- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-22
- Bylos Nr.
- 2-638-330/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01677-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- R. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5693-781/2015 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl skolos (permokos) priteisimo; trečiasis asmuo R. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. S. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau - BKU „Vilniaus taupomoji kasa“) 2 937,64 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. spalio 8 d. tapdamas kredito unijos nariu įsigijo 100 Lt (28,96 Eur) vertės pajų. 2012 m. spalio 31 d. ieškovas su atsakove sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskola. Paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 2 d. iš jam suteiktos paskolos buvo atliktas 50 000 Lt (14 481 Eur) mokėjimas, kuriuo atsiskaityta už ieškovo perkamą nekilnojamąjį turtą. Tą pačią dieną ieškovui pasirašyti buvo pateikti kvitai, susiję su paskolos išmokėjimu į einamąją sąskaitą, kredito perkėlimu, depozito atidarymu. Ieškovas tvirtino iš kredito unijos darbuotojų supratęs, kad kvitais įforminamas paskolos suteikimas, apmokėjimas už nekilnojamąjį turtą ir paskolos likučio išėmimas - perkėlimas į ieškovo einamąją sąskaitą. Ieškovas nurodė, kad visa informacija apie paskolą buvo teikiama jo sūnui R. S., kuris ir mokėjo paskolos grąžinimo įmokas. Ieškovas nurodė, kad jis anksčiau numatyto sutartyje termino pilnai grąžino paskolą ir sumokėjo palūkanas, tačiau kredito unija informavo, kad iki visiško paskolos grąžinimo trūksta 9 600 Lt (2 780,35 Eur), nes būtent tokią sumą sudaro ne ieškovo turimas depozitas kredito unijoje, o papildomas pajus. Ieškovas nurodė, jog tapdamas BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ nariu jis neplanavo įsigyti didesnio nei 100 Lt (28,62 Eur) pajaus, todėl nesuprato, kaip tapo žymiai didesnio pajaus savininku, jam niekada nebuvo pateikti nei kredito unijos įstatai nei papildomų pajų įsigijimo sutartis. Nors paskolos sutartyje ir buvo numatyta sąlyga, kad paskolos gavėjas įsipareigoja įnešti papildomą ne mažesnį nei 1/10 suteiktos paskolos dalies pajinį įnašą, tačiau ieškovas šio įpareigojimo neįvykdė dėl pačios unijos kaltės – jis nebuvo supažindintas nei su pajaus įsigijimo sąlygomis, nei su įmonės įstatais. Siekiant greičiau panaikinti taikytus apribojimus ieškovui priklausančiam turtui, 2014 m. gruodžio 17 d. buvo atliktas pavedimas dėl 10 205,67 Lt (2 955,77 Eur) sumos atsakovei sumokėjimo. Vėliau ieškovas pareikalavo jam grąžinti šią permoką, tačiau atsakovės bankroto administratorius tai padaryti atsisakė. Ieškovo nuomone, kredito unija jį suklaidino, be jo sutikimo ir valios įtraukė į unijos narius su papildomu 9 600 Lt (2 780,35 Eur) pajumi, šią sumą savavališkai nurašė nuo depozito, skirto paskolai ir jos dengimui. Tokiu būdu unija pažeidė Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau - KUĮ) 47 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio imperatyviąsias teisės normas, todėl paskolą suteikė neteisėtai. Ieškovas nurodė ginčo santykiuose su atsakove buvęs vartotoju, tačiau atsakovė neinformavo jo apie paslaugų teikimo sąlygas, jų kainą, galimas pasekmes. Pagal kartu su ieškiniu pateikiamus keturis operacijų kvitus matyti, jog visos paskolos išmokėjimo, depozito atidarymo bei lėšų pervedimo operacijos truko vos kelias minutes, kurių negalėjo pakakti ieškovui siekiant suvokti atliekamų operacijų reikšmę.
Atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, jog ieškovas žinojo, kad paskola jam gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu jis taptų kredito unijos nariu, o tapdamas kredito unijos nariu sutiktų savo pajumi atsakyti už unijos prievoles, kadangi tokia atsakomybė aiškiai nurodyta pasirašytame prašyme priimti į kredito unijos narius. Atsakovė paaiškino, kad kredito unijos atsargos kapitalas formuojamas iš kredito unijos narių papildomų įnašų, ir be visuotinio narių susirinkimo sprendimo atsargos kapitalo (t. y. papildomų įnašų) lėšomis unija apskritai negali disponuoti. Šis kapitalas gali būti panaudotas tik kredito unijos veiklos nuostoliams padengti. Kredito unijos nario pajus yra ne jo, bet pačios kredito unijos nuosavybė, todėl pajus nariui gali būti grąžintas tik esant visuotinio narių susirinkimo sprendimui. Nariui išstojant iš unijos neprivalo būti grąžinta visa jo įmokėta pajaus dalis. Atsakovė akcentavo, kad ieškovas neturi jokio galiojančio reikalavimo atsakovės atžvilgiu, priešingai – jis turi pareigą prisidėti prie unijos veiklos sukeltų nuostolių sumažinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi ieškovo V. S. ieškinį dėl skolos (permokos) priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atliktų finansinių operacijų turinį ir eiliškumą, konstatavo, kad ieškovas pirmiausia įsigijo kredito unijos papildomus pajus, o tik po to jam buvo suteikta paskola. Teismo vertinimu, vien tai, kad po paskolos suteikimo ieškovas iš kredito unijos sąskaitos išsigrynino 9 900 Lt (2 867,24 Eur), neįrodo, jog ieškovo pajinis įnašas buvo suformuotas iš pačios kredito unijos suteiktos paskolos. Teismo vertinimu, tokia aplinkybė gali įrodyti, jog ieškovas, įnešęs minėtą sumą už papildomo pajaus įsigijimą bei sumokėjęs sutarties administravimo mokestį, vėliau tokio pat dydžio sumą išsiėmė iš suteiktos paskolos sumos. Teismas akcentavo aplinkybę, jog unijos išduotuose kvituose yra ieškovo parašai. Pažymėjo, jog sutikimas su ieškovo versija reikštų tai, kad jis realiai gavo jo papildomu pajiniu įnašu, t. y. 9 900 Lt (2 867,24 Eur) suma mažesnę paskolą, negu nurodyta paskolos sutartyje. Tokiu atveju ieškovo pasirašymas sutartyje dėl žymiai didesnės paskolos suteikimo ir tokios sutarties vykdymas neatitiktų protingo asmens elgesio kriterijaus. Teismo vertinimu, visiškai neįtikėtina bei neatitinka protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų tai, kad ieškovas pasirašė ant visų jam kredito unijos darbuotojų pateiktų dokumentų, nesigilindamas į jų turinį bei prasmę. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovui puikiai suvokiant joje nurodytus duomenis bei savo pareigą įmokėti papildomą pajinį įnašą bei atlyginti sutarties sudarymo išlaidas. Remdamasis tokia išvada teismas konstatavo, kad aptariamu atveju nebuvo pažeista KUĮ nuostata, draudžianti unijai skolinti pajaus įsigijimui.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas pasirašė paskolos sutartį, įvykdė jos sąlygas – įnešė pajų bei sumokėjo administravimo mokestį, ir tik tuomet jam buvo suteikta paskola. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl KUĮ 47 straipsnio 1 dalies normos pažeidimo. Pažymėjo, kad ieškovo pajus sudarė 16 proc. nuo išmokamos paskolos sumos.
Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas pajinio įnašo įmokėjimo teisėtumo klausimą iškėlė tik po bankroto bylos kredito unijai iškėlimo bei atsakovei atsisakius įskaityti ieškovo turėtą pajų kaip paskolos grąžinimą arba jį grąžinti pagal ieškovo siūlytas sąlygas. Teismas pažymėjo, jog paskolos suteikimo teisėtumą ieškovas ėmė ginčyti praėjus trejiems metams po paskolos suteikimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas pajaus įnašų apmokėjimą užginčijo žymiai vėliau, patvirtina, kad ieškiniu siekiama nesąžiningai apginti savo teises, apeinant įstatymuose nustatytus apribojimus, nepagrįstai išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, jeigu pajaus suformavimas būtų pripažintas pažeidžiančiu teisinį reguliavimą, paskolos suteikimas ieškovui taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu, kadangi ieškovas, teisėtai neįnešęs pajaus, neturėjo teisės gauti paskolos. Teismas, apibendrinęs ieškovo poziciją, konstatavo, kad ieškovas, prisidengdamas savo nesuvokimu bei vartotojų apsaugos institutu iš esmės siekia fiktyvios prievolės kredito unijos atžvilgiu sukūrimo, tokiu būdu išvengiant bankrutuojančios kredito unijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės, nesąžiningai pirmiau kitų atgauti savo pajaus lėšas. Tokius ieškovo veiksmus teismas pripažino nesąžiningais ir prieštaraujančiais gerai moralei. Teismas akcentavo aplinkybę, jog kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad indėlininko teisė vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas V. S. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo ieškinį patenkinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą, turėjo priimti sprendimą, o ne nutartį. Ginčo išsprendimas nutartimi suvaržė ieškovo galimybes pasinaudoti apeliacijos teise. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo nurodytas paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Pagal kredito unijų veiklą reguliuojančio įstatymo nuostatas, prieš sudarydama sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo kredito unija privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su finansinių paslaugų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis. Teismas nevertino aplinkybės, jog kredito unijos bankroto administratorius vilkino duomenų teikimą. Pasirašydamas kvitą ieškovas jame nepastebėjo įrašo dėl pajaus. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovė į kredito unijos narius ieškovą įtraukė neteisėtai, be ieškovo valios. Būdamas informuotas apie pajaus suformavimo aplinkybes, tam tikslui be sutikimo nurašant lėšas, ieškovas tokiomis sąlygomis paskolos sutarties nebūtų sudaręs. Teismas nevertino aplinkybės, kad su paskolos suteikimu susijusios operacijos tetruko keletą minučių. Todėl net ir apdairus asmuo per tokį trumpą laiką neturėjo galimybės pasidomėti operacijų reikšme. Teismo išvados dėl pajaus suformavimo aplinkybių iškreipia ieškinio esmę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovas į teismą kreipėsi praėjus keliems metams nuo paskolos sutarties sudarymo. Ieškovas į teismą kreipėsi sužinojęs apie jo teisių pažeidimą, t. y. apie tai, jog depozitas be jo sutikimo buvo paverstas pajumi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo nesąžiningumą. Tokia teismo išvada įžeidi ir neteisinga. Ieškovas nagrinėjamu atveju realizavo savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo vartotojų teisių apsaugą reguliuojančius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Dviprasmiški įrašai kvite dėl 9 600 Lt (2 780,35 Eur) sumos paskirties aiškintini silpnesniosios šalies naudai.
Atsiliepimas
Atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ su ieškovo atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad ieškovo teiginiai dėl pajaus įsigijimo sutarties nesudarymo neturi pagrindo. Atsakovė pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog be pajinio įnašo ieškovui nebūtų suteikta paskola. Pasak atsakovės, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, įstodamas į uniją sumokėjo pajinį įnašą, pasižadėjo laikytis unijos įstatų. Teismas pagrįstai sprendė, kad protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų neatitinka situacija, kuomet ieškovas visus dokumentus pasirašė jų neskaitęs. Teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, jog kredito unijos narys neturi teisės kada tik panorėjęs susigrąžinti pajinį įnašą.
Trečiasis asmuo R. S. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė palaikąs ieškovo atskirajame skunde pareikštus reikalavimus. Atsiliepimą į atskirąjį skundą trečiasis asmuo grindė argumentais, iš esmės tapačiais ieškovo išreikštai pozicijai. Papildomai nurodė, kad bylos faktinių aplinkybių iškraipymas pažeidžia teisingumą ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Trečiojo asmens teigimu, teismas nepasisakė dėl vartotojų teisių apsaugos, diskriminavo ieškovą kaip vartotoją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Esminės faktinės aplinkybės
Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas V. S. 2012 m. spalio 8 d. atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ pateikė prašymą priimti nariu į kredito uniją, sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur) įmoką privalomam pajui įsigyti (b. l. 8, 43). 2012 m. spalio 31 d. ieškovas ir atsakovė KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00429 LTL, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovui 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolą iki 2022 m. spalio 30 d. nekilnojamajam turtui įsigyti (b. l. 9-13). Ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus, numatytus paskolos sutartyje (paskolos sutarties specialiosios dalies 2.14, 2.21 p.) kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui atsakovės naudai išrašė 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paprastąjį vekselį bei hipoteka įkeitė nekilnojamąjį turtą. 2012 m. lapkričio 2 d. į kredito uniją įneštas 9 600 Lt (2 780,35 Eur) depozitas ieškovo papildomų pajų įsigijimui (b. l. 41). Tą dieną į ieškovo einamąją sąskaitą taipogi įnešta 300 Lt (86,89 Eur) paskolos sutarties administravimo mokesčiui sumokėti. Tą pačią dieną atsakovė suteikė ieškovui 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolą, kurios dalis, sudaranti 50 000 Lt (14 481 Eur) sumą, pagal 2012 m. spalio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį buvo pervesta J. V. (b. l. 49). Lietuvos bankas 2014 m. sausio 17 d. atšaukė kredito unijos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iškėlė bankroto bylą. Ieškovas, prieš terminą grąžinęs paskolą, kreipėsi į atsakovės bankroto administratorių prašydamas atlaisvinti hipoteka apsunkintą turtą. Administratorius su ieškovo reikalavimais nesutiko, nurodęs, kad liko nepadengtas 10 205,67 Lt (2 955,77 Eur) įsiskolinimo pagal paskolos sutartį likutis. Ieškovas, sumokėjęs nurodytą įsiskolinimą, pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje reikalauja sumokėtą įskolinimo dalį grąžinti kaip nepagrįstą permoką. Ieškovo teigimu, visi piniginių operacijų mokėjimo kvitai buvo išrašyti tik dėl akių, jis nebuvo išreikęs valios dėl 9 600 Lt (2 780,35 Eur) vertės papildomų pajų įsigijimo, o jei būtų žinojęs apie tokio dydžio pajinio įnašo privalomumą, tokiomis sąlygomis nesudarytų paskolos sutarties. Pasak ieškovo, atsakovė nepagrįstai ir be ieškovo valios apskaitė 9 600 Lt (2 780,35 Eur) sumą kaip papildomą pajinį įnašą, tokiu būdu pažeisdama KUĮ 48 straipsnio reikalavimą, draudžiantį skolinti lėšas pajiniams įnašams įsigyti.
Dėl ginčo byloje išsprendimo teismo nutartimi, o ne sprendimu
Ieškovas V. S. atskirajame skunde nurodė, jog byla pirmosios instancijos teisme turėjo būti išnagrinėta priimant teismo sprendimą, o ne nutartį. Kadangi byloje buvo pareikštas ieškinys, ieškovas nedalyvavęs teismo posėdyje, tikėjosi gauti teismo sprendimą. Ieškovo įsitikinimu, šis pirmosios instancijos teismo padarytas procesinių teisės normų pažeidimas lėmė ieškovo teisių suvaržymą, kadangi buvo suteiktas gerokai mažesnis terminas realizuoti apeliacijos teisę. Teisėjų kolegija tokį ieškovo argumentą pripažįsta nepagrįstu.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla. Ieškovo ieškinys teismui pateiktas 2015 m. rugpjūčio 24 d., t. y. jau po bankroto bylos atsakovei iškėlimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). CPK 27 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad apygardos teismai nagrinėja bylas dėl bankroto teisinių santykių. Pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 163 straipsnio 5 punktą, jei nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, kad atsakovui iškelta bankroto byla, teismas perduoda bylą nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šiomis rūšinio teismingumo nuostatomis įgyvendinamas bylų akumuliavimas, kuris reiškia, kad visi ginčai, kuriuose turtiniai reikalavimai pareikšti bankrutuojančiai įmonei, turi būti sprendžiami viename teisme, kuriame nagrinėjama bankroto byla. Kol vyksta bankroto byla, tai turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, o vėliau, esant pagrindui jį tikslinti, – kol pagal įstatymą toks tikslinimas galimas. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Bankroto proceso efektyvumo siekis susijęs su kuo didesnės grąžos kreditoriams užtikrinimu, kartu saugant skolininko interesus. Taigi, įgyvendinant šiuos tikslus, bankroto bylos nagrinėjamos su įstatymuose nustatytais procesiniais ypatumais, leidžiančiais užtikrinti proceso spartą, kuo didesnę finansinę grąžą kreditoriams ir skolininko apsaugą. Aptariamu atveju bylą pagal ieškovo ieškinį išnagrinėjo teismas, nagrinėjantis BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto bylą.
Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, įtvirtinta teisės norma, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Dėl šios priežasties įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog bankroto byloje visus klausimus teismas išsprendžia priimdamas nutartis, kurios įsiteisėjusios įgyja res judicata galią. Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Aptariamu atveju nagrinėjamas ginčas kildinamas iš prievolės, atsiradusios iki BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovo ieškinys dėl lėšų (permokos) priteisimo nagrinėtinas pagal taisykles, reguliuojančias bankrutuojančio juridinio asmens finansinių reikalavimų tvirtinimą. Situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog paskutinės ieškovo įmokos paskolai dengti sumokėtos jau prasidėjus atsakovės bankroto procesui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Pirmosios instancijos teismo procesinis apsisprendimas, išnagrinėjus bylą iš esmės priimti nutartį, atitinka suformuotą teismų praktiką. Dėl nurodytų motyvų konstatuojama, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas šalių ginčą pagal ieškovo ieškinį iš esmės išsprendė priimdamas nutartį, nereiškia CPK 259 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
Teisėjų kolegija taip pat nemato prielaidų konstatuoti ieškovo procesinių teisių pažeidimo fakto ginčo šalių reikalavimus išsprendus ne teismo sprendimu, o nutartimi. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka, taigi bylą nagrinėjant pirmąja instancija joje dalyvaujantys asmenys (tiesiogiai ar per atstovus - kvalifikuotus teisininkus) turėjo galimybę pasisakyti teismo posėdyje ir būti betarpiškai išklausyti. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo atskirojo skundo teiginiais, kad išsprendęs bylą nutartimi pirmosios instancijos apribojo šalies teises į apeliaciją, esą apeliacijos teisei įgyvendinti buvo suteiktas pernelyg trumpas (7 dienų) terminas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, prieina išvadą, jog per įstatyme nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti ieškovas visiškai ir tinkamai įgyvendino apeliacijos teisę, paduodamas išsamų atskirąjį skundą. Ieškovo teiginys, kad atskirajam skundui paduoti nustatytas terminas nebuvo pakankamas tinkamam procesinių teisių įgyvendinimui, yra tik deklaratyvus, nes tiek ieškovo atskirojo skundo apimtis, tiek jo turinys neleidžia daryti išvados, jog ieškovo apeliacijos teisė buvo iš esmės suvaržyta. Nei pats ieškovas nurodė, nei pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovo atskirojo skundo, kaip procesinio dokumento, trūkumus (ar dalį trūkumų), kuriuos galėjo sąlygoti laiko atskirajam skundui paduoti nepakankamumas. Kita vertus, kolegijos įsitikinimu, ieškovas, manydamas, kad įstatymo suteiktas terminas atskirajam skundui parengti nebuvo pakankamas, galėjo pasinaudoti procesinėmis teisėmis: prašyti šį terminą pratęsti (CPK 77 straipsnis) arba pateikti rašytinius paaiškinimus (prie atskirojo skundo) pasisakydamas dėl, jo nuomone, ginčui reikšmingų aplinkybių ir jų vertinimo. Nustatytų aplinkybių ir išvardintų motyvų pagrindu teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovo atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės pažeidimų, tariamai suvaržiusių apeliacijos teisės įgyvendinimo galimybę.
Dėl vartotojų teisių apsaugos
Ieškovas atskirajame skunde nurodė, jog jo atžvilgiu taikytinos vartotojų teisių apsaugą reguliuojančios teisės normos. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu pirmosios instancijos teismas pažeidė LR Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartotojų teisių bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas dėl vartotojų teisių gynimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų dėl teisinio reguliavimo, įtvirtinto CK XVIII1 skyriuje. Nurodytas teisinis reguliavimas ginčui aktualiu metu dar negaliojo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas (fizinis asmuo) sudarė paskolos sutartį su atsakove (t. y. kredito įstaiga), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 60 000 Lt (17 377,20 Eur) kreditas, o kredito grąžinimas užtikrintas vekseliu ir nekilnojamojo turto hipoteka. Paskola suteikta ir panaudota žemės sklypui bei sodo pastatui įsigyti. Byloje nėra požymių, kad paskolos sandoris buvo sudarytas komerciniais ar profesiniais tikslais. Todėl teisėjų kolegija neturi abejonių, kad ginčo santykiuose ieškovas yra vartotojas.
Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje (ginčui aktuali CK redakcija) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygas, nesąžiningų ir įtvirtinančių esminę šalių nelygybę sąlygų požymių neįžvelgia. Sudarytos sutarties konkrečių nesąžiningų sąlygų neįvardija ir ieškovas. Kaip matyti iš apelianto suformuotos pozicijos, aptariamu atveju nekeliamas klausimas dėl vienos ar kitos sąlygos nesąžiningumo ir su tuo siejamo sutartinių santykių modifikavimo poreikio. Priešingai, apeliantas pripažįsta ir akcentuoja paskolos sutarties reikalavimą (sąlygą) įsigyti dešimteriopai už paskolą mažesnius pajus, atitinkantį Kredito unijų įstatymo nuostatas, be kita ko, draudžiančias pajų įsigijimui skolinti lėšas. Apelianto pozicijos turinys leidžia daryti išvadą, kad ginčas kilęs dėl kredito unijos veiksmų neteisėtumo, tačiau jau paskolos sutarties vykdymo etape ( pvz., esą nenurodžius apie pareigą suformuoti konkrečią paskolos dalį sudarantį pajų, be paskolos gavėjo valios pajinį įnašą suformavus skolintomis lėšomis ir pan.). Nurodyti argumentai nėra susiję su paskolos sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir ginčą sprendžiančio teismo pareiga atlikti sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija deklaratyvius skundo argumentus dėl vartotojų teisių apsaugą reguliuojančių nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimo atmeta. Apelianto argumentai dėl neteisėtų atsakovės veiksmų paskolos sutarties vykdymo etape bus vertinami kitoje nutarties dalyje.
Dėl paskolos grąžinimo įmokų permokos
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atliktų operacijų turinį ir eiliškumą, konstatavo, kad ieškovas pirmiausia už nuosavas lėšas įsigijo kredito unijos papildomus pajus, o tik po to jam buvo suteikta paskola. Teismas paneigė ieškovo įtarimus, jog papildomas pajinis įnašas buvo suformuotas iš ieškovui suteiktos paskolos. Konstatavo, kad aptariamu atveju nebuvo pažeista Kredito unijų įstatymo nuostata, draudžianti skolinti pajaus įsigijimui.
Atskirajame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo nurodytas paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai akcentuoja ieškovo pasirašymą kredito unijos išduotuose kvituose, kadangi pasirašydamas kvitus ieškovas jame nepastebėjo įrašo dėl papildomo pajaus. Kadangi ieškovas neišreiškė valios įsigyti papildomo pajaus, šis veiksmas ir paskolos suteikimas, ieškovo teigimu, laikytini neteisėtais. Ieškovas akcentavo aplinkybę, jog paskolos suteikimo (įforminimo) operacijos tetruko keletą minučių, kurių negalėjo pakakti suvokiant atliekamų veiksmų esmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Apibendrindama apelianto poziciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųstos nutarties teksto matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės teiktus įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog papildomas pajinis įnašas paskolos suteikimo metu buvo suformuotas iš tą pačią dieną suteiktos paskolos ir be ieškovo valios, taip pat, jog ieškovas panaudojo ne visą paskolos sumą. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius) kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas 2012 m. spalio 8 d. atsakovei pateikė prašymą priimti nariu į kredito uniją, sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur) už privalomąjį pajų. 2012 m. spalio 31 d. ieškovas ir atsakovė sudarė paskolos sutartį. Ieškovas 2012 m. lapkričio 2 d. 11:39:04 val. į sąskaitą, esančią kredito unijoje, įnešė 9 600 Lt (2 780,35 Eur). Ieškovo pasirašytame kvite yra įrašas „Papildomi pajai“. Tą pačią dieną 11:39:21 val. ieškovas į savo einamąją sąskaitą įnešė 300 Lt (86,89 Eur). 11:40:50 val. ieškovui į einamąją sąskaitą pervesta 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos suma. 11:41:20 val. ieškovas iš sąskaitos, į kurią suteikta paskola, visą paskolos sumą pervedė į kitą savo einamąją sąskaitą, po ko 11:41:49 val. iš jos išsiėmė 9 900 Lt. Po šių operacijų sąskaitoje likusios lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su ieškovo perkamo nekilnojamojo turto pardavėjais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia finansinių operacijų seka (eiliškumas) leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas, sudaręs paskolos sutartį, pirmiausia nuosavomis lėšomis įsigijo kredito unijos papildomus pajus, o po to gavo iš jos paskolą, kurios dalis buvo išgryninta, o likusi dalis pervesta už perkamą nekilnojamąjį turtą. Tiek pirmosios instancijos teismui nurodyti argumentai, tiek atskirojo skundo turinys nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto operacijų eiliškumo. Šios išvados nepaneigia ir objektyviais duomenimis nepagrįstos ieškovo prielaidos, esą pajinis įrašas suformuotas iš tą pačią dieną suteiktos paskolos lėšų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog šių finansinių operacijų eiliškumą (seką) pagrindžia paties ieškovo pasirašyti operacijų kvitai. Teisėjų kolegija kritiškai vertina skundo argumentus, jog ieškovas galėjo nepamatyti kvite esančio įrašo, iš kurio matyti apie formuojamą papildomą pajinį įnašą. Toks argumentas neatitinka protingo ir atidaus asmens elgesio standartų. Kita vertus, ieškovo neatsakingas nesidomėjimas sudaromo sandorio, jo vykdomų finansinių operacijų esme sudaro pagrindą neigiamas to nesidomėjimo pasekmes perkelti ieškovui. Byloje nėra duomenų apie anksčiau šalis siejusius sutartinius santykius (pvz., anksčiau suteiktas paskolas). Tad nebuvo pagrindo ir perdėtam pasitikėjimui pirmą kartą paslaugas teikiančiu ūkio subjektu, t. y. pasirašinėti dokumentus nesigilinant į jų turinį ir prasmę. Teisėjų kolegijos neįtikina atskirojo skundo argumentas, akcentuojant itin trumpą (mažiau nei trijų minučių trukmės) finansinių operacijų sudarymo laiką, kurio esą negalėjo pakakti operacijų reikšmei suvokti. Kolegijos įsitikinimu, tai, jog nurodytos finansinės operacijos kvituose atspindėtos keliasdešimties sekundžių ar minutės skirtumu, nesudaro pagrindo išvadai, jog jos realiai tokiais intervalais ir įvyko, t. y. jog pajinis įnašas suformuotas, suteikta paskola, dalį jos pervedant pardavėjams, buvo vos per kelias minutes nuo ieškovo atvykimo į kredito uniją. Kolegijos vertinimu, kvituose buvo atspindėtos jau įvykusios operacijos, kurios neabejotinai buvo aptariamos dar iki jų sudarymo, t. y. jų sugeneravimo bei įvykdymo elektroniniu bei popieriniu pavidalu. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šias finansines operacijas įvertino ir pateikė argumentuotą poziciją dėl operacijų reikšmės, su kuria teisėjų kolegija sutinka. Išvardintos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pirmiausia įnešė pajinius įnašus, tik po to į jo atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervestos paskolos sumos, po paskolos sumų pervedimo ieškovas iš sąskaitos išsigrynino pinigų sumas, atitinkančias pajinio įnašo, sutarties administravimo mokesčio ir pinigų išgryninimo mokesčio sumas. Nurodytos finansinės operacijos nepatvirtina ieškovo pozicijos dėl pajinio įnašo formavimo fiktyvumo, ar to, kad dalies paskolos ieškovas negavo.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos išrašai patvirtina, kad į šią sąskaitą buvo pervestos visos paskolos sumos. Aplinkybę, kad ieškovas suprato arba turėjo suprasti, kad jam suteikta paskola 60 000 Lt (17 377,20 Eur) dydžio, o ne nurodytu pajiniu įnašu mažesnė suma, patvirtina paskolos sutarties turinys, paskolos įmokų grąžinimo grafikas. Dėl šios priežasties neįtikinama atrodo ieškovo versija, jog pasirašęs visuose dokumentuose dėl nurodyto dydžio paskolos suteikimo, jis tikėjosi prievolę visiškai įvykdyti grąžinęs maždaug 10 000 Lt (2 896,20 Eur) mažesnę paskolos dalį. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus, jog, žinodamas apie įsipareigojimą iki paskolos suteikimo įsigyti ne mažesnę nei 1/10 dalį paskolos sudarančius pajus, paskolos sutarties tokiomis sąlygomis esą nebūtų sudaręs. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta anksčiau nei suteikta paskola. Laikotarpiai, skiriantys ieškovo įstojimą į uniją, paskolos sutarties pasirašymą ir paskolos suteikimą, leidžia daryti išvadą, kad nurodytas reikalavimas dėl pajinio įnašo formavimo ieškovui buvo arba turėjo būti žinomas. Tokia sąlyga nurodyta paskolos sutartyje, kuri, kaip minėta, buvo sudaryta likus kelioms dienoms iki paskolos suteikimo (bendrosios dalies 6.3 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo lūkesčiai, jog jam ši nuostata neturėtų būti taikoma, laikytini nepagrįstais.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad papildomas pajinis įnašas nebuvo suformuotas iš kredito unijos suteiktos paskolos (jos dalies) ir kad ieškovas iki paskolos suteikimo pats įnešė 9 600 Lt (2 780,35 Eur) pajinį įnašą, pagrįstos ir atitinka įrodymų visumą. KUĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 procentų kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio kredito unijos buhalterinio balanso pagrindu. Ieškovo suformuotas pajus net viršijo šį santykį, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti imperatyvios normos pažeidimo. Nustatyta aplinkybė, kad pajinis įnašas nebuvo suformuotas kredito unijos paskolintomis lėšomis, leidžia daryti išvadą, jog nebuvo pažeistas ir imperatyvus KUĮ 48 straipsnio reikalavimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo nutarties turinį, skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teismas vertino ieškovo pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti, kad jis neįrodė, jog paskolos dalis jam nebuvo suteikta ir kad iš paskolos dalies buvo suformuotas pajinis įnašas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas privalėjęs pripažinti, kad atsakovė iš paskolintos pinigų sumos suformavo pajų, realiai neišmokėdama paskolos dalies, ir tokiais savo veiksmais pažeidė KUĮ 47 ir 48 straipsniuose numatytus draudimus.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto argumentui, jog atsakovė pažeidė jo teises, nesupažindinusi su paskolos suteikimo sąlygomis. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, prieš sudarydama sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, kredito unija privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su finansinių paslaugų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, ir kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį (KUĮ 50 straipsnio 2 dalis). Kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas šios normos nesilaikymo problemą kelia tuo aspektu, jog jam nebuvo atskleista pareiga iki paskolos suteikimo sukaupti papildomą pajinį įnašą, iš esmės proporcingą suteikiamos paskolos sumai. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovui buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie įsipareigojimą įsigyti pajinį įnašą, kurio dydis nebūtų mažesnis nei 1/10 suteikiamos paskolos. Tokia sąlyga neišimtinė ir neindividuali, o veikiau bendro pobūdžio taisyklė kredito unijų teikiamų finansavimo paslaugų veikloje. Aplinkybę, kad toks reikalavimas ieškovui buvo žinomas, patvirtina tiek šalių tarpusavio santykių eiga iki paskolos išmokėjimo, tiek elgesys paskolos sutarties vykdymo etape. Laiko intervalai tarp prašymo priimti į kredito uniją nariu, paskolos sutarties pasirašymo, paskolos suteikimo ir kitų finansinių operacijų vykdymo, patvirtina, kad visa būtina informacija, be kita ko, ir prievolė suformuoti pajinį įnašą, ieškovui buvo žinoma, o sprendimas sudaryti paskolos sutartį įdėmiai įvertintas ir pamatuotas. Kita vertus, atsižvelgiant į paties ieškovo pasirinktą poziciją, kad atsakovė neišaiškino reikšmingų sudaromos sutarties sąlygų, paskatino sudaryti sutartį, o ieškovas neskaitė nė vieno pasirašomo dokumento nei jų pasirašymo metu, nei vėliau iki ginčo su atsakove, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas aptariamu atveju buvo nepateisinamai pasyvus ir neatsakingas. Ta aplinkybė, jog kredito unija turi pareigą tinkamai pateikti su finansinių paslaugų teikimu susijusią informaciją vartotojui, neeliminuoja pastarojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, prisidengdamas savo nesuvokimu bei vartotojų apsaugos institutu iš esmės siekia fiktyvios prievolės kredito unijos atžvilgiu sukūrimo, tokiu būdu išvengiant bankrutuojančios kredito unijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės, nesąžiningai pirmiau kitų atgauti savo pajaus lėšas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jo (ieškovo) nesąžiningumą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentu, kad teismas be pakankamo pagrindo ieškovą pripažino nesąžininga šalimi, siekiančia išvengti bankrutuojančios kredito unijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Ieškinio padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galimas pažeistų teisių gynimo būdas bei dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant šalių paaiškinimus civilinėje byloje, reikia atsižvelgti į tai, kad šie paaiškinimai yra teikiami suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai vaizduoti tam tikras aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Tačiau tokios aplinkybės nėra pakankamos procesiniam nesąžiningumui konstatuoti. Ieškovas kreipėsi į teismą gindamas, jo nuomone, pažeistą savo teisę, pateikdamas įrodymus ir argumentus, todėl konstatuoti, kad ieškovas piktnaudžiauja kreipimosi į teismą teise, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kiti atskirajame skunde nurodyti apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.