Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1074-819/2020 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei D. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 4 str. 1 d. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 3 d.). Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba įstatymo 7 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d.).

6. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. nustatyti atvejai, kada dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, nors ir nėra sudaręs sutarties su atsakingu už žalos padarymą asmeniu, taigi nėra draudikas. Vienas iš tokių atvejų yra tada, kai eismo įvykio kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje, naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.). Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d.).

7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę, valdant atitinkamą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016).

9. CK 6.270 str. 3 d. nurodytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už žalą, jei įrodo, kad didesnio pavojaus šaltinio kontrolę prarado dėl neteisėto kitų asmenų, užvaldžiusių didesnio pavojaus šaltinį, neteisėtų veiksmų.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutarime konstitucinės justicijos byloje Nr. 43/2011 yra išaiškinęs, kad CK 6.270 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.263 str.1 d., 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d., jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlieka neteisėtus veiksmus arba nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (tiek teisėtas, tiek neteisėtas) atsako be kaltės. Tuo tarpu didesnio pavojaus šaltinio valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako tik nustačius jo kaltę dėl valdymo kontrolės praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl J. D., vairavusio transporto priemonę BMW530, kaltės 2017 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintos transporto priemonės Opel Insignia ir BMW 330D. Eismo įvykio dieną automobilis BMW530 buvo registruotas atsakovės D. D. vardu, tačiau nebuvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas, padedamas AB „Lietuvos draudimas“ ir ERGO Insurance SE Lietuvos filialo, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nukentėjusiesiems eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėdamas atitinkamai 8 867 Eur dydžio ir 5 055 Eur dydžio draudimo išmokas. 2018 m. balandžio 9 d., 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. lapkričio 21 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. sausio 24 d. pretenzijomis ieškovas ragino atsakovę, taip pat eismo įvykio kaltininką J. D. atlyginti nuostolius, lygius ieškovo išmokėtoms draudimo išmokoms, tačiau žala nebuvo atlyginta. J. D. mirė (duomenys neskelbtini).

12. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 str. nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018)

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, todėl privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, kadangi neįrodė, jog didesnio pavojaus šaltinio kontrolę prarado dėl kito asmens neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. imperatyviai įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. CK 6.270 str. 2 d. taip pat nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Vadinasi, aplinkybė, kad atsakovės automobilis buvo ne jos žinioje, nes jį paėmė jos sūnus ir sukėlė eismo įvykį, nešalina atsakovės atsakomybės už atsiradusios žalos atlyginimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teismo informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4498-294/2019 nusprendė solidariai priteisti iš atsakovų J. D. ir D. D. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 524,71 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 524,71 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 10 Eur žyminio mokesčio iš kiekvieno atsakovo. Nurodytoje byloje žalos atlyginimas regreso tvarka priteistas už tai, kad 2017 m. spalio 7 d. Vilniuje dėl atsakovės sūnaus J. D., vairavusio atsakovei priklausančią transporto priemonę BMW 530D, (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Toyota Verso. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-4498-294/2019 yra įsiteisėjęs ir byloje nėra ginčo, kad atsakovė D. D. atlygino ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui jo nukentėjusiam asmeniui išmokėtas sumas. Atsižvelgiant į nurodytos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovės argumentus ir liudytojo (atsakovės brolio) liudijimus, kad atsakovė nėra atsakinga už žalą, nes valdymą prarado dėl sūnaus J. D. kaltės. Aplinkybė, kad antras eismo įvykis iš esmės įvyko po pusantro mėnesio nuo pirmojo, akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, nesielgė rūpestingai ir apdairiai, automobilio neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei nepasirūpino, kad jai priklausančios transporto priemonės neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėjo būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Prieštaringą atsakovės poziciją dėl draudimo sūnui naudotis automobiliu patvirtina tai, kad pati atsakovė nurodė, jog ji 1–2 metus iki 2017 m. lapkričio 16 d. įvykusio eismo įvykio draudė sūnui naudotis automobiliu, nes vairuotojo pažymėjimas iš jos sūnaus buvo atimtas dėl vairavimo neblaiviam. Nepaisant to, atsakovė 2017 m. spalio 7 d. vėl leido naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nepadraustu automobiliu savo sūnui, kuris sukėlė eismo įvykį. Atsakovė nurodė, kad 2017 m. spalio 7 d. leido sūnui tik aprodyti automobilį potencialiam pirkėjui, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Atsakovė taip pat nurodė, kad automobilį įsigijo dėl pagyvenusios ir ligotos motinos, kuriai nustatyta nuolatinė slauga, priežiūros, vežiojimo į gydymo įstaigas, reabilitacijos procedūrų ir pan., automobilį vairuodavo ir prižiūrėjo iki vairuotojo pažymėjimo netekimo atsakovės sūnus J. D., nes atsakovė neturi vairuotojo pažymėjimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė automobilį BMW 530D įsigijo 2016 m. gegužės 13 d. ir automobilį draudė šiais laikotarpiais: 2016 m. birželio 24 d.–2016 m. liepos 23 d., 2016 m. rugpjūčio 8 d.–2016 m. gruodžio 21 d., 2017 m. vasario 15 d.–2017 m. gegužės 28 d. Vadinasi, automobilis buvo apdraustas atskirais laikotarpiais, kai atsakovės sūnus jau neturėjo vairuotojo pažymėjo.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pažeidimas savaime nėra tiesiogiai susijęs su eismo įvykio sukėlimu ir žalos kitiems asmenims atsiradimu, t. y. net jei eismo įvykio metu transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintų kilusių neigiamų padarinių. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės automobilis ne tik nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bet juo iš esmės buvo leista naudotis netekusiam vairuotojo pažymėjimo dėl neblaivumo asmeniui, kuris šiam ginčui aktualų eismo įvykį sukėlė, praėjus pusantro mėnesio nuo pirmojo eismo įvykio sukėlimo. Akivaizdu, kad atsakovės veiksmai (neveikimas), neapdraudžiant automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir neužkertant kelio juo naudotis kitam asmeniui, yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su galimybe automobiliu naudotis ir valdyti kitam asmeniui ir žalos kitiems asmenims atsiradimu.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-429/2012 ir Nr. 3K-3-555/2013, nes nurodytų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Pirmojoje byloje automobilio savininkas kreipėsi į teismą dėl neteisėto automobilio valdymo atgavimo, o antrojoje byloje automobilio valdymą prarado ne automobilio savininkas, o teisėtas valdytojas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiai bylai precedento reikšmę turi apelianto nurodytas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje Nr. C-80/17, kuriame nurodyta, kad transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota ir šiai pareigai neturi reikšmės jos (ne)eksploatavimas.

18. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, sprendžia, kad apeliantas įrodė, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį atsakovė prarado dėl savo, o ne dėl kitų asmenų veiksmų. Prieštaringi atsakovės argumentai paneigia jos ir liudytojo (atsakovės brolio) gynybinę poziciją, kad atsakovė slėpė automobilio dokumentus ir raktelius, kad raktelius slapta buvo pasigaminęs atsakovės sūnus, kuris automobilį paėmė be atsakovės žinios. Tai, kad atsakovės sūnus turėjo pasigaminęs automobilio rakto kopiją, neatleidžia didesnio pavojaus šaltinio savininkės nuo pareigos imtis visų įmanomų priemonių, siekiant neprarasti jai priklausančio transporto priemonės valdymo, juolab, byloje nustatyta, kad atsakovės sūnus, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, automobiliu naudojosi ne vieną kartą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims 13 922 Eur sumą, kurios dydžio atsakovė neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant iš atsakovės D. D. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 13 922 Eur žalos atlyginimą (CK 6.246 str., 6.248 str., 6.263 str., 6.270 str.; Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str., 13 str., 17 str., 23 str.; CPK 178 str., 185 str.).

19. Ieškovo pagal CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 2 d. reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas, priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pažymi, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra atsakovės atsakomybė už tai, kad ji piniginės prievolės atlyginti ieškovui žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims nevykdė geruoju, dėl to ieškovas turėjo kreiptis į teismą. Per bylinėjimosi laiką atsakovė naudojosi ieškovui priklausančiomis lėšomis, gavo iš to naudos, tuo pažeisdama ieškovo interesus ir pagal CK 6.37 str. 2 d. turi mokėti palūkanas, kurios vertinamos, kaip minimalūs ieškovo nuostoliai (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

20. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

21. Ieškovas už ieškinio ir apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo po 313 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Kadangi ieškovo ieškinys ir apeliacinis skundas yra tenkinami, iš atsakovės ieškovo naudai priteistina po 313 Eur pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės D. D. 13 922 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 13 922 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 313 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai.

Priteisti iš atsakovės D. D. 313 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai.

Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.