Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovams S. K., K. K., I. M., E. K. ir jų atstovui advokatui A. B., atsakovui R. G. ir jo atstovei advokatei I. K.-V.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. K., K. K., I. M., G. K., E. K. ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos, palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu.

Preliminaraus sprendimo priėmimas, nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, reiškia, jog yra priimtas sąlyginis sprendimas tik pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. sprendimas atskleidžia tik vienos šalies požiūrį. Preliminaraus sprendimo priėmimas iš esmės reiškia tik dokumentinio proceso pradžią, atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo dar tik bus išdėstyta prieštaravime (CPK 430 straipsnis) ir taip užtikrinta jo teisė būti išklausytam. Taip pat pažymėtina, kad preliminarus sprendimas įsiteisėja atsakovui per įstatyme nustatytą terminą nepareiškus prieštaravimų (CPK 428 straipsnio 8 dalis). Taigi preliminaraus sprendimo likimas, kaip ir dokumentinio proceso tąsa, priklauso nuo to, pareiškia atsakovas prieštaravimų ar ne. Atsakovui pareiškus prieštaravimus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas, kuriame procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (išskyrus tai, kad sutrumpintas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui) ir baigiamas galutinio sprendimo priėmimu.

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008); kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodyti pinigų perdavimo faktą turi paskolos davėjas; kai skolos dokumentas patvirtina pinigų perdavimą, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą turi paskolos gavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Byloje nustatyta, kad ieškovai yra S. K., mirusio (duomenys neskelbtini) įstatyminiai įpėdiniai (CK 5.50 str.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai: atsakovo ranka surašyti ir pasirašyti paskolų rašteliai patvirtina, kad S. K. 2008 m. birželio 9 d. paskolino atsakovui R. G. 140 000 Lt (tai atitinka 40 546,80 Eur sumą), kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., o 2009 m. gegužės 25 d. paskolino atsakovui 35 000 Eur sumą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Paskolų raštelių originalus apžiūrai teismui pateikė ieškovė S. K., atsakovas pripažįsta ir neginčija, kad šiuos raštelius jis surašė ir pasirašė laisva valia, todėl teismui nekyla abejonių dėl jų įrodomosios reikšmės.

Atsakovo prieštaravimuose bei teismo posėdyje išdėstyta pozicija, kad jis iš S. K. jokių pinigų negavo, o raštelius surašė vien dėl to, kad S. K. norėjo investuoti pinigus į atsakovo šeimos planuojamą vykdyti verslą (dailylenčių eksportą-importą), yra nelogiška, neįtikėtina ir teismo vertintina kritiškai.

CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kaip minėta byloje ieškovai pateikė 2008 m. birželio 9 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. paskolos raštelių originalus apžiūrai teismo posėdyje, dėl jų ginčo nėra.

Kaip matyti iš paskolos raštelių turinio atsakovas R. G. patvirtino, kad „aš R. G. pasiskolinau iš S. K.“ atitinkamą sumą (t. y. 140 000 Lt, kitame – 35 000 Eur) ir kad raštelyje nurodytą sumą „pasižadu grąžinti iki ...“ , todėl žodžio ,,pasiskolinau“ gramatiškai reiškiančio būtąjį kartinį laiką, pavartojimas bendrame paskolos raštelio tekste, bei įsipareigojimas grąžinti skolą yra pakankamas pagrindas pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimu prieš paskolos raštelių surašymą. Todėl akivaizdu, kad pačiuose paskolos rašteliuose yra aiškiai užfiksuotas pinigų perdavimo momentas.

Teismo vertinimu, paskolos sutarties realinį įvykdymą iš dalies patvirtina 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje apklaustų ieškovų S. K. paaiškinimai apie jai žinomas aplinkybes iš velionio sutuoktinio S. K. apie paskolos raštelių surašymo ir pinigų perdavimo vietą – atsakovo namuose, taip pat kitų ieškovų paaiškinimai apie iš jų tėvo žinomas aplinkybes dėl paskolintos didelės pinigų sumos atsakovui ir jų negrąžinimo fakto. Todėl, remiantis išdėstytu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, išaiškinimais, teismas laikosi nuostatos, jog yra labiau tikėtina, kad pačių paskolos raštelių turinys liudija apie tarp šalių (paskolos davėjo S. K. ir paskolos gavėjo R. G.) egzistavusius realius paskolos teisinius santykius. Teismo vertinimu, protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, neprisiėmęs skolinės prievolės paskolos davėjui, nerašytų ir nepasirašytų tokio turinio raštelių su įrašais, kuriais pats atsakovas prisiėmė įsipareigojimą gautas paskolas grąžinti iki rašteliuose nurodyto termino.

Teismas konstatuoja, jog atsakovas, kaip verslininkas, sudarydamas tokius skolos raštelius ir pats suformuluodamas jų tekstus, pats patvirtino pinigų gavimo praeityje aplinkybę, nes aiškiai suprato jų reikšmę ir iš to atsirandančias pasekmes. Be to, paskolos raštelių buvimas pas ieškovus laikytina aplinkybe, patvirtinančia, jog pinigai buvo perduoti ir negrąžinti. Priešingu atveju, grąžinus skolą skolos rašteliai būtų perduoti atsakovui (CK 6.65 straipsnio 2 dalis).

Teismo vertinimu, paskolų davėjo S. K. finansines galimybes iliustruoja byloje esantys įrodymai apie jo turimo nekilnojamojo turto nuomą, disponuojamas dideles pinigų sumas jo banko sąskaitose 2008-06-01 - 2009-09-30 laikotarpiu, 2007-2009 m. pajamų ir turto deklaracijos ir kt. (2 t. b. l. 35-49, 111, 150-184, 186-191). Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovų paaiškinimais, kurie nuoseklūs ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Vien tai, kad ieškovai 2017-05-31 savo atsiliepime į atsakovo prieštaravimus, reg. Nr. E1-22060, nurodę, jog atsakovui S. K. paskolino pinigus gautus už 2008-06-02 parduotus 2 žemės sklypus (duomenys neskelbtini), o vėliau byloje gavus S. K. banko sąskaitų išrašus, paaiškėjo, kad tuos pinigus S. K. padovanojo savo vaikams, nepaneigia, kad atsakovui buvo perduoti grynieji pinigai, kurių S. K. turėjo, gaudamas ne tik darbines pajamas, todėl ieškovai gali visų aplinkybių, susijusių su lėšų įgijimo šaltiniais 2008 m. galėjo ir nežinoti, tokiu būdu sąžiningai suklysti. Aplinkybę, kad atsakovas buvo skolingas S. K. didelę pinigų sumą ir po jo mirties atsakovas pažadėjo pardavęs sodybą, skolą grąžinti S. K., patvirtino ir 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdyje apklaustas liudytoju R. G.. Aplinkybė, kad S. K. nedeklaravo atsakovui suteiktų paskolų fakto, gali būti vertinama, kaip sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas (S. K. tokią pareigą turėjo), bet ji savaime nepaneigia byloje esančių įrodymų visumos dėl paskolos teisinių santykių buvimo fakto pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes. Taip pat teisiškai nėra reikšmingos aplinkybės dėl paskolų suteikimo motyvų, nes sandorių šalys buvo fiziniai asmenys, todėl įrodymų dėl atsakovo šeimos įmonių verslą teismas šioje byloje neanalizuoja ir nepasisako.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nei pagal 2008 m. birželio 9 d. išduotą paskolos raštą, nei pagal 2009 m. gegužės 25 d. išduotą paskolos raštą nustatytais terminais kreditoriui S. K. paskolintų pinigų negrąžino: 140 000 Lt (40 546,80 Eur) bei 35 000 Eur, viso – 75 546,80 Eur, kad 2010 m. gruodžio 10 d. mirus S. K., savo sutuoktinį pergyvenusi S. K. bei S. K. vaikai - K. K., I. M., G. K. ir E. K. įgijo reikalavimo teisę į velionio S. K. skolininką R. G.. Atsakovo piniginės prievolės dalys S. K. įpėdiniams buvo nustatytos notarės S. Ū. išduotuose dokumentuose - 2016 m. lapkričio 23 d. nuosavybės teisės liudijime bei 2016 m. lapkričio 23 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą.

Civilinis kodeksas nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (LR CK 6.38 straipsnis). Kadangi atsakovas neįvykdė savo pareigos grąžinti paskolintus pinigus, todėl nekartojant preliminariame sprendime nurodytų motyvų, iš atsakovo priteistina 75 546,80 Eur skola ieškovams proporcingai jų paveldėtoms dalims.

Kitų Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. preliminariu sprendimu priteistų sumų: 23 731, 57 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, atliekančių mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, 1003 Eur bylinėjimosi išlaidų) priteisimo atsakovas nei prieštaravimuose, nei teismo posėdžio metu neginčijo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Kadangi šalys nepateikė jokių papildomų dokumentų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių nespręstinas (CPK 430 straipsnio 7 dalis).

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Palikus galioti preliminarų sprendimą, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamos 23, 58 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 270 straipsniais, 430 str. 6 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš R. G. (asmens kodas- (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 23, 58 Eur (dvidešimt tris eurus ir 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.