- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-1495-560/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00361-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Eglė Surgailienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- J. Č.
- Atsakovas
- B. J.
- Trečiasis asmuo
- notarė N
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovei B. J. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė N. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. Č. pateikė ieškinį, kurį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančiu 2012-01-17 V. J. testamentą, sudarytą Vilniaus miesto 42 notarų biure. Nurodė, kad 2014-10-09 mirus tėvui Valentinui, kreipėsi į notarę N. J. priimti palikimą. Notarė informavo, kad tėvas 2012-01-17 surašė testamentą, kuriuo visą turtą paliko sutuoktinei. Testamentas negali būti pripažintas teisėtu ir galiojančiu, kadangi sudarytas jai nežinant. Su tėvu santykiai buvo geri, tad apie testamento sudarymą tėvas būtų papasakojęs. Tėvas sirgo onkologine liga, vartojo įvairius vaistus, taip pat ir nuskausminančius vaistus, kurie veikia psichiką. Testamento surašymas buvo inicijuojamas atsakovės dėl sveiktos būklės nesuvokiant veiksmų prasmės ir reikšmės. Atsakovė notarė N. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad testamento sudarymo faktas yra konfidencialus ir niekas neprivalo jo viešinti. Pasirašant testamentą jokių abejonių dėl testatoriaus veiksnumo nebuvo kilę. Atsakovė B. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad testatorius buvo šviesaus proto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-16 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės J. Č. 797,02 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai už teisines paslaugas suteiktas atsakovei, 10,84 Eur valstybės naudai už pašto išlaidas. Teismas nurodė, jog testatoriui buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios akte nurodyta, kad įvertinus, jog testatorius pas gydytoją psichiatrą niekada nesilankė, duomenų apie psichikos sutrikimus medicininėje dokumentacijoje nėra. Testamento pasirašymo dieną V. J. psichikos sutrikimas nekonstatuotas, nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Testatorius testamento sudaryti pas notarę ėjo vienas, notarė nurodė, kad jai nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl testatoriaus psichikos būklės bei jo gebėjimo suprasti savo veiksmus. Notarė nurodė, kad testamentas buvo sudarytas jos akivaizdoje, asmeniškai testatoriaus, tinkamai įsitikinus testatoriaus veiksnumu. Ieškovė šioje byloje testatoriaus galimą veiksmų nesuvokimą įrodinėjo pasakojimais apie įvairias situacijas, kada testatorius kažko neišgirsdavo ir nesuprasdavo apie ką kalba, žodiniais susitarimais, kad testatorius viską žadėjo palikti anūkui. Teismas pažymėjo, kad dauguma ieškovės argumentų yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. Teismas konstatavo, kad ieškovės įrodymai yra deklaratyvaus pobūdžio, niekuo neužfiksuoti ir žinomi tik pačiai ieškovei ir liudytojui. Tuo tarpu teismo atliktos ekspertizės išvada neleidžia teismui abejoti testatoriaus sveikatos būkle ir neįrodo, kad dėl jo sveikatos būklės jam buvo sunku suvokti savo veiksmų prasmę ir jų pasekmes. Testatorius pats savo ranka lietuvių ir rusų kalbomis surašė testamentą notarės akivaizdoje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė J. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, jog esminė šios situacijos aplinkybė yra ta, kad ieškovė testatoriaus naudai atsisakė palikimo todėl, kad jie su tėvu susitarė, jog faktiniais turto savininkais ieškovė ir testatorius lieka abu, o visas turtas po jo mirties pereis būtent ieškovei.Po turto dalies paveldėjimo ieškovė su savo sutuoktiniu pradėjo turto pagerinimo darbus ir prisiėmė visas su tuo susijusias išlaidas. Teismas reikalauja, jog bendravimas tarp artimų žmonių būtų įforminamas raštu arba fiksuojamas panašiu būdu, nors visuotinai žinoma, kad santykiai tarp artimų žmonių praktiškai visais atvejais yra grindžiami pasitikėjimu, o ne rašytinėmis sutartimis. Teismas iš esmės rėmėsi vien pomirtine testatoriaus teismo psichiatrijos ekspertize, tačiau nevertino kitų byloje esančių duomenų. Iš testatoriaus ligos istorijos akivaizdu, kad 2010 – 2012 m. testatorius apskritai nesilankė gydymosi įstaigose, todėl ekspertizės išvados paremtos tik negausiais medicininiais įrašais apie testatoriaus būklę. Be to, testatorius turėjo klausos sutrikimų.Testatoriaus ir jo šeimos narių tarpusavio santykiai visada buvo šilti, grįsti abipusiu pasitikėjimu, o teismų praktikoje aplinkybė, kad testatoriaus ir dukros santykiai yra geri, yra vienas iš kriterijų, kuriais remiantis sudarytas testamentas pripažįstamas negaliojančiu.
Sprendime nepasisakyta dėl aplinkybių, patvirtinančių ne visada paaiškinamą testatoriaus elgesį ir jo (elgesio) pasikeitimą prieš sudarant testamentą ir po to. Netikėtas testatoriaus elgesio pasikeitimas (santuokos, gyvenamosios vietos deklaravimo nuslėpimas) greta fakto, kad testatoriaus lėšomis įgytas automobilis buvo įregistruotas nevairuojančios atsakovės vardu, kelia abejonių jo valios nepriklausomumu. Be to, testatoriui 2013-09-19 buvo išrašyti „Relanium“, tad testatorius turėjo tam tikrų sveikatos sutrikimų, kurie galėjo paveikti jo psichiką.
Slapta santuoka, fiktyvus gyvenamosios vietos deklaravimas sekė vienas paskui kitą, o abejonių kelia ir atsakovės nurodytas faktas, kad testatorius numetė jai turto dokumentus ir pareiškė: „Imk, gavai, ko norėjai!“. Gulėdamas mirties patale testatorius prašė pakviesti ieškovę ir anūką, kuriems atvykus testatorius pasakė: „pridariau Jums problemų, labai atsiprašau“. Taigi, visi testatoriaus ir atsakovės veiksmai liudijo, kad testatoriaus valia palikti jam priklausančią turto dalį ieškovei (arba savo anūkui) yra visiškai susiformavusi. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jei testamente nekonkretizuoti kilnojamieji daiktai, laikoma, kad testatoriaus valia dėl jų tinkamai neišreikšta ir testamento turintys jų neapima (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-668/2009). Šis išaiškinimas teismui sudarė pagrindą ieškinį tenkinti bent iš dalies.Atsakovė B. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas padarė teisingą išvadą, jog vien ieškovės ir jos sūnaus paaiškinimų, nesant paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, nepakanka išvadai dėl testamento neteisėtumo.Bylos nagrinėjimo metu buvo įvertintos ne tik ekspertizės išvados, bet ir kiti byloje esantys įrodymai, tarp jų ir Vilniaus miesto 42-ojo notarų biuro notarės paaiškinimai dėl ginčijamo testamento sudarymo aplinkybių, patvirtinantys, kad testamentas rusų ir lietuvių kalbomis buvo sudarytas notarės akivaizdoje asmeniškai testatoriaus, tinkamai įsitikinus testatoriaus veiksnumu, taip pat, kad testamento sudarymo metu jai nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl testatoriaus psichikos būklės bei jo gebėjimo suprasti savo veiksmus.Sprendime nurodyta, koks įstatymas taikytinas, kokios nustatytos bylos aplinkybės atitinka teisinio pagrindo taikymo sąlygas, pateikta išvada. Apeliantė nepaneigė aplinkybės, kad penkerius metus prieš tėvo mirtį su juo faktiškai nebendravo. Apeliantės nurodytas aplinkybes, kad ji rūpinosi tėvu, važiuodavo jį pas daktarus, paneigia ekspertizės akte nurodyti duomenys, kad testatorius pats atvykdavo konsultacijoms, jo orientacija nebuvo sutrikusi, o namuose jį prižiūrėjo žmona. Tai patvirtina, kad testatoriaus ryšiai su ieškove buvo nutrukę, todėl testamente išreikštas jo sprendimas atitiko jo valią. Trečiasis asmuo notarė N. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė pateikė naują įrodymą – 2016-11-25 antstolio D. T. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus, 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinusi naujo įrodymo pateikimo apeliacinės instancijos teismui priežastis bei susipažinusi su juo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis įrodymas svarbus teisingam bylos išsprendimui bei jo pateikimo būtinybė atsirado vėliau, todėl 2016-11-25 antstolio D. T. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą priima.Byloje nustatyta, jog 2012-01-07 testatorius V. J. sudarė testamentą, kurį patvirtino Vilniaus miesto 42-ojo notarų biuro notarė N. J.. Byloje buvo paskirta V. J. teismo psichiatrinė ekspertizė, teismui pateiktas ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad testatorius testamento sudarymo dieną galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad testatoriui sudarant ginčo testamentą, nebuvo jo valios trūkumų, ką, ieškovės manymu, lėmė netinkamas įrodymų tyrimas ir vertinimas. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais ieškovės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog įrodinėjimo pareiga šioje byloje skirstytina, vadovaujantis CPK 178 straipsniu – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016; 2017-02-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą byloje priėmė vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo praktika.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad pirmosios teismas sprendimą grindė vien ar iš esmės vien ekspertizės duomenimis, priešingai – pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, kuo vadovaudamasis padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl ginčo testamento teisėtumo. Tai atsispindi skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvui, jog ieškovės ir jos sūnaus paaiškinimai dėl testatoriaus valios trūkumų sudarant testamentą nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir kitų į bylą pateiktų įrodymų kontekste nesudaro pagrindo labiau tikėti, kad testatorius, sudarydamas testamentą, nesuvokė savo veiksmų ir/ar jų pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog notarės, tvirtinusios testamentą, paaiškinimai, ekspertizės išvada, kiti susiję byloje esantys duomenys, atsižvelgiant į tai, kad jie nėra paneigti, formuoja pakankamai tvirtą teismo vidinį įsitikinimą dėl testatoriaus valios, testamento sudarymo metu, tikrumo. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2001-09-27 sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1994-12-09 sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1998-02-19 sprendimą byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 204124/92). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008-12-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011-08-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau pateikta Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne tik motyvuotas, bet – motyvuotas pakankamai. Iš teismo motyvų yra aišku, kodėl priimtas skundžiamas procesinis sprendimas, pasisakyta apie esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog dėl kiekvieno ieškovės teiginio teismas atskirai pasisakyti neprivalo.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog konstatavus, kad ginčo testamentas, kuriuo atsakovei testatorius paliko visą savo turtą, yra teisėtas, ieškinys negalėjo būti tenkintas nei pilna apimtimi, nei iš dalies. Testamentu visi, tiek nekilnojamieji, tiek kilnojamieji testatoriaus daiktai yra palikti atsakovei. Tuo tarpu, jei, kaip teigia ieškovė, tam tikri jai priklausantys kilnojamieji daiktai yra likę testatoriaus nekilnojamuose daiktuose, ieškovė gali ginti savo teises alternatyviais būdais, pavyzdžiui, reikšdama ieškinį dėl atitinkamų daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovės naudai, yra pagrindas tenkinti atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, iš ieškovės atsakovės naudai priteisiant 500,00 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės J. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. Č. atsakovės B. J. naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.