- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-960/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- Aurora Securities Trading Inc
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Aurora Securities Trading Inc. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2647-254/2013 pagal ieškovo Aurora Securities Trading Inc. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankas dėl nebaigto vykdyti mokėjimo nurodymo tinkamo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Aurora Securities Trading Inc. su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas pripažinti atsakovo veiksmus (neveikimą), nepabaigiant tinkamai vykdyti ieškovo 2013 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymo Nr. 251 (toliau - Mokėjimo nurodymas), neteisėtais ir įpareigoti atsakovą sumokėti šiame mokėjimo nurodyme nurodytas pervesti lėšas mokėjimo nurodyme nurodytam lėšų gavėjui Guess Investments Group Ltd.
Ieškinyje nurodė, jog bankas pažeidė teisės aktų reikalavimus, kuriais vadovaujantis Mokėjimo nurodymas privalo būti pabaigtas tinkamai vykdyti, ir neteisėtai nepabaigė vykdyti Mokėjimo nurodymo, todėl bankas privalo pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmes bei pabaigti vykdyti šį nurodymą. Teigė, jog vadovaujantis Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo (toliau – Atsiskaitymų įstatymas) 7 straipsnio 1 dalimi, mokėjimo nurodymai ir jų įskaitymas yra galiojantys ir net sustabdžius operacijas arba pradėjus sistemos dalyvio bankroto procesą negali būti ginčijami trečiųjų asmenų, jeigu pervedimo nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai buvo įtraukti į sistemą iki sistemos dalyvio operacijų sustabdymo ir (ar) jo bankroto proceso pradžios. Taip pat nurodė, jog analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/26/EB su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyvoje 2010/78/EB (toliau - Direktyva). Mokėjimo nurodymas buvo pradėtas vykdyti dar iki moratoriumo paskelbimo, tačiau jis nebuvo tinkamai užbaigtas ir 299 086,41 USD (kas atitinka 775 082,43 Lt) lėšos nebuvo pervestos ieškovo nurodytam lėšų gavėjui Guess Investments Group Ltd. Ieškovo manymu, Bankas netinkamai atliko pareigą vykdyti pradėtą mokėjimo operaciją, todėl jam tenka atsakomybė dėl netinkamo įstatymo nuostatų laikymosi. Pasak ieškovo, nagrinėjamu atveju nėra taikomos Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatos – atsakovas privalo pabaigti tinkamai vykdyti Mokėjimo nurodymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, atlikęs formalų įrodymų vertinimą, sprendė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą 2013 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodyme Nr. 251 nurodytas lėšas - 299 086,41 USD pervesti jame nurodytam lėšų gavėjui Guess Investments Group Ltd., t.y. įvykdyti pareigą natūra, yra prieštaraujantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų nuostatoms.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prie ieškinio ieškovas pateikė 2004 m. balandžio 26 d. su atsakovu sudarytą Banko sąskaitos sutartį ir Papildomą susitarimą prie šios sutarties. Pagal šalių Banko sąskaitos sutarties 2 punktą, bankas įsipareigojo priimti ir įskaityti pinigus nacionaline ir užsienio valiuta į Kliento sąskaitą, vykdyti Kliento nurodymus dėl lėšų pervedimo iš sąskaitos bei atlikti kitas banko operacijas. Pagal Papildomą susitarimo 45 punktą, bankas vykdo mokėjimus per Korespondentines sąskaitas, atsižvelgiant į Kliento sąskaitos likutį, o taip pat atsižvelgiant į lėšas, užskaitomas operacinės dienos bėgyje iki 15.00 val. Lietuvos Respublikos laiku.
Teismas sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė sutartiniai banko sąskaitos, t. y. prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.913 str.), kuomet atsiskaitymai buvo vykdomi mokėjimo pavedimais (CK 6.931 str.) teikiant banko paslaugas ieškovui banko paslaugų teikimo internetu sistema pagal Banko sąskaitos sutarties ir Papildomo susitarimo sąlygas. Teismas nurodė, jog ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo reikalauja atsakovo įvykdyti nurodymą dėl lėšų pervedimo iš banko sąskaitos į jos nurodytą sąskaitą, kuris sietinas su reikalavimu įvykdyti sutartinę prievolę pagal Banko sąskaitos sutarties 2 punktą. Teismas sprendė, kad atsakovas, su kuriuo šalis sieja prievoliniai teisiniai banko sutarties santykiai, įvykdyti prievoles ieškovo reikalaujamu būdu – įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 str., 6.213 str. 1 d.) teisiškai negali.
Teismas pažymėjo, jog atsakovui Lietuvos banko valdybos 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“, tai pripažįsta ir pats ieškovas ieškinyje, be to, remiantis CPK 182 straipsnio 1 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, kaip yra nagrinėjamu atveju, buvo apribota jo veikla ir nustatyta, kad bankui draudžiama, nebent tai būtina jo veiklai moratoriumo metu užtikrinti, teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (3 punktas) (Bankų įstatymo 2 str. 6 d., 76 str. 1, 7 d., Finansų įstaigų įstatymo 3 str.) (Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1588-254/2013 duomenys (CPK 179 str. 3 d.)).
Taip pat teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1786-254/2013, atsakovui iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.). Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį, juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiklą bankroto metu reglamentuoja Bankų įstatymo (toliau - BĮ) dvyliktasis skirsnis, kurio 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą reglamentuoja Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymas, kurio 8 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos, kad bankrutuojantis bankas privalo įvykdyti mokėjimo nurodymus, kurie gauti iki bankroto bylos bankui paskelbimo.
Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad ieškovas pasirinko netinkamą savo pažeistos teisės gynimo būdą, nes teismas neturi pagrindo įpareigoti atsakovą įvykdyti mokėjimo nurodymą arba prievolę, kurią bankas prisiėmė pagal Banko sąskaitos sutarties 2 punktą, nesilaikant BĮ 87 straipsnyje reglamentuotos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, todėl ieškinys atsakovo atžvilgiu atmetamas.
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu aspektu nėra reikšmingas ieškovo prašomų išreikalauti įrodymų turinys, ar Direktyvos nuostatos, kurios neprieštarauja galiojantiems įstatymams, todėl teismas plačiau šiuo aspektu nepasisakė ir prašymo dėl įrodymų išreikalavimo netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Aurora Securities Trading Inc. prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo AB Ūkio bankas ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais:
Žemesnės instancijos teismas
- Ar Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnis ir kitos šios Direktyvos nuostatos gali būti aiškinamos taip, kad jomis yra sukuriamos pareigos bankams, kurie pradėjo vykdyti mokėjimų nurodymus iki bankroto bylos jiems iškėlimo arba jų operacijų sustabdymo, šiuos mokėjimų nurodymus pabaigti, nepaisant to, kad tokiam bankui yra iškelta bankroto byla arba jo operacijos yra sustabdytos?
- Ar Direktyvos nuostatos, įtvirtinančios, kad nemokumo byla neturėtų turėti atgalinio poveikio sistemos dalyvių teisėms ir įsipareigojimams, kylantiems dėl jo dalyvavimo sistemoje ar susijusiems su tokiu dalyvavimu, kurie atsiranda iki to momento, kai buvo iškelta nemokumo byla (įžanginės dalies 16 punktas), reiškia, kad Direktyvos nuostatos turi viršenybę bankroto santykius reglamentuojančių teisės aktų atžvilgių?
- Ar konstatavimas, kad mokėjimo nurodymas, kuris buvo pradėtas vykdyti iki banko operacijų sustabdymo ar bankroto bylos iškėlimo, negali būti pabaigtas vykdyti, nes bankui yra iškeliama bankroto byla ir asmuo, pateikęs bankui vykdyti mokėjimo nurodymą, turi ginti savo teises ne Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nustatyta tvarka, o banko bankroto byloje, atitinka Direktyvos reguliavimą?
- Ar Direktyvos nuostatų taikymas suponuotų situaciją, kad nagrinėjamu atveju AB Ūkio bankas turi pabaigti vykdyti Mokėjimo nurodymą?
- Ir kiti klausimai, reikalingi Direktyvos nuostatų teisingam išaiškinimui.
Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pasak apelianto, teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, neįsigilinęs į jos aplinkybes - teismas ne tik netinkamai aiškino materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nuostatas), tačiau ir nesiėmė jokių priemonių, kad byloje būtų nustatytos svarbios faktinės aplinkybės bei ištirti visi svarbūs įrodymai.
Šalies argumentai
2. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju mokėjimo nurodymas turi būti įvykdytas nepaisant to, kad Bankui yra iškelta bankroto byla, ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reglamentavimas - „Įmonių bankroto įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui“. Anot apelianto, teismas, netaikęs Atsiskaitymų įstatymo nuostatų, kurios įpareigoja atsakovą užbaigti mokėjimo nurodymą, netinkamai aiškino ir suvokė šio įstatymo paskirtį bei pažeidė Direktyvos nuostatas ir tikslus.
3. Mokėjimo nurodymą bankas buvo įtraukęs į sistemą anksčiau, negu buvo sustabdyta Banko veikla ir operacijos, todėl mokėjimo nurodymas turėjo būti užbaigtas tinkamai vykdyti - lėšos turėjo būti pervestos gavėjui Guess Investments Group Ltd.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas BAB Ūkio bankas prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Anot atsakovo, apeliantas neteisingai aiškina Atsiskaitymų įstatymo ir Direktyvos nuostatas, bandydamas jose įtvirtintą teisinį reglamentavimą išplėsti jam naudinga linkme. Atsakovo teigimu, mokėjimo sistema laikytina ne kiekvienos finansinės įstaigos vidinė sistema, o registruota sistema, kurios operatorius yra tik Lietuvos bankas, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės narės finansų įstaiga ar tokios įstaigos dukterinė įmonė arba sistemos, kurios dalyvių teisėms ir įsipareigojimams, atsirandantiems dėl dalyvavimo sistemoje, taikoma kitos valstybės narės teisė, operatorius (Atsiskaitymų įstatymo 4 str. 2 d.).
2. Atsiskaitymų įstatymas numato, kad sistemos dalyviu yra laikoma įstaiga, pagrindinė sutarties šalis, atsiskaitymų tarpininkas, tarpuskaitos namai arba sistemos operatorius. Pasak atsakovo, sistemos taisyklės gali numatyti, kad tas pats dalyvis atlieka pagrindinės sutarties šalies, atsiskaitymų tarpininko, tarpuskaitos namų ir sistemos operatoriaus arba kelių minėtų asmenų funkcijas. Sistemos dalyviu gali būti laikomas ir netiesioginis jos dalyvis, jeigu tokį dalyvavimą nustato sistemos taisyklės, atsižvelgiant į to dalyvio keliamą sisteminę riziką. Tai, kad netiesioginis sistemos dalyvis laikomas sistemos dalyviu, neriboja to dalyvio, per kurį netiesioginis sistemos dalyvis perduoda pervedimo arba mokėjimo nurodymus į sistemą, atsakomybės (Atsiskaitymo įstatymo 2 str. 24 p.). Atsakovo teigimu, nagrinėjamos situacijos kontekste akivaizdu, kad ieškovas nėra sistemos dalyvis, kadangi neatitinka Atsiskaitymo įstatymo nuostatose keliamų reikalavimų, taigi apeliantui nesant sistemos dalyviu, Atsiskaitymo įstatymas santykiams tarp apelianto ir atsakovo negali būti taikomas.
3. Atsakovas pastebi, kad jo vidinė sistema nėra laikytina mokėjimo sistema Atsiskaitymų įstatymo ir Direktyvos prasme, kaip neteisingai nurodo apeliantas. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2013 m. vasario 12 d. 10 val. 22 min. į vidinę atsakovo sistemą apeliantas perdavė nurodymą atlikti bankinį pavedimą 299 086,41 USD sumai, kuris nebuvo pradėtas vykdyti per registruotą Lietuvos Banko mokėjimo sistemą, kitaip tariant 2013 m. vasario 12 d. 12 val. 57 min. moratoriumo atsakovui paskelbimo metu apelianto bankinis pavedimas nebuvo pradėtas vykdyti, kadangi atsakovas dėl moratoriumo nespėjo šio pavedimo įtraukti į tarpbankinę mokėjimo sistemą, todėl nei Atsiskaitymų įstatymas, nei Direktyva nėra taikomos. Be to, apeliantas nėra laikytinas subjektu, galinčiu remtis Atsiskaitymų įstatymo nuostatomis, kadangi šis įstatymas yra taikomas tik konkrečios, registruotos tarpbankinės sistemos dalyviams.
4. Nagrinėjamoje situacijoje be CK šeštosios knygos XVII skyriuje įtvirtintų nuostatų, apeliantas su atsakovu 2004 m. balandžio 26 d. Banko sąskaitos sutartyje Nr. 180-04/537-01 susitarė dėl atsakomybės taikymo sąlygų, jeigu viena iš Sutarties šalių nevykdys savo sutartinių įsipareigojimų (Sutarties 21-25 punktai). Sutarties 21 punktu šalys susitarė, kad jeigu Atsakovas ne laiku įskaitys lėšas į apelianto sąskaitą arba jas nepagrįstai nurašys nuo sąskaitos, taip pat jeigu nevykdys apelianto nurodymų dėl lėšų pervedimo iš sąskaitos, tai atsakovas yra įpareigotas mokėti apeliantui neįvykdytos operacijos sumai atsakovo nustatytas metines palūkanas už lėšų likutį sąskaitoje. Kitaip tariant, Sutartimi apeliantas ir atsakovas susitarė, kokios teisinės pasekmės atsiras tuo atveju, jeigu atsakovas netinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus. Pasak atsakovo, jis grąžino pavedimą į apelianto sąskaitą, t.y. pažeidė Sutarties sąlygas, todėl apeliantui atsiranda teisė reikalauti žalos atlyginimo CK nustatyta tvarka.
5. Atsakovo teigimu, Sutarties 9 punkte šalys susitarė, kad įskaityti į apelianto sąskaitą, pervesti arba išmokėti apelianto nurodymu lėšas litais ir užsienio valiuta atsakovas privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po dienos, kurią atsakovas gavo atitinkamą dokumentą, jeigu jis atitinka visus atsakovo nustatytus reikalavimus - kitaip tariant atsakovas turėjo pareigą atlikti apelianto nurodytą pavedimą iki kitos darbo dienos, t.y. 2013 m. vasario 13 d., pabaigos, tačiau 2013 m. vasario 12 d. atsakovui paskelbus moratoriumą bet kokios finansinės operacijos buvo sustabdytos (atsakovas objektyviai neturėjo galimybių nei atšaukti vykdomus pavedimus, nei įvykdyti naujus pavedimus).
6. Atsakovo teigimu, apelianto prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi kaip ir nurodyta atsiliepime, apeliantas nėra laikytinas tarpbankinės sistemos dalyviu, todėl jam tiek Atsiskaitymų įstatymų, tiek Direktyvos nuostatos nėra taikomos, o apeliantui nesant teisinių santykių subjektu, nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl Direktyvos aiškinimo ir taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Banko neįvykdyto mokėjimo nurodymo.
Ieškovas Aurora Securities Trading Inc. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, pareiškė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyvos 98/26/EB su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyvoje 2010/78/EB nuostatų teisingo išaiškinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamojoje byloje teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Direktyvos nuostatų aiškinimo ir taikymo, taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti nutarimą dėl Direktyvos turinio išaiškinimo, taigi apelianto prašymas netenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą 2013 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodyme Nr. 251 nurodytas lėšas - 299 086,41 USD pervesti jame nurodytam lėšų gavėjui Guess Investments Group Ltd., t.y. įvykdyti pareigą natūra, yra prieštaraujantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų nuostatoms.
Nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, neįsigilinęs į jos aplinkybes - teismas ne tik netinkamai aiškino materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nuostatas), tačiau ir nesiėmė jokių priemonių, kad byloje būtų nustatytos svarbios faktinės aplinkybės bei ištirti visi svarbūs įrodymai.
Atsižvelgdama į šį ieškovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančių teismų prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į tai, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nuostatų, kurios įpareigoja atsakovą užbaigti mokėjimo nurodymą, netinkamai aiškino ir suvokė šio įstatymo paskirtį bei pažeidė Direktyvos nuostatas ir tikslus.
Su tokiu apelianto argumentu sutikti nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog 2004 m. balandžio 26 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Banko sąskaitos sutartis Nr. 180-04/537-01 ir Papildomas susitarimas Nr. 1 prie šios sutarties. Pagal šalių Banko sąskaitos sutarties 2 punktą, bankas įsipareigojo priimti ir įskaityti pinigus nacionaline ir užsienio valiuta į Kliento sąskaitą, vykdyti Kliento nurodymus dėl lėšų pervedimo iš sąskaitos bei atlikti kitas banko operacijas. Pagal Papildomo susitarimo 45 punktą, bankas vykdo mokėjimus per Korespondentines sąskaitas, atsižvelgiant į Kliento sąskaitos likutį, o taip pat atsižvelgiant į lėšas, užskaitomas operacinės dienos bėgyje iki 15.00 val. Lietuvos Respublikos laiku.
Byloje nėra ginčo, jog ginčo Mokėjimo nurodymą, kurio suma 299 086,41 USD, ieškovas pateikė bankui 2013 m. vasario 12 d., 10 val. 22 min. Taip pat nėra ginčo, kad atsakovui Lietuvos banko valdybos 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ buvo apribota jo veikla ir nustatyta, kad bankui draudžiama, nebent tai būtina jo veiklai moratoriumo metu užtikrinti, teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (3 punktas) (BĮ 2 str. 6 d., 76 str. 1, 7 d., Finansų įstaigų įstatymo 3 str.).
Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklai keliamų reikalavimų pažeidimo arba prevencinė priemonė atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (BĮ 72 str. 1 d. 6 p., 76 str. 1 d., 73 str. 1 d., 76 str. 2 d.). Banko veiklos apribojimus nustato Bankų įstatymas ir priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Taigi, sprendžiant klausimą dėl moratoriumo metu banko veiklai taikytinų ribojimų ir jų apimties, turi būti vadovaujamasi: 1) Bankų įstatymu; 2) priežiūros institucijos sprendimu, kuriuo paskelbtas moratoriumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2013).
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatyme yra įtvirtinta, kad mokėjimo sistema suprantama, kaip trijų arba daugiau sistemos dalyvių, neskaitant sistemos operatoriaus, atsiskaitymų tarpininko, pagrindinės sutarties šalies, tarpuskaitos namų arba netiesioginio sistemos dalyvio susitarimu veikianti sistema, tvarkoma pagal bendras taisykles ir standartizuotą procedūrą tarpuskaitai arba mokėjimo nurodymams tarp sistemos dalyvių vykdyti. Mokėjimo sistema, per kurią Lietuvos bankas pagal savo, kaip pinigų ar valstybės institucijos, funkcijas atlieka lėšų pervedimo operacijas, gali būti sudaryta iš dviejų sistemos dalyvių, neskaitant sistemos operatoriaus, atsiskaitymų tarpininko, pagrindinės sutarties šalies, tarpuskaitos namų arba netiesioginio sistemos dalyvio (2 str. 15 p.). Taigi mokėjimo sistema yra laikytina ne kiekvienos finansinės įstaigos vidinė sistema, o registruota sistema, kurios operatoriumi yra tik Lietuvos bankas, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės narės finansų įstaiga ar tokios įstaigos dukterinė įmonė arba sistemos, kurios dalyvių teisėms ir įsipareigojimams, atsirandantiems dėl dalyvavimo sistemoje, taikoma kitos valstybės narės teisė, operatorius (Atsiskaitymų įstatymo 4 str. 2 d.).
Atsiskaitymų įstatyme taip pat nustatyta, kad sistemos dalyviu yra laikoma įstaiga, pagrindinė sutarties šalis, atsiskaitymų tarpininkas, tarpuskaitos namai arba sistemos operatorius. Pasak atsakovo, sistemos taisyklės gali numatyti, kad tas pats dalyvis atlieka pagrindinės sutarties šalies, atsiskaitymų tarpininko, tarpuskaitos namų ir sistemos operatoriaus arba kelių minėtų asmenų funkcijas. Sistemos dalyviu gali būti laikomas ir netiesioginis jos dalyvis, jeigu tokį dalyvavimą nustato sistemos taisyklės, atsižvelgiant į to dalyvio keliamą sisteminę riziką. Tai, kad netiesioginis sistemos dalyvis laikomas sistemos dalyviu, neriboja to dalyvio, per kurį netiesioginis sistemos dalyvis perduoda pervedimo arba mokėjimo nurodymus į sistemą, atsakomybės (Atsiskaitymo įstatymo 2 str. 24 p.). Atsiskaitymų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta įstatymo taikymo apimtis ir tikslas - įstatymo nuostatos taikomos sistemai, kurios dalyviai teisėms ir įsipareigojimams, atsirandantiems dėl dalyvavimo sistemoje, pasirinko Lietuvos Respublikos teisę ir kurios operatorius yra Lietuvos bankas arba kuri įregistruota šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka, tokios sistemos dalyviams, įkaitui, kuris skirtas dalyvių teisėms ir įsipareigojimams, galintiems atsirasti dėl naudojimosi sistema, užtikrinti, ir įkaitui, kuris pateiktas Lietuvos bankui, kitų valstybių narių centriniams bankams ir Europos centriniam bankui kaip prievolės pagal jų atliekamas operacijas įvykdymo užtikrinimas ir Lietuvos Respublikoje registruotiems dalyviams, dalyvaujantiems sistemoje, kurios dalyvių teisėms ir įsipareigojimams, atsirandantiems dėl dalyvavimo sistemoje, taikoma kitos valstybės narės teisė.
Nagrinėjamu atveju pagrįstas atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad ieškovas nėra sistemos dalyvis, kadangi jis neatitinka Atsiskaitymų įstatymo nuostatose keliamų reikalavimų (4 str.), taigi apeliantui nesant sistemos dalyviu, Atsiskaitymų įstatymas santykiams tarp apelianto ir atsakovo negali būti taikomas, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė sutartiniai banko sąskaitos, t. y. prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.913 str.), kuomet atsiskaitymai buvo vykdomi mokėjimo pavedimais (CK 6.931 str.) teikiant banko paslaugas ieškovui banko paslaugų teikimo internetu sistema pagal Banko sąskaitos sutarties ir Papildomo susitarimo sąlygas.
Nėra pagrindo sutikti su apelianto teigimu, jog mokėjimo nurodymas banko buvo įtrauktas į sistemą anksčiau, negu buvo sustabdyta Banko veikla ir operacijos, todėl mokėjimo nurodymas turėjo būti užbaigtas tinkamai vykdyti.
Priešingai, byloje nėra duomenų, kad 2013 m. vasario 12 d. 10 val. 22 min. į vidinę atsakovo sistemą apelianto perduotas nurodymas atlikti bankinį pavedimą 299 086,41 USD sumai būtų pradėtas vykdyti per registruotą Lietuvos Banko mokėjimo sistemą ar įtrauktas į tarpbankinę mokėjimo sistemą. Pažymėtina, jog atsakovo vidinė sistema nėra laikytina mokėjimo sistema Atsiskaitymų įstatymo ir Direktyvos prasme, kaip nepagrįstai nurodo apeliantas. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei išdėstytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, pagrįstai nesirėmė Atsiskaitymų įstatymu.
Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Aurora Securities Trading Inc. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, netenkintinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų iš priešingos bylos šalies priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio procerso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.