Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G. D., G. W. D., K. A. D., O. M. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 1V-1300 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai J. G. D., gim. (duomenys neskelbtini), G. W. D., gim. (duomenys neskelbtini), K. A. D., gim. (duomenys neskelbtini) ir O. M. D., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2019 m. gegužės 29 d. pateikė prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymuose nurodė, kad pareiškėjo J. G. D. senelis ir pareiškėjų G. W. D., K. A. D., O. M. D. prosenelis P. G. (F. K., F. K.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., gimė ir gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Paaiškino, kad pareiškėjų senelis/prosenelis (toliau – ir protėvis) gimė (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvos Respublikoje, buvo Lietuvos Respublikos pilietis. 1922 m. protėviui buvo išduotas užsienio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) ir tais pačiais metais jis išvyko iš Lietuvos Respublikos į JAV laivu „Saxonia“. Protėvis į Niujorką, JAV, atplaukė 1922 m. birželio 26 d. Pareiškėjai paaiškino, kad jų protėvio išvykimą iš Lietuvos Respublikos lėmė nesaugumo jausmas, istorinės aplinkybės – artėjantis antrasis pasaulinis karas, jo galimos pasekmės, galinti kilti grėsmė. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje ir visoje Europoje susiklosčiusią situaciją, istorinius įvykius, jis buvo priverstas išvykdyti iš tėvynės, nes baiminosi dėl savo ateities, jog pasilikęs tėvynėje gali būti nužudytas, įkalintas ar patirti kitokią prievartą. Pareiškėjai taip pat paaiškino kad jų protėvis P. G. atvykęs gyventi į JAV pradėjo vadintis F. K. (F. K.), kaip labiau tinkančiu ir priimtinu aplinkiniams vardu. Pareiškėjai, teigdami, kad P. G. (F. K., F. K.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., prašė jiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos JAV pilietybės.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras (Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra aiškinęs, kad Pilietybės įstatymo formuluotės „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir paminėtą teismų praktiką, nagrinėjimu atveju būtina nustatyti ar pareiškėjų protėvis P. G. (F. K., F. K.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

Į bylą pateiktame 2019 m. kovo 29 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo rašte Nr. R4-823 „Dėl P. (F.) G. (K.) pilietybės ir gyvenimo Lietuvoje“, nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad P. (F., F.) G. (K., K., C.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1922 m. gyveno Lietuvoje, bei dokumentų apie jo turėtą arba neteką Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko fonde, išduotų užsienio pasų 1922 m. registracijos knygoje įrašytas K. F., 15 m., gavęs užsienio pasą, skiltyse „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ įrašyta „(duomenys neskelbtini)“, skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „Ukmergės ap.“, (tėvo vardas, gimimo metai, paso išdavimo data nenurodyta). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. R4-1446 apie F. K. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje, nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko fonde, išduotų užsienio pasų 1922 m. registracijos knygoje įrašytas K. F., 15 m. (gimęs ~ (duomenys neskelbtini).), gavęs užsienio pasą, skiltyje „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ įrašyta „(duomenys neskelbtini)“, skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „Ukmergės ap.“, (tėvo vardas ir paso išdavimo data nenurodyta); pažymos pastaboje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad F. K., g. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), iki 1922 m. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių jo išvykimą iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta. Kauno regioninio archyvo 2019 m. balandžio 29 d. rašte Nr. V10-1172 nurodyta, kad archyve saugomuose fonduose žinių apie P. (F., F.) G. (K., K., C.), gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, pilietybę nėra.

JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos ketinimo deklaracijoje, kurią 1926 m. liepos 15 d. pasirašė pareiškėjų protėvis P. G. ir patvirtino JAV Niujorko apylinkės teismas, nurodyta, kad P. G., 23 metų amžiaus, dirbantis santechniku, visam laikui atšaukia atsidavimą ir ištikimybę bet kuriam užsienio princui, monarchui, valstybei ar suverenitetui, ypatingai Sovietų Sąjungai ir (arba) Lietuvos Respublikai, kurios piliečiu dabar yra. Pareiškėjų protėvis prisiekdamas pareiškė, kad sąžiningai ketina tapti JAV piliečiu ir nuolat čia gyventi. Iš esmės analogiškas pasižadėjimas visam laikui atšaukti atsidavimą ir ištikimybę, ypatingai Lietuvos Respublikai ir prašymas būti pripažintam JAV piliečiu, pareiškėjų protėvio nurodytas ir JAV peticijoje dėl pilietybės suteikimo Nr. 159799. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjų protėvis, 1926 m. liepos 15 d. kreipėsi į JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybą dėl JAV pilietybės suteikimo bei aiškiai išreiškė savo valią atsisakyti (netekti) Lietuvos Respublikos pilietybės. Ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjų protėviui P. G. buvo suteikta JAV pilietybė byloje nėra. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad oficialiuose dokumentuose (JAV ketinimų deklaracija, JAV peticija dėl pilietybės), pasirašytuose pareiškėjų P. G. būtų užfiksuoti neteisingi duomenys dėl P. G. sprendimo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar sprendimas neatitiktų tikrosios jo valios, todėl pareiškėjų skundo argumentai, jog minėtus dokumentus jų protėvis buvo priverstas pasirašyti, laikyti nepagrįstais. Asmens kreipimasis dėl JAV pilietybės ir parašu patvirtinta valia atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, priešingai nei teigia pareiškėjai, nėra tik formalumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021). Iš minėtų oficialių JAV institucijos dokumentų turinio aišku, kad prareiškėjų protėvis savo valia nutraukė ryšį su Lietuvos Respublika bei atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas gauti JAV pilietybę. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad pareiškėjų protėvis P. G. (F. K., F. K.) iki 1940 m. birželio 15 d. prarado Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjai negali būti laikomi asmens palikuoniais, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ir jiems negali būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, spręsdamas ginčą vadovaujantis teisės aktai bei teismų praktika, o skunde cituojamos ištraukos iš V. S. monografijos, nėra tas teisės šaltinis, kurio pagrindu teismas turėtų vadovautis. Kaip teisingai nurodo Departamentas, pareiškėjų cituojamai nuostata „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis su išimtimi, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės pilietybę tik tada, jei yra patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu ir atlieka jam įstatymais nustatytas pareigas“ buvo nustatyta 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, tačiau pareiškėjų protėvis Lietuvos Respublikos pilietybės neteko 1926 m. liepos 15 d., t. y. iki minėtos Konstitucijos priėmimo, todėl šios nuostatos nėra aktualios. Be to, byloje nenustatyta, o pareiškėjai taip pat nežino, kad jų protėvis būtų vykdęs kokias nors įstatymo nurodytas pareigas ir ši aplinkybė turėtų kokios nors įtakos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad atsakovės ginčijamas Įsakymas motyvuotas, priimtas išnagrinėjimus ir įvertinus esančius duomenis, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, priimtas kompetentingo subjekto, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija kitų Įsakymo panaikinimo pagrindų taip pat nenustatė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pareiškėjų reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų J. G. D., G. W. D., K. A. D., O. M. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.