- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- eA-3358-624/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01622-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- G. J. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. N. (G. J. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. N. (G. J. N.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. J. N. (G. J. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 1V-190 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ministerija) priimti įsakymą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), taikydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškina ir interpretuoja pareiškėjo pateiktus dokumentus.
3. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje. Įsakymas yra nemotyvuotas, jame nėra jokių argumentų ar pateikto faktinių aplinkybių vertinimo, nurodytos tik Įstatymo nuostatos bei pateikta nuoroda į Migracijos departamento 2019 m. vasario 11 d. teikimą Nr. 13P-36 (toliau – ir Teikimas), kuris pareiškėjui nebuvo pateiktas ir jo turinys jam nėra žinomas. Šis dokumentas negali būti laikomas sudedamąja Įsakymo dalimi. Pareiškėjas nežino, kokių Įstatyme nustatytų reikalavimų jo prašymas neatitiko. Įstatymo nuostatų ir Teikimo nurodymas nėra tinkamas sprendimo pagrindimas. Dėl to jam buvo apsunkinta teisminė gynyba.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad Migracijos departamento 2019 m. balandžio 3 d. rašte (toliau – ir Raštas), kuris nėra sudedamoji Įsakymo dalis, nurodyta, kad sprendimą galimai lėmė pareiškėjo senelio trumpalaikis buvimas Baltarusijoje 1944–1945 metais, kuris vertintas kaip pastarojo išvykimas nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos valstybę ir padaryta išvada, kad neišpildyti Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas paaiškino, kad Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis išvykimą sieja su savanorišku asmens išvykimu nuolat gyventi į kitą valstybę. Ši nuostata negali būti vertinama formaliai. Pareiškėjo senelio buvimo laikotarpiu Minske vyko karas ir tai negali būti vertinama savanorišku išvykimu. Jo senelis buvo atgabentas kaip sovietų belaisvis ir ten buvo kalinamas, kadangi prieš tai tarnavo vokiečių kariuomenėje. Minske galėjo būti tik trumpą laiko tarpą ir tai negali būti vertinama kaip savanoriškas jo apsisprendimas. Lenkijoje jis gyveno nuo 1945 m. iki 1952 m., vėliau Romoje buvo išduotas Lietuvos užsienio pasas ir jis išvyko į Braziliją, kur gyveno iki mirties. Jo tikrąjį apsisprendimą išvykti gyventi ne į Sovietų Sąjungos teritorijoje esančias teritorijas patvirtina pateikti dokumentai. Nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta esminė aplinkybė, t. y. iš kur, Lietuvos ar Baltarusijos, pareiškėjo senelis išvyko į Lenkiją. Po kalinimo Baltarusijoje jis buvo grįžęs į Lietuvą ir tik vėliau išvyko į Lenkiją. Neaišku, kuo remdamasis atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjo senelis išvyko iš Baltarusijos, kadangi senelio 1953 m. birželio 1 d. pareiškime tokių aplinkybių nėra nurodyta. Atsakovas nepagrindė išvados, kad pareiškėjo senelis į Lenkiją pateko būtent iš Baltarusijos teritorijos.
6. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai ilgai nagrinėjo jo prašymą, praleisdamas 6 mėnesių terminą, jį nagrinėjo apie 2 metus ir taip pažeidė gero administravimo principą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad asmuo, kurio palikuonis yra pareiškėjas, nebuvo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas asmuo ir darė išvadą, kad nebuvo ir 7 straipsnio 3 punkte nurodytas asmuo. Pareiškėjas nėra Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas asmuo, galintis būti Lietuvos Respublikos piliečiu, esant ir kitos valstybės piliečiu, o Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis neleidžia atkurti Lietuvos pilietybę, jei pareiškėjas yra ir kitos valstybės, t. y. Brazilijos, pilietis. Asmuo, kurio palikuonis yra pareiškėjas, nebuvo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas asmuo dėl to, kad iš Lietuvos teritorijos išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (po 1940 m. birželio 15 d.). Pareiškėjo senelis 1953 m. birželio 1 d. pareiškime Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto (toliau – ir Pareiškimas) Lietuvos pilietybei patikrinti ir užsienio pasui gauti nenurodė, kad po gyvenimo Minske 1944 m., būtų gyvenęs Lietuvoje, kita gyvenimo šalis nurodyta – Lenkija. Vidaus reikalų ministras, priimdamas Įsakymą, vadovavosi Teikimu.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Pareiškėjo senelio J. J. išvykimas po 1940 m. birželio 15 d. iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusiją, vėliau, iš Baltarusijos į Lenkiją, iš Lenkijos į Italiją, o iš jos į Braziliją, t. y. J. J. išvykimas iš Baltarusijos, o ne iš Lietuvos į Lenkiją, Italiją ir Braziliją, negali būti laikomas jo išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir dėl to pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Įstatyme nėra nustatyta, kokiu būdu asmuo turi išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. savanoriškai, ar prievarta, kad asmuo turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės. Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad asmuo turi išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo senelis į Lenkiją išvyko ne iš Lietuvos Respublikos, bet iš Baltarusijos. Tai patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. raštas Nr. R4-749, prie kurio pridėtas Pareiškimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo senelis išvyko ne iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bet iš Baltarusijos. Be to, nėra pagrindo abejoti paties pareiškėjo senelio 1953 m. birželio 1 d. pateiktais duomenimis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės patikrinimo ir užsienio paso gavimo. Migracijos departamentas savarankiškai kreipėsi į Lietuvos valstybės archyvus dėl duomenų apie J. J. kalinimą Minsko kalėjime ir išvykimą iš Lietuvos Respublikos, tačiau Lietuvos archyvai tokių duomenų neturi. Baltarusijos Respublikos archyvas duomenų apie šio asmens kalinimą fašistiniame kalėjime neturi.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės buvo nagrinėjamas ilgiau nei yra nustatyta teisės aktuose, tačiau ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pabrėžė, kad pareiškėjo prašė pateikti papildomus dokumentus, o taip pat kreipėsi į Lietuvos valstybės archyvus dėl duomenų patikslinimo apie pareiškėjo senelį. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko ne dėl sąmoningo vilkinimo, bet dėl objektyvių priežasčių.
Atsiliepimas
13. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad ginčijamas aktas priimtas Teikimo pagrindu, kuris yra procedūrinis dokumentas ir teisės aktuose nėra nustatyta pareiga jį išsiųsti susipažinti pareiškėjui. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2019 m. kovo 28 d. lydraštyje, su kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas ginčijamas aktas, nurodė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, bei Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys, iki 1940 m. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės. Be to, minėtame rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjas galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., neatsisakant kitos valstybės pilietybės, jeigu pateiktų dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Įsakymas neužkerta kelio pareiškėjui atkurti Lietuvos pilietybę, atsisakius turimos Brazilijos pilietybės arba pateikus duomenis, kad jis yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 1 d. pateikė prašymą atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant Brazilijos pilietybės. Prašyme nurodė, kad senelis J. J. gimė (duomenys neskelbtini), nors apie pastarojo gyvenimą Lietuvoje daug dokumentų nėra išlikę, pareiškėjo šeimos narių teigimu, J. J. Antrojo pasaulinio karo metu buvo prievarta paimtas į vokiečių kariuomenę ir priverstas kovoti jų pusėje, vėliau rusų buvo paimtas į nelaisvę ir įkalintas. Pažymėjo ir tai, kad Romoje 1953 m. birželio 3 d. pareiškėjo seneliui Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto išdavė Lietuvos užsienio pasą ir padėjo jam išvykti į Braziliją. Pareiškėjas jo senelio išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę faktui patvirtinti pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jo senelis buvo prievarta paimtas į vokiečių armiją kovoti Antrajame pasauliniame kare, po to buvo rusų paimtas į nelaisvę ir įkalintas, vėliau atsidūrė Romoje, kur jam išdavė Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir padėjo išvykti į Braziliją. 1953 m. atvyko į Braziliją; įgalioto asmens G. G. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad 1925–1944 m. J. J. gyveno Lietuvoje, 1944–1945 m. – Minske, o 1945–1952 m. – Lenkijoje, taip pat nurodė, kad jis buvo priverstas tarnauti vokiečių daliniuose Lietuvoje, o vėliau buvo rusų dalinių paimtas į nelaisvę bei kalintas lageryje Minske, kiek vėliau buvo paleistas, o 1953 m. išvyko gyventi į Braziliją; J. J. dukters Marios I. J. (pareiškėjo motina), gim. (duomenys neskelbtini) Brazilijoje, gimimo liudijimą; Brazilijos Federacinės Respublikos ilgalaikę užsienio asmens tapatybės kortelę, skirtą užsienio piliečiui J. J., kurioje nurodyta, kad asmuo yra Lietuvos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) ir užregistruotas 1954 m. lapkričio 2 d. Santose (Brazilija); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. raštą Nr. R4-749, prie kurio pridėtas Pareiškimas Lietuvos pilietybei patikrinti ir užsienio pasui gauti, kuriame J. J. nurodė, kad tarnavo vokiečių daliniuose Lietuvoje, 1944 m. išvažiavo iš Lietuvos, taip pat patikslino, kad nuo 1925 m. iki 1944 m. gyveno Lietuvoje, nuo 1944 m. iki 1945 m. – Minske, o nuo 1945 m. iki 1952 m. – Lenkijoje; Baltarusijos Respublikos nacionalinio archyvo apostilizuotą 2018 m. vasario 9 d. raštą Nr. 07-10/51, kuriame nurodyta, kad iš dalies išlikusiuose Baltarusijos Respublikos nacionalinio archyvo dokumentuose po Didžiojo Tėvynės karo, įskaitant duomenų bazę „Vokiečių nelaisvė“ apie J. J. kalinimą fašistiniame kalėjime duomenys neišlikę; Lietuvos ypatingojo archyvo 2017 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. P2-1209, kuriame nurodyta, jog Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J. tarnybą vokiečių kariuomenėje Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, suėmimą 1944 m. ir kalinimą Minsko kalėjime, nerasta, ir to paties archyvo 2018 m. spalio 4 d. raštą Nr. P2-2438, kuriame nurodyta, jog tuose pačiuose archyviniuose fonduose nerasta duomenų apie J. J. kalinimą 1944–1945 m., išvykimą iš Lietuvos TSR į Lenkiją 1945–1952 m. bei išvykimą iš Lietuvos TSR 1944–1990 m. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Teikime nustatė, kad pareiškėjo senelio išvykimas po 1940 m. birželio 15 d. iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusiją, vėliau – iš Baltarusijos į Lenkiją, iš Lenkijos į Italiją, o iš jos – į Braziliją, t. y. J. J. išvykimas iš Baltarusijos, o ne iš Lietuvos, į Lenkiją, Italiją ir Braziliją, negali būti laikomas jo išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir dėl to pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Vidaus reikalų ministras Įsakymu, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Teikimą, pareiškėjo prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nurodė, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas turi Brazilijos pilietybę ir, kaip Teikime konstatuota, neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimo, t. y. jis nėra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11d., palikuonis ir jis nėra asmuo, galintis būti Lietuvos Respublikos piliečiu pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 punktą. Sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės.
17. Teismas pažymėjo, kad kadangi pareiškėjas yra Brazilijos pilietis, jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus.
18. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias ir taikytinas Įstatymo 7 ir 9 straipsnio nuostatas, akcentavo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas gali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Ši sąvoka išaiškinta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
19. Teismas pabrėžė, kad minėtoje sąvokoje pateikta išimtis, kad į šią kategoriją nepatenka asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjo senelis 1944–1945 m. gyveno Minske ir, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. raštu Nr. R4-749 bei Pareiškime nurodytais duomenimis, išvada, kad pastarasis 1945 m. išvyko į Lenkiją iš Baltarusijos, bet ne iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta. Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių šią išvadą. Atsakovas atliko pareiškėjo pateiktų dokumentų tyrimą ir rinko papildomą medžiagą, tačiau duomenų apie J. J. kalinimą Minsko kalėjime ir išvykimą iš Lietuvos Respublikos, apie J. J. kalinimą fašistiniame kalėjime nei Lietuvos, nei Baltarusijos Respublikos archyvuose nerado. Atsakovas atliko tinkamą tyrimą, siekdamas išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes prašymui išnagrinėti.
20. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, jog pareiškėjo senelis būtent po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Taigi, ir negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo atveju išvykimo būdas neturi esminės reikšmės nagrinėjant prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjo skundo argumentai, kad senelis išvyko iš Lietuvos, įrodymais nepagrįsti. Atsakovas pagrįstai vadovavosi Pareiškime nurodytomis aplinkybėmis.
21. Teismas sutiko su Migracijos departamento Teikime, kuris yra sudedamoji Įsakymo dalis, pateiktu aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo skundo argumentus, kad jis negalėjo susipažinti su šio dokumento turiniu ir negalėjo žinoti tikrųjų sprendimo motyvų, dėl ko jo prašymas yra netenkintas, teismas laikė nepagrįstais. Pareiškėjui 2019 m. kovo 28 d. raštu buvo atsiųstas Įsakymas ir jame nurodyti argumentai, kurie pagrindžia Įsakymą. Pareiškėjas žinojo aplinkybes, kuriomis grindžiamas Įsakymas. Be to, tai patvirtina jo skundo argumentai. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turėjo teisę, be kita ko, susipažinti su visa jo pareiškimo nagrinėjimo medžiaga, taigi, ir Teikimu. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas turėjo jam pateikti Teikimą, tačiau tokios pareigos teisės aktai nenustato. Iš rašto turinio pareiškėjas turėjo suprasti, dėl ko jo prašymas netenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas vertino, kad Įsakymas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
23. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punkte įtvirtintą reikalavimą dėl prašymų nagrinėjimo termino, nurodė, kad pareiškėjo prašymas Migracijos departamentui buvo pateiktas 2017 m. vasario 1 d., o papildomi dokumentai – 2018 m. sausio 24 d., o vėliau Migracijos departamentas kreipėsi dėl papildomų duomenų surinkimo. Terminą skaičiuoti nuo pareiškimo pateikimo dienos yra neteisinga, nes buvo renkami papildomi duomenys. Aplinkybė, jog terminas buvo pažeistas, negali būti laikoma pagrindu šį pažeidimą pripažinti esminiu. Visuma Migracijos departamento atliktų veiksmų (kreipimasis į pareiškėją, įstaigas) patvirtina, jog buvo atlikti procedūriniai veiksmai, siekiant nustatyti reikšmingas pareiškėjo prašymui nagrinėti aplinkybes, o tai ir lėmė, kad prašymo nagrinėjimas užsitęsė. Tokios aplinkybės pateisina atsakovo veiksmus ir pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo termino pažeidimas vertintinas kaip neesminis procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas negali būti laikomas neteisėtu. Vien šiuo aspektu panaikinus Įsakymą, pareiškėjo padėtis nepasikeistų. Jokie papildomi duomenys, kurie paneigtų Migracijos departamento tyrimo metu surinktus duomenis, nebuvo pateikti.
24. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento išvada, kuriai pritarė ir vidaus reikalų ministras, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, kuri neapima asmenų, išvykusių po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, ir asmenų, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitą valstybę ne iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o iš bet kurios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, yra pagrįsta.
25. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis bei Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos pilietybės.
26. Teismas atkreipė dėmesį, kad, be kita ko, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas.
27. Teismas vertino, kad Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai taikyti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai, todėl, nustačius neesminį procedūrinį pažeidimą dėl per ilgo pareiškimo nagrinėjimo, Įsakymas negali būti naikinamas. Įsakymas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, o netenkinus pagrindinio reikalavimo – negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
28. Pareiškėjas G. J. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti.
29. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir bylai aktualų teisinį reguliavimą, sprendimą grindė tik formaliais motyvais, neatsižvelgė į Įstatyme įtvirtintų teisės normų tikslus, taip pat įstatymų leidėjo valią priimant bylai aktualias teisės normas, todėl netinkamai aiškino Įstatymą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
30. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi, kad išvykusiu iš Lietuvos nelaikomas asmuo, kuris išvyko gyventi iš Lietuvos Respublikos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, įstatymo leidėjas pirmiausiai siekė apriboti teisę Lietuvos Respublikos pilietybę gauti asmenims, kurie išvyko bei nuolat gyveno buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje esančiose valstybėse ir buvo įgiję šių šalių pilietybes, t. y. buvo socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu požiūriu glaudžiai su šiomis valstybėmis susiję. Toks apribojimas buvo susijęs su tuo, kad šie asmenys negalėtų būti kartu ir Lietuvos ir minėtų valstybių, kurių pasirinkta politinės raidos kryptis galimai neatitiko Lietuvos interesų, piliečiais. Toks daugybinės pilietybės apribojimas nėra nustatytas jokių kitų teritorijų ar valstybių, įskaitant Braziliją, atžvilgiu. Žodis „išvykimas“ Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytoje teisės normoje turėtų būti suprantamas ne kaip trumpalaikis apsilankymas kitose valstybėse ar formalus valstybės sienos perėjimas / kirtimas, tačiau kaip išvykimas nuolat gyventi į pasirinktą valstybę ar teritoriją, todėl konkrečiu atveju vertinant, ar asmuo atitinka išvykusio asmens kriterijus, turi būti nustatoma, į kokią valstybę asmuo siekė išvykti / išvyko būtent nuolatiniam gyvenimui. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl asmenų išvykimo nuolatiniam gyvenimui į buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas neturėtų būti aiškinama ir taikoma formaliai, o sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pripažintinas išvykusiu nuolat gyventi į buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas, turėtų būti atsižvelgiama į įstatymų leidėjo ketinimus ir įstatymo pakeitimo atsiradimo priežastis, atitinkamai įvertinant išvykusio asmens santykį su konkrečia valstybe, į kurią jis išvyko, jo buvimo toje valstybėje trukmę, atsižvelgiama į jo socialinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su konkrečia valstybe, taip pat įvertinami tikrieji išvykusio asmens emigracijos tikslai ir kryptys.
31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes, kad jo senelis nuolat gyventi išvyko ne į Baltarusiją (Minską), o į kitas valstybes, su kuriomis įstatymas nesieja draudimo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, o būtent, kad Lenkijoje jis gyveno nuo 1945 m. iki 1952 m. (net 7 metus), vėliau 1953 m. Romoje jam buvo išduotas Lietuvos užsienio pasas ir jis išvyko į Braziliją, kur gyveno iki savo mirties. Būtent pastarieji įrašai, sugretinus juos su kitais turimais dokumentais (pvz., Brazilijos institucijų išduota asmens tapatybės kortele) ir reikšminga gyvenimo šiose valstybėse trukme, patvirtina pareiškėjo senelio išvykimą (apsisprendimą išvykti) nuolat gyventi į kitas, išskyrus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančias, valstybes. Būtent Brazilija, o ne Baltarusija, buvo pareiškėjo socialinių, kultūrinių ir ekonominių interesų centras, šioje valstybėje pareiškėjo senelis gyveno didžiąją dalį savo gyvenimo, Brazilijoje gimė jo vaikai ir anūkai. Vien tik formali aplinkybė, kad pareiškėjo senelis, prieš išvykstant į Lenkiją, o vėliau į Braziliją, 1944–1945 metais (tiksli atvykimo ir išvykimo data nėra žinomos) neilgą laikotarpį (tikėtina, tik kelis mėnesius) buvo Minske, neturėtų būti vertinama kaip jo nuolatinis išvykimas gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, kadangi su šia valstybe pareiškėjo senelis ar pilietybę siekiantis atkurti pareiškėjas nėra susijęs jokiais teisiniais ar socialiniais ryšiais, neturi šios šalies pilietybės ir čia nuolat negyveno. Todėl nepagrįstas teismo teiginys, konstatuojantis, jog pareiškėjo senelis neatitinka asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvokos, kadangi į Lenkiją 1945 m. išvyko ne iš Lietuvos, o iš Baltarusijos teritorijos. Tokie teismo motyvai yra nesuderinami su Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų tikslais. Vadovaujantis tokia teismo pozicija, pareiškėjo seneliui būtų užtekę 1945 m. iš Baltarusijos sugrįžti į Lietuvos teritoriją bent kelioms dienoms ir iš Lietuvos išvykti į Lenkiją, tuomet jo išvykimas būtų pripažįstamas tinkamu, nors akivaizdu, kad šiuo atveju skirtumas, ar į Lenkiją jis išvyko iš Lietuvos, ar iš Baltarusijos teritorijų, būtų tik formalus ir sukurtų tuos pačius padarinius.
32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 1945 m. Sovietų Sąjunga faktiškai buvo užėmusi tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos teritorijas, todėl nepriklausomai nuo to, iš kurios teritorijos pareiškėjo senelis išvyko į Lenkiją, jo veiksmai rodo, kad jis siekė pasitraukti į Vakarų valstybes, bėgdamas nuo to paties sovietų režimo, todėl vien tik pats išvykimo vietos aspektas (iš Lietuvos ar Baltarusijos), nevertinant kitų byloje esančių aplinkybių, neturėtų būti esminis sprendžiant dėl to, ar pareiškėjo senelis atitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą išvykusio asmens sąvoką.
33. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors dokumentuose nėra įrašų apie tikslų pareiškėjo senelio atvykimo ir išvykimo iš Minsko laiką, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis tarnavo vokiečių kariuomenės daliniuose Lietuvoje, o Minske 1944–1945 m. buvo tik karo metu, bei šiuos faktus sugretinus su to meto istorine situacija, darytina pagrįsta prielaida, kad Minske pareiškėjo senelis realiai galėjo gyventi tik keletą mėnesių (sovietai į Lietuvos teritoriją įžengė ir iš jos stumti vokiečius pradėjo tik 1944 m. liepą, todėl pareiškėjo senelis į nelaisvę patekti ir dėl to atsidurti Minske galėjo tik 1944 m. pabaigoje, o jau 1945 m. gegužės mėnesį Europoje pasibaigė karas), todėl toks trumpalaikis jo buvimas Baltarusijos teritorijoje neturėtų būti vertinamas jo nuolatiniu gyvenimu buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Įstatymas nereglamentuoja laiko trukmės, kurį asmuo turi pragyventi konkrečioje valstybėje, kad būtų vertinama, jog jis Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme šioje valstybėje gyvena nuolat, tačiau taikant įstatymo analogiją ir vertinant panašius teisinius santykius reguliuojančių Įstatymo normų (18 str. 1 d. 1 p., 18 str. 2 d., 19 str. 1 d.) nustatytus terminus, darytina išvada, kad asmens nuolatinis gyvenimas ir su juo susiję teisiniai ryšiai tarp asmens ir valstybės gali atsirasti asmenims valstybėje pragyvenus tik pakankamai reikšmingą laikotarpį (5, 7, 10 metų).
34. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad sąlyginai trumpas jo senelio buvimo Baltarusijos teritorijoje laikotarpis nėra pakankamas teisiškai reikšmingų ryšių su šia valstybe susiformavimui, todėl neturėtų būti vertinamas kaip jo nuolatinis gyvenimas buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Šalies argumentai
35. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo ir Migracijos departamento sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Skundžiamas Įsakymas nemotyvuotas, jį sudaro tik vienas sakinys, nėra pateikiami argumentai, faktinės aplinkybės, nenurodomi jokie įrodymai ir / ar faktai, formaliai apsiribojama nuorodomis į Įstatymo nuostatas bei nuoroda į Teikimą, kuris pareiškėjui nebuvo pateiktas. Tokiu būdu buvo ribojama pareiškėjo teisė veiksmingai apginti savo pažeistas teises. Skundžiamo Įsakymo neatitikimas VAĮ reikalavimams yra pagrindas jį pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.
Atsiliepimas
36. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka.
37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pripažįsta, kad jo senelis, iki tol gyvenęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš jos išvyko ir 1944–1945 m. gyveno buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje – Minske. Nagrinėjamu atveju svarbu ne gyvenimo už Lietuvos ribų trukmė, o asmens valia (realizuota) gyventi ne Lietuvoje, o kitoje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje. Pareiškėjo senelis neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies sąvokos.
38. Atsakovas akcentuoja, kad vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo skelbiami Teisės aktų registre, t. y. viešinami, todėl faktų / duomenų nurodymas įsakyme pažeistų asmens privatumą, t. y. atskleistų asmens duomenis. Dėl šios priežasties tokio pobūdžio įsakymuose faktai / duomenys, kurių pagrindu įsakymas priimtas, nenurodomi.
39. Atsakovas pažymi, kad pagal Aprašo 18 punktą asmenys apie vidaus reikalų ministro ar Migracijos departamento priimtą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės informuojami jiems išsiunčiant sprendimą. Aprašas nenustato kitų dokumentų siuntimo. Pareiškėjui jo prašymo netenkinimo priežastys yra žinomos. Teisę ginčyti Įsakymą teisme pareiškėjas realizuoja. Todėl skundžiamo Įsakymo vien dėl šios priežasties naikinimas prieštarautų protingumo principui.
Atsiliepimas
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Įstatymo nuostatų kontekste nurodo, kad pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius jo senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl jis turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi pareiškėjas yra Brazilijos pilietis, tai jis Lietuvos Respublikos pilietybę galėtų atkurti tik atsisakęs turimos kitos valstybės pilietybės, arba jeigu jis atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus.
42. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog aplinkybę, kad pareiškėjo senelis išvyko po 1940 m. birželio 15 d. iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusiją, vėliau – iš Baltarusijos į Lenkiją, iš Lenkijos – į Italiją, o iš jos – į Braziliją, patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. raštas Nr. R4-749, prie kurio pridėtas J. J. Pareiškimas Lietuvos pilietybei patikrinti ir užsienio pasui gauti. Pareiškime, be kita ko, J. J. nurodė, kad tarnavo vokiečių daliniuose Lietuvoje, 1944 m. išvažiavo iš Lietuvos, nuo 1925 m. iki 1944 m. gyveno Lietuvoje, nuo 1944 m. iki 1945 m. – Minske, o nuo 1945 m. iki 1952 m. – Lenkijoje. Atsižvelgiant į tai, J. J. išvykimas iš Baltarusijos, o ne iš Lietuvos, į Lenkiją, Italiją ir Braziliją, negali būti laikomas jo išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir dėl to pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
43. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Įstatyme nėra nustatyta, kokiu būdu asmuo turi išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. savanoriškai ar prievarta, kokie yra to asmens ryšiai su ta valstybe, kad asmuo turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės. Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad asmuo turi išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjo senelis 1944 m. išvyko į Baltarusiją, t. y. į Sovietų Sąjungos teritoriją, kuri nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl dvigubos pilietybės draudimo.
Atsiliepimas
45. Trečiojo asmens teigimu, Teikimas yra procedūrinis dokumentas ir teisės aktuose nėra numatyta pareiga jį išsiųsti susipažinti pareiškėjui. Be to, Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2019 m. kovo 28 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad jis negali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, kadangi neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimo. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jam nėra aišku, kokio Įstatymo reikalavimo jis neatitinka, yra nepagrįstas. Ginčijamas Įsakymas neužkerta kelio pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakius turimos Brazilijos pilietybės. Be to, pareiškėjas buvo informuotas, kad jis galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos Brazilijos pilietybės, jeigu pateiks dokumentus, kad yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Be to, pareiškėjas įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjo argumentai, kad neefektyviai ar neoperatyviai pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą yra pasirinkta gynybinė pozicija, neturinti jokios įtakos Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1V-190 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Ministeriją priimti įsakymą atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę pagrįstumo.
47. Bylos duomenimis ginčijamu vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. Įsakymu pareiškėjo, esančio Brazilijos Federacinės Respublikos piliečiu, prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išsaugant kitos valstybės pilietybę, netenkintas motyvuojant tuo, kad pareiškėjo senelis J. J., po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos Respublikos teritorijos išvykęs į Baltarusiją, t. y. buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, o tik po to – į Lenkiją, Italiją ir galiausiai – į Braziliją, negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., dėl ko pareiškėjas, J. J. vaikaitis, neatitinka Pilietybės 7 straipsnio 4 numatytos sąlygos, dėl kurios Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
Žemesnės instancijos teismas
48. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutikęs su vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1V-190 motyvacija, nurodyta Migracijos departamento 2019 m. vasario 8 d. teikime dėl „Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
49. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamus reikalavimus grindžia argumentais dėl itin formalaus Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, kurioje pateikiama asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka, aiškinimo.
50. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies aiškinimo: ginčui aktualios redakcijos Pilietybės įstatymo 5 straipsnis, apibrėžiantis, kokie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nustato, kad jais yra ir asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą (Pilietybės įstatymo 5 str. 2 p.).
51. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena, o 2 dalis – kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
52. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš 1-10 punktuose nustatytų sąlygų, iš jų – yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).
53. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio, kuriame pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 3 dalis nustato, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
54. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „<...> Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. <...>“, negali būti aiškinama atsietai tiek nuo likusios šios teisės normos dalies nuostatos, įvardijančios išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę tikslo („nuolat gyventi“), tiek nuo viso Pilietybės įstatymo dalies, susijusios su pilietybės atkūrimu, išlaikant kitos valstybės pilietybę, konteksto: viena vertus, tuo siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. sudėtingu tiek valstybei, tiek visam regionui laikotarpiu, išvykusiems iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nustatomos kitokios, t. y. lengvesnės pilietybės atkūrimo sąlygos, inter alia galimybė kartu būti ir kitos valstybės piliečiu; kita vertus, toks teisinis reguliavimas nustatytas neignoruojant ir nūdienos realijų, atsižvelgiant į šalies pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
55. Taigi, konstatavus duomenų, patvirtinančių faktą apie J. J. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą 1940 m. birželio 15 d., pakankamumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateiktų duomenų pagrindu spręsti, kad J. J. 1944 metais į iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Baltarusiją) išvyko nuolat gyventi, vertinant tiek pareiškėjo paaiškinimą, kad jo senelis Minske buvo laikomas nelaisvėje kaip asmuo, tarnavęs nacistinės Vokietijos kariniuose daliniuose, tiek duomenis apie tolesnį jo keliavimą (Lenkija, Italija, Brazilija), tiek istorinį kontekstą – nuo 1944 m. vidurio ši teritorija pateko į intensyvių karo veiksmų zoną (Visuotinė lietuvių enciklopedija; https://www.vle.lt/Straipsnis/Baltarusijos-operacija-68487), nėra pagrindo.
56. Tačiau vertindama antrojo pareiškėjo skundo, kurį jis prašo tenkinti, priimant naują sprendimą, reikalavimo pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Pilietybės įstatymo 38 straipsnis, reglamentuojantis prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo padavimą, nustato: asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda, be kita ko, dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 38 str. 2 d. 2 p.); dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d.); jeigu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 str. 5 d.).
57. Pareiškėjas su prašymu dėl pilietybės atkūrimo Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų, patvirtinančių J. J. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, inter alia Lietuvos Respublikos užsienio paso, išduoto Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d., nepateikė; pareiškėjo pateikti dokumentai, kurie priskirtini Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje „kitiems dokumentams“, patvirtina Lietuvos Respublikos užsienio paso išdavimo faktą po 1940 m. birželio 15 d.; apibendrinant duomenis, kurių pagrindu asmeniui išduotas užsienio pasas, visumą, yra žinoma, kad: Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje yra 1953 m. birželio 1 d. užpildytas pareiškimas Lietuvos pilietybei patikrinti ir užsienio pasui gauti, kuriame yra asmens fotografija ir jo nurodyti duomenys: vardas ir pavardė: J. J.; tėvų vardai ir pavardės: M. – E. M.; grafa „pilietybė“ nepildyta; tautybė: lietuvis; tikyba: (duomenys neskelbtini); užsiėmimas: (duomenys neskelbtini); išsilavinimas („išeitas mokslas ir kur“): (duomenys neskelbtini); gimimo laikas ir vieta: (duomenys neskelbtini); krikšto vieta ir laikas: (duomenys neskelbtini); tėvo ir motinos pilietybė: Lietuvos; šeimyninė padėtis: nevedęs; kada ir kodėl išvyko iš Lietuvos: 1944 m.; duomenys apie tarnybą kariuomenėje: vokiečių daliniuose Lietuvoj; grafose, kuriose prašoma nurodyti, ar asmuo buvo įgijęs arba siekęs įgyti kitos šalies pilietybę, ar kreipėsi į kitą Lietuvos diplomatinę atstovybę dėl užsienio paso, čia registravosi, gavo dokumentus, ar buvo teismo baustas, nurodyta „ne“; grafa „prašytojo turimi dokumentai“ neužpildyta; gyvenamoji vieta: a) prieš karą: Lietuvoj nuo 1925 iki 1944 m.; b) karo metu: Minske nuo 1944 iki 1945 m.; c) po karo: Lenkijoj nuo 1945 iki 1952 m.; asmens fiziniai duomenys: veidas – ovalus („apvalas“), plaukai – šviesūs, ūgis – vidutinis; dokumente yra nurodoma, kad prašytojo parašą tvirtina „Artimiausios Liet. Org-jos Valdyba“ (parašas, kiek galima spręsti, yra S. L., gim. (duomenys neskelbtini)), taip pat yra duomenys apie 1953 m. birželio 3 d. išduotą naują užsienio pasą. Pažymėtina, kad nuo 1939 m. spalio 18 d. iki 1970 m. Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto vadovavo S. G. (https://va.mfa.lt/va/lt/dvisalis-bendradarbiavimas/lietuva-ir-sventasis-sostas).
58. Šiame kontekste (nutarties 57 p.) pažymėtina, kad be pareiškėjo ir jo atstovų paaiškinimų, kurių šaltiniai – pareiškėjo senelis ar mama – nėra nurodyti, nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių tokio asmens – J. J. – egzistavimą, gyvenimą Lietuvoje ir kitose 1953 m. birželio 1 d. pareiškime nurodytose šalyse: duomenų, kad Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, iš kurios Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto perduotas 1953 m. birželio 1 d. pareiškimas (nuo 1939 m. spalio 18 d. iki 1970 m. Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo sosto vadovavo S. G., o S. L. jaunesnysis jai vadovavo nuo 1970 m. (https://va.mfa.lt/va/lt/dvisalis-bendradarbiavimas/lietuva-ir-sventasis-sostas), buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškimą pildžiusio (ar jo užpildymui duomenis nurodžiusio) asmens tapatybę ir / ar bent vieną pareiškime nurodytą faktą, nėra; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. rašte, adresuotame pareiškėjo atstovei G. G., nurodyta, kad be Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje esančio J. J. 1953 m. birželio 1 d. pareiškimo (nutarties 57 p.), daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad J. J., M. s., g. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, archyve saugomuose fonduose nerasta. Šio dokumento kontekste pažymėtina, kad byloje nėra nurodoma, kokių duomenų iš minėto archyvo buvo prašoma pateikti / kokie duomenys gali būti pateikti (kokio pobūdžio dokumentai yra išlikę): ar buvo prašoma / yra galimybė gauti duomenis apie J. J. tėvus, jo gimimo ir krikšto registravimą (ar yra išlikę tokie aktualaus laikotarpio pobūdžio bažnytiniai ir valstybės institucijų registrai bei dokumentai); duomenys apie archyve saugomų dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens gyvenimą Lietuvoje 1925-1944 metais, tarnybą nacistinės Vokietijos kariniuose daliniuose, visumą, t. y. apie jų išsamumą; duomenys iš Baltarusijos Respublikos apie J. J. laikymą asmenų, tarnavusių nacistinės Vokietijos kariniuose daliniuose, kalinimo vietose Minske ar šalia jo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje nėra nurodoma, kokių duomenų iš Baltarusijos Respublikos archyvo / archyvų buvo prašoma pateikti, 2018 m. vasario 9 d. Baltarusijos Respublikos nacionalinio archyvo rašte, adresuotame pareiškėjo atstovui, nurodoma, kad iš dalies išlikusiuose Antrojo pasaulinio karo periodo Baltarusijos Respublikos nacionalinio archyvo dokumentuose, iš jų – ir duomenų bazėje „Vokiečių nelaisvė“, duomenų apie J. J. buvimą fašistiniame kalėjime nėra, t. y. iš šio rašto nėra galima spręsti, kad buvo klausiama ir tikrinama apie J. J. laikymą asmenų, tarnavusių nacistinės Vokietijos kariniuose daliniuose, kalinimo vietose Minske ar šalia jo.
59. Apibendrindama minėtą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Migracijos departamento išvada, nurodyta 2018 m. vasario 8 d. teikime, apie dokumentų, patvirtinančių J. J., gimusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pakankamumą, nėra pagrįsta pateiktais faktiniais duomenimis, dėl ko visiškai tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį nėra pagrindo ir klausimas dėl pareiškėjo prašymo išsprendimo grąžinamas Ministerijai nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad nors pagal Pilietybės įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai yra suteikta teisė vertinti dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pakankamumą (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.), tokio pobūdžio viešojo administravimo subjekto išvada savaime nesaisto ginčą dėl pilietybės neatkūrimo nagrinėjančio teismo, o klausimo dėl sprendimo pagal pareiškėjo prašymą grąžinimas Ministerijai nagrinėti iš naujo šio ginčo kontekste nelaikytinas non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principo pažeidimu.
60. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimas keičiamas: pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant ginčijamą vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymą, o pilietybės atkūrimo pareiškėjui klausimą grąžinant iš naujo nagrinėti Ministerijai.
61. Pilietybės atkūrimo pareiškėjui klausimą grąžinant iš naujo nagrinėti Ministerijai, kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentais, kuriais grindžiami teiginiai dėl ginčijamo Įsakymo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, nebėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui, todėl dėl jų atskirai nėra pasisakoma.
62. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pareikštas, todėl šis klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. J. N. (G. J. N.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo G. J. N. (G. J. N.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 1V-190 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo G. J. N. (G. J. N.) klausimą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.