Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. B. parodė, kad pripažįsta, jog nepakankamai dėmesio skyrė buhalterijai, todėl galėjo būti aplaidžiai tvarkoma buhalterinė apskaita. Jis 2000 metų vasario mėnesį užregistravo UAB „A.“. Įmonės veiklos pradžioje joje dirbo labai mažai vairuotojų. Buvo laikas, kai net norėjo nutraukti įmonės veiklą, kadangi vykdyti veiklą sekėsi sunkiai. Įmonėje dirbusiems vairuotojams nepatikdavo sutartiniai klientai, nes buvo gaunami kvitai, o ne grynieji pinigai. Vairuotojai galvodavo, kad grynieji pinigai yra jų pinigai. Buvo sunku surasti žmonių, kurie norėtų dirbti. Vienos įmonės vadovas pasiūlė kartu imti užsakymus, nes pas visus trūko žmonių. Su tokiu pasiūlymu sutiko. Įmonė turėjo savo dispečeres. Buvo gautas pasiūlymas nuomotis darbo vietą. UAB „A.“ buvo tik tokia nauda, kad buvo gautos darbo vietos. Kaltinamasis nurodė, jog vairuotojus į darbą priimdavo jis. Darbo sutartis pasirašydavo jis ir vairuotojas. Dėl darbo sąlygų kiekvieną kartą buvo tariamasi individualiai, nes dažniausiai vairuotojams tai buvo antraeilės pareigos. Už suteiktas paslaugas įmonėje buvo atsiskaitoma grynais pinigais ir čekiais. Čekiais atsiskaitydavo sutartiniai klientai. Kaltinamasis aiškino, jog pinigų vairuotojai stengdavo parodyti kuo mažiau, todėl buvo stengiamasi sudaryti kuo daugiau sutarčių. Jei vairuotojai negaudavo grynųjų pinigų, jie negalėdavo jų pasiimti sau. UAB „A.“ gaudavo ir grynųjų pinigų, tačiau labai nedaug. Grynieji pinigai buvo apskaitomi vieną kartą per mėnesį. Vairuotojai atvažiuodavo į ofisą, užpildydavo kelionės lapus arba atvažiuodavo jau su užpildytais kelionės lapais, kur būdavo nurodyti gauti grynieji pinigai, čekiai, nuvažiuoti kilometrai ir pan. Dėl grynųjų pinigų buvo išrašomas pajamų orderis. Čekiai buvo rūšiuojami atskirai pagal įmones. Vieną kartą per mėnesį vairuotojai atvažiuodavo ir atiduodavo grynuosius pinigus bei čekius. Čekiai būdavo surūšiuojami ir buhalteris išrašydavo įmonei sąskaitą faktūrą. Grynieji pinigai keliaudavo į kasą. Vairuotojai, kurie dirbdavo su įmonės automobiliais, automobilio nuomą vadindavo „arenda“. UAB „A.“ vairuotojai privalėjo priduoti viską, ką jie uždirbo. Žmonės įmonėje dirbdavo ir su savo automobiliais. Pirminis dokumentas buvo mėnesinis kelionės lapas. Kaltinamasis aiškino, jog jis arba buhalteris išrašydavo kasos pajamų orderį už grynuosius pinigus. Čekius skaičiuodavo buhalterės ir jis. Kasos pajamų orderiai būdavo išrašomi iš karto, kai būdavo pateikiami pinigai. Grynieji pinigai galėjo būti pateikiami jam arba, kai jo nebūdavo, buhalteriui. Sudarydamas darbo sutartis su vairuotoju aptardavo, koks bus darbas, darbo laikas, atlyginimas, kiek kartų per mėnesį jis bus mokamas. Taip pat buvo aptariama, kaip turėjo būti aptarnaujami klientai, paaiškinama, jog yra sutartiniai ir paprasti klientai, kad grynuosius pinigus ir čekius privalu atvežti jam arba buhalterei į ofisą. Paprastai čekius ir pinigus priimdavo jis. Nuo 2005 metų iki 2011 metų pabaigos buvo apie dvidešimt įmonių, su kuriomis buvo sudarytos sutartys. Buvo apie keturis tokius klientus per metus, galimai jų buvo iki dešimties. Kiekvienais metais tokių klientų skaičius buvo skirtingas. A. B. teigė, kad jis nustatė tvarką, jog vairuotojai čekius ir grynuosius pinigus turi atvežti vieną kartą per mėnesį. Tokia tvarka buvo nustatyta, kad nereikėtų samdyti žmogaus ir rinkti pinigus kiekvieną dieną. Nebuvo galimybės padaryti taip, kad čekiai ir pinigai būtų pristatomi kiekvieną dieną. Čekiai ir grynieji pinigai turėjo būti atvežami nuo paskutinės mėnesio dienos iki kito mėnesio penktos dienos. Čekiai ir grynieji pinigai buvo atvežami į (duomenys neskelbtini). Kai vairuotojai atiduodavo grynuosius pinigus, jiems išrašydavo kasos pajamų orderį ir pinigus dėjo į kasą. Čekiai buvo rūšiuojami ir pagal paslaugos gavėjus, būdavo išrašomos sąskaitos faktūros įmonėms, kurioms buvo suteiktos paslaugos. Kasos pajamų orderius vairuotojai pasirašydavo, kai atiduodavo pinigus. Kaltinamasis teigė, jog čekius užsakydavo jis, jie buvo savaime kopijuojantys. Vienas lapelis buvo baltas, o kitas žalias. Ant balto turėjo būti užsakovo antspaudas, data, maršrutas, suma. Tušti čekiai būdavo perduodami užsakovams ir jie šiuos čekius išdalindavo savo darbuotojams. Nuo kitų taksi paslaugas teikiančių įmonių čekių UAB „A.“ čekiai skyrėsi tuo, kad buvo naudojamas numeris (duomenys neskelbtini). Čekiai buvo nenumeruoti, buvo tuščia vieta, juos turėjo sunumeruoti užsakovas. Įmonės numeruodavo savo numeracija, naudodavo skaičius, raides ir panašiai. Kiekvienam klientui buvo surūšiuoti čekiai ir nurodyta, kokia suma ir kiek jie turi būti sumokėta pagal sąskaitas faktūras. Pirminis dokumentas buvo kelionės lapas, kuriame buvo nurodomas čekių kiekis ir grynųjų pinigų suma. Kelionės lapą pildydavo vairuotojas iš savo taksometro, spidometro ir užsakymų skaičiaus. Dispečerinėje buvo vedama užsakymų apskaita. Vairuotojai duomenis surašydavo į kelionės lapą. Kaltinamasis aiškino, jog nuo 2009 metų iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. jo ofise beveik nebuvo, nes jis slaugė šeimos narį. Tuo metu buhalterė galimai pasirašinėdavo dokumentus vietoje jo. Įmonėje kiekvienas vairuotojas turėjo šaukinį. Prie šaukinio rašydavo čekį ir grynuosius, kiek vairuotojas atnešdavo kiekvieną mėnesį. Įmonėje kiekvieną savaitę niekas pinigų nepridavinėjo. Darbo atlyginimas buvo išmokamas tą pačią dieną arba kitą dieną po to, kai būdavo atnešami pinigai ir čekiai. Buhalterės prieš tai pateikdavo atlyginimų žiniaraštį. Jei vairuotojas neatvažiuotų nurodytu laiku, jam būtų stabdomas užsakymų teikimas. Atlyginimas būtų mokamas, kai vairuotojas atvykdavo į įmonę. Atlyginimas buvo mokamas grynais pinigais, nes vairuotojai taip prašė. Buhalterės paskutinę mėnesio dieną paskaičiuodavo atlyginimą ir pateikdavo duomenis, t. y. atlyginimų žiniaraštį. Kaltinamasis teigė, kad kasininko funkcijas įmonėje atliko jis. Pinigus iš banko jis paimdavo iš anksto, t. y. prieš atsiskaitant su vairuotoju. Pinigų likutį įnešdavo į kasą. Atlyginimas buvo mokamas, kaip buvo nurodyta darbo sutartyje. Praktikos bausti vairuotojus piniginėmis baudomis nebuvo. Įmonė sutartiniams klientams suteikdavo nuolaidas, todėl ta suma būdavo atimama. Vairuotojų atžvilgiu būtų nesąžininga, jeigu nuo sutartinių klientų būtų atimama didesnė suma, todėl buvo mokama tik 10 procentų mažiau. A. B. aiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas du kartus. Pirmoje apklausoje nedalyvavo advokatas, advokatas tik pasirašė apklausos protokolą. Šios apklausos metu tyrėjai darė jam spaudimą. Apklausos metu jis nemelavo, o bandė sakyti tiesą, tačiau apklausos protokole buvo parašyta netiesa. Parašė, kad perskaitė protokolą ir surašyta teisingai, nes norėjo greičiau viską užbaigti. Kaltinamasis aiškino, jog dažniausiai vairuotojai įmonėje dirbo su savo automobiliais, o keli automobiliai priklausė jam, todėl keliems vairuotojams davė jais naudotis. Su vairuotojais buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis. Kaltinamasis negalėjo paaiškinti, kodėl vairuotojai nurodė, kad turėjo įmonei perduoti tam tikrą pinigų sumą. Vairuotojams kiekvieno mėnesio pradžioje buvo išduodamas grafikas, kada jie turėjo dirbti, jie viršvalandžių nebuvo verčiami dirbti. Steigdamas įmonę, jokių nusikalstamų sumanymų neturėjo, ją įkūrė, kadangi norėjo susikurti sau darbo vietą, gauti pajamų. Nuo 2005 m. sausio 1 d. taip pat neatsirado tikslo apgauti valstybę ir vykdyti apgaulingą apskaitą. A. B. aiškino, jog „arenda“ įmonėje nebuvo nustatyta. „Arenda“ reiškia, kai vairuotojai ateina dirbti į įmonę be automobilių, tuomet jiems yra duodamas įmonei priklausantis automobilis, suteikiama racija, licencija, taksometras, o asmuo atsiskaito su įmone už tai, ką gavo. Įmonėje buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė. UAB „A.“ nebuvo juodosios buhalterijos. Jis nežino, ar buhalterės galėjo vesti dvigubą buhalteriją. Nematė, kad buhalterės vestų kitą buhalteriją, jos negalėjo jo apgauti. Nebuvo taip, kad kažkokios finansinės operacijos nebūtų fiksuojamos tyčia. Buhalterėms nebuvo duotas nurodymas apgaulingai tvarkyti buhalteriją. Buhalterės įrašinėjo duomenis pagal kelionės lapus. Kasos pajamų ir išlaidų orderiai būdavo grąžinami buhalterijai. Atvejų, kad jis pats pildytų dokumentus, kuriuose įrašytų tikrovės neatitinkančius duomenis, nebuvo. Jis turėjo galimybę tikrinti, kaip įmonėje yra vedama apskaita. Apskaitos dokumentai už praėjusį laikotarpį buvo saugomi archyve, kuris buvo prie buhalterijos, t. y. serverinėje. Patalpos, kuriose veikė įmonė, jam nepriklausė, jas nuomojosi. Buhalterės tvarkė ir kitų įmonių buhalterinę apskaitą, UAB „A.“ nebuvo pagrindinė jų darbovietė. UAB „A.“ čekis atsirasti kitoje taksi įmonėje negalėjo, nes čekiai buvo išduodami klientui. Įmonės vairuotojai galėjo aptarnauti ir kitos įmonės klientus, t. y. apsikeisti mažesne suma, o likusiai sumai buvo pateikiama sąskaita faktūra. Vairuotojas kitos įmonės čekį priduodavo jam, nes jis dirbo jo įmonėje. Tarp taksi paslaugas teikiančių įmonių vyko užskaita ir kas skolingas, išrašydavo sąskaitą faktūrą. Čekiai, kurie buvo išduoti sutartiniams klientais, nėra griežtos atskaitomybės. Jei tarp sutartinio kliento ir įmonės kildavo ginčas dėl paslaugų, tuomet buhalterė atšviesdavo kvitukus ir faksu ar elektroniniu paštu siųsdavo bei sutikrindavo. Sąskaita faktūra sutartiniams klientams būdavo pateikiama vieną kartą per mėnesį. Viena čekio kopija likdavo pas vykdytoją, o viena pas užsakovą. Buhalterė vairuotojų atlyginimus skaičiuodavo pagal grafiką, kuriame buvo žymima, kiek asmuo dirbo. Kelionės lape matydavosi, kiek vairuotojas dirbo. Apie tai, kiek asmuo dirbo, buvo sužinoma iš jo pateiktų duomenų. Buvo galima dispečerinėje sužinoti, ar konkrečiu metu vairuotojas imdavo užsakymus. UAB „A.“ čekių apskaitos nedarė, nors čekiai buvo saugomi ir buvo pildomas lapas savikontrolei, kiek konkretus sutartinis klientas naudojosi paslaugomis. Tos ataskaitos buvo laikomos prie buhalterinių dokumentų. Vairuotojams atlyginimai buvo mokami pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo to, kiek jis atnešdavo pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas V. Ž., ji spaudimo nedarė. Žodį „arenda“ panaudojo tyrėja. Kaltinamasis paaiškino, jog dieną prieš tai, kai pas jį piniginėje buvo rasti pinigai, buhalterės nebuvo darbo vietoje, todėl vairuotojai pinigus perdavė jam. Perduoti pinigai buvo sudėti kartu su čekiais. Vairuotojai vežė pinigus, nes turėjo atsiskaityti už praėjusį mėnesį. Atlyginimas tiems vairuotojams dar nebuvo išmokėtas, nes nebuvo atnešę pinigų.

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. parodė, kad 2000 m. vasario 10 d. įkūrė UAB „A.“ kartu su akcininku Č. B.. Įmones akcijas jie valdo per pusę. Č. B. įmonės veikloje dalyvavo iki 2002 metų, o nuo tada jis įmonės veikloje nedalyvauja, įmonės veikla nesidomi, jokio pelno jis iš įmonės negauna. A. B. nurodė, jog jis yra įmonės direktorius. Įmonės veikimo pradžioje joje dirbo apie 20 žmonių: taksi vairuotojai, keli dispečeriai, buhalteris, kuriuo buvo Č. B.. Įmonės veikla 2002 metais buvo sustabdyta, kadangi įmonė gaudavo mažai užsakymų, žmonės išėjo dirbti į kitas įmones. Veikla buvo atnaujinta 2003-2004 metais. Į darbą buvo priimta apie 15-16 taksi vairuotojų, 2-3 dispečeriai. Įmonės ofisas buvo (duomenys neskelbtini). Pablogėjus įmonės finansinei būklei, 2005 metais ofisą iškėlė į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini). Jis 2005 metais sudarė įmonės vadu sutartį su UAB „Tanagros taksi“, kurie teikė taksi paslaugas, turėjo lengvai įsimenančius trumpuosius telefono numerius. Su laiku jis atsisakė dispečerių paslaugų, dispečerių paslaugas teikdavo nurodyta įmonė. Pas jį įmonėje dirbo tik taksi vairuotojai ir buhalterė. Nuo pat įmonės įkūrimo nuomojasi taksi automobilius iš taksi vairuotojų, kurie dirba jo įmonėje. Įdarbinant darbuotojus, visas darbo sąlygas, užmokestį jis pats aptaria su įdarbinamu asmeniu. Darbo sutartis paruošia buhalterė, jas pasirašo jis ir naujas darbuotojas. Taksistai dirba įvairiomis sąlygomis, kartais būna pasirašoma darbo sutartis, kad taksi vairuotojas dirba 4 valandas per parą. Taksi vairuotojams yra mokamas valandinis atlyginimas – apie 5 Lt už valandą, per mėnesį būna sumokama apie 360 Lt atskaičius mokesčius. Neoficialus atlyginimas nėra mokamas. Taksistai, kurie dirba su savo automobiliais, su juo atsiskaito mėnesio pabaigoje: atneša uždirbtus pinigus ir čekius. Surinktus pinigus ir čekius jis perduoda į buhalteriją. Buhalterė už gautus grynuosius pinigus išrašo kasos pajamų orderį. Ant kasos pajamų orderio pasirašo buhalterė, jis ir taksi vairuotojas. Atlyginimą taksistams jis moka asmeniškai. Taksistai pasirašo atlyginimų mokėjimo žiniaraštyje. Taksistai, kurie neturi savo automobilio, dirba su jo kaip fizinio asmens įmonei išnuomotais automobiliais. Automobilį nuomoja už 10 Lt. Tokie taksi vairuotojai atsiskaito jam kas savaitę tokia pat tvarka kaip ir tie, kurie atsiskaito kas mėnesį. Jis yra nustatęs, kad taksi vairuotojai, kurie neturi savo automobilių, jam turi sumokėti 350 Lt nepriklausomai nuo to, kiek jie uždirba. Tokia suma buvo sutarta su taksi vairuotojais, į minėtą sumą įeina naudojimasis automobiliu ir iš klientų gauti pinigai. Jei taksi vairuotojas uždirba daugiau, tai grynieji pinigai lieka jam. Taksistai, kurie dirba su įmonės automobiliais, čekius ir grynuosius pinigus, t. y., fiksuotus 350 Lt, jam pristato kiekvieną savaitę, o atlyginimą jiems sumoka kartą per mėnesį mėnesio pabaigoje. Kaip ir minėjo, visus čekius ir grynuosius atiduoda į buhalteriją, darbuotojai gaudami atlyginimą pasirašo atlyginimų mokėjimo žiniaraštyje. Neoficialių atlyginimų ir išmokų apskaitos jis nevedė, nes tokių įmonėje nebuvo. Nuo tada, kai operatoriai Tele2, Bitė, Omnitel įvedė mokestį už įeinančius skambučius į trumpuosius numerius, jo įmonė reklamavo trumpuosius numerius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), užrašydami juos ant taksi automobilių, dalindami nuolaidų korteles, o už tai mainais UAB „Taksi Vilnius“ duodavo jo įmonei užsakymus. Prieš tai bendradarbiavo su UAB „Tanagros taksi“ ir iš šios įmonės gaudavo užsakymus. Taksistų darbo grafiką sudarinėja buhalterė pasitarusi su juo. Vieni taksistai dirba keturias valandas per parą, kiti porą valandų į dieną, dar kiti po šešias valandas į dieną. Taksistai už darbą ir pinigus yra atskaitingi jam. Jo įmonėje dirba viena operatorė, kuriai moka atlyginimą. Operatorei nuomoja patalpas iš UAB „Taksi Vilnius“ pagal nuomos sutartį. Operatorei mokamas 1000 Lt atlyginimas atskaičius mokesčius. Jos darbo grafikas yra slenkantis. Ji dirba kartu su UAB „Taksi Vilnius“ operatorėmis. Operatorė dirba trumpuoju numeriu (duomenys neskelbtini). Taksi vairuotojai pildo kelionės lapus, juose fiksuojamas darbo laikas, atstumas, užsakymų skaičius, pinigų suma. Iš kiekvienos dienos kelionės lapų buhalterė sudaro mėnesio kelionės lapą kiekvienam taksi vairuotojui. Vidutiniškai taksi vairuotojas per darbo dieną uždirba 30-40 Lt, per mėnesį 900 Lt, skaičiuojant jo išmokėtą atlyginimą apie 360 Lt plius suma už gautus čekius. Taksistams, kurie dirba su savo automobiliu, nėra nustatyta jokia pinigų suma, kurią jie turi sumokėti jam per savaitę ar mėnesį. A. B. teigė, jog jis nepamena, kad būtų taikęs kokias nors sankcijas taksistams. Yra gavęs baudą iš VMI už kuro apskaitos nevedimą. Nuo tada kuro apskaita vedama, taksistai priduoda sąskaitas faktūras iš kuro kolonėlių. Jokių papildomų mokesčių taksistai jo įmonėje niekam nemokėjo. Jis įmonei buvo išnuomojęs apie penkis taksi automobilius. Jis ofise dirba porą valandų per dieną, likusį laiką dirba kaip taksi vairuotojas. Paprastai aptarnauja klientus pagal čekius, t. y., pagal taksi paslaugų teikimo sutartis, sudarytomis su įmonėmis. (t. 3, b. l. 26-29)

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. papildomai parodė, kad 2000 m. vasario 10 d. įkūrus UAB „A.“ įmonės buveinės adresas buvo nurodytas (duomenys neskelbtini). Realiai įmonės darbuotojai dirbo nuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), vėliau nurodytu buveinės adresu. Įmonės veikla yra taksi paslaugos. Nuo pat įmonės įkūrimo jis yra direktorius. Iš pradžių įmonėje dirbo apie 20 žmonių: taksi vairuotojai, keli dispečeriai, buhalteris Č. B.. A. B. nurodė, kad 2002 metais buvo nuspręsta sustabdyti įmonės veiklą, nes buvo mažai užsakymų, taksi vairuotojai išėjo dirbti į kitas taksi įmones. Įmonės veikla buvo atnaujinta 2003-2004 metais, buvo priimti darbuotojai, veiklai vykdyti buvo išnuomotos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Įmonės finansinė padėtis pablogėjo 2005 metais, nes taksi vairuotojai pradėjo eiti dirbti į kitas įmones, todėl įmonės ofisas buvo iškeltas į (duomenys neskelbtini). Tais pačiais metais jis sudarė įmonės vardu sutartį su taksi paslaugas teikiančia UAB „Tanagros taksi“. Minėta įmonė turėjo lengvai įsimenančius trumpuosius taksi telefono numerius. Pagal sutartį UAB „A.“ gavo telefono numerius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). UAB „Tanagros taksi“ dispečerinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dispečerei buvo suteikta darbo vieta, ten pat jis gavo kabinetą. Ten dirbo ir jo buhalterė. Laikui bėgant UAB „A.“ nebeliko dispečerių, kadangi UAB „Tanagra taksi“ veiklą perėmė UAB „Taksi Vilnius“, su kuria sudarė sutartį, kad ant jo vadovaujamos įmonės taksi automobilių bus reklamuojami UAB „Taksi Vilnius“ iškvietimų numeriai, taksi vairuotojai dalins UAB „Taksi Vilnius“ vizitines korteles ir kitus reklaminius lankstinukus, o jo įmonė gaus užsakymus per minėtos įmonės dispečerius. Jis UAB „A.“ yra išnuomojęs jam nuosavybės teise priklausančius penkis automobilius už 10 Lt mokestį. Be to, UAB „A.“ iš taksi vairuotojų nuomojasi automobilius už 10 Lt mokestį. Iš tikrųjų sutartyse nurodytas nuomos mokestis nei jam, nei taksi vairuotojams nėra mokamas. Sutartys sudarytos tik tam, kad automobiliai galėtų būti naudojami įmonės veikloje ir taksi paslaugoms teikti. UAB „A.“ antspaudas būdavo pas buhalterę B. D.. Jis pats asmeniškai spaudo su savo parašu neužsakinėjo pagaminti. Apie būtinybę turėti tokį spaudą joks asmuo su juo nėra kalbėjęs. A. B. teigė, kad nėra pastebėjęs, jog įmonės dokumentai būtų pasirašyti antspauduotu spaudu su jo parašu. Įmonės finansinius dokumentus visada pasirašinėdavo pats. Buvo užsakytas pagaminti ir pas B. D. paliktas spaudas „Direktorius A. B.“. Įdarbinant darbuotojus jis pats aptardavo su jais darbo sąlygas, užmokestį. Darbo sutartis paruošdavo buhalterė, o jas pasirašydavo jis ir darbuotojas. Būna pasirašomos įvairios darbo sutartys, kartais taksistai įdarbinami keturioms valandoms per parą. Berods, darbo sutartyje yra nurodyta, kad taksi vairuotojams mokamas valandinis atlyginimas – 5 Lt už valandą. Jis su taksi vairuotojais, kurie dirba savo automobiliais, yra sutaręs, kad grynuosius pinigus, taksi kelionės kvitus jam turi atnešti ir už darbą atsiskaityti mėnesio pabaigoje, dažniausiai 30 ar 31 mėnesio dieną. Tuomet vairuotojai jam skambina ir jie sutaria, kur susitiks, susitikimai nebūtinai vyksta (duomenys neskelbtini). Tuomet taksi vairuotojai jam pateikia uždirbtus pinigus, taksi kelionės kvitus ir lapus. Su taksi vairuotojais, kurie dirba savo automobiliu, buvo sutarta, kokią sumą jie turi priduoti įmonei už suteiktas taksi paslaugas klientams. Kiekvienam vairuotojui buvo nustatytos skirtingos sumos. Minimali suma buvo 450 Lt per mėnesį, o didžiausia 650 Lt per mėnesį. Taksi vairuotojai, kurie dirbo su įmonės automobiliais, o būtent A. P., Ž. B., Ž. K., A., kurio pavardės nepamena, turėdavo per savaitę įmonei priduoti 350 Lt, o A. M. – 315 Lt per savaitę. Surinkęs grynuosius pinigus iš taksi vairuotojų, juos pajamuodavo pats, nes jo žinioje buvo įmonės kasa, išrašydavo kasos pajamų orderį, jį pasirašydavo jis, buhalterė, taksi vairuotojas, jeigu juos priduodavo taksi vairuotojas. Kasos pajamų orderius atiduodavo buhalterei. Jis buhalterei taip pat duodavo surašytus duomenis pagal taksi kelionės kvitus ir pačius taksi kelionės kvitus. Pagal minėtus duomenis buhalterė paruošdavo sąskaitas faktūras įmonėms apmokėjimui, jis sąskaitas faktūras pasirašydavo. A. B. negalėjo pasakyti, ar kasos pajamų orderiai yra numeruoti. Yra pildomi atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai, kuriuose nurodomas darbuotojams išmokamas atlyginimas, darbuotojas turi jame pasirašyti. Tuo rūpinasi buhalterė B. D.. Realiai žiniaraštyje nurodytų pinigų sumų vairuotojai negauna, nes žiniaraštyje tiesiog atvaizduojama ta pinigų suma, kurią jie nustatytu laiku pridavė įmonei už mėnesį. Pagal bendrovės žiniaraštį paskaičiuotas atlyginimas realiai išmokamas jam, buhalterei ir dviem dispečerėms. Supranta, kad tokiu būdu buvo sumokama mažiau nustatytų mokesčių valstybei, bet kitaip elgtis negalėjo, nes visos taksi įmonės taip daro, todėl taksi vairuotojai būtų išėję dirbti kitur. (t. 3, b. l. 30-32)

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. papildomai parodė, kad pinigai ir kelionių kvitai, kurie buvo rasti ir paimti 2012 m. vasario 6 d. kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jo piniginėje, dieną prieš buvo atnešti taksi vairuotojų. Šiuos pinigus kaip „arendos“ mokestį atnešė keturi taksi vairuotojai. Ant kiekvienos atneštos vairuotojo pinigų sumos ir kvitų jis užrašė vairuotojo šaukinį, sumą čekiais ir sumą grynaisiais pinigais. Taigi penkis čekius, bendrai 67 Lt sumai, ir 200 Lt grynais jam atnešė taksi vairuotojas, kurio šaukinys yra „20“. Taip pat 100 Lt suma yra įdėta į perlenktą geltonos spalvos reklaminį lapelį, ant kuriuo jis yra užrašęs savo ranka 100 Lt ir taksi vairuotojo šaukinį „48“, kuris šią sumą jam atnešė. Taip pat 368 Lt suma yra įdėta į reklaminį geltonos spalvos perlenktą lapelį, ant kurio taip pat yra užrašęs savo ranka sumą 368 Lt, kuriuos jam atnešė taksi vairuotojas, kurio šaukinys „35“. Tas pats yra ir su 7 čekiais, bendrai 72 Lt sumai, ir grynais pinigais 228 Lt, kurie yra sudėti į reklaminį geltonos spalvos perlenktą lapelį, ant kurio jis savo ranka užrašė taksi vairuotojo šaukinį „45“. Šių pinigų jis apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje nespėjo, kadangi šios įmonės buhalterė B. D. dirbo (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu jis lankydavosi retai, nors jo darbo vieta nurodytu adresu buvo įrengta. Patikslina, kad šiuos pinigus su kvitais taksi vairuotojai atvežė jam būnant mieste, kai jis tvarkė darbinius reikalus. (t. 3, b. l. 36-37)

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. papildomai parodė, kad prašo remtis 2012 m. kovo 14 d. pareiškimu, t. y, parodymus duos teisme, iki tol duotus parodymus laikyti niekiniais. (t. 3, b. l. 48-49)

Teisiamojo posėdžio metu UAB „A.“ atstovas parodė, jog UAB „A.“ vadovavo direktorius ir kitas asmuo, kuris turėjo teisę tvarkyti tam tikrus finansinius reikalus, t. y. buhalteris. A. B. įmonėje atliko nemažai direktoriui nepriskirtų pareigų – dispečerio, vairuotojo, kasininko, vadybininko ir kt. Taip pat į A. B. pareigas įėjo sutarčių su darbuotojais sudarymas. Įmonėje klientus aptarnaudavo dviem būdais, t. y. pastoviems klientams buvo išduodami čekiai, su šiais klientais buvo sudarytos sutartys, o kiti klientai už paslaugas atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, kuriuos vairuotojai pagal kelionės lapus priduodavo buhalterei. Įmonės gyvavimo laikotarpiu direktorius turėjo glaudžius ryšius su savivaldybės ir VMI darbuotojais. Buvo daromi patikrinimai, buvo rasti trūkumai, kurie operatyviai darbo eigoje buvo pašalinti. Direktorius kontroliavo darbo eigą ir apskaitą. Įmonė buvo įkurta legaliai dirbti ir uždirbti pinigus, vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad būtų gaunamas pelnas, išmokėtas atlyginimas. Buvo atnešami pinigai tik tokie, kurie buvo gauti už kliento aptarnavimą ne pagal čekius. „Arendos“ atvejų 2005-2012 metais nebuvo, taip pat įmonėje nebuvo dvigubos buhalterijos. Vadovas iki 2012 metų nebuvo nurodęs buhalterėms nefiksuoti arba nerašyti tikrovės neatitinkančių duomenų į dokumentus. Atlyginimas vairuotojams buvo apskaičiuojamas pagal kelionės lapus, pagal kuriuos vairuotojai atsiskaitydavo už mėnesį laiko pagal atliktus darbus. Atlyginimas buvo mokamas pagal susitarimą mėnesio pradžioje. Pinigus reikėjo atnešti mėnesio pradžioje iki darbo užmokesčio apmokėjimo. UAB „A.“ atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl darbo užmokesčio mokėjimas buvo siejamas su vairuotojų grynųjų pinigų atnešimu, jeigu darbo užmokestis vis vien buvo mokamas pagal darbo sutartį. Įmonės vadovas veikė jos interesais, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nebuvo laikotarpio, kai buhalterė atliko vadovo funkcijas. Buhalterės buvo savarankiškos tvarkant buhalterinę apskaitą. Vairuotojai pateikdavo kelionės lapus, papildomus dokumentus apie atliktą darbą ir pinigus, čekius ir kitus priedus. UAB „A.“ direktorius išrašydavo sąskaitas, pildydavo dokumentus, sudarydavo sutartis ir pan.

Teisiamojo posėdžio metu specialistė S. S. parodė, kad ji dirba VMI, tikrina įvairia veikla užsiimančias įmones. Jai yra tekę teikti specialisto išvadas apie įmonių ūkinę finansinę veiklą. Finansinės mokestinės įmonės tyrimas ir ūkinės finansinės veiklos tyrimas praktiškai nesiskiria. Ir vienu, ir kitu atveju tikrinama įmonės buhalterinė apskaita. Jos pateikta išvada buvo surašyta remiantis dalimi buhalterinės apskaitos dokumentų, buvusių darbuotojų apklausos protokolais, Sodra, VĮ Regitra, Registrų centro, Mokesčių inspekcijos turimais duomenimis. Kokiais buhalterinės apskaitos dokumentais buvo remiamasi, yra nurodyta tiriamojoje išvados dalyje. Prieš gaunant užduotį ar jos metu neteko patirti poveikio iš trečiųjų asmenų dėl tyrimo atlikimo metodo, tyrimo būdų parinkimo. Specialistė neprisiminė, ar atlikdama tyrimą vadovavosi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl finansinių tyrimų atlikimo, jeigu išvadoje apie tai nerašoma, reiškia nesivadovavo. Atlikus tyrimą buvo nustatytas grynųjų piniginių lėšų neužpajamavimas buhalterinėje apskaitoje. Tie pinigai vadinami mokama „arenda“ direktoriui už darbą. „Arenda“ nebuvo pajamuojama apskaitos registruose, pinigai neatsispindėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose, taip pat nebuvo deklaruojami pateiktose deklaracijose Mokesčių inspekcijai. Nuo minėtų pinigų įmonė nemokėjo pelno, PVM, socialinio mokesčių. „Arenda“ nėra susijusi su automobilių nuoma. „Arenda“ buvo apskaičiuota remiantis apklausų protokolais. Nėra galimybės nustatyti UAB „Artaksa“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros, nes nėra surinkti visi dokumentai. Buvo prašoma ne vieną kartą pateikti papildomus dokumentus, tačiau įmonė pateikė tik tuos dokumentus, kuriuos galėjo. Jokių papildomų įmonės dokumentų iš pareigūnų atliekant tyrimą nebuvo gauta. Nebuvo pateikta daugumos įmonės apskaitos žiniaraščių, PVM sąskaitų faktūrų registrų. Tyrimui nebuvo pateikti UAB „A.“ buhalterinės apskaitos pirminiai ir suvestiniai dokumentai. Tai, kad įmonė nebuvo užregistruota kaip PVM mokėtoja, irgi buvo pažeidimas. Išvados priede yra išvardinti visi darbuotojai, kurie dirbo nuo 2005 metų iki 2012 metų. Faktinis išdirbtas laikas buvo paimtas iš Sodra duomenų. Skaičiuojama buvo pagal mažiausią mokamos „arendos“ dydį. Specialistė nurodė, jog ji neturėjo duomenų apie vairuotojų iš klientų paimtus ir neperduotus įmonės buhalterijai pinigus. Tokios aplinkybės ir nevertino, kadangi vairuotojų neperduodama suma įmonės vadovui nebuvo tyrimo objektas. Be to, atlyginimai, kurių įmonė nemokėjo, bet deklaravo Sodra, taip pat Sodra mokestis apskaityti kaip sąnaudos. Minėtų pinigų nebuvo galima įvertinti, nes vairuotojai tiksliai negalėjo nurodyti, kiek jiems pinigų likdavo. Sulyginus su apklausos protokolais ir Sodra duomenimis, išeidavo labai panaši suma. Kaip jau minėta, vairuotojai už „arendą“ nepasirašinėdavo, jie nebuvo apskaitomi buhalterinėje apskaitoje, tačiau vairuotojai pasirašinėdavo darbo užmokesčio žiniaraščius, t. y., kad gavo atlyginimą, kurio faktiškai negavo. 2005 metais – 2012 metais įmonė deklaravo pajamas, pateikiant specialisto išvadą buvo remiamasi deklaruojamomis sumomis. Patikrinti, ar įmonė teisingai deklaravo ar ne galimybės nebuvo, nes nebuvo pateikti visi buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl deklaruotomis sumomis buvo patikėta. Nustatant pajamas buvo vertinamos išrašytos sąskaitos juridiniams asmenims. Yra aprašyta, kad direktorius surašydavo kasos pajamų orderius, pagal kuriuos į kasą įnešdavo dalį pinigų. Į vieną kasos pajamų orderį buvo įrašytos trijų, keturių vairuotojų įneštos sumos, bet nenurodyta už kokį laikotarpį. Specialistė teigė, jog ji tikrino ir įmonės banko sąskaitas, kasos apyvartą, į kasą buvo įnešami pinigai iš vairuotojų, kurie aiškino, kad tai darė direktorius. Buvo A. B. parašas ant kasos pajamų orderių. A. B. pats apklausos protokoluose nurodė, kiek buvo paimta „arendos“, kokią „arendą“ jis buvo nustatęs darbuotojams. Jai nebuvo pateikti visi kelionių lapai ir darbo apskaitos žiniaraščiai. Kelionių lapai įmonėje nebuvo pildomi tinkamai. Kelionės lapai buvo pildomi, vėliau išmetami. Atsižvelgiant į tai duomenų, esančių darbo apskaitos lentelėje, nebuvo galimybės sulyginti su buhalterinės apskaitos žiniaraščiais ir kelionių lapais, bet tie duomenys yra paimti iš Sodra duomenų bazės. Buvo įvertinti duomenys, kai vairuotojas sirgo ar buvo išleistas atostogų. Už buhalterinę apskaitą atsako vadovas. Kiekviena buhalterė turi gauti dokumentą, pagal kurį atlieka apskaitą, jeigu ji negavo to dokumento, ji jo į apskaitą ir neįtraukia. Galbūt įmonės pajamas būtų galima nustatyti pagal kilometražą, tačiau įmonė darė tiek, kiek jai reikia, todėl ir negalima nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų. Kiekvienas vairuotojas pinigus turėtų priduoti į kasą, įforminant operaciją kasos pajamų orderiu, bet tas nebuvo daroma. Tarpinė išvada, kad bendrovė įrašė į apskaitos dokumentus duomenis, neatitinkančius tikrovės, grindžiama liudytojų apklausos protokolais. Visos įmonės gautos pajamos susidaro iš įmonės deklaruotų duomenų ir apskaičiuotos „arendos“. Specialistė negalėjo nurodyti, ar buvo vertinami taksi kvitai, jeigu jie buvo susisteminti ir apskaityti buhalterinėje apskaitoje, jie buvo vertinami. Čekiai buvo sumaišyti, neaiškiai surašyti, įvertinti jų nebuvo galimybės. Pajamos buvo paimtos iš buhalterinės apskaitos deklaracijų. Pajamos, pateikiant specialisto išvadą, nebuvo didinamos, jos buvo didinamos tik vidutiniškai apskaičiuota „arenda“. „Arenda“ nebuvo skirstoma į priduodamus grynuosius pinigus ir čekius, kadangi įmonė tokios apskaitos netvarkė, vairuotojai nepasakė, kokia dalis buvo priduota čekiais, kokia grynaisiais pinigais. Jeigu čekinė dalis buvo deklaruota, ji buvo įvertinta kaip pajamos. Jeigu čekis buvo apskaitytas, turėtų būti žiniaraštis, jis turėjo būti deklaruojamas Mokesčių inspekcijai. Čekiai turėjo būti apskaityti. Retas čekis, kur suma siekė 10 Lt, čekiuose nebuvo nurodytas maršrutas, tai nėra informatyvus dokumentas, kurį kažkaip būtų galima vertinti. Specialisto išvadoje įmonė „Taksi LT“ yra nurodyta dėl techninės klaidos. Buvo paimtos mažiausios sumos pagal vairuotojus, kurie važiavo nuosavais automobiliais, buvo ieškoma būdų, kaip būtų geriau padaryti įmonei, kad būtų galima priskaičiuoti mažiausiai mokesčių. Teikiant specialisto išvadą buvo susipažinta su pateiktomis sutartimis. Identifikuoti, kiek buvo suteikta paslaugų ir kokiu būdu buvo atsiskaitoma, nebuvo galima nustatyti, nes sąskaitose faktūrose nėra nurodyti laikotarpiai, o jeigu ir buvo nurodyti, nebuvo įvardinti kvitai, nebuvo nurodyti maršrutai, nuvažiuotų kilometrų kiekis. Buvo peržiūrėti banko išrašai, kuriuose nurodytos įmonės, kurios pervedinėjo UAB „A.“ pinigus, tačiau banko išrašuose nėra nurodoma, už ką mokama, kituose nėra nurodytas laikotarpis, bankui pateikiama neišsami informacija, pagal kurią būtų galima nustatyti, kiek pajamų buvo gauta. Taigi nebuvo matoma, ar buvo įnešti pinigai, ar buvo jie apskaityti, nebuvo galima to nustatyti ir pagal kelionės lapus, nes juose nesimatė kuro išlaidų, nuvažiuotų kilometrų, kiek įnešta čekiais, kiek grynais pinigais. Be to, galimai buvo mokami avansai už taksi pervežimą arba už kitas paslaugas. Kaip jau minėta, ne visos sąskaitos faktūros buvo pateiktos, kai kur nėra jų numerių. Jeigu trūksta bent vienos sąskaitos faktūros, negalima įvertinti įmonės veiklos ir apskaitos. Sąskaita turi sutapti su įmonės apskaita. Apskaitant kvitus turi būti nurodytas automobilio numeris, kliento pavadinimas, maršrutas, kvitas turi būti apskaitytas atskirame registre, tačiau tai UAB „A.“ nebuvo daroma. Kvitai buvo sudėti iš įvairių įmonių, nebuvo nurodytas maršrutas, vairuotojo pavardė, klientas, tokie kvitai yra neinformatyvūs. Ant taksi kvito turi būti įmonės spaudas. Taksi kelionės kvitas yra griežtos atsakomybės dokumentas, pildomas paslaugų gavėjo pagal taksometro duomenis. Tyrimui nebuvo pateiktas kvitų apskaitos žurnalas, nėra jokių dokumentų, pagal kuriuos vairuotojams buvo išduoti kvitai pagal seriją ir numeraciją, nėra jokių dokumentų apie kvitų grąžinimą ir pajamas pagal juos. Atsižvelgiant į tai, nėra galimybės nustatyti, ar visos pajamos už taksi paslaugas yra apskaitytos buhalterinėje apskaitoje. Ant kvitų nėra nurodomas taksi įmonės pavadinimas, kodas, taksi valstybinis numeris, serijos ir numeracijos. Sutartis sudaroma, siekiant suteikti bei gauti paslaugą, bet kokiai sumai, kada ir kam sutartyje nėra aprašyta, sutartis gali būti įvykdyta, gali būti ir neįvykdyta. Sutartiniai santykiai turėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje. Čekiai bankiniuose pavedimuose gali neatsispindėti, atsispindi sąskaita faktūra, kurioje turi būti nurodyti maršrutai, kas važiavo ir kiek kilometrų pravažiuota, kilometro kaina ir bendra suma už paslaugą. Buvo įvertintos pajamos pagal banko duomenis ir deklaracijas. Deklaruotos pardavimo pajamos yra tai, ką įmonė deklaravo pateiktose PVM pelno mokesčių deklaracijose ir pelno mokesčių ataskaitose. Buvo vertinama visa pajamų suma, kurią deklaravo įmonė. Taip pat buvo paimtos visos įmonės sąnaudos, kur į apskaitą buvo įtraukti degalai, stovėjimo aikštelė, sąnaudos nebuvo mažinamos. „Arendos“ dydis (vidurkis) už 2005 metus buvo įvertintas pagal darbuotojų skaičių, dirbtą laikotarpį. Vidurkis buvo skaičiuojamas pagal mažiausią sumą. Įmonės sąnaudos nebuvo vertinamos, jos buvo priimtos tokios, kokios buvo deklaruotos. Kuro sąnaudos nebuvo nei mažintos, nei didintos. Į „arendą“ galėjo pakliūti šiek tiek sumos, kuri buvo sumokėta pavedimais, bet tikrai neženkliai, skaičiuojant „arendą“ nebuvo imamas vidurkis tų vairuotojų, kurie važinėjo su įmonės automobiliais, nes tada suma gautųsi ženkliai didesnė. Buvo skaičiuojamos visos „arendos“ ir imama mažiausia suma, nebuvo skirstoma, ar su savo automobiliu, ar su įmonės automobiliais važinėjo. Specialistė tvirtino, jog kasos pajamų orderį turi pildyti tas, kas yra atsakingas už operaciją, bet tikrai ne vairuotojas. Specialisto išvados įvadinėje dalyje yra nurodyti asmenų, kurie atsakingi už UAB „A.“ ūkinę – finansinę veiklą, vardai ir pavardės bei pareigos (direktorius ir apskaitą tvarkantys asmenys). Taip pat nurodyti UAB „A.“ akcininkai. Pagal Mokesčių mokėtojų registro duomenis UAB „A.“ direktorius buvo A. B., apskaitą tvarkantis asmuo – Č. B. (iki 2011 m. sausio 18 d.), N. B. (iki 2007 m. spalio 1 d.), I. N. (iki 2008 m. liepos 8 d.), B. D. (iki 2013 m. sausio 9 d.). Taip pat akcininkai buvo – A. B., Č. B., kuriems priklausė po 50 % bendrovės akcijų. Specialisto išvadoje tirta UAB „A.“ ūkinė – komercinė veikla, o atsakant į pirmą klausimą nurodyta, kas pagal BAĮ įstatymo nuostatas yra atsakingas už nustatytus pažeidimus. Specialistė pažymėjo, jog ūkinės – finansinės veiklos tyrimas atliktas pagal teisėsaugos institucijos užduotį, kurioje pateikti klausimai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu. Specialisto išvada surašyta apie UAB „A.“ ūkinę – finansinę veiklą. Specialisto išvadoje netiriami taksi vairuotojų veiksmai. Mokesčių mokėtojų registro duomenimis ir ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu UAB „A.“ vadovavo A. B.. BAĮ 14 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui)“. To paties įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtina, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Be to, byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog A. B. buvo ir UAB „A.“ kasininkas. Akcininkų teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas ir kiti įstatymai, taip pat bendrovės įstatai. Akcininkai neturi teisės kontroliuoti kasdienės bendrovės vykdomos veiklos, tačiau akcininkai turi galimybę įgyvendinti kontrolę per savo įgaliojimus, keisti įstatus ir tvirtinti esminius pokyčius bendrovėje. Individualiai akcininkai veikia kaip bendrovės steigėjai, kaip akcijas apmokantys asmenys ir tokiu būdu užtikrina bendrovės egzistavimą. Kolegialiai akcininkai atlieka visuotiniam akcininkų susirinkimui priskirtas funkcijas. Specialisto išvadoje nurodyta, kokie ir kokių mokesčių įstatymai pažeisti, nurodyti BAĮ pažeidimai ir kas už juos atsakingas pagal BAĮ nuostatas. Iš UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu bendrovei realiai vadovavo A. B.. Duomenų, kad kitas asmuo, turėjęs teisę atstovauti UAB „A.“, priimti sprendimus UAB „A.“ vardu arba kontroliuoti UAB „A.“ veiklą, padarė nustatytus pažeidimus nebuvo gauta ir tyrimo metu nebuvo nustatyta. Specialisto tyrimo metu buvo nustatytas UAB „A.“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai iš dalies, nes nebuvo pateikti visi buhalterinės apskaitos dokumentai. Pateikiant specialisto išvadą specialistė privalo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymu, Buhalterinės apskaitos, Pridėtinės vertės, Pelno mokesčių įstatymais. Buvo palyginti dokumentai, pateikti ūkinės – finansinės veiklos tyrimui. Inventorizaciją turi atlikti kiekviena įmonė metų pabaigoje. Tarp pateiktų dokumentų specialistė nerado nei vieno akto dėl inventorizacijos. Jų nebuvo. Pateikiant specialisto išvadą papildomos informacijos buvo prašoma iš teisėsaugos institucijų, Registrų centro, Sodra, banko. Ši informacija buvo gauta ir vertinta. Visi pateikti UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir Sodra duomenys patvirtina specialisto išvados tiriamosios dalies ir jos priedų lentelėse pateiktus skaičius. Taip pat buvo pasinaudota Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų baze. Specialistė teigė, kad jai nereikėjo nustatinėti, kas surašė konkrečius dokumentus. Jos užduotis buvo patikrinti, išnagrinėti, ar teisingai buvo apskaičiuoti deklaruoti mokesčiai. Komercinių struktūrų netikrino, buvo tiriama UAB „A.“ kaip juridinis vienetas.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja N. B. parodė, kad 2006 metų birželio mėnesį UAB „A.“ įsidarbino buhaltere, dirbo iki 2007 metų rugsėjo mėnesio. Darbo sąlygas aptarė su įmonės direktoriumi. Koks buvo jos atlyginimas nepamena, nepamena ir to, ar atlyginimą gaudavo grynaisiais ar bankiniu pavedimu. Atlyginimą mokėjo direktorius. Jos darbo funkcijos buvo pirminių dokumentų, t. y. kelionių lapų, sąskaitų faktūrų ir kt., kuriuos jai atnešdavo direktorius, tvarkymas. Ji netikrino dokumentų teisingumo, pateiktuose dokumentuose nematė kažkokių netikslumų. Ji pildydavo darbo užmokesčio žiniaraščius, kuriuos paduodavo direktoriui, o jis jai dokumentus grąžindavo su taksi vairuotojų parašais. Be to, ji pildė buhalterinius suvestinius dokumentus: pirkimų registrą, pardavimų registrą, kelionių lapus ir kt. Suvestiniai dokumentai buvo pildomi remiantis pirminiais dokumentais. Su kasa nedirbo, jai nebuvo perduodami jokie grynieji pinigai. Ji netvarkydavo dokumentų susijusių išlaidomis kurui, nebent vairuotojas atnešdavo kvitus. Nuomos sutarčių netvarkė. Liudytoja neprisiminė, ar ji ant dokumentų pasirašinėdavo, nežino ir to, kaip įmonėje buvo pajamuojami grynieji pinigai. Vairuotojai atnešdavo pinigus, kuriuos duodavo direktoriui, vairuotojai taip pat atnešdavo kvitus, kelionių lapus. Kvitus vairuotojai atnešdavo tuomet, jei buvo aptarnaujamos kitos įmonės. Kvituose buvo nurodoma važiavimo data, įmonė, suma, kiek buvo apmokėta. Iš taksi kvitų pinigai eidavo tik per banką. Ji kvitų netikrindavo. Kai kurios įmonės už taksi paslaugas buvo skolingos. Liudytoja neprisiminė, ar buvo tokių įmonių, kurios iš viso už suteiktas taksi paslaugas neatsiskaitė. Kelionių lapuose matėsi pinigų suma, ten taip pat buvo nurodoma, kiek buvo pravažiuota automobiliu, įsėdimo į automobilį mokestis, 1 km važiavimo taksi kaina, apačioje buvo nurodoma suma. Kelionės lape buvo galima matyti kiekvienos dienos pajamas. Kelionių lapus vairuotojai atnešdavo vieną kartą į mėnesį. Vairuotojai patys užpildydavo mėnesinį kelionės lapą. Gali būti, kad buvo ir kasdienių kelionės lapų. Kas išrašydavo kasos pajamų orderius, neprisiminė. Kasdienes įmonės išlaidas sudarė telefono išlaidos ir kitos. UAB „A.“ dispečerių neturėjo. Įmonės direktorius turėjo savo atskirą kabinetą, tačiau jame būdavo ne nuolatos. Ar pats direktorius dirbo taksistu, nežino. Ji neprisiminė, ar įmonėje buvo minimas žodis „arenda“, nežino, kokios buvo „arendos“ sumos. Papildomai apklausta teisiamojo posėdžio metu N. B. taip pat parodė, kad dirbo UAB „A.” apie metus laiko buhalterės pareigose, tvarkė pirminius dokumentus. UAB „A.“ vykdė taksi veiklą. Įmonėje buvo kasos pajamų ir išlaidų orderiai. Su grynais pinigais greičiausiai dirbo įmonės vadovas A. B., kuriam vairuotojai greičiausiai atveždavo grynuosius pinigus. Vairuotojai pateikdavo kelionės lapus, kuriuos jie patys pildydavo, juose buvo nurodomi grafikai, darbo dienos ir pinigai. Kaip kelionės lapai buvo pildomi, ji nežino. Pinigus ir kelionės lapus vairuotojai iš pradžių atiduodavo direktoriui, tuomet direktorius kelionės lapus atiduodavo jai, o ji suskaičiuodavo pajamas. UAB „A.“ gaudavo pajamas aptarnaudama įmones pagal sutartis. Tuomet buvo skaičiuojami kvitai, kuriuos pateikdavo įmonės. Kas gamindavo kvitus, nežino, jie jau buvo atspausdinti. Gal direktorius įmonėms išdalindavo kvitus. Kiekvienai įmonei buvo paskirtas kvitas, numeriukų ant kvitų buvo. Tuščių kvitukų jai niekas neatnešdavo. Vairuotojai kvitukus pateikdavo direktoriui, kuris juos apskaičiuodavo, jis išrašydavo sąskaitą faktūrą, gali būti, kad ir ji kartais išrašydavo sąskaitą faktūrą. Sąskaitas įvedinėdavo į buhalterinę apskaitą, jos buvo apmokamos per banką. Kai ji išrašydavo sąskaitą faktūrą, duomenis pateikdavo direktorius, tačiau kvitukų nepridėdavo prie duomenų. Nebuvo jokių nurodymų vesti kvitukų apskaitą. Vairuotojai direktoriui kelionių lapus ir kitus dokumentus pateikdavo vieną kartą per mėnesį. Tuomet dokumentus direktorius duodavo jai. Ji kartą per mėnesį gaudavo kelionės lapus, sąskaitas faktūras, atspausdintą blanką, kasos pajamų ir išlaidų orderius. Kasos pajamų ir išlaidų orderius išrašydavo direktorius ir jai pateikdavo. Darbo užmokesčio žiniaraštis buvo sudaromas pagal programą, direktorius pranešdavo, kada vairuotojas dirba, atostogauja arba serga. Atlyginimo išmokėjimas vyko per kasą. Darbo užmokesčio žiniaraštį apskaičiuodavo pagal programą ir žiniaraštį atiduodavo direktoriui, kurį direktorius grąžindavo su vairuotojų parašais. Jai dar teko pildyti kiekvieno mėnesio darbų suvestinę. Ji iš bendros sumos atimdavo kasos pajamų orderį ir gaudavo sumą, kuri sutapdavo su suma, kiek gauta kvitais, tuomet direktorius išrašydavo sąskaitas faktūras. Kelionių lape buvo nurodomos bendros pajamos, o kasos pajamų orderyje tik gauta grynųjų pinigų suma. Taksi kvitas be numerio buvo skirtas klientams pagal sutartį. Suderinimo aktas turbūt buvo, nes jie daromi kartą per metus, kad išsiaiškinti, kiek, kas yra skolingas.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. N. parodė, kad nuo 2007 metų iki 2008 metų dirbo buhaltere UAB „A.“. Įmonėje ji buvo vienintelė buhalterė. Ji priimdavo kelionės lapus iš vairuotojų, darydavo vidinį balansą, kompiuteriu tvarkė buhalterinę apskaitą, tikrino kasos knygas ir orderius. Keletą kartų kelionių lapus buvo atnešęs ir pats direktorius. Kelionių lapus pildė vairuotojai. Vairuotojai jai taip pat pateikdavo benzino kvitus. Iš kelionių lapuose esančios informacijos ji paruošdavo kasos pajamų orderius, kuriuos direktorius ir vairuotojai pasirašydavo. Kasos pajamų orderius pasirašydavo ir ji pati. Kasos pajamų orderis reiškė, kad vairuotojas įnešė jame nurodytus pinigus. Ji tų pinigų, kurie buvo nurodyti kasos pajamų orderyje, nematė. Ji išrašinėdavo ir sąskaitas faktūras. Įmonėje taip pat už suteikiamas taksi paslaugas buvo išrašomi ir kvitai. Kvitas likdavo jų įmonėje, o jo kopija buvo siunčiama įmonei, kuriai buvo suteiktos taksi paslaugos. Būdavo atvejų, kai įmonės už suteiktas paslaugas nesumokėdavo pinigų. Atlyginimą jai mokėjo A. N. grynais pinigais. Pas A. B. dirbo 15-20 taksi vairuotojų. Vairuotojams atlyginimą mokėdavo direktorius, kaip jis buvo sumokamas, ji nematydavo. Vairuotojai turėdavo ateiti ir pasirašyti į žiniaraštį, kad atlyginimą gavo. Ji ir pati pasirašinėdavo užmokesčio žiniaraštyje. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. N. papildomai parodė, kad 2007 metais dirbo UAB „A.“ buhaltere apie septynis mėnesius, vadovas buvo A. B.. Pagal pagrindinius dokumentus darė balansą, pavedimus, deklaracijas, sąskaitas faktūras rašė, teikė ataskaitas Sodra bei VMI. Dokumentus pateikinėdavo direktorius, jis teikė sąskaitas faktūras, kelialapius, atnešdavo žiniaraščius su vairuotojų parašais. Dirbo su buhalterine programa „ALGA“. Vairuotojai ateidavo kiekvieną mėnesį ir pasakydavo, pagal kokį grafiką dirbs, ji tai pildė minėtoje programoje. Priėjimo prie grynųjų pinigų neturėjo. Atlyginimą išmokėdavo vadovas. Žiniaraštį sudarydavo su programa „ALGA“. Kiekvieno mėnesio pirmą dieną grąžindavo senus žiniaraščius, imdavo naujus ir vairuotojai pasirašinėdavo, kad gavo atlyginimą. Vairuotojai kiekvieno mėnesio pirmą dieną pasakydavo, kiek dirbs. Vairuotojas kelionės lapą atnešdavo vieną kartą į mėnesį pirmą mėnesio dieną. Įmonė gaudavo pajamas tiek, kiek gaudavo grynais ir kiek pagal kvitus. Buvo kvitai, su kuriais klientai važinėjo pagal sutartį, ir vėliau buvo išrašomos sąskaitos faktūros. Sąskaitos faktūros buvo apmokamos bankiniu pavedimu. Kiek įmonė gavo pajamų, buvo nurodyta taksi kelionės lape. Vairuotojas ateidavo ir pasakydavo, kiek gavo pinigų ir kiek davė vadovui, tuomet ji išrašydavo kasos pajamų orderį, o tai buvo pajamos į kasą. Nebūdavo taip, kad sakydavo, jog vieną sumą atnešė, o kelionės lape buvo kita. Pinigus vairuotojai priduodavo vadovui. Jei kelionės lapus atnešdavo vadovas, tai jis pasakydavo, kiek pinigų vairuotojas jam pridavė. Kelionės lapus pildė vairuotojas. Atspausdintų kelionės lapų nebuvo, jie buvo rašyti ranka. Ankstesnių metų dokumentai buvo saugomi sandėlyje. Ji atrodo atlyginimą gavo iš A. N.. Berods, vienas ar du vairuotojai turėjo įsiskolinimų antstoliui, vadovas tuomet padarydavo pavedimą antstoliui ir iš vairuotojo atlyginimo ta suma buvo išskaičiuojama, nepamena, ar tai atsispindėjo programoje. Darbo užmokestį vairuotojams mokėjo vadovas grynais pinigais. Nepamena, bet gali būti, kad ji taisydavo darbo užmokesčio žiniaraštį. Ji neturėjo priėjimo dėl pavedimų darymo. Ji pasakydavo, o vairuotojas pildydavo kasos pajamų orderio numerį. Ji negalėjo sutikrinti, ar vairuotojas teisingai nurodė sumą, kurią perdavė direktoriui. Ji čekius suvedinėdavo ir išrašydavo sąskaitas faktūras. Vairuotojai prie kelionės lapų atnešdavo čekius pagal sutartį. Atneštų lapelių suma sutapdavo su ta suma, kiek išrašyta. Į darbą ją priėmė A. N., ji nurodymus gaudavo ir iš jos, ir iš A. B.. Ji be UAB „A.“ dar dirbo dviejose įmonėse. Buhalterinė įmonių dokumentacija buvo jos kabinete. Kelionės lape buvo ir vairuotojo, ir direktoriaus parašas. Išėjusi iš darbo visus dokumentus pridavė vadovui, nepamena, ar raštiškai buvo surašytas dokumentų perdavimas.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja B. D. parodė, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gegužės mėnesio dirbo UAB „A.“ buhaltere. Tuo metu ji įmonėje buvo vienintelė buhalterė. Darbo sutartį pasirašė su A. B.. Pradėjus dirbti viskas buvo ištrinta iš kompiuterių, ji viską pradėjo iš naujo, taip buvo visose įmonėse, kuriose dirbo I. N.. Visus įmonės dokumentus pateikdavo vadovas. Ji turėjo tvarkyti dokumentus nuo pirminių apskaitos dokumentų iki finansinės atskaitomybės. Įmonėje pildė kasos knygas, pirkimų-pardavimų žurnalus, sudarinėdavo darbo grafikus, išrašinėjo sąskaitas faktūras, pildė darbo užmokesčio žiniaraščius, išrašinėdavo kasos pajamų orderius, ant kurių pasirašydavo ji ir A. B.. Kasos pajamų orderius išrašydavo remdamasi kelionių lapais, kuriuos pateikdavo vairuotojai arba vadovas. Kelionės lapus vairuotojai dažniausiai atnešdavo vieną kartą į mėnesį. Prie kelionės lapo būdavo prisegtas darbo grafikas, kelionės lape būdavo nurodyta darbo laiko pradžia, darbo laiko pabaiga, kiek vairuotojas pravažiavo kilometrų, kiek užsakymų priėmė, kiek uždirbo. Kai gaudavo kelionės lapą, turėjo perskaičiuoti, ar jie teisingai užpildyti. Pasirašant kasos pajamų orderį būdavo patvirtinama, kad įmonė gavo pinigus į kasą. Ji minėtų pinigų nematė, jų nepriiminėjo. Pinigus priiminėdavo vadovas. Kartais, kai vadovo nebūdavo, vairuotojai atnešdavo pinigus už antstolius, tada ji išrašydavo kasos pajamų orderį, kad vairuotojas pinigus sumokėjo, o jie buvo sumokami antstoliui. Vadovas buvo įmonės kasininkas. Vairuotojai pildydavo kelionės kvitus patys, o kvitą su pinigais duodavo įmonės darbuotojams arba vadovui. Įmonėje buvo taksi kelionės kvitų išdavimų žiniaraštis ir taksi kelionės kvitų grąžinimų žiniaraštis. Įmonėje buvo nuomos sutartys, tačiau tarp ko jos būdavo pasirašinėjamos, nepamena. Per banką būdavo gaunami mokėjimai iš klientų pagal sutartis. Ji turėjo tikrinti duomenis su banke esančiais duomenimis. Įmonėje dirbo ji, vadovas, vairuotojai, A. N., kuri buvo vadybininkė ir teikė draudimo paslaugas. Ji gaudavo 300 Lt atlyginimą, kurį išmokėdavo direktorius grynais pinigais. Nežino ir nematė, kaip vairuotojams buvo mokami atlyginimai. Ji tvarkė darbo užmokesčio žiniaraščius, paskaičiuodavo, kiek vairuotojas darbo dienų dirbo, uždirbo. Nežino, ar UAB „A.“ priklausė dispečeris, kiek jai žinoma, dispečeris priklausė kitoms įmonėms. Gal ir yra girdėjusi žodį arenda, tačiau, ką jis reiškia, nežino. Nežino, kokie teisiniai santykiai buvo tarp S. K. įmonių ir UAB „A.“. Neatsimena, kaip gavo automobilį, berods, buvo rašyta nuomos sutartis, nepamena, ar ant sutarties buvo A. B. parašas. UAB „A.“, berods, buvo vadovo parašo spaudas, kuris buvo ir pas patį vadovą, ir pas įmonės darbuotojus. 2008-2012 metais įmonėje nekilo nesusipratimų dėl vadovo parašų ant dokumentų. Ji už 2011 metus nepateikė balanso, balansas buvo pateiktas už 2010 metus. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja B. D. papildomai parodė, kad dirbo buhaltere nuo 2008 metų iki 2012 metų UAB „A.“, kurios vadovas buvo A. B.. Ji išrašydavo sąskaitas faktūras, skaičiuodavo kvitus pagal sutartinius klientus, pildydavo pirkimus pardavimus, deklaracijas, užsiimdavo įdarbinimu, sudarydavo darbo grafiką, pateikdavo ataskaitas Sodra, VMI. Kelionės lapus vairuotojai atnešdavo jai arba vadovui. Kai kelionės lapai buvo atnešami jai, darydavo jų apskaitą, t. y., kokia bendra suma uždirbta per mėnesį, kiek priduota kvitų pagal sutartinius klientus, kiek uždirbta grynais. Kiek grynais pinigais buvo sumokėta vairuotojui, buvo pasitikėjimo pagrindas. Kvitukus pati skaičiuodavo ir išrašydavo sąskaitas faktūras. Pinigai ir kvitukai visų pirma buvo priduodami vadovui, o paskui kvitukus vadovas duodavo jai. Jeigu kelionės lapai buvo atnešami vadovui, jis vėliau juos atnešdavo į buhalteriją. Kelionės lapus pildydavo patys vairuotojai ir juos vadovui atnešdavo vieną kartą į mėnesį. Kai kurie vairuotojai kelionės lapus pildydavo kompiuteriu, jei kelionės lapai būdavo nešvarūs, juos buhalterija perpildydavo. Jai atnešti kelionės lapai būdavo jau pasirašyti vairuotojo ir vadovo. Kasos pajamų orderius išrašydavo ji arba vadovas. Grynųjų pinigų ji nematė. Nežino, ar vadovas vedė kokią nors atskirą kelionės lapų apskaitą. Iš pradžių įmonėje dirbo 8 vairuotojai, o vėliau dirbo 20. Kasos pajamų orderis buvo išrašomas po kasos pajamų priėmimo kvito, kurį išrašydavo ji. Ji išrašydavo ir bendrą orderį. Ji išrašinėdavo orderį, nors realiai pinigų nematė. Būdavo nurodoma vairuotojo vardas, pavardė ir suma. Jeigu vairuotojai neatsiskaitydavo arba neatnešdavo kelionių lapų, negaudavo užsakymų. Taksi kvitus išrašydavo klientai: vieną lapelį klientas duodavo vairuotojui, o kitą pusę vairuotojas pasilikdavo sau. Kvitus skaičiuodavo bendrai, pagal atskirą kvitą sąskaitos faktūros neišrašinėdavo. Klientai gaudavo kvitus iš vadovo, ji jų neturėjo. Jai kvitus atnešdavo užpildytus, jie paskui buvo atiduodami vadovui ir ten saugomi. Kvitai buvo be numeracijų, neregistruojami, jų apskaita nebuvo vedama. Ji įdarbindavo asmenis, atleisdavo, sudarinėjo grafikus. Kaip vairuotojas susitardavo su vadovu, taip grafikai ir buvo pildomi. Žiniaraštį ir grafiką sudarydavo ji. Atlyginimą paskaičiuodavo irgi ji. Atlyginimų žiniaraštį perduodavo vadovui, kuris pats pervesdavo pinigus Sodra, sumokėdavo mokesčius ir darbo užmokestį. Įmonės pajamos buvo kelionės lapuose nurodyta suma, kurią sudarė kvitai ir grynieji pinigai. Nepamena, kokios buvo įmonės išlaidos. Vairuotojai kuro kvitų nenešdavo įmonei. Su antstoliais atsiskaitymai iš darbuotojų užmokesčio nebuvo skaičiuojami. Vairuotojai patys atnešdavo pinigus, kai būdavo nurodoma, kokią sumą reikia sumokėti antstoliui. Tuomet buvo pasirašomas orderis, kad pinigai gauti, ir per banką pinigai buvo sumokami antstoliui. Kai atėjo į darbą, jokie dokumentai nebuvo perduoti. Dokumentai buvo saugomi buhalterijoje arba šalia kambariuke – serverinėje prie buhalterijos, į garažus jokių dokumentų nenešė. Serverinėje dokumentai buvo dėžėse ir užrašyti, kokie tai dokumentai. Tuščio taksi kvito neapskaitydavo, nebuvo poreikio, užpildytų kvitų apskaitos nevedė. Kiekviename kvite turėjo būti įmonės antspaudas. Ne ant visų kvitų buvo numeriai. Buvo ginčai su įmonėmis dėl paskaičiuotos paslaugos kainos. Tuomet jų įmonė ir kita įmonė skenuodavo kvitus, siųsdavo ir suderindavo kvitus. Kvitai buvo atnešami vieną kartą į mėnesį. Kaip buvo skirstomos sumos, jei sutartinius klientus veždavo kitos įmonės, nežino. Sąskaitas faktūras išrašydavo vieną kartą į mėnesį, įmonės atsiskaitydavo per banką. Prie kelionės lapo buvo prisegtas darbo grafikas. Kelionės lapo paskutinę eilutę lyg ir vadovas pildė, ji nieko nepildė. Nežino, kaip buvo atvaizduojama kelionės lapuose, jei vienos įmonės klientus veždavo kita įmonė. Išeinant iš darbo niekam dokumentų neperdavė, priėmimo-perdavimo aktas nebuvo surašytas. Antspaudą parašo tipo turėjo A. B. ir ji.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. D. parodė, kad galimai nuo 2006 m. spalio 3 d. iki 2008 m. vasario 13 d. dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju. Dėl įdarbinimo kalbėjo su vadovu, su juo pasirašė darbo sutartį. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Dirbo laisvu grafiku. Iš pradžių dirbo su įmonės automobiliu, vėliau su savo. Jis mokėjo „arendą“ už tai, kad nuomojosi automobilį. „Arendos“ dydžio nepamena, bet turėjo būti ne mažiau kaip 400 Lt per savaitę. „Arenda“ buvo mokama A. B.. Sąlygos, susijusios su „arenda“, buvo suderintos su vadovu. Kai perduodavo „arendą“, kažkokį dokumentą pasirašydavo. Likę pinigai nuo „arendos“ buvo skirti kurui, o pačiam likdavo tik arbatpinigiai. Nebuvo reikalaujama atsiskaityti, kokią sumą nuo gautų pinigų jis pasilieka sau, išvis nebuvo reikalaujama atsiskaityti, kiek pinigų jis gaudavo iš klientų. Neatsimena, kiek konkrečiai gaudavo iš klientų per savaitę, blogiausiu atveju per dieną uždirbdavo 20-30 Lt, geriausiu – 50 Lt. Jei nesurinkdavo „arendos“ per savaitę, jos mokėjimas buvo nukeliamas, už tai jokių sankcijų įmonė netaikė. Įmonei visas „arendas“ yra sumokėjęs, jai nėra skolingas. Negali atsakyti, ar UAB „A.“ gaudavo atlyginimą, ar tik pasirašydavo darbo užmokesčio žiniaraštyje, kad gaudavo, nes dirbo ne vienoje įmonėje, todėl sunku atsiminti. Jis pildydavo kelionės lapus, kur buvo nurodoma darbo pradžia, darbo pabaiga, kilometražas. Gautų sumų iš klientų nenurodydavo. Kelionės lapus pildydavo kiekvieną dieną. Kelionės lapai likdavo automobilyje, įmonė jų nereikalavo pateikti. Klientai buvo vežami ir pagal sutartis. Tuomet buvo išrašomi kvitai. Vienas kvitas buvo duodamas klientui, kitas buvo pristatomas į įmonę. Kvitai taip pat įeidavo į „arendą“, t. y., „arendą“ sudarė ne tik grynieji pinigai, bet ir kvitai. Negali pasakyti, ar kuro kvitus įmonei duodavo. Mašiną tvarkydavo įmonė.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. M. parodė, kad galimai nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki 2012 metų dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju. Su juo buvo pasirašyta darbo sutartis buhalterijoje. Kas priėmė į darbą, nepamena. Įmonėje dirbdavo po keturias valandas, laiką, kada dirbti, rinkdavosi savo nuožiūra. Iš pradžių dirbo su įmonės automobiliu, vėliau su savo. Įmonei už darbą į mėnesį turėdavo sumokėti iki 400 Lt. Minėtą sumą pateikdavo buhalterijai. Jam tuomet duodavo pasirašyti, kad perdavė minėtą sumą. Pinigus, kurie likdavo sumokėjus mokestį įmonei, pasilikdavo sau. Buhalterija jam išmokėdavo darbo užmokestį, kuris per mėnesį būdavo 15-20 Lt, už gaunamą atlyginimą pasirašydavo algalapiuose. Pasirašydavo už tą sumą, kurią gaudavo. „Arendą“ priduodavo kvitais. „Arenda“ yra nuoma už automobilį. Kvitų už degalus neprivalėjo duoti įmonei. Pildė kelionės lapus, tačiau negali nurodyti, kas juose buvo pildoma. Kelionės lapuose neprivalėjo nurodyti, kiek gaudavo pinigų iš klientų. Minėtus kelionės lapus pildydavo buhalterijoje. Klientai kartais atsiskaidydavo kvitais, jeigu buvo vežami pagal sutartis, tuomet grynųjų pinigų jis negaudavo. Kvitas, jei klientas pageidaudavo, būdavo išrašomas jam, kitas buvo pristatomas įmonei.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. G. parodė, kad galimai nuo 2010 metų iki 2011 m. birželio mėnesio dirbo UAB „A.“ vairuotoju. Dėl įdarbinimo kalbėjosi su A. B.. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Jis dirbo savo automobiliu dažniausiai savaitgaliais. Jam atrodo, kad įmonei kartą į mėnesį atveždavo tam tikrą pinigų sumą už gautus užsakymus, gali būti, kad ta suma buvo apie 700 Lt. Berods, mokama pinigų suma įmonei buvo fiksuota. Atrodo, kad pinigus ir kvitukus priduodavo į buhalteriją, o jei buhalterės nebūdavo, galimai pinigus perduodavo vadovui. Kai atiduodavo pinigus, kažką pasirašinėdavo. Iš įmonės darbo užmokesčio negaudavo. Jo atlyginimas buvo likę pinigai už gautus užsakymus atidavus mokestį įmonei. Įmonei dėl kuro neturėjo atsiskaityti, įmonei kuro kvitų nepateikinėjo. Jis pildė kelionių lapus, tačiau juose neturėjo nurodyti, kiek gavo pinigų iš klientų. Klientai buvo vežami ir pagal sutartis. Tuomet jam klientai duodavo kvituką, kurį jis priduodavo buhalterijai. Kvitukai buvo skaičiuojami į mokestį, kurį jis turėjo mokėti įmonei. Jei klientas reikalaudavo, jis turėdavo išrašyti kvitą, kurį turėjo pristatyti įmonei. Kvitą teikdavo į buhalteriją, nors jei nebūdavo buhalterės, dokumentus galėjo teikti ir vadovui. Įmonė jo atžvilgiu jokių sankcijų netaikė.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. B. parodė, kad jis dirbo vienuolikoje taksi įmonių taksistu. UAB „A.“ buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Iš matymo žino UAB „A.“ vadovą. Jis dirbo laisvu grafiku. Įmonėse iš pradžių dirbdavo pilnu etatu, vėliau buvo forminamas po pusę etato. UAB „A.“ dirbo su įmonės automobiliu. Negali pasakyti, ar UAB „A.“ buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis. Įmonei reikėdavo atvežti pinigų sumą, kuri vadindavosi planu. Reikėdavo įmonei atvežti kelis šimtus litų kas savaitę. Jei vairuotojas dirbdavo su savo automobiliu, įmonei reikėdavo mokėti mažesnius mokesčius. Nepamena, kam UAB „A.“ duodavo pinigus, kas būdavo įmonėje tam ir atiduodavo. Kai pristatydavo pinigus, reikėjo pasirašyti dokumentus, pavadinimo dokumento negali įvardinti. Apskritai įmonėse reikėdavo pasirašinėti daug dokumentų, bet jis į tai nekreipdavo dėmesio. Kas likdavo virš vadinamo „plano“, tie pinigai likdavo jam. Nepamena, kiek uždirbdavo. Jei „planas“ nebuvo įvykdomas, kildavo pykčiai, būdavo išeinama iš įmonės. Kurą į automobilį pildavosi pats, automobilį taisydavo įmonė. Kvitų už kurą įmonei nereikėdavo pristatyti. Klientai būdavo vežami ir pagal sutartis, tuomet klientai atsiskaitydavo kvitais. Kvitai buvo atiduodami įmonei. Nepamena, ar pildė kelionės lapus.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. Š. parodė, kad gali būti, jog UAB „A.“ dirbo nuo 2009 metų iki 2012 metų taksi vairuotoju. Su kuo kalbėjo dėl įdarbinimo, nepamena. Dirbo laisvu grafiku savo automobiliu. Automobilio nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Įmonei turėjo už darbą mokėti mokestį, kuris kas mėnesį buvo 200-250 Lt. Mokestis buvo skaičiuojamas pagal išdirbtas valandas. Minėtą mokestį atiduodavo buhalterijai mėnesio pabaigoje. Negali nurodyti buhalterių pavardžių, kurioms pristatydavo pinigus. Atidavus pinigus reikėdavo pasirašyti, tačiau dokumento įvardyti negali. Įmonei nereikėjo nurodyti, kiek gauna pinigų iš klientų. Jam įmonė atlyginimo nemokėjo, todėl už jį nepasirašinėdavo. Per dieną jam atidavus mokestį įmonei likdavo 20 Lt. Iš uždirbtų pinigų pylėsi kurą, remontuodavo automobilį. Nepamena, ar įmonei reikėjo pristatyti kuro kvitus. Reikėjo pildyti kelionių lapus, kuriuose buvo nurodoma data, nuo kada iki kada dirbo, kiek pravažiavo kilometrų. Nepamena, kur dėdavo užpildytus kelionės lapus. Jis pildydavo ir kasdienius kelionės lapus, kurie likdavo jam. Klientai buvo vežiojami ir pagal sutartį. Gautus čekius pristatydavo į buhalteriją. Minėti čekiai įeidavo į mokestį, kurį reikėdavo mokėti įmonei. Dažniausiai privalomą mokėti sumą surinkdavo kvitais.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. V. parodė, kad 2008 metais dirbo UAB „A.“. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Nepamena, su kuo kalbėjo dėl įdarbinimo. Dirbo su įmonės automobiliu. Įmonei kas savaitę reikėdavo mokėti planą – 420-460 Lt. Planas arba kitaip „arenda“ buvo mokama savaitės pabaigoje. „Arenda“ kitaip yra nuoma. Kam paduodavo pinigus, nepamena. „Arendą“ sudarydavo ne tik grynieji pinigai, gauti iš klientų, bet ir taksi kvitai. Nepamena, ar reikėdavo pildyti taksi kvitus. Kai atveždavo planą, iš jo įmonė išmokėdavo jam atlyginimą. Kas konkrečiai mokėjo atlyginimą, nepamena. Atlyginimas nebuvo didelis. Nepamena, ar reikėjo pasirašyti už gaunamą atlyginimą. „Arendą“ vos surinkdavo. Kurą į automobilį pildavosi iš savų pinigų, kuro čekių įmonei pristatyti nereikėjo. Už automobilio remontą mokėjo pati įmonė. A. B. pats dirbo taksi vairuotoju.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. K. parodė, kad galimai 2011 metais –2012 metais dirbo taksi vairuotoju UAB „A.“. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Jį į darbą priėmė A. B., su juo pasirašė darbo sutartį. Oficialiai buvo apiformintas 4 valandoms, bet būdavo, kad dirbdavo ir ilgiau. Savo nuožiūra spręsdavo, kiek dirbs. Kad pradeda dirbti, atsižymėdavo dispečerinėje. Dirbo savo automobiliu, jo šaukinys buvo 69. Verslo liudijimo neturėjo. Kurą pylėsi ir automobilį taisė už savus pinigus. Čekių už kurą nerinkdavo. Įmonei reikėdavo kažkiek pinigų priduoti, likę pinigai likdavo jam. Už pinigus, kurie likdavo jam, nereikėjo įmonėje atsiskaityti. Vidutinis darbo užmokestis per mėnesį buvo 1000 Lt. Įmonei reikėdavo duoti apie 300 Lt. Mokamą pinigų sumą nustatė A. B.. Jei mažiau dirbdavo, tai tuomet ir mažiau pinigų reikėdavo mokėti įmonei. Jei klientai buvo vežami pagal sutartis, tuomet būdavo gaunami čekiai. Visus gautus čekius atiduodavo įmonei, čekius veždavo į ofisą. Ne visi čekiai įsiskaitydavo į sumą, kurią turėjo mokėti įmonei. Pinigus, gautus išrašius čekius, pasilikdavo sau. Pinigus, kuriuos turėdavo sumokėti įmonei, atiduodavo buhalterijoje. Įmonėje dirbo dvi buhalterės. Kai buhalterijoje priduodavo pinigus, pasirašydavo, tačiau dokumento pavadinimo negali įvardinti. Nepamena, ar suma, kurią atveždavo sutapdavo su suma, kuri būdavo nurodoma pasirašomame dokumente. Jei pritrūkdavo kvitukų pagal sutartį, tai reikėjo kompensuoti grynaisiais pinigais tą sumą, kurią turėjo sumokėti. Atlyginimo įmonėje negaudavo. Nepamena, ar reikėdavo pasirašinėti atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje, bet kažkokius dokumentus pasirašinėdavo. Pildė kelionių lapus, kuriuose buvo nurodytas vardas, pavardė, kada pradėjo dirbti, kada baigė darbą. Kelionės lapus pildė kiekvieną dieną. Ar juos pristatydavo į įmonę, nepamena. Kai klientas paprašydavo, išrašydavo kvitą. Įmonėje nuobaudų nebuvo.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. J. parodė, kad galimai 2011 metais –2012 metais UAB „A.“ dirbo taksi vairuotoju. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Jį į darbą priėmė A. B., kuris, berods, buvo įmonės direktorius, darbo sutartis buvo pasirašyta. Dirbo pusę etato. Dirbo savo automobiliu, jo šaukinys buvo 28. Už kurą ir automobilio remontą mokėjo iš savų pinigų. Kuro čekių įmonei nepriduodavo. Reikėdavo įmonei atvežti fiksuotą mokestį – „arendą“, kurį veždavo į buhalteriją. Buhalterijoje dirbo dvi mergaitės. „Arenda“ į mėnesį buvo 300-400 Lt. „Arenda“ buvo fiksuota. Nepamena, kas nurodė jam mokėti tokią sumą. Kai buvo atiduodami pinigai, pasirašydavo dokumentus, bet nepamena, kokius. Nepamena, ar realiai atiduota suma sutapdavo su dokumente nurodyta suma. Klientai buvo vežami ir pagal sutartis, tuomet jie atsiskaitydavo čekiais, kuriuos pristatydavo įmonei. Kai jam pritrūkdavo čekių iki reikiamos mokėti sumos įmonei, tai grynais pinigais dar turėdavo pridėti. Ne visi čekiai įsiskaitydavo į įmonei mokamą sumą, gal tik 90 procentų čekiais buvo užskaitoma. Nebuvo jokių sankcijų, jei „arenda“ nebuvo surenkama. Atlyginimo įmonėje negaudavo, nors darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje pasirašinėdavo. Kas likdavo virš tos sumos, kurią reikėdavo pristatyti įmonei, likdavo jam. Įmonei nereikėdavo atsiskaityti už tai, kiek pasilieka sau. Vidutiniškai per mėnesį uždirbdavo apie 1000 Lt. Reikėjo pildyti kelionių lapus, kuriuose nurodydavo darbo laiką, vardą, pavardę, automobilį, kilometražą, skaitliukų parodymus. Kelionių lapai gulėjo jo automobilyje. Kelionės lapą reikėjo pildyti ir mėnesio gale.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. S. parodė, kad 2004 metais dirbo UAB „A.“ vieną mėnesį. Buvo pasirašyta darbo sutartis, nepamena, ar buvo įdarbintas pilnu etatu, ar ne. Po užsakymų įmonei turėdavo atvežti planą. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. S. parodė, kad pagal Sodra duomenis UAB „A.“ dirbo nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2005 m. balandžio 12 d. Įmonės ofisas buvo (duomenys neskelbtini). Į darbą jį priėmė įmonės direktorius A. B.. Su kuo pasirašė darbo sutartį, nepamena. Oficialiai buvo įdarbintas pusei etato. Jam atrodo, kad „arendos“ mokestis į dieną buvo 50-60 Lt, kadangi važinėjo įmonės taksi automobiliu. „Arendą“ veždavo iš karto po pamainos. Pinigus paimdavo A. B. arba juos palikdavo dispečerėms. A. B. jokių dokumentų už paimtus pinigus neduodavo. Kelionės lapus pildydavo, juos atiduodavo į buhalteriją. Į kelionės lapus įrašydavo oficialiai pagal grafiką nustatytą darbo laiką, t. y., apie 4 valandas per dieną, nors iš tikrųjų dirbo 8-10 valandų per dieną, apie 15 dienų per mėnesį. Klientų pagal sudarytas sutartis jis nevežiodavo. Klientus susirasdavo pats arba per dispečeres. Dirbdamas UAB „Artaksa“ niekada jokio atlyginimo negaudavo, tik pasirašydavo buhalterijoje, kad jam išmokėtas minimalus atlyginimas, tačiau, kokia tai buvo suma, nepamena. (t. 2, b. l. 39)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ž. B. parodė, kad 2010 metais įsidarbino UAB „A.“ taksi vairuotoju. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Dėl įdarbinimo kalbėjo su A. B.. Jo šaukinys buvo 54, dirbo įmonės automobiliu. Jam teko vežti ir sutartinius, ir nesutartinius klientus. A. B. kas savaitę turėjo mokėti 200 Lt, paskui lyg po 250 Lt už automobilį, gautus užsakymus. Pinigų perdavimas įmonei nebuvo forminamas. Likę pinigai nuo A. B. sumokėtos sumos likdavo jam. Tai ir buvo atlyginimas. Jam į savaitę maždaug likdavo 200 Lt. Už pasiliekamus sau pinigus įmonei neturėjo atsiskaityti. Jei nesurinkdavo reikiamos sumos, kurią turėdavo duoti A. B., paskambindavo jam ir pasakydavo, kad vėliau atveš. Kas dirbo su savo nuosava mašina, gal ir mažiau A. B. turėjo mokėti. Jokių sankcijų dėl nesurinktų pinigų įmonė jam netaikė. Darbo užmokesčio jokio negavo, gali būti, kad pasirašydavo, jog atlyginimą gavo. Kurą į automobilį pildavo pats savo lėšomis, automobilį remontuodavo įmonė. Kelionių lapų nepildė.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. T. parodė, kad galimai 2007 metais pradėjo dirbti UAB „A.“ taksi vairuotoju. Jo šaukinys buvo 78. Įmonė veikė Antakalnio g. Dėl įdarbinimo kalbėjo su įmonės direktoriumi A. B.. Dirbo nepilnu etatu savo automobiliu. Dirbdavo, kada galėdavo. Kuras buvo pilamas iš uždirbtų lėšų. Mėnesio gale įmonei atiduodavo kuro čekius, sutartinius čekius, jei likdavo pinigų iš užsakymų. Atiduodamas pinigus įmonėje kažką pasirašinėdavo. Kelionės lapus pildydavo. Uždirbdavo virš 300 Lt, atlyginimas buvo mokamas mėnesio gale. Atlyginimą mokėjo buhalterė, reikėjo pasirašyti už gautą atlyginimą. Į įmonę kiekvieną mėnesį įnešdavo apie 300-400 Lt, jokių privalomų mokėjimų nebūdavo. Įmonėje buvo trys buhalterės. A. B. irgi dirbo taksi vairuotoju.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. B. parodė, kad dirbo UAB „A.“ 2-3 metus taksi vairuotoju. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Dirbo savo automobiliu, buvo pasirašyta panaudos sutartis. Už automobilio remontą pats mokėjo. Nepamena, kas buvo įmonės vadovas. Jį į darbą priiminėjo vadovas, buvo pasirašyta darbo sutartis. Buvo nustatytas mėnesinis planas, kiek turi atvežti piniginių lėšų įmonei, o po to gaudavo atlyginimą. Plano sumos nepamena. Planą sudarė pinigai už mokesčius, Sodrą, užsakymus. Planą priduodavo buhalterei, kuri išrašydavo kasos pajamų orderį. Iš klientų gaudavo ir grynuosius pinigus, ir čekius. Minėtą planą sudarydavo ir grynieji pinigai, ir čekiai. 90 procentų čekių užsiskaitydavo kaip grynieji pinigai. Sutapdavo suma, kurią atnešdavo įmonei, su ta suma, kuri buvo nurodoma kasos pajamų orderyje. Kas likdavo atidavus planą, būdavo jo. Nereikėjo atsiskaitinėti už tai, kiek jam likdavo pinigų virš plano. Iš tų jam likusių pinigų pildavosi kurą. Berods, iš buhalterijos gaudavo 430 Lt atlyginimą, už jį pasirašydavo užmokesčio žiniaraštyje. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, S. B. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausa vyko greitai, buvo užduodami klausimai. Jo šaukinys buvo 2. Jis pildė kelionių lapus vieną kartą į mėnesį. Juose buvo nurodoma automobilis, išvykimo vieta, darbo pradžia, pabaiga, data. Kelionių lapus nešdavo į buhalteriją. Jam A. B. nurodė, kad turės mokėti planą.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. B. parodė, kad pagal Sodra duomenis dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. spalio 2 d. Įmonė priklausė A., ji buvo įregistruota adresu (duomenys neskelbtini). Darbo sutartį pasirašė nurodytoje vietoje, bet nepamena, su kuo. Kiek pamena, buvo įdarbintas pusei etato. A. nustatė jam „arendos“ dydį, kuris buvo ne mažiau 800 Lt per mėnesį, kadangi jis dirbo nuosavu automobiliu. „Arendą“ atveždavo dažniausiai pirmosiomis mėnesio dienomis į ofisą, esantį (duomenys neskelbtini). Pinigus rinkdavo buhalterijos darbuotoja, kurios vardo nežino. Priduodant „arendą“ jokių tai patvirtinančių dokumentų negaudavo. Taksi vairuotoju dirbo laisvu grafiku, vidutiniškai 5-6 valandas. Kas dvi savaites pildė kelionių lapus, kuriuos atiduodavo į buhalteriją. Būdavo, kad klientus vežiodavo pagal sutartis, kurias pasirašinėjo taksi įmonė su įmonėmis dėl jų klientų vežiojimo. Tuomet klientui buvo išduodamas transporto talonas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią jis pravažiavo. Kadangi kvitai buvo išrašomi dviem egzemplioriais, vieną jo egzempliorių priduodavo kartu su „arenda“ ir nuo šios „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 90 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis, o 10 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 10 procentų nuo kvitų sumos kaip „arenda“ užskaitoma nebuvo ir taksi vairuotojas turėdavo sumokėti papildomai kaip „arendos“ mokestį. Jis gaudavo 300-400 Lt algos. (t. 2, b. l. 75-76)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. A. parodė, kad dirbo UAB „A.“ 4-5 metus taksi vairuotoju. Jo šaukinys buvo 11. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Į darbą jį priėmė A. B., visas apiforminimas vyko buhalterijoje. Jam buvo nurodyta, kad galės dirbti laisvu grafiku, dirbs su sutartiniais klientais. Su A. B. dėl darbo sąlygų nesitarė, dirbo pusę etato. Jis dirbo savo automobiliu, jį remontavo už savo pinigus, kurą irgi pildavosi už savo pinigus. Automobilyje buvo skaitliukas įrengtas, jis buvo užplombuotas, jo rodmenų pakeisti nebuvo galima. Skaitliukas nebuvo tikrinamas. Pradėdamas dirbti nuvažiuodavo į ofisą, ten jam išrašydavo kelionių lapą. Jam klientai atsiskaitydavo čekiais, kuriuos vieną kartą į mėnesį veždavo į buhalteriją, po to buhalterija išmokėdavo atlyginimą. Už pristatytus čekius reikėdavo pasirašyti žurnale. Jo įnešama pinigų suma sutapdavo su suma, nurodyta dokumente, kurį pasirašydavo. Įmonei įnešdavo įvairias pinigų sumas – mažiausiai 100 Lt, daugiausia 500-600 Lt. Nebuvo pastovaus atlyginimo, jis svyravo nuo 100 iki 400 Lt. Kai gaudavo atlyginimą, pasirašydavo pajamų orderyje. Kvitų pristatymo diena ir atlyginimo gavimo diena ne visada sutapdavo. Grynieji pinigai, gauti iš klientų, likdavo jam. Taip pat kiekvieną mėnesį į buhalteriją pristatydavo kuro čekius, taksi kvitus, kuriuos prašydavo išrašyti klientai. Jam reikėjo pildyti paros kelionių lapus, kur buvo nurodomas taksi numeris, data, išvažiavimo data. Jokio plano mokesčio nemokėjo, „arendos“ termino nėra girdėjęs. Jokių sankcijų iš įmonės nėra sulaukęs. A. B. irgi dirbo taksi vairuotoju.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ž. K. parodė, kad prieš 3-4 metus dirbo UAB „A.“ vairuotoju ir dirbo iki 2012 metų gegužės mėnesio. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Įmonės vadovas buvo A. B., su juo ir kalbėjo dėl įdarbinimo. Buvo pasirašyta darbo sutartis, dirbo nepilnu etatu. Dirbo su savo automobiliu, kurį remontavo už savo pinigus. Automobilyje buvo skaitliukas. Nepamena, ar buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis. Gaudavo atlyginimą, jį vieną kartą į mėnesį pabaigoje išmokėdavo buhalterija. Už gautą atlyginimą pasirašydavo. Į mėnesį gaudavo virš 100 Lt atlyginimą. Daugiausiai, kaip buvo numatyta darbo sutartyje, veždavo klientus pagal sutartis. Klientai tuomet atsiskaitydavo čekiais, kuriuos kartą į mėnesį atiduodavo įmonei. Vežiodavo ir klientus, kurie atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, tuomet grynuosius pinigus atiduodavo buhalterijai. Berods, atidavus grynuosius pinigus buhalterijai reikėdavo pasirašyti kasos pajamų orderį. Sutapdavo atnešta pinigų suma su suma, kuri buvo nurodyta dokumente, kurį reikėdavo pasirašyti. Čekiais įmonei priduodavo 300-400 Lt. Įmonei pateikdavo ir kuro čekius. Reikėjo pildyti kelionių lapus, kur buvo nurodyta, kiek kilometrų buvo pravažiuota. Kelionių lapai buvo pildomi prieš pradedant važiuoti. Būdavo ir mėnesinis kelionių lapas, kurį priduodavo buhalterijai. Žodžių „arenda“, planas nėra girdėjęs.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. G. parodė, kad galimai nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju. Dėl įdarbinimo kalbėjo su direktoriumi, su juo pasirašė darbo sutartį. Dirbo pagal savo verslo liudijimą. Jam buvo pateikta instrukcija, kaip turės dirbti, buvo paaiškinta, kokius dokumentus reikės pildyti. Dirbo kelias dienas į savaitę, kelias valandas į dieną, turėjo laisvą grafiką, jo šaukinys buvo 5. Įmonės ofisas buvo Žaliųjų Ežerų g. Taksi paslaugas teikė savo automobiliu. Iš grynųjų pinigų pildavo kurą, remontuodavo automobilį. Už kurą mokėdavo jis pats, nepamena, ar teikdavo kuro kvitus įmonei. Nepamena, kiek uždirbdavo, uždarbis buvo skirtingas. Dalį uždirbtų pinigų pasilikdavo sau, dalį atiduodavo įmonei. Dalį uždirbtų pinigų kaip mokestį veždavo į įmonės ofisą. Negali nurodyti, kokią tikslią pinigų sumą veždavo kaip mokestį. Tačiau pinigus įmonei mokėdavo ne savo nuožiūra. Mokestį įmonei mokėdavo vieną kartą per mėnesį, bet tai tikrai nebuvo 500 Lt. Mokestis įmonei priklausydavo nuo išdirbtų dienų, gaunamų užsakymų. Mokestį įmonei mokėjo bendrai už visus užsakymus. Kartais uždirbtų sau pinigų vos kurui užtekdavo. Jam atrodo, kad vadovas nereikalaudavo atsiskaityti, kiek jis uždirbdavo iš klientų. Jokių sankcijų, jei įmonei nebuvo sumokamas mokestis, nebuvo. Nepamena, ar buvo pildomi kelionių lapai. Berods, taksometro parodymai buvo įtraukiami į kelionės lapus. Klientai buvo vežami ir pagal sutartis, tada pildydavo kelionės kvitus. Nepamena, ar pagal kelionės kvitus gaudavo grynuosius pinigus. Jam atrodo, kad kelionės kvitus išrašydavo klientams ir pinigų negaudavo, o jam likdavo tik kvitas. Visus pinigus ir kelionės kvitus įmonėje paduodavo buhalterei ir kažką pasirašydavo. Apskritai kažką įmonės buhalterijoje pasirašinėdavo, bet nepamena, ką. D. G. pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino bei parodė, kad tyrėja savo nuožiūra įrašė, kokią suma jam reikėjo mokėti įmonei, nes įmonei tikrai mokėjo mažiau. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas du kartus. Pirmą kartą jį apklausė moteris, kuri jį aprėkė. Antrą kartą apklausinėjo vyras, kuris pateikė jau atspausdintą protokolą, reikėjo jį tik pasirašyti. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo užduodami klausimai, neatsimena, ar jo atsakymai buvo spausdinami.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. G. parodė, kad pagal Sodra duomenis UAB „A.“ dirbo nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. Šioje įmonėje įsidarbino sužinojęs informaciją iš pažįstamo, kad įmonėje yra darbo. Jis nuvyko į įmonės ofisą, esantį (duomenys neskelbtini), nuėjo pas direktorių A. B., su juo aptarė darbo sąlygas. A. B. pasakė, kad įmonei reikės mokėti mokestį už duodamus užsakymus. Mokestis buvo apie 500 Lt į mėnesį dirbant nuosavu automobiliu. A. B. nurodė, kad mokestį reikės nešti jam tiesiogiai. Kadangi jam darbo sąlygos tiko, jis nuėjo į buhalteriją, esančią (duomenys neskelbtini), užpildė darbo sutartį. Buvo įdarbintas 1/8 etato, reikėjo dirbti vieną valandą per dieną. Jo šaukinys buvo 5, dirbo nuosavu automobiliu. Visada mokestį su kvitais kartą per mėnesį paduodavo tiesiogiai A. B. ofise arba susitikęs su juo asmeniškai mieste. Perduodant mokestį A. B. ant popieriaus užsirašydavo duomenis, t. y., šaukinio numerį, mokesčio sumą. Atiduodamas pinigus A. B., jokių tai patvirtinančių dokumentų negaudavo. Mėnesio pradžioje visada reikėdavo atvykti į buhalteriją pasirašyti dokumentus, kuriuos pateikdavo buhalterė. Jis niekada jokio atlyginimo nėra gavęs, už jį tik pasirašinėjo buhalterijoje. Likusius pinigus, kurie likdavo atskaičiavus mokestį, pasilikdavo sau kaip atlyginimą. Pats mokėjo už kurą, automobilio remontą. Jis kelionių lapų nepildė. Mokestį A. B. sudarė grynieji pinigai ir kvitai, kurie buvo išrašomi klientų, kurie buvo sudarę sutartis su UAB „A.“. Klientui buvo išduodamas kelionės kvitas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią jis pravažiavo. Kadangi kvitai buvo išrašomi dviem egzemplioriais, kitą kvitą atiduodavo kartu su mokesčiu. Nuo šio mokesčio kvite nurodyta suma 90 procentų buvo užskaitoma kaip mokesčio dydis, o 10 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 10 procentų nuo kvitų sumos kaip mokestis užskaitomas nebuvo ir jis turėdavo sumokėti papildomai kaip mokestį ar pridėti 10 procentų sumos, nurodytos kvituose. Mokesčio dydis priklausydavo nuo to, ar vairuotojas dirba su savo automobiliu ar įmonės. (t. 2, b. l. 54-55)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. K. parodė, kad dirbo UAB „A.“, tačiau nepamena, kada. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Nepamena, su kuo kalbėjo dėl įdarbinimo, darbo sutartis buvo pasirašyta. Buvo įdarbintas pusei etato, savo darbo grafiko nepamena, dirbdavo po 4 valandas. Iš pradžių dirbo su įmonės automobiliu, vėliau su savo. Įmonės taksi automobiliu naudodavosi tik jis vienas. Nepamena, ar buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis. Daugiausiai jis vežiodavo klientus pagal sutartį, klientams išrašydavo kvitukus, kuriuos nunešdavo į įmonės buhalteriją. Kvitai buvo nešami vieną kartą į mėnesį. Negali nurodyti konkretaus asmens, kuriam atiduodavo kvitukus. Įmonei buvo mokama „arenda“, t. y., mokestis už automobilį, kuris priklausydavo nuo išdirbtų dienų skaičiaus, užsakymų. Nežino, kas nustatė „arendos“ dydį. Kiekvieną mėnesį „arendos“ dydis buvo skirtingas. Gali būti, kad turėdavo mokėti po 350 Lt. Kai įmonei atnešdavo „arendą“, pasirašydavo dokumentą, kurio pavadinimo nurodyti negali, dokumente nurodyta pinigų suma su realiai atnešta sutapdavo. Atlyginimą įmonėje gaudavo kiekvieną mėnesį, už tai pasirašinėdavo. Kurą pildavosi pats iš savo lėšų, įmonės automobilį taisė pati įmonė. Kai dirbo su savo automobiliu, jį taisė savo lėšomis. Nepamena, ar jam įmonė grąžindavo pinigus už kurą. Čekius už kurą įmonei pristatydavo tada, kai to pareikalaudavo. Teko pildyti kelionės lapus, kur nurodydavo, kada buvo išvažiuota, kilometražas. Kiekvieną dieną kelionių lapų į įmonę neveždavo, dieninius kelionių lapus išmesdavo. Gali būti, kad mėnesio gale reikėjo kažką skaičiuoti. Taksi automobilyje buvo veikiantis taksometras, kurį įjungdavo klientui įsėdus. Nepamena, kas tikrindavo taksometrų parodymus. Taksometro skaitliukai plombą turėjo, nežino, ar skaitliukų parodymus buvo galima pakeisti. Pagarsinus J. K. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad nežino, kas yra teisingai užfiksuota jo parodymuose. Ką davė ikiteisminio tyrimo tyrėja, tą ir pasirašė, ne visą savo apklausos protokolą skaitė. Tyrėja jo tik klausė taip ar ne.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. K. parodė, kad UAB „A.“ buvo įdarbintas taksi vairuotoju pusei etato. Darbo sutartį pasirašinėjo (duomenys neskelbtini), bet nepamena, su kuo. Pradėjus dirbti taksi vairuotoju S. K. jam nustatė „arendos“ dydį ne mažiau kaip 350 Lt per savaitę, kadangi jis dirbo su įmonės automobiliu. Kiek pamena, jo šaukinys buvo 8. Savo „arendą“ dažniausiai atveždavo pirmadieniais į ofisą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuos rinkdavo A. B.. Koks buvo A. B. vaidmuo UAB „A.“, jis nežino. Priduodant „arendą“ jokių tai patvirtinančių dokumentų negaudavo. Taksi vairuotoju dirbo laisvu grafiku, vidutiniškai 8-10 valandų. Jis kiekvieną dieną pildydavo kelionių lapus, kuriuos po darbo išmesdavo. Kartą per mėnesį pildė didelį kelionių lapą, kurį jam duodavo buhalterijoje. Buhalterijoje kartu su lapu duodavo duomenis, kuriuos jis turėjo užpildyti minėtame lape. Užpildytą lapą priduodavo į buhalteriją. Būdavo, kad klientus vežiodavo pagal sutartis, kurias pasirašinėjo taksi įmonė su įmonėmis dėl jų kliento vežiojimo. Tuomet klientui būdavo išduodamas transporto talonas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią klientas pravažiavo. Kadangi talonai buvo išrašomi dviem egzemplioriais, vieną egzempliorių atiduodavo kartu su „arenda“ ir nuo šios „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 90 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis, o 10 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 10 procentų nuo kvitų sumos kaip „arenda“ užskaitoma nebuvo ir taksi vairuotojas turėdavo sumokėti papildomai kaip „arendos“ mokestį. Dirbdamas taksi vairuotoju jokio atlyginimo negaudavo, už jį pasirašinėdavo tik buhalterijoje. Kartais imdavo neapmokamas atostogas ir tada „arendos“ suma buvo minusuojama priklausomai nuo nedirbtų dienų kiekio. Kiek žino, vairuotojams, nesumokėjusiems „arendos“, neleisdavo dirbti, t. y., jie negaudavo iškvietimų. (t. 2, b. l. 69-71)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. B. parodė, kad gal 2002 metais – 2003 metais įsidarbino UAB „A.“ taksi vairuotoju, įmonėje dirbo 8-9 metus. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Į darbą priėmė direktorius A. B., su juo kalbėjo dėl darbo sąlygų. Buvo įdarbintas pusę etato. Dirbo savo nuosavu automobiliu. Jo šaukinys buvo 95. Buvo sutarta, kad bus mokamas minimalus atlyginimas. Jis dirbdavo penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais po 4 valandas. Atlyginimą kas mėnesį gaudavo grynais pinigais buhalterijoje. Jo atlyginimas buvo 300 Lt. Už gaunamą atlyginimą pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje. Suma, kurią gaudavo, sutapdavo su suma, už kurią pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje. Kiekvieną mėnesį į įmonę įnešdavo 250-280 Lt. Už kurą čekius pristatydavo buhalterijai. Už didelius automobilio remontus mokėdavo vadovas, jei remontai nebuvo dideli, pats mokėdavo. Būdavo, kad klientus veždavo pagal sutartį, tuomet gaudavo čekius, kuriuos pristatydavo į buhalteriją. Pildė kelionių lapus kiekvieną dieną, juos atiduodavo buhalterijai mėnesio gale. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, I. B. parodė, kad jo parodymai yra neteisingi, nes jam buvo daromas spaudimas, tyrėja ant jo šaukė, jam buvo grasinama, kad uždarys porai parų, buvo laikomas porą valandų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo uždavinėjami klausimai. Apie atlyginimą su tyrėja nešnekėjo. Nespėjo perskaityti viso savo apklausos protokolo, ką pasirašė jo gale, neatsimena. Nežino, kas yra „arenda“, kas ją mokėjo. Nežino, kaip kiti įmonės darbuotojai gaudavo atlyginimą. Jam įmonėje nebuvo taikoma nuobaudų.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. B. parodė, kad Sodra duomenimis taksi vairuotoju dirbo UAB „A.“ nuo 2004 m. sausio 19 d. iki 2012 m. birželio 1 d. Įmonei vadovavo A. B.. Būtent su juo ir aptarinėjo darbo sąlygas. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Buvo įdarbintas, berods, pusei etato. A. B. jam nustatė 500 Lt „arendos“ mokėjimo dydį per mėnesį, kadangi dirbo nuosavu automobiliu. „Arendos“ dydis faktiškai nesikeitė nuo jo pradėjimo dirbti iki 2012 metų pradžios. Jo šaukinys lyg tai buvo 95. Jis nustatytą „arendos“ dydį mokėdavo kartą per mėnesį pirmosiomis mėnesio dienomis už praeitą mėnesį. „Arendą“ rinkdavo A. B. savo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), jam nesant kartais pinigus palikdavo dispečerinėje. Atvežus pinigus apie tai jokio patvirtinančio dokumento negaudavo. Jis taksi vairuotoju dirbo laisvu grafiku ir dirbo tik savaitgaliais vidutiniškai po 4 valandas per parą dažniausiai naktinėje pamainoje. Jis pildė kasdienius kelionių lapus, kurių į buhalteriją priduoti nereikėjo. Kartą per mėnesį buhalterijoje pasirašinėdavo didelius kelionių lapus, kuriuose duomenis užpildydavo patys buhalteriai. Lapai likdavo buhalteriams. Taip pat klientus kartais vežiodavo pagal sutartis, kurias pasirašinėjo taksi įmonė su įmonėmis dėl jų klientų vežiojimo. Tuomet klientui būdavo išduodamas transporto kvitas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią klientas pravažiavo. Kadangi kvitai buvo išrašomi dviem egzemplioriais, vieną jo egzempliorių priduodavo kartu su „arenda“ ir nuo šios „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 90 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis, o 10 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 10 procentų nuo kvitų sumos kaip „arenda“ užskaitoma nebuvo ir taksi vairuotojas turėdavo sumokėti papildomai kaip „arendos“ mokestį. Jis dirbdamas įmonėje niekada jokio atlyginimo nėra gavęs, už jį tik pasirašinėjo buhalterijoje. Uždirbtus pinigus be „arendos“ jis pasilikdavo sau kaip atlyginimą. Jis dažnai imdavo neapmokamas atostogas ir už tą laikotarpį „arendos“ mokėti nereikėjo, ji buvo minusuojama. Yra girdėjęs, kad vairuotojai, kurie laiku nesumokėdavo „arendos“, negaudavo iškvietimų iki tol, kol atsiskaitydavo su vadovais. (t. 2, b. l. 72-74)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. L. parodė, kad prieš 3-4 metus dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju. Įmonė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Buvo pasirašyta darbo sutartis, jis buvo įdarbintas pusei etato. Dirbo nuosavu automobiliu, kurį remontuodavo iš savo pinigų, kartais ir įmonė automobilį suremontuodavo. Automobilyje buvo skaitliukai. Jo šaukinys buvo 20 ar 8. Iš klientų gaunamų pinigų pildavosi kurą, kuro čekius pristatydavo į buhalteriją. Kai atnešdavo į įmonę sutartinių klientų kvitus, pasirašydavo ir gaudavo atlyginimą. Jo atlyginimas buvo 360 Lt. Į įmonę atnešdavo ir grynuosius pinigus. Kasos pajamų orderyje žiūrėdavo, ar nurodyta suma sutampa su suma, kurią atnešdavo įmonei. Pildė ir kelionių lapus, kuriuos taip pat pristatydavo įmonei. Jis turėjo pildyti kelionių mėnesinį lapą, bet jį pildydavo buhalterė. Daugiausiai jis vežiodavo sutartinius klientus.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Č. B. parodė, kad keturis metus dirbo UAB „A.“, į darbą jį priėmė A. B., pasirašė darbo sutartį. Buvo įdarbintas pusei etato. Jam turėjo mokėti minimalią algą. Išdirbęs vienus metus, tapo UAB „A.“ akcininku, bet ir toliau teko dirbti taksi vairuotoju pagal poreikį, nors buvo jau įformintas kaip finansininkas. Nepamena, kiek įmonės akcijų nusipirko, kokia buvo vienos akcijos įsigijimo vertė. Dirbdamas finansininku gaudavo 250-300 Lt atlyginimą. Jis buvo įdarbintas finansininku, nes įmonė negalėjo samdyti tokio darbuotojo. Buvo moteris, kuri konsultuodavo, o jis tik dėdavo parašus. Iš pradžių dirbdamas taksistu apie pusę metų dirbo su įmonės automobiliu, vėliau nuosavu. Dirbant taksi vairuotoju, niekas atlyginimo nemokėjo, būdavo, kad surinkdavo mažesnę sumą nei numatytas atlyginimas, surinktus pinigus priduodavo įmonei, o juos jam grąžindavo kaip atlyginimą. Įmonėje taksistai dirbo ir su savo automobiliais, ir su įmonės. Įmonėje turėjo būti pasirašytos automobilių nuomos sutartys. Iki 2005 metų gautus pinigus vairuotojas turėjo atvežti į dispečerinę ir perduoti vadovams, dispečerė užrašydavo, koks asmuo atnešė pinigus. Vadovas už atneštus pinigus greičiausiai duodavo pasirašyti važtaraštyje. Įvairias sumas vairuotojai turėjo atnešti į mėnesį. Fiziškai pinigų vairuotojas nerodydavo, pasirašydavo, jog pridavė pinigus ir gavo atlyginimą. Po 2005 metų keitėsi tik vieta, kur vairuotojai turėjo atnešti pinigus, bet tvarka nesikeitė. 2003 metais teko matyti, kaip dispečerė perduoda pinigus vadovui. Vairuotojams buvo mokami atlyginimai. Jei vairuotojas gautus pinigus išleisdavo, tai jis tiesiog turėdavo pasirašyti, kad gavo atlyginimą. Vieni vairuotojai nešdavo kuro čekius, kiti ne. Jei vairuotojas dirbdavo su savo automobiliu, tai iš savo lėšų jį ir remontuodavo, kurą pildavosi iš klientų gaunamų pinigų. Vairuotojai turėjo pildyti kelionių lapus, bet ne visi juos pateikdavo įmonei. Įmonėje buhalterės nebuvo. Bandant ištaisyti blogą įmonės finansinę padėtį buvo bandoma jungtis su daugiau įmonių viename ofise. A. B. irgi dirbo taksi vairuotoju.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. J. parodė, kad 2009 metais – 2010 metais pradėjo dirbti vairuotoju UAB „A.“, dirbo iki pusės metų. Įmonės buveinė buvo Žaliųjų Ežerų g. Dėl darbo kalbėjo su vadovu A. B.. Dirbo pusę etato savo automobiliu. Užsakymus gaudavo per radijo ryšį. Grynuosius pinigus ir čekius priduodavo į buhalteriją, pasirašydavo žurnaluose. Kartais grynuosius pinigus pasilikdavo kaip avansą už darbo užmokestį. Tuomet buhalterei nurodydavo, kokią sumą sau pasilieka, buhalterė tai pažymėdavo. Grynaisiais į mėnesį surinkdavo 350-400 Lt, kiek pinigų surinkdavo čekiais, negali pasakyti. Pasirašinėdavo, kad gaudavo atlyginimą atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje kartą į mėnesį. Gaunama atlyginimo suma sutapdavo su ta suma, kuri buvo nurodoma pasirašomame dokumente. Į mėnesį gaudavo 400 Lt atlyginimą. Pildė kelionių lapus, kuriuos kas mėnesį priduodavo buhalterijai. Pats kelionių lapus pildė, jie buvo dieniniai ir mėnesiniai. Pildė ir taksi kelionių kvitus, kuriuos atiduodavo buhalterei, ir pasirašydavo žurnale. Joks mokestis įmonėje nebuvo nustatytas, žodis „arenda“ yra girdėtas. Jam jokios sankcijos nebuvo taikomos įmonėje. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, A. J. parodė, kad dirbo keliose įmonėse ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu galėjo susimaišyti. Iš pradžių jis buvo apklaustas, o paskui buvo surašytas apklausos protokolas. Tyrėjas apklausos protokole surašė ką norėjo, o jis pasirašė.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. parodė, kad UAB „A.“ pagal Sodra duomenis dirbo nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. kovo 16 d. Jis įmonėje įsidarbino, nes joje buvo mažesnė „arenda“, be to, iš kolegų taksi vairuotojų sužinojo, kad įmonėje yra daugiau užsakymų. Jis nuvyko į įmonės ofisą, esantį Antakalnio g., tikslaus adreso nepamena. Nuėjo pas direktorių A., gali būti, kad jo pavardė yra B., su juo aptarė darbo sąlygas. A. B. nurodė, kad reikės mokėti „arendą“, t. y., mokestį už gaunamus užsakymus. Dirbant nuosavu automobiliu „arenda“ per savaitę buvo 200 Lt, per mėnesį – 800 Lt. Nurodė, kad „arendą“ reikės nešti jam tiesiogiai. Kadangi A. J. sąlygos tiko, jis nuėjo į buhalteriją, esančią (duomenys neskelbtini), užpildė darbo sutartį. Kokiam etatui buvo įdarbintas, nepamena, bet žino, kad reikėjo dirbti ne pilną darbo dieną. Visada pinigus su kvitais, t. y., „arendos“ apie 200 Lt per savaitę paduodavo A. B. ofise, esančiame Antakalnio g., Vilniuje. Perduodant „arendą“ A. B. sau užsirašydavo duomenis: šaukinio numerį, „arendos“ sumą. Priduodant pinigus A. B., jokių tai patvirtinančių dokumentų negaudavo. Mėnesio pradžioje visada reikėdavo atvykti į buhalteriją pasirašyti dokumentuose, kuriuos duodavo buhalterės. Jis niekada jokio atlyginimo negaudavo, už jį tik pasirašinėjo buhalterijoje. Likę pinigai, atskaičiavus „arendos“ mokestį, kuriuos uždirbdavo iš taksi paslaugų, likdavo jam kaip atlyginimas. Jis pats už savo pinigus pylėsi kurą, remontuodavo automobilį. Kiekvieną darbo dieną pildydavo kelionių lapus, kuriuos mėnesio gale priduodavo į buhalteriją. „Arendą“ sudarė grynieji pinigai ir kvitai, kurie buvo išrašomi klientų, kurie buvo sudarę sutartis su UAB „A.“. Klientui buvo išduodamas kelionės kvitas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią jis pravažiavo. Kadangi kvitai buvo išrašomi dviem egzemplioriais, vieną jo egzempliorių atiduodavo kartu su „arenda“. Nuo šios „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 100 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis. „Arendos“ dydis priklausydavo nuo to, ar vairuotojas dirbo su savo automobiliu ar įmonės. Jei taksi vairuotojas dirbdavo su įmonės automobiliu, tai „arendą“ reikėdavo mokėti kartą per savaitę, jei su nuosavu automobiliu, tai „arendą“ reikėdavo mokėti kartą per mėnesį ir ji būdavo mažesnė nei dirbant su įmonės automobiliu. (t. 2, b. l. 62)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. S. parodė, kad nuo 2004 metų ar 2005 metų iki 2012 metų dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju. Dirbo į savaitę 1-2 dienas po porą valandų savo nuosavu automobiliu. Automobilyje buvo taksometras, plafonas, lipdukai, reikėjo išsiimti taksisto pažymėjimą, leidimą. Skaitliukai buvo tikrinami įmonėje kas mėnesį, kartais kas du mėnesius, didelio skirtumo tarp skaitliuko parodymų ir gautų grynųjų pinigų iš klientų nebūdavo. Pagrinde įmonė veždavo klientus pagal sudarytas sutartis, tuomet klientai atsiskaitydavo čekiais, o paskui jau įmonė atsiskaitydavo su UAB „A.“. Čekius, gautus iš klientų, priduodavo buhalterijai kas antrą, trečia dieną. Gaudavo iš klientų ir grynųjų pinigų, iš kurių pildavosi kurą, remontuodavo automobilį. Kiek likdavo grynųjų pinigų nuo klientų, tiek atiduodavo buhalterijai. Atiduodant čekius ir grynuosius pinigus buhalterei ji užrašydavo kažką ant lapo, nesidomėjo. Lapas buvo padalintas į skiltis, kur buhalterė užrašydavo, kas pinigus atnešė, sumą čekiais arba grynais pinigais. Priduota suma visada sutapdavo su suma, kuri buvo užrašyta ant lapo. Jokio parašo priduodant čekius ir grynuosius pinigus dėti nereikėjo. Į mėnesį į įmonę įnešdavo apie 150-200 Lt. Jo mėnesinis atlyginimas buvo 100 Lt, kurį mokėdavo jam buhalterijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kiekvieno mėnesio pradžioje. Į buhalteriją taip pat nešė čekius ir už kurą, ir už automobilio remontą. Pildė kelionių lapus kaskart išvažiuojant. Kelionės lape nurodydavo datą, laiką, kilometražą, kiek užsakymų buvo padaryta. Visa tai priduodavo buhalterei. Reikėdavo patiems pildyti ir mėnesinį kelionės lapą, kuriam duomenis imdavo iš mažų kelionės lapų. Čekius pildydavo patys, viena dalis likdavo klientui, kita jam. Pajamos čekiais sudarydavo 70-80 procentų. Taksi kelionės kvitą pildydavo, jei paprašydavo klientas. Buhalterės įmonėje keitėsi. Įmonės vadovas irgi dirbo taksistu. Apie „arendą“, planą, mokestį jokios kalbos nebuvo įmonėje, jis negirdėjo apie planinius įnešimus į įmonę.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. G. parodė, kad apie metus laiko dirbo UAB „A.“ taksi vairuotoju. Įmonės vadovas buvo A. B.. Buvo pasirašyta darbo sutartis, dirbdavo po dvi valandas per dieną. Darbo grafikas buvo laisvas, galėjo dirbti ne kiekvieną dieną. Dirbo nuosavu automobiliu, šaukinys, berods, buvo 85. Atlyginimas buvo mokamas kartą per mėnesį apie 10 dieną buhalterijoje. Atlyginimas buvo gal 200 Lt. Atlyginimą gaudavo pagal išdirbtas valandas. Už gaunamą atlyginimą pasirašydavo kasos pajamų orderyje. Kartą į mėnesį jo pradžioje buhalterijai nešdavo dokumentus, tai daugiausiai buvo čekiai. Iš gautų grynųjų pinigų pildavosi kurą, automobilį remontuodavo iš savo pinigų. Įmonėje buvo ne viena buhalterė. Buhalterė duodavo pasirašyti lapą, kuriame buvo nurodyta jo vardas, pavardė, paskaičiuotos jo išdirbtos valandos, ką atnešdavo, atlyginimas. Buvo kasos pajamų orderiai. Ar jam būdavo išduodamas orderis, negali atsakyti, nes seniai buvo viskas. Kaip buvo apskaitomi kuro čekiai, negali pasakyti. Kelionės lapus pildydavo kiekvieną dieną, po to pildydavo didelį kelionės lapą, kurį priduodavo kas mėnesį įmonei. „Arenda“, planas, mokestis įmonėje jam nėra girdėti. Negali pasakyti, kiek atnešdavo kas mėnesį čekių ar grynųjų pinigų į įmonę. Nematė, kad A. B. dirbtų taksi vairuotoju.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. Ž. parodė, kad liudytojui prieš apklausą duodama laisvai papasakoti apie jam žinomas aplinkybes, o vėliau užduodami konkretūs ir trumpi klausimai. Klausimynas šiuo atveju buvo paruoštas. Visi apklausinėjami taksistai buvo geranoriškai nusiteikę, jiems joks spaudimas nebuvo daromas, kiekvienas skaitė savo parodymus tiek laiko, kiek norėjo, ir pasirašė už juos. Problemų bendraujant su taksistais lietuvių kalba nebuvo, visi nurodė, kad moka lietuvių kalbą. Visi taksistai prieš duodami parodymus buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų ar neteisingų parodymų davimą. Apklausos protokolai buvo surašyti taksistų žodžiais, jokių sumų tyrėjai apklausos metu patys neįrašinėjo. Nei vienas taksistas nenurodė, kad nesupranta klausimo. Visi taksistai žinojo „arendos“ sąvoką. Kai ji apklausinėdavo taksistus, kabinete kartais būdavo kolegė. Jokių skundų dėl apklausų nebuvo gauta.

Teisiamojo posėdžio metu posėdžio metu J. B. parodė, kad A. B. yra jos vyras. UAB „A.“ dirbo 2000-2001 metais, 2004-2008 metais dirbo operatore, taksi dispečere. Jai paskambindavo klientas, kad reikia taksi, tuomet ji pranešdavo vairuotojui. Dauguma klientų buvo pagal sutartis. Minėti klientai atsiskaitinėdavo kvitukais. Kai būdavo sutartinis klientas, visada apie tai pranešdavo vairuotojui. Užsakymus iš pradžių rašydavo į sąsiuvinį, paskui į kompiuterį, nežino, ar kas skaičiuodavo užsakymus. Su vairuotojais bendraudavo tik per raciją. Dispečeriams pinigų niekas neduodavo. Atlyginimą gaudavo kartą per mėnesį, kurį mokėdavo A. B.. Jos atlyginimas buvo fiksuotas, valandinis, gaudavo po 640-650 Lt. Darbas buvo pamaininis. Gaudama atlyginimą pasirašydavo orderyje. Atlyginimas jai būdavo atnešamas į darbo vietą. Kitoms dispečerėms taip pat mokėdavo A. B.. Kaip buvo atsiskaitinėjama su vairuotojais, negali pasakyti. Kai jos bute buvo atliekama krata, ji buvo darbe. Grįžusi namo pasigedo prieš kelias dienas gauto atlyginimo – 640 Lt ir mamos paliktų pinigų – 1800 Lt. Iš UAB „A.“ išėjo, nes didesnėje įmonėje buvo lengviau susikeisti pamainomis ir dirbti dienos metu, kadangi jos mama tuo metu sirgo vėžiu. UAB „A.“ buvo ne viena buhalterė.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. P. parodė, kad pagal Sodra duomenis UAB „A.“ dirbo taksi vairuotoju nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2008 m. vasario 11 d. Kiek žino, įmonei vadovavo A. B.. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Buveinėje dirbo A. B.. Darbo sąlygas aptarė su A. B., su kuo pasirašinėjo darbo sutartį, nepamena. Įmonėje buvo, berods, įdarbintas pusei etato. A. B. jam buvo nustatęs 300 Lt „arendos“ mokesčio dydį per savaitę. Ši suma buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad dirbo su įmonės automobiliu. Jo šaukinys buvo 33. Nustatytą „arendos“ mokesčio dydį mokėdavo kiekvienos savaitės pradžioje, dažniausiai pirmadieniais. „Arendos“ mokestį dažniausiai rinkdavo A. B. kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini). Nesant A. B. pinigus rinkdavo S. K. arba pinigus palikdavo kam nors iš buhalterijos darbuotojų, kurie ant mažo lapelio užrašydavo jo duomenis: šaukinį, sumą, kurią jis pateikia. Minėtas lapelis buvo pridedamas prie jo priduodamų pinigų. Priduodamas „arendą“ jokio dokumento, kad pinigus pridavė, negaudavo. Taksi vairuotoju dirbo laisvu grafiku, į parą dirbdavo apie keturias valandas. Kadangi sugedo taksi automobilis, jis išėjo dirbti į kitas taksi įmones. Vėliau vėl grįžo dirbti į UAB „A.“, t. y., pagal Sodra duomenis čia vėl dirbo nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. Visus darbo reikalus aptarinėjo su A. B. ir S. K.. Kaip suprato, A. B. buvo įmonės vadovas. Darbo sąlygos vėl buvo tokios pačios. Buvo įdarbintas pusei etato, dirbo 4 valandas per parą, kas mėnesį mokėjo „arendą“ apie 700 Lt, kadangi dirbo nuosavu automobiliu. Pinigus dažniausiai rinkdavo A. B.. Dirbdamas taksi vairuotoju darbo dienomis pildė kasdienius kelionių lapus, kurių į buhalteriją priduoti nereikėjo. Kartą per mėnesį ofise pildydavo didelius kelionių lapus pagal buhalterių pateiktus duomenis, šiuos lapus priduodavo į buhalteriją. Kartais klientus veždavo pagal sutartis, kurias pasirašinėjo taksi įmonė su kitomis įmonėmis dėl jų klientų vežiojimo. Tuomet klientui buvo išduodamas transporto kvitas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią klientas pravažiavo. Kvitai buvo išrašomi dviem egzemplioriais. Taigi vieną kvito egzempliorių jis atiduodavo kartu su „arenda“ ir nuo šios „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 90 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis, o 10 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 10 procentų nuo kvitų sumos kaip „arenda“ užskaitoma nebuvo ir taksi vairuotojas turėdavo sumokėti papildomai kaip „arendos“ mokestį. Jam žinoma, kad už „arendos“ neatvežimą laiku buvo taikomos nuobaudos, t. y., taksi vairuotojai negaudavo iškvietimų, kol neatsiskaitydavo su taksi įmonių direktoriais, o sumokėjus „arendą“ vairuotojai buvo grąžinami atgal į darbą, gaudavo iškvietimus. Jam irgi yra porą kartų taikyta ši nuobauda, bet jis paskambindavo A. B. ir su juo susitardavo. Turėtas skolas jis vėliau sumokėdavo. (t. 2, b. l. 37-38)

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. T. parodė, kad pagal Sodra duomenis taksi vairuotoju UAB „A.“ dirbo nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. Kiek jam žinoma, įmonei vadovavo A. B., o akcininkas buvo S. K.. Jis įmonėje dirbo taksi vairuotoju ne taip, kaip nurodyta Sodra, jis įmonėje dirbo nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. be jokio išėjimo iš įmonės. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Čia sėdėjo ir A. B.. Darbo sutartį pasirašinėjo su A. B.. Buvo įdarbintas nepilnam etatui. A. B. jam nustatė 40 Lt „arendos“ dydį per dieną. Kadangi vidutiniškai per mėnesį dirbo apie 15 dienų, tai per mėnesį A. B. vidutiniškai atveždavo 600 Lt „arendos“. Įmonėje dirbo nuosavu automobiliu, jo šaukinys buvo 55. Nustatytą „arendą“ mokėdavo kiekvienos savaitės pradžioje, dažniausiai pirmadieniais. Minėtus pinigus paimdavo A. B. kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini). Jokio dokumento, kad atidavė pinigus, jis negaudavo. Taksi vairuotoju dirbdavo laisvu grafiku, dažniausiai dirbdavo 12 valandų per parą naktinėje pamainoje. Jis faktiškai nepildė kasdienių kelionės lapų, kadangi jų į buhalteriją priduoti nereikėjo, bet kartą per mėnesį pasirašinėjo didelius kelionių lapus, kuriuos buhalterijoje jam jau paduodavo užpildytus. Minėtus lapus jam tik reikėdavo pasirašyti ir juos paimdavo buhalterija. Jam teko vežioti ir klientus pagal sutartis, kurios buvo sudaromos taksi įmonės su kitomis įmonėmis dėl jų klientų vežiojimo. Tuomet klientui buvo išduodamas transporto kvitas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią jis pravažiavo. Kadangi kvito egzemplioriai būdavo du, kitą egzempliorių jis atiduodavo kartu su „arenda“ ir nuo šios „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 80 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis, o 20 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 20 procentų nuo kvitų sumos kaip „arenda“ užskaitoma nebuvo ir taksi vairuotojas turėjo sumokėti papildomai kaip „arendos“ mokestį. Jis niekada jokio atlyginimo negaudavo, už jį tik pasirašinėjo buhalterijoje, nes uždirbtus pinigus be „arendos“ jis pasilikdavo sau kaip atlyginimą. Jis žino, kad už laiku neatvežtą „arendą“ buvo taikomos nuobaudos – taksi vairuotojai negaudavo iškvietimų, kol neatsiskaitydavo su direktoriumi. Sumokėjus „arendos“ skolas vairuotojai būdavo grąžinami į darbą, gaudavo iškvietimus. (t. 2, b. l. 41-42)

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. K. parodė, kad pagal Sodra duomenis dirbo UAB „A.“ nuo 2011 m. birželio 14 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. Įmonei vadovavo A. B.. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini), ten dirbo ir A. B.. Jis įmonėje buvo įdarbintas nepilnam etatui, berods, pusei etato. Jam pradėjus dirbti taksi vairuotoju A. B. jam nustatė „arendos“ dydį – apie 700 Lt per mėnesį. Tokia suma buvo nustatyta, kadangi jis dirbo nuosavu automobiliu. „Arendos“ dydis faktiškai niekada nesikeitė ir ją mokėjo A. B. nuo pradėjimo dirbti iki 2012 metų pradžios. Kiek pamena, jo šaukinys buvo 10. Nustatytą „arendos“ dydį mokėdavo kartą per mėnesį pirmosiomis mėnesio dienomis už praėjusį mėnesį. Minėtus pinigus dažniausiai rinkdavo A. B. savo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini). Atvežus pinigus, niekada apie tai jokio patvirtinančio dokumento negaudavo. Taksi vairuotoju dirbo laisvu grafiku ir vidutiniškai dirbdavo 8 valandas per parą dažniausiai naktinėje pamainoje. Jis pildė kasdienius kelionių lapus, kurių į buhalteriją priduoti nereikėjo. Kartą per mėnesį buhalterijoje pasirašinėjo didelius kelionių lapus, kuriuose duomenis užpildydavo buhalteriai. Minėtus lapus buhalteriai ir pasiimdavo. Taip pat jis klientus vežiodavo pagal sutartis, kurias pasirašinėdavo taksi įmonė su įmonėmis dėl jų kliento vežiojimo. Tuomet klientui būdavo išduodamas transporto kvitas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią klientas pravažiavo. Kadangi kvitai buvo išrašomi dviem egzemplioriais, vieną jo egzempliorių priduodavo kartu su „arenda“. Nuo šio „arendos“ mokesčio talone nurodyta suma 90 procentų buvo užskaitoma kaip „arendos“ dydis, o 10 procentų buvo išskaičiuojama iš jo, t. y., 10 procentų nuo kvitų sumos kaip „arenda“ užskaitoma nebuvo ir taksi vairuotojas turėdavo sumokėti papildomai kaip „arendos“ mokestį. Jis niekada jokio atlyginimo negaudavo, už jį tik pasirašinėjo buhalterijoje, nes uždirbtus pinigus be „arendos“ pasilikdavo sau kaip atlyginimą. Jam žinoma, kad už „arendos“ skolas įmonėje buvo taikomos nuobaudos, t. y., taksi vairuotojai negaudavo iškvietimų, kol su vadovais neatsiskaitydavo. Jį irgi porą kartų buvo negavo iškvietimų už skolas. (t. 2, b. l. 66-68)

Iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. (12.13-30-8)-46-39414 matyti, kad buvo nustatyta susijusių taksi įmonių, registruotų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tinklo, apjungiančio 16 taksi paslaugas teikiančių įmonių bei 2 dispečerinės veikla. Daugumoje minėtų taksi įmonių asmuo, turintis vadovaujančio kvalifikaciją taksi įmonių veikloje, yra A. N. arba J. I.. Verslą organizuoja O., S. 2011 m. vasario 10 d. duomenimis nustatyta, kad šioms taksi įmonėms buvo išduotos 739 iš 1566 Vilniaus mieste išduotų licencinių kortelių automobiliams vykdyti taksi paslaugas. 2011 m. spalio 14 d. šioms taksi įmonėms išduotų kortelių skaičius padidėjo iki 762. Nustatyta, kad 2010 m. dirbo 667 asmenys, 2011 m. kovo 31 d. darbuotojų skaičių išaugo iki 790. Vidutinis darbo užmokestis grupėje yra apie 250 Lt, darbuotojai dirba ne pilną darbo dieną, t. y., po kelias valandas per parą. Nustatyta, kad minėtos įmonės užima apie 47 % taksi paslaugų rinkos Vilniuje, akumuliuoja apie 50 % šiame versle gaunamų pajamų, tačiau deklaruoja labai nežymias sumas. Nustatyta, kad 6 taksi įmonės yra PVM mokėtojos, 2010 m. jų deklaruota mokėtina PVM suma sudarė 331952 Lt. Išanalizavus taksi paslaugas teikiančių įmonių pelno mokesčio deklaracijas nustatyta, kad beveik visos įmonės dirbo nuostolingai, deklaravo 184574 Lt nuostolį ir tik 3498 Lt mokėtiną pelno mokestį. Nustatyta, kad taksi įmonės veikia pagal tokį modelį: taksi paslaugas teikiančiam darbuotojui duodamas automobilis ir nustatomas savaitės planas (480 Lt). Tačiau faktiškai parodomas savaitės įnašas sudaro 100 Lt (pamainos įnašas – 20 Lt). Mėnesio pabaigoje pakeičiami darbo grafikai, sumažinant dirbtų valandų skaičių bei atgaline data suteikiant išeigines dienas. Taksi darbuotojams darbo užmokestis faktiškai neišmokamas, t. y., atlyginimas paskaičiuojamas, tačiau neišmokamas, darbuotojai tik pasirašo žiniaraščiuose. Pagal trečių šaltinių nepatvirtintus duomenis šio taksi tinklo vairuotojai, dirbantys su įmonių automobiliais, kas savaitę kiekvieną pirmadienį ofise pateikia neapskaitytus piniginius planus. Privatininkai pinigus pateikia 1-2 mėnesio dieną (gali būti ir išeiginė diena). Atlikus stebėjimą, nustatyta, kad 2011 m. gegužės 2 d. šių įmonių automobiliai masiškai važiavo (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), ir galimai pateikdavo neapskaitytus pinigus. Be to, surinkta duomenų, kad įsigyjant taksi veikloje naudojamus automobilius parodoma žymiai mažesnė jų įsigijimo kaina, kuri apmokama banko pavedimu, o skirtumas tarp realios ir oficialiai parodomos kainos sumokamas grynais neapskaitytais pinigais. Taip pat įmonėse neapskaitoma didžioji dalis sąnaudų, nerodomos automobilių kuro, remonto, atsarginių dalių įsigijimo išlaidos, padangos ir kitos detalės perkamos neišrašant sąskaitų faktūrų ir nemokant PVM. Taksi paslaugas teikiančiose įmonėse galimai vykdomas ir lėšų išgryninimas pagal tokią schemą: už realiai nesuteiktas paslaugas susitarus su tariamu pirkėju (įmone) pastarajam išrašoma PVM sąskaita faktūra, už kurią apmokama banko pavedimu, o vėliau pervesta pinigų suma (atskaičiavus PVM sumą) grąžinama tariamam pirkėjui grynais pinigais. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182, 220, 222, 300 straipsniuose. (t. 1, b. l. 51-52)

Iš 2000 m. vasario 9 d. UAB „A.“ steigimo akto matyti, kad A. B. nutarė įsteigti bendrovę UAB „A.“, adresu (duomenys neskelbtini), uždaru būdu, t. y., įsigyjant visas bendrovės akcijas. Nustatė, kad bendrovės kapitalą sudaro 10000 Lt, bendrovės įstatinis kapitalas padalintas į 100 paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė yra 100 Lt. A. B. paskiriamas administracijos vadovu. Steigimo aktas pasirašytas A. B., patvirtintas notarės D. Š. parašu ir antspaudu. (t. 1, b. l. 108)

Iš UAB „A.“ įstatų matyti, kad bendrovės buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini). Bendrovės įstatinį kapitalą sudaro 10000 Lt, įstatinis kapitalas padalintas į 100 paprastųjų vardinių akcijų. Vienos akcijos nominali vertė yra 100 Lt. Viena iš įmonės komercinių – ūkinių veiklų yra taksi veikla. Įstatai pasirašyti bendrovės direktoriaus A. B., patvirtinti notarės D. Š. parašu ir antspaudu. (t. 1, b. l. 95-103)

Iš UAB „A.“ įstatų pakeitimų matyti, kad bendrovės kapitalas padidintas iki 60000 Lt, įstatyminis kapitalas padalintas į 600 paprastų vardinių akcijų, vienos akcijos nominali vertė 100 Lt. Įstatų pakeitimai pasirašyti bendrovės direktoriaus, patvirtinti bendrovės antspaudu. (t. 1, b. l. 105-107)

Iš VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad UAB „A.“ Juridinių asmenų registre įregistruota nuo (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini). Įmonės įstatinis kapitalas yra 60000 Lt, padalintas į 600 vnt. akcijų, vienos vardinės paprastosios akcijos nominali vertė 100 Lt. Viena iš įmonės numatytų veiklos rūšių – taksi veikla. Įmonės direktoriumi nuo 2000 m. vasario 9 d. yra A. B.. Įmonė nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. yra įregistravusi licencijuojamą veiklą – keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais taksi, kurią vykdo nuo 2000 m. vasario 24 d. 2015 m. gruodžio 4 dienai paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti 2015 m. gegužės 21 d. (t. 4, b. l. 1-4)

Iš byloje esančios lentelės matyti, kad UAB „A.“ juridinių asmenų registre įregistruota (duomenys neskelbtini). Įmonė registruota adresu (duomenys neskelbtini). Įmonės vadovas yra A. B., vyr. finansininkė – B. D., asmuo 2011 m. balandžio 1 d. turintis vadovaujančio kvalifikaciją – A. N., taksi iškvietimo telefonai – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), deklaruota automobilių stovėjimo veikla adresu (duomenys neskelbtini). 2011 m. balandžio 1 d. įmonė turėjo 26 išduotas licencines korteles automobiliams vykdyti taksi paslaugas, 2011 m. spalio 14 d. – 28 išduotas licencines korteles automobiliams vykdyti taksi paslaugas. (t. 1, b. l. 53)

Iš byloje esančios lentelės matyti, kad UAB „A.“ 2009 m. turėjo 97830 Lt pajamų, tačiau nuostoliai buvo didesni nei pajamos ir dėl to nemokėjo pelno mokesčio. (t. 1, b. l. 57)

Iš byloje esančios lentelės matyti, kad UAB „A.“ 2011 m. vasario 10 d. turėjo 26 išduotas licencines korteles automobiliams vykdyti taksi paslaugas, 2009 m. iš viso buvo išmokėtas 120404,84 Lt atlyginimas, vidutinis dirbančiųjų skaičius 2009 m. buvo 34 darbuotojai, 2009 m. vidutinis darbo atlyginimas buvo 295,11 Lt. 2010 m. iš viso buvo išmokėtas 111178,54 Lt atlyginimas, vidutinis dirbančiųjų skaičius 2010 m. buvo 31 darbuotojas, 2010 m. vidutinis darbo atlyginimas buvo 298,87 Lt. 2011 m. kovo 31 d. įmonėje dirbo 34 darbuotojai, 2009 m. PVM deklaracijų nebuvo pateikta. (t. 1, b. l. 55)

Iš 2011 m. spalio 14 d. VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro pelno (nuotolių) ataskaitų matyti, kad 2005 m. UAB „A.“ pelnas buvo 1899 Lt, 2006 m. UAB „A.“ turėjo 5490 Lt nuostolį, 2007 m. – 15517 Lt nuostolį, 2008 m. – 9811 Lt nuostolį, 2009 m. – 16305 nuostolį, 2010 m. – 3189 Lt nuostolį, 2011 m. – 59911 Lt nuostolį. (t. 7, b. l. 34, 36, 38, 40, 42, 44, 46)

Iš byloje esančios lentelės matyti, kad A. B. nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. turėjo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Snoras“, nuo 2006 m. balandžio 28 d. AB banke „Snoras“ turėjo mokėjimų kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. spalio 6 d. AB „Swedbank“ turėjo paskolinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2003 m. vasario 12 d. AB „Swedbank“ turėjo atsikaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. rugsėjo 19 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. AB ‚Swedbank“ turėjo paskolinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. spalio 6 d. AB „Swedbank“ turėjo paskolinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 145-148)

Iš kratos protokolo matyti, kad buvo padaryta krata automobilyje VW Sharan, v. n. (duomenys neskelbtini), stovinčiame (duomenys neskelbtini). Kratos metu buvo paimta sąskaitos faktūros: 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 00791, 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 00786, 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 00789, 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 00788, 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 00785.; kasos išlaidų orderiai: 2010 m. lapkričio 30 d. Nr. 204, 2010 m. lapkričio 1 d. Nr. 184, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 167, 2011 m. vasario 28 d. Nr. 78, 2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. 169, 2010 m. gruodžio 31 d. Nr. 219; nuomos sutartis Nr. 134/2011-10-07; 2011 m. spalio 3 d. pažyma, išduota A. B.; AB SEB banko sąskaitos išrašas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d., 3 lapai; 2011 m. lapkričio mėnesio UAB „A.“ suminė ataskaita, 1 lapas; 2011 m. balandžio mėnesio suminė ataskaita, 1 lapas; 2011 m. rugsėjo mėnesio suminė ataskaita, 1 lapas; penki A4 formato lapai su ranka subraižytomis lentelėmis ir surašytais skaičiais, prasideda užrašu „1348č+55 Lt“, baigiasi „-154 rem.“; 166 užpildyti taksi kvitai su užsakovu UAB „M.“; 6 vnt. A4 formato lapai su atspausdintomis užpildytomis lentelėmis: 1 lapas 2011 m. vasario mėnesis, 2 lapas 2011 m. balandžio mėnesis, 4 lapas 2011 m. rugpjūčio mėnesis, 5 lapas 2011 rugsėjo mėnesis, 6 lapas 2011 m. spalio mėnesis įrašytomis datomis. Paimti daiktai sudėti į paketą Nr. 0029053. (t. 1, b. l. 175-178)

Iš apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti pinigai su lapeliais, paimti 2012 m. vasario 6 d. kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus nustatyta, kad 2 vnt. 20 Lt nominalo kupiūros yra Nr. AE1328168, Nr. AD6731188, 2 vnt. 50 Lt nominalo kupiūros – Nr. AH4302930, Nr. AH4302930, 1 vnt. 100 Lt nominalo kupiūra – Nr. AB9875406, viso 240 Lt, 7 vnt. taksi kvitų – 13 Lt sumai, 12 Lt sumai, 10 Lt sumai, 10 Lt sumai, 9 Lt sumai, 13 Lt sumai, 13 Lt sumai. Pinigai ir kvitai sudėti į perlenktą gelsvos spalvos taksi reklaminį lapelį, ant kurio yra rankraštiniai užrašai „4572č+228Lt“. 5 vnt. 10 Lt nominalo kupiūros – Nr. AB1947480, Nr. AA5555433, Nr. AD7462361, Nr. AG1402590, Nr. AC7180499, 5 vnt. 20 Lt nominalo kupiūros – Nr. AD5996798, Nr. AD6268105, Nr. AB6121564, Nr. AD5183771, Nr. AE7811904, 1 vnt. 200 Lt nominalo kupiūra – Nr. AE8585903, viso 350 Lt. Pinigai sudėti į perlenktą gelsvos spalvos taksi reklaminį lapelį, ant kurio yra rankraštiniai užrašai „35368 Lt“. 1 vnt. 100 Lt nominalo kupiūra – Nr. AB9472711, kuri įdėta į perlenktą gelsvos spalvos taksi reklaminį lapelį, ant kurio yra rankraštiniai užrašai „48100 Lt“. 2 vnt. 50 Lt nominalo kupiūros – Nr. AJ1357993, Nr. AJ383589, 4 vnt. 20 Lt nominalo kupiūros – Nr. AD2740460, Nr. AD0281715, Nr. AE0473118, Nr. AF6910315, 2 vnt. 10 Lt nominalo kupiūros – Nr. AA8202881, Nr. AD8063977, viso 200 Lt, 5 vnt. taksi kvitų – 17 Lt sumai, 15 Lt sumai, 16 Lt sumai, 11 Lt sumai, 15 Lt sumai. Pinigai ir kvitai sudėti į perlenktą gelsvos spalvos taksi reklaminį lapelį, ant kurio yra rankraštiniai užrašai „2067č+200Lt“. (t. 1, b. l. 183-186)

Iš apžiūros protokolų matyti, kad buvo apžiūrėta: mobilaus ryšio telefonas Samsung SHG-P920, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini); mobilaus ryšio telefonas Samsung SGH-G600, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini); mobilaus ryšio telefonas Nokia 5310, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini); mobilaus ryšio telefonas Nokia N95-1, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini); SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini); SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini); SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, neaptikta. (t. 2, b. l. 1, 2-3, 4-7, 8-14, 15,16-17,18-19)

Iš kratos protokolo matyti, kad buvo atlikta krata (duomenys neskelbtini), antrame aukšte esančiuose buhalterijos kabinetuose Nr. 1, 2 ir 3. B. D. darbo vietoje buvo paimtas spaudas „Direktorius A. B.“, buhalterijos kabinete Nr. 2 buvo paimti šie UAB „A.“ dokumentai: segtuvais „Balansai“, 196 lapai (2006-2008 m.), segtuvas „Darbo laiko apskaita“, 89 lapai (2011 m.), segtuvas „Bankas“, 133 lapai (2006-2010 m.), segtuvas „Žiniaraščiai“, 27 lapai (2011-2012 m.), segtuvas „Kelionės lapai“, 448 lapai (2011 m.), segtuvas „Darbo sutartys“, 33 komplektai (2003-2011 m.), segtuvas „Darbo užmokesčio žiniaraščiai“, 119 lapų (2010 m.), segtuvas „Kasa“, 86 lapai (2010 m.), segtuvas „Durable“ su kasos dokumentais, 91 lapas. (t. 7, b. l. 56-75)

Iš apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas garažas, esantis (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus garažo antrojo bokso sandėliuke iš dešinės nuo įėjimo tarp automobilių detalių surastos popierinės dėžės su užrašais „A.“: UAB „A.“ pardavimai 2009 m., 108 lapai, UAB „A.“ kasa 2008-2009 m., 112 lapų, UAB „A.“ darbo sutartys 2004-2008 m., 417 lapų, UAB „A.“ pardavimai 2006-2008 m., 264 lapai, UAB „A.“ VMI 2000-2007 Balansai 2000-2008 m., 361 lapas, UAB „A.“ kelionės l. 2006-2008, 469 lapai, UAB „A.“ kasa 2007 m., 230 lapų, UAB „A.“ grafikai 2006 m. 2007 m. Darbo užmok., 95 lapai, UAB „A.“ Sodra 2000-2008 m, 681 lapas, UAB „A.“ d/užm.žin.2007-2008 m.Avanso apysk. 2006-2007 m. Sąsk, Koresp. 2006 m., 542 lapai, UAB „A.“ d/užm. žiniaraštis 2009 m., 119 lapų, UAB „A.“ kasa 2009, 107 lapai, UAB „A.“ kelionės lapai 2010 m., 330 lapų. UAB „A.“ buhalterinės dokumentacijos trylika dėžių su sunumeruotais lapais surišti ir paimti. (t. 7, b. l. 76-82)

Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad A. B. tyrėjai pateikė UAB „A.“ darbo sutarčių registracijos žurnalą, pradėtą 2000 m. vasario 22 d., 478 puslapių; segtuvą su dokumentais, 136 lapų, užplombuotą plomba Nr. 003388, segtuvą su dokumentais, 381 lapo, užplombuotą plomba Nr. 003387. (t. 1, b. l. 138)

Iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymo matyti, kad UAB „A.“ mokestinio laikotarpio deklaracijas elektroniniu būdu nuo 2006 m. liepos 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 11 d. teikė N. B., nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – B. D., nuo 2005 m. vasario 15 d. iki 2006 m. birželio 16 d. ir nuo 2010 m. kovo 15 d. bendrovė teikė popierines deklaracijas. Nėra galimybės nustatyti, kas teikė popierines deklaracijas. (t. 2, b. l. 192-194)

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsakymo matyti, kad patikrinus Fondo valdybos Vilniaus skyriaus archyve draudėjo UAB „A.“ 2005-2012 m. bylose sukauptus dokumentus bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašytus apdraustųjų duomenis nustatyta, kad bendrovės apdraustųjų sąraše už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. buvo 167 apdraustieji. UAB „A.“ nurodytu laikotarpiu Fondo valdybos Vilniaus skyriui pateikė Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas (Forma F4), pasirašytas šių asmenų: vadovo A. B. ir vyr. finansininko Č. B. už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.; vadovo A. B. ir vyr. finansininkės N. B. už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d.; vadovo A. B. ir vyr. finansininkės I. N. už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d.; vadovo A. B. ir vyr. finansininkės B. D. už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; vadovo A. B. įgalioto asmens B. D. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Nuo 2010 m. sausio 1 d. draudėjai neturi prievolės teikti Fondo valdybos teritoriniams skyriams Formų F4. UAB „A.“ SAM pranešimus apie apdraustuosius už 2010 metų sausio mėnesį – 2012 metų sausio mėnesį Fondo valdybos Vilniaus skyriui pateikė per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą, pasirašytus vadovo A. B. įgalioto amines B. D. saugiu elektroniniu parašu. (t. 2, b. l. 197)

Iš specialisto išvados Nr. (4.65)-86-45 matyti, kad UAB „A.“ Juridinių asmenų registre įregistruota (duomenys neskelbtini)., Mokesčių mokėtojų registre įregistruota (duomenys neskelbtini). adresu (duomenys neskelbtini). Bendrovė veiklą vykdo (duomenys neskelbtini). Veiklai vykdyti bendrovė patalpas ir automobilių stovėjimo aikštelę nuomoja iš A. N.. UAB „A.“ įstatinis kapitalas 60000 Lt, padalintas į 600 vnt. paprastųjų vardinių akcijų. Bendrovės akcijos priklauso: A. B. – 50 %, Č. B. – 50 %. PVM mokėtojų registre bendrovė neįregistruota. Pagal tyrimui pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus ir apklausos protokolus nustatyta, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. ne visos UAB „A.“ gautos pajamos už keleivių vežimą buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir deklaruotos mokesčių deklaracijose. UAB „A.“ neapskaitydama ir nedeklaruodama visų gautų pajamų, įrašydama į deklaracijas ir ataskaitas neteisingus duomenis bei nemokėdama mokesčių laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d., pažeidė 2001 m. lapkričio 16 d. BAĮ Nr. IX–574 nuostatas:

- 4 straipsnio nuostatas – „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“. Bendrovė pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie bendrovės pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, vairuotojų darbo laiką.

- 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, kadangi apskaitos dokumentais nepagrindė ir bendrovės buhalterinės apskaitos registruose nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. neapskaitė visų už keleivių pervežimą lengvaisiais taksi automobiliais gautų pajamų, buhalterinės apskaitos registruose apskaitė duomenis apie tikrovės neatitinkantį darbuotojams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį.

Pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) <...>“ bei šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

Mokesčių mokėtojų registro duomenimis tiriamu laikotarpiu UAB „A.“ vadovavo A. B..

Išanalizavus tyrimui pateiktus dokumentus bei apklausų protokolus nustatyta, kad UAB „A.“ 2005 m. sausio 1 d. – 2012 m. sausio 31 d. laikotarpiu neapskaitė 615714 Lt (be PVM) gautų pajamų už suteiktas taksi paslaugas, t. y. į apskaitos registrus neįrašytos ūkinės operacijos, susijusios su įmonės turtu, nuosavu kapitalu, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu. Tuo bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 16 d. BAĮ Nr. IX–574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „A.“, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ Nr. IX-2112 16 straipsnio 1 dalies, 3 dalies nuostatas, nepildė privalomų buhalterinės apskaitos registrų, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės ūkinės – komercinės veiklos rezultatus, apskaičiuoti pajamas bei nuo jų priklausančius mokesčius, nustatyti bendrovės turtą ir jos įsipareigojimus.

Taip pat nustatyta, kad UAB „A.“, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ Nr. IX-574 12 straipsnio 4 dalies nuostatą ir 2002 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. 340 „Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 13 punkto nuostatas, kad „Kvitai išrašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus“, taksi vairuotojų iš klientų surinktus grynuosius pinigus už taksi paslaugas buhalterinėje apskaitoje fiksuoja vieną kartą per mėnesį, t. y. į bendrovės kasą iš klientų surinkti grynieji pinigai įnešami vieną kartą per mėnesį, išrašant bendrą pinigų priėmimo kvitą, kurio pagrindu išrašomas vienas kasos pajamų orderis.

Tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. – 2012 m. sausio 31 d. ne visos UAB „A.“ gautos pajamos buvo apskaitytos buhalterinės apskaitos registruose – buhalterinėje apskaitoje apskaitomas ne faktiškai vairuotojų įneštas mokestis „arenda“, o žymiai mažesnės sumos. Liudytojų apklausos protokoluose vairuotojai nurodė mokėję A. B. „arendos“ mokestį, tačiau sumokėjimą patvirtinančių dokumentų niekada negaudavo. Mokamos „arendos“ dydis priklausė nuo to, ar nuosavu, ar įmonės automobiliu vairuotojas teikė taksi paslaugas, ir vidutiniškai siekė nuo 450 Lt iki 1680 Lt per mėnesį. Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose per mėnesį iš vieno vairuotojo apskaitoma iš klientų už taksi paslaugas gautų pajamų suma sudaro vidutiniškai nuo 18 Lt iki 550 Lt. Buhalterinės apskaitos dokumentuose darbuotojams priskaičiuotas darbo užmokestis neatitinka tikrovės, realiai darbo užmokestis vairuotojams nebuvo mokamas, o bendrovės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose vairuotojams priskaičiuotas darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos viršija vairuotojų uždirbtas buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitomas pajamas. Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose vairuotojams fiksuojamas 1-4 val. darbo laikas per dieną, tačiau liudytojų apklausos protokoluose visi apklaustieji taksi vairuotojai nurodė, kad dirbo laisvu grafiku, vidutiniškai 8–12 val. per dieną. Taip pat nustatyta, kad bendrovėje neapskaitoma gautų pajamų dalis, kurią vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį. Tyrimui pateiktuose bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose išlaidos, susijusios su taksi automobiliu eksploatavimu, visiškai nėra apskaitomos, o tyrimui pateikti apskaitos dokumentai nėra informatyvūs. Bendrovė tikslu apskaityti ne visas gautas pajamas už suteiktas taksi paslaugas į apskaitos dokumentus įrašė duomenis, neatitinkančius tikrovės, t. y. žymiai mažesnius nei faktiški arba visai neįrašė.

Tyrimo metu įvertinus bendrovės darbuotojų apklausos protokolų parodymus apie vairuotojų įneštas „arendos“ sumas bei pajamas, gautas iš klientų už taksi paslaugas, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, nustatyta, kad UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ne mažiau 615714 Lt apmokestinamųjų pajamų, iš jų: 8641 Lt – 2005 m., 40724 Lt – 2006 m., 75987 Lt - 2007 m., 54388 Lt – 2008 m., 157238 Lt – 2009 m., 103834 Lt – 2010 m., 174902 Lt – 2011 m., t. y. į apskaitą neįrašytos ūkinės operacijos, susijusios su įmonės turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Tuo pažeistos 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ Nr. IX-2112 12 straipsnio 1 dalies bei šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, nuostatos. Bendrovė, pažeisdama 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 dalies – „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos <...>“, 5 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 6 dalies „Deklaracijų ir ataskaitų formas, jų užpildymo tvarką bei atvejus, <...>, nustato centrinis mokesčio administratorius“ nuostatas, neapskaitė 502995 Lt apmokestinamojo pelno ir nuo jo neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 82497 Lt (iš jų: 2005 m. – 1296 Lt, 2006 m. – 4893 Lt, 2007 m. – 9071 Lt, 2008 m. – 6687 Lt, 2009 m. – 28187 Lt, 2010 m. – 15097 Lt, 2011 m. – 17266 Lt) pelno mokesčio, pažeisdama 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 įstatymo 86 straipsnio „Mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis ir jos užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius“ nuostatą, neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą PVM nesumokėjo iš viso 227 299 Lt pardavimo PVM.

Dėl išvardintų UAB „A.“ tiriamu laikotarpiu padarytų BAĮ pažeidimų (į buhalterinės apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, pajamas ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą) iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais mokestiniais metais (2005 m., 2006 m., 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m., 2011 m.).

Tyrimo metu įvertinus bendrovės darbuotojų parodymus apie vairuotojų įneštas „arendos“ sumas bei pajamas, gautas iš klientų už taksi paslaugas, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, nustatyta, kad UAB „A.“ tiriamu laikotarpiu gavo 1566717 Lt pajamų (tame tarpe bendrovės buhalteriniuose apskaitos dokumentuose apskaitytos ir deklaruotos pajamos), iš jų: 2005 m. – 80866 Lt, 2006 m. – 139239 Lt, 2007 m. – 207655 Lt, 2008 m. – 181653 Lt, 2009 m. – 303531 Lt, 2010 m. – 300446 Lt, 2011 m. – 323945 Lt, 2012 m. sausio mėnesį – 29382 Lt.

Pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktas finansines atskaitomybes ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktas Metines pelno mokesčio deklaracijas UAB „A.“ tiriamuoju laikotarpiu deklaravo 699420 Lt gautų pajamų (2005 m. – 72225 Lt, 2006 m. – 92529 Lt, 2007 m. – 99992 Lt, 2008 m. – 99555 Lt, 2009 m. – 97830 Lt, 2010 m. – 144468 Lt, 2011 m. – 92821 Lt).

Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Prekių tiekimo bei įsigijimo iš kitos valstybės narės ir paslaugų teikimo atvejais, nenurodytais šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse bei šio Įstatymo IV ir V skyriuose, taikomas standartinis PVM tarifas“.

Tiriamu laikotarpiu UAB „A.“ nebuvo įsiregistravusi į pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą.

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalies nuostatas „Prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, <...>. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju“ ir 2 dalies nuostatas „Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes <...> ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta.“. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „Prašymo įregistruoti PVM mokėtoju nepateikimas neatleidžia apmokestinamojo asmens nuo prievolės skaičiuoti PVM už jo tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas <...> ir mokėti jį į biudžetą, jeigu tai privaloma daryti pagal šio straipsnio 1–3 dalių <...> nuostatas“.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį <...>, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio Įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju. Mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM suma apskaičiuojama pagal tokią formulę (kai taikoma šio Įstatymo 71 straipsnio 2 dalis, – už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo šio Įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytos 100 000 litų sumos, PVM neskaičiuojamas, tačiau tuo atveju, kai nurodytoji riba viršijama, PVM privalo būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta): mokėtina PVM suma = atlygis*T/(100%+T), čia: T – šioms prekėms ir (arba) paslaugoms šiame Įstatyme nustatytas PVM tarifas (procentais);

UAB „A.“ pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalį, 71 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 4 dalį, 92 straipsnio 1 dalį, nes neįsiregistravo PVM mokėtoju, nuo 1566717 Lt gautų pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo 227299 Lt pardavimo PVM.

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „A.“ neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 227299 Lt pardavimo PVM, tuo pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 įstatymo 86 straipsnio „Mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis ir jos užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius“ nuostatą.

Pagal tyrimui pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus ir apklausos protokolus nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu UAB „A.“ iš viso gavo ne mažiau kaip 1566717 Lt (su PVM) pajamų už keleivių vežimą taksi. Apskaičiavus nuo šių pajamų pardavimo PVM sumą ir įvertinus bendrovės Metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaruotas pajamas, neapskaitytų apmokestinamųjų pajamų suma sudarys 615714 Lt.

Tyrimo metu UAB „A.“ neapskaitytų pajamų suma už 2012 m. sausio mėnesį neapskaičiuota, nes tyrimui nebuvo pateikti Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai (mėnesinės pajamų suvestinės, didžiosios knygos suvestiniai registrai) už 2012 m. sausio mėnesį ir nėra galimybės įvertinti, kokia pajamų suma ir, ar buvo apskaityta bendrovės apskaitos registruose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 6 straipsnio nuostata, kad „Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai“, tyrimo metu pelno mokesčio bazė už 2012 m. sausio mėnesį nevertinama.

Vadovaujantis 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos <...>“ UAB „A.“ turėjo papildomai apskaičiuoti 615714 Lt apmokestinamųjų pajamų, iš jų: 8641 Lt – 2005 m., 40724 Lt – 2006 m., 75987 Lt – 2007 m., 54388 Lt – 2008 m., 157238 Lt – 2009 m., 103834 Lt – 2010 m., 174902 Lt – 2011 m.

Pažymėtina, kad tyrimui nėra pateikta papildomai apskaičiuotoms pajamoms patirtų išlaidų dokumentų (kuro išlaidų, automobilių priežiūros (remonto, draudimo ir kt.) išlaidų), kurių pagrindu yra pripažįstamos sąnaudos, mažinančios apmokestinamąjį pelną.

Tyrimui nebuvo pateikti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai – didžiosios knygos suvestiniai registrai (tame tarpe nepateikti ir sąnaudų registrai) bei 2005 m.–2011 m. bendrovės patirtas veiklos sąnaudas patvirtinantys dokumentai. Tačiau įvertinant tyrimui pateiktus dokumentus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas apie bendrovės deklaruotas darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų sumas, daroma išvada, kad bendrovė apskaičiuodama 2005 m.-2011 m. veiklos rezultatą iš pajamų atskaitė bendrovės darbuotojams apskaičiuoto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų bei kitas sąnaudas, kurios pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas yra priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu bendrovei už 2005 m.-2011 m. papildomai apskaičiuota 615714 Lt neapskaitytų ir nedeklaruotų pajamų suma, įvertinus bendrovės Pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotus nuostolius, apskaičiuojama 502995 Lt (iš jų: 2005 m. – 8641 Lt, 2006 m. – 32621 Lt, 2007 m. – 60470 Lt, 2008 m. – 44577 Lt, 2009 m. – 140933 Lt, 2010 m. – 100645 Lt, 2011 m. – 115108 Lt) nedeklaruoto apmokestinamojo pelno suma. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita <...>.“ Apmokestinamojo pelno apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą apskaičiuojamas už 2005 m., 2006 m., 2007 m., 2008 m., 2010 m. ir 2011 m. mokestinius laikotarpius, o už 2009 m. mokestinį laikotarpį taikant 20 procentų mokesčio tarifą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata UAB „T.L.“ į biudžetą už 2005 m. - 2011 m. turėjo sumokėti 82497 Lt (iš jų: 2005 m. – 1296 Lt, 2006 m. – 4893 Lt, 2007 m. – 9071 Lt, 2008 m. – 6687 Lt, 2009 m. – 28187 Lt, 2010 m. – 15097 Lt, 2011 m. – 17266 Lt) pelno mokesčio.

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „.“ neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 82497 Lt (iš jų: 2005 m. – 1296 Lt, 2006 m. – 4893 Lt, 2007 m. – 9071 Lt, 2008 m. – 6687 Lt, 2009 m. – 28187 Lt, 2010 m. – 15097 Lt, 2011 m. – 17266 Lt) pelno mokesčio, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 6 dalies „Deklaracijų ir ataskaitų formas, jų užpildymo tvarką bei atvejus, <...>, nustato centrinis mokesčio administratorius“ nuostatas.

Pagal 2005 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos laikinojo socialinio mokesčio įstatymo Nr. X-231 3 straipsnio nuostatas „Mokestį moka tie juridiniai asmenys, kurie už tą patį mokestinį laikotarpį privalo mokėti pelno mokestį nuo apmokestinamojo pelno.“

Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Mokesčio bazė yra Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas.“

UAB „.“ Metinėse pelno mokesčio deklaracijose už 2006 ir 2007 metus deklaravo patirtus nuostolius, todėl neapskaičiavo ir nedeklaravo socialinio mokesčio. Pagal tyrimui pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, darbuotojų apklausos protokolus ir kitą tyrimo medžiagą nustatyta, kad bendrovė buhalterinėje apskaitoje apskaitė ir metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaravo tik dalį gautų pajamų už taksi paslaugas. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „A.“ nedeklaravo 32621 Lt už 2006 m. ir 60470 Lt už 2007 m. apmokestinamojo pelno ir pažeisdama 2005 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 8 straipsnio „Metinės mokesčio deklaracijos formą ir jos užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius“ nuostatas, neapskaičiavo, nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai socialinio mokesčio deklaracijų (forma KIT702) už 2006 m. bei 2007 m., nedeklaravo ir nesumokėjo 3119 Lt (2006 m. – 1305 Lt (32621 Lt*4 proc.), 2007 m. – 1814 Lt (60470 Lt*3 proc.)) socialinio mokesčio.

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 615714 Lt gautų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 312915 Lt mokesčių. (t. 2, b. l. 84-177)

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto matyti, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. buvo atlikti 5 operatyvūs UAB „A.“ patikrinimai. (t. 5, b. l. 162)

Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B., taip pat UAB „A.“ atstovas tvirtino, jog įmonės buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma apgaulingai, jie aiškino, jog įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma taip, kaip buvo nustatyta teisės akruose. A. B. teigė, jog galbūt kai kurie su apskaita susiję veiksmai galėjo būti vykdomi aplaidžiai, tačiau nebuvo taip, kad įmonėje būtų tyčia nefiksuojama dalis finansinių operacijų. Kaltinamasis A. B. taip pat teisme paaiškino, jog terminas „arenda“ reiškia užmokestį už vairuotojui suteiktą automobilį bei kitas priemones (raciją, licenciją ir t. t.), kurios buvo būtinos vykdyti darbines funkcijas. UAB „A.“ „arenda“ nebuvo nustatyta. Kaltinamasis tvirtino, jog įmonėje dirbę taksi vairuotojai vieną kartą per mėnesį pristatydavo iš klientų gautus grynuosius pinigus ir čekius jam arba, kai jo nebūdavo, buhalteriui. Grynieji pinigai buvo apskaitomi vieną kartą per mėnesį, dėl jų buvo surašomi reikiami buhalterinės apskaitos dokumentai ir pinigai buvo įnešami į kasą, o čekiai buvo suskaičiuojami ir dėl jų įmonėms išrašomos sąskaitos faktūros. Vairuotojams atlyginimai buvo mokami pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo to, kiek jie suteikdavo paslaugų klientams, t. y. nepriklausomai nuo to, kiek į įmonę buvo pristatoma piniginių lėšų bei čekių. Atlyginimai buvo išmokami tą pačią dieną arba kitą dieną po to, kai būdavo pristatomi pinigai ir čekiai, buhalterei prieš tai paskaičiavus atlyginimus. Taip pat A. B. teigė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, kadangi pirmoje apklausoje iš tikrųjų nedalyvavo jo gynėjas, tyrėjai jam darė spaudimą, jis protokolą pasirašė, kadangi norėjo kuo greičiau viską užbaigti. Vis tik teismas nesivadovauja aptartais kaltinamojo A. B. bei UAB „A.“ atstovo teiginiais, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenimis, kuriuos teismas laiko įrodymais, be to, A. B. parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, jo teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, taip pat ir tų parodymų, kuriuos jis davė dalyvaujant jo paties pasirinktam gynėjui.

Iš esmės visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys, kurie nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu dirbo UAB „A.“ taksi vairuotojais, nurodė, kad įsidarbindami A. B. vadovaujamoje įmonėje „A.“ įsipareigojo mokėti pastovaus dydžio mokestį, vadinamą „arenda“ (planu). Darbo sąlygos ir tvarka buvo aptariama su A. B. (šios aplinkybės neneigė ir pats kaltinamasis). „Arendos“ dydis buvo nustatomas atsižvelgiant į tai, ar darbinės funkcijos buvo atliekamos su asmens nuosavu automobiliu ar įmonės automobiliu, taip pat buvo atsižvelgiama į darbo valandų skaičių. Čia pažymėtina, jog „arendos“ dydis nepriklausė nuo realiai gautų vairuotojo piniginių lėšų ar čekių už suteiktas taksi paslaugas. „Arendą“ vairuotojai privalėdavo pristatyti A. B. arba įmonės buhalterei. Iš įmonėje dirbusių vairuotojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat matyti, kad „arendą“ galėjo sudaryti grynieji pinigai, arba grynieji pinigai ir sutartinių klientų čekiai, t. y. tam tikras procentas nuo čekių sumos buvo užskaitomas kaip „arendos“ mokestis. Vairuotojai UAB „A.“ atlyginimų negaudavo, o galėdavo pasilikti visus pinigus, kurie likdavo viršijus „arendą“. Priduodant „arendą“ jokių tokį faktą patvirtinančių dokumentų nebūdavo išduodama. Taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog vairuotojai vieną kartą į mėnesį pildydavo kelionių lapus (arba juos jau gaudavo užpildytus), kokius duomenis jiems reikėdavo nurodyti lapuose, pasakydavo buhalterės, kasdieninių kelionės lapų priduoti į buhalteriją nereikėjo. Liudytojai tvirtino ir tai, kad buvo sutarta, jog darbo užmokestis jiems nebus mokamas, tačiau jie pasiliks visus nuo „arendos“ (plano) likusius pinigus. Jie tik pasirašydavo buhalteriniuose dokumentuose dėl gaunamo darbo užmokesčio išmokėjimo, nors realiai atlyginimo negaudavo. Teisiamajame posėdyje liudytojai A. D., A. G., A. B., V. Š., R. K., T. J., Ž. B. ir D. G. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šių liudytojų parodymai sutampa ir su teisiamojo posėdžio metu pagarsintais liudytojų Ž. P., J. K. ir S. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat sutampa ir su dalimi A. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais, kuriuos, kaip minėta, dalis liudytojų patvirtino ir teisiamajame posėdyje, kadangi šie parodymai tarpusavyje sutampa, jų nepaneigia jokie kiti objektyvūs byloje užfiksuoti duomenys, be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad liudytojai galėjo apkalbėti A. B., nurodyti aplinkybes, kurių iš tikrųjų nebuvo, ar jiems buvo daromas koks nors poveikis, kuris būtų nulėmęs kitokių aplinkybių nei iš tikrųjų buvo nurodymą. Taip pat apibendrinant visa, kas buvo aptarta, teismas konstatuoja ir tai, jog nustačius, kad anksčiau aptartais liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo nesivadovauti, nėra pagrindo tvirtinti ir to, kad kitiems įmonėje dirbusiems vairuotojams buvo nustatytos iš esmės kitokios darbo sąlygos ir tvarka, t. y. vieni vairuotojai turėjo mokėti „arendą“, o kiti ne.

Kaltinamasis A. B. žinodamas, kad pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 ir 2 dalis už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, sąmoningai organizavo apgaulingą UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 1 dalį, juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė. Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad už apgaulingą apskaitos tvarkymą atsako ir juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui ar priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka yra platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali sutapti ar iš dalies sutapti su pastarąja. Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti. Teismui nekyla abejonių, jog šiuo atveju A. B. atlikdamas neteisėtus veiksmus veikė ir UAB „A.“ naudai ir interesais.

Kaltinamųjų A. B. ir UAB „A.“ atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, taip pat teismas nenustatė ir kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnyje.