Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų, suinteresuoti asmenys – išieškotoja G. V., antstolis Robertas Vasiliauskas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimų į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepimuose į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atmestas skolininko D. V. skundas dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

15. Prieš pradedant nagrinėti atskirąjį skundą, svarbu išspręsti klausimą dėl bylos šalių pateiktų naujų įrodymų priėmimo. Suinteresuotas asmuo (skolininkas) D. V. kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naują įrodymą – skolininko atstovės el. susirašinėjimas su antstoliu dėl automobilio Mini Cooper pristatymo antstoliui apžiūrai (e. laiškai datuoti 2024 m. kovo 26 d. – balandžio 5 d.). Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – antstolio Roberto Vasiliausko 2024 m. balandžio 11 d. pažymą apie vykdomosios bylos eigą, iš kurios matyti duomenys apie skolininko D. V. turimą turtą, tame tarpe ir duomenys apie transporto priemonę – automobilį Mini Cooper, t. y. kad šis automobilis nėra registruotas skolininko vardu; taip pat duomenis iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro, patvirtinančius antstolio duomenis, kad automobilis Mini Cooper nėra registruotas skolininko vardu.

16. Taip pat apeliantas prieš pat teismo posėdį, t. y. 2024 m. gegužės 22 d. po darbo valandų, pateikė teismui naujus rašytinius paaiškinimus kartu su rašytiniais įrodymais – antstolio R. Vasiliausko 2024 m. balandžio 10 d. patvarkymą Nr. S-24-179-6970, kuriuo apeliantas įpareigotas per 5 dienas pateikti antstoliui informaciją apie turtą; skolininko 2024 m. balandžio 19 d. pranešimą antstoliui, kuriame jis detalizuoja turimą turtą; taip pat su minėtu pranešimu antstoliui pateiktus įrodymus – banko sąskaitų likučius, Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie patvirtina, kad neturi registruoto nekilnojamojo turto, Transporto priemonės – automobilio Mini Cooper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, automobilio Peugeot Expert, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukas ir panašių automobilių duomenis (vertes) iš internetinės svetainės autoplius.lt, JADIS duomenis apie mažąsias bendrijas „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Išieškotoja pateikė prašymą apelianto naujai pateiktų įrodymų neprijungti prie bylos medžiagos.

17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

18. Visų pirmą, tiek apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus - skolininko atstovės el. susirašinėjimą su antstoliu dėl automobilio Mini Cooper pristatymo antstoliui apžiūrai, tiek suinteresuoto asmens (išieškotojos) kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismas prijungia prie bylos medžiagos, kadangi jie yra datuoti vėlesne data, nei priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, be to, teismo vertinimu, yra pagrindas dėl jų pasisakyti ir vertinti juos kompleksiškai kartu su byloje esančiais duomenimis. Antra, apelianto 2024 m. gegužės 22 d. pateikti nauji įrodymai, viena vertus, galėjo būti pateikti apeliacinės instancijos teismui žymiai anksčiau, o jų pateikimas 2024 m. gegužės 22 d. po 20 val., turint omenyje, kad teismo posėdis paskirtas 2024 m. gegužės 23 d., laikytinas siurprizinis kitai bylos šaliai – išieškotojai, todėl būtų pagrindas teismui atsisakyti juos priimti. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo vis dėlto pateikė savo poziciją dėl apelianto naujų paaiškinimų bei pateiktų naujų įrodymų, į tai, kad teismo vertinimu yra pagrindas pasisakyti dėl apelianto naujai pateiktų įrodymų tam, kad būtų objektyviai ir visapusiškai išspręstas ginčo klausimas, apeliacinės instancijos teismas apelianto 2024 m. gegužės 22 d. pateiktus naujus įrodymus priima ir vertina juos su kita byloje esančia medžiaga ir pasisako dėl jų tokioje apimtyje, kuri yra reikšminga nagrinėjamam ginčui.

Dėl atskirojo skundo argumentų

20. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-378/2019).

Dėl įsiskolinimo vaikams (ne)egzistavimo

22. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo išieškotojai keturiais mokėjimais (2022 m. sausio 14 d. mokėjimas 50 Eur sumai; 2022 m. birželio 21 d. mokėjimas 400 Eur sumai; 2022 m. spalio 26 d. mokėjimas 70 Eur sumai; 2022 m. gruodžio 8 d. mokėjimas 550 Eur sumai) pervestos bendros 1 070 Eur sumos priskyrimo / nepriskyrimo prie šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą.

23. Nors pareiškėjas laikosi pozicijos, kad 1 070 Eur suma nepagrįstai nebuvo įtraukta į mokėtą išlaikymą vaikams, tačiau pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tik iš dalies pritarė pareiškėjo pozicijai ir skundžiama nutartimi įpareigojo antstolį perskaičiuoti pareiškėjo vaikų išlaikymo skolą, sumažinant ją 476 Eur suma.

25. Apeliantas (pareiškėjas) šioje dalyje su teismo padaryta išvada nesutinka ir mano, kad teismas turėjo įpareigoti antstolį į vaikų išlaikymo įsiskolinimą įskaityti visą 1 070 Eur pareiškėjo sumokėtą sumą, kadangi teisės aktai nedraudžia pervesti didesnio išlaikymo į priekį. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

26. Visų pirma, kaip matyti tiek iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015, kuriuo buvo nutraukta šalių G. V. ir D. V. santuoka ir patvirtinta tarp šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – Sutartis), tiek iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. išduoto vykdomojo rašto, šalys susitarė, kad D. V. teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams U. V. ir A. V. kiekvienam po 202,73 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis, priėmimo iki vaikai sulauks pilnametystės ar iki vaikų mokymosi vidurinėje mokykloje jau sulaukus pilnametystės (iki mokslo metų pabaigos), išlaikymą indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka (šalių Sutarties 3.5, 3.6 punktai); nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas lėšas už einamąjį mėnesį D. V. sumoka G. V. iki to mėnesio 15 dienos, pervesdamas jas G. V. banko sąskaitą (šalių Sutarties 3.7 punktas).

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224-1075/2021, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pažymėtina, kad sprendžiant klausimus, susijusius su nepilnamečiais vaikais, teismas turi atsižvelgti visų pirma į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo turi būti vertinamos nepilnamečio vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004).

29. Taigi, remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog remiantis tuo, kad joks teisės aktas nedraudžia, apeliantas turi teisę vaikų išlaikymą mokėti į ateitį, kas, anot apelianto, ir buvo padaryta ginčijamais 2022 m. birželio, spalio ir gruodžio mėnesio mokėjimais. Šiuo atveju pačios šalys Sutartimi, kuri patvirtinta įsiteisėjusiu (ir atitinkamai nepakeistu ir nepanaikintu jokia apimtimi) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015, aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad vaikų išlaikymui skirta konkreti to mėnesio suma (indeksuota teisės aktais nustatyta tvarka) vaikus / išieškotoją (kaip vaikų lėšų tvarkytoją uzufrukto teise) pasieks kiekvieną mėnesį iki tam tikros dienos. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta jokio kito šalių susitarimo (bet kokių įrodymų – pasirašyto susitarimo, susitarimo el. laiškais arba kt. ryšio priemonėmis, įrodymų, kad buvo susitarta žodžiu ar pan.), kurio pagrindu teismas galėtų objektyviai vertinti, kad išieškotoja, kaip vaikų lėšų tvarkytoja, būtų sutikusi, kad pareiškėjas atliktų vaikų išlaikymui skirtus mokėjimus į ateitį, o juo labiau byloje nėra jokio galiojančio teismo procesinio sprendimo, kuriuo būtų pakeista / paneigta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendime pačių šalių sulygta išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo tvarka – išlaikymo forma (periodiniai mėnesiniai mokėjimai), išlaikymo dydis per mėnesį, vėliausia mėnesinių mokėjimų data ir pan. Tam, kad neliktų abejonių, pareiškėjas, atlikdamas mokėjimus, kurie viršijo teismo nustatyto vaikams teiktino išlaikymo dydį, mokėjimo paskirtyje galėjo nurodyti, kad mokėjimai vaikų išlaikymui daromi į ateitį, tačiau visų pareiškėjo atliktų mokėjimų paskirtyse nurodoma „vaikų išlaikymui“.

30. Priešingai, byloje yra duomenys, kad išieškotoja šiuos 4 pareiškėjo papildomai atliktus ginčo mokėjimus vertina kaip papildomai vaikams (šiuo atveju – šalių sūnui) teiktą išlaikymą, t. y. ne pagal šalių sudarytą Sutartį. Pats pareiškėjas nurodė (ir tą patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-9673-534/2024 dėl tinkamo išlaikymo vaikams teikimo pripažinimo, t. y. nagrinėjamas ginčas tarp šalių dėl 1 070 Eur pareiškėjo pervestos išieškotojai sumos kaip tinkamo / netinkamo išlaikymo vaikams teikimo fakto pripažinimo. Todėl tik išnagrinėjus minėtą civilinę bylą, kuria galimai bus išspręstas šalių ginčas dėl bendros 1 070 Eur sumos priskyrimo / nepriskyrimo vaikų išlaikymui pagal teismo sprendimą, ir įsiteisėjus galutiniam procesiniam sprendimui joje, būtų pagrindas kitaip vertinti situaciją, nei ji vertintina šiuo metu, teismui mokėjimų perviršį laikant pareiškėjo laisva valia vaikams suteiktu papildomu išlaikymu. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, jog teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali laisva valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

31. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas, nesant ginčo tarp šalių, jog dukra laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2022 m. gegužės mėn. gyveno pas pareiškėją, už šį laikotarpį vis tiek skaičiavo išlaikymo skolą. Apeliantas nurodo, jog byloje yra įrodymai, jog šalys buvo susitarusios neteikti viena kitai išlaikymo šiuo laikotarpiu. Anot apelianto, pati pareiškėja 2023 m. spalio mėn. kreipusis į pareiškėją el. paštu ir pateikusi savo paskaičiavimus apie pareiškėjo vaikų išlaikymo skolą, nurodė „kol dukra persikėlė pas tėvą“, „jei už dukrą nebeskaičiuoti išlaikymo nuo 2021 m. rugsėjo 1 d.“. Anot apelianto, pati pareiškėja pripažino ir sutiko, kad skola už šį laikotarpį nebūtų skaičiuojama. Tačiau ir su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

32. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nėra jokio teismo procesinio sprendimo, kuriuo būtų pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015, kuriuo buvo nutraukta šalių G. V. ir D. V. santuoka ir patvirtinta tarp šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, šalys susitarė, kad dukros gyvenamoji vieta nustatyta su motina, ir kad būtent tėvas kiekvieną mėnesį skiria abiejų vaikų išlaikymui po 202,73 Eur. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-1075/2018, 41 punktas). Minėta, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad yra priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo mokėjimo tvarkos, įskaitant mokėjimo subjekto pakeitimo (CPK 178 straipsnis).

33. Antra, nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisė antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui. Tai aiškintina kaip įstatymų leidėjo pozicija, kad visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 39 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokio konkretaus / aiškaus susitarimo (pvz., rašytine forma arba įrodymų, pagrindžiančių šalių buvus susitarus žodžiu), kur būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta išieškotojos, kaip vaikų lėšų tvarkytojos uzufrukto teise, valia dėl išlaikymo dukrai neskaičiavimo / sustabdymo laikotarpiu, kol dukra gyveno pas pareiškėją. Per visą teismo procesą nagrinėjamoje byloje išieškota taip pat laikėsi pozicijos dėl šalių susitarimo pareiškėjui neteikti vienokį ar kitokį laikotarį dukrai išlaikymo periodiniais mėnesiniais mokėjimais teismo sprendime nustatyta tvarka buvimo.

34. Trečia, iš į bylą pateikto išieškotojos atstovo advokato 2023 m. spalio 16 d. el.laiško skirto skolininkui, kurio apeliantas iš esmės ir remiasi, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytas toks susitarimas. Minėtame laiške nurodyta, kad tokius skaičiavimus išieškotojos atstovas darė „užvakar“, t. y. 2023 m. spalio mėnesį. Toks laiško turinys niekaip negali būti vertinamas, kaip konkretus ir dviprasmiškas šalių susitarimas. Tuo labiau, kad šiame el. laiške nurodoma ir tai, kad išieškotoja (per atstovą) atkreipia dėmesį pareiškėją, jog už dukros mokslus tuo metu, kai dukra gyveno pas jį, viena išieškotoja mokėjo nemažą pinigų sumą – 4 760 Eur. Todėl ir šiuo pagrindu negalima būtų vertinti, jog išlaikymo (po kiek daugiau nei 200 Eur kas mėnesį) nemokėjimą iš pareiškėjo pusės galėtų atitikti geriausius vaiko interesus.

35. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ir paskirstė apelianto keliais pavedimais pervestą išieškotojai bendrą 1 070 Eur sumą vaikų išlaikymui, taip pat spręstina, kad apeliantas neįrodė fakto, kad tarp šalių būtų sudarytas aiškus ir nedviprasmiškas susitarimas, kuriuo būtų išreikšta išieškotojos valia / sutikimas dėl išlaikymo dukrai nemokėjimo / sustabdymo laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2022 m. gegužės mėn., kuomet šalių dukra gyveno su pareiškėju. Šių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas darė teisėtą ir pagrįsta išvadą, jog egzistuoja pareiškėjo vaikų išlaikymo įsiskolinimas, todėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nutarties šioje dalyje naikinti.

Dėl nurodymo nurašyti lėšas

36. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog nepagrįstas yra antstolio nurodymas PLAIS priverstinai nurašyti pinigines lėšas nuo visų pareiškėjo sąskaitų. Teismas sprendė, jog, visų pirma, pareiškėjo įsiskolinimas 2023 m. lapkričio 22 d. sudarė 4 423,70 Eur, todėl antstolis turėjo teisę ir pareigą taikyti priverstinio vykdymo priemones; antra, nors antstolis taip pat areštavo ir pareiškėjo automobilį Volvo bei mažosios bendrijos nario įnašą ir kitas jam, kaip mažosios bendrijos nariui, priklausančias turtines teises, tačiau nei automobilio tikroji vertė, nei mažosios bendrijos nario turinių teisių tikroji vertė nėra nustatyta, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad antstolio nurodymas nurašyti įsiskolinimą nuo pareiškėjo sąskaitų yra neproporcinga priverstinio vykdymo priemonė, todėl prašymo panaikinti antstolio nurodymą PLAIS netenkino.

37. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir šioje dalyje, nurodydamas, jog pareiškėjo turimo turto vertės visiškai pakanka išieškojimo įsiskolinimui ir vykdymo išlaidoms padengti, todėl dar ir visų pareiškėjo sąskaitų areštas akivaizdžiai viršija vykdomosios bylos mastą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais atskirojo skundo argumentais.

38. Antstolis vykdymo procese veikia tam, kad, naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis, užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Bendrojoje vykdymo procesą reglamentuojančioje CPK 675 straipsnio 2 dalies normoje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Ši įstatymo nuostata logiškai ir sistemiškai turi būti aiškinama taip, kad antstolis, vykdydamas jam pateiktus vykdomuosius dokumentus, turi imtis priemonių surasti ir areštuoti tiek skolininko turto, kad jo pakaktų teismo sprendimui įvykdyti. Taigi, antstolis, naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, turi imtis aktyvių veiksmų ir areštuoti tiek turto, kad būtų realiai užtikrintas skolos ir vykdymo išlaidų padengimas.

39. Nagrinėjamuoju atveju nors apeliantas ir nurodo, kad jo turimo turto – areštuotų transporto priemonių, bei turtinių teisių, kurios priklauso mažosios bendrijos nariui, daugiau nei pakanka išieškojimo įsiskolinimui bei vykdymo išlaidoms vykdomojoje byloje padengti, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas šių savo teiginių nepagrindžia.

40. Pirma, 2023 m. lapkričio 27 d. patvarkymu pareiškėjas buvo įpareigotas per 5 dienas nuo minėto patvarkymo gavimo pristatyti areštuotą automobilį Volvo S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie antstolio kontoros, tačiau, kiek žinia, minėtas automobilis iki šiol nėra antstoliui pristatytas apžiūrai. Nors apeliantas nurodo, kad vykdomojoje byloje pati išieškotoja pateikė įrodymus, kad panašaus (tik dar metais senesnio) Volvo S80 automobilio vertė pagal autoplius.lt skelbimus sudaro 8 490 Eur - 9 300 Eur, ir apeliantas su tokia verte sutinka, todėl nėra pagrindo šio automobilio pristatinėti antstoliui, tačiau teismas negali su tokias apelianto argumentais sutikti. Teismas pažymi, jog nepaisant to, kad ginčo dėl automobilio vertės tarp šalių nėra, tačiau varžytines vykdo būtent antstolis, kuris tik apžiūrėjęs transporto priemonę, įvertinęs automobilio faktinę būklę (ar jis tvarkingos techninės būklės, nesudaužytas ir pan.), sprendžia, ar automobilio reali vertė atitinka šalių nurodytai vertei ir ar nereikia skirti ekspertizės turto (automobilio) vertei nustatyti ir tik tada gali inicijuoti varžytines. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas automobilio ne tai, kad iki šiol nėra pristatęs antstoliui apžiūrėti, tačiau papildomose savo paaiškinimuose nurodo, jog automobilio šio metu nėra Lietuvos Respublikoje, o jis yra Belgijos Karalystėje ir antstoliui bus pristatytas, kai grįš į Lietuvą. Tačiau pažymėtina ir tai, kad apeliantas nenurodo, kada automobilis bus Lietuvoje.

41. Antra, kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė teismui įrodymus, kad antstoliui vietoj areštuoto automobilio Volvo S80 apeliantas pristatė kitą automobilį – Mini Cooper, kurio vertė, anot apelianto, yra apie 5 000 Eur, todėl ir šio turto vertės pakanka vykdomojoje byloje. Tačiau kaip matyti iš išieškotojos pateiktų duomenų, antstolis, apžiūrėjęs minėtą automobilį ir patikrinęs VĮ „Regitra“ duomenų bazėje skolininko vardu registruotų transporto priemonių sąrašą, nustatė, kad nurodytas automobilis neregistruotas skolininko vardu, todėl automobilio Mini Cooper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinti ir į jį nukreipti išieškojimo antstolis neturėjo pagrindo. Nors savo paaiškinimuose apeliantas nurodo ir pateikia rašytinius įrodymus, jog šį automobilį įgijo 2023 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ši transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik nuo automobilio įregistravimo viešajame registre. Šiuo atveju, kaip matyti, automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta dar 2023 m. birželio 13 d., tuo tarpu iki šiol neįregistruota viešajame registre; be to, teismui pateikta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis nėra nei vienos iš sandorio šalių pasirašyta.

42. Trečia, nors skolininkas nurodo, kad turi dar vieną automobilį – Peugeot Expert, valst Nr. (duomenys neskelbtini) kuris taip pat yra antstolio areštuotas, ir kurio vertė yra apie 13 000 Eur, tačiau šiuo atveju šis automobilis ne tik, kad taip pat kaip ir automobilis Volvo S80 nebuvo pristatytas antstoliui, tačiau iš paties pareiškėjo 2024 m. balandžio 19 d. pranešimo antstoliui matyti, kad šis automobilis taip pat yra ne Lietuvos Respublikoje, o kaip ir automobilis Volvo S80 – Belgijos Karalystėje.

43. Iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad abu automobiliai – Volvo S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Peugeot Expert, valst Nr. (duomenys neskelbtini) - kurie nuosavybės teise priklauso apeliantui ir pareiškėjo nuosavybės teisės į juos yra įregistruota viešajame registre, nėra Lietuvos Respublikoje, o yra Belgijos Karalystėje, todėl antstoliui apžiūrai nebuvo pristatyti, dėl ko nėra realios galimybės juos realizuoti, tuo tarpu kitas automobilis - Mini Cooper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra registruotas viešajame registre kaip apelianto nuosavybė, todėl nėra galimybės nukreipti į jį išieškojimo. Įvertinęs šias aplinkybes bei tai, kad apeliantas nepateikė nei antstoliui, nei teismui (nei pirmajai, nei apeliacinei instancijai) duomenų, patvirtinančių jo galimybes skolą išieškoti kitu būdu, o tik deklaratyviai teigia, kad piniginių lėšų areštas yra neproporcinga ir perteklinė priemonė, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo naikinti antstolio nurodymo PLAIS priverstinai nurašyti pinigines lėšas nuo visų pareiškėjo sąskaitų.

44. Dėl apelianto argumento, jog ieškinio, kuris nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-9673-534/2024, dėl išlaikymo vaikams teikimo fakto pripažinimo, patenkinimo atveju, skolos šioje vykdomojoje byloje apskritai neliktų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priklausomai nuo rezultato minėtoje byloje, tiek viena ginčo šalis, tiek ir kita, turės galimybę kreiptis dėl sprendimo vykdymo atgręžimo CPK 760 straipsnio pagrindu, nuostolių atlyginimo ir naudotis kitais teisių gynimo būdais.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias antstolio teises bei pareigas vykdymo procese, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apelianto (pareiškėjo) D. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.