- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-25
- Bylos Nr.
- I2-6427-423/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08287-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S., atstovaujamo advokato S. P., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145316 (toliau – ir ginčo Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde, procesiniame dokumente „Prašymas“ (reg. Nr. DOK-12708; toliau – ir skundas) nurodė, jis ir jo atstovas advokatas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis, nuo 1999 metų nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Jam 2018 m. kovo 8 d. buvo išduotas eilinis leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2023 m. kovo 8 d. 2023 m. sausio 13 d. jis pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, taip pat užpildytą Migracijos departamento parengtą klausimyną (toliau – ir Klausimynas). Migracijos departamentas 2023 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo išduotas leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateiktą išvadą, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šį Migracijos departamento sprendimą apskundus, teismas jį panaikino, o atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I2-7435-595/2023). Teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I2-7435-595/2023 įsiteisėjus, jis Migracijos departamentui pateikė analogišką prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau ginčo Sprendimu atsakovas atsisakė išduoti prašomą leidimą, nurodydamas tas pačias aplinkybes, t. y. dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos federacijai, tuo išreiškė paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijos okupacijai. Pareiškėjas su ginčo Sprendimu nesutinka, nes jis vienareikšmiškai atsakė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos vykdomos politikos, be to, nėra teisininkas ar politologas ir aplamai neturi pakankamai žinių dėl Krymo priklausomybės (kaip ir dėl kitų pasaulio teritorijų, pvz.Taivanio, Kosovo ar Šiaurės Airijos). Jo atsakymo logika buvo paprasta, primityvi: Rusijos Federacija dabar kontroliuoja Krymo teritoriją, ten veikia Rusijos Federacijos valstybės organai, dislokuota kariuomenė, Ukrainos valdžia Krymo teritorijos nekontroliuoja. Savo atsakymu jis neketino „paremti“ Rusijos Federacijos veiksmų, o tik pagal savo supratimą įvertino dabartinę situaciją dėl šios teritorijos kontrolės. Niekas iš Migracijos departamento ar VSD neprašė tokio atsakymo paaiškinti detaliau. Akcentavo, kad pareiškėjo atsakymas į Klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje?“, į kurį pareiškėjas atsakė „Ne“, akivaizdžiai prieštarauja jo atsakymui į klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, į kurį jis atsakė „Rusijos Federacijai“. Jis atsakė į klausimus taip kaip juos suprato. Pareiškėjas yra senas (šiais metais sukako (duomenys neskelbtini)), turi specialųjį vidurinį išsilavinimą, šaltkalvis, sąžiningai dirba, moka mokesčius, savo nuomonės niekur neskelbia, neturi ryšių Rusijoje, visi jo socialiniai ryšiai yra Lietuvoje, politinio pobūdžio klausimai jam per daug sudėtingi, niekada nedalyvavo ir neketina dalyvauti jokioje politinėje veikloje, neturi ketinimų bei galimybės gyventi kitur, ne Lietuvoje. Navalnas taip pat yra pasisakęs, kad Krymas priklauso Rusijai. Vilniaus apygardos administraciniam teismui, priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-7435-595/2023, buvo žinomi ir 2023 m. gegužės 15 d. pareiškėjo apklausos duomenys. Atsakovo paskubomis priimtas nepagrįstas, neproporcingas, formalus sprendimas turės katastrofiškas pasekmes jo bei jo sutuoktinės gyvenimui, tokiu būdu bus pažeistos jo teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Dėl amžiaus ir socialinės padėties jam neįmanoma surasti kitos gyvenimo vietos. Visi socialiniai ryšiai Rusijos Federacijoje yra prarasti, jis ten niekam nereikalingas. Jo sutuoktinės L. S. tėvas V. J. po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžios sprendimu buvo ištremtas į Sibirą, 1958 m. grįžo į Lietuvą, pragyveno Lietuvoje iki 1967 m. ir grįžo į Sibirą, nes dėl tuometinės valdžios persekiojimo negalėjo susirasti darbą. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sutuoktinės tėvai, vėliau (1999 m.) ir jis su žmona, persikėlė į Lietuvą. Pakartotinį Migracijos departamento atsisakymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (ginčo Sprendimą) vertina kaip atsakovo pareigūnų piktnaudžiavimą valdžia. Pažymėjo, kad nedarė, nedaro ir neketina daryti jokių veiksmų, kurie grėstų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, yra lojalus Lietuvos Respublikai, nepalaiko Rusijos Federacijos valdžios vykdomos politikos. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė ir jo atsovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7430381 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. kovo 8 d. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vilniaus apygardos administracinis teismas (adminisracinė byla Nr. I2-7435-595/2023) pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 8 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti užsieniečio prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pakartotinai nagrinėjant užsieniečio prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, Migracijos departamentas įvertino 2023 m. gegužės 15 d. atliktą jo apklausą, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad dėl įvykusio karo Ukrainoje kalti „Benderovcy“ (teigė, kad dėl jo pusbrolio mirties taip pat kalti jie), mano, kad Rusija stengiasi apsaugoti Donecko ir Luhansko teritorijoje gyvenančius asmenis nuo nuolatinio apšaudymo, kurie vyksta jau 8 metus, o atsakydamas į klausimą dėl Krymo aneksijos, pareiškėjas nurodė, kad Krymas iš esmės grįžo tiems kam priklausė anksčiau, teigė, kad visa ši situacija, tai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos Federacijos žaidimas ir nuo žmonių niekas nepriklauso, kaip šios valstybės nuspręs taip ir bus. Pareiškėjas Klausimyne nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, tačiau apklausos metu aiškiai nurodė, kad Rusijos Federacija apskritai nėra kalta dėl 2022 m. vasario 24 d. įvykių Ukrainoje. Dar daugiau, mano, kad Krymas tiesiog buvo grąžintas valstybei, kuriai anksčiau ir priklausė. VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 pateikė vertinimą, kad, jei užsienietis nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat tai rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Skundo teiginiai, kad pareiškėjas yra prieš karą, yra deklaratyvūs, parodo selektyvią pareiškėjo poziciją ir neatspindi tikrosios pareiškėjo pozicijos, kurią jis aiškiai išdėstė per apklausą. Nors pareiškėjas Klausimyne nurodė, kad Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje nepalaiko, vien tai, kad pareiškėjas priskiria neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai, rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo pozicija). Pareiškėjo keliama grėsmė valstybei gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą. Ginčo Sprendime buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai, duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmė, VSD išvadoje pateikta informacija, taip pat pareiškėjo apklausa. Pažymėjo ir tai, kad ginčo Sprendimu nėra sprendžiamas jo grąžinimo, išsiuntimo ar leidimo laikinai gyventi klausimas (šie klausimai sprendžiami atskirų procedūrų metu, o užsienietis, nesutinkantis su vėlesniais sprendimais, gali juos skųsti teismui). Tačiau ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Pareiškė nuomonę, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas. Akcentavo, kad pareiškėjo nurodomą tremtį patyrė ne jo šeima, o jo sutuoktinės šeima. Ginčo Sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriuo klausiama užsieniečio nuomonės, kam priklauso Krymas (nėra klausiama apie faktinę situaciją), yra nurodęs, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Ginčo Sprendime, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, Migracijos departamentas įvertino 2023 m. gegužės 15 d. atliktą pareiškėjo apklausą (atsiliepime nurodyta 2023 m. gegužės 12 d. apklausos data laikytina rašymo apsirikimu), kurios metu pareiškėjas nurodė, kad Krymas po Rusijos okupacijos iš esmės grįžo tam, kam priklausė anksčiau, t. y. Rusijos Federacijai. Pareiškėjo vertinimu, ši situacija yra Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos Federacijos žaidimas, o nuo žmonių niekas nepriklauso, taip pat nurodė, kad dėl įvykusio karo Ukrainoje kalti „Benderovcy“, kad Rusija stengiasi apsaugoti Donecko ir Luhansko teritorijose gyvenančius asmenis nuo nuolatinių apšaudymų, kurie vyksta jau 8 metus. VSD vertinimu, pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje. Nurodytus argumentus papildomai pagrindžia ir konkretūs įvykiai, susiję su Rusijos vykdoma karine agresija Ukrainoje. Pavyzdžiui, Ukrainos saugumo tarnyba nustatė vietinių Ukrainos moterų, veikusių pagal Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir Rusijos FSB) ir privačios karinės bendrovės „Wagner“ užduotis, tinklą. Rusijos agentės (Ukrainos „vietinės“ moterys, palaikančios Rusijos ginkluotą agresiją prieš Ukrainą) slapta fotografavo Ukrainos objektus ir kitais būdais rinko informaciją apie Ukrainos karinės technikos kiekį ir dislokavimą regione. Surinkta informacija buvo perduodama Rusijos FSB ir „Wagner“. Rusijos agentės, gyvendamos Ukrainoje, buvo užverbuotos dar iki Rusijos karinės invazijos į Ukrainą ir iki šiol budėjo, laukdamos Rusijos tarnybų užduočių. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama, kad: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. Išreiškė nuomonę, kad pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145316 (ginčo Sprendimo), kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respyblikos įstatymas ”Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.).
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas). Paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo (toliau – Asmenų perkėlimo įstatymas) 6 straipsnio 3 dalyje, arba 2020 m. sausio 24 d. Briuselyje ir Londone pasirašyto Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos Bendrijos (toliau – Susitarimas) 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi (Aprašo 104 p.). Pagal Aprašo 105 punktą Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2018 m. kovo 8 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto (pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas) pagrindu, kuris galiojo iki 2023 m. kovo 8 d. Pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pačiu Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir 2023 m. vasario 10 d. užpildė Klausimyną, kuriame, atsakydamas į 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė „Ne“, atsakydamas į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pažymėjo „Rusijos Federacijai“.
VSD Migracijos departamentui adresuotame 2023 m. balandžio 12 d. rašte „Dėl klausimyno vertinimo” Nr. 18-3956 (toliau – ir VSD Raštas) nurodoma, kad, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertina, kad užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas ginčo Sprendimą priėmė, iš esmės atsižvelgdamas į VSD Rašte pateiktą išvadą ir Migracijos departamente 2023 m. gegužės 15 d. atliktą pareiškėjo apklausą (b. l. 75-81; ginčo Sprendime nurodyta 2023 m. gegužės 12 d. apklausos data laikytina rašymo apsirikimu; toliau – ir Apklausa), vdovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu (jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui).
Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Migracijos departamentas ginčo Sprendime įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje aplinkybes (nurodoma, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje, Vilniuje, deklaruoja nuo 1999 m. birželio 3 d., pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1999 m. gegužės 19 d., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas); jo šeiminius ryšius (nustatyta, kad jo sutuoktinė L. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, sūnus taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis); ekonominius ryšius (nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikoje dirba UAB “Tranfasta”, jam reguliariai mokamos draudžiamosios pajamos, nuo jų socialinio draudimo įmokos), pareiškėjo užpildyto Klausimyno ir Apklausos duomenis.
Įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes Migracijos departamentas sprendė, kad, atsižvelgiant VSD Rašte pateiktą išvadą dėl grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančias aplinkybes, „<…> jo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respubliko valstybės saugumo.”, todėl „<…> leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.”.
Teismas sutinka su tokiu Migracijos departamento vertinimu, į bylą papildomai pateikti duomenys apie pareiškėjo sutuoktinės šeimos tremtį, nėra pagrindas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui vertinti kitaip. Valstybės saugumas yra visuomenei svarbi ir esminę reikšmę turinti vertybė. Apie tai, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas, kad valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis yra pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė, akcentuojama LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020).
Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, vertintina ir tai, kad Apklausos metu uždavus klausimą, kaip pareiškėjas vertina Rusijos veiksmus Ukrainoje, jis atsakė, jog karo veiksmus vertina neigiamai, bet taip pat neigiamai vertina ir ukrainiečių veiksmus, nes „banderovcai“ sudegino pareiškėjo antros eilės pusbrolį Odesoje; pareiškėjas teigė, jog „Ukrainoje visada taip. Prieš šimtą metų buvo tokia nesąmonė Ukrainoje. Prieš du šimtus metų buvo tokia nesąmonė Ukrainoje. Ir ten visada bus nesąmonė.“; paklausus, ar Rusija įsibrovė į Ukrainos teritoriją, pareiškėjas atsakė, jog kariuomenę įvesti reikėjo; paklausus, dėl ko prieš 8 metus prasidėjo karas, ar ne dėl Rusijos veiksmų, pareiškėjas atsakė neigiamai; paklausus, ar Rusijos veiksmai Ukrainos teritorijoje yra teisėti, pareiškėjas atsakė „politika niekada neturi nieko bendro su teisėtumu. Politika – tai visada įstatymų pažeidimas. Kokie įstatymai gali būti karo metu? Kokie įstatymai gali būti karo metu? Tai pažeidimai. Visi tai daro, ir visiems (neaišku). Na, sakykite, už ką bombardavo Iraką?“; paprašytas pakomentuoti savo atsakymą, jog Krymas priklauso Rusijai, pareiškėjas nurodė, jog „Kai Krymas iš Rusijos Federacijos buvo perduotas Ukrainai, niekas nieko neklausė. Paskui tą patį padarė į kitą pusę. Niekam nerūpėjo. Tai tas pats, kad dabar kas nors pasirašys kokį popieriuką, ir kažkas pereis kitai valstybei. Ir ką? Ar kas nors dėl to pasikeis?“; paprašytas įvertinti Kryme vykusį referendumą, pareiškėjas nurodė, jog „Buvo surengtas referendumas, kai griuvo Sovietų Sąjunga. Kas įsiklausė į tą referendumą? Juk vis tiek sugriovė. Štai ir visas klausimas, visas atsakymas. Kažkas nubalsavo už, kažkas prieš. Niekam nerūpi žmonių nuomonė“; nurodžius, jog Ukraina yra suvereni valstybė, pareiškėjas atsakė „Kas ją patvirtino, suverenią valstybę?“, nurodė, jog „Ukraina keturis kartus Konstituciją perrašė, kaip jiems patinka“; dėl Kryme vykusio referendumo pareiškėjas nurodė, jog „Krymo vadovybė taip nusprendė“, taip pat teigė, kad „Kiekvieną kartą amžiaus pradžioje Ukrainoje visiška betvarkė. Paskui viskas aprimsta, o kitame amžiuje vėl prasideda tas pat.“.
Apklausos metu pareiškėjo išsakytos nuostatos akivaizdžiai parodo pritarimą Rusijos veiksmams ir nepritarimą Ukrainos veiksmams vykstančiame kare, todėl pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Todėl yra pagrindas išvadai, kad jis kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I2-7435-595/2023), tenkindamas jo skundą, panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 8 d. sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi. Priimant minėtą sprendimą teismui buvo žinoma Apklausa (vykusi 2023 m. gegužės 15 d.), teismo sprendimas priimtas dėl to paties žmogaus, yra įsiteisėjęs, turi būti vykdomas, tos pačios aplinkybės negali būti vertinamos kitaip.
Su tokiais vertinimais teismas nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamento 2023 m. kovo 8 d. sprendime negalėjo būti vertinama 2023 m. gegužės 15 d. vykusi pareiškėjo Apklausa. Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą (administracinė byla Nr. I2-7435-595/2023) Migracijos departamentas priėmė ginčo Sprendimą, kuriame papildomai įvertino ir minėtą Apklausą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendime (administracinė byla Nr. I2-7435-595/2023) dėl Apklausos nėra pasisakoma, todėl pareiškėjo argumentai, kad Apklausa yra įvertinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 22 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 8 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi. Minėtu teismo sprendimu Migracijos departamentas nebuvo įpareigotas priimti pareiškėjo atžvilgiu konkretaus turinio sprendimą, teismas neįpareigojo Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas buvo įpareigotas atlikti papildomą individualios pareiškėjo situacijos vertinimą. Todėl buvo organizuota pareiškėjo Apklausa, kurios metu pareiškėjas išreiškė aiškų Rusijos karinio režimo palaikymą, kas neabejotinai patvirtino Valstybės saugumo departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl buvo pakankamas pagrindas atsakovui priimti ginčo Sprendimą.
Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023 pabrėžė, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Papildomai pažymėtina, kad, kad ginčo Sprendimu panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas nebuvo sprendžiamas, be to, pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjas gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar vizos išdavimo, atsižvelgiant į Įstatymo keliamus reikalavimus.
Apibendrinant bylos duomenis, konstatuotina, kad Migracijos departamentas ginčo Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad VSD Rašte pateikta išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Ginčo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės, kuriomis Migracijos departamentas rėmėsi, ginčo Sprendimu nėra pažeistas proporcingumo principas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl ginčo Sprendimo panaikinimo (ABTĮ 88 str. 1 p.).
EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Hell prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1052-968/2023; 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Nagrinėjamoje byloje šalys nurodė ir daugiau argumentų, kurie laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įsttaymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.