Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Busita“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Busita“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl atskirosios nutarties priėmimo

13. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėjus, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar pateikti duomenys yra pakankami kreiptis į prokurorą.

Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo esmė

15. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, nustatytos šios faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, – ieškovas 2018 m. kovo 9 d. pervedė į atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Busita“ banko sąskaitą 18 000 Eur sumą. Šios lėšos yra asmeninės ieškovo lėšos.Ieškovas nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Busita“. Atsakovės vadovas ir vienintelis akcininkas nuo 2011 m. vasario 9 d. yra trečiasis asmuo A. M.. Šalys neginčija, kad ieškovas ir atsakovės vadovas buvo draugai, jie turėjo bendrą tikslą vystyti atsakovės veiklą. Ieškovas taip at 2018 m. kovo 9 d. paskolino atsakovės vadovui A. M. 47 000 Eur sumą, atlikdamas banko pavedimą į A. M. asmeninę banko sąskaitą. Taip pat nustatyta, kad atsakovė po lėšų gavimo (2018 m. kovo 9 d.) sudarė 2018 m. kovo 13 d. autobuso pirkimo sutartį.

16. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas, kas yra 2018 m. kovo 9 d. žodinės paskolos gavėjas, tai yra uždaroji akcinė bendrovė „Busita“ ar atsakovės vadovas A. M.. Šalys neginčija, jog minėtos lėšos perduotos žodinės paskolos sutarties pagrindu, kuri nėra sudaryta nei rašytine, nei notarine tvarka. Ieškovas teigia, kad žodinę paskolą suteikė atsakovei, tiesiogiai įnešant lėšas į atsakovės banko sąskaitą, su tikslu įsigyti autobusą o atsakovės ir trečiojo asmens teigimu žodinės paskolos gavėjas yra trečiasis asmuo A. M., nurodydamas, jog paskolą iš asmeninių lėšų yra grąžinęs.

Dėl 2018 m. kovo 9 d. paskolos sutarties šalies – paskolos gavėjo

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018 m. kovo 9 d. buvo sudaryta paskolos sutartis 18 000 Eur sumai. Paskolos davėjas – ieškovas. Šalys neginčija, jog paskolos davėjas paskolą suteikė, tai yra įnešė į atsakovės banko sąskaitą 18 000 Eur sumą. Ši suma yra asmeninės ieškovo lėšos. Nagrinėjamu atveju vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl paskolos sutarties šalies - gavėjo identifikavimo, pažymėtina, jog šiuo atveju tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog šioje byloje, esant tarp šalių sudarytai žodinei paskolos sutarčiai, apeliaciniu skundu keliami klausimai, kas yra paskolos sutarties šalis – paskolos gavėjas, tai yra atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Busita“ ar trečiasis asmuo A. M., pažymi, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atskirtimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.

20. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

21. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovas asmenines lėšas 18 000 Eur sumoje 2018 m. kovo 9 d. įnešė į atsakovės banko sąskaitą. Šias aplinkybes patvirtina bankomate atsispausdinti įneštų pinginių sumų (7 000 Eur, 1 000 Eur ir 10 000 Eur) kvitai. Nors apeliantė įrodinėja, kad šiuo atveju ieškovas tik buvo paprašytas įnešti šias lėšas į atsakovės sąskaitą, kaip trečiojo asmens skolos dengimą, tačiau tokie argumentai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Kaip matyti iš apeliantės pateikto kasos žiniaraščio, kasos orderio, apeliantė tą pačią dieną (2018 m. kovo 9 d.) išėmė iš kasos 18 000 Eur sumą nurodant „iš kasos išimti pinigai įnešti į banko sąskaitą“, todėl kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantės pateikti įrodymai tik įrodo faktą, jog bendrovės lėšas buvo nutarta perkelti į bendrovės sąskaitą, todėl bendrovės sąskaitoje turėjo būti tiek ieškovo, tiek bendrovės pinigai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog ieškovui 2018 m. kovo 9 d. pervedus pinigines lėšas atsakovei, apeliantė, atstovaujama trečiojo asmens, jau 2018 m. kovo 13 d. sudarė autobuso pirkimo pardavimo – sutartį, kas šiuo atveju leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog paskola buvo suteikta apeliantei su tikslu įsigyti autobusą ir paskolos sutarties šalis – paskolos gavėja yra apeliantė. Būtent apeliantė disponavo ieškovo pervestomis lėšomis (nutarties 18 punktas).

22. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog suteikta paskola buvo gražinama iš apeliantės – uždarosios akcinės bendrovės „Busita“ banko sąskaitos. Nors apeliantė teigia, kad paskola yra grąžinta iš trečiojo asmens A. M. lėšomis, tačiau kaip nurodyta nutarties 15 punkte, šiuo atveju buvo sudarytos dvi paskolos sutartys, tai yra 2018 m. kovo 9 d. sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens, kurios pagrindu ieškovas trečiajam asmeniui paskolino 47 000 Eur, ir žodinė 2018 m. kovo 9 d. paskolos sutartis, kurios pagrindu į apeliantės banko sąskaitą paskolos davėjas pervedė 18 000 Eur sumą. Šalys neginčija, kad laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 3 d. trečiasis asmuo grąžino ieškovui 20 000 Eur, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog šiuo atveju trečiasis asmuo iš savo asmeninės banko sąskaitos dalimis grąžino ieškovui būtent apeliantei suteiktą paskolą 18 000 Eur sumai, o ne asmeninę paskolą 47 000 Eur sumai. Priešingai, šiuo atveju atsižvelgiant į tai, jog lėšas grąžino asmeniškai pats A. M., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju A. M. pervestos lėšos ieškovui yra skirtos paskolos grąžinimui pagal 2018 m. kovo 9 d. paskolos sutartį sudarytą tarp ieškovo ir trečiojo asmens.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog paskolos sutartis buvo sudaryta žodine forma, į tai, jog ieškovas lėšas 18 000 Eur sumoje 2018 m. kovo 9 d. įnešė į apeliantės banko sąskaitą, į tai, kad apeliantė 2018 m. kovo 13 d. sudarė autobuso pirkimo – pardavimo sutartį, į tai, kad trečiasis asmuo būdamas vienasmeniu apeliantės valdymo organu galėjo disponuoti minėtomis lėšomis – gauta paskola, daro labiau tikėtiną išvadą, kad 2018 m. kovo 9 d. žodinės paskolos sutarties šalis buvo uždaroji akcinė bendrovė „Busita“ kuri ir disponavo iš ieškovo gautais pinigais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju paskolos teisiniai santykiai 2018 m. kovo 9 d. susiklostė tarp ieškovo (paskolos davėjo) V. R. ir apeliantės (paskolos gavėjos) uždarosios akcinės bendrovės „Busita“. Ieškovas paskolino apeliantei 18 000 Eur sumą, piniginių lėšų perdavimo faktą patvirtina bankomate atsispausdinti įneštų pinginių kvitai, o nei apeliantė, nei trečiasis asmuo, atsakovės atstovas, nepateikė įrodymų, jog lėšos minėtos sutarties pagrindu yra grąžintos paskolos davėjui.

Dėl 2018 m. kovo 9 d. paskolos sutarties formos atitikties įstatymo imperatyviems reikalavimams

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta (nutarties 23 punktas), kad šalys – ieškovas (paskolos davėjas) V. R. ir apeliantė uždaroji akcinė bendrovė „Busita“ (paskolos gavėja), atstovaujama trečiojo asmens A. M. 2018 m. kovo 9 d. sudarė žodinę paskolos sutartį 18 000 Eur sumai. Paskolos sutarties dalykas apeliantei perduotas 2018 m. kovo 9 d..

25. Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nesilaikius notarinės sandorio formos laikoma, kad toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra niekinis (Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad paskolos suma viršija 3 000 Eur sumą ir šis sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais (ieškovui fiziškai 2018 m. kovo 9 d. įnešant grynuosius pinigus į apeliantės sąskaitą), pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalių sudaryta sutartis pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatas turėjo būti sudaryta notarine forma.

26. CK 1.93 straipsnio 5 dalis numato: jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, tai yra kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento), tačiau tai savaime nereiškia, kad įvykę juridiniai faktai nesukėlė jokių pasekmių. Iš esmės ir niekiniai sandoriai sukelia tam tikrus materialius (faktinius) padarinius, nes ir niekiniai sandoriai jau galėjo būti įvykdyti – jų pagrindu galėjo būti perleistas turtas, suteiktos paslaugos ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju, nors paskolos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, vis dėlto ji sukėlė tam tikrų padarinių, kurių šalys, sudarydamos tokią sutartį, siekė – apeliantei buvo perduoti pinigai, kuriais ji naudojosi, todėl šiuo atveju spręstinas ir restitucijos taikymo klausimas.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių išdėstytas pozicijas, į bylą pateiktus įrodymus dėl piniginių lėšų perdavimo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina tarp šalių egzistavus realius paskolos teisinius santykius, kuri turėjo būti sudaryta notarine forma (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovo ir apeliantės sudaryta paskolos sutartis neatitinka tokio pobūdžio paskolos sutarčiai nustatytų imperatyviųjų formos reikalavimų.

28. Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paskolos suma viršija 3000 Eur sumą, šis sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais ieškovui įnešant lėšas į atsakovės banko sąskaitą, todėl pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatas sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma. Kadangi šalims sudarant sandorį nebuvo laikytasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, spręstina, jog šalių sudaryta paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl šiuo atveju nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pripažįstant jog ieškovo ir apeliantės 2018 m. kovo 9 d. sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), taikytina restitucija ieškovui iš apeliantės priteisiant perduotą 18 000 Eur sumą (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinių palūkanų

30. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.

31. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012, ir joje nurodytą praktiką). Taigi viena iš procesinių palūkanų paskirčių yra kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės.

32. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką nevilkinti teismo proceso, greičiau įvykdyti prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).

33. Kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, tai yra tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas.

34. Restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

35. Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, laikytina, kad šiuo atveju procesinės palūkanos priteistinos nuo teismo sprendimo taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovui tam tikrą pinigų sumą įsiteisėjimo momento. Tokiu atveju skaičiuojant procesines palūkanas nuo ieškovui priteistos sumos atsakovas yra skatinamas įvykdyti teismo sprendimą, ieškovui yra kompensuojami jo patiriami nuostoliai, jei atsakovas nevykdo savo piniginės prievolės, o tai atitinka nurodytas procesinių palūkanų paskirtis.

36. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti restituciją, ieškovui iš apeliantės priteisiant 18 000 Eur sumą, iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos už priteistą 18 000 Eur sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šalys sudarydamos paskolos sutartį nesilaikė imperatyvios įstatymo nuostatos – nesudarė notarinės formos paskolos sutarties, dėl ko ši sutartis teismo turėjo būti pripažinta negaliojančia ex officio (pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pripažįstant ieškovo V. R. ir apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Busita“ 2018 m. kovo 9 d. sudarytą paskolos sutartį, kurios pagrindu apeliantei perduota 18 000 Eur suma, negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikant restituciją, įpareigojant apeliantę grąžinti ieškovui 18 000 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas apeliacinio skundo reikalavimų iš esmės netenkinus, o nustačius, jog šalių sudaryta paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ex officio (pagal pareigas) dėl įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.871 straipsnio 3, 4 dalys).

39. Teisės doktrinoje teigiama, jog CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Kasacinio teismo nutartyse nuosekliai nurodoma, jog CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).

40. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, jog šalių interesai bylos baigtimi yra priešingi, į tai, jog šiuo atveju pakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo atsakovei perduotos lėšos pilna apimtimi yra grąžinamos ieškovo nuosavybėn (nutarties 29 punktas), nutariama ieškovo patirtas 1985 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, priteisti ieškovui iš atsakovės, tai yra šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 punkto 6 dalis, 93 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, jog šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas apeliacinio skundo reikalavimų iš esmės netenkinus, o nustačius, jog šalių sudaryta paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ex officio (pagal pareigas) dėl įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.871 straipsnio 3, 4 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nutarties 39 punkte nurodytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, į tai, jog šiuo atveju apeliacinio skundo reikalavimai yra iš esmės netenkinami, nutaria, kad šiuo atveju apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

43. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1000 Eur advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgus į tai, jog apeliacinio skundo reikalavimai yra netenkinami, į bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (nutarties 39 punktas), nutariama priteisti ieškovui iš atsakovės 1000 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

2018 m. kovo 9 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur skolos, sudarytą tarp ieškovo V. R. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Busita“, pripažinti niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Busita“ 18 000 Eur ieškovo V. R. naudai.

Priteisti 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (18 000 Eur) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2022 m. rugsėjo 30 d.) iki jo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. R. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Busita“.