 51-52) duomenimis. Vis dėlto, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus vertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė ir analizavo tiek nuteistuosius teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, jų neišskirdamas. Esant šioms aplinkybėms, teigti, jog pirmosios instancijos teismas UAB „A(duomenys neskelbtini)“ ir A. B. kaltę grindė išimtinai minėtu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštu nėra jokio pagrindo.Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog objektyvių faktinių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, kad A. B., būdamas atsakingas už UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos vedimą, laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31 apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Byloje neginčijamai nustatyta, kas A. B. nefiksavo iš juridinio asmens ūkinės finansinės veiklos gautų pajamų, į grynųjų pinigų įnešimo kvitus įrašė mažesnę grynųjų pinigų sumą, nei realiai taksi vairuotojai pristatydavo, neapskaitė nuo sumokėtos „arendos“ likusios darbuotojų gaunamų pajamų dalies bei nurodė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims parengti Darbo užmokesčio apskaičiavimo žurnalus, nors realiai vairuotojams darbo užmokestis nebuvo išmokamas. Ir būtent dėl šių kaltinime nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės „A(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2012-01-31. Įvertinus tai, kad A. B. realiai vykdė įmonės vadovo funkcijas, priimdavo darbuotojus į darbą, nustatydavo „arendos“ dydį, nurodydavo jiems pasirašyti atlyginimo mokėjimo žiniaraščiuose, atliko įmonės kasininko funkcijas, akivaizdu, kad jis suvokė savo, kaip įmonės vadovo, pareigas. Pažymėtina, kad tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima su įmonės valdymu susijusias pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, o taip pat ir kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. B., būdamas įmonės direktoriumi ir kasininku, žinojo ir suvokė, jog jis UAB „A(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkė apgaulingai, pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, neužtikrino tinkamo UAB „A(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, numatė, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir šių padarinių norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, tinkamai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką.