Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-631-160/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-02-06
Bylos Nr.: 2A-631-160/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-01747-2014-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė (pran.)
Ieškovas: A. P., N. R., A. D.
Atsakovas: T. O., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: D. S.

Kategorijos

21.3pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-631-160/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01747-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3; 21.4.8; (S) 22.3.4; 121.14;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 6 d.Vilnius

Vilniaus teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, teisėjų Astos Radzevičienės ir Andriaus Ignoto, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų A. P., N. R., A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., N. R., A. D. ieškinį atsakovams T. O. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo „Dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ panaikinimo (trečiasis asmuo D. S.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1999-03-23 Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/99-20570 ir taikyti restituciją – 1999-03-23 Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P01/99-20570 atsakovui T. O. parduotą 915 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį sugrąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn, patikėjimo teise ją pavedant valdyti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovui T. O. sugrąžinant už žemę sumokėtą 10566,15 Lt sumą; panaikinti 2010-10-07 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. Ž49-1926 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos perskirstyti žemės sklypo dalis, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkui pagal nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentus priklausančią nuosavybės dalį. Paaiškino, kad ieškovams ir atsakovui T. O. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keturių butų gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas, esantys privačios namų valdos žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovams A. P. ir N. R. bendrosios nuosavybės teise priklauso 62,32 kv. m ploto butas ir po 1/8 ūkinio pastato; A. D. nuosavybės teise priklauso 45,05 kv. m ploto butas ir 1/4 ūkinio pastato, o atsakovui T. O. nuosavybės teise priklauso 61,15 kv. m ploto butas ir 1/4 ūkinio pastato. 1998-07-16 AB „Inžineriniai tyrinėjimai“ parengė žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) planą, pagal kurį suformuotas namų valdos žemės sklypo dydis, iš Vilniaus m. Valdybos sprendimu nustatyto 2300 kv. m padidinamas iki 2415 kv. m dydžio. 1999-03-23 Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgaliotas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas S. Ž. ir atsakovas T. O. pasirašė valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/99-20570, pagal kurią atsakovas nupirko 915 kv. m žemės sklypo dalį 2415 kv. m žemės sklype, už ją sumokėdamas valstybei 10566,15 Lt. Sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registre Nr. 01/28645-1, kuriame nurodyta, jog žemės sklypo suformavimo juridinis pagrindas yra 1998-03-12 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 428V (Registro 1.12 punktas). Apie tai, kad buvo parengtas žemės sklypo planas ir žemės sklypo 915 kv. m ploto dalis nuosavybės teise jau priklausė atsakovui T. O., sužinojo tik po to, kai 2010-10-07 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas priėmė įsakymą Nr. Ž49-1926 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“. Šiuo įsakymu jiems buvo nustatytos ir leistinos pirkti žemės sklypo dalys tik iš likusio 1500 kv. m nenustatytos dalies ploto. Šios dalys Nacionalinės žemės tarnybos įsakymu apskaičiuotos, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkui priklausančią pagal nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentų pastatų (statinių) dalį, t.y. ieškovams A. P. ir N. R. po 316 kv. m žemės sklypo dalys, A. D. 444 kv. m žemės sklypo dalis ir trečiajam asmeniui D. S. 424 kv. m žemės sklypo dalis. Parengtas žemės sklypo planas ir pirkimo sutartis neatitiko žemės sklypo plano parengimo ir pirkimo sutarties sudarymo metu galiojusių įstatymo reikalavimų, sutartimi buvo pažeistos ieškovų teisės įsigyti žemės sklypo dalis proporcingas turimai nuosavybės daliai, atsakovui buvo nepagrįstai suteikta ir parduota ženkliai didesnė žemės sklypo dalis. Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987, buvo nustatyta, kad asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento rajono žemės ūkio valdybos arba miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai turi pateikti prašymą pirkti žemės sklypą; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo brėžinį, parengtą pagal Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos reikalavimus. Perkant privačių namų valdos žemės sklypą – techninės apskaitos bylos plano kopiją, suderintą mero (valdybos); rašytinį susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą nori pirkti keli asmenys. Apskrities valdytojas priima sprendimą dėl leidimo parduoti žemės sklypą, kuriame be kitų reikalavimų turi būti nurodytas parduodamo žemės sklypo plotas. Žemės įstatymo (1994-04-26 Nr. I-446 aktuali redakcija 1997-06-26) 14 str. 1 d. nustatė, kad privaloma bet kurio žemės sandorio dalis – žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. To paties įstatymo 29 str. 3 d. nustatyta, kad žemės sklypo, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, padalijimas ir bendrasavininkio žemės ploto dalies atidalijimas iš bendro žemės sklypo įforminamas rašytine sutartimi, kuri patvirtinama notariškai ir per tris mėnesius užregistruojama Nekilnojamojo turto registre. Iš paminėtų teisės aktų reglamentavimo matyti, kad nustatant bendrasavininkams priklausančių žemės sklypų dalis, kuriems privatinės nuosavybės teise priklauso butai, yra privalomas notariškai patvirtintas visų bendrasavininkų susitarimas dėl sklypo dalių. Tik nustačius kiekvienam bendrasavininkui tenkančias žemės sklypo dalis iš bendrai naudojamo žemės sklypo ploto Apskrities valdytojas priima atskirą sprendimą dėl leidimo parduoti pageidaujamas pirkti žemės sklypo dalis, nurodant kiekvienam bendrasavininkui tenkantį žemės sklypo plotą. Dėl Vilniaus m. Valdybos sprendimu nustatyto maksimalaus privačios namų valdos žemės sklypo dydžio padidinimo ir dėl atsakovui T. O. leistino pirkti žemės sklypo dalies dydžio nebuvo priimtas joks Apskrities valdytojo sprendimas, be to, Žemės sklypo planas nebuvo patvirtintas miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos. Sutartyje nurodytas bendras 2415 kv. m žemės sklypo plotas prieštarauja tiek Vilniaus m. Valdybos sprendimui, tiek ir 1998-12-23 Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 3995-01 nustatytam ir leistinam parduoti žemės sklypo plotui, o atsakovui T. O. parduota 915 kv. m žemės sklypo dalis yra neproporcinga jam priklausančiai nuosavybės daliai į bendrosios nuosavybės teise valdomus statinius. Juridinis pagrindas dėl leidimo atsakovui parduoti 915 kv. m žemės sklypo ploto dalį 2415 kv. m žemės sklype turėjo būti priimtas atskiru Apskrities valdytojo administraciniu sprendimu. Sudarant ginčijamąjį sandorį buvo pažeisti Žemės įstatymo 14 str. 1 d., 29 str. 3 d., Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7.1.1.2 punkto bei Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 8 p. reikalavimai.

Atsiliepimas

Atsakovas T. O. ieškinį prašė atmesti. Paaiškino, kad žemės sklypo planas, kuris buvo pridėtas prie ginčijamos sutarties kaip priedas, buvo 1999-02-11 suderintas su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi, ką patvirtina spaudas, esantis ant plano. Dėl to atmestini ieškovų argumentai, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta pagal neva neteisėtą žemės sklypo planą, nes tikrasis planas, ieškovų teigimu, neva yra tas, kuriame nurodyta, jog žemės sklypo plotas yra 2300 kv. m. Ieškovai ginčijamos sutarties sudarymo metu net neketino tapti minėto žemės sklypo bendrasavininkais, jie klaidingai interpretuoja teisės aktus, kad atsakovui realiai priklausė išpirkti mažesnę žemės sklypo dalį. Žemės sklypas nebuvo nei padalijamas, nei buvo atidalijama iš bendrosios nuosavybės T. O. priklausanti žemės sklypo dalis. Tam nebuvo ir poreikio, nes ginčijama sutartimi atsakovas įgijo nuosavybės teisę į konkrečią žemės sklypo dalį, pažymėtą plane, o ne idealiąją žemės sklypo dalį be aiškios identifikacijos, todėl ieškovų argumentai dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nenustatymo yra atitinkamai nereikšmingi. Ginčijama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1999-03-23, taigi dar galiojant 1964 m. civiliniam kodeksui. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad 2000 m. Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Taigi taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, o ieškovai tokio pobūdžio ieškinį galėjo reikšti iki 2009 m.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė taikyti senaties terminų reikalavimus dėl administracinio akto ir sandorio pripažinimo negaliojančiu; netenkinus pirmojo prašymo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad reikalavimas dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia pareikštas tik 2014 metais, todėl turi būti taikomas 1964-07-07 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ 84 str. 1 d. nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. Ieškovai negalėjo nematyti ir nežinoti, kad žemės sklypas, kurį jie naudoja kartu su T. O., yra matuojamas atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus, todėl dar atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, turėjo suvokti, kad žemės sklypas matuojamas su tikslu išsipirkti jo dalį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. numatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ginčijamas įsakymas priimtas 2010-10-07, todėl terminas šiam administraciniam aktui apskųsti suėjo 2010-11-07. Taigi ieškinys visa apimtimi turi būti atmestas kaip pareikštas, praleidus įstatymų nustatytus terminus. Ieškovai netinkamai interpretuoja ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas. Priešingai negu tvirtina ieškovai, tarp T. O. ir A. K. buvo sudarytas 1995-08-28 susitarimas dėl perkamų žemės sklypo dalių. Kiti žemės sklypo naudotojai teisę pirkti žemės sklypo dalį įgijo tik įsigiję statinius šiame žemės sklype (A. P. ir N. R. – 1998-12-30, L. D. (paveldėjo A. D.) – 1998-03-25). Minėto 1995-08-28 susitarimo sudarymo metu teisę pirkti naudojamą žemės sklypą turėjo tik T. O. ir A. K., todėl ir rašytinis susitarimas dėl perkamo žemės sklypo dalių galėjo būti sudarytas tik tarp šių asmenų. Atmestinas ieškovų teiginys, kad buvo reikalingas Apskrities valdytojo sprendimas dėl parduodamo maksimalaus žemės sklypo ploto padidinimo. Be to, žemės sklypo planas buvo suderintas su įgaliota institucija – Vilniaus AVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vyr. geodezininku.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-04 sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovams ir atsakovui T. O. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keturių butų gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas, esantys privačios namų valdos žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). 1992-08-21 atsakovas T. O. Naujosios Vilnios seniūnijos seniūnui pateikė pareiškimą Nr. 2259, kuriuo prašė suteikti galimybę išsipirkti šį žemės sklypą. 1995-08-30 A. K. pateikė analogišką pareiškimą Nr. 2582. 1995-08-25 T. O. ir A. K. seniūnijai pateikė notariškai patvirtintą pareiškimą dėl žemės sklypo išpirkimo tvarkos. 1998-07-16 AB „Inžinieriniai tyrinėjimai“ filialo „Inžinerinė geodezija“ matininkas parengė žemės sklypo planą, kuriame sklypo plotas nurodytas 2415 kv. m. Iki geodezinių matavimų žemės sklypo plotas buvo 2300 kv. m. Šis planas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus geodezininko suderintas 1999-02-11. 1999-03-23 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P01/99-20570 T. O., iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, asmeninės nuosavybės teise nupirko 915 kv. m ploto žemės sklypo dalį 2415 kv. m žemės sklype. Duomenys apie 1999-03-23 sudarytą ginčijamą sutartį Nekilnojamojo turto registre įrašyti nuo 1999-03-25. Ieškovai prašymus dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė 2009-11-27. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010-10-07 įsakymu Nr. Ž49-1926 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ nustatyta, kad A. D., D. S., N. R. ir A. P. parduodamos nustatytos sklypo dalys. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad 2011-03-14 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P(I)49/2011-19 A. D. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, asmeninės nuosavybės teise nupirko 444 kv. m ploto žemės sklypo dalį 2415 kv. m žemės sklype; 2011-03-23 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P49/2011-60 A. P. nusipirko 316 kv. m ploto žemės sklypo dalį 2415 kv. m žemės sklype; 2011-03-23 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P49/2011-59 N. R. nusipirko 316 kv. m ploto žemės sklypo dalį 2415 kv. m žemės sklype.

Ginčo žemės sklypas, priklausantis atsakovui, privatizuotas 1999-03-23 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P01/99-20570, 1998-12-23 Vilniaus miesto viršininko administracijai priėmus įsakymą Nr. 3995-01 „Dėl leidimo parduoti namų valdų žemės sklypus Vilniaus mieste“, kuriuo institucija leido parduoti namų valdos žemės sklypą pagal priedą. Teisinio santykio atsiradimo metu galiojo ir byloje taikytinos 1964 m. redakcijos CK 47 straipsnio nuostatos, Žemės reformos įstatymas (1995-06-13 įstatymo Nr. I-940 redakcija) ir 1995-07-17 Vyriausybės nutarimas Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 „Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 4 punkte buvo nustatyta, kad faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylų duomenis. Meras (valdyba) vietoje patikrina nurodytas techninės apskaitos byloje privačių namų valdos žemės sklypo ribas ir prireikus tikslina jas pagal nustatytąja tvarka patvirtintus detaliuosius planus, atsižvelgdamas (-a) į tai, kad privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo ribos turi atitikti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 punkto nuostatas. Vienam iš namo bendraturčių siekiant atkurti nuosavybės teisę į namų valdos žemės sklypą, jis turi teisę pretenduoti tik į dalį šio sklypo, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamos kitų namo bendraturčių teisės į namų valdą. Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 punkte nustatyta, kad individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendraturtis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Ieškovai N. R. nuosavybę į statinius įgijo 1998-12-30, A. P. – 1998-12-20, L. D. – 1998-03-25, todėl, kaip namų valdos bendraturčiai, turėjo lygias teises įsigyjant namų valdos žemės sklypą. Tuo tarpu atsakovui T. O. buvo parduota neproporcingai didelė žemės sklypo (iš bendro žemės sklypo ploto - 2415 kv. m) parduota dalis – 915 kv. m. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas, pažeidžiant įstatymo bei poįstatyminių aktų nuostatas, t.y. atsakovui parduodant žemės sklypą didesnį nei priklausė pagal jo turimą namų valdos dalį, kas būtų pagrindas pripažinti jį negaliojančiu (1964 m. CK 47 straipsnis). Tačiau nuginčyti sandorį senaties terminas prasidėjo atsakovui nuosavybės teisę į nupirktą žemės sklypo dalį išviešinus Nekilnojamojo turto registre, t.y. nuo 1999-03-24 ir baigėsi 2009-03-25. Ieškovai, atsakovui naudojantis nusipirktu žemės sklypu, turėjo trukdžių naudojantis jiems galimai priklausančia dalimi ir todėl turėjo pareigą pasidomėti registro duomenimis, ar turtas nėra įregistruotas kitų asmenų vardu. Dar iki ginčijamo sandorio sudarymo gyveno namų valdoje, kuri yra ginčo žemės sklype, matė kuria žemės sklypo dalimi naudojasi atsakovas, kas ieškovams, kaip apdairiems ir rūpestingiems darbingo amžiaus bendraturčiams, suponavo pareigą domėtis galima įgyti nuosavybe ir imtis priemonių ginti galimai pažeistas savo teises ar teisėtus interesus. Atsakovai 2009-11-27 pateikdami prašymus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl žemės sklypų pardavimo, vertinant protino žmogaus požiūriu, taip pat turėjo žinoti, kokio dydžio žemės sklypo plotą siekia pirkti. Jokių individualių ieškovų savybių, kurios galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, nenustatyta. Ieškovams turint žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą į jį nereaguojant ir nereiškiant ieškinio, atsakovas galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovai arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jų teisė yra pažeista. Atsižvelgus į išdėstytą taikė ieškinio senaties terminą reikalavimui pripažinti 1999-03-23 Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/99-20570 negaliojančia.

Ieškinį dalyje dėl 2010-10-07 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. Ž49-1926 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ atmetė vien tuo motyvu, kad yra praleistas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas 1 mėnesio terminas jam apskųsti. Šio įsakymo pagrindu buvo sudarytos valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartys (2011-03-23 - N. R.; A. P. – 2011-03-23, A. D. – 2011-03-14) ir tai tvirtina, kad ieškovai apie įsakymą žinojo privatizuojant žemės sklypo dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju kriterijumi), bet su asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.127 str. 1 d. nuostatas ir ieškinio senaties termino pradžią siejo ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais, o su objektyviuoju kriterijumi – su atsakovo T. O. 1999-03-23 Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/99-20570 išviešinimu Nekilnojamojo turto registre. Dėl nesuprantamų priežasčių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovų paaiškinimų bei juos pagrindžiančio matininko M. K. 2013-12-19 aiškinamojo rašto. Minėtame aiškinamajame rašte aiškiai nurodoma, kad atsakovo T. O. nusipirkta žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje buvo nustatyta neatsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį. Ieškovai turėjo pagrįstą ir teisėtą pagrindą tikėtis, kad su atsakovu T. O. sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis atitiks visus įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ir nepažeis jų teisėtų interesų. Apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą pagal atsakovo T. O. ieškinį ieškovams šioje byloje. Iki to laiko, net ir turėdami minėtą sutartį, vien tik iš joje esančių duomenų nustatyti, kad ją sudarius buvo pažeistos ieškovų teisės, neturėjo jokios galimybės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino dėl galimybės atnaujinti, anot teismo, praleistą ieškinio senaties terminą, t. y. netaikė teisės normos, kurią privalėjo taikyti šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių nesiaiškino, nevertino ir jų kontekste nesprendė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. numatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis. Kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, CPK 78 str. 1 d. nuostatos suteikia teismui teisę savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė ir nemotyvavo, kodėl minėto termino neatnaujino.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas T. O. prašo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, kad jeigu ieškovai būtų veikę apdairiai ir rūpestingai, dar 1999 m. galėjo ir turėjo pasidomėti, kodėl valstybinę žemę T. O. ėmė tvarkyti kaip savo, apsitvėrė teritoriją ir pan. Nesutarimai tarp ieškovų ir atsakovo yra seni, todėl pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šioje byloje daiktinių teisių išviešinimas senaties termino požiūriu svarbus dėl to, kad ieškovai, atsakovui naudojantis nusipirktu žemės sklypu, turėjo trukdžių naudojantis jiems galimai priklausančia žemės sklypo dalimi ir todėl turėjo pareigą pasidomėti registro duomenimis, ar turtas nėra įregistruotas kitų asmenų vardu. Matininko išvada negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu ieškinio senaties termino pradžią, nes bet kuris bylinėtis sumanęs asmuo galėtų prieš ieškinio pateikimą gauti vienokią ar kitokią išvadą jam rūpimu klausimu ir taip išvengti ieškinio senaties, taip paneigiant ieškinio senaties instituto esmę ir prasmę. Nesutinka su apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika dėl senaties taikymo actio Pauliana atveju. Šios bylos faktinės aplinkybės visiškai skirtingos nuo apeliantų cituojamos bylos aplinkybių. Šioje byloje nenustatyta jokių priežasčių, kurias būtų galima laikyti svarbiomis, nes ieškinio senaties terminas praleistas dėl to, kad apeliantas T. O. išpirktos žemės sklypo dalies dydis nerūpėjo, kol T. O. nepaprašė ieškovų sutikimo dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo.

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, jog apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminus reglamentuojančias teisės normas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda ne tik nuo tada, kai asmuo sužinojo, kad jo teisė yra galimai pažeista, bet ir nuo tada, kai asmuo turėjo sužinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Ieškovai dar iki gyvenamojo namo privatizacijos jame gyveno, todėl negalėjo nematyti ir nežinoti, kad žemės sklypas, kurį jie naudoja kartu su atsakovu T. O., yra matuojamas atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus. Jau tada ieškovai turėjo suvokti, kad žemės sklypas yra matuojamas tikslu išsipirkti jo dalį, todėl privalėjo tuo domėtis. Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, o kilus asmenų ginčui dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo turto ir teisių į jį, nė vienas iš jų negali teisintis nežinojęs Nekilnojamojo turto registro duomenų. Apeliantų nurodoma kasacinio teismo praktika dėl ieškinio senaties taikymo actio Pauliana bylose šiuo atveju negali būti taikoma, nes apeliantų nurodytų bylų ratio decidendi nėra tapačios. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių priežasčių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis ir objektyviai pateisinamomis, jog būtų galima atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. nenustatyta. Todėl apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkui T. O. 1999-03-23 žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduota nepagrįstai per didelis žemės plotas.

Pagal Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d. ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama vyriausybės nustatyta tvarka. T. O. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgaliotas ją atstovauti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius sandorį dėl 915 kv. m. žemės pirkimo-pardavimo 2415 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini) sudarė 1999-03-23 (b. l. 14-15). Pagal tuo metu galiojusiu Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.2. punktą, daugiabučių gyvenamųjų namų bendrasavininkiams priklausančių žemės sklypų dalys buvo nustatomos jų tarpusavio susitarimu, patvirtintu notariškai, ir įrašomos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, nurodant dalių dydį bei vertę. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 173-175) tvirtina, kad 1998-03-25 butą name (duomenys neskelbtini) buvo privatizavęs A. D., 1998-12-30 – N. R., 1998-12-30 – A. P., 1992-02-09 – V. K. (1995-05-09 paveldėjimo būdu butas perėjo A. K., 200-02-25 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu - D. S.). Todėl privatizuojant dalį žemės 1999-03-23 atsakovas T. O. turėjo pateikti visų keturių namo butų savininkų susitarimą dėl perkamų žemės dalių dydžio. 1995-08-28 notaras patvirtino butų savininkų T. O. ir A. K. susitarimą dėl žemės pirkimo, šiame susitarime buvo susitarta, kad tuometiniai privatizuotų butų 2 savininkai perka iš valstybės po 500 kv. m. žemės, likusi žemė (1000 kv. m.) lieka seniūnijos žinioj. Tuo tarpu net ir šiuo susitarimu remiantis atsakovui T. O. negalėjo būti parduota 915 kv. m žemės, nes dėl tokio ploto žemės atsakovas su namo bendraturčiu nesusitarė. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką (Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 p.), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturtčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir parduodamo sklypo dalis nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio ar įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Parduodamų žemės sklypo dalių nustatymo reglamentavimas keitėsi - nuo 1999-03-18 (įsigaliojus Vyriausybės 1999-03-09 nutarimui Nr. 260) iki 2004-11-18 namo bendrasavininkiams nepasiekus susitarimo dėl perkamos žemės dalių, parduodamos žemės dalys turėjo būti nustatomos apskrities viršininko sprendimu proporcingai bendrasavininkiui priklausančiai namo daliai. T. O. sutarties dėl žemės pirkimo sudarymo metu (1999-03-23) jis susitarimo su namo bendrasavininkiais nebuvo sudaręs. Pateiktas į bylą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus įsakymas, kurio pagrindu T. O. buvo parduota žemės dalis, yra nepasirašytas, be datos ir registracijos numerio ir juo atsakovui paskaičiuotas žemės plotas neatitinka nei įstatymo nustatytos proporcijos, nei ankstesnio susitarimo su A. K. (b. l. 76-77). Taigi pirkimo-pardavimo sutartis aiškiai pažeidžia ieškovų teises dėl jiems likusios privatizuoti žemės sklypo dalies sumažėjimo. Kadangi bendrasavininkiai nesusitarė dėl perkamų žemės sklypo dalių, atsižvelgiant kad T. O. buvo (ir yra) yra 61,15 kv. m buto savininkas, jam proporcingai turinčiai turto daliai gyvenamajam name, galėjo būti parduota 700 kv. m žemės sklypo dalis.

Nustatęs šį pažeidimą pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė nustatęs, kad suėjo senatis jų teisei ginti.

Pagal CK 1.125 str. bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tai, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutartį įregistravo Nekilnojamojo turto registre, tokiu būdu ją išviešino ir susidarė objektyvios sąlygos ieškovams sužinoti apie ją. Todėl ieškininės senaties terminas baigėsi 2009-03-25, o ieškinį ieškovai teismui pateikė tik 2014-01-20, t. y. suėjus senaties terminui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip matyti iš atsakovo veiksmų, jis žemės sklypo dalį privatizavo nesitardamas su gyvenamojo namo bendraturčiais dėl perkamų dalių, t. y. veikė išskirtinai savarankiškai. Šalių paaiškinimai, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla Nr. 2-4907-808/2013 dėl savavališkos statybos ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos be ieškovų sutikimo, rodo, kad dėl naudojimosi žemės sklypu bendrasavininkiai konfliktuoja. Žemės naudojimosi sklypu tvarka, atsakovui T. O. privatizavus dalį sklypo, nebuvo nustatyta. Pagal dalies žemės sklypo 1999-03-23 pirkimo-pardavimo dokumentus nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovas T. O. nusipirko konkrečią atidalintą žemės sklypo dalį. Todėl negalima teigti, kad privatūs asmenys privalėjo sekti Nekilnojamojo turto registro įrašus tam, kad įsitikintų, jog jų teisės nėra pažeidžiamos. Aplinkybė, kad 1998 metais buvo atliekami žemės sklypo geodeziniai matavimai negali būti laikoma objektyvia aplinkybe, dėl kurios ieškovai turėjo domėtis, ar pamatavus sklypą nėra ar nebus pažeistos jų teisės atsakovui parduodant didesnę sklypo dalį, nei jam priklausė pagal įstatymą. Valstybė, parduodama žemę, privalėjo griežtai laikytis įstatymo nustatytų taisyklių, todėl ieškovai turėjo tikėtis, kad jų teises valstybė saugo ir gali suteikti bet kuriam iš namo bendrasavininkų privatizuoti tiek žemės, kiek jie gali pagal įstatymą, o ne priešingai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektyviai ieškovai apie parduotą žemės sklypo dalies proporciją turėjo sužinoti 1999-03-25, yra nepagrįsta.

Parduodant ieškovams žemės sklypo dalis Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010-10-07 įsakyme Nr. Ž49-1926 nėra nurodoma, kokie yra namo savininkų butų plotai ir kiek jiems pagal butų plotus tenka žemės, nenurodyta, kiek žemės atitinkamai pagal butų plotą teko atsakovui T. O. Tačiau šio įsakymo pagrindu ieškovai patys privatizavo jiems paskaičiuotas žemės sklypo dalis. Todėl turėjimas oficialaus dokumento ir jo pagrindu sudarymas pirkimo-pardavimo sutarčių ir yra tas objektyvusis kriterijus dėl pažeistų teisių sužinojimo tiek T. O. žemės sklypo dalies privatizavimo klausimu, tiek pačių ieškovų žemės sklypo dalių privatizavimo klausimu. Dėl šios aplinkybės laikoma, kad 1999-03-23 pirkimo-pardavimo sutarties, kuria T. O. nusipirko 915 kv. m žemės sklypo plotą, ginčijimui ieškovai senaties termino nepraleido.

Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. skundas dėl administracinio akto teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo suinteresuotai šaliai. Ieškovai pagal skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010-10-07 įsakymą Nr. Ž49-1926 jau yra sudarę pirkimo-pardavimo sutartis ir šis aktas jiems žinomas žymiai ilgesnį laiką nei vienas mėnuo. Atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti jie neprašė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl šio akto panaikinimo tuo pagrindu, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti, atmetė pagrįstai.

Be to, nėra ir materialinio pagrindo šį aktą naikinti. Nustačius, kad ieškovai turi teisę privatizuoti didesnę žemės sklypo dalį, nei jis jiems buvo nustatyta Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010-10-07 įsakyme Nr. Ž49-1926, šis įsakymas neužkerta jiems kelio kreiptis dėl pirkimo-pardavimo sutarčių papildymo tomis pat sąlygomis, kokiomis jiems buvo parduotos žemės sklypo dalys, kadangi parduodant jiems žemės sklypo dalis galiojo pirkimo-pardavimo sutartis ir Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo galimybės paskaičiuoti jiems priklausančių privatizuoti žemės sklypo dalių taip, kai reglamentuoja įstatymas. Todėl dėl teisės pažeidimo pagrindo naikinti šį įsakymą nėra. Ieškovai turėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl įsakymo papildymo įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, kuriuo nustatyta, kad ieškovų teisės buvo pažeistos parduodant atsakovui T. O. per didelę žemės sklypo dalį.

Šiais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys tenkintinas iš dalies. Kadangi nustatyta, jog pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui T. O. buvo parduota 915 kv. m žemės dalis, kai tuo tarpu jis turėjo teisę pirkti tik 700 kv. m. žemės dalį, pirkimo pardavimo sutartis naikintina iš dalies: panaikinama sutarties dalis dėl 215 kv. m žemės dalies pirkimo, tai sudaro 23,50 proc. viso nupirkto žemės ploto, už kurį buvo sumokėta 10566,16 Lt. Pardavėjas (Nacionalinė žemės tarnyba) T. O. turi grąžinti proporcingai 2483,05 Lt (719,14 EUR), o atsakovas T. O. valstybei 215 kv. m žemės sklypo dalį (CK 6.145 str. 1 d., 6.146 str.).

Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovams proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovai ginčijo pirkimo-pardavimo sutartį ir Nacionalinės žemės tarnybos įsakymą. Ginčo esmė buvo dėl nepagristai 215 kv. m. žemės pardavimo atsakovui T. O. Tačiau ieškovai ginčijo ne dalį, o visą sutartį, todėl laikytina, kad jų ieškinys dėl pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo yra patenkintas ½ dalimi. Ieškinys dėl Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo panaikinimo atmestas. Atsakovai lygiomis dalimis turi ieškovui atlyginti ¼ dalį jo patirtų išlaidų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Ieškovai yra sumokėję 464 Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme (b. l. 8, 46) ir 461 Lt apeliacinės instancijos teisme (b. l. 138), viso 925 Lt (267,90 EUR). ¼ dalis sumokėto žyminio mokesčio yra 66,97 EUR, kiekvienam atlygintina dalis sudaro 22,32 EUR, todėl atsakovai kiekvienam ieškovui turi atlyginti po 11,16 EUR.

Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Ieškovas pateikė mokėjimo advokatui dokumentus –1700 Lt mokėjimo kvitus pirmosios instancijos teisme (b. l. 31, 120-121) ir 1900 Lt apeliacinės instancijos teisme (b. l. 139). Remiantis „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, patvirtintų 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85 šios išlaidos nesiekia maksimaliai nustatytos sumos todėl proporcingai patenkintų reikalavimų apimčiai atlygintinos 900 Lt (260,66 EUR) apimtyje, priteisiant iš atsakovų kiekvienam ieškovui po 43,44 EUR.

Atsakovas T. O. pateikė dokumentus dėl advokato pagalbos apmokėjimo pirmosios instancijos teisme 2000 Lt (b. l. 122) ir 1900 Lt apeliacinės instancijos teisme (b. l. 139), viso 3900 Lt. Laikant, kad ieškinys jo atžvilgiu buvo atmestas iš dalies, atlygintina suma galėtų sudaryti 1950 Lt. Tačiau atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CKP 93 str. 4 d.). Kad atsakovo procesinis elgesys butų netinkamas, nėra pagrindo teigti. Tačiau byla buvo pradėta ir bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl atsakovo T. O. neteisėtų veiksmų privatizuojant dalį žemės sklypo, todėl advokato pagalbai atlyginti atsakovui iš ieškovų priteistina suma mažinama iki 240 EUR (po 80 EUR iš kiekvieno).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

A. P., N. R. ir A. D. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgalioto ją atstovauti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo S. Ž. ir T. O. 1999-03-23 Nr. P01/99-99-20570, dalį, kuria T. O. parduota 215 kv. m žemės (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nustatant, kad parduotos žemės dalis yra 700 kv. m nenustatant naudojimo tvarkos.

Taikyti restituciją. 215 kv. m žemės (duomenys neskelbtini), parduotos pagal valstybinės žemės 1999-03-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/99-99-20570, grąžinti valstybei. Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos (j. a. k. 188704927) T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 719,14 EUR (septynis šimtus devyniolika EUR 14 ct).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai kiekvienam iš T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 11,16 EUR (vienuolika EUR 16 ct) žyminio mokesčio atlyginimo ir po 43,44 EUR (keturiasdešimt tris EUR 44 ct) advokato pagalbos atlyginimo.

Priteisti A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai kiekvienam iš Nacionalinės žemės tarnybos (j. a. k. 188704927) po 11,16 EUR (vienuolika EUR 16 ct) žyminio mokesčio atlyginimo ir po 43,44 EUR (keturiasdešimt tris EUR 44 ct) advokato pagalbos atlyginimo.

Priteisti T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 80 EUR (aštuoniasdešimt EUR) iš kiekvieno advokato pagalbai atlyginti.

Teisėjai Zita SmirnovienėAsta RadzevičienėAndrius Ignotas