- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- e2-610-585/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01655-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Suinteresuotas asmuo
- M. T.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Korlena“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Korlena“ kreditorė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ pateikė teismui prašymą pripažinti UAB „Korlena“ bankrotą tyčiniu.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja nurodė, kad, surinkus duomenis iš viešųjų registrų, iš bylų bei iš trečiųjų asmenų paaiškėjo, kad:1) įmonės vadovas, matydamas, jog įmonės skolos viršija į balanso įrašyto turto vertę, neinicijavo įmonės bankroto proceso, laukė, kol įmonės nuosavas kapitalas bus neigiamas; 2) sudarė nenaudingus įmonei sandorius, kurie tiesiogiai blogino įmonės finansinę būklę; 3) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos; 4) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai; 5) įmonės veikla ir turtas perkelti į kitą įmonę, BUAB „Korlena“ paliekant tik finansinius įsipareigojimus; 6) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ (toliau–CK) straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Taigi, BUAB „Korlena“ bankrotas turi tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ 20) straipsnyje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi pripažino BUAB „Korlena“ bankrotą tyčiniu.
4. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo M. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu, padaręs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jam skirta 1 400 Eur bauda. Minėtoje byloje konstatuota, kad M. T. ne vėliau kaip 2019 m. birželio 25 d. kilo pareiga atlikti ĮBĮ numatytus veiksmus (imtis veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą), pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
5. Vertindamas 2019 m. ir 2018 m. bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, teismas pažymėjo, kad didžiąją balansuose nurodyto turto dalį sudaro debitoriniai įsiskolinimai (2019 m. 1 705 143 Eur, 2018 m. 1 638 755 Eur). Teismas sprendė, kad UAB „Korlena“ pateiktuose 2018 m. ir 2019 m. balansuose nurodyta informacija apie įmonės trumpalaikio turto vertę kelia abejones, nes nėra duomenų, kurie pagrįstų trumpalaikio turto (2018 m. 1 739 884 Eur; ir 2019 m. 1 798 793 Eur) realumą.
6. Teismas pažymėjo, kad vienas pagrindinių įmonės debitorių yra pats BUAB „Korlena“ akcininkas ir buvęs direktorius M. T.. Jo su BUAB „Korlena“ sudarytų paskolos sutarčių terminai yra seniai pasibaigę. Bendrovė taip pat negalėjo atsiskaityti ne tik su savo verslo partneriais, bet ir su valstybe – didelė dalis bendrovės įsiskolinimo Valstybinei mokesčių inspekcijai susiformavo per 2018 metus.
7. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatavo, kad atsakovė nemoki tapo 2018 m. gruodžio 31 d. Teismas sprendė, kad M. T. buvo ir turėjo būti žinoma, jog įmonė yra nemoki, todėl jam kilo pareiga tinkamai vykdyti savo kaip vadovo pareigas ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
8. Spręsdamas dėl įmonei nenaudingų sandorių, kaip vieno iš tyčinio bankroto požymio, sudarymo, teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 30 d. tarp BUAB „Korlena“ ir UAB „YIT Kausta“ buvo pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis dėl 2,96 proc. UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų. Šia sutartimi UAB „Korlena“ įsipareigojo perleisti UAB „YIT Kausta“ savo nuosavybes teise turimas UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijas (104 811 vnt.), o UAB „YIT Kausta“ įsipareigojo sumokėti už šias akcijas 2 985 070,99 Eur (faktiškai pagal šią sutartį į BUAB „Korlena“ sąskaitą pervesta buvo 2 950 000 Eur). Prieš sudarydama šią 2018 m. kovo 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, BUAB „Korlena“ sudarė dvi tarpininkavimo sutartis dėl minėtų akcijų pardavimo: 1) 2017 m. vasario 17 d sudaryta Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis su M. T., kuria pastarasis įsipareigojo teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijas, o BUAB „Korlena“ įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti M. T. 1 900 000 Eur; 2) 2017 m. vasario 18 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis su M. T., kuria pastarasis įsipareigojo teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant UAB „Naujasodžio agrofirma” akcijas, o BUAB „Korlena“ įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti M. T. 637 460 Eur. Teismas sprendė, kad nors suinteresuotas asmuo M. T. nurodė, jog minėtos 2017 m. vasario 17 d. ir 2017 m. vasario 18 d. tarpininkavimo sutartys buvo itin naudingos bendrovei, tik jų dėka UAB „Korlena“ supirko 2,96 proc. UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijas, pardavė jas UAB „YIT Kausta“ ir pati UAB „Korlena“ iš sandorio gerai uždirbo, šių savo teiginių nepagrindė.
9. Teismas nustatė, kad M. T. 2018 metais sudarytų trijų paskolos sutarčių pagrindu iš įmonės iš viso pasiskolino 1 012 000 Eur sumą, nors įmonė 2018 metais jau turėjo finansinių sunkumų atsiskaitydama su kreditoriais. Paskolų suinteresuotas asmuo nėra grąžinęs iki šiol. Byloje nepateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad sudaromais sandoriais (paskolos sutartimis su M. T.) buvo siekta išsaugoti įmonės verslą ir laiko perspektyvoje patenkinti ne išskirtinai jo asmeninius, bet daugumos įmonės kreditorių reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad minėti sandoriai prieštarauja įmonės kreditorių interesams ir buvo nuostolingi įmonei.
10. Teismas nustatė, kad 2018 m. gruodžio 19 d. tarp M. B. ir BUAB „Korlena“ buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią bendrovė paskolino M. B. 40 000 Eur. Pagal šią sutartį paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2020 m. gruodžio 19 d. Tarp UAB „Tiltus“ ir BUAB „Korlena“ 2019 m. sausio 3 d. buvo sudaryta dar viena paskolos sutartis, pagal kurią bendrovė paskolino UAB „Tiltus“ 30 000 Eur. Duomenų apie šių paskolų grąžinimą taip pat nėra. Teismas pažymėjo, kad sudarant paskolos sutartis BUAB „Korlena“ buvo nemoki, buvo susidariusios skolos valstybės biudžetui ir privatiems kreditoriams, tačiau nepaisant to buvo sudaromi paskolos sandoriai didelėms sumoms. Teismas padarė išvadą, kad tokie sandoriai buvo nenaudingi ir nuostolingi įmonei.
11. Teismas nustatė, kad 2019 vasario 19 d. UAB „Korlena“ ir UAB „Neries investicijų valdymas“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Neries investicijų valdymas“ nuosavybėn buvo perleistos bendrovei priklausiusios administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Visas šis turtas parduotas už 296 000 Eur. Įvertinęs tai, jog UAB „Neries investicijų valdymas“, praėjus vos 1 metams, pardavė šiuos objektus už faktiškai VĮ Registro centro nustatytą kainą ir uždirbo 92 429 Eur, teismas sprendė, kad 2019 m. vasario 19 d. sutartimi perleistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už daug žemesnę negu rinkos kaina, todėl teigti, kad šis sandoris buvo itin naudingas bendrovei, nėra jokio pagrindo. Be to, kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, jog 2019 m. vasario 19 d. sutartimi perleistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už daug žemesnę negu rinkos kaina, o perleistas buvo įmonei, kuri priklauso ir kuriai vadovauja suinteresuoto asmens M. T. brolis R. T., susiklosčiusi situacija atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
12. Teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centro duomenyse atspindėta, jog už šį turtą nėra pilnai atsiskaityta su UAB „Korlena“. Nepaisant to, M. T. 2020 m. liepos 17 d. pateikė VĮ Registrų centro 2020 m. sausio 2 d. pakvitavimą, kuriame nurodė, kad UAB „Neries investicijų valdymas“ pilnai atsiskaitė su UAB „Korlena“. Šis pakvitavimas buvo pateiktas tada, kai jau buvo įsiteisėjusi nutartis dėl UAB „Korlena“ bankroto bylos iškėlimo, net kai vadovo (M. T.) įgaliojimai jau buvo pasibaigę.
13. Teismas nustatė, kad tarp UAB „Korlena“ ir UAB „Lemonto investicijų valdymas“ 2017 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria UAB „Korlena“ paskolino UAB „Lemonto investicijų valdymas“ 295 000 Eur. Būtent šios paskolos sutarties sudarymo metu UAB „Lemontų investicijų valdymas“ vadovu ir akcininku buvo M. B., o visomis jo akcijomis savo nuožiūra disponavo įgaliojimo pagrindu L. T. (M. T. tėvas). Pagal šią paskolos sutartį įvykdymas nebuvo užtikrintas (jokių garantijų, įkeitimų, laidavimų ir pan.). Paskolos sutarties grąžinimo terminas suėjo 2020 m. birželio 20 d. UAB „Lemonto investicijų valdymas“ įsipareigojimas grąžinti paskolą pagal minėtą sutartį iki šiol taip pat nėra įvykdytas.
14. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Korlena“ 2018 m. balandžio 3 d. paskolino UAB „Antarija“ 90 000 Eur. Byloje yra duomenys, jog šios sutarties sudarymo metu tiek UAB „Korlena“, tiek UAB „Antarija“ vadovu buvo K. V., akcininku – M. T., abiejų bendrovių akcininkai – Timaičių šeima (tėvas, motina ir vaikai). Paskolos sutarties grąžinimo terminas suėjo 2020 m. birželio 20 d., bet įsipareigojimas grąžinti paskolą pagal minėtą sutartį iki šiol taip pat nėra įvykdytas. Pagal šią paskolos sutartį įvykdymas nebuvo užtikrintas (jokių garantijų, įkeitimų, laidavimų ir pan.). UAB „Antarija“ (šiuo metu bankrutavusi) jau nuo 2017 m. turėjo finansinių sunkumų (įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai fiksuotas nuo 2017 m.), taigi faktiškai pinigai be jokių garantijų buvo perduoti prasiskolinusiai įmonei.
15. UAB „Korlena“ 2018 m. balandžio 3 d. su MB „Revita Group“ sudarė paskolos sutartį, kuria paskolino MB „Revita Group“ 30 000 Eur. Paskolos sutarties grąžinimo terminas suėjo 2020 m. birželio 20 d., bet įsipareigojimas grąžinti paskolą pagal minėtą sutartį iki šiol nėra įvykdytas. MB „Revita Group“ vienintelis dalininkas ir vadovas visą laikotarpį yra M. T.. Pagal šią paskolos sutartį įvykdymas iš esmės nebuvo užtikrintas (jokių garantijų, įkeitimų, laidavimų ir pan.).,
16. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorius byloje yra pateikęs duomenis, jog 2018 m. balandžio 5 d. grynųjų pinigų išėmimo kvitu K. V. pasiėmė grynais pinigais iš UAB „Korlena“ sąskaitos 99 600 Eur; 2018 m. balandžio 6 d. grynųjų pinigų išėmimo kvitu K. V. pasiėmė grynais pinigais iš UAB „Korlena“ sąskaitos dar 98 552,80 Eur. Šie įrodymai patvirtina, kad buvę įmonės vadovai: K. V. bei M. T. veikė tokiu būdu, jog iš įmonės būtų išimtos lėšos ir išvengiant įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Iš viso per laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. sausio 3 d. be jokių papildomų garantijų paskolintos ir išimtos grynais sumos – viso 1 695 152,80 Eur įmonės lėšos, kai įmonės nemokumo momentas nustatytas 2018 m. gruodžio 31 d. Teismas padarė išvadą, kad tokių sandorių sudarymas sąlygojo UAB „Korlena“ privedimą prie bankroto tyčia, jog neliktų turto, į kurį UAB „Korlena“ kreditoriai galėtų nukreipti savo išieškojimus.
17. Pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio, teismas nurodė, kad 2018 m. gruodžio mėn. BUAB „Korlena“ jau buvo nemoki, tačiau 2018 m. gruodžio 14 d. sudarė paskolos sutartį su Stitching Pro Rata Capital dėl 90 000 Eur paskolos suteikimo. Šia paskolos sutartimi BUAB „Korlena“ įkeitė savo paskutinį dar neįkeistą ir neareštuotą turtą – du butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Gavusi paskolą (2018 m. gruodžio 19 d.) BUAB „Korlena“ sudarė paskolos sutartį su M. B.. Nei M. B., nei UAB „Tiltus“ paskolos nebuvo apsaugotos hipoteka/įkeitimu. Taip pat jos buvo sudarytos M. T. žinant ir suvokiant, jog įmonė yra nemoki. Pagal paskolos sutartį gautas lėšas įmonė paskolino kitiems asmenims, užuot atsiskaičiusi su savo kreditoriais.
18. Byloje taip pat nustatyta, kad bendrovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai yra susidariusi už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d., tačiau šis įsiskolinimas nebuvo dengiamas. Taip pat nustatyta, jog nepaisant esant jau suėjusių atsiskaitymų terminų, iš UAB „Korlena“ sąskaitos buvo atliekami mokėjimai tiems asmenims, kurių mokėjimas nebuvo suėjęs BUAB „Korlena“ atžvilgiu. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą.
19. Teismas nustatė, kad 2019 metų finansinės ataskaitos dokumentų duomenys apie praėjusius (2018) metus neatitinka 2018 metų finansinės ataskaitos dokumentų duomenų apie einamuosius (tuos pačius 2018) metus, nors pagal teisės aktų reikalavimus tokie duomenys privalo sutapti. Sistemiškai vertindamas šiuos neatitikimus kartu su kitais suinteresuoto asmens veiksmais (vengimu teikti dokumentus ir vykdyti teismo įpareigojimus), teismas sprendė, kad galima konstatuoti, jog M. T. sąmoningai vengė teismui pateikti tikrovę atitinkančius duomenis tam, kad nebūtų galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir nustatyti tikrojo įmonės nemokumo būklė atsirado momento. Tokiu būdu galima teigti, jog yra nustatytas ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
20. Suinteresuotas asmuo M. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ pareiškimą dėl UAB „Korlena“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Skundžiamoje nutartyje pateikiamos išvados dėl bendrovės nemokumo grindžiamos tik teismo subjektyviomis ir viena kitai prieštaraujančiomis prielaidomis, byloje nesant objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti bendrovės pradelstus įsipareigojimus, jų santykį su bendrovės turimu turtu.
20.2. Bendrovė su pirmaisiais finansiniais sunkumais susidūrė tik 2019 m., ką iš esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, aptardamas bendrovės įsipareigojimus.
20.3. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad bendrovės vadovui buvo taikyta administracinė nuobauda už bankroto bylos neiniciavimą, pati savaime nepatvirtina ir negali patvirtinti tyčinio bankroto egzistavimo. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendrovė vykdė veiklą, planavo naujus projektus ateityje, kas savaime paneigia, kad bendrovės vadovai neva blogai valdė įmonę bei sąmoningai siekė privesti ją prie bankroto.
20.4. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pareiškėja, o ne suinteresuotas asmuo turėjo įrodyti, kad atsakovės su M. T. ir M. T. sudarytos tarpininkavimo paslaugų sutartys buvo ekonomiškai nenaudingos atsakovei.
20.5. Tarpininkavimo paslaugų sutartys buvo sudarytos 2017 m. vasario 17 ir 18 d. Tuo tarpu teismo vertinimu, bendrovė nemokia neva tapo 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. praėjus beveik 2 metams po tariamai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymo. Teismas nevertino bei nepasisakė, kaip šie iki bendrovės nemokumo momento sudaryti sandoriai lėmė bendrovės nemokumą. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės vadovai aptariamais sandoriais būtų sąmoningai siekę bendrovės interesams priešingų tikslų, t. y. pabloginti bendrovės finansinę padėtį ir/ar privesti ją prie nemokumo.
20.6. Visos nutartyje aptartos paskolos sutartys buvo atlygintinės. Atsakovė iš minėtų sandorių turėjo uždirbti daugiau nei 50 000 Eur. Tai savaime paneigia šių sandorių nenaudingumą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės vadovai žinojo, jog paskolos nebus grąžintos. Teismas nenustatinėjo, ar šie sandoriai lėmė bendrovės nemokumą.
20.7. Teismas nepagrįstai nekilnojamojo turto pardavimo sandorį laikė nenaudingu bendrovei, vien remdamasis po 1,5 metų sudaryto sandorio verte. Byloje nėra įrodymų, kad turtas buvo parduotas už žemesnę nei rinkos vertė kainą. Be to, bendrovė jį pardavė už ženkliai didesnę kainą, nei buvo įsigijusi, todėl sandoris negali būti laikomas nenaudingu bendrovei.
20.8. Suinteresuotas asmuo įgaliojimus veikti bendrovės vardu turėjo iki pat 2020 m. birželio pabaigos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad suinteresuotas asmuo neturėjo teisės bendrovės vardu teikti VĮ Registrų centrui duomenis.
20.9. Byloje nėra įrodymų, kad bendrovė atliko mokėjimus (sandorius) neva esant nesuėjusiems bendrovės prievolių vykdymo terminams. Net ir pripažinus, kad bendrovė turėjo nemokestinę prievolę dėl mokėtino pelno mokesčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, ji atsirado ir galėjo būti laikoma pradelsta tik 2019 m. birželio 16 d., kadangi pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio 15 dienos.
20.10. Teismas neanalizavo ir nenurodė, kokie konkretūs bendrovės atsakingų asmenų veiksmai, juos patvirtinantys įrodymai rodo jų siekį skundžiamoje nutartyje aptariamais sandoriais sumažinti bendrovės turtą ir/ar privesti bendrovę prie bankroto.
20.11. Teismas netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą grindė vien aplinkybe, kad bendrovės vadovai neperdavė bendrovės bankroto administratoriui visų bendrovės veiklos dokumentų. Tačiau teismas visiškai neanalizavo bei nepagrindė, kuo šis pažeidimas padarė žalą kreditoriams, kad šią aplinkybę būtų galima laikyti tyčinio bankroto požymiu. Teismas taip pat nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės valdymo organai sąmoningais veiksmais siekė nuslėpti bendrovės turto iššvaistymą ar kitų kreditorių teises pažeidžiančius atsiskaitymus.
20.12. Dalies dokumentų neperdavimą bendrovės bankroto administratoriui nulėmė objektyvios priežastys – šių dokumentų vagystė. Be to, byloje nenustatyta, kad bendrovės finansinė padėtis, įsipareigojimai, bankrotą lėmusios priežastys, sandorių teisėtumą negali būti nustatyti ir įvertinti vadovaujantis kitais tiek bankroto administratoriaus, tiek valstybės institucijų disponuojamais duomenimis.
Atsiliepimas
21. Pareiškėja UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti bei prijungti prie bylos naujai pateikiamus įrodymus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
21.1. Nors suinteresuotas asmuo M. T. nurodė, kad bendrovės dokumentai nebuvo perduoti administratoriui, nes jie buvo pavogti, tačiau paaiškėjo, kad į UAB „Antarija“ bankroto bylą buvęs BUAB „Korlena“ vadovas M. T., bei jo brolis R. T. (BUAB „Korlena“ akcininkas) pateikė visą eilę BUAB „Korlena“ dokumentų, kurie nebuvo pateikti į UAB „Korlena“ bankroto bylą. Šiuos dokumentus pareiškėja teikia kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą. Tai patvirtina, kad M. T. neperdavė bendrovės dokumentų BUAB „Korlena“ nemokumo administratoriui sąmoningai, melagingai teigdamas apie dokumentų vagystę.
21.2. Naujai pateikiami įrodymai patvirtina, kad BUAB „Korlena“ sudarinėjo sandorius, kuriais buvo kryptingai bloginama bendrovės finansinė padėtis ir siekiama įmonės bankroto.
21.3. Teismas detaliai išanalizavo tiek šioje byloje, tiek ir administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-16-576/2021, kurioje M. T. buvo skirta bauda už pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, turimus duomenis, kompleksiškai įvertino bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, išanalizavo bendrovės turto sudėtį. Teismas atkreipė dėmesį, jog vienas pagrindinių debitorių yra pats BUAB „Korlena“ akcininkas ir direktorius M. T., kurio įsipareigojimai pagal paskolų sutartis seniai pasibaigę.
21.4. Paties M. T. sudaryto 2018 metų balanso duomenys patvirtina, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė net 2 221 223 Eur, kai tuo metu įmonė turėjo turto už 2 060 313 Eur, kurio didžioji dalis – debitoriniai įsiskolinimai.
21.5. Per 2018 m. BUAB „Korlena“ suteikė paskolų (be įkeitimų ar kitų garantijų) už 1 495 000 Eur. Nei viena iš šių paskolų grąžinta nebuvo, nors visų paskolų terminai jau yra suėję. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad buvęs BUAB „Korlena“ vadovas siekė gaivinti bendrovę.
21.6. BUAB „Korlena“ patirtos išlaidų, susijusios su UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų perleidimu pagal 2018 m. kovo 30 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį 67 460 Eur suma (įvertinant įsipareigojimus pagal tarpininkavimo sutartis) viršija pagal minėtą akcijų perleidimo sutartį gautas pajamas, ši suma vertintina kaip BUAB „Korlena“ nuostoliai iš šių sandorių.
Žemesnės instancijos teismas
21.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. sausio 3 d. be jokių papildomų garantijų paskolintos ir išimtos grynais sumos – viso 1 695 152,80 Eur, papildomai patvirtina, kad UAB „Korlena“ prie bankroto buvo privesta tyčia, be to, buvę įmonės vadovai ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad įmonėje neliktų turto į kurį UAB „Korlena“ kreditoriai galėtų nukreipti savo išieškojimus.
21.8. Atsakovės 2018 m. vasario 12 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. balandžio 10 d. sudarytomis paskolos sutartimis buvo mažinamas UAB „Korlena“ turtas, taip siekiant paneigti kreditorių galimybes išieškoti turtą. Nors sutartys buvo sudarytos su 3 proc. palūkanomis, tačiau įvertinus tai, kad paskolos gavėjų prievolės pagal paskolos sutartį nebuvo užtikrintos jokiomis priemonėmis, paskolos nėra grąžintos iki šiol, akivaizdu, jog tokių paskolų sutarties sudarymas buvo labai rizikingas, esmingai blogino ir taip jau sudėtingą finansinę įmonės būklę.
21.9. Atsakovės 2019 m. vasario 19 d. sutartimi perleistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už daug žemesnę negu rinkos kainą, o perleistas buvo UAB „Neries investicijų valdymas“, t. y. įmonei, kuri priklauso ir kuriai vadovauja suinteresuoto asmens M. T. brolis R. T., už turtą atsiskaitymas buvo atidėtas iki 2026 m. vasario 12 d.
Atsiliepimas
21.10. Suinteresuotas asmuo M. T. tyčia klaidina teismą teigdamas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis neturėjo teisės bendrovės vardu teikti VĮ Registrų centrui duomenis. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria UAB „Korlena“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2020 m. birželio 30 d., o M. T., kaip BUAB „Korlena“ vadovas, pateikė duomenis VĮ Registrų centrui 2020 m. liepos 17 d., t. y. tada, kai nutartis jau buvo įsiteisėjusi, bendrovę valdė nemokumo administratorius.
21.11. Sudarydamas 2018 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartį, M. T. įkeitė paskutinį įmonės turtą, kuriuo jis dar galėjo laisvai disponuoti, o pagal paskolos sutartį gautas lėšas paskolino susijusiam asmeniui M. B. ir jo įmonei UAB „Tiltus“ ir taip išvengė atsiskaitymo su kreditoriais.
21.12. M. T. tyčia neperdavė bendrovės dokumentų BUAB „Korlena“ nemokumo administratoriui, t. y tai daro sąmoningai, melagingai teigdamas apie dokumentų vagystę.
22. Atsakovės UAB „Korlena“ nemokumo administratorė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
22.1. Suinteresuotas asmuo M. T. klaidina teismą teigdamas, kad teismas neįvardijo tikslaus bendrovės nemokumo momento. Priešingai, teismas skundžiamoje nutartyje išanalizavo turimus duomenis bei nustatė, kad bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2018 m. gruodžio 31 d. Priešingai, nei teigia apeliantas, nemokumo momentą teismas nustatė ne tik vadovaudamasis bendrovės balansų duomenimis, bet ir kredito įstaigose esančių bendrovės sąskaitų išrašais, taip pat analizuodamas byloje esančius bendrovės sandorius pagrindžiančius dokumentus.
22.2. Įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai susiformavo per 2018 m., kaip ir įsiskolinimas UAB „Vilniaus šilumos tinklai“, kurio 25 474,60 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas šioje bankroto byloje. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog 2018 m. gruodžio 31 d. BUAB „Korlena“ neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų.
22.3. Apžvelgus visas BUAB „Korlena“ sudarytas paskolos sutartis už 2018-2019 m., turto perleidimo sandorius, taip pat tarpininkavimo sutartis, tampa akivaizdu, kad tiek buvęs BUAB „Korlena“ vadovas K. V., tiek buvęs vadovas M. T. dėjo visas pastangas siekiant perkelti BUAB „Korlena“ turtą ir lėšas iš BUAB „Korlena“ į kitas įmones bei maksimaliai sumažinti BUAB „Korlena“ finansinių reikalavimų tenkinimo galimybes.
22.4. Teismas pagrįstai vertino, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą. Bendrovė, būdama nemoki ir turėdama įsipareigojimų valstybės biudžetui, toliau vykdė mokėjimus kitiems juridiniams asmenims bei pačiam M. T.. Byloje nėra duomenų, jog atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ar skirti bendrovės būtinoms paslaugoms, taigi negali būti pateisinami.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
24. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-50-1075/2019, 29 punktas).
25. Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
26. Pareiškėja UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2018 m. balandžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį, 2018 m. gruodžio 20 d. Sutartinė hipoteką; 2019 m. kovo 1 d. skolų užskaitymo aktą, 2019 m. kovo 1 d. susitarimą „Dėl reikalavimo perleidimo“; 2018 m. rugsėjo 26 d. Sutartinę hipoteką.
Žemesnės instancijos teismas
27. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gegužės 6 d. atidėjo bylos nagrinėjimą ir nustatė BUAB „Korlena“ nemokumo administratorei UAB „Būrai“ terminą iki 2021 m. gegužės 13 d. pateikti įrodymus apie konkrečius pareiškėjos kreditorės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ nurodytų 2018 metų sandorių sudarymo metu ir mokėjimų pagal juos, o taip pat – kitų pareiškime dėl tyčinio bankroto pareiškėjos ir bankroto administratoriaus nurodomų 2018 metais atliktų mokėjimų metu buvusius pradelstus bendrovės UAB „Korlena“ įsipareigojimus kreditoriams, nurodant kiekvieną kreditorių ir jo tuo metu turėto pradelsto reikalavimo dydį; pasiūlė apeliantui M. T. pateikti teismui rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjos pateiktų naujų rašytinių įrodymų; pasiūlė apeliantui M. T. ir atsakovės BUAB „Korlena“ nemokumo administratorei UAB „Būrai“ raštu pateikti nuomonę dėl kreditorės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ prašymo priimti naujus įrodymus.
28. Atsakovės BUAB „Korlena“ nemokumo administratorė, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutarties įpareigojimus, 2021 m. gegužės 13 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus kartu su papildomais įrodymais.
29. Apeliantas M. T. 2021 m. gegužės 21 d. taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė poziciją dėl pareiškėjos UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ pateiktų naujų įrodymų, taip pat su rašytiniais paaiškinimais pateikė naujus įrodymus.
30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą tokio pobūdžio bylose, į tai, kad šalių pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs vertinant įmonės mokumą, taip pat į tai, kad naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima pareiškėjos UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ pateiktus naujus įrodymus, taip pat atsakovės BUAB „Korlena“ nemokumo administratorės ir apelianto pateiktus rašytinius paaiškinimus bei įrodymus.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
31. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju atsakovei bankroto byla iškelta galiojant ĮBĮ nuostatoms, tačiau pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu byloje gautas jau įsigaliojus JANĮ.
32. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ galiojimo laiko atžvilgiu ir teismo pareigos taikyti tinkamą įstatymo redakciją, nagrinėjant bylas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, išaiškino, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad IBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 277- 313/2016).
33. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl BUAB „Korlena“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir nustatydamas pagrindų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (ne)egzistavimą, pagrįstai taikė bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio IBĮ nuostatas bei rėmėsi suformuota teismų praktika dėl atitinkamų normų taikymo.
Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu
34. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
35. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
36. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
37. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
38. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
39. Pareiškėja kaip vieną iš BUAB „Korlena“ tyčinio bankroto požymių įvardijo aplinkybę, kad apeliantas M. T. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino šį tyčinio bankroto požymį įrodytu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
Žemesnės instancijos teismas
40. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams.
41. Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
42. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).
43. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, jog šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3297-915/2018, 27 punktas).
44. Tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas yra esminis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 21013-330/2018, 26 punktas). Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
45. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė nemoki tapo 2018 m. gruodžio 31 d. Apeliantas su tokiu nustatytu nemokumo momentu nesutinka ir skunde nurodo, kad teismas nevertino pradelstų bendrovės įsipareigojimų, jų santykio su bendrovės turimo turto verte. Su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
46. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo įmonės 2018 ir 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentus. Teismas nurodė, kad didžiąją balansuose nurodyto turto dalį sudaro debitoriniai įsiskolinimai (2019 m. 1 705 143 Eur, 2018 m. 1 638 755 Eur). UAB „Korlena“ pateiktuose 2018 m. ir 2019 m. balansuose nurodyta informacija apie įmonės trumpalaikio turto vertę kelia abejones, nes nėra duomenų, kurie pagrįstų trumpalaikio turto (2018 m. 1 739 884 Eur; ir 2019 m. 1 798 793 Eur) realumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad jau keliant bankroto bylą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.eB2-127-640/2021 buvo konstatuota, jog UAB „Korlena“ neįrodė debitorinių reikalavimų realumo. Iškeliant bankroto bylą buvo nustatyta, kad balanse nurodyta jog didžiąją dalį trumpalaikio turto (1 705 143 Eur) sudaro per vienerius metus gautinos sumos, tačiau byloje pateikti įrodymai tik dėl 40 000 Eur debitorinio įsiskolinimo, kuris turi būti gautas per šiuos metus. Tuo tarpu, kitų duomenų (sąskaitų, sutarčių) apie turimą trumpalaikį turtą nurodytą balanse, atsakovė teismui nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
47. Nurodyti duomenys patvirtina, kad 2018 metais UAB „Korlena“ susidūrė su finansiniais sunkumais, kurie sudarė pagrindą įmonės vadovui vėliausiai 2018 m. gruodžio 31 d. inicijuoti įmonei bankroto bylą, kadangi tuo metu jos pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Išanalizavus į bylą pateiktus duomenis bei formuojamą nagrinėjamam klausimui aktualią teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad apeliantui M. T. buvo ir turėjo būti žinoma, jog įmonė yra nemoki, todėl jam kilo pareiga tinkamai vykdyti savo kaip vadovo pareigas ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos jis nevykdė.
48. Iš bylos duomenų matyti, kad 2019 m. sausio 3 d., jau esant bendrovei nemokiai, tarp UAB „Tiltus“, atstovaujamos M. B., ir UAB „Korlena“, atstovaujamos M. T., buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią bendrovė paskolino UAB „Tiltus“ 30 000 Eur. Pagal šią sutartį paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2021 m. sausio 5 d. Duomenų apie šios paskolos grąžinimą byloje nėra. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad 2018 metais, bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais, bendrovė sudarė daug paskolos sutarčių, be įkeitimų ar kitų garantijų, taip pat 2018 m. gruodžio 14 d. sudarė sutartį su „Stiching Pro Rata Capital“ dėl 90 000 Eur paskolos suteikimo. Šia paskolos sutartimi BUAB „Korlena“ įkeitė savo paskutinį dar neįkeistą ir neareštuotą turtą – du butus, esančius (duomenys neskelbtini).
49. Vilniaus apygardos teismas bankroto bylą UAB „Korlena“ iškėlė tik 2020 m. gegužės 14 d. pagal bendrovės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad, tęsiant atsakovės veiklą po 2018 metų, atsakovės turtinė padėtis buvo pagerinta. Priešingai, kaip matyti, buvo sudaryti sandoriai kurių pasekmė buvo įmonės turtinės padėties pablogėjimas, nes pagal juos buvo perduoti apyvartinių lėšų trūkumą turėjusios įmonės pinigai, kurie nebuvo sugrąžinti. Šių aplinkybių visuma buvo pakankama pirmosios instancijos teismui spręsti, jog apelianto delsimas vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą šiuo atveju atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
50. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
51. Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
52. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020). Taigi, tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu. Todėl teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą.
53. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 30 d. tarp BUAB „Korlena“ ir UAB „YIT Kausta“ buvo pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis dėl 2,96 proc. UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų. Šia sutartimi UAB „Korlena“ įsipareigojo perleisti UAB „YIT Kausta“ savo nuosavybes teise turimas UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijas (104 811 vnt.), o UAB „YIT Kausta“ įsipareigojo sumokėti už šias akcijas 2 985 070,99 Eur (faktiškai pagal šią sutartį į BUAB „Korlena“ sąskaitą pervesta buvo 2 950 000 Eur).
54. Prieš sudarydama šią 2018 m. kovo 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, BUAB „Korlena“ sudarė dvi tarpininkavimo sutartis dėl minėtų akcijų pardavimo: 1) 2017 m. vasario 17 d sudaryta Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 001 su M. T., kuria pastarasis įsipareigojo teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant UAB „Naujasodžio agrofirma” akcijas, o BUAB „Korlena“ įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti M. T. 1 900 000 Eur; 2) 2017 m. vasario 18 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. K-20170218 su M. T., kuria pastarasis įsipareigojo teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant UAB „Naujasodžio agrofirma” akcijas (3.95 proc.), o BUAB „Korlena“ įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti M. T. 637 460 Eur.
55. Nemokumo administratorius nurodė, kad išanalizavus BUAB „Korlena“ turimus bankų bei kredito įstaigų sąskaitų išrašus, nenustatyta, jog UAB „Korlena“ būtų įgijusi ir atlikusi atsiskaitymus už M. T. nurodomus UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų įsigijimo sandorius. Teismas, įvertinęs šiuos argumentus, įpareigojo M. T. pateikti duomenis, susijusius su UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų įsigijimu. Tačiau net ir atidėjus teismo posėdį ir įpareigojus suinteresuotą asmenį tokius duomenis pateikti į bylą, jokių įrodymų, kurie patvirtintų argumentus, susijusius su aukščiau minėto sandorio naudingumu UAB „Korlena“, nebuvo pateikta. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. T. ar M. T. pagal tarpininkavimo sutartis atliko kokius nors veiksmus; nėra jokių įrodymų, patvirtinančių už kokią sumą buvo superkamos UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijos ir, kad sandoris buvo pelningas įmonei. Pateikti K. V. ir kitų įmonės akcininkų paaiškinimai, kurie buvo duoti VMI atliekant patikrinimą, nepagrindžia sandorio naudingumo.
56. Nors suinteresuotas asmuo M. T. nurodė, jog minėtos 2017 m. vasario 17 d. ir 2017 m. vasario 18 d. tarpininkavimo sutartys buvo itin naudingos bendrovei, tik jų dėka UAB „Korlena“ supirko 2,96 proc. UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijas, pardavė jas UAB „YIT Kausta“ ir pati UAB „Korlena“ iš sandorio gerai uždirbo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių savo teiginių M. T. nepagrindė. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui, kadangi, pasak apelianto pareiškėja turėjo pareigą įrodyti , kad šie sandoriai buvo nenaudingi bendrovei. Su tokiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
57. Vilniaus apygardos teismas, gavęs nemokumo administratoriaus atsiliepimą, kuriame administratorius nurodė aplinkybes dėl galimo sutarčių nuostolingumo, 2021 m. vasario 18 d. nutartimi įpareigojo apeliantą iki 2021 m. kovo 1 d. teismui pateikti duomenis, susijusius su UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų įsigijimu įpareigojo apeliantą pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius, jog tarpininkavimo sutartys UAB „Korlena“ buvo pelningi sandoriai. M. T. į bylą nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Tokių įrodymų nėra ir tarp įmonės buhalterinių dokumentų, jų buvimo fakto nenurodė M. T.. Taigi, nemokumo administratorius nurodė reikšmingas aplinkybes ir pateikė įrodymus – kad įmonė patyrė reikšmingas išlaidas, artimas pagrindinio tarpininkaujamo sandorio kainai, apmokėdama tarpininkams, savaime tokios išlaidos nepatvirtina tarpininko paslaugų naudingumo.
58. Iš byloje esančių UAB „Korlena“ bankų išrašų matyti, kad UAB „YIT Kausta“ pagal 2018 m. kovo 30 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį iš viso BUAB „Korlena“ naudai pervedė – 2 950 000 Eur. Tačiau už šių akcijų įsigijimą atsakovė buvo patyrusi 480 000 Eur išlaidų, taip pat sumokėjo 1 900 000 Eur atlygį M. T. ir 637 460 Eur M. T. už tarpininkavimo paslaugas. Taigi, bendra BUAB „Korlena“ patirtų išlaidų, susijusių su UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų perleidimu pagal 2018 m. kovo 30 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „YIT Kausta“ suma – 3 017 460 Eur. Šios išlaidos 67 460 Eur suma viršija pagal minėtą akcijų perleidimo sutartį gautas pajamas. Darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys sandorio nenaudingumą bendrovei, o M. T. jokių įrodymų, kuriais galima būtų paneigti tokią išvadą, nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą M. T. ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl šio sandorio nenaudingumo bendrovei.
59. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad apeliantas 2018 metais sudarytų trijų paskolos sutarčių pagrindu iš įmonės iš viso pasiskolino 1 012 000 Eur sumą, nors įmonė 2018 metais jau turėjo finansinių sunkumų atsiskaitydama su kreditoriais. Bendrovė 2018 m. gruodžio 19 d. sutartimi paskolino M. B. 40 000 Eur sumą. Įvertinęs aplinkybę, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, jog sudaromais sandoriais buvo siekta išsaugoti įmonės verslą ir laiko perspektyvoje patenkinti daugumos įmonės kreditorių reikalavimus, pirmosios instancijos padarė išvadą, kad minėti sandoriai prieštarauja įmonės kreditorių interesams ir buvo nuostolingi įmonei.
60. Apeliantas su tokia išvada nesutinka ir pažymi, kad visos aptartos paskolos sutartys buvo atlygintinės. Atsakovė iš minėtų sandorių turėjo uždirbti daugiau nei 50 000 Eur. Tai, pasak apelianto, savaime paneigia šių sandorių nenaudingumą. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad atsakovės vadovai žinojo, jog paskolos nebus grąžintos, teismas nenustatinėjo, ar šie sandoriai lėmė bendrovės nemokumą. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti.
61. Byloje nėra ginčo, kad paskolų gavėjų prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymas nebuvo užtikrintas. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad ginčo situacijoje protinga ir adekvačia užtikrinimo priemone galėtų būti pripažintas įkeitimas, hipoteka ar kito (mokaus) asmens laidavimas, garantija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į planuotą gauti naudą, suteiktų paskolos dydį, paskolos grąžinimo terminus, akivaizdu, jog tokios paskolų sutarčių sudarymas buvo rizikingas ir blogino sudėtingą finansinę įmonės būklę, neleido atsiskaityti su kreditoriais, apmokėti einamas įmonės veiklos išlaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokie sandoriai buvo nenaudingi ir nuostolingi įmonei.
62. Iš byloje pateiktos 2019 vasario 19 d. UAB „Korlena“, atstovaujamos M. T., ir UAB „Neries investicijų valdymas“, atstovaujamos R. T., sutarties pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartimi buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu buvo UAB „Neries investicijų valdymas“ nuosavybėn perleisti šie nekilnojamojo turto vienetai: 1) administracinė patalpa, esanti adresu (duomenys neskelbtini) (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) administracinė patalpa, esanti adresu (duomenys neskelbtini) (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) administracinė patalpa, esanti adresu (duomenys neskelbtini) (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)).Visas šis turtas parduotas už 296 000 Eur.
63. Apeliantas nurodė, kad minėtas nekilnojamasis turtas (kuris buvo perleistas pagal 2019 m. vasario 19 d. sutartį) buvo įsigytas už 175 221 Eur, o parduotas už 296 000 Eur, todėl beveik 121 000 Eur brangiau nei įgijimo vertė, taigi šis sandoris buvo labai naudingas bendrovei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad šis nekilnojamas turtas UAB „Neries investicijų valdymas“, atstovaujamos R. T., buvo perleistas UAB „Somnus LT“ 2020 m. spalio 1 d. bei 2020 m. lapkričio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimis už 388 429 Eur (už faktiškai VĮ Registro centro nustatytą kainą), teismas padarė išvadą, jog 2019 m. vasario 19 d. sutartimi perleistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už daug žemesnę negu rinkos kaina, todėl teigti, jog šis sandoris buvo itin naudingas bendrovei, nėra jokio pagrindo.
64. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl ne už rinkos kainą parduoto turto nepagrįstai grindė vien po daugiau nei po 1,5 metų sudaryto sandorio verte. Tačiau su tokia išvada nėra pagrindo sutikti. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad turtas buvo perleistas įmonei, kuri priklauso ir kuriai vadovauja apelianto brolis R. T., todėl vertino, kad susiklosčiusi situacija atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad bendrovės turtas buvo perleistas mažesnėmis nei VĮ Registrų centro nustatytomis rinkos kainomis. Vien deklaratyvūs apelianto teiginiai, kad perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė 2019 metais galėjo skirtis, nesudaro pagrindo sutikti su apeliantu, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo naudingi bendrovei.
65. Pažymėtina ir tai, kad bendrovės perleistas turtas buvo vienintelis bendrovės turimas nekilnojamasis turtas. Tokiu būdu, apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai perleido bendrovei priklausantį turtą, taip dar labiau blogindamas nemokios bendrovės padėtį bei pažeisdamas kreditorių interesus, apribodamas jų teises į reikalavimų patenkinimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuostolingų ir bendrovei nenaudingų sandorių sudarymą, ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamo šalių nurodomų aplinkybių vertinimo pažeidimo.
66. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad už 2019 m. vasario 19 d. sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą buvo atsiskaityta tik iš dalies (faktiškai pervesta tik 40 000 Eur). Nepaisant to, apeliantas M. T. 2020 m. liepos 17 d. pateikė VĮ Registrų centrui 2020 m. sausio 2 d. pakvitavimą, kuriame nurodė, kad UAB „Neries investicijų valdymas“ pilnai atsiskaitė su UAB „Korlena“. Teismas pažymėjo, kad šis pakvitavimas buvo pateiktas tada, kai jau buvo įsiteisėjusi nutartis dėl UAB „Korlena“ bankroto bylos iškėlimo, net kai vadovo (apelianto) įgaliojimai jau buvo pasibaigę. Apeliantas su šia išvada nesutinka ir pažymi, kad iki nutarties iškelti UAB „Korlena“ bankroto bylą jis veikė turėjo įgaliojimus veikti įmonės vardu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria UAB „Korlena“ iškelta bankroto byla įsiteisėjo 2020 m. birželio 30 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2020 m. liepos 17 d. apeliantas neturėjo UAB „Korlena“ įgaliojimų pateikti duomenis VĮ Registrų centrui.
67. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nurodyti atsakovės sudaryti sandoriai buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi atsakovei, jie turėjo esminės reikšmės atsakovės nemokumui, o jai tapus nemokia – dar labiau ir, atsižvelgiant į jų vertę, esmingai pablogino atsakovės finansinę padėtį.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
68. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
69. Sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei, skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
70. CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930 (1) straipsnio 2 dalis).
71. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).
72. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2018 metų balanso duomenimis pradelsti/mokėtini įmonės įsiskolinimai viršijo įmonės turto vertę, tačiau nepaisant to, BUAB „Korlena“, vadovaujama M. T., 2018 m. gruodžio 14 d. sudarė paskolos sutartį su Stitching Pro Rata Capital dėl 90 000 Eur paskolos suteikimo. Šia paskolos sutartimi BUAB „Korlena“ įkeitė savo paskutinį dar neįkeistą ir neareštuotą turtą – du butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Gavusi paskolą (2018 m. gruodžio 19 d.) BUAB „Korlena“ sudarė paskolos sutartį su M. B.. Nei M. B., nei UAB „Tiltus“ paskolos nebuvo apsaugotos hipoteka/įkeitimu. Taip pat jos buvo sudarytos M. T. žinant ir suvokiant, jog įmonė yra nemoki. Pagal paskolos sutartį gautas lėšas įmonė paskolino kitiems asmenims, užuot atsiskaičiusi su savo kreditoriais.
73. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nepaisant jau suėjusių atsiskaitymų kitiems kreditoriams terminų, iš UAB „Korlena“ sąskaitos buvo atliekami mokėjimai tiems asmenims, kurių mokėjimas nebuvo suėjęs, pavyzdžiui, vien tik 2018 m. gruodžio mėnesį iš BUAB „Korlena“ priklausančios sąskaitos, esančios AB „Luminor bank“ buvo atlikti šie pavedimai: 2018 m. gruodžio 20 d. 1 224,61 Eur notarų biurui; 2018 m. gruodžio 18 d. 942 Eur UAB pavedimas „Silberauto“; 2018 m. gruodžio 17 d. 383,02 Eur pavedimas notarui M. K.; 2018 m. gruodžio 4 d. 50,82 Eur pavedimas Ąžuoliukų muzikos mokyklai. Pats M. T. į savo asmeninę sąskaitą iš BUAB „Korlena“ sąskaitos 2018 m. lapkričio-gruodžio mėn. pervedė 4 400 Eur.
74. Apeliantas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog bendrovė atliko mokėjimus (sandorius) neva esant nesuėjusiems bendrovės prievolių vykdymo terminams.
75. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gegužės 6 d. atidėjo bylos nagrinėjimą ir nustatė atsakovės BUAB „Korlena“ nemokumo administratorei UAB „Būrai“ terminą pateikti įrodymus apie konkrečius pareiškėjos kreditorės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ nurodytų 2018 metų sandorių sudarymo metu ir mokėjimų pagal juos, o taip pat – kitų pareiškime dėl tyčinio bankroto pareiškėjos ir bankroto administratoriaus nurodomų 2018 metais atliktų mokėjimų metu buvusius pradelstus bendrovės UAB „Korlena“ įsipareigojimus kreditoriams, nurodant kreditorių ir jo tuo metu turėto pradelsto reikalavimo dydį.
76. Vykdydama teismo įpareigojimą, nemokumo administratorė pateikė AB Vilniaus šilumos tinklai 2018 m. gruodžio 31 d. išrašytą sąskaitą, iš kurios matyti, kad 2018 m. gruodžio 31 d. BUAB „Korlena“ įsiskolinimas kreditoriui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sudarė 7 365,83 Eur, o pradelstas mėnesio pradžios likutis sudarė 4 696,64 Eur. Taigi, 2018 m. gruodžio mėn. BUAB „Korlena“ turėjo pradelstą įsipareigojimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“.
77. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą. Bendrovė, turėdama finansinių sunkumų ir įsipareigojimų, toliau vykdė mokėjimus kitiems juridiniams asmenims bei pačiam M. T.. Byloje nėra duomenų, jog atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ar skirti bendrovės būtinoms paslaugoms, taigi negali būti pateisinami. Pažymėtina, kad dėl tokių veiksmų sumažėjo įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad BUAB „Korlena“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos, o vykdant atsiskaitymus buvo nesilaikoma CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, nustatytas ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
78. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
79. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
80. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
81. Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
82. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
83. Byloje ginčo, kad ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti, nėra, tačiau, apelianto teigimu, jis nemokumo administratorei neperdavė dėl dokumentų vagystės. Tokius apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kaip deklaratyvius, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių įvykusią UAB „Korlena“ dokumentų vagystę.
84. Pagal bendrąją įrodymų pareigos paskirstymo taisyklę, įrodinėja tas, kuris remiasi tam tikromis aplinkybėmis (CPK 178 straipsnis). Kai teisės aktai tam tikram asmeniui numato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tie veiksmai nėra atlikti (tinkamai įforminti), įrodinėjimo pareiga, kad veiksmai buvo atlikti, persikelia tam asmeniui, kuris turėjo pareigą atlikti veiksmus, o ne tam, kuris teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti. Todėl nagrinėjamoje situacijoje būtent buvusiam bendrovės vadovui, o ne pareiškėjai, teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybę, kad dokumentų perduoti administratorei jis negalėjo dėl jų vagystės.
85. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neperdavus dalies bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nemokumo administratorei yra sudaromos kliūtys vykdyti įstatymo nustatytas funkcijas, susijusias su bendrovės ir jos kreditorių interesų gynimu, bendrovės turto ir (ar) reikalavimo teisių suradimu, nuosekliai įvertinti BUAB „Korlena“ veiklos teisėtumą bei identifikuoti tikrąsias jos bankroto priežastis bei nustatyti tikrąją BUAB „Korlena“ turto ir įsipareigojimų masę.
86. Be to, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas į bylą pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, nustatė, kad 2019 metų finansinės ataskaitos dokumentų duomenys apie praėjusius (2018) metus neatitinka 2018 metų finansinės ataskaitos dokumentų duomenų apie einamuosius (tuos pačius 2018) metus, nors pagal teisės aktų reikalavimus tokie duomenys privalo sutapti. Apeliantas šių išvadų neginčija ir nurodo, kad rengiant bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuos, juose įsivėlė tam tikri skaičių netikslumai, bet jie atsirado ne dėl sąmoningo apelianto noro pateikti netikslius duomenis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismas išvadai, kad sistemiškai vertinant šiuos neatitikimus kartu su kitais suinteresuoto asmens veiksmais (vengimas teikti dokumentus ir vykdyti teismo įpareigojimus), galima konstatuoti, jog apeliantas sąmoningai vengė teismui pateikti tikrovę atitinkančius duomenis tam, kad nebūtų galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir nustatyti tikrojo įmonės nemokumo būklė atsirado momento. Taigi, išdėstytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
87. Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.