Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2237-264/2017 pagal ieškovų S. K., K. K., I. M., G. K. ir E. K. ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos pagal paskolų raštelius, palūkanų bei procesinių palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

25. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo esant ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo fakto

27. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

29. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).

30. Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas).

31. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tačiau tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo byloje

32. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, sprendime pateikė vienpusišką ir subjektyvų ieškovams palankų įrodymų vertinimą, aptarė tik dalį byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, ignoravo apelianto pateiktus įrodymus, paneigiančius paskolos sutarčių sudarymo faktą.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

34. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Ar įrodymai, kaip informacija, yra tikslūs ir detalūs, sprendžiama pagal turinį. Rašytinio įrodymo turinys gali būti objektyviai nulemtas to, kuriam tikslui tam tikri dokumentai, kurie civiliniame procese naudojami kaip įrodymo priemonės, yra rengiami. Pavyzdžiui, atsiskaitymo ar mokėjimo priemonėse gali nebūti tikslios informacijos apie ūkinę operaciją, kurios pagrindu atliekamas mokėjimas ir pan. Įvertinant įrodymų patikimumą, į tokias aplinkybes atsižvelgiama. Antai kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

35. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esantys 2008 m. birželio 9 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. paskolos raštai, kuriuos atsakovas pripažįsta pats rašęs ir pasirašęs, nepatvirtina, kad paskolos sutartys buvo sudarytos, t. y. kad sutartyse nurodytas pinigų sumas jis iš paskolos davėjo gavo. Atsakovo R. G. įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma (paskolos davėjo S. K. banko sąskaitos išrašai, turto deklaracijos, privačių interesų deklaracijos), nenuosekli ieškovų pozicija dėl paskolos sutartyse nurodytų sumų kilmės, patvirtina priešingas aplinkybes, jog pinigai atsakovui nebuvo ir negalėjo būti perduoti.

36. Ieškovai, siekdami pagrįsti savo ieškinio reikalavimus, pateikė teismui 2008 m. birželio 9 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. paskolos raštus, kuriuos, kaip minėta, apeliantas pripažino, t. y. jis patvirtino, kad šiuo raštus rašė ir juos pasirašė. 2008 m. birželio 9 d. paskolos rašte nurodyta, kad R. G. pasiskolino („pasiskolinau“) iš S. K. 40 546,80 Eur (140 000 Lt), kuriuos pasižada („pasižadu“) atiduoti iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. Analogiško turinio yra ir į bylą ieškovų pateiktas 2009 m. gegužės 25 d. paskolos raštas, kuriame R. G. nurodė, kad pasiskolino („pasiskolinau“) iš S. K. 35 000 Eur, kuriuos pasižadėjo („pasižadu“) atiduoti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Apeliantas tikina, kad jokie pinigai pagal raštus jam nebuvo perduoti, nes juose neužfiksuotas joks pinigų perdavimo faktas. Vienok, kaip minėta, paskolos sutarties šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskolos raštuose vartojama žodžio „pasiskolinau“ būtojo kartinio laiko gramatinė forma iš esmės patvirtina pinigų perdavimo apeliantui faktą. Nors atsakovas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad nurodytų pinigų sumų perdavimas buvo nukreiptas į ateitį („šalys susitarė <...> būtent dėl S. K. investicijų sumos ir termino, per kurį tokia investicija turėtų būti grąžinta, jei galiausiai S. K. surinktų reikiamą investuoti sumą“, nutarties 9 punktas), tačiau paskolos sutarčių turinys vienareikšmiškai nurodo, kad paskolos raštuose yra užfiksuotas jau įvykęs – pinigų perdavimo faktas. Tuo tarpu vienintelis faktas, dėl kurio šalys, akivaizdu, susitarė ir tai nurodė paskolos raštuose, įvyksiantis ateityje, konkrečiai nurodytu laiku, yra paskolintų pinigų grąžinimo terminas. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, paskolos raštų turinys vienareikšmiškai leidžia teigti apie piniginių lėšų atsakovui perdavimą.

37. Šios aplinkybės nepaneigia ir atsakovo dėstomi argumentai, jog S. K. nebūtų sudaręs 2009 m. gegužės 25 d. analogiško rašto ir tariamai paskolinęs atsakovui dar daugiau pinigų, kuomet jau buvo suėjęs pinigų grąžinimo terminas pagal pirmą raštą, kai atsakovas neva buvo negrąžinęs pinigų pagal pirmą raštą arba 2009 m. gegužės 25 d. rašte bent jau būtų pažymėta bendra skolos suma. Aplinkybė, jog paskolos davėjas, atsakovui negrąžinus pirmosios paskolos iki sutarto termino, suteikė papildomą paskolą, niekaip nepaneigia paskolos suteikimo fakto apeliantui. Akivaizdu, jog paskolos davėjas, suteikdamas papildomą 35 000 Eur paskolą atsakovui, veikė savo laisva valia, interesais ir rizika. Juo labiau, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl draugiškų paskolos davėjo bei paskolos gavėjo santykių buvimo. Aplinkybė, kad antrajame paskolos rašte nėra paminėta apie pirmąją negrąžintą paskolos sumą, taip pat nėra lemianti. Minėta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis), tačiau įstatymų leidėjas nėra detaliai sureguliavęs nei paskolos rašto turinio nei tokių raštų skaičiaus, tai paliekant šalių susitarimui. Be to, šiuo atveju, pats apeliantas pripažino, kad paskolos raštus rašė jis, taigi nėra pagrindo sutikti, kad antrojo paskolos rašto sudarymas, jame neminint pirmojo, paneigia paskolinių santykių buvimą. Aplinkybė, kad paskolos davėjas S. K. savo parašu nepatvirtino paskolos raštuose pinigų perdavimo fakto atsakovui, iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės paskolos suteikimo faktui patvirtinti, nes, kaip matyti iš CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos, paskolos rašte yra būtinas tik paskolos gavėjo, šiuo atveju R. G., parašas, bet ne paskolos davėjo. Be to, ir aplinkybė, kad paskolos raštai buvo pas kreditorių ir juos į bylą pateikė ieškovai (kreditoriaus vaikai bei sutuoktinė), o ne pas skolininką (atsakovą), pagrindžia, kad paskolos sutartys sudarytos ir pinigus paskolos gavėjas gavo (CK 6.875 straipsnis).

38. Pasisakydamas dėl paskolos raštuose nurodytų paskolų sumų grąžinimo terminų, apeliantas teigia, kad numatyti laikotarpiai buvo skirti ne tariamos skolos grąžinimui, bet tam, kad S. K. išsiaiškintų, kaip tinkamai turi būti įforminamas investavimo sandoris tarp jo, kaip valstybės tarnautojo, ir atsakovo žmonos įmonės, į kurią turėjo būti investuojama bei pačiam tokio sandorio įforminimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šią aplinkybę iš esmės paneigia tiek antrosios paskolos sandorio sudarymo faktas, tiek paties apelianto argumentai. Akivaizdu, jog beveik vienerių metų laiko tarpas tarp pirmojo ir antrojo paskolos raštų sudarymo buvo daugiau nei pakankamas išsiaiškinti sandorio, dėl kurio neva, apelianto tvirtinimu, šalys tarėsi, įforminimo. Be to, viena vertus, atsakovas tvirtina, kad pinigai buvo skirti investuoti į jo žmonos verslą, kita vertus teigia, kad sutuoktinės įmonė investicijų nereikalavo. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi apelianto argumentai ne tik nepaneigia paskolos sutarčių sudarymo realumo, bet tik patvirtina atsakovo siekį išvengti prievolės vykdymo.

39. Aplinkybę dėl paskolos sumų negavimo apeliantas taip pat įrodinėjo paskolos davėjo S. K. banko sąskaitų išrašuose, turto deklaracijose, privačių interesų deklaracijose neužfiksuotu paskolų suteikimo faktu. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, pritaria apeliantui, jog paskolos davėjas jam suteiktų paskolų sumų suteikimo fakto nedeklaravo įstatymų nustatyta tvarka. Neginčytina, kad S. K., būdamas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, turėjo jam įstatymu nustatytą pareigą deklaruoti tokius paskolų suteikimo sandorius. Tačiau tai nepaneigia paskolų suteikimo fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog deklaracija – tai dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Šios kasacinio teismo praktikos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ta aplinkybė, kad ieškovai savo argumentus grindė pirminiais rašytiniais įrodymais, t. y. paskolos sutartimis, tačiau nepateikė įrodymų apie šių duomenų fiksavimą mokesčių administratoriui pateiktuose deklaravimo dokumentuose, nepaneigia pirminiuose įrodymuose fiksuotų lėšų atsakovui perdavimo fakto. Nagrinėjamu atveju atsakovo skunde iškeliamos abejonės (prielaidos) dėl tam tikrų duomenų deklaracijose trūkumų nepaneigia minėtų sandorių realumo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog S. K. nedeklaravo atsakovui suteiktų paskolų fakto, gali būti vertinama kaip sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas, bet savaime ji nepaneigia paskolos teisinių santykių buvimo fakto pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes.

40. Skunde apeliantas ypatingai akcentuoja nenuoseklią ieškovų poziciją dėl paskolos raštuose nurodytų sumų kilmės, tokiu būdu teigdamas, kad paskolos davėjas neturėjo objektyvių galimybių paskolinti atsakovui tokio dydžio sumų. Teisėjų kolegija atmeta tokius skundo argumentus kaip nepagrįstus. Iš tiesų sutiktina, kad bylos duomenys paneigia pirminę ieškovų poziciją, kad paskolos atsakovui buvo suteiktos S. K. ir jo sutuoktinei 2008 m. birželio 2 d. už 52 131,60 Eur (180 000 Lt) sumą (Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktas) pardavus žemės sklypus. Į bylą pateiktas S. K. AB „Swedbank“ sąskaitos išrašas patvirtina, kad dalį (po 14 481 Eur (50 000 Lt)) pinigų, gautų pagal nurodytą turto pardavimo sandorį, paskolos davėjas 2008 m. lapkričio 5 d. banko pavedimu padovanojo savo vaikams – K. K. ir I. K.. Vienok, iš į bylą pateiktos bei Vyriausiosios rinkimų komisijos internetinėje svetainėje viešai skelbiamos S. K. turto ir pajamų deklaracijos matyti, kad dar 2007 m. pastarasis turėjo 78 197,41 Eur (270 000 Lt) santaupų. Iš 2008 m. ir 2009 m. S. K. turto ir pajamų deklaracijų matyti, kad santaupos padidėjo iki 87 639,02 Eur (302 600 Lt) 2008 m. ir iki 101 946,25 Eur (352 000 Lt) 2009 m. Nors atsakovas tvirtina, kad norėdamas paskolinti atsakovui 40 546,80 Eur (140 000 Lt), atsakovas vien 2008 m. turėjo gauti 49 375,58 Eur (172 600 Lt) pajamų, tačiau šiuo atveju sutiktina su ieškovais, kad vien 2008 m., kaip minėta, S. K. su sutuoktine gavo 52 131,60 Eur (180 000 Lt) sumą, kurios, tik dalį 28 962 Eur (100 000 Lt) padovanojo savo vaikams. Į bylą pateikta 2007 m. lapkričio 30 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis patvirtina, kad S. K. nuolat turėjo papildomų pajamų – paskolos davėjui buvo mokamas 442,83 Eur (1 529,41 Lt) nuomos mokestis per mėnesį (2007 m. lapkričio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.1 punktas). Taip pat paskolos davėjas paskolų suteikimo atsakovui metu ėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, gaudavo 1 448,10 Eur (5 000 Lt) atlyginimą, neatskaičius mokesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės yra pakankamos pagrįsti S. K. finansinį pajėgumą suteikti atsakovui ginčijamas paskolas.

41. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nenuosekli ieškovų pozicija dėl paskolos raštuose nurodytų sumų kilmės galėjo būti sąlygota sąžiningo suklydimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad poziciją keičia ne pats kreditorius – paskolos davėjas, bet jo įpėdiniai, kurie gali nežinoti visų paskolos suteikimo ir paskolos raštų surašymo aplinkybių. Natūralu, jog dėl to galėjo atsirasti prieštaravimų. Tačiau priešingai, nei nurodo apeliantas, 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. G. paaiškino, jog apie paskolos atsakovui suteikimo faktą sužinojo iš paties S. K. (2017 m. spalio 19 d. teismo posėdžio 10:41:23 min.), o tai, kad liudytojas su atsakovu bendravo S. K. prašymu dėl paskolos grąžinimo, byloje atsakovas nepaneigė. Šalių naudojama ir kartais keičiama bylos eigoje procesinė pozicija, paaiškinimai negali paneigti pirminiuose įrodymų šaltiniuose (paskolos raštuose) užfiksuotos informacijos, kuri yra esminė ir šiuo atveju atsakovo nėra nuginčyta. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto argumentai nepaneigia paskolos raštuose užfiksuotų paskolos sumų suteikimo bei perdavimo atsakovui fakto.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovų atsiliepimo į jį argumentus, kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Vande Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Aplinkybė, kad apeliantas R. G. nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis ar vertinti teismą kaip šališką. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialiosios teisės normų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovui, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.

43. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

45. Ieškovė S. K. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Iš ieškovės pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos-faktūros, kredito įstaigos mokėjimo nurodymo bei suteiktų paslaugų ataskaitos) nustatyta, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisi ieškovei S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.