Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-16-191/2018 pagal ieškovų H. L., I. L. ieškinį atsakovams V. S., E. T., trečiajam asmeniui V. B. dėl sandorio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.), jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

13. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-525-347/2015 ir Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.1A-440-785-2015 iš atsakovės ieškovui H. L. buvo priteista 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 896,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso 1 396,13 Eur. V. S. nuosprendžiu buvo nuteista už nusikalstamas veikas, kurios buvo padarytos nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2013 m. liepos 18 d. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2354-775/2016 ir Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. iš atsakovės V. S. ieškovams buvo priteista 8 851,22 Eur žalos atlyginimo ir 795,50 Eur, iš viso 9 646,72 Eur. Skola pagal išduotą vykdomąjį raštą neišieškota.

14. Iš Testamentų registro išrašo (paieška atlikta 2015 m. lapkričio 25 d. 8.52 val.) nustatyta, jog mirus palikėjai V. Ž., jos palikimą 2014 m. sausio 14 d. priėmė atsakovė V. S., kuri 2014 m. rugsėjo 25 d. dovanojimo sandoriu (notarinio registro Nr. 5203) paveldėjimo teises perleido atsakovui E. T.. VĮ Registrų centras duomenimis atsakovė V. S. neturi nekilnojamojo turto, byloje nėra duomenų apie jos įdarbinimą, priskaičiuotas pensijas, kompensacijas ir išmokas.

15. Byloje kilo ginčas dėl pripažinimo negaliojančia paveldėjimo teisių į palikėjos palikimą dovanojimo sutarties actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu.

16. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus iš esmės tenkino ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

17. Atsakovė V. S., nesutikdama su priimtu sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad nėra visų actio Pauliana sąlygų, todėl teismas nepagrįstai ginčijamą teisių perleidimo sutartį pripažino negaliojančia. Atsakovė nesutikimą grindžia tuo, kad perleisdama paveldėjimo teisę savo sūnui E. T. ji vykdė savo motinos valią, perleidžiant turtą nebuvo taikoma jokių apribojimų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

18. Ieškovai prašė pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu. Actio Pauliana institutas – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant šiame straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

19. Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Apeliaciniame skunde atsakovė V. S. nurodė, kad, sudarant dovanojimo sutartį, turto ar turtinių teisių perleidimui nebuvo taikyta jokių apribojimų. Ieškovai reikalavimo teisę įgijo tik 2015 m. birželio 15 d., todėl sandorio sudarymo metu jie neturėjo galiojančios reikalavimo teisės. Tokie atsakovės argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisiškai nepagrįsti.

20. Atsakovė V. S. ieškovo reikalavimo teisės atsiradimą sieja su teismo nuosprendžio priėmimo data ir savo subjektyviu suvokimu apie tokios teisės galiojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011 yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai padaryta žala kildinama iš delikto, tai žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės kaip tokios atsiradimo pagrindas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė (atitinkamai ir kreditoriaus reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsigaliojo teismo nuosprendis ir sprendimas, kuriuo kreditoriams iš skolininkės priteistas žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovė yra ieškovų skolininkė nuo 2013 m.

21. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Todėl teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).

22. Iš bylos duomenų matyti, kad sandorio sudarymo metu ieškovai turėjo galiojančią reikalavimo teisę. Apeliantės argumentai, jog atsakovas E. T. taip pat turėjo ankstesnę galiojančią reikalavimo teisę į ją, nėra pagrįsti, nes byloje pateikti mokesčių kvitai už 2013 metus, kuriais tikėtina, yra grindžiama E. T. tariama reikalavimo teisė, yra V. Ž. vardu. Iš pateiktų vienos sąskaitos mokėjimo kvitų, matyti, jog mokesčius už paveldimą turtą E. T. savo vardu mokėjo tik 2017 metais. Byloje nėra duomenų apie atsakovės V. S. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, darbo užmokestį ar gaunamas kitokio pobūdžio išmokas laikotarpiu nuo 2013 m. iki pat bylos išnagrinėjimo. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kad sandorio sudarymo metu atsakovė V. S. būtų turėjusi kokį nors kitą turtą, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Atsakovė, perleidusi sūnui E. T. savo turtines teises į paveldimą turtą, sumažino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais (ieškovais), tuo pačiu sumažindama ir / ar iš vis nebepalikdama galimybės įvykdyti turimas prievoles. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijamos sutarties sudarymas nepažeidė kreditorių teisių.

23. Dėl skolininko (ne) sąžiningumo. Atsakovės teigimu, nenustatytas jos nesąžiningumas, byloje nėra įrodymų, kad sudarydama ginčijamą sutartį, atsakovė buvo nesąžininga, nes ji elgėsi protingai, vykdė savo motinos valią turtą po mirties palikti anūkui, be to, turto perleidimui nebuvo taikomi jokie apribojimai.

24. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pagal šio straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013).

25. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovės V. S. nesąžiningumo prezumpcija sudarant ginčijamą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį su savo sūnumi E. T., nepaneigta. Sudarydamas ginčijamą paveldėjimo teisių dovanojimo sandorį V. S. žinojo apie savo prievolę atsiskaityti su ieškovais, šios prievolės nevykdė, taip pat žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas pakenks jos mokumui, kas suponuoja išvadą, jog ji buvo nesąžininga. Priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Todėl atsakovų argumentai, kad sudarydami ginčijamą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį jie siekė, kad po palikėjos V. Ž. mirties paveldimas turtas liktų jos anūkui E. T., nepaneigia atsakovės V. S. nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, juolab, kad iš antstolės R. P. 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašto Nr. S-7566 matyti, jog E. Ž. savo turtą testamentu paliko atsakovei V. S.. Kadangi šiuo atveju ginčijamas neatlygintinis sandoris, atsakovo E. T. (ne)sąžiningumo klausimas nėra aktualus, nes, minėta, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens (E. T.) sąžiningumo ar nesąžiningumo.

26. Dėl sandorio sudarymo (ne) privalomumo. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str. 1 d.). Atsakovės teigimu, byloje įrodytas ginčijamos sutarties sudarymo privalomumas, nes ji tiesiogiai vykdė savo motinos V. Ž. valią jai priklausantį turtą po mirties palikti anūkui E. T.. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

27. Ginčijama sutartimi buvo sumažintas ieškovės mokumas. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokio testamento, sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kurie būtų įpareigoję atsakovę perleisti paveldėjimo teisę. Liudytojos A. V. (atsakovės V. S. sesers) parodymai teismo posėdžio metu taip pat negali pagrįsti sandorio sudarymo privalomumo.

28. Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Atsakovo E. T. teigimu, ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Paulina pagrindu pareikšti.

29. CK 6.66 straipsnio 3 dalis numato, kad ieškinį actio Paulian pagrindu kreditorius gali pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog senaties terminas nėra praleistas. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog senaties terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas ir pažymi, kad antstolei R. P. vykdant Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1-525-347/2015, paaiškėjo, kad skolininkės vardu registruotose sąskaitose piniginių lėšų nėra, sąskaitos areštuotos, skolininkės vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nėra, o paveldėjimo teisę, oficialaus testamento pagrindu įgytą 2014 m. sausio 14 d., padovanojo savo sūnui E. T. 2014 m. rugsėjo 25 d. Be to, skolininkė 2015 m. rugpjūčio 12 d. informavo antstolę, jog ketina nutraukti darbo sutartį, bei kad neturėjo ir neturi turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą. Apie šiuos faktus antstolė R. P. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pažyma Nr. S-7556 pranešė ieškovams. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apie sudarytą sandorį ieškovai sužinojo 2015 m. rugpjūčio 26 d., ir ši data laikytina ieškinio senaties eigos pradžia. Byloje atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ieškovai apie sudarytą sandorį sužinojo anksčiau. Ieškinys teismui buvo paduotas 2015 m. lapkričio 24 d. nepraleidus ieškinio senaties termino (vienerių metų nuo sužinojimo momento 2015 m. rugpjūčio 26 d.).

31. Kiti atsakovės V. S. apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą ir pripažino negaliojančia 2014 m. rugsėjo 25 d. atsakovų V. S. ir E. T. sudarytą paveldėjimo teisių (palikimo identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini)) dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. 5203) nuo jos sudarymo momento, todėl teisėto ir pagrįsto sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Ieškovai prašė priteisti 200,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus: sąskaitos išrašą ir mokėjimo pavedimo kopiją.

33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą neviršija nurodytos sumos, todėl ieškovu H. L. iš atsakovės priteistina 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 str., 98 str.).

34. Atsakovė yra atleista nuo išlaidų į valstybės biudžetą mokėjimo, todėl teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu iš apeliantės V. S. nepriteistinos (CPK 96 str. 4 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui H. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.