- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-22
- Bylos Nr.
- I2-7435-595/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04076-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- A.S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad yra Rusijos pilietis, nuo 1999 metų nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2018 m. kovo 8 d. buvo išduotas eilinis leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2023 m. kovo 8 d.
Nurodo, kad 2023 m. sausio 13 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi galiojimo leidimo nuolat gyventi pasibaigimo pagrindu. Tuo pačiu, pareiškėjas pateikė užpildytą Migracijos departamento parengtą klausimyną.
Teigia, kad Migracijos departamentas Sprendime išvadą nesuteikti leidimo nuolat gyventi motyvavo, tuo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovo manymu, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą ir pažymėdamas, kad Krymas priklauso Rusijos federacijai, pareiškėjas išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijos okupacijai.
Pareiškėjas su tokia atsakovo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad jis nėra teisininkas ar politologas ir dėl to neturi pakankamai žinių, tam, kad atsakyti į tokį sudėtingą geopolitinį klausimą, koks yra dėl Krymo priklausomybės.
Teigia, kad atsakydamas į klausimą ar palaiko dabartinę Rusijos politiką, pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko.
Teigia, kad visi socialiniai pareiškėjo ryšiai yra Lietuvoje. Mano, kad Migracijos departamento paskubomis priimtas sprendimas yra nepagrįstas bei neproporcingas, kuris sukels neigiamas pasekmes jo ir jo sutuoktinės gyvenimui.
Pažymi, kad su Rusija jokių socialinių ryšių nepalaiko, nesidomi politika bei niekada nedalyvavo ir neketina dalyvauti jokioje politinėje veikloje.
Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimus skunde išdėstytų argumentų pagrindu. Pareiškėjas nurodė, kad Rusijoje nėra buvęs nuo 1999 metų. Jokių artimų giminaičių Rusijoje jau neturi. Jokių santykių su Rusijoje gyvenančiais asmenimis nepalaiko jokiomis ryšių priemonėmis. Paaiškino, kad gyvena su sutuoktine. Jų registracijos adresai skiriasi, nes jis neišsiregistravo iš parduoto buto. Sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena atskirai. Nurodė, kad jis laiko, jog karas yra blogai ir jis jam nepritaria, tą ir nurodė anketoje. Paaiškino, kad jis yra paprastas darbininkas. Teigė, kad jis nėra politikas, kad galėtų paaiškinti situaciją dėl Krymo.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7430381 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023-03-08. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. sausio 16 d. rašte Nr.18-520 nurodė, kad VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamento klausimyne pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kam priklauso Krymas, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškė paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjas skunde nurodo nesutinkantis su ginčijamu sprendimu, nes jis nesuprato klausimyno
klausimo apie Krymo priklausomybę. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai yra nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad Migracijos departamento darbuotojų būtų prašęs padėti atsakyti į klausimyno klausimus ar paaiškinti klausimyno klausimus. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras.
Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Teigia, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes.
Teigia, kad tai, jog pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes pareiškėjo atsakymai buvo įvertinti atsižvelgiant į VSD išvadą, pareiškėjo nuomonė dėl Krymo priklausomybės yra palaikanti Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampanti su Lietuvos pozicija bei kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui.
Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją leidimas gyventi gali būti panaikintas, o pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne pasirašytinai patvirtino, kad pateikiama informacija yra išsami ir teisinga.
Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (jo pateiktą atsakymą), iš atliktų veiksmų (pateikto atsakymo) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nurodo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika – šeimyninius, socialinius, ekonominius. Teigia, kad tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
Pažymi, kad ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.
Teigia, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl teismas bylą nagrinėjo nedalyvaujant atsakovo atstovui.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Teigia, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Nurodo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą.
Teigia, kad kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos saugumo.
Trečias suinteresuotas asmuo prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant jų atstovui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo sutuoktinė L.S. nurodė, kad jie su pareiškėju yra susituokę 1987 metais ir visą laiką gyvena kartu. Jokių išsiskyrimų nebuvo. Kai pardavė butą ji iš to buto išsiregistravo ir prisiregistravo naujai įgytame bute, o sutuoktinis taip ir neišsiregistravo. Jos tėvai buvo tremtiniai ir dabar, jeigu sutuoktinį išsiųstų ji vėl būtų tremiama. Nurodė, kad jų šeima yra prieš karą. Žino, kad Krymas priklauso Ukrainai. Sutuoktinis Rusijoje neturi jokių draugų. Neturi jokių pokalbių su Rusijoje gyvenančiais asmenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2018 m. kovo 8 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kuris galiojo iki 2023 m. kovo 8 d. Pareiškėjo sutuoktinė L. S.yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas su sutuoktine nuosavybės teise turi butą, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 2008 metų dirba UAB ”T” autošaltkalviu. Pareiškėjo darbdavys nurodo, kad pareiškėjas dirba gerai, politikoje nedalyvauja.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Be to, pareiškėjas 2023 m. vasario 10 d. užpildė klausimyną (toliau – ir Klausimynas). Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.
Migracijos departamentas gavo 2023 m. sausio 16 d. Valstybės saugumo departamento raštą ”Dėl Klausimyno vertinimo” Nr. 18-520 (toliau - ir VSD Raštas), kuriame nurodyta, kad , kad užsieniečiai, besikreipiantys dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir atitinkantys Lietuvos Respublikos VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją, pildo Migracijos departamento parengtą klausimyną. VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Migracijos departamentas, VSD išvados pagrindu, 2023 m. kovo 8 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Žemesnės instancijos teismas
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija. Teismas ginčo atveju akcentuoja, kad nurodytame VSD Rašte nėra individualizuojama konkrečiai situacija dėl grėsmės valstybės saugumui pareiškėjo atžvilgiu. Rašte pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius teigiamai atsakiusius į Klausimyno 10 klausimą ir (arba), kurie atsakydami į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, vertinant, kad jie taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei, kad tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad VSD neatliko pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, nes Migracijos departamentas rėmėsi VSD Raštu, kuris yra bendro pobūdžio, t. y. jame nėra nurodyti pareiškėjo duomenys, nėra konkrečiai su pareiškėju susijusių išvadų, todėl konstatuotina, jog nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir akivaizdžios. Be to, Sprendime nėra įvertintas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus.
Kaip nurodyta VSD pareiškėjo individualios situacijos ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nevertino.
Atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo atsakymu į Klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas.
Sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas Klausimyną užpildė nevalstybine kalba ir ilgai gyvendamas Lietuvoje nesikreipė dėl pilietybės įgijimo nėra svarbios nagrinėjamuoju atveju ir negali turėti lemiamos įtakos vertinimui apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Kitos ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ekonominiais, socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tikslais, įsidarbinimu, nagrinėjamu atveju laikytinos nedarančiomis įtakos vertinimui dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realią, o ne formalią ir deklaratyvią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu priimti Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
Teismas daro išvadą, kad nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant pareiškėjo grėsmę šitas klausimas nebuvo analizuojamas.
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Ginčo atveju aktualu tai, kad individualaus pareiškėjo grėsmės vertinimo valstybės saugumui VSD net neatliko.
Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Pažymėtina, kad pačiame Sprendime padarytos nepagrįstos išvados apie pareiškėjo šeimyninę situaciją, remiantis išimtinai vienintele aplinkybe, kad skiriasi pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaruojamos gyvenamosios vietos.
Tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė teismo posėdyje patvirtino, kad jie gyvena kartu nuo 1987 metų. Pareiškėjo sutuoktinės tėvas buvo tremtinys. Pareiškėjas su sutuoktine į Lietuvą gyventi atvyko 1999 metais pagal Vyriausybės programą padedančią tremtiniams.
Pažymėtina, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, todėl ji turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati. Pažymėtina, kad pareiškėjas su šeima Lietuvoje gyvena nuo 1999 metų, tai yra 24 metus, yra užmezgęs socialinius ir ekonominius ryšius, be to, yra garbaus amžiaus.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, neįvertino visų duomenų visumos bei nevertino Sprendimo proporcingumo principo.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 23S24857 ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.