Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovui teisininkui D. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. O. ir D. O. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl kompensacijos už grąžintą žemės sklypo dalį priteisimo ir žemės sklypo dalies išlaikymo bei pagerinimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu valstybei grąžintos žemės sklypo, įsigyto ieškovų iš valstybės, dalies kompensacijos bei jos pagerinimo ir išlaikymo išlaidų priteisimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

20. Ieškovų T. O. ir D. O. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini); byloje nėra duomenų, jog ieškovai buvo/yra sudarę vedybų/povedybinę sutartį, todėl laikytina, jog 1999 m. kovo 23 d. įsigytas ginčo žemės sklypas priklausė/priklauso ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis.

21. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-64-808/2016, įpareigojo T. O. per tris mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai pastatytą 100 m ilgio ir 1,2 m aukščio mūrinių strypelių su metalo strypais tvorą žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Nurodytas sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2017 m. liepos 21 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1003-232/2017, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl kompensacijos už valstybei grąžintą žemės sklypo dalį priteisimo

24. Vis dėlto teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą nėra absoliuti – paties Konstitucijos 23 straipsnio, garantuojančio šią teisę, trečioji dalis nurodo, jog nuosavybė gali būti paimama, ir kartu nustato aptariamos teisės ribojimo sąlygas (tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant). Pažymėtina, kad teisės į nuosavybės apsaugą sąlygiškumas yra pripažįstamas ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

25. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat akcentuoja, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti. Ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai, neapribojus šios teisės, nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui, tačiau visais ribojimo atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pvz., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

26. Nagrinėjamu atveju ieškovams priklausančio ginčo žemės sklypo dalis (215 kv. m) įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu buvo grąžinta valstybei iš esmės konstatavus, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkui T. O. 1999 m. kovo 23 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas nepagrįstai per didelis žemės plotas, t. y. pripažinus, jog tokiu būdu buvo pažeisti minėtame sprendime nurodyti teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pažymėtina, kad nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjęs (ieškovo kasacinis skundas nebuvo priimtas), todėl teismas nagrinėjamu atveju negali kvestionuoti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo (nors ieškovai šios bylos nagrinėjimo metu su juo ir nesutiko) (CPK 18 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui pripažinus ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį negaliojančia, buvo taikyta restitucija ir valstybei grąžinta ginčo žemės sklypo dalis (215 kv. m), o ieškovui T. O. priteista 719,14 Eur kompensacija (apskaičiuojant grąžinto sklypo vertę pagal jo įsigijimo kainą). Nors ieškovai bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, teigė, kad nurodytos sumos priteisimas nelaikytinas kompensacijos už netektą žemės sklypo dalį išmokėjimu, tačiau teismas neturi pagrindo pritarti tokiai ieškovų pozicijai ir pažymi, jog ieškovui priteista suma vertintina kaip kompensacija už valstybei grąžintą žemės sklypo dalį.

27. Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos institutas (daugiausia) yra reglamentuotas CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatomis (CK 6.145–6.153 straipsniai). Tokia šio instituto vieta tarp CK normų (CK 1.9 straipsnio 1 dalis) rodo, kad restitucija yra prievolių teisės institutas ir kartu prievolinis teisių gynimo būdas. Restitucija įprastai suvokiama kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė (pvz., CK 1.80 straipsnio 2 dalis), tačiau restitucija nėra išimtinai taikytina tik negaliojančių sandorių atvejais – CK 6.145 straipsnio, reglamentuojančio restitucijos taikymo pagrindus, pirmosios dalies nuostatos nurodo, jog restitucija, be jau minėto atvejo, taikoma ir tokiais atvejais, kai turtas gautas neteisėtai arba per klaidą arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Vis dėlto restitucijos esmę geriausiai ir atspindi jos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymas.

28. Restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014).

29. CK 6.146 straipsnis reglamentuoja restitucijos būdus. Pagal šią materialiosios teisės normą restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos patvirtina, kad restitucija (įprastais atvejais) taikoma natūra. Tiek šio straipsnio nuostatos, tiek kitų CK šeštosios knygos X skyriaus straipsnių nuostatos nepateikia detalaus paaiškinimo, ką reiškia restitucijos atlikimas natūra, kita vertus, šio pagrindinio restitucijos būdo esmė atsiskleidžia per pačios restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo būdo, paskirtį – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas ir atitinkamai sandorio šalys nebūtų atlikusios veiksmų, sudarančių sandorio dalyką. Kasacinio teismo konstatuota, kad restitucijos taikymas natūra bendriausia prasme reiškia sandorių šalių įpareigojimą atlikti priešpriešinius veiksmus tiems veiksmams, susijusiems su sandorio objektu, kurie buvo atlikti vykdant (vėliau negaliojančiu pripažintą) sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

30. Viena vertus, teismas pažymi, kad taikant restituciją natūra teisėtų lūkesčių apsauga, proporcingumo principas reikalauja spręsti, ar suinteresuotam asmeniui turėtų būti sumokėta kompensacija už nuosavybės paėmimą, taip užtikrinant proporcingą naštos tarp santykių subjektų paskirstymą. EŽTT savo praktikoje akcentuoja, kad gero valdymo principas, sprendžiant klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo klausimą, ne tik suponuoja valdžios institucijų pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (pvz., Moskal, § 69), bet gali pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (pvz., Pincova and Pinc, § 53, To?cu?? and Others v. Romania, no. 36900/03, § 38, 25 November 2008). Sąžiningam „atimamo“ turto įgijėjui turėtų būti sumokama adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (pvz. Pyrantienė, Albergas and Arlauskas v. Lithuania, no. 17978/05, 27 May 2014).

31. Teisinga kompensacija yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nustatytina pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes, įvertinant įvairius teisiškai reikšmingus kriterijus. Pirmiau minėta (teisinga) pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu ( pvz., sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 66). Taip pat nurodoma, kad nustatant protingą kompensacijos už paimamą turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Šiuo asmens sąžiningumo aspektu turi būti vertinamos nuosavybės įsigijimo sąlygos: ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas, ar sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti valdžios institucijos ir pan. (pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Padalevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12278/03). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (pvz., 2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 29979/04, par. 70-71). Kasacinis teismas savo ruožtu, remdamasis EŽTT praktika, yra nurodęs, jog protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tą aplinkybę, ar paimamoje žemėje nėra suinteresuotam asmeniui priklausančių statinių, taip pat įvertinti infliacijos poveikį, suinteresuoto asmens asmeninę ir socialinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2015). Be to, restitucijos natūra atveju sprendžiant kompensacijos klausimą, teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytinas skirtumas tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

32. Kita vertus, teismas pažymi, kad šiuo atveju buvo taikyta restitucija natūra, t. y. valstybei grąžinta ginčo žemės sklypo dalis, o ieškovui priteista (ir vėliau išmokėta) atitinkama suma (apskaičiuojant grąžinto sklypo vertę pagal jo įsigijimo, o ne grąžinimo, kainą). Pažymėtina, kad ieškovas nei nurodytos bylos nagrinėjimo metu (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose), nei kasaciniame skunde, nei vėliau pareiškime dėl proceso atnaujinimo nekėlė klausimo dėl minėtos sumos – kaip kompensacijos, dydžio, t. y. kad ji yra per maža, todėl laikytina, jog jis ją tuo metu laikė teisinga; tuo tarpu ieškovė, kuri nors ir nedalyvavo nurodytoje civilinėje byloje, tačiau, kaip nurodė teismo posėdžio metu, apie ją žinojo iš sutuoktinio, minėtos bylos nagrinėjimo metu (nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose) neišreiškė valios būti įtraukta į bylą, po procesinių sprendimų priėmimo taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų (pavyzdžiui, neteikė prašymo dėl proceso atnaujinimo ir pan.).

33. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė D. O. nedalyvavo nurodytos civilinės bylos nagrinėjime ir jai faktiškai jokia kompensacija tiesiogiai nebuvo priteista; kita vertus, byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, jog ieškovo 1999 m. įsigytas žemės sklypas buvo įgytas ieškovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, t. y. ginčo žemės sklypas ieškovams priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, sutuoktiniai vėliau turimo turto nesidalijo, todėl NŽT išmokėjus priteistą kompensaciją ieškovui, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės savininkui, laikytina, jog nurodyta kompensacija išmokėta bendrai ginčo žemės sklypo bendrasavininkams (jų vardu veikiant ieškovui) už visą grąžintą ginčo žemės sklypo dalį, atitinkamai ieškovė neturi teisės, tuo labiau naujai iškeltoje byloje, prašyti priteisti papildomą kompensaciją tiesiogiai jai. Apibendrinant, visa kompensacija už valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį jau buvo priteista ir išmokėta grąžinto žemės sklypo savininkams, kurių vardu šiuo atveju veikė ieškovas; tuo tarpu minėtos kompensacijos pasidalijimo tarp ieškovų (bendrasavininkų) klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (t. y. ieškovė jai tenkančios dalies gali reikalauti iš ieškovo).

34. Be to, teismas sprendžia, kad esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, kuriuo ieškovui, kuris šiuo atveju veikė abiejų sutuoktinių vardu, priteista kompensacija už valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį (pritaikius restituciją), teismas šioje byloje negali (neturi teisės) kvestionuoti ar nurodyta kompensacija buvo teisinga ar ne (t. y. ar teisingai buvo išmokėta žemės sklypo vertė jo įsigijimo, o ne grąžinimo metu), nes pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos peržiūrėti jau įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, o šiuo atveju tokia situacija faktiškai ir įvyktų, jeigu teismas vertintų jau išmokėtos kompensacijos pagrįstumą (jos dydį) ir papildomos kompensacijos ieškovei priteisimo klausimą. Pažymėtina, kad tokiu būdu būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis).

35. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas netenkina ieškovės reikalavimo dėl 7 391,21 Eur dydžio kompensacijos priteisimo.

Dėl išlaikymo ir pagerinimo išlaidų už valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį priteisimo

36. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas užtikrina kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymo saugomas interesas. Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) nustato civilinio proceso dalyviams teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Taigi pagal civiliniame procese galiojančius teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą ir dispozityvumo principus kiekvienas asmuo yra laisvas apsispręsti, ar ginti savo pažeistas teises teisme, o jeigu ginti, tai pasirinkti savo elgesio modelį, kaip ir kokia apimtimi tai daryti, t. y. nustatyti pažeistų teisių gynimo ribas.

37. Viena vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai taikant restituciją natūra asmenys įpareigojami grąžinti neteisėtai įgytą turtą, tačiau yra patyrę su tuo turtu susijusių (pvz., su turto priežiūra susijusių ar pagerinimo) išlaidų, šių atlyginimo klausimas pagal išlaidų patyrusių asmenų priešieškinį turėtų būti sprendžiamas pagal CK 6.150 straipsnio, nukreipiančio į CK ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą, nuostatas toje pačioje byloje, kaip ir restitucijos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Kita vertus, vėlesnėje praktikoje konstatuota, kad priešieškinio nepateikimas arba teismo atsisakymas jį priimti neužkerta ir nesuvaržo suinteresuotų (išlaidas patyrusių) asmenų teisės reikšti turto savininkui savarankišką ieškinį su reikalavimu atlyginti turto pagerinimo išlaidas net ir po to, kai teisme priimtu sprendimu yra išspręstas restitucijos, grąžinant turtą natūra, taikymo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494-219/2018).

38. Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas (CK 4.34 straipsnio 3 dalis).

39. Nagrinėjamu atveju ieškovai nurodė, kad ginčo žemės sklypo (viso) išlyginimui ir sutvarkymui buvo atvežta 28 sunkvežimių kieto grunto, 12 sunkvežimių augalinio grunto, atlikti kiti darbai tinkamam žemės sklypo naudojimui, pastatyta tvora, mokėti žemės mokesčiai; anot ieškovų, bendra darbų (viso ginčo žemės sklypo) vertė sudaro apie 39 064,63 Eur, kuri paskaičiuota pagal byloje pateiktą lokalinę sąmatą; taigi, ieškovai prašo priteisti 6 000 Eur išlaidų grąžintos 215 kv. m žemės sklypo dalies išlaikymui ir pagerinimui.

40. Iš ieškovų byloje pateiktų žemės mokesčio deklaracijų ir kvitų/mokėjimo nurodymų nustatyta, kad ieškovai nuo 1999 m. (kai įgijo ginčo žemės sklypą) iki 2014 m. (imtinai) už ginčo žemės sklypą (915 kv. m) sumokėjo 824,94 Eur (2 848,36 Lt) žemės mokesčių (atsakovė šios aplinkybės neginčijo). Atitinkamai ginčo žemės sklypo dalies, kuri buvo grąžinta valstybei (215 kv. m), žemės mokesčių suma sudaro 193,84 Eur (824,94 Eur x 215 kv. m / 915 kv. m). Teismo vertinimu, nurodyta suma priteistina ieškovams iš atsakovės kaip išlaidos, patirtos dėl ginčo žemės sklypo dalies, grąžintos valstybei, išlaikymo.

41. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

42. Kitas ginčo žemės sklypo dalies pagerinimo išlaidas ieškovai įrodinėjo į bylą pateiktais kvitais/čekiais/sąskaitomis faktūromis, taip pat lokaline sąmata, tačiau, teismo vertinimu, iš nurodytų ieškovų pateiktų rašytinių dokumentų nėra galimybės tiksliai nustatyti kiek būtent ieškovų buvo investuota į valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teismas ne kartą tiek raštu (2019 m. balandžio 17 d. nutartimi), tiek žodžiu (teismo posėdžių 2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. spalio 21 d. metu) siūlė ieškovams (ir jų atstovui) pateikti susistemintus įrodymus dėl pagerinimo išlaidų, pateikti paaiškinimus dėl lokalinės sąmatos kainų ir pan., tačiau ieškovai šia teise nepasinaudojo. Teismo posėdžio metu ieškovai iš esmės nurodė, kad nuo 1999 m. gerino visą įsigytą žemės sklypą – buvo atvežta daug žemės, pasodinti krūmai, medžiai, vaismedžiai, pasėta žolė, augalai tręšti, pastatyta tvora, po tvora įrengta atraminė sienelė, įrengta nuotekų talpa, padarytas drenažas, įvažiavimas, įdėta daug ieškovų darbo.

43. Visų pirma, teismas pažymi, kad ieškovai nepaaiškino kaip pateikti kvitai/čekiai/sąskaitos faktūros yra susiję su žemės sklypo pagerinimu bei kiek faktiškai tokių išlaidų buvo patirta. Antra, ieškovų pateikta lokalinė sąmata sudaryta tik 2019 m. kovo 22 d.; be to, joje nurodyta, jog ji sudaryta pagal 2018 m. spalio mėn. kainas, nors, kaip minėta, patys ieškovai pripažino, kad pagerinimo darbus atlikinėjo nuo 1999 m. Teismas pažymi, kad ieškovams ir neturint/negalint pateikti visų reikiamų dokumentų, patvirtinančių atliktus darbus sklype ir patirtas išlaidas (dėl ilgo laiko tarpo ir negalint prognozuoti, jog tokie įrodymai bus reikalingi ateityje), lokalinė sąmata turėjo būti sudaryta atsižvelgiant į atliktų pagerinimų darbų laikotarpį ir tuo metu buvusias kainas, t. y. atlikta retrospektyviai (kas yra įmanoma). Taip pat iš pateiktos lokalinės sąmatos matyti, kad iš esmės didžioji dalis nurodytų darbų ir atitinkamai išlaidų yra susiję su tvoros statyba (tvoros pamatų, stulpelių įrengimas, pačios tvoros statymas, mūrijimas ir pan.), kuri, kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-64-808/2016, pripažinta savavališka statyba ir ieškovas įpareigotas ją nugriauti. Taigi, ieškovų reikalavimas dėl tokios tvoros statybos išlaidų priteisimo laikytinas neteisėtu.

44. Kita vertus, byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ieškovai tam tikrus nurodyto sklypo pagerinimo darbus atliko (atsakovės atstovas šių aplinkybių neginčijo), t. y. atvežė nemažai žemės (nors kaip matyti iš byloje pateiktų sklypo nuotraukų, tikėtina, nemaža dalis atvežtos žemės buvo panaudota būtent nurodytos savavališkai pastatytos tvoros statybai, nes pats sklypas ir dabar yra dauboje, o tvora pastatyta ant pakilimo, tikėtinai, supilto iš atvežtos žemės), pasodinti krūmai, medžiai, vaismedžiai, pasėta žolė, įrengtas drenažas, įvažiavimas (išklojus dalį sklypo trinkelėmis). Kaip minėta, byloje nesant objektyvių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti tikslų tiek viso ginčo žemės sklypo, tiek valstybei grąžintos dalies pagerinimo dydį (tuo labiau, jog sklypo naudojimosi tvarka nenustatyta, todėl nėra aišku kuri būtent sklypo dalis buvo grąžinta valstybei), teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovams priteistina 2 000 Eur pagerinimo išlaidų suma, kuri, teismo vertinimu, laikoma protinga ir pagrįsta. Taigi, bendrai ieškovams priteistina 2 193,84 Eur (2 000 Eur + 193,84 Eur) išlaidų, patirtų dėl valstybei grąžintos ginčo žemės sklypo dalies išlaikymo ir pagerinimo (CPK 185 straipsnis; CK 6.150 straipsnis).

45. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

46. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

47. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui jos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

48. Ieškovai prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: už ieškinį sumokėtą 301 Eur žyminį mokestį ir 1 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; bendrai – 2 101 Eur.

49. Teismo vertinimu, ieškovų patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos – 1 800 Eur, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.

50. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 16,38 proc. (ieškovai prašė priteisti bendrą 13 391,21 Eur sumą, priteista – 2 193,84 Eur), todėl ieškovams iš atsakovės priteistina 344,14 Eur (2 101 Eur x 16,38 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

51. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovų T. O. ir D. O. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl kompensacijos už grąžintą žemės sklypo dalį priteisimo ir žemės sklypo dalies išlaikymo bei pagerinimo išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, j. a. k. 188704927, ieškovams T. O., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. O., gim. (duomenys neskelbtini), 2 193,84 Eur (du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt tris eurus 84 ct) valstybei grąžinto turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų bei 344,14 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.