Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Druskininkų ranga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17283-918/2020 pagal ieškovės UAB „Makveža“ ieškinį atsakovei UAB „Druskininkų ranga“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas įstatymo (CPK 314 str.). Atsižvelgiant į tai, kad naujais įrodymais grindžiamos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybes ir būtinybė pateikti naujus įrodymus kilo po skundžiamo sprendimo priėmimo, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus: 2020 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą.

27. Teismas pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. 1 d.). CK 6.38 str. 1 d. nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). CK 6.256 str. 1 d. taip pat įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.).

28. CK 6.71 str. 1 d. nustatyta, kad netesybos tai yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu (CK 6.71 str. 2 d.). CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. CK 6.258 str. 1 d. norma numato, jog sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).

29. Ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant. Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011).

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. sausio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė UAB „Makveža“ įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais parduoti atsakovei prekes, o atsakovė UAB „Druskininkų ranga“ įsipareigojo jas priimti ir atsiskaityti su ieškove sutartyje nustatyta tvarka. Šalys sutarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju atsakovė sumokės 0,2 procentų dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. 2019 m. lapkričio 19 d.–2020 m. vasario 7 d. laikotarpiu ieškovė pardavė atsakovei prekių iš viso už 23 231,79 Eur sumą, o PVM sąskaitos–faktūros turėjo būti apmokėtos per 75 kalendorines dienas. Atsakovė apmokėjo tik dalį skolos, likdama skolinga ieškovei 21 530 Eur sumą, dėl kurios už 2020 m. vasario 3 d.–2020 m. balandžio 23 d. (viso 81 diena) laikotarpį paskaičiuotų 2 004,35 Eur delspinigių priteisimo ieškovė 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo ieškovei dalį skolos, t. y. 13 607,28 Eur, o ieškovė atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų sumokėtos skolos apimtyje.

32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino ieškovės paskaičiuotų delspinigių dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė apskaičiavo 2 004,35 Eur delspinigių nuo neapmokėtų PVM sąskaitų–faktūrų bendrai 21 530 Eur sumai už pateiktas prekes. Delspinigiai apskaičiuoti pagal šalių sudarytos sutarties 5.09 p. reikalavimus ir ne už ilgesnį nei 180 dienų terminą pagal kiekvieną PVM sąskaitą–faktūrą. Ieškovės ieškinys dėl skolos už parduotas prekes buvo tenkintas iš esmės visiškai, nes bylos nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo dalį skolos, o kitą dalį priteisė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu. Nors atsakovė skolos likučio (7 922,72 Eur) neginčijo, tačiau skolos ieškovei iki šiol nesumokėjo, t. y. atsakovė delsia visiškai atsiskaityti su ieškove beveik vienerius metus.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.256 str. 4 d. aiškiai nurodyta, jog sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Dėl šios teisės normos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jai iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad sumažintų jų poveikį. Būtent todėl įstatymo leidėjas atskirai nustatė, kad aplinkybės, kai sutartis neįvykdoma dėl to, kad rinkoje nėra prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, nelaikomos nenugalima jėga, sudarančia pagrindą atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytos sutarties neįvykdymo priežastys (turtinė padėtis, darbų sezoniškumas, visuotinis karantinas) nelaikytinos priežastimis, sudarančios pagrindą atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Atsakovė prekes iš ieškovės įsigijo 2019 m. lapkričio 19 d.–2020 m. vasario 7 d. laikotarpiu, t. y. iki visuotinio karantino dėl koronaviruso Covid-19 pandemijos paskelbimo. Karantino dėl koronaviruso pandemijos metu statybos įmonių veikla nebuvo uždrausta. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, jos dinamiką ir tendencijas, todėl akivaizdu, kad atsakovės nurodytos sutarties pažeidimą lėmusios aplinkybės nepateisina sutartinių prievolių nevykdymo. Atsakovė, kaip pelno siekiantis asmuo ir prisiimantis tam tikrą riziką, turėjo ir galėjo įvertinti savo galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, t. y. įvertinti, ar įsigijus iš ieškovės prekes, ji galės už jas atsiskaityti. Atsakovė neįvykdė tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų, t. y. visiškai neatsiskaitė už prekes beveik vienerius metus, tokiu būdu iš esmės pažeisdama savo prievolę vykdyti sutartį sąžiningai. Atitinkamai dalies skolos sumokėjimas negali būti vertinamas, kaip pagrindas mažinti netesybas, juolab, įvertinus tai, kad šalys sutartyje sutarė dėl PVM sąskaitų–faktūrų apmokėjimo per 30 dienų nuo jų išrašymo, o ieškovė geranoriškai atsakovei nustatydavo 75 dienų, t. y. daugiau nei dvigubai didesnį, atsiskaitymo terminą. Abi sutarties šalys yra verslo subjektai, sutartis sudaryta dėl atsakovės veikloje naudojamų statybos prekių, sutartyje nurodytas netesybų dydis atsakovei buvo žinomas dar nuo sutarties sudarymo 2018 m. sausio 18 d., todėl šalių sutartyje nustatytas ir ieškovės paskaičiuotas delspinigių dydis yra teisingas.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne, t. y. šalys yra laisvos savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.), o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šalių sutartyje delspinigių dydis nėra diferencijuotas, t. y. nepriklauso nuo prievolių pagal sutartį įvykdymo masto (pvz., dalies skolos sumokėjimo), tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo iš esmės keisti šalių sudarytos sutarties nuostatas (mažinti priteistinų delspinigių dydį), nes tokiu atveju būtų pažeista netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2018 m. sausio 18 d., todėl akivaizdu, jog atsakovė buvo susipažinusi su sutarties nuostatomis, įskaitant ir netesybų dydžiu, tačiau iki šios bylos iškėlimo delspinigių dydžio, kuris nustatytas tiek ieškovei, tiek atsakovei, neginčijo. Atsakovei, kaip verslininkei, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, todėl apeliantė privalėjo įvertinti su sutarties sudarymu ir vykdymo susijusias rizikas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudarytoje sutartyje nustatytas delspinigių dydis, kuris yra susietas su minimaliais ir neįrodinėtinais kreditoriaus nuostoliais, atitiko sutarties šalių lūkesčius, t. y. šalių interesą atsidurti tokioje padėtyje, kurioje šalis būtų, jei būtų tinkamai įvykdytos sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo už prekes. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės argumentai dėl delspinigių dydžio mažinimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

36. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais dėl įstatyme nustatytų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mažinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.38 str. 1 d. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus.

37. Pagal CK 6.37 str. 2 d. skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 str.). CK 6.210 str. 2 d. aiškiai nurodyta, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.210 str., 6.261 str. nustatytos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos (minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti), kaip kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos palūkanos. Pagal šią teisės normą, kai apskaičiuojamos procesinės palūkanos, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018).

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.37 str. 3 d. kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Vadinasi, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, o sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti įstatyme nustatytas šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl įstatyme nustatyto palūkanų dydžio nėra pagrindo mažinti, juolab, teisės normos, reglamentuojančios nurodytų palūkanų priteisimą, nenumato galimybės dėl sunkios skolininko turtinės padėties jų nepriteisti.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindas priteisti CK 6.210 str. 2 d. nustatytas palūkanas yra atsakovės atsakomybė už tai, kad ji nesumokėjo skolos geruoju, dėl to ieškovė turėjo kreiptis į teismą. Per bylinėjimosi laiką atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiomis lėšomis, gavo iš to naudos, tuo pažeisdama ieškovės interesus, todėl pagal CK 6.37 str. 2 d. turi mokėti įstatyme įtvirtintas palūkanas, kurios vertinamos, kaip minimalūs ieškovės nuostoliai (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. nustatytos palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės skolos, tiek nuo palūkanų, netesybų ar kitų nuostolių atlyginimo, o toks palūkanų skaičiavimas nelaikomas draudžiamomis dvigubomis palūkanomis CK 6.37 str. 4 d. prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės argumentai dėl CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. nustatytų palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mažinimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

41. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už advokato teisinę pagalbą.

42. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

43. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau–Rekomendacijos).

44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė advokatui už ieškinio ir dubliko parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose sumokėjo 1 270,50 Eur. Priteista suma neviršija Rekomendacijose 8.2 p., 8.3 p., 8.19 p. nustatytų dydžių, nes vien už 2020 m. II ketvirtį surašytus ieškinį ir dubliką maksimali rekomenduojama suma už advokato teisinę pagalbą galėtų sudaryti 5 434,40 Eur (2019 m. IV ketvirtį bruto sudarė 1 358,6 Eur). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ženkliai mažesnės nei Rekomendacijose nurodyti maksimalūs rekomenduojami dydžiai už teisinę pagalbą, todėl nėra pagrindo laikyti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų neprotingomis ar nepagrįstomis. Byloje nustatyta, kad atsakovė neginčijo įsiskolinimo ieškovei fakto, tačiau dalį skolos sumokėjo tik po ieškovės kreipimosi į teismą, visiškai skolos negrąžino iki šiol, iš esmės formaliai ginčydama sutartyje nustatytas netesybas ir įstatyme nustatytas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė iš esmės savo veiksmais prisidėjo prie ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimo, todėl jų mažinti nėra pagrindo, juolab, atsakovės pateikti įrodymai nepagrindžia sunkios turtinės padėties. Pagal apeliantės pateiktus naujus įrodymus (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) 2020 m. apeliantė patyrė 85 713 Eur nuostolių, per vienerius metus mokėtinos skolos sudarė 205 453 Eur, tačiau įmonės turto vertė sudarė 320 349 Eur, t. y. įmonės turto vertė buvo ženkliai didesnė nei skolos. Sprendžiant klausimą dėl skolininko (juridinio asmens) turtinės padėties, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų ir konkretaus kreditorių sąrašo, iš kurio būtų galima spręsti apie pradelstus įsipareigojimus, todėl darytina išvada, jog apeliantė neįrodė, kad įmonės turtinė padėtis yra sunki. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės argumentai dėl skundžiamu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįsti, todėl atmestini.

45. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 6.37–6.38 str., 6.71–73 str., 6.189 str., 6.193 str., 6.210 str., 6.256 str., 6.258 str., 6.261 str.; CPK 2 str., 7 str., 93 str., 98 str., 178 str., 185 str.).

46. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

47. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

48. Ieškovė už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 738,10 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 p. nurodyto dydžio (atsiliepimas surašytas 2021 m. sausio mėn., vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2020 m. III ketvirtį buvo 1 454,80 Eur, t. y. maksimali suma sudarytų 1 891,24 Eur), todėl teisėjų kolegija jo nemažina, kaip neviršijančio nustatytų maksimalių dydžių.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Druskininkų ranga“ 738,10 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės UAB „Makveža“ naudai.