- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- e2A-403-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05701-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Puikus būstas“
- Atsakovas
- M. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus ir Egidijaus Mockevičiaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Puikus būstas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-247-1004/2020 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Puikus būstas“ ieškinį atsakovei M. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant piniginę kompensaciją.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė atidalinti atsakovei priklausančio turto dalį iš bendro turto, esančio (duomenys neskelbtini), įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovei jai priklausančios bendro turo dalies piniginę kompensaciją, lygią 16500,00 Eur, ir priteisti ieškovės nuosavybėn atsakovei iki atidalijimo iš bendro turto priklausiusią turto dalį bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodė, kad ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 44,20 kv. m bendro ploto butas su 2,51 kv. m rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teises į šį turto įgijo pagal (duomenys neskelbtini) Turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Nurodė, kad įgijus nuosavybės teises į šį butą paaiškėjo, kad atsakovė savo buto dalį įgijo pagal (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, tačiau nuo to momento turtu nesirūpina, jo neprižiūri, neužtikrina tinkamos turto būklės, kuri nekeltų pavojaus aplinkiniams gyventojams ir leistų butu naudotis pagal paskirtį. Pažymėjo, kad atsakovė bute negyvena, ilgą laiko tarpą turtu nesirūpina, neatlieka einamojo ir kapitalinio remonto. Dėl atsakovės nesirūpinimo turtu, jo nepriežiūros ir įsiskolinimų yra nutrauktas paslaugų tiekimas, įskaitant elektros energiją ir dujas. Bute yra fiksuojama ypač prasta inžinerinių tinklų (įskaitant vandentiekio ir santechnikos) būklė. Atsakovė nereaguoja į prašymą atnaujinti turto būklę ir padaryti jį tinkamu naudoti pagal paskirtį. Neturėdama kito pasirinkimo, ieškovė priversta kreiptis į teismą dėl atsakovei priklausančios turto dalies atidalijimo iš bendro turto, išmokant atsakovei piniginę kompensaciją.
Paaiškino, kad atsakovei priklauso ½ dalis turte, todėl akivaizdu, kad ginčo turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nurodė, kad bute jau daug metų (daugiau nei dešimt metų) niekas negyvena. Abi proceso šalys turi kitus gyvenamuosius būstus (atsakovė gyvena tame pačiame name, bute, (duomenys neskelbtini)). Pagal pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis, buto vidutinė rinkos vertė yra 26 400,00 Eur. Įvertinusi analogiškų butų kainas rinkoje siūlo buto kainą – 33 000,00 Eur, atitinkamai ½ buto dalies kainą – 16 500,00 Eur. Dėl šios priežasties raštu siūlė atsakovei išpirkti iš jos turimą ½ dalį turto arba parduoti jai savo ½ dalį turte už 16 500,00 Eur kainą. Atsakovei nesureagavus į šį pasiūlymą, prašo teismo nustatyti, kad atsakovei sumokamos kompensacijos dydis yra 16 500,00 Eur, nes atsakovė turtu nesinaudojo, nenuomojo, jo neprižiūrėjo, todėl akivaizdu, kad turtas jai nereikalingas.
Atsakovė M. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad valdo 0,52 dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kurį (duomenys neskelbtini) įgijo pagal dovanojimo sutartį. Nurodė, kad su buvusia buto bendraturte V. P., kuri valdė 0,48 buto dalis, buvo nustatyta naudojimosi butu tvarka. Atsakovei paskirta naudoti 15,82 kv. m kambarį, o bendrai naudoti palikti virtuvė, koridorius ir sanitarinis mazgas. Mirus V. P. dėl jos sūnų netinkamo elgesio buvo priversta palikti butą ir apsigyventi pas sūnų, ten gyvena ir šiuo metu. Paaiškino, kad saugumo sumetimais kreipėsi dėl elektros ir dujų atjungimo bute. V. P. sūnūs palikimo nepriėmė ir iš buto buvo iškraustyti, nes 0,48 buto dalį pradėjo valdyti valstybės įmonė Turto bankas. Bendro naudojimo patalpos taip ir liko neremontuotos.
Buto dalį turint tikslą perparduoti iš valstybės įmonės Turto banko nupirko uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Puikus būstas“. Jos direktorius V. K. nedavė sutikimo į butą jungti elektrą. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad ji nedaro buto remonto, nemoka mokesčių ir dėl įsiskolinimų nutrauktas paslaugų tiekimas, taip pat nesutinka, kad bute nesilanko ir jo neprižiūri. Pažymėjo, kad ieškovė nereaguoja į daugkartinius prašymus pradėti bendrai buto remonto darbus. Suremontavus butą ketina gyventi šalia sūnaus buto esančiame savo kambaryje. Paaiškino, jog yra garbaus amžiaus, turi II invalidumo grupę ir nenori būti ieškovės išmesta iš buto.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo sprendimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Teismas ieškovės pareikštą ieškinio reikalavimą atsakovei vertino kaip nepagrįstą, nurodė, kad buto bendro naudojimo patalpų remonto klausimai nesprendžiami dėl ieškovės atstovo direktoriaus V. K. nebendradarbiavimo su atsakove. Atsakovė siekia buto dalyje gyventi, nėra duomenų apie jos skolas paslaugų tiekėjams. Ginčo buto dalis nėra ieškovės gyvenamoji vieta. Atsakovės būsto dalis yra netoli buto, kuriame šiuo metu gyvena ji ir jos sūnus. Atsakovei priklauso didesnė ginčo buto dalis. Ginčo butas atsakovei priklauso nuo (duomenys neskelbtini). Atsakovė jau iki bylos iškėlimo teisme ir teisme priėmus ieškinį siuntė UAB „Puikus būstas“ prašymus dėl elektros energijos atstatymo, į juos ieškovė nereagavo ir nereaguoja dėl mažareikšmių priežasčių. Teismas konstatavo, jog atsakovė turi didesnį interesą naudotis butu, šis interesas yra labiau pagrįstas. Ieškovė neįrodė intereso naudoti buto dalies pagal paskirtį. Teismui nekilo abejonių dėl juridinio asmens galimybių išmokėti piniginę kompensaciją atsakovei, tačiau ieškovės reikalavimas, kuriuo ji siekia atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant piniginę kompensaciją, pažeidžia atsakovės interesus, todėl negali būti tenkinamas.
Atsakovė turi kito nekilnojamojo turto, kurio paskirtis gyvenamoji, tačiau tai nėra priežastis pažeisti savininko interesus ginče su ieškove UAB „Puikus būstas“, kurios veiklos tikslai – nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas; statybų plėtra; nekilnojamojo turto operacijos už atlygį arba pagal sutartį.
Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės atstovų argumentus, jog dėl atsakovės dukros ir žento grasinimų ji nebegalėjo bendradarbiauti su atsakove dėl bendrų buto patalpų remonto. Teismas sprendė, jog atsakovė bendradarbiavo su ieškove, siekė bendrai patalpas remontuoti. Aplinkybių, kad garbaus amžiaus motinai (gim. (duomenys neskelbtini)), turinčiai sveikatos problemų ((duomenys neskelbtini) neterminuotai nustatytas II grupės invalidumas), kilusias problemas spręsti padėjo statybos srityje daugiau patirties turintys dukra ir žentas, teismas nevertino, kaip pažeidžiančių ieškovės teises ir interesus.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, jog bute negyveno dėl asocialių asmenų veiksmų. Teismas šiuos atsakovės argumentus vertino kaip svarbius ir pagrįstus. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog dėl bute esančios netvarkos M. B. jau 2016 m. pavasarį kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyrių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, ieškovė iš tiesų neteisingai skaičiuoja buto vertę pagal turimas turto dalis (skaičiuoja pagal ½ dalį), be to, ieškovė neatsižvelgė į atsakovės turto dalies būklę. Atsakovė nurodė, jog jos turto dalis (kambarys) yra geros būklės. Ieškovės pateikta ginčo buto vertė nėra teisinga, pagrįsta, sąžininga ir visiškai atitinkanti atsakovės interesus. Esant šioms abejonėms dėl ginčo buto dalies vertės, teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų dėl kainų, lyginant panašaus būsto kainas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Puikus būstas“ prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą, t. y. atidalyti ieškovei UAB „Puikus būstas“ priklausančias 48/100 turto dalį, kurios vertė 15 840 Eur, iš bendro su atsakove M. B. turto, buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovę M. B. išmokėti ieškovei UAB „Puikus būstas“ priklausančios bendro turto dalies piniginę kompensaciją, lygią 15 840 Eur, ir priteisti iš atsakovės M. B. ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepaisė ir šiurkščiai pažeidė teismo nešališkumo principą ir šalių procesinio lygiateisiškumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principus, kadangi atsakovė tiek iki teismo proceso inicijavimo, tiek teismo proceso metu elgėsi nesąžiningai, melavo teismui ir proceso šalims, tačiau teismo sprendime atsakovės elgesys procese nebuvo įvertintas. Atsakovė teismo proceso metu teigė, kad patenkinus ieškovės ieškinį ji neturės kur gyventi, nes kito būsto neturi, tačiau byloje paaiškėjo, kad jai priklauso net keletas gyvenamųjų būstų ir negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto.
Teismas, priimdamas sprendimą, ginčo neišsprendė ir paliko šalis toje pačioje padėtyje, kaip jos ir buvo iki kreipiantis į teismą. Teismui manant, kad ginčo butas yra labiau reikalingas atsakovei, kaip jos gyvenamasis būstas ir kad ji, kaip fizinis asmuo, ilgesnį laiko tarpą turintis šią nuosavybę, turi prioritetą išsaugoti jį natūra, ieškovė sutinka, kad jai priklausanti ginčo buto dalis būtų priteista atsakovei, įpareigojant atsakovę išmokėti ieškovei piniginę kompensaciją. Atsakovė, kaip ir ieškovė, dalyvavo tose pačiose turto pardavimo varžytynėse ir siūlė kainą tik 25 Eur mažesnę, nei ieškovės pasiūlyta galutinė turto pardavimo kaina. Be to, atsakovė, be keleto gyvenamosios paskirties butų, turi ir negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kurį realizavus galėtų išmokėti ieškovei piniginę kompensaciją.
Dėl teismo nuomonės, kad ginčo buto atidalijimo iš bendro turto klausimas jau yra išspręstas, kadangi yra nustatyta naudojimosi butu tvarka, todėl esminis ieškinio reikalavimas dėl atsakovės atidalijimo iš bendro turto, priteisiant ieškovei atsakovės buto dalį ir išmokant atsakovei piniginę kompensaciją negali būti sprendžiamas pakartotinai, apeliantas mano, kad negalima teigti, jog butas jau yra atidalytas. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad visiškas bendraturčio daikto dalies atidalijimas, kai nepaliekama bendrai naudojamų jo dalių, yra teisingas ir tinkamas ir geriausiai užtikrina bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą, todėl turi būti siekiama būtent tokio atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-459/2007, Nr. 3K-7-466/2008, Nr. 3K-3-482/2009, Nr. 3K-3-492/2011, Nr. 3K-3-421/2012, kt.).
Dėl turto vertės apeliantė pareiškė, kad, nors proceso šalių, kaip bendraturčių, nuosavybės dalių skirtumas yra neesminis, t. y. visiškai minimalus, ieškovė neprieštarauja, kad apskaičiuojant jų dalių vertes, būtų pritaikyta nuosavybės dalių proporcija. Taigi ieškovei priklausančios 48/100 buto dalies vertė yra lygi 15 840 Eur, o atsakovei priklausančios 52/100 buto dalies vertė yra lygi 17 160 Eur. Atsakovės argumentai dėl geresnės jos kambario būklės yra niekiniai, nes atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie jos kambario geresnę būklę, apie atsakovės turto įvertinimą, iš kurio matytųsi, kad jo būklė geresnė, atsakovė nėra pateikusi jos kambario vaizdo medžiagos, fiksuojančios geresnę kambario būklę.
Atsiliepimas
Atsakovė M. B. atsiliepimu į ieškovės UAB „Puikus būstas“ apeliacinį skundą prašo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-247-1004/2020, apeliacinį skundą atmesti dėl civilinio proceso normų pažeidimo (pakeitus ieškinio dalyką) ir priteisti iš apeliantės atsakovei 200 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Apeliaciniame skunde nurodytas naujas ieškinio dalykas, kuris nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Ieškovė, įgyvendindama dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką, tačiau tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017). Ginčo byloje atsakovės nuosavybės teise valdoma realioji dalis atitinka jo idealiąją dalį. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, gali parduoti savo buto dalį už realią kainą, atitinkančią būsto būklę. Teismas pagrįstai vadovavosi įstatymo normomis atmesdamas ieškinį, nes tai visiškai atitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsnyje nustatytas savininko teisių apsaugos garantijas, todėl, teismas priimdamas sprendimą užtikrino bendraturčio, kaip daikto savininko interesus, nes faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas būtų esminis savininko teisių pažeidimas, nes atsakovės turto dalis yra didesnė ir žymiai geresnės būklės bei didesnės vertės nei apelianto turto vertė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vienam iš bendraturčių išmokant kompensaciją.
Faktinės aplinkybės
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei UAB „Puikus būstas“ ir atsakovei M. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas (44,20 kv. m) su rūsiu (2,51 kv. m), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). UAB „Puikus būstas“ priklauso 48/100, o M. B. – 52/100 idealiosios buto dalys. Atsakovė M. B. minėto nekilnojamojo turto dalies savininke tapo pagal (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį. Turtą pagal šią sutartį atsakovei perleido V. R.. Ieškovė UAB „Puikus būstas“ nuosavybės teisę į buto su rūsiu dalį įgijo pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, tapusi Valstybės įmonės Turto banko organizuoto viešo aukciono ((duomenys neskelbtini) aukciono Nr. (duomenys neskelbtini)) laimėtoja, sumokėjusi 13 100 Eur kainą.
Byloje pateiktas 2020-02-11 Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, kuriame yra duomenys, kad viešajame registre įregistruoti su ginčo butu susiję juridiniai faktai: nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, įregistravimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) Dovanojimo sutartis (duomenys neskelbtini); įrašas galioja nuo (duomenys neskelbtini). Ieškovei priklausančios 48/100 buto Nr. (duomenys neskelbtini) hipoteka, įregistravimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) Hipotekos registro pranešimas apie hipotekos įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini); įrašas galioja nuo (duomenys neskelbtini).
Bendraturčiams nesutariant dėl buto remonto išlaidų ir darbų organizavimo ieškovė UAB „Puikus būstas“ po aštuonių mėn. nuo buto pirkimo sandorio sudarymo ((duomenys neskelbtini)) iškėlė bylą teisme ir prašė atidalyti atsakovei M. B. priklausančią turto dalį iš bendro su ieškove UAB „Puikus būstas“ turto – 2 kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įpareigojant ieškovę UAB „Puikus būstas“ išmokėti atsakovei už jai priklausančią 52/100 bendro turto idealiąją dalį piniginę kompensaciją, lygią 16 500 Eur, t. y. ½ buto vertės (33 000 Eur).
Atsakovė su atidalijimu, išmokant jai kompensaciją, nesutiko, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu. nurodydama, jog yra nustatyta naudojimosi butu tvarka ir bendraturčiai savo nuosavybės objekto dalis turi teisę ir pareigą naudoti savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CK 4.37 str.). Atsiliepime į apeliacinį skundą bendraturtė M. B. nurodė, kad ieškovė gali parduoti savo buto dalį už realią kainą, atitinkančią būsto būklę.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas, 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-701/2020, 27 p.).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir supaprastėja subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis 3K-3-255-248/2018).
Teisėjų kolegija, spręsdama tarp šalių kilusį ginčą, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimais, pateiktais 2020 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020), kad atidalijant iš bendrosios nuosavybės turi būti atsižvelgiama ir į nuosavybės objekto specifiką bei jam taikomą teisinį reglamentavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių dviejų kambarių buto idealiųjų dalių atidalijimas natūra negalimas, nes pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatytą tvarką ginčo buto dalys negali būti suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir įregistruoti viešajame registre kartu pabaigiant bendrąją dalinę nuosavybę į butą, kaip savarankišką nuosavybės teisių objektą. Akivaizdu, kad teisiniu požiūriu negalima tokia situacija, kai teismo sprendimu būtų nustatyta ir asmeninės nuosavybės teisė į to paties nekilnojamojo turto – buto dalis (nagrinėjamu atveju kambarius) ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į tam tikras šio buto patalpas (virtuvė, koridorius, sanitarinis mazgas).
Atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Teismų praktikoje sprendžiama, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016). Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kompensacija pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį už turėtą bendrosios nuosavybės dalį, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015).
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, yra konstatavęs, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo reikalavimu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).
Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad bendraturčio teisė atskirti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti ir vertintina tik kaip išvestinė daiktinė teisė, kuri gali būti realizuojama tik nepažeidžiant proporcingumo principo ir išlaikant bendraturčių interesų pusiausvyrą. Laikantis bendraturčių interesų pusiausvyros taisyklės kompensacija pinigais gal būti taikoma tik kaip išimtinis dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės atskyrimo būdas. Vienam iš bendraturčių, nagrinėjamu atveju – atsakovei M. B., nesutinkant su tokiu atidalijimo būdu, kompensacijos priteisimas reikštų priverstinį išpirkimą, todėl jis gali būti taikomas tik tada, kai bendraturtis, siekiantis savo dalies atskyrimo, išnaudoja visas galimybes perleisti savo dalį tretiesiems asmenims.
Nagrinėjamu atveju abi šalys turi kito nekilnojamojo turto, atsakovė M. B. yra senyvo amžiaus, turi nustatytą nedarbingumo lygį, bendraturčiai valdo ginčo turtą beveik lygiomis dalimis (ieškovė 48/100, o atsakovė – 52/100 dalis). Realiai išsaugoti nuosavybės teisę į ginčo turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra svarbesnė atsakovei, kuri nuosavybės teise šį turtą valdo jau dvidešimt šešerius metus, jame gyveno iki (duomenys neskelbtini) metų, investavo lėšas butą remontuodama ir siekia jame gyventi ateityje Ieškovė – juridinis asmuo UAB „Puikus būstas“ nuosavybės teisę į buto dalį įgijo tik prieš aštuonis mėnesius iki bylos iškėlimo, pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), tapusi Valstybės įmonės Turto banko organizuoto viešo aukciono ((duomenys neskelbtini) aukciono Nr. (duomenys neskelbtini)) laimėtoja, sumokėdama 13 100 Eur kainą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog ieškovė neprieštarautų, kad atsakovė sumokėtų kompensaciją atsidalijimo siekiančiai UAB „Puikus Būstas“, nors tokio siūlymo pirmosios instancijos teisme neteikė.
1. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka su prašomu atidalijimu, išmokant jai piniginę kompensaciją, nes siekia išsaugoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą natūra. Apeliantė nurodė, kad atsakovė M. B. dalyvavo Valstybės įmonės Turto banko organizuotame viešame aukcione ((duomenys neskelbtini) aukciono Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovės siūlyta kaina buvo tik 25 Eur mažesnė lyginant su laimėtojo UAB „Puikus būstas“ pasiūlyta 13 100 Eur kainą,. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė turi didesnį interesą naudotis butu, ir šis jos interesas pagal byloje pateiktus įrodymus labiau pagrįstas, o šalių ginčas gali būti išspręstas suderinus piniginės kompensacijos dydžio klausimą arba ieškovei pasinaudojus galimybe perleisti savo dalį tretiesiems asmenims už sutartą rinkos kainą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pripažįsta ieškovės teisę perleisti jai priklausančią nuosavybės dalį tretiesiems asmenims už realią kainą.
2. Vertinant ieškovės į bylą pateiktus įrodymus dėl turto kainos, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės nurodomos kainos realumo. (duomenys neskelbtini) ieškovė už ginčo turtą sumokėjo 13 100 Eur, pagal bylos duomenis jokių turto pagerinimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, tačiau ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodė beveik 3 000 Eur didesnę jai priklausančios turto dalies kainą (15 840 Eur), nors nuo (duomenys neskelbtini) Viešajame registre įregistruotas nekilnojamojo turto apsunkinimas – ieškovei priklausančios buto dalies hipoteka (Nr. (duomenys neskelbtini)).
3. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad skundžiamo teismo sprendimo išvados pažeidžia CK 1. 5 straipsnio, 4.80 straipsnio 1, 2 dalių, 4.82 straipsnio 1 dalies, nuostatas, teisėjų kolegijos vertinami kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismo išvados padarytos pažeidus šias skunde nurodytas materialiosios teisės normas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismas atmesdamas ieškinį užtikrino bendraturčio, kaip daikto savininko, interesus, nes faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas būtų esminis savininkės M. B. teisių pažeidimas.
4. Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą svarbi aplinkybė, kad ieškovė buto dalį įsigijo viešame aukcione, žinodama, kad tai yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kuris valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str.). Įgydama šį turtą ieškovė turėjo prisiimti riziką dėl galimų nesutarimų su bendraturte naudojantis ir disponuojant šiuo turtu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės elgesys, kai po 8 mėnesių nuo nuosavybės teisių į šį turtą įgijimo siekiama teismine tvarka perimti atsakovei dvidešimt šešerius metus priklausančią nuosavybės dalį, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisingumo, protingumo ir protingumo principų.
Dėl anksčiau aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes tai visiškai atitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei CK 4.93 straipsnyje nustatytas savininko teisių apsaugos garantijas, o apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tik teisingumo vykdymo imitavimas ir pažeidžia proceso šalių konstitucinę teisę į sąžiningą ir teisingą ginčo sprendimą, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylą nagrinėjusio teisėjo galimo šališkumo ir apeliantės nurodytų kitų civilinio proceso teisės pažeidimų
Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybinės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra akcentuojama, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2003; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2011). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: sprendžiant klausimą dėl nešališkumo, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (The Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000; par. 121, Salov v. Ukraine, no. 65518/01, 6.9.2005; kt.).
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiais, kad teismas, nagrinėdamas bylą, aiškiai nepaisė ir šiurkščiai pažeidė teismo nešališkumo principą ir šalių procesinio lygiateisiškumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principus.
Pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumą apeliantė sieja su tuo, kad skundžiamu sprendimu teismas neįvertino atsakovės elgesio procese kaip nesąžiningo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo procesinių veiksmų pagrįstumas, sprendžiant teisėjo nešališkumo klausimą, negali būti vertinamas, nes priešingu atveju būtų pažeistas teismo nepriklausomumo principas (CPK 21 straipsnis).
Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą, vertinant atsakovės paaiškinimus, laikytini nepagrįstais bei neteisingais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantės minimos aplinkybės ir subjektyvus jų vertinimo pateikimas nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas (teisėjas), nagrinėdamas bylą, buvo šališkas ar priklausomas nuo atsakovės.
Teisėjų kolegija nepritaria ir apeliantės teiginiams, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas lygiateisiškumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principas. Įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis civilinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (CPK 177, 183 straipsniai). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime yra išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismas atmeta ieškinį, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė nepagrįstai bando suabsoliutinti atsakovės M. B. teiktų paaiškinimų reikšmę teismui.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (CK 4.80 straipsnis, 4.81 straipsnis), o pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 25 p. nurodyta išvada, jog ginčo buto atidalijimo iš bendro turto klausimas jau yra išspręstas, nepagrįsta. CPK 328 straipsnyje įtvirtinta nuostata, draudžianti naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą formaliais pagrindais, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o minėta išvada šalintina iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.
Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tinkamai ir teisingai įvertino visą nagrinėjamo ginčo išsprendimui svarbią bylos faktinių aplinkybių visumą, nepažeidė įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų bei padarė teisingas išvadas dėl ginčo esmės. Todėl skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies 25 punkte nurodytą argumentą dėl jau išspręsto nekilnojamojo turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei M. B. iš ieškovės UAB „Puikus būstas“ priteistinos apeliacinėje instancijoje jos patirtos 200 Eur išlaidos už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, pašalinant sprendimo motyvuojamosios dalies 25 punkte nurodytą šalutinę sakinio dalį – „esant jau išsprestam nekilnojamojo turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimui“.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Puikus būstas“ (j. a. k. 304634987) atsakovės M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 200 Eur (du šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.