- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-668/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- V. Š.
- Ieškovas
- V. Š.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-343-262/2009 pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui V. Š. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į butą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. Š. 2007 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovui V. Š. , prašydama pripažinti 2005 m. lapkričio 11 d. Vilniaus m. 4 notarų biuro notarės A. Adomaitienės sudarytą oficialų testamentą Nr. 2-12502 negaliojančiu, pripažinti 1 kambario 33,03 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės V. Š. asmenine nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 30 d. mirė ieškovės V. Š. sutuoktinis L. Š. , 2005 m. lapkričio 11 d. sudaręs testamentą Nr. 2-12502, kuriuo neva jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais jame esančiais namų apyvokos daiktais paliko atsakovui V. Š. . Ieškovė nurodė, kad minėtą testamentą patvirtino Vilniaus m. 4 notarų biuro notarė A. Adomaitienė. Ieškovės nuomone, jos velionis vyras neturėjo teisės sudaryti tokio turinio testamento, nes nebuvo testamentu palikto turto – buto – savininkas. Testamentas, ieškovės teigimu, pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, nes mirusysis L. Š. pažeidė CK 4.37 straipsnio reikalavimus. Ieškovė nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje butas, (duomenys neskelbtini), įregistruotas ieškovės vardu, vadovaujantis 1991 m. gegužės 16 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 32, Nekilnojamojo turto registro duomenys nenuginčyti. Ieškovė nurodė, kad ieškovės sesuo N. S. , buvusi kooperatyvo Nr. 49 narė, pakeitė savo dviejų kambarių butą, buvusį (duomenys neskelbtini), į du vieno kambario butus, kurių vienas – esantis Žirmūnų g. 72-50, Vilniuje – teko ieškovei. Ieškovė pažymėjo, kad už abu pakeistus butus savo asmeniniais pinigais pajus sumokėjo ieškovės sesuo N. S. . Ieškovės teigimu, buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui, nebuvo panaudotos ieškovės ir jos sutuoktinio L. Š. lėšos. Ieškovė nurodė, kad atsakovas kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir taip pažeidžiamos ieškovės teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; pripažinti 1 kambario 33,03 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės V. Š. asmenine nuosavybe; pripažinti 2005 m. lapkričio 11 d. Vilniaus m. 4 notarų biuro notarės A. Adomaitienės sudarytą oficialų testamentą Nr. 2-12502 negaliojančiu; priteisti iš atsakovo V. Š. ieškovei V. Š. 200 Lt jos sumokėto žyminio mokesčio; priteisti iš atsakovo V. Š. į valstybės biudžetą 2 986 Lt žyminio mokesčio ir 59 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 3045 Lt.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog 2007 m. rugpjūčio 30 d. mirė L. Š. , ieškovės V. Š. sutuoktinis, kuris 2005 m. lapkričio 11 d. oficialiuoju testamentu V. Š. paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 1991 m. birželio 26 d. priklauso V. Š. , turto įregistravimo pagrindas – 1991 m. gegužės 16 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 32.
Teismas nurodė, kad tarp šalių iškilo ginčas dėl palikimo priklausymo nuosavybės teise palikėjui, todėl būtina išnagrinėti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ar testamentu atsakovui paliktas turtas priklausė palikėjui nuosavybės teise.
Teismo teigimu, į bylą pateikta 2007 m. lapkričio 16 d. DNSB Nr. 438 pažyma Nr. 8 bei išrašas iš 1979 m. balandžio 5 d. 49 kooperatyvo susirinkimo protokolo patvirtina, kad ieškovės V. Š. sesuo N. S. buvo 49 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narė (pajininkė) ir nuo 1967 m. iki 1979 m. gegužės mėnesio gyveno dviejų kambarių bute, buvusiame (duomenys neskelbtini), mokėjo įmokas už minėtą butą. Teismas pažymėjo, kad šiame bute nuo 1968 m. iki 1979 m. gegužės mėnesio gyveno ir ieškovė V. Š. su sutuoktiniu L. Š. . Teismas nurodė, kad 1979 m. balandžio 5 d. 49 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo susirinkime buvo patenkintas ieškovės sesers N. S. prašymas ir jai leista dviejų kambarių butą, buvusį (duomenys neskelbtini), pakeisti į du vieno kambario butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad į bylą pateikta 2007 m. gruodžio 6 d. DNSB Nr. 438 pažyma Nr. 10, kurioje nurodyta, jog 1979 metais 1194,86 rub. pajų už butą, esantį (duomenys neskelbtini), pilnai išmokėjo N. S. , kad nuo 1979 m. birželio mėnesio už šio buto komunalinius patarnavimus mokėjo sutuoktiniai V. ir L. Š. . Teismas pažymėjo, kad šioje pažymoje nurodytą faktą patvirtina byloje esantys mokestiniai dokumentai, iš kurių matyti, kad N. S. įnešdavo pinigus į 49 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo kasą (iš byloje esančių mokestinių dokumentų matyti, kad N. S. įnešė 2 831,90 rub.). Teismo teigimu, tai patvirtina ir byloje esančios butų Nr. 72 ir Nr. 26 daugskiltinės kortelės, iš kurių matyti, jog iki 1979 m. buvo sumokėti pajai. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas mokestinis dokumentas, kuriame nurodyta V. Š. pavardė, taip pat nurodyta, kad 1979 m. gegužės mėnesį sumokėta 1194,86 rub., tačiau byloje esančioje 2007 m. lapkričio 16 d. DNSB Nr. 438 pažymoje Nr. 8 kooperatyvo pirmininkas, atsakingas už kooperatyvo finansinius klausimus, pažymėjo, kad N. S. sumokėjo už butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1 087,90 rub. pajaus, o už sesers V. Š. butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėjo 1 194,86 rub. pajaus.
Teismas nurodė, kad ieškovė teismo posėdyje paaiškino, kad už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėjo jos sesuo, analogiškai paaiškino ir liudytoja N. S. , nurodžiusi, kad sumokėjo pajų už seserį V. Š. .
Teismas nurodė, kad į bylą pateikta 1991 m. gegužės 1 d. 49 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma patvirtina, kad V. Š. yra Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 49 narė, už butą (duomenys neskelbtini), yra išmokėtas pajus, buto kaina – 3 136,66 rub.
Teismas nurodė, kad atsakovas vadovaujasi 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalimi, kurioje buvo nurodyta, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Teismas pažymėjo, kad SŠK 22 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo numatyta, jog turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Teismas nurodė, kad nors, atsakovo teigimu, ginčo buto pajaus išmokėjimo laikotarpiu galiojo Butų kodekso 112 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai jiems priklausančius gyvenamuosius namus eksploatuoja kooperatinės nuosavybės teise, todėl GNSK nariai į pastatytą ar nupirktą namą asmeninės bendrosios nuosavybės teisės neįgydavo, tačiau, pagal galiojusius įstatymus, kooperatyvus sudarė tik sumokėję pajų kooperatyvo nariai, o nesumokėję pajų asmenys netapdavo kooperatyvo nariais.
Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kad mirusysis L. Š. ar V. ir L. Š. šeima būtų mokėję įnašus (pajų) už butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, ieškovės paaiškinimus, konstatavo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintinas ieškovės V. Š. asmenine nuosavybe.
Teismas nurodė, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, kad nuosavybės teisė į ginčo butą įregistruota 1991 m. birželio 26 d., todėl nuo šios datos skaičiuojama ieškinio senatis, kuri yra praleista. Teismas konstatavo, kad ieškinio senatis nėra praleista, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė įregistruodama ginčo butą buvo įsitikinusi jį esant jos asmenine nuosavybe, tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai, todėl ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuojamas nuo sužinojimo apie ieškovės pažeistas teises, t.y. nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d., kai ieškovė ir atsakovas kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.
Teismas nurodė, kad sprendime konstatavus, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintinas ieškovės V. Š. asmenine nuosavybe, pripažintina, kad atsakovas V. Š. – testamentinis L. Š. įpėdinis – negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo palikėjas, nes įpėdinis paveldi tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 str.). Dėl to teismas konstatavo, kad 2005 m. lapkričio 11 d. Vilniaus m. 4 notarų biuro notarės A. Adomaitienės sudarytas oficialus testamentas Nr. 2-12502 pripažintinas negaliojančiu.
Teismas pažymėjo, kad faktinės šios bylos aplinkybės suponuoja teismui būtinumą taikyti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Teismas sprendė, kad teisingumui prieštarautų tokia situacija, kai ieškovė, būdama garbingo amžiaus, visą gyvenimą gyvenusi ginčo bute, teismui nepatenkinus ieškinio, faktiškai to buto (ar jo dalies) netektų ir teisingumas liktų neįvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. Š. prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovės reikalavimą dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atmesti kaip neįrodytą bei paduotą pasibaigus ieškinio senaties terminui; reikalavimą dėl 2005 m. lapkričio 11 d. L. Š. testamento, patvirtinto Vilniaus m. 4 notarų biuro notarės A. Adomaitienės, registro Nr. 2-12502, tenkinti iš dalies pripažįstant testamento dalį dėl 1/2 dalies buto palikimo negaliojančiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai laikė įrodyta aplinkybę, jog ieškovei santuokos su L. Š. metu buvo padovanotos piniginės lėšos pajui už kooperatinį butą išmokėti. Tokia teismo išvada nepagrįsta leistinais įrodymais. Pajaus už ginčo butą išmokėjimo metu galiojusio 1964 m. CK 282 straipsnio 1 dalis numatė, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 500 rublių, turi būti sudaroma rašytine forma, o kai jos suma didesnė kaip 1000 rublių - notarine forma. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sudarant dovanojimo sutartį, kai dovanojama suma didesnė kaip 1000 rublių, sutartį daro negaliojančią, o nesilaikymas įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos atima iš šalių teisę esant ginčui remtis liudytojų parodymais. Teismo sprendimas iš esmės grindžiamas pačios ieškovės paaiškinimais, taip pat liudytojų parodymais, nors tokiais įrodymais įstatymas remtis draudžia. Nei vienas iš kitų teismo sprendime nurodytu rašytinių dokumentų neatitinka įstatymo reikalaujamos dovanojimo sandorio formos ir nepatvirtina fakto, kad ieškovės sesuo N. S. jai padovanojo pinigus pajui už butą sumokėti. Be to, iš teismo sprendimo nėra aišku, kokia pinigų suma laikytina kaip padovanota ieškovei. Dėl to ieškovės reikalavimas yra neįrodytas ir ginčo butas išsaugo bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės statusą, kurioje sutuoktinių dalys laikomos lygiomis. Teismas nepagrįstai laikė neįrodytu, kad pajiniai įnašai už butą buvo mokami šeimos (sutuoktinių) bendrai. Ginčo butas buvo įgytas ieškovės ir L. Š. santuokos metu. Sutuoktiniai bendrai tvarkė namų ūkį ir naudojo pinigines lėšas, todėl jų bendrą jungtinę nuosavybę sudarė ir po santuokos sudarymo kiekvieno iš darbinės veiklos gaunamos pajamos.Teismas nepagrįstai pripažino L. Š. testamentą negaliojančiu. Testatorius testamentu turėjo teisę savo nuožiūra palikti jam priklausantį turtą - 1/2 dalį santuokoje įgyto buto, nors ir registruoto sutuoktinės vardu, kitam asmeniui. Be to, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, teismas neatsižvelgė į tai, kad L. Š. testamente išreiškė savo valią ne tik dėl ginčo buto, bet ir dėl jam priklausančių apyvokos daiktų. Teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė, kad bute nėra apyvokos daiktų, priklausiusių L. Š. bendros jungtinės ar asmeninės nuosavybės teise, todėl šią testamento dalį.panaikino nepagrįstai.Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. V. Š. pareiškė ieškinį praėjus daugiau negu 16 metų po to, kai jai turėjo būti žinoma apie jos vardu registruoto santuokoje įgyto ginčo buto bendros jungtinės nuosavybės teisės statusą, todėl praleido ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti.Teismo sprendimu nepagrįstai buvo paneigta asmens teisė testamentu išreikšti valią dėl turto palikimo po mirties savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė V. Š. prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės nuomone, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame nurodyti argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų, todėl jis yra atmestinas. Ieškovė nurodo, kad pinigų dovanojimo momentu galiojęs 1964 m. CK nedraudė sudaryti žodinę dovanojimo sutartį, kad dovanojimo aplinkybes patvirtina ne tik paaiškinimai, liudijimas, bet ir byloje esantys rašytiniai įrodymai ir todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog N. S. vardu išrašyti kasos pajamų orderiai nepatvirtina, jog ji mokėjo pajaus įmokas už ieškovę. Ieškovė pažymi, kad aplinkybę, jog ginčo butas įsigytas už santuokos metu sukauptas lėšas, taip pat paneigia bylos nagrinėjimo metu surinkti dokumentai. Ieškovės teigimu, teismo sprendimas pripažinti testamentą negaliojančiu yra teisėtas ir pagrįstas, nes palikėjas L. Š. savo testamente neišvardino, kokie konkrečiai namų apyvokos daiktai jo mirties dienai buvo jo asmeninė arba bendra jungtinė nuosavybė. Tai reiškia, jog savo valios L. Š. minėtų daiktų atžvilgiu tinkamai taip pat neišreiškė. Ieškovės nuomone, atsakovo argumentai dėl ieškinio senaties termino nepaneigia teismo padarytų išvadų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad V. Š. ir L. Š. santuoką įregistravo 1968 m. sausio 12 d. V. Š. ir L. Š. iki 1979 m. naudojosi V. Š. sesers N. S. dviejų kambarių kooperatiniu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), už kurį pajų mokėjo N. S. . 1979 m. balandžio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 49 įgaliotinių susirinkimas nutarė patenkinti kooperatyvo narės N. S. prašymą pakeisti jos dviejų kambarių butą į du vieno kambario butus ir N. S. skyrė butą, esantį (duomenys neskelbtini), o jos seseriai V. Š. su sutuoktiniu L. Š. skyrė butą, esantį (duomenys neskelbtini). DNSB Nr. 438 2007 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. 8 nurodyta, kad 1979 m. pajus už butus visiškai sumokėjo N. S. . Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 49 1991 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. 32 pagrindu 1991 m. birželio 26 d. V. Š. įregistruota nuosavybės teisė butui, esančiam (duomenys neskelbtini). L. Š. 2005 m. lapkričio 11 d. oficialiame testamente nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais jame esančiais namų apyvokos daiktais palieka V. Š. (L. Š. brolio sūnui). L. Š. mirė 2007 m. rugpjūčio 30 d. Tarp ieškovės V. Š. ir atsakovo V. Š. kilo ginčas dėl nuosavybės teisės butui, esančiam (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegijos nuomone apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas yra laikytinas nepagrįstu bei atmestinu.
Žemesnės instancijos teismas
SŠK 22 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė.
1964 m. CK 282 straipsnis reglamentavo dovanojimo sutarties formą. 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis numatė, kad įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, tačiau CK 58 straipsnio 5 dalis numatė, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad visą pajų už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėjo ieškovės sesuo N. S. ir kad N. S. visą pajų už nurodytą butą padovanojo tik savo seseriai V. Š. .
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“.
Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovės įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus, kad kitokių teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, kad ieškovė dokumentais įrodė jos sesers pajaus sumokėjimą už ieškovės butą, taip įrodinėdama pinigų (pajaus) dovanojimo sutarties egzistavimą, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įrodinėjimo faktas buvo, nei jo nebuvo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio tenkinimo yra pagrįstos.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismo sprendimas iš esmės grindžiamas ieškovės paaiškinimais, liudytojų N. S. ir J. S. parodymais, nors, įstatymas draudžia tokiais parodymais remtis, nes pajaus už ginčo butą išmokėjimo metu galiojusio 1964 m. CK 282 straipsnio 1 dalis numatė, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 500 rublių, turi būti sudaroma rašytine forma, o kai jos suma didesnė kaip 1000 rublių – notarine forma, be to, 1964 m. CK 58 straipsnyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sudarant dovanojimo sutartį, kai dovanojama didesnė kaip 1000 rublių, sutartį daro negaliojančia, o nesilaikymas įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos atima iš šalių teisę esant ginčui remtis liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo teiginiais, nes pinigų dovanojimo momentu galiojęs 1964 m. CK nedraudė sudaryti žodinę dovanojimo sutartį. Pažymėtina, kad pinigines lėšas ieškovei dovanojo ieškovės sesuo N. S. . Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad tarp seserų tarpusavio santykiai visuomet buvo labai geri, dėl to N. S. ieškovei asmeniškai padovanojo pajų. Dovanojimo aplinkybes patvirtina ne tik ieškovės V. Š. paaiškinimai, ieškovės sesers N. S. kaip liudytojos parodymai, bet ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2007 m. lapkričio 16 d. DNSB Nr. 438 pažyma Nr. 8; išrašas iš 1979 m. balandžio 5 d. GNSK Nr. 49 įgaliotinių susirinkimo protokolo; orderiai Nr. 019448 ir 019444; 2007 m. gruodžio 6 d. DNSB Nr. 438 pažyma Nr. 10 ir kiti mokestiniai dokumentai. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, jog N. S. vardu išrašyti kasos pajamų orderiai nepatvirtina, kad ji mokėjo pajaus įmokas už ieškovę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje surinktais minėtais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad pinigai ieškovei buvo dovanoti pajaus sumokėjimo už butą būdu ir kad ieškovės reikalavimas pripažinti butą ieškovės asmenine nuosavybe yra pagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė ir pareiga vertinti byloje surinktus įrodymus vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu yra numatyta įstatymo. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagristą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas negalėjo remtis minėtais byloje surinktais įrodymais.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi SŠK 22 straipsnio 1 dalimi bei pripažino butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe, nes minėtoje teisės normoje buvo numatyta, jog turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat ir gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Byloje nustatyta, kad L. Š. vienas, taip pat L. Š. ir V. Š. , kaip šeima, pajaus už ginčo butą niekada nemokėjo. Atsakovas šio fakto bylos nagrinėjimo metu neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo butas asmenines nuosavybės teise priklauso ieškovei V. Š. .
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino ir laikė įrodyta, jog butas įgytas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė dar ir dėl to, jog ieškovė iš pradžių įgijo pajų kaip asmeninę nuosavybę už sesers N. S. dovanotus pinigus, o vėliau butą įregistravo savo vardu kaip asmeninę nuosavybę. Tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neįrodytu, kad pajiniai įnašai už butą šeimos buvo mokami bendrai, nors ginčo butas buvo įgytas V. Š. su L. Š. santuokos metu. Aplinkybę, kad ginčo butas įsigytas už santuokos metu sukauptas lėšas taip pat paneigia pateikti į bylą dokumentai, t. y. 2007 m. lapkričio 16 d. DNSB Nr. 438 pažyma Nr. 8, išrašas iš 1979 m. balandžio d. GNSK Nr. 49 įgaliotinių susirinkimo protokolo, orderiai Nr. 019448 ir 019444, 2007 m. gruodžio 6 d. DNSB Nr. 438 pažyma Nr. 10 ir kiti mokestiniai dokumentai.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog L. Š. turėjo teisę savo nuožiūra palikti jam priklausantį turtą – ½ dalį santuokoje įgyto buto, nors ir registruoto sutuoktinės vardu, kitam asmeniui, šiuo atveju atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. Š. negalėjo palikti atsakovui to, kas faktiškai jam nepriklausė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė, kad bute nėra apyvokos daiktų, priklausiusių palikėjui jungtinės ar asmeninės nuosavybės teise, todėl testamentą šioje dalyje panaikino pagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti testamentą negaliojančiu yra teisėtas ir pagrįstas, nes palikėjas L. Š. savo testamente neišvardino, kokie konkrečiai namų apyvokos daiktai jo mirties dienai buvo jo asmeninė arba bendra jungtinė nuosavybė. Tai reiškia, jog savo valios L. Š. minėtų daiktų atžvilgiu tinkamai taip pat neišreiškė. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 5.14 straipsnyje nurodyta, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia jų eilė ir paveldima dalimis, jeigu jie kartu gyveno su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas negyveno su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nuosavybės teisė į ginčo butą įregistruota 1991 m. birželio 26 d., todėl nuo šios datos skaičiuotina ieškinio senatis, kuri yra praleista, nes ieškovei visą laiką buvo žinoma, jog ginčo butas nebuvo ir nėra įregistruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė, kad tai neva yra kartu santuokoje įgytas turtas, dėl ko ieškovė tokių pretenzijų dėl nuosavybės teisės nereiškė. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad butui įsigyti panaudotos ieškovės sesers dovanotos piniginės lėšos, dėl to ieškovė visuomet buvo įsitikinusi, jog butas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises, t. y. nuo tada, kai ieškovė kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.
Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismas nagrinėdamas bylą, teisingumo principą traktavo vienpusiai, tokiu būdu pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą. CK 1.5 straipsnyje išdėstyti principai yra nuostatos, leidžiančios teismui konkrečioje byloje priimti teisingą, protingą ir sąžiningą sprendimą. Šioje normoje minimi principai leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus bei užpildyti teisinio reglamentavimo spragas ir kt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas teisės normas, tinkamai taikė CK 1.5 straipsnį ir šio straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovei 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo į valstybės biudžetą 2,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais sprendžia, kad ieškovė neturi pareigos atlyginti atsakovo bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. Š. ieškovei V. Š. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo V. Š. į valstybės biudžetą 2,80 Lt (du litus aštuoniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.