- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-07-01
- Bylos Nr.
- e2YT-13874-819/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06634-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Pareiškėjas
- O. T. G., Y. T.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų O. T. G. ir Y. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje suinteresuotu asmeniu dalyvauja Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai pateikė pareiškimą, kuriuo teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl pareiškėjai gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.
Nurodo, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Pilietybės skyrių ir pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys asmenų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylose 2025 m. vasario 17 d. priimtas sprendimas. Jame nurodoma, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėjai iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Paaiškina, kad pareiškėjai 2024 m. birželio 2 d. į savo paskyras pilietybės atkūrimo bylose gavo Migracijos departamento pranešimus dėl papildomų dokumentų pateikimo. Juose Migracijos departamentas nurodė, kad „Prašome papildomai pateikti N. Š. išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtinančius dokumentus. Atkreipiame dėmesį į tai, kad prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodėte, kad N. Š. išvyko iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę 1939 m. ir pateikėte dokumentus, patvirtinančius, kad jis (duomenys neskelbtini) įgijo britų pilietybę, tačiau prašome pateikti daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo išvyko iš Lietuvos ir nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje. Tokie dokumentai galėtų būti: viza, dokumentai apie minėto asmens atvykimą, gyvenimą ir pan.“. Pareiškėjai pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jų senelis N. Š. 1948 m. kovo mėnesį įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę. Tai patvirtina pateiktas natūralizacijos sertifikatas. Pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu patvirtina faktą, kad asmuo Jungtinėje Karalystėje gyveno nuolat. Paaiškino, kad pagal 1914 m. Britanijos pilietybės ir užsieniečių įstatymą natūralizacijos būdu pilietybė buvo suteikiama tik įvykdžius sąlygas natūralizacijai gauti, tame tarpe žinoti kalbą, istoriją ir būti nuolat pragyvenusiam valstybėje nustatytą skaičių metų. Taip pat nurodė, kad Migracijos departamentui pateiktas (duomenys neskelbtini) valstybės registro išrašas patvirtina, kad 1952 m. N. Š. repatrijavo į (duomenys neskelbtini), ten jam (duomenys neskelbtini) gimė dukra (pareiškėjų motina), vardu S. Pagal pateiktus dokumentus 1975 m. (duomenys neskelbtini) N. Š. pakeitė vardą ir pavardę į N. Š., (duomenys neskelbtini) pareiškėjų senelis (duomenys neskelbtini) mirė. 2024 m. spalio 10 d. pareiškėjų atstovė iš Migracijos departamento gavo pranešimą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“. Jame Migracijos departamentas nurodė, kad „Išnagrinėjus Jūsų papildomai pateiktus dokumentus nustatyta, jog dokumentai patvirtina, kad N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, gyveno Lietuvoje bent iki 1939 m. kovo 29 d., vėliau (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje įgijo britų pilietybę“. Gautame pranešime Migracijos departamentas nurodo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikusiam asmeniui papildomai „pateikti ne tik dokumentus, patvirtinančius, kad Jūsų protėvis nuolat gyveno užsienyje, bet ir jo išvykimą iš Lietuvos teritorijos patvirtinančius dokumentus“. Pareiškėjai savo paaiškinimuose nurodė, kad jie tokių dokumentų neturi, todėl nepateiks. Paaiškino, kad pagal pateiktus archyvinius dokumentus nustatyta, kad 1939 m. kovo 29 d. N. Š. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, jam pagal jo prašymą buvo išduotas užsienio pasas ir viza, kaip nurodoma pilietybės referento (duomenys neskelbtini) rašte direktoriui. Jungtinės Karalystės natūralizacijos pažymoje, išduotoje (duomenys neskelbtini), nurodoma, jog tuo metu jo turima pilietybė – Lietuvos, abiejų tėvų pilietybė taip pat nurodoma Lietuvos. Pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu patvirtina faktą, kad asmuo Jungtinėje Karalystėje gyveno nuolat. Pažymėjo, kad pagal 1914 m. Britanijos pilietybės ir užsieniečių įstatymą natūralizacijos būdu pilietybė buvo suteikiama tik įvykdžius sąlygas natūralizacijai gauti. Pagal turimus duomenis ir dokumentus, juos įvertinus chronologine tvarka, darytina neabejotina išvada, kad 1939 m. gavęs užsienio pasą, N. Š. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. 1939 m. Lietuvos Respublika nebuvo buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybės „teritorija“ nebuvo „buvusios Sovietų Sąjungos teritorija“. Iki 1940 m. birželio 15 d. asmenys išvykdavo ne iš Lietuvos „teritorijos“, o iš nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybės, gavę užsienio pasus. Todėl Migracijos departamento nurodoma įstatymo citata „Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“ nagrinėjamu atveju nėra aktuali ir netaikytina, ji tampa aktualia tuomet, kai asmenys išvyksta iš Lietuvos TSR teritorijos (bet ne iš nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybės) į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, Lietuvos Respubliką jau okupavus Sovietų Sąjungai, ir tokiu būdu jai tapus „teritorija“, nebe nepriklausoma valstybe. Ši norma tampa aktualia tik nagrinėjant atvejus, kai asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, išvyksta jau iš sovietų okupuotos Lietuvos teritorijos į už buvusios Sovietų Sąjungos sienų esančias kitas valstybes po 1940 m. birželio 15 d., su sovietiniais pasais, ir tai padaro būtent iki 1990 m. kovo 11 d., nes po šios datos išvykę asmenys nebeturi teisės į dvigubą pilietybę.
Pažymi, kad N. Š. išvyko iš Lietuvos ne po 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva jau buvo okupuota, o iki tol, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, jog po to, kai 1939 m. kovo 29 d. gavo užsienio pasą ir vizą, jokių duomenų apie jo gyvenimą Lietuvoje arba jo pilietybės netekimą nėra. N. Š. (duomenys neskelbtini) Didžiojoje Britanijoje sudarė ir įregistravo santuoką. Šiame dokumente taip pat yra įrašyta, kad jis ir jo žmona tuo metu, t. y. 1941 metais rezidavo Didžiojoje Britanijoje. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas į bylą nepateikė įrodymų, duomenų, kurie paneigtų pareiškėjų nurodytas aplinkybes, ar nuginčytų pareiškėjų pateiktus rašytinius įrodymus. Pareiškėjų vertinimu, visos nurodytos archyviniuose dokumentuose aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad jų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, gyveno Lietuvoje bent iki 1939 m. kovo 29 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos. Pažymi, kad esant akivaizdžiam faktui, kad asmuo yra repatrijavęs, t. y. išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nėra poreikio teikti dokumentų, įrodančių jo išvykimo faktą. Tokios pareigos nenumato nei Pilietybės įstatymas, nei joks poįstatyminis aktas, nei suinteresuoto asmens Migracijos departamento direktoriaus įsakymu patvirtinta prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metodika. Pažymi, kad pareiškėjams juridinį faktą yra reikalinga nustatyti tam, kad pareiškėjai galėtų įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame teismo prašo pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad Migracijos departamentas pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjų O. T. G. ir Y. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjų senelis N. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl pareiškėjai gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Migracijos departamento vertinimu, teismas nagrinėdamas šią bylą turėtų įvertinti, kad labiau yra tikėtina, jog pareiškėjų prosenelis į Jungtinę Karalystę išvyko iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o ne iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos. Pažymi, kad pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo senelio išvykimą iš Lietuvos ir atvykimo į Jungtinę Karalystę. Taip pat nepateiktas ir susirašinėjimas su užsienio valstybių archyvais, siekiant patvirtinti, jog šių dokumentų negalima gauti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai 2023 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Prašymus pareiškėjai grindė tuo, kad jie yra iš Lietuvos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. išvykusio asmens palikuoniai. Iš Lietuvos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs asmuo yra pareiškėjų senelis N. Š. (po (duomenys neskelbtini) N. Š.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, kuris išvyko 1939 m. į Jungtinę Karalystę. Išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus, Migracijos departamentas 2025 m. vasario 17 d. priėmė sprendimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjams esant (duomenys neskelbtini) valstybės piliečiais, Lietuvos Respublikos pilietybė jiems galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jie atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimus. Nesant pakankamai, duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis N. Š. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte numatytos sąlygos. Pareiškėjai galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniai, tik atsisakę turimos (duomenys neskelbtini) valstybės pilietybės ir pateikę tai patvirtinančius dokumentus.
Sprendimuose Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų jam pateiktus dokumentus, nurodytus sprendimuose, taip pat konstatavo, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad jų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjų senelis N. Š. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Pareiškėjai prašymuose nurodė, kad jų senelis išvyko iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę 1939 m. bei pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jam (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje suteikta britų pilietybė, tačiau nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kada ir iš kur N. Š. išvyko/atvyko į Jungtinę Karalystę.
Nurodytos aplinkybės liudija, kad pareiškėjams juridinę reikšmę turi ne faktas, kad pareiškėjų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Migracijos departamentas sprendimuose patvirtina, kad šiai aplinkybei nustatyti pareiškėjų pateiktų įrodymų pakanka), bet faktas, kad pareiškėjų senelis iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Todėl šiuo aspektu teismas sprendime pasisako plačiau.
Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikos ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali kartu būti ir kitos valstybės pilietis, t. y. jei atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas), yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas), yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nepriskirtini asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, o pareiškėjai nepateikė duomenų, kada tiksliai ir iš kur pareiškėjų senelis N. Š. išvyko į Jungtinę Karalystę, sprendimuose konstatavo, kad nepakanka duomenų teigti, kad pareiškėjų senelis N. Š. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjai šiam faktui nustatyti ir teikia šį pareiškimą teismui, nes jo nustatymas leistų pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išsaugant jų šiuo metu turimą (duomenys neskelbtini) pilietybę. Teismas pareiškėjų pareiškimą pripažįsta pagrįstu.
Byloje surinkti rašytiniai įrodymai liudija (dėl to ginčo tarp byloje dalyvaujančių asmenų iš esmės net nėra), kad pareiškėjų seneliui N. Š. jo 1937 m. lapkričio 8 d. prašymo pagrindu (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas. (duomenys neskelbtini) pareiškėjų seneliui N. Š. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 4664, Pilietybės referento 1939 m. kovo 20 d. rašte Nr. 72712 Kauno apskrities viršininkui nurodžius, kad N. Š. išduoti užsienio pasą ir vizą kliūčių nėra. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai taip pat liudija, kad N. Š. (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje susituokė su pareiškėjų senele F. E. Š., o (duomenys neskelbtini) jam buvo išduotas Natūralizavimo sertifikatas, liudijantis jam suteiktą Didžiosios Britanijos pilietybę 1914 m. Didžiosios Britanijos ir užsieniečių įstatymo pagrindu. 1952 m. sausio 16 d. pareiškėjų senelis N. Š. repatrijavo į (duomenys neskelbtini) valstybę, kur jis (duomenys neskelbtini) pakeitę vardą ir pavardę iš N. Š. į N. Š. (Duomenys neskelbtini) valstybėje (duomenys neskelbtini) jam ir F. E. Š. gimė dukra S. Š., kurios vaikais, gimę (duomenys neskelbtini) ir jame gyvenantys iki šiol, yra pareiškėjai. Pareiškėjų senelis N. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai iki šiol Lietuvos Respublikos pilietybės nėra įgiję. Jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai.
Taigi, aukščiau nurodyti tiesioginiai įrodymai patvirtina tiek aplinkybę, kad iki 1939 m. kovo 29 d. pareiškėjų senelis N. Š. nuolat gyveno Lietuvoje, tiek aplinkybę, kad 1941 m. jis jau buvo išvykęs nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę, kur (duomenys neskelbtini) jam natūralizacijos būdu buvo suteikta britų pilietybė. Tačiau pastarieji įrodymai, ką nurodo ir Migracijos departamentas, tiesiogiai nepatvirtina, kada konkrečiai ir kaip pareiškėjų senelis N. Š. atvyko į Jungtinę Karalystę. Aplinkybę, kad pareiškėjų senelis N. Š. išvyko į Jungtinę Karalystę 1939 m. iš Lietuvos, pareiškėjai grindžia paaiškinimais, kad 1939-1941 m. jau buvo prasidėjęs II pasaulinis karas, todėl žmonių, ypač (duomenys neskelbtini) kilmės, judėjimas po Europos žemyną buvo chaotiškas, vyko įvairiomis transporto priemonėmis, todėl rasti rašytinius įrodymus apie pasinaudojimą viena ar kita transporto priemone neįmanoma, buvo keliaujama ir pėsčiomis, ir vežimais, ir automobiliais, ir traukiniais. Europos žemyno viduje laivais nebuvo keliaujama.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176-185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad nors Migracijos departamentas duomenų nepakankamumą aplinkybei nustatyti, kad pareiškėjų senelis N. Š. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, sieja su Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi, nepateikia absoliučiai jokių objektyvių duomenų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai liudytų, kad pareiškėjų senelis N. Š. po 1940 m. balandžio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją ir iš jos vyko į Jungtinę Karalystę. Priešingai, ką pabrėžia ir pareiškėjai pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2023 m. sausio 2 d. raštu Nr. R4-16, pateikdamas pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje esančio Pilietybės referento 1939 m. kovo 20 d. rašto Nr. 72712 Kauno apskrities viršininkui bei Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde saugomos Lietuvos piliečiams išduotų užsienio pasų 1939 m. registracijos knygos ištraukos kopijas, nurodė, kad daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad N. (N.) Š. gyveno Lietuvoje, dokumentų, patvirtinančių jo išvyko iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lygiai taip pat Kauno regioninis archyvas 2023 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. V10-2223, pateikdamas pareiškėjai 1919-1940 m. Kauno miesto savivaldybės Pasų skyriaus dokumentų fonde esančias N. Š. dokumentų kopijas, nurodė, kad daugiau žinių apie N. Š. gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jo pilietybę bei išvyką iš Lietuvos 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. laikotarpiu saugomuose 1919-1944 m. Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose nerasta. Taigi, šios aplinkybės, nesant jokių kitų įrodymų apie pareiškėjų senelio N. Š. išvykimą į Sovietų Sąjungos teritoriją ir/ar gyvenimą joje, sudaro pagrindą tikėti pareiškėjų paaiškinimais, kad pareiškėjų senelis N. Š. nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos.
Darydamas tokią išvadą teismas taip pat įvertina tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Atitinkamai pasisakydamas dėl Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės draudimo, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).
Įvertinus tai, Pilietybės įstatymo formuluotės „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-1977-821/2021). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas neginčija aplinkybės, jai nustatyti teigia esant pakankama pareiškėjų pateiktų įrodymų, kad pareiškėjų senelis N. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Į bylą pateiktame (duomenys neskelbtini) natūralizavimo sertifikate Nr. A39811 taip pat nurodyta, kad N. Š. turima pilietybė yra Lietuvos. Jokių duomenų, kad iki 1940 m. birželio 15 d. jis buvo savo valia netekęs Lietuvos pilietybės, byloje nėra.
Ši aplinkybė, teismo vertinimu, svarbi ir tuo aspektu, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis dėl asmenų, išvykusių iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., negali būti aiškinama atsietai tiek nuo likusios šios teisės normos dalies nuostatos, įvardijančios išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę tikslo („nuolat gyventi“), tiek nuo viso Pilietybės įstatymo dalies, susijusios su pilietybės atkūrimu, išlaikant kitos valstybės pilietybę, konteksto: viena vertus, tuo siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo asmenims iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. sudėtingu tiek valstybei, tiek visam regionui laikotarpiu, išvykusiems iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nustatomos lengvesnės pilietybės atkūrimo sąlygos, inter alia galimybė kartu būti ir kitos valstybės piliečiu; kita vertus, toks teisinis reguliavimas nustatytas neignoruojant ir nūdienos realijų, atsižvelgiant į šalies pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas (Konstitucinio Teismo 2016 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020). Nagrinėjamu atveju byloje ne tik nėra jokių objektyvių duomenų, kad laikotarpiu nuo 1940 m. balandžio 15 d. iki 1941 m. pareiškėjų senelis N. Š. nuolat gyveno tuometinėje Sovietų Sąjungos teritorijoje, bet ir duomenų, kad į Jungtinę Karalystę iki 1941 m. jis atvyko ne iš Lietuvos, o iš Sovietų Sąjungos teritorijos.
Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas mano esant pagrindą pareiškėjų prašymą tenkinti iš dalies – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę (Jungtinę Karalystę) iš Lietuvos teritorijos. Kitoje dalyje bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, nurodytų procesiniuose dokumentuose, teismas plačiau nepasisako, nes jie esminės reikšmės ginčui teisingai išnagrinėti neturi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177–197, 259, 444–448 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjų O. T. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir Y. T., gim. (duomenys neskelbtini), pareiškimą tenkinti iš dalies.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę iš Lietuvos teritorijos. Šis faktas nustatytas pareiškėjų O. T. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir Y. T., gim. (duomenys neskelbtini), teisei į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą įgyvendinti.
Bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjų senelis N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nutraukti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.