Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. patikslintą ieškinį atsakovei T. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

26. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

28. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas priimamas išimties tvarka.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).

Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės.

31. Ginčas byloje kilo tarp buvusių sutuoktinių dėl vieno iš jų įvykdytų prievolių atgręžtinio reikalavimo vykdymo.

32. Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1036-984/2021 pagal ieškovės T. K. 2020 m. gegužės 28 d. ieškinį atsakovui J. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių bei atsakovo J. K. 2020 m. liepos 2 d. priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutrau­kimo pasekmių, ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nutraukė ieškovės T. K. ir atsakovo J. K. san­tuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalino santuokoje įgytą turtą, taip pat: 1) pripažino šalių J. K. ir T. K. prievolę kreditoriui Luminor Bank AS, pagal 2018 m. ge­gužės 29 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), solidariu ieškovės T. K. ir atsakovo J. K. įsipareigojimu; 2) pripažino atsakovo J. K. prievolę kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2019 m. sausio 17 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), dėl suteikto 2 500 Eur kredito, solidariu ieškovės T. K. ir atsakovo J. K. įsipareigojimu; 3) pripažino atsakovo J. K. prievolę kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2019 m. sausio 17 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), dėl suteikto 770 Eur kredito, solidariu ieškovės T. K. ir atsakovo J. K. įsipareigojimu, nustatant, jog šią prievolę kreditoriui vykdo atsakovas J. K.; 4) pripažino atsakovo J. K. prievolę kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2019 m. sausio 17 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (naujas Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl suteikto 710 Eur kredito, asmeniniu J. K. įsiparei­gojimu kreditoriui. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-567/2021 Vilniaus miesto apylinkės teis­mo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

36. CK 3.59 straipsnyje nustatyta, kad, nutraukdamas santuoką, teismas turi išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Bendrosios sutuoktinių prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Prievolės kvalifikavimas kaip bendrosios pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, kad prievolė yra solidarioji, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant klausimą, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendroms sutuoktinių prievolėms priskiriamos: 1) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; 2) prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šios rūšies sutuoktinių turtinės prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis)

39. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Kasacinis teismas be kita ko pripažįsta, jog sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai prieš kreditorių išoriniuose santykiuose, o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Taigi, bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2012).

42. Visų pirma, apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl ieškovo pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovės 49,87 Eur kredito draudimo mokestį, susijusį su šalių prievole kreditoriui Luminor Bank, AS pagal 2018 m. gegužės 29 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė pagal šią vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), banko pavedimais grą­žino ieškovui 1 131,87 Eur sumą (byloje esantys įrodymai: 2021 m. sausio 24 d. pavedimu grąžino 1 040,10 Eur; 2022 m. vasario 27 d. pavedimu grąžino 91,77 Eur) pagal Luminor Bank, AS pateiktą informaciją apie paskolos likutį. Ieškovas iš esmės nesutinka su tuo, jog atsakovė negrąžino pusės jo banko pavedimu sumokėto suteikto kredito draudimo mokesčio, kuris buvo 99,78 Eur. Šiuo atveju pažymėtina, jog suteikto kredito draudimo mokestis ieškovo buvo sumokėtas 2018 m. gegužės 29 d., t. y. bankui išmokant sutuoktiniams suteiktą kreditą, buvusiems sutuoktiniams gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį iš bendrų sutuoktinių lėšų, kai tuo tarpu santuokos nutraukimo byla buvo iškelta tik 2020 m. gegužės 28 d. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. e2-1036-984/2021, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka ir išspręsti visi jų tarpusavio turtiniai santykiai, matyti, kad santuokos nutraukimo byloje ieškovas nereiškė reikalavimo dėl pusės kredito draudimo įmokos pagal sutartį su kreditoriumi Luminor Bank AS priteisimo, t. y. neprašė teismo padalinti šias santuokos metu patirtas išlaidas, todėl laikytina, jog įsiteisėjus šiam teismo sprendimui ieškovas neteko teisės reikšti naujus turto (taip pat ir išlaidų, egzistavusių ir sutuoktiniams žinomų santuokos nutraukimo metu) padalinimo klausimus kitoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį šioje dalyje, priėmė teisingą sprendimą dėl 49,87 Eur (99,78 Eur / 2) kredito draudimo mokesčio nepriteisimo iš atsakovės.

44. Visų pirma svarbu pabrėžti, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė, būdama solidariai atsakinga prieš UAB „IPF Digital Lietuva“ 2 500 Eur dydžio sutuoktiniams suteikto kredito dalyje su kreditą padengusiu ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi. 2022 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 58 sumokėdama ieškovui 1 402,59 Eur ji padengė jai tenkančią 1/2 dalį kredito ir palūkanų.

45. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

46. Nagrinėjamu atveju, šalių santuokos nutraukimo byloje ieškovas J. K. išreiškė valią 770 Eur dydžio prievolę vykdyti asmeniškai, t. y. bendraskolių tarpusavio santykiuose prisiimdamas asmeninę atsakomybę grąžinti skolą kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“, atitinkamai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, už šias pinigines lėšas apelianto iš PC „Senukai“ įsigyti daiktai santuokos nutraukimo byloje nebuvo dalijami tarp sutuoktinių. Nors teismas įsiteisėjusiame sprendime santuokos nutraukimo byloje įvardijo, jog buvusių sutuoktinių prievolė kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ yra solidari, tačiau nustatė, jog minėtam kreditoriui 770 Eur grąžinimo prievolę vykdo atsakovas J. K. (šioje byloje ieškovas). Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmetami apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi santuokos nutraukimo byloje priimto sprendimo prejudicialumu, nes abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, sutampa bylų įrodinėjimo dalykas. Esant nustatytai aplinkybei, kad apeliantas santuokos nutraukimo byloje prisiėmė 770 Eur dydžio prievolę vykdyti asmeniškai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, kad ieškovo reikalavimas, pagal jo nurodytus paskaičiavimus patikslintame ieškinyje dėl 758,58 Eur skolos pagal UAB „IPF Digital Lietuva“ 2019 m. sausio 17 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) priteisimo iš atsakovės yra nepagrįstas. Be kita ko, kaip jau buvo minėta, sutuoktiniai išoriniuose santykiuose yra solidarieji skolininkai kreditoriaus, šiuo atveju UAB „IPF Digital Lietuva“, atžvilgiu, tačiau vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Šiuo atveju prievolę kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2019 m. sausio 17 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą buvo įpareigotas apeliantas, kas reiškia, jog įvykdęs prievolę jis neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovę.

48. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą plačiai pasisakyta dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012).

49. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas išreiškė savo poziciją dėl nagrinėjamoje byloje taikytino įrodinėjimo standarto ir nustatytinos būtent materialiosios, o ne objektyviosios tiesos. Teismo vertinimu, įvertindamas įrodymus teismas nusprendė dėl byloje surinktų faktinių duomenų sąsajumo, leistinumo, tarpusavio ryšio, patikimumo, įrodomosios reikšmės, pakankamumo įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti, tyrė visus byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius tiek apelianto, tiek atsakovės atsiskaitymą su kreditoriais ar ieškovu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog byloje remtasi tik atsakovės argumentais bei įrodymais neįvertinus kitų reikšmingų byloje aplinkybių. Byloje nustatytos bylos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų visumos analize ir įvertinimu pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Pabrėžtina ir tai, jog ieškovo pareikšto regresinio ieškinio reikalavimai tiesiogiai priklauso nuo santuokos nutraukimo byloje nustatytų aplinkybių bei priimtų procesinių sprendimų, susijusių su sutuoktinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymu, todėl kaip nepagrįsti vertintini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino įrodinėjimo dalyką šioje byloje su įrodinėjimo dalyku Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1036-984/2021. Pritartina atsakovei, jog šiuo atveju apeliantas neturi jokio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovui, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties.

50. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentas nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

53. Ieškovas J. K. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog netenkinus apeliacinio skundo apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

54. Atsakovė T. S. taip pat pateikė prašymą iš ieškovo priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus (grynųjų pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismo vertinimu, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra racionalaus bei pagrįsto dydžio, todėl netenkinus apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo surašymą priteistinos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apelianto J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.